TURBOREANIMACIJA: Visuomet svajojome surengti pankroko festivalį Vingio parke

Lietuvai dar tik žengiant pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje lietuviško roko muzikos scena jau žibėjo keletu iki šiol laikui nepavaldžių vardų – „Antis“, „Foje“ ir „BIX“ – kurie sugebėdavo surinkti pilnus Sporto rūmus klausytojų ir maudėsi tūkstantinės minios meilėje. Tačiau šie lietuviško roko grandai, kad ir kaip mylimi, buvo toli gražu ne viskas. Tuo pat metu sostinės ir kitų Lietuvos miestų pogrindyje vyko visai kiti dalykai. Įdomūs dalykai. Čia būrėsi jauni žmonės, neturintys pinigų, tačiau kupini ambicijų. Jie siekė muzikuoti, kažką įrodyti sau ir kitiems… arba tiesiog smagiai praleisti laiką. 1990-1996 metų laikotarpyje urbanistiniame pogrindyje susikūrė ir tuoj pat išsiskyrė daugybė itin įdomių, turiningų ir idėjų kupinų kolektyvų. Kai kurių iš jų įrašų gerai paieškojus dar galima surasti interneto archyvuose ar aktyvesnių melomanų fonotekose. Deja, daugelio kitų muzika šiandien yra nugrimzdusi užmarštin.

Tuo ankstyvos nepriklausomybės laikotarpiu vilniečių pankroko grupė „Turboreanimacija“ žibėjo itin ryškiai. Daugelis melomanų, anuomet varčiusių kultinio žurnalo „Ausis“ puslapius, tarsi šventoves lankiusių parduotuvės „Muzikos bomba“ filialus ir klausiusių radijo stočių, tikriausiai iki šiol puikiai prisimena laukinę šių nenuoramų muziką, beprotiškus interviu ir skandalų kupinus koncertus. Juk argi galima pamiršti radijo bangomis aidintį hitą, kuris net ir sklindantis per radiją tuo pačiu metu deklaruoja: „Aš nekenčiu radijo stočių, todėl ir nededu jokių vilčių!“ Atminkime, kad tai nebuvo 2016-ieji. Tai buvo tada, kai šitoks pareiškimas Lietuvoje buvo mažų mažiausiai unikalus ir iššaukiantis. Tikrai ne kiekvienam suprantamas sveikas humoras ir viską aplink pašiepianti ironija nuolat lydėjo „Turboreanimacijos“ muziką. Ji, tarsi laiko veidrodis, puikiai atspindėjo realybę, kurioje tuo metu mes visi gyvenome.

"Turboreanimacija" 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija“ 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Savo laiku „Turboreanimacija“ įkūnijo tai, ką daugelis jaunuolių norėjo, bet nemokėjo ar negalėjo pasakyti garsiai. Pankrokas, ypač toks, kokį grojo „Turboreanimacijos“ muzikantai, tuometiniam jaunimui buvo muzika, nuspalvinusi pilką kasdienybę ir praturtinusi, atrodo, beprasmį mokyklinį ir studentišką laisvalaikį. „Turboreanimacijos“ kurtame Vilniaus gatvių „garso takelyje“ nebuvo jokios komercijos, vien tik begalinis entuziazmas ir Maištas iš didžiosios „M“. Tai buvo kažkas naujo, kažkas labai garsaus ir vulgaraus, kažkas nepažįstamo, kažkas pavojingo, bet tuo pačiu velniškai patrauklaus ir viliojančio. Tai buvo nebijojimas pasakyti, ką galvoji, ką žinai ir ką jauti. Ir tai buvo būtent tai, ko daugeliui moksleivių ir studentų, pavargusių nuo tėvų patefonais „nudzulintų“ „Pink Floyd“ ir „King Crimson“ plokštelių, tuomet be galo reikėjo.

„Turboreanimacija“ susikūrė 1988 metais. Per dešimtį aktyvios veiklos metų šie Vilniaus pankai išleido net septynis oficialius albumus, iš kurių ryškiausi, be abejo, yra 1996-ųjų „Daugiau skerdienos“ ir 1997-ųjų „Kosmose“. Tuo aktyvios veiklos etapu grupė sugrojo begalę koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Čekijoje, Vokietijoje, o taip pat dalyvavo pankroko ir alternatyvios muzikos festivaliuose. Deja, po itin sėkmingo ir kritikų bei klausytojų puikiai įvertinto albumo „Kosmose“ grupės veikla kuo toliau, tuo labiau lėtėjo, kol galiausiai visai sustojo. Grupės vokalistas Kastis užsiėmė nauju, bet neilgai gyvavusiu projektu „N-14“, o likę grupės nariai pasinėrė į darbus ir šeimyninius gyvenimus. 1998-aisiais metais „Turboreanimacijos“ gerbėjai buvo pamaloninti geriausių grupės dainų kasete „Geriausi gabalai„, priminusia visiems tokius grupės ištakose aktualius kūrinius kaip „Dar liko nenugertas butelys“ ir „Tik alus išgelbės mus„. Praėjus dar dešimtmečiui mes sulaukėme ir kompaktinio disko pavidalu pasirodžiusio rinkinio „Punk Circus 1991-2006“, kuriame be laiko patikrintų kūrinių buvo įrašytos ir dvi naujos dainos – „Mes ant ledo“ bei „Įstatymai turtingiems“. Bet tik tiek… Panašu, kad aktyvi šio pankroko grynuolio veikla šiandien jau yra nugrimzdusi praeitin.

Kastis ir Kriaučius 1995-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Kastis ir Kriaučius 1995-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Bat ar tyla tikrai reiškia, kad šios legendinės pankroko grupės nebėra?

Nors „Turboreanimacijos“ veikloje dalyvavę muzikantai nuolat keitėsi, grupės branduolys visad išliko toks pats – vokalistas Kastytis „Kastis“ Minkauskas ir gitaristas Linas „Kriaučius“ Kriaučiūnas. Šie du pečius surėmę draugai buvo grupės įkūrėjai ir nepailstantis idėjinis variklis. Šiandien į ketvirtą dešimtmetį įkopę grupės lyderiai yra brandesni, rimtesni, tačiau idėjiškai nė kiek nepasikeitę. Į šiandieninį gyvenimą jie vis dar žvelgia pro itin storą ir tirštą ironijos ir humoro rūką, o į klausimus apie grupės atsikūrimą atsako su nuoširdžia nuostaba.

Juk, pasirodo, jie niekad taip ir nebuvo išsiskyrę!

NEPRIKLAUSOMYBĖ IR MAIŠTAS 

Kai klausiausi „Turboreanimacijos“ įrašų 1995-1996 metais, sutikęs judu gatvėje būčiau tikrai sakęs „TU“ ir reikalavęs autografų ant kasetės viršelio, bet kalbant su Jumis šiandien neišvengiamai norisi sakyti „JŪS“. Praėjo daug laiko, o Jūs iš pankroko muzikantų tapote verslininkais ir rimtais žmonėmis. Kuo gyvenime užsiimate šiandien? Kuo pasikeitė Jūsų abiejų gyvenimai nuo „Turboreanimacijos“ „aukso amžiaus“?

Kriaučius: Mūsų nuostatos ir įpročiai formavosi praeito amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje. Kartais man atrodo, kad kažkuria prasme mes ten ir likom. Tai, kad pražilom, praplikom ar priaugom šiek tiek antsvorio, visai nereiškia, kad labai pasikeitėm. Vargu ar galima būtų mus vadinti rimtais verslininkais. Tarkim, aš esu labiau amatininkas nei verslininkas. Mano dabartinis amatas yra padėti verslininkams priimti sprendimus, kuriuos jie iš principo ir patys puikiai galėtų priimti. Tai vadinama verslo vadybos konsultacijomis.

Kastis: Mano statusas nepasikeitė. Esu laisva asmenybė ir turiu didelį pasitikėjimą savimi, tad galiu ne tik užlipti ant scenos kaip 1995-aisiais, bet ir kurti bei burti aplink save žmones socialiniams projektams, verslui ar pramogoms. Šiuo metu tenka daug laiko praleisti įgyvendinant ir plečiant šeimos verslą – darželį „Margi arkliukai“ Antakalnyje, Vilniuje, ir gamtos edukacinį taką „Haus der Natur Litauen“ ties Giedraičiais. Taip pat ruošiu pankroko dainas kupiškėnų šnekta, tačiau susiduriu su pagrindine problema – neturiu kolegų muzikantų arba neturiu laiko. Tad įrašinėju kupiškėnų punk į diktofoną. Mano šaknys kažkur ties Kupiškiu, tad natūralu, kad norisi paplepėt ir padainuot kupiškėniškai.

Dabar apie esminius pasikeitimus po „aukso amžiaus“: mažiau galiu išgerti, daugiau klausau tylos ir mažiau roko, pajėgiu p**tis tik pora kartų per savaitę. Be to, įgavau patirties. Ir jei trumpai – bandau spręsti tik savo ir artimųjų problemas. Dievų, gamtos reiškinių ar politikos problemas palieku jų savininkams.

Pirmasis „Turboreanimacijos“ albumas „Play Loud“ datuojamas 1992 metais. Lietuva tada po ilgo okupacinio laiko dar tik žengė pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje, tačiau pankų gatvėse nestigo. Ar sovietinė priespauda, o jai sugriuvus, ir naujoji laisvė smarkiai prisidėjo prie ankstyvų grupės idėjų formavimo?

Kriaučius: Pataisysiu – pirmasis mūsų albumas, datuojamas 1991 m., vadinosi „Sik-Sip“. Iš esmės albumas „Play Loud“ buvo ankstesnio albumo išplėstinė versija, įrašyta profesionalioje studijoje. Dėl tuometinės santvarkos – tai žinoma, kad turėjo įtakos. Tiesa sakant, pirmaisiais nepriklausomybės metais mes nematėme skirtumo tarp sovietmečio ir naujos valstybės. Viskas buvo taip pat susijaukę ir korumpuota. Vienas vėliavas pakeitė kitos, o valdžioje iš principo vis dar sėdėjo tie patys veidai. Jie visi mums atrodė vienodi.

Kastis: Tuo metu aplink jutome tikrą šturmą, tautos pakylėtą laisvės idėjų. Grupėje daug diskutuodavom apie įvykius Lietuvoje, idealizavome smetoninį režimą, turėjome įvairių stereotipų Vakarų ir Rytų atžvilgiu. Kodėl protestavome, buvome maištininkai? Matyt, nusibodo dviveidiškumas, tarybinis pakilus ugdymas.

Bet kokia politinė priespauda neišvengiamai formuoja ir priešiškai jai nusiteikusius žmones. Pankų, tokių kokie jie buvo Lietuvoje 1992-aisiais, nebijančių pasakyti, ką galvoja, net jei už tai ir gresia areštas ar vietinės teisėtvarkos smūgiai, šiandien galime išvysti Minsko ir Kijevo gatvėse. Tačiau Vilniuje ši kultūra merdėja. Ar tai reiškia, kad per ilgai „užsigyvenome“ laisvėje ir nebėra ant ko pykti? O gal pasikeitė jaunų žmonių idealai ir mados?

Kriaučius: Nebijančių pasakyti, ką galvoja, visada buvo ir bus. Tik šiais laikais, kad būtum išgirstas, nebūtina išeiti į gatves ir rėkti visa gerkle. Yra kitų priemonių, tokių kaip internetas, socialinė žiniasklaida ir panašiai. Be to, šiais laikais yra daug paprasčiau protestuoti kojomis. Gali tiesiog emigruoti. Aš manau, kad gyvenimas šiais laikais lengvesnis nei 1992-aisiais. Skurdo lygis tikrai mažesnis, nei buvo tada, nepaisant, ką dabar visi kalba aplinkui. Sotūs žmonės, matyt, yra ne tokie pikti ir labiau prisirišę prie turimo komforto lygio.

Kastis: Jei žvelgsime į vakarus – ten ir toliau daug įvairiausių protestų ir judėjimų. Matyt lietuviai, kaip žemdirbių tauta, mėgsta tylų protestą ir tiesiog palieka šį kraštą. Be to, senstant visuomenei, ši mažiau radikalėja. Konkrečiai muzika, apskritai neteko socialinio fenomeno – suvienyti maištautojus ar pristatyti naujas kultūras iš kitų vietovių.

Koks nors pankroku nesidomintis ir mažai apie „punk“ filosofiją žinantis žmogus pankus įsivaizduoja kaip skiauterėtus, odines striukes nešiojančius nevalas, plempiančius alų ir pažeidinėjančius viešąją tvarką. Bet ar taip yra iš tiesų? Kokie yra tikrieji pankai? Kokie buvo Jūsų klausytojai?

Kriaučius: O tai kaip gi kitaip? Kiekvienas tikras lietuvis yra alų plempiantis nevala, pažeidinėjantis viešąją tvarką. Tai mūsų tautos identiteto dalis! Tradicijas reikia gerbti ir puoselėti. O mūsų tuometiniai klausytojai buvo labai marga publika. Koncertuose matydavom, kad tik nedidelė dalis jų atrodė kaip pankai. Daugumoje tai buvo studentai ir progresyvioji alternatyvi jaunuomenė. Kitaip sakant – tie, kurie šiandien yra vadinami „Lietuvos elitu“.

Kastis: Mūsų klausytojai buvo tipiški gerų tėvų vaikai – kūrybingi, šiek tiek atsipūtę, be skiauterių. Studentai ir žavingos panelės, besimokančios menus. Šiaip apie pankus neturiu žalio supratimo, matyt, jų būna įvairių – nuo kaip iš „Madame Tussauds“ vaškinių figūrų muziejaus, grandinėtų ir skiauterėtų, iki tylių IT‘šnikų.

Ką reiškė tuo metu būti panku? Kaip jums atrodo, ką reiškia būti panku dabar?

Kriaučius: Tuomet tai buvo būdas pasakyti ir parodyti, kad esi asmenybė. Tai buvo gana nesudėtingas ir efektyvus būdas pasakyti aplinkiniams, kad turi savo nuomonę. Ir, kad iš vis „FUCK OFF!“, jūs visi. Būti panku šiandieniniame pasaulyje, man atrodo, šiek tiek keista. Juk tai 50 metų senumo kultūros ideologija. Dabar tai atrodytų labiau kaip poza, nei turinys. Esu tikras, kad šiuolaikinis „punk“ vadinasi ir atrodo šiek tiek kitaip.

Kastis: Pankas turėjo keletą elementų, kurie dabar nebeveža: gerti alų, tranzuoti, trankytis gatvėmis, būti apsiskaičiusiu bei persiklausiusiu pankroko.

Kiek „Turboreanimacijos“ tekstuose buvo tikrų Jūsų įsitikinimų ir nuomonių apie valdžią ir tuometinę santvarką, o kiek Jūsų strateginės pozos ir saviironijos?

Kriaučius: Manau, visko po truputį. Tai esame 100% mes, kokie buvome.

Kastis: Aš esu kairuoliškų pažiūrų, tad tuo metu tai tikrai nebuvo jokia poza.

"Turboreanimacija" gyvai (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija“ gyvai (nuotr. asmeninio archyvo)

 

RADIJO STOTYS IR POPULIARUMAS

Anais laikais gyvavo nemažai pogrindinių pankroko grupių, klube „Kablys“ vyko „Pačių blogiausių grupių festivalis“. Daugelis tų grupių šiandien yra nugrimzdę į užmarštį – „33% Kiaulių pakeliuj į Vatikaną“, „Erkė Maiše“, „Dustas-Nuodai“, „WC“… Tačiau būtent „Turboreanimaciją“ daugelis puikiai atsimena. Kodėl? Kuo Jūs buvote išskirtiniai?

Kriaučius: Matyt, mums tiesiog pasisekė. Tiesa, mes buvome pirmieji ir tuo metu vieninteliai punkrokeriai, leidžiami oficialių įrašų kompanijų. Tai reiškė, kad mūsų įrašų galima buvo įsigyti ir Vilniaus „univermage“, ir Rietavo kioske. Gaila, kad tiek daug gerų to meto grupių taip ir liko neišgirstos.

Kastis: Mes daug grodavome su visomis paminėtomis grupėmis ar atskirais jų nariais, tačiau pagrindinis tikslas buvo laikytis tam tikrų principų – įrašinėti ir leisti savo gabalus bent kartą per metus, duoti pačius beprotiškiausius interviu visur, kur tik pasiūlo, daug koncertuoti ir po to palaikyti gerus santykius su koncertų organizatoriais. Taigi mes bandėme apgraibomis, be vadybininkų, spręsti vadybinius iššūkius.

Pankrokas dažnam žmogui yra suprantamas kaip rūsių ir barų muzika. Ar Jums, pankroko muzikantams, niekada nebuvo noro groti Sporto rūmuose ar Vingio parke, rinkti tūkstantines minias, kaip kokiems „Foje“? Ar bent pasvajodavote apie tai? Ar tai priešinosi Jūsų idealams?

Kriaučius: Iš tikrųjų tai labai norėjome, tik mūsų niekas neleido. Nors, tiesa, Vingio parke kažkokioje masinėje šventėje, berods, kartą grojome.

Kastis: Aš tikrai visuomet svajojau surengti pankroko festivalį Vingio parke!

Ryškiausiai „Turboreanimacija“ sužibo 1996-aisiais. Albumas „Daugiau skerdienos“ buvo labai populiarus, apie Jus rašė žurnalas „Ausis“ ir kiti muzikiniai leidiniai, dainas „Aš nekenčiu radijo stočių“ ir „Sudorok Šleževičių“ grojo… radijo stotys. Tais laikais didžioji dalis Lietuvos pankroko grupių galėjo tik pasvajoti apie tai. Tačiau ar su sėkme muzikoje kažkuo pasikeitė Jūsų gyvenimai?

Kriaučius: Kiek pamenu, ta sėkmė buvo tokia labai sąlyginė. Nelabai kreipėme į tai dėmesio. Žinoma, kelios spalvotos nuotraukos ar straipsnis „Ausyje“ tuo metu kažkam gal ir atrodė didelis dalykas, bet mums…

Kastis: Šiaip grupė netrukus po šio albumo skilo. Aš tuo metu neturėjau darbo ir norėjau daugiau koncertų bei daugiau galimybių užsidirbti, o kiti nariai dirbo samdomus darbus ir natūraliai galėjo groti radikalius savo gitarinius rifus.

daugiau-skerdienos

Albumo „Daugiau skerdienos“ viršelis (1996 m.)

Anuomet, klausantis Jūsų kūrinio „Aš nekenčiu radijo stočių“, atrodė, kad radijo stotys yra blogybė Nr. 1. Žinoma, dominavo Radiocentro LTD’ukas ir M1 Top 40, kur sunkios muzikos neišgirsdavome, bet dabar, prisimenant tą laiką, vis pagalvoju, kad visgi buvo ir tokių radijo laidų, kurios formavo klausytojų skonį siauresnėse nišose – elektroninėje muzikoje, roko muzikoje. Populiarusis radijas turėjo daug daugiau įtakos nei dabar. Kodėl taip nekentėte radijo stočių?

Kriaučius: Todėl, kad tie niekšai ignoravo lietuvišką alternatyvinę muziką! Jų tuo metu dirbtinai kuriami ir transliuojami „topai“ mus tiesiog vimdė. Pozityviai galiu atsiliepti gal tik apie radijo stotį iš Kauno, pavadinimu „Ultra Vires“, kuri nebeegzistuoja.

Kastis: Nemanau, kad verta autorių tapatinti su kūrinio tezėmis. Tuomet ir romane išsakytos mintys taptų gyvo žmogaus savastimi.

Kaip galvojate,  kodėl Jus pradėjo groti radijo stotys? Ar tapote labiau patrauklūs masinei auditorijai aktualizuodami viešąsias temas, ar radijo stotys tiesiog testavo savo klausytojų auditoriją?

Kriaučius: Kažkaip nepamenu, kad tuo metu populiarios radijo stotys būtų aktyviai grojusios mūsų dainas, išskyrus gal mano paminėtus „Ultra Vires“.

Kastis: Mes gerbiame lietuvių kalbą ir visada dainavome lietuviškai. O, be to, ir šiaip kai kurie mūsų gabalai buvo tikrai vykę ir patikrinti laiko.

Ką galvodavote ir kaip vertindavote tuo metu tokias populiarias grupes, kaip „XXL“, „Junior“ ar „Karališka erdvė“?

Kriaučius: Aš neturiu ką pasakyti šiuo klausimu, nes tuo metu man jos tiesiog neegzistavo.

Kastis: Bet kokiu atveju tai buvo mūsų kolegos muzikos pasaulyje. Mes pažvengdavom ar pasišpilkuodavom, jei susitikdavom gyvai. O vertint ar galvoti… Gal tiesiog nebuvo tam progos.

Dėl pernelyg mažos rinkos iš muzikos sunkiai pragyvena net ir didelė dalis populiarios muzikos atlikėjų Lietuvoje. Tikiu, kad „Turboreanimacijos“ muzikantams muzika net ir savo veiklos viršūnėje nebuvo pagrindinis pinigų šaltinis. Ką tuomet dirbote Jūs? Kaip derinote darbą ir tas žinutes, kurias siuntėte savo dainų tekstais? Ar „panko“ etiketė netrukdė asmeniniame gyvenime?

Kriaučius: Mes savęs niekaip neatsiedavom nuo tų, kuriems buvo skirtos mūsų muzikos žinutės. Mūsų muzika kalbėjo apie mus pačius. Tiesiog turėjom kažką papildomai dirbti, kad išgyventume. Aš visuomet kažkaip sugebėdavau tuos du dalykus suderinti. Tuo metu dirbau rinkodaros vadovu viename elektronikos prekių tinkle. Rytais užsimesdavau kostiumo švarkeli ir į darbą. Vakarais – į rūsį su bičiuliais gaivų rokenrolą grot. Viena kitam kažkaip netrukdė.

Kastis: Aš dirbau įvairius darbus, apskritai buvo laikas kai nieko nedirbau ir verčiausi tikrai labai kukliai. Tačiau turėjau supratimą, kaip elgtis su pinigais.

Mėšlas = valdžia“, o taip pat ir pikta, pašiepianti odė tuomet itin populiariam ir lygiai tiek pat nekenčiamam ministrui pirmininkui Adolfui Šleževičiui… Jūsų ankstyvose dainose dominavo alus, bet vėliau ironija ir politika stojo į pirmą vietą. Ar ir šiandien manote, jog politikai yra viso blogio ir neteisybės priežastis?

Kriaučius: Visuomenė yra tokia, kokie yra jos išrinkti politikai. Galima pastebėti, kad per pastaruosius dvidešimt metų nedaug kas pasikeitė.

Kastis: Politika tėra viena iš sričių, kur galima realizuoti idėjas arba, kitu atveju, užsidirbti pragyvenimui. Politika – tai apsisprendimas vienu ar kitu klausimu. Dabartinė demokratija yra labai gremėzdiška sistema ir čia nėra jokios politikos.

"Turboreanimacija" klube "Kablys" 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija“ klube „Kablys“ 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

PABAIGA?

1997-aisiais pasirodęs, labai kokybiškas ir itin teigiamai įvertintas albumas „Kosmose“. Jo viršelyje iš kerzinių batų susideda svastika. Interviu žurnalui „Ausis“ metu Kastis yra sakęs, kad taip nutiko „netyčia“, tačiau ar tikrai?

Kriaučius: Gal šito reikėtų albumo viršelio dizainerio klausti, nes, kiek pamenu, jam buvo suteikta pilna laisvė pasireikšti. Grupė prie šio viršelio mažai prisidėjo.

Kastis: Iš tiesų man patinka šis simbolis. Svastika buvo naudojama įvairiuose kontekstuose, tad ir batai ten pateko neatsitiktinai.

Albumo "Kosmose" viršelis (1997 m.)

Albumo „Kosmose“ viršelis (1997 m.)

„Kosmose“, deja, buvo paskutinis oficialus grupės darbas. Kodėl taip gerai įsivažiavusi grupės veikla ėmė ir pasibaigė?

Kriaučius: Man pačiam tai buvo gana staigu ir netikėta, aš galėjau dar varyti. Bet atsitiko, kaip atsitiko…

Kastis: Aš praradau bet kokį įkvėpimą muzikuoti. Praėjo daug laiko, teko susiimti darbinėje sferoje. Juk šioje skurdžioje šalyje darbas yra kaip religija… 

Kasti, „Turboreanimacijai“ išgyvenant itin sėkmingą laikotarpį „užkūrėt“ ir naują projektą „N-14“. Vieniems klausytojams tai atrodė kaip šventvagystė, bet bent jau man tai buvo tikrai įdomus projektas – lyg ir ta pati „Turboreanimacijos“ ironija, bet pateikta visiškai kitaip ir, galbūt, priimtiniau platesnėms masėms. Koks buvo šis projektas? Kodėl jis pasibaigė vos išleidęs du albumus?

Kastis: „N-14“ prasisuko dėka mano noro ir užsispyrimo muzikuoti. Tuo metu aš buvau įkvėptas elektroninės muzikos ir maniau, kad turiu galimybę driokstelti kitaip nei iki tol. Po poros metų, 1999-aisiais drastiškai sumažėjo koncertų ir viską teko pabaigti.

Kapstantis po 1995-1996-ųjų metų lietuviškos muzikos pasaulį nejučia apima velniška nostalgija tam laikui. Bet juk viskas nebuvo labai gerai. Kas jus tais laikais labiausiai „užknisdavo“, o ko pasiilgstate šiandien?

Kriaučius: Gaila, kad dabar jaunimas mažiau muzikuoja. Nauja roko grupė yra gana retas reiškinys. O anuomet per kelis mėnesius galėjo susikurti ir iširti dešimtys gyvais instrumentais grojančių grupių. Kai yra toks judesys, visada išlieka ir kažkas gero.

Kastis: Šiuo metu visko atrodo tiesiog per daug, sunku viską aprėpti… O 1995-aisiais bet koks albumas, bet koks naujas atlikėjas buvo įvykis, kažkas naujo ir neįtikėtino.

Šiandien pasaulis gerokai pasikeitęs nei anas, kurį prisimename iš 1997-ųjų. Hipsteriai, „iPhoneai“, socialinė medija… Tikiu, kad turite savo tvirtų nuomonių apie šiandienos pasaulį. Ar neniežti nagai paimti į rankas gitaras ir pasakyti, ką galvojate apie visą tai?

Kriaučius: Tai, kad mes negrojame viešai, dar nereiškia, kad visai nemuzikuojame. Tarkim, mano keturios elektrinės gitaros yra naudojamos pagal paskirtį beveik kiekvieną dieną.

Kastis: Na, kalbant apie šiandienos realijas, žmonėms būdingos refleksijos – „postinimas“, viešinimas, komentavimas… O man į visa tai tiesiog nusispjaut. Nešiojuosi mygtukinę Nokiją. Neturiu jokių paskyrų. Turiu penketą gerų bičiulių ir šeimą. Argi reikia ko nors daugiau? Nereikia!

Ar „Turboreanimacijos“ daugiau niekada nebebus?

Kriaučius: Kaip bebūtų keista, pasirodo, kad „Turboreanimacija“ taip niekada ir nemirė. Kadangi mes su Kasčiu iki šiol dažnai bendraujame, tai kas keletą metų vis sugalvojame ir įrašome po vieną kitą dainą. Paskutinis kartas buvo 2010-aisiais metais. Jeigu kam įdomu, galit paklausyti tų dainų čia – http://mp3.hardcore.lt/TR/2010/

Kastis: Grupės koncertai įvyks 2018-aisiais, kai švęsime 30 metų kūrybos jubiliejų!

Dėkoju už pokalbį!

 

"Turboreanimacija" 2010-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija“ 2010-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *