Alina Orlova: lietuvių kalba mums suteikia išskirtinį pranašumą

Âlina Orlova

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Kai Alina Orlova išleido savo pirmąjį studijinį albumą „Laukinis šuo Dingo“, jai tebuvo 20 metų. Jauna, garbanota, valiūkiška ir nepaklūstanti jokiems populiariosios muzikos dėsniams ir standartams atlikėja iš Visagino tada net nesvajojo, kad per artimiausią dešimtmetį jos muziką pamėgs ne tik Lietuvos gyventojai.

„Svarbiausia – neturėti jokių lūkesčių ir kurti iš širdies, nes muzika negali turėti išskaičiavimų“, – šiltą pavasario popietę gurkšnodama baltą vyną sakė muzikantė, pridurdama, kad vienintelis kelias į sėkmę – tai ne siekis įtikti klausytojui, bet nuoširdus darbas.

Alina niekada nebuvo albumų „kepėja“. Tai įrodo ir faktas, jog per 8 aktyvaus muzikavimo metus savo gerbėjams muzikantė padovanojo tris albumus. Šūkis „svarbu – ne kiekybė, o kokybė“ pasiteisina su kaupu. Visagine gimusios atlikėjos muzika jau seniai peržengė nacionalines ribas, o jos pasirodymų išskėstomis rankomis laukia koncertų organizatoriai visoje Europoje.

Savo kolekcijoje turinti ne vieną Lietuvos ir užsienio šalių apdovanojimą, praėjus mėnesiui po trečiojo studijinio albumo „88“ pasirodymo, su Alina pakalbėti apie muziką, gyvenimą ir įkvėpimą susitikome vienoje sostinės senamiesčio kavinėje.

Prieš ketverius metus Eliziejaus laukuose (Paryžiuje) įsikūrusios muzikos parduotuvės „FNAC“ indie Muzikos skyriuje radau tavo plokštelę “Mutabor“. Atsimenu, ji gulėjo greta „Antony & the Johnsons” bei Bjork albumų. Buvo puikus jausmas muzika alsuojančiame mieste tarp tokių milžinų rasti ir savo šalies atstovą. Kaip jautiesi žinodama, kad tavo kūryba patenka į geriausiųjų lentynas?

Jausmas dvejopas – ir labai smagu, ir vis dar keista bei nesuvokiama. Muzikoje labai daug dedamųjų, tačiau pagrindinė iš jų – paprastumas ir atsitiktinumas. Kalbant apie Prancūziją, viskas čia taip pat vyko labai paprastai: pagrojome, mus pamatė, pasiūlė išleisti įrašus ir taip viskas prasidėjo. Taip atsiradome ir tavo minėtame „FNAC‘e“ (šypsosi)

Tačiau labiausiai nesuvokiamas dalykas yra ne šis. Visada galvoju ir bandau perkąsti, kaip mano muziką supranta, išgirsta ir interpretuoja kitų šalių žmonės. Vis bandau įminti mįslę ir nuspėti, ką jie jaučia…

Todėl labiausiai džiaugiuosi ne tiek dėl atsivėrusių užsienio rinkų, kiek dėl to, kad žmonės klauso mano muzikos, moka net ir lietuviškus žodžius ir dainuoja drauge. Alinos Orlovos muzikiniame gyvenime lietuvių kalba yra milžiniškas privalumas. Žmonėms iš Prancūzijos tai tarsi į nieką kitą nepanaši paukščių kalba iš mėnulio. Jiems tai patinka. Kalba paverčia mano dainas išskirtinėmis.

Prieš porą metų, kalbėdamas su manoMUZIKA, grupės Antislyderis Algirdas Kaušpėdas sakė, kad didžiausia mūsų šalies atlikėjų problema – tai noras pataikauti auditorijai tiek muzikos, tiek ir kalbos prasme. Daugelis nori dainuoti angliškai ir taip tikisi rasti paslaptingą kelią į didžiųjų šalių rinkas. Ar sutinki?

Tikrai taip. Tačiau savo kailiu įsitikinau: gimtoji kalba niekada netrukdo. Priešingai, ji padeda.

Kalbant apie muziką ir siekius, svarbiausia – tai patikėti savimi ir nebandyti kažkam įtikti ar ko nors plagijuoti. Jei norėsi kažką imituoti – atsiliksi keleriais metais nuo to, kas vyksta Vakaruose. Todėl kiekvienas atlikėjas ir autorius turi būti unikalus ir savitas. Džiaugiuosi, kad lietuvių kalba mums suteikia išskirtinį pranašumą ir jaukų savitumą. Galiu pasakyti, kad pati Lietuva turi savo „cinkelį“, žavintį Vakarų žmones. Pasakau žmonėms, kad esu iš Lietuvos ir jiems iškart tampa įdomu, ką lietuviai gali sukurti (šypsosi)

A. Orlova (nuotr. Ryčio Šeškaičio)

Ryčio Šeškaičio nuotr.

nuotr.

Ką patartum pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje žengiančioms grupėms, svajojančioms apie užsienio rinkas?

Visų pirma, patarčiau nesvajoti apie užsienio rinkas. Kūryba niekada nebus tikra ir nuoširdi, jeigu kuriančiųjų tikslas bus kuo greičiau „prasimušti“ į „platesnes erdves“. Reikia atsiriboti nuo bet kokių lūkesčių. Kūrėjas tiesiog privalo mėgautis kūrybos procesu ir daryti viską iš širdies.

Žmonės nėra naivūs. Jie mato ir atpažįsta nuoširdų kūrėją ir jo kuriamą muziką.

Šiuo atveju muziką netgi galėčiau prilyginti meilei. Juk iš meilės negali nieko reikalauti. Meilė iš išskaičiavimo yra neteisinga. Muzika – visiškai taip pat (šypsosi).

Su grupe daug keliaujate. Ar jauti skirtumą dainuodama, pavyzdžiui, Prancūzams ir koncertuodama gimtojoje šalyje?

Be jokios abejonės. Lietuva yra mano namai, tad žmonės yra labai artimi. Ko gero, būtent todėl psichologiškai man daug sunkiau koncertuoti namuose. Viskas labai artima, atsakomybė didesnė, noras kuo geriau sudainuoti „namiškiams“ – milžiniškas.

Užsienyje gerokai paprasčiau. Į mano koncertą atėję žmonės manęs nepažįsta, dažnu atveju galbūt netgi neturi jokių lūkesčių. Todėl, natūralu, nežino ko tikėtis.

Kita vertus, tai suprantama. Jie gyvena visiškai kitame pasaulyje, todėl aš turiu išskirtinę galimybę jiems pradėti pasakoti savo muzikinę istoriją nuo pradžių. Joje, žinoma, būna daug pasakojimų ir apie Lietuvą (šypsosi). Pasakoju apie mūsų šalies raidą, apie kovą už Laisvę, Nepriklausomybės atgavimą, apie tai, kokia gera tauta esame.

Esi kilusi iš Visagino ir visai pagrįstai gali vadintis viena didžiausių šio miesto kultūros ambasadorių. Ar dažnai tenka koncertuoti gimtajame mieste?

Turiu prisipažinti, kad Visagine koncertavau tik porą kartų. Ir tai buvo labai seniai. Čia groti man labai nedrąsu… Visi savi, visi mane pažįsta – nuo mokytojų iki kaimynų (šypsosi).

Kad ir kaip kurioziškai tai skambėtų, tačiau būtent gilus ryšys su miestu mane ir priverčia susilaikyti nuo grojimo čia. Žinai kaip būna, kai labai myli ir jautiesi truputėli nejaukiai (šypsosi)

Koks buvo tavo labiausiai įsimintinas koncertas užsienyje?

Ko gero, mūsų pasirodymas festivalyje Tbilisyje (Gruzija). Grojant lauke prasidėjo milžiniška audra. Scena nebuvo gerai izoliuota, todėl šlapi buvo ne tik festivalyje susirinkę klausytojai, bet ir visi muzikantai, stovintys ant scenos. Plaukė viskas – scena, įranga ir joje esantys instrumentai.

Tiesa, jausmas tame renginyje buvo tikrai nerealus: žaibuoja, pila kaip iš kibiro, tačiau tūkstantinė minia nesiskirsto. Susižvalgėme su muzikantais ir nusprendėme tęsti koncertą. Vėliau organizatoriai mus pavadino herojais (kvatoja).

 

Kas tave įkvepia?

(mąsto) Mane įkvepia labai daug dalykų. Turiu vidinį mechanizmą, kuris man gyvenant renka informaciją apie viską – nuo krintančios šviesos spindulio ir dangaus iki susidūrimo su žmonėmis. Galbūt tas mechanizmas ir yra visas gyvenimas.

Kartais pradedu ieškoti atsakymo į klausimą kada atsiranda mintis… Rasti tinkamiausio – nepavyksta. Atrodo, kad ji tiesiog gimsta.

Kartais tiesiog pajuntu stiprų jausmą, kurį reikia išreikšti. Imu popieriaus lapą, sukuriu motyvą, vėliau sėdu prie pianino ir taip gimsta daina.

Neseniai pristatei savo trečiąjį albumą „88”. Perklausius jį tapo akivaizdu, kad albumas gerokai  skiriasi nuo pirmųjų tavo įrašų.  Jeigu anksčiau Alina Orlova buvo grynai pianino mergaitė, tai dabar tapo pianino mergaite su elektroninės muzikos prieskoniu.   Kas nulėmė, kad šis albumas būtų toks, koks yra?

Alina vis tiek liko pianino mergaitė, nes tai yra vienintelis instrumentas, kuriuo moku groti (juokiasi).

Albumo dainos buvo kurtos pianinui ir mano balsui. Tiesiog iškilo natūralus klausimas: kaip jas pateikti? Norėjome paeksperimentuoti ir pažaisti. Susėdome studijoje ir pradėjome žaisti. Štai ir prisižaidėme (šypsosi).

Pradžioje žaidėme su kūriniu „Sailor“. Turiu prisipažinti, kad tie synth-pop garsai pirminėje kūrybos stadijoje atrodė kaip pokštas. Tačiau kuo daugiau klausėme, tuo jie geriau skambėjo. Vėliau taip pat žaisti nusprendėme ir su kitais albumo kūriniais.

Manau, kad albumas „88“ iš esmės peržengia kamerinių erdvių, kuriose grodavau anksčiau, ribas. Taip, jis labiau elektroninis, tačiau kartu ir kur kas universalesnis. O jį atlikti galima įvairesnėse vietose. Ne veltui „88” pristatymo koncertas sostinėje vyko Menų fabrike “LOFTAS”.

Tačiau jei manęs paklaustum ar dabar aš visada būsiu tokia, mano atsakymas būtų neigiamas. Visada ieškau savęs, bandau muzikai suteikti naujų atspalvių ir krypčių. Stengiuosi neužsibūti vienoje vietoje. Todėl tikrai nežinau kokia būsiu ateityje.

Kas formuoja tave kaip muzikinę asmenybę? Kokia muzika skamba tavo ausinėse?

Mėgstu daug muzikos. Ateidama susitikti su tavimi klausiausi „Velvet Underground“. Ryte skambėjo pernai išleistas „Trentemoller“ albumas. Labai mėgstu „New Order“, Nicką Cave‘ą.

Nepaminėjai nieko iš Lietuvos atlikėjų. Ar dėl to, kad jų neklausai, ar tai tiesiog atsitiktinumas? Kaip apskritai vertini mūsų šalies populiariąją muzikinę kultūrą?

Manau, kad per pastaruosius keletą metų labai stipriai pasikeitė visos Lietuvos požiūris į muziką. Subrendo nauja Nepriklausomos Lietuvos karta, kuri muziką mato visiškai kitaip. Laisvai ir nešabloniškai. Jie ne tik groja kitaip, tačiau juos formavo visiškai kita muzika nei mano kartą.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Paimkime kad ir šiuo metu itin populiarų jaunuolį BA. Jaunas, talentingas ir, sakyčiau, unikalus atlikėjas. Jį formavo ir ugdė kiti muzikiniai žanrai ir kitos muzikinės mados. Ir tai yra labai gerai, nes muzikoje atsiranda daug daugiau įvairovės.

Kalbant apie POP rinką plačiąja prasme, esu tikra, kad pigios pop-muzikos dabar yra gerokai mažiau nei buvo anksčiau. Puikiai atsimenu 2008- uosius, kai leidome pirmąjį albumą. Tada eteryje taip stipriai dominavo niekadėjiška pigi pop-muzika, kad nežinodavau kur dėtis. Dabar situacija daug geresnė. Net ir televizijoje fonogramos yra kur kas mažiau nei prieš penkerius metus. Tai – tvirtas žingsnis pirmyn.

Mažiau nei po trejų metų švęsime Lietuvos šimtmetį. Jeigu Tavęs paprašytų mūsų šalies muzikos atstovams palinkėti kažko gražaus šimtmečio proga – ko palinkėtum?

Linkėčiau tiesiog kurti. Nebijoti būti savimi, tikėti savo galimybėmis, būti autentiškiems ir viską daryti savaip – taip, kaip liepia širdis.

Ačiū už pokalbį

Artimiausi Alinos Orlovos koncertai Lietuvoje:

Birželio 17 d. VILNIUS,  PIANO.LT Vasaros terasa (bilietai ČIA)

Liepos 8 d. PALANGA, Palangos Kurhauzas (bilietai ČIA)

Alina Orlova_R. Šeškaičio nuotr

Justės Urbonavičiūtės nuotr

Komentaras apie “Alina Orlova: lietuvių kalba mums suteikia išskirtinį pranašumą

  1. Mindaugas sako:

    Man jos seniausi kūriniai nuoširdžiausiai ir gražiausiai skamba, turbūt mažai kas ginčysis, bet žmogaus progreso nesustabdysi :}

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *