BOVY: Buvom, palikom žymę, bet šalies neužkariavom

„Dar savaitė iki naujų, tiek daug reikalų per Kalėdas…“

Ši eilutė iš Marijaus Mikutavičiaus dainos „Velnias, man patinka Kalėdos“ bene geriausiai atspindi šventinį laikotarpį mieste. Tos žybsinčiomis girliandomis papuoštos eglutės parduotuvių vitrinose, ilgos suprakaitavusių pirkėjų eilės prie kasų, nepaliaujantis skubėjimas nupirkti visas reikalingas dovanas sumaniai aplenkiant gatvėje besiformuojančius transporto „kamščius“, o kartais ir beviltiškai į juos įsipainiojant. Visą tai galų gale karūnuoja atsipalaidavimas prie mišrainėmis nukrauto Kūčių stalo ir keitimasis dovanomis jaukios namų šilumos apsuptyje artimiesiems linkint „sveikatos ir laimės, pinigų ir meilės“.

Galbūt kažkas bus linkęs nesutikti, ir tebūnie, bet man daina „Velnias, man patinka Kalėdos“ yra pats gražiausias lietuviškas kūrinys apie šventinį laikotarpį.

Šią dainą atradau 1996-aisiais metais, LNK televizijos laidos „Tangomanija“, kurią, kaip daugelis prisimenate, vedė tas pats Marijus Mikutavičius, metu. Tada ir pirmą kartą išgirdau, jog prieš tapdamas žinomu žurnalistu, talentingu laidų vedėju, „svajonių jaunikiu“ ir viešu asmeniu, Marijus dar buvo daug žadančios gaivališko rokenrolo grupės „Bovy“ vokalistas. Jaunoji Marijaus gerbėjų karta gal ir nustebs dėl to, tačiau neabejoju, kad vyresnieji puikiai prisimena šį kolektyvą, garsėjusį savitu, prikimusiu vokalu, labailabailabailabailabai ilgomis gitarų soluotėmis, ir vakarietiško roko pagrindais.

Marijus Mikutavičius ir Martynas Kuliavas, 2012 m.

Marijus Mikutavičius ir Martynas Kuliavas, 2012 m.

Susikūrusi 1991-aisiais metais Vilniuje grupė „Bovy“ buvo keturių itin talentingų ir skirtingų asmenybių produktas. Grupę be vokalisto Marijaus Mikutavičiaus dar sudarė gitaristas Martynas Kuliavas, bosistas Virginijus Prieskienis, ir būgnininkas, šviesaus atminimo Marius Savickas. Daugelis muzikantų ir melomanų šį ketvertą iki šiol prisimena kaip jaunatvišką, kokybišką ir itin ryškų reiškinį Lietuvos muzikos padangėje. Per penkerius gyvavimo metus grupė „Bovy“ tapo „Pačių blogiausių grupių festivalio“ laureatais, įrašė itin stiprų albumą „Leavin’ Home“ (1997-aisiais perleistą nauju pavadinimu „Bovy su Marijonu“ kasetės ir kompaktinio disko pavidalu), koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Vokietijoje, o gitaristas Martynas Kuliavas 1997-aisiais metais buvo apdovanotas prestižine „Bravo“ statulėle, kaip „Geriausias metų instrumentalistas“. Deja šiam kolektyvui nebuvo lemta ilgai mėgautis šlove ir 1996-aisiais grupė dėl vidinės trinties bei vadybos stokos išsiskirstė.

Albumo "Bovy su Marijonu" viršelis

Albumo „Bovy su Marijonu“ viršelis

1997-aisiais metais pasaulį išvydęs grupės albumas „Bovy su Marijonu“ buvo labai gerai įvertintas, bet pačios grupės, deja, neprikėlė. Nepaisant to, pasukę skirtingais keliais muzikantai galėjo pasidžiaugti dar labiau pagausėjusiu jų muzikos klausytojų ratu ir didele kūrinio „Velnias, man patinka Kalėdos“ sėkme.

Nuo to laiko praėjo jau beveik du dešimtmečiai.

Šiandien grupės „Bovy“ branduolio – Marijaus Mikutavičiaus ir Martyno Kuliavo – pristatinėti tikrai nereikia. Visiems puikiai pažįstamas Marijus yra žinomas dainininkas, daugelio kitų atlikėjų tekstų autorius, populiaraus televizijos projekto „X Faktorius“ teisėjas, renginių vedėjas ir žurnalistas. Martynas šiandien yra muzikos prodiuseris, sesijinis gitaristas ir, kaip pats su šypsena priduria, buvęs emigrantas, mat keturis metus su šeima praleidęs Viduržiemio jūros saloje Maltoje jis pernai grįžo gyventi į Lietuvą.

Išsiskirsčius grupei „Bovy“ šie du draugai vienas kitą mato gana retai, todėl šiam interviu susitikę kavinėje „Balti drambliai“ abu vyrai neslėpė džiugesio.

„Matai, jei ne patys susieinam, tai bent interviu suveda,“ juokėsi Marijus.

 

***********

 

Kiek laiko nesimatėte?

Martynas: Seniai…

Marijus: Na kaip, periodiškai matėmės.

Martynas: Bet tik periodiškai. Paskutinį kartą matėmės man prieš išvažiuojant į Maltą. Tai buvo prieš penkis metus!

 

Tai pašnekėkime apie „Bovy“. Grupė gyvavo… 1991-1996 metais, taip?

Martynas: Mes lygtai ir toliau šiek tiek gyvavome. Buvom ir po to kelis kartus susitikę pagroti.

Marijus: Pagroti susitikę buvom, bet man kartais rodosi, kad iš tiesų gyvavom net trumpiau nei „The Sex Pistols“.

 

Koks buvo aktyvus „Bovy“ gyvavimo laikas? Kuo tuo metu gyvenote? Kokia Jūsų akimis buvo situacija Lietuvos muzikoje žengiant pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje?

Martynas: Buvo kiti laikai – gerokai mažiau koncertų nei dabar, mažiau galimybių. Mes grojom, koncertavom, bet norėjosi daugiau. Šiais laikais aš pavydžiu jaunoms grupėms. Jos turi daugiau salių koncertuoti, daugiau erdvės reikštis. O mes kurdavom sau. Jeigu kur pakviesdavo pagroti – labai apsidžiaugdavom ir važiuodavom.

 

Daugelis dabartinių Marijaus muzikos gerbėjų, ypač jaunesnės kartos, tikriausiai nustebs sužinoję, kad Marijus prieš pradėdamas savo solo karjerą dar turėjo ir grupę, negana to net ne jo suburtą ir grojusią angliškas dainas. Papasakokit nuo ko viskas prasidėjo. Kokia yra to pirmojo „Bovy“ branduolio susikūrimo istorija?

Martynas: Pirmame „Bovy“ sąstate dainavau aš. Pagrinde branduolys ir buvau aš bei, amžiną atilsį, būgnininkas Marius Savickas. Mes susipažinome besimokydami Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir nutarėme groti kartu. Dar prie mūsų prisijungė toks Artūras, kuris nebuvo bosistas, bet šiaip geras mūsų draugas.

Marijus: Dabar Artūro „klička“ yra Benzinas. Jis yra kaitų, jėgos aitvarų, ir snieglenčių sporto entuziastas. Aš atsimenu kartą nuvažiavau į Svencelę mokytis kaituoti ir ten vis kažkas paminėdavo Benziną, kaip autoritetą. Galiausiai vienas entuziastas sako „Einam, su Benzinu supažindinsiu!“. Ir pasirodo, kad tasai grėsmingasis Benzinas yra Artūras Morauskas, pirmasis grupės „Bovy“ bosistas (juokiasi).

Martynas: Bet tada buvo 1991 metai, šalyje vyko neramumai… Artūras staiga mums nieko nepasakęs išėjo tarnauti Lietuvos kariuomenei ir paliko grupę. Mums greitai reikėjo naujo bosisto ir mes suradome Virginijų Prieskienį, pravarde Lolo.

Marijus: Tiesa dar prisimenu, kad vienu metu grupės sudėtyje buvo klavišininkas Andrius Bobrovas. Jis buvo toks labai gražus, ilgaplaukis, turėjo odinę striukę kokios niekas iš mūsų tada neturėjo ir nešiojo ją pasiraitęs rankoves. Manau, kad tai buvo viena iš priežasčių kodėl jis buvo priimtas į grupę ir taipogi viena iš priežasčių kodėl vėliau jo grupėje nebeliko.

 

Duodamas interviu anksčiau gyvavusiam muzikiniam žurnalui „Ausis“ Marijus yra pasakojęs, kad po vieno „Bovy“ koncerto jis priėjo prie Martyno ir paklausė ar grupei nereikia naujo vokalisto. Ar ši akiplėšiška istorija – tiesa? Jei taip, tai ar, Martynai, neįsižeidėt? Kaip ten iš tiesų nutiko?

Marijus: Taip! Kažkas panašaus tikrai įvyko. Aš buvau jaunas žurnalistas ir nuėjau daryti reportažą apie 27-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija – aut. past.) vykusį koncertą. Ten grojo baltu kostiumu vilkintis Mundis, po to Audrius Balsevičius dainavo, o paskutiniai grojo grupė „Bovy“. Ir man kažkaip tiesiog pasirodė, kad aš visai norėčiau būti toje kompanijoje (juokiasi). Po koncerto nuėjau iš jų imti interviu ir interviu metu Martyno tiesiai paklausiau ar jiems nereikia naujo vokalisto. Su savimi turėjau diktofoną. Kasetėje buvau įdainavęs kelias „AC/DC“ dainas, nes nieko kito dainuoti tada aš nemokėjau. Daviau jiems tą kasetę pasiklausyti. Martynas su Marium Savicku suglaudė galvas, pasiklausė ir paskui išdidžiai pasakė: „Nu, gal… Gal ir tiksi“. Bet šiaip Martynas nepyko, kad pasisiūliau. Trinties tarp mūsų nebuvo.

Martynas: Man ir anksčiau atrodė, kad dainuoti turi kažkas kitas, o ne aš. Man labai patiko Darius Mickus iš „Rebelheart“, galvojau gal jį pakalbinti tapti mūsų vokalistu, bet atėjo Marijus ir laimėjo mūsų vokalisto konkursą.

Marijus: (juokiasi) Taip, konkursą iš vieno žmogaus.

 

Ką reiškia pavadinimas „Bovy“? Ar tai kažkokia aliuzija į Bon Jovi?

Martynas: Oi nežinau. Nieko nereiškia. Taip, mes klausydavomės Bon Jovi ir kažkuriuo metu galvojant pavadinimą įvyko žodžių žaismas – Bon-Jovi, Jon-Bovi, Jon-Bovy, Bovy… „Bovy“ ir liko. Man iš tikrųjų tai nepatiko tas mūsų pavadinimas.

Marijus: O tai kodėl tu jo nepakeitei?

Martynas: Ai, laiko nebuvo. Reikėjo dainas rašyti.

Marijus: Jo, pavadinimas tikrai netiko… Kažkada netgi buvo užsakymas logotipui. Vienas toks dailininkas pripaišė gal kokį šimtą variantų, bet šitam pavadinimui net ir logotipai visi gavosi kažkokie šūdini.

 

Grojote „Pačių blogiausių grupių festivalyje“ ir tapote laureatais. Kelinti tai buvo metai? Kas tuomet buvo jūsų „konkurentai“?

Marijus: Turėjo būti 1992 metai. Labai gerai prisimenu, kad mūsų konkurentai buvo „Svastikos Sukitės Greitai“ ir kauniečiai glam roko atstovai „77“.

Martynas: Gerai grojančių grupių tame konkurse buvo nedaug, tai ir konkurentų nedaug turėjome. Bet šios dvi grupės buvo stiprios.

Marijus: Algis Ramanauskas su savo „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“ 1992-ais metais iš vis buvo kažkas tokio! Vien tai, kad jis į sceną išėjo su fašistine uniforma man atrodo jau buvo neblogai.

 

O kas buvo grupės „Bovy“ klausytojai?

Marijus: Tuomet mūsų klausėsi studentija, toks „boheminis jaunimas“. Linksmi alaus gėrėjai, didelio kiekio cigarečių rūkytojai, kurie mėgdavo šokti. Tik reikia pripažinti, kad jų nebuvo gausiai. Jeigu prie scenos darkydavosi kokia dešimtis, mums atrodė kaip tikras stadionas (juokiasi).

Martynas: Bet juk buvo ir koncertų Sporto rūmuose! Ten susirinkdavo daugiau nei dešimt žmonių. Gerokai daugiau… Iš vis tais laikais visas jaunimas, kuris klausėsi roko muzikos, buvo tarsi viena chebra, eidavo į koncertus, ošdavo. Tai jie mūsų ir klausydavo.

 

NE ROKO DINOZAURAI

Aš pats su grupės „Bovy“ muzika susipažinau per Marijaus vestą laidą „Tangomaniją“ 1997-aisiais metais. Tada pasirodė Jūsų kasetė „Bovy su Marijonu“, bet grupė, kaip tokia jau nebeegzistavo. Atradau „Bovy“ per vėlai ir tikrai toks nebuvau vienintelis. Ar Jums negaila, kad „Bovy“ surado didelę dalį savo klausytojų grupei jau nebeegzistuojant?

Marijus: Žinai, reikia pripažinti, kad mes tikrai nesame kokie nors „roko legendos“ ar „roko dinozaurai“. Aš manau, kad mes per trumpai gyvavome ir per mažai padarėme. Mūsų indėlis lietuviško roko muzikoje yra gražus ir blyksintis kaip auksas, bet jis buvo labai trumpas ir mažakiekis. Taip gavosi, kad mes patys neatlaikėm spaudimo. Gal nežinojom ko norim… Ir viltys kurias į mus dėjo įrašų kompanija „Zona Records“ gal buvo kiek per didelės. Dėl to dabar labai sunku tai vertinti. Tikrai aš kartais mus lyginu su „The Sex Pistols“. Buvom, palikom žymę, dabar mus prisimena, bet šalies taip ir neužkariavom. Tuomet buvom ir dabar likom tokia snobų grupe. Tų, snobų, kurie domisi muzika ir mus atrado kaip pavyzdį, kad lietuviai moka ir gali groti kokybišką, vakarietišką muziką. Mes buvome vieni iš pirmųjų, kuriems tai pavyko. Aš po šiai dienai galvoju, kad mūsų įrašytas albumas yra vienas geriausių pavyzdžių ką padarė Lietuviai užsienio kalba roko muzikos žanre. Gal ta grupė tikrai turėjo tam tikrą legendą. Jei taip, tai gaila, kad daugiau mes nieko kartu nenuveikėme.

Martynas: Marijus teisybę sako. Grojančių tokią muziką buvo mažai. Dauguma to meto roko grupių buvo arba „heavy metal“ arba koks nors keistas, eksperimentinis avangardas. O mes stengėmės groti tiesiog kokybišką „AC/DC“ ir „Van Halen“ inspiruotą rokenrolą. Abu mūsų bendražygiai, Marius Savickas ir Virgis Prieskienis, buvo ir yra vieni iš geriausių Lietuvos muzikantų, savo srities profesionalai. Tokių muzikantų yra vienetai ir gaila, kad jie išeina. Bet jie nebuvo lengvi žmonės, o ir mudu ne šilkiniai. Jeigu mūsų tuometinė vadyba būtų buvusi stipresnė ir sugebėjusi griežtai apjungti tas keturias skirtingas asmenybes, gal būtumėm nuveikę ir daugiau. Dabar yra, kaip yra.

 

Kas dar be „AC/DC“ ir „Van Halen“ dar darė įtaką grupės muzikai?

Martynas: „AC/DC“ ir „Van Halen“, vienareikšmiškai!

Marijus: Marius dar klausėsi „Mötley Crüe“ ir „Iron Maiden“, to amerikietiško skudurinio roko. Nors tiesą sakant mes visi sėdėjom ant amerikietiško roko. Dovydas Bluvšteinas, kuris tuo metu bandė būti grupės mentaliniu vadovu, vis bandė prakišti mums pasiklausyti daugiau britų alternatyvos, kurią pats mėgo – „Joy Division“, „Jesus and Mary Chain“ ir panašiai – bet mums vis tiek labiau patiko groti amerikietišką stadioninį rokenrolą.

Martynas: Jis (rodo į Marijų) mane net gitara mokino groti atitinkamai. Sako: „Kaip tu čia tą gitarą laikai?? Reikia va taip! Ir per stygas brauk ekspresyviau!“. Klausiu kodėl. „Todėl, kad Eddie Van Halen’as taip groja!“ (juokiasi).

Marijus: Kartą mes autobusiuku važiavome į turą Švedijoje ir turėjome Amerikos vėliavą pasikabinę ant galinio lango. Skandinavams tai atrodė labai keista – europiečiams „majačintis“ po Europą su Amerikos vėliava nebūnant amerikiečiais, pasirodo, nelabai „feng shui“, bet tai tik parodo kaip giliai mes buvome įlindę į tuos Amerikos roko reikalus. Tiesa paskui mūsų bosistas Virgis apvėmė tą vėliavą. Tai jokiu būdu nebuvo nepagarba šiai šaliai. Greičiau kaip tik nepagarba sau, maistui ir alkoholiui. Neapskaičiavo žmogus… Pamenu, kad tą vėliavą parsivežiau iš turo namo ir ketinau išplauti, bet ji suglamžyta gulėjo kampe tol, kol supelijo ir teko ją išmesti (juokiasi).

Grupė "Bovy", 2012 m.

Grupė „Bovy“, 2012 m.

Dainavote angliškai, tik viena daina „Velnias, man patinka Kalėdos“ buvo parašyta lietuvių kalba…

Marijus: Tiesą sakant net „Kalėdas“ mes buvome įrašę dvi versijas – anglišką ir lietuvišką. Pirmoji buvo angliška, taip pat apie Kalėdas, bet įrašas neišliko.

 

Ar anglų kalba kurti dainas Jums buvo lengviau?

Marijus: Kurti dainas anglų kalba nebūnant anglakalbiu tai tikrai nebuvo lengviau. Anaiptol. Dabar situacija kitokia, dabar mes visi mokame anglų kalbą geriau. Tuomet aš galėdavau susikalbėti, o kurti buvo nelengva, bet manęs tai nestabdė. Aš rašydavau dainas su žodynu. Suvokdavau ką noriu pasakyti, rasdavau žodį, ir toliau keliaudamas per žodyną ieškodavau kas su tuo žodžiu rimuojasi. Tie mano tekstai yra „very broken English“, bet tam tikra prasme pavykę. Mintis perteikdavau.

 

Grupė „BIX“ rašė dainas angliškai ir koncertavo užsienyje. Ar ir Jūs tikėjotės „prasimušti“ užsienyje, kaip daugelis kitų tuometinių grupių, bandžiusių rašyti angliškus tekstus?

Marijus: Aš visada maniau ir dabar tebemanau, kad anglų kalba yra absoliučiai tobula tai muzikai, kokią mes grojome. Roko muzikoje geresnės kalbos nėra. Kad ir kaip bandytume vartytis, geriau ir nebus. O apie prasimušimą, žinoma, buvo svajonių. Daug kas mums sakė, kad mes, taip kukliai išsireiškus, esame „labai neblogi“, o tai tam tikro pasitikėjimo savimi be abejo davė. Atsimenu, esame buvę Vokietijoje, tokiose muzikos kūrybinėse dirbtuvėse, kur suvažiavo muzikantai iš įvairių šalių, o viena kažkokia vokiečių grupė buvo neva mokytojai, vadovai. Atsimenu po vieno mūsų pasirodymo tie mokytojai priėję mums sakė „Žinot, vyrai, šiaip tai jūs tikrai geresni už mus“. Ir žinai, kai tau dvidešimt – keli metai išgirdęs tokį pareiškimą tik ir dairaisi kurgi čia tos merginos kurios turi ant kaklo kartis koks tu geras.

Martynas: Be abejo visi galvojome, kad užkariausime ir Latviją ir Estiją ir po to visą pasaulį. Bet aš tuo metu daugiau galvojau apie pačią muziką. Kaip ją atlikti kuo kokybiškiau, turėti ką parodyti. Man tai buvo labai svarbu. Tikėjome, kad kokybe imsime viršų.

 

Apie ką yra jūsų žymioji baladė „My Woman“?

Marijus: Tai buvo tikra istorija. Aš mokykloje mylėjau tokią merginą, kuri vėliau ištekėjo už mano draugo. Ta daina ir buvo inspiruota tos nelaimingos meilės… „Mano moteris nuotakos drabužiais“. O Martyno muzika tai tragiškai dainai labai tiko, puikiai nuspalvino mano nuotaiką.

 

TAI ŽINAI, MES KALĖDAS SUTIKOM GERAI

Iš viso lietuviškų dainų apie šventinį laikotarpį katalogo aš asmeniškai išskirčiau tris – Anties „Nauji metai“, Kardiofono „Kalėdų eglutė“ ir Bovy dainą „Velnias, man patinka Kalėdos“. Kaipgi gimė šis jūsų Kalėdinis hitas? Kodėl būtent Kalėdos?

Martynas: Aš kurdavau muziką, o Marijus tekstą. Gal tuo metu nuotaika buvo šventinė.

Marijus: Man iš vis atrodo, kad ją vasarą kūrėme, ne?

Martynas: (juokiasi) Ne, mes ją parašėme žiemą, atsimeni? Po to mano BMW be šildymo važiavome į LNK studiją Lapėse įrašinėti.

Marijus: Ten kur vos neužsimušėm? Tai tada buvo?? Kai išvažiavom autostradoje į kitą kelio pusę… Geras, tikrai! Žodžiu Martynas kurdavo melodijas, pagrindinę temą, o aš pagal tą jausmą dėliodavau tekstą. Atsimenu, turėjom tos dainos anglišką variantą, kuris irgi buvo apie Kalėdas. Įrašėm anglišką versiją, ir Aurelijus Silkinis paklausęs norėjo, kad įrašytumėm ir lietuviškai. Tada mes ten, Lapėse, per naktį gėrėm, o aš begerdamas vis nueidavau į kampą vieną kitą eilutę parašyti ir grįždavau. Tai va, prabaliavojom visą naktį ir ryte įrašėm lietuvišką versiją (juokiasi).

 

„Velnias, man patinka Kalėdos“ man visad buvo savotiška mįslė. Ši daina turi absoliučiai visus duomenis būti itin banalia, bet tokia nėra! Kaip pavyko sukurti netradicinę dainą apie šimtą kartų apdainuotas tradicines vertybes?

Marijus: Tiesiog mes labai stengėmės išvengti banalybių. Specialiai mes vengėme visokių žvangančių varpelių. Specialiai ir tą smagią instrumentinę pabaigą pridėjome, kad ši daina nebūtų tradicinė, liūliuojanti Kalėdinė daina. Norėjosi kažko linksmo, faino. Tekste aš aišku neišvengiau tokių klišių kaip „sniegas“ ar panašiai, bet stengiausi bėgti nuo visų tų baisių Kalėdinių eilių, kaip „Šią naktį pažadins žvaigždutė žvitri, paukščiukai prabils tau į ausį“ ar panašiai. Norėjau, kad šita daina atspindėtų „urban“ Kalėdas, realias Kalėdas. Net pavadinime žodį „Velnias“ įdėjau, kad ir pavadinimas nebūtų saldus, kad jame būtų kažkas truputį juodo.

Martynas: Ir Marijaus tekstas toks… na, savotiškas. „Ateina kaimynas su buteliu vyno“. Nešventiškai skamba. Nėra sotaus stalo, šampano taurių. Yra kaimynas ir vyno bonka. Tokios mūsų dainoje yra Kalėdos.

 

O kokia Jūsų nuomonė apie daugelio taip nemėgstamą kalėdinę muziką?

Marijus: Yra gražių dainų, bet mažai.

Martynas: Aš tai nemėgstu tų tipinių Kalėdinių dainų pagal visus kanonus – varpeliai, harmonija tokia, melodija tokia, būtinai „ho, ho, ho“ kažkur tekste. Man Kalėdinis kūrinys yra gražus tada, kai jam skambant galiu įsivaizduoti sniegą, kai melodija padiktuoja tokią nuotaiką. Ir šiaip, daina nebūtinai privalo būti apie Kalėdas tam, kad ji būtų kalėdinė.

 

PABAIGA

1997-aisiais pasirodžius populiarumo sulaukusiam albumui „Bovy su Marijonu“ grupė jau nebeegzistavo. Kodėl? Kas nutiko?

Martynas: Sunku pasakyti. Daug aplinkybių susidėjo. Nebuvo stiprios vadybos, „klijų“, kurie suklijuotų grupę tvirčiau. Mes su Marijum pagrodavom ir vėliau, po išsiskirstymo, bet grupės, kaip vieneto, nebeliko.

Marijus Mikutavičius

Marijus Mikutavičius

Marijus: Aš tai manau, kad mes pavargom. Pavargom nuo vienas kito. Mūsų būgnininkas Marius, tiesą sakant, buvo viena iš priežasčių kodėl mes nesusitvarkėm. Tai jis ateina į repeticiją, tai neateina. Tai jis įsimylėjęs, tai vėl išsiskyręs. Tai jis per liūdnas, tai per linksmas. Tai jis išeina iš grupės, nes nusibodo, tai jau nebeišeina. Pavargom nuo amžinų jo problemų. Mūsų bosistas Virgis irgi buvo savotiškas. Jis baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kontrabosu grojo. Akademikas, iš Alytaus, su savom „paniatkėm“, kurių mes tuomet nesupratom. Mes visi keturi buvome labai skirtingi ir tuometinė bendra grupės buitis pradėjo užknisti. Amžinai kažkokiame rūsyje repetuojam, nėra pinigų…

Martynas: Marijus grupės gyvavimo pabaigoje jau užsiiminėjo žurnalistika, rašė straipsnius, o aš gyvenau vien muzika. Pinigų nebuvo, koncertų nebuvo. Pradėjau galvoti ką turėčiau veikti toliau. Ėmiau groti su Gyčiu Paškevičium ir kitais panašiais Lietuvos atlikėjais.

Marijus: Ir mes išsiskirstėm taip niūriai. Nesipykom, bet kažkaip viskas užgeso. Atsimenu Klaipėdoje vyko, kaip vėliau paaiškėjo, mūsų paskutinis koncertas. Tvyrojo keista, niūri nuotaika. Mes grojom, kažkokie bičai prie scenos visą koncertą rodė „fakus“ ir spjaudė į sceną. Aš galiausiai vienam spyriau kulnu į kaktą. Kažkas ėjo muštis… Mes po koncerto prisigėrėm ir taip viskas išsibarstė. Tiesiog jautėm, kad atėjo paskutinioji.

 

Mariaus Savicko jau nebėra tarp mūsų, bet ar palaikote ryšius su Virginijum Prieskieniu?

Marijus: Buvom susitikę groti 2012-ais metais vienam vakarui.

Martynas: Matėmės su Virgiu, bet jis jau kuris laikas gyvena Anglijoje ir nežinau ką šiuo metu veikia. Mano nuomone jis yra stipriausias bosistas Lietuvoje. Nesu sutikęs kito tokio lygio muzikanto po to. Jis yra absoliučiai unikalus.

 

Lietuviška muzika 1995-aisiais ir dabar… Kaip pasikeitė situacija lietuviškos muzikos scenoje per pastaruosius 20 metų?

Martynas Kuliavas

Martynas Kuliavas

Martynas: Pagyvenęs Maltoje ir pažvelgęs į Lietuvą iš šalies aš matau, kad dabar Lietuvoje yra tikrai aukštas lygis. 1995-aisiais metais nebuvo daug erdvės, bet man labai patiko publika. Ji buvo tokia… tikra. Dabar žmonės pasidarė labai išrankūs. Anksčiau koncertų buvo mažai ir visi džiaugėsi, kad iš vis kažkas vyksta. Šiandien koncertų yra daug, žmonės persisotinę ir palaikymo mažiau. Marijus dabar yra žinoma asmenybė, jis turi begalę klausytojų, renka pilnas arenas. Bet sunku įsivaizduoti, kad kokia nors nedidelė lietuviška grupė šiandien surinktų pilnus Sporto rūmus, septynis tūkstančius klausytojų. O taip būdavo!

 

O ar jums neatrodo, kad ne tik publikoje šiandien trūksta nuoširdumo, bet ir muzikoje? Ar nėra šiandieninėje produkcijoje per daug blizgučių ir nusempluoto byto ir per mažai širdies ir dvasios?

Marijus: Aš manau, kad pati visuomenė šiandien yra kitokia. Žiūrėk, viskas dabar realiai yra skaičiuojama uždarbiu ir tai yra vadinama „profesionalumu“. Reikia viską sudėlioti teisingai, apskaičiuoti jėgas, įvynioti viską į gražų popieriuką, papildyti jeigu kažko trūksta… Mes jaučiame nostalgiją praeičiai, bet taip yra todėl, kad tada mums buvo tikrai įdomiau. Prieš dvidešimt metų pati muzikantų bendruomenė buvo kitokia. Anksčiau viskas buvo nuoširdžiau. Visi buvo alkanesni ir natūralesni. Dar gerdavo visi kartu! Vykdavo „Bravo“ ir „Radiocentro“ apdovanojimai, ten visi ateidavo, prisiliuobdavo, išsipasakodavo vienas kitam, verkdavo ant peties, pridarydavo nesąmonių… Kiek istorijų apie tai galiu pasakoti! Dabar aš nueinu į renginius ir jie visi kažkokie be dvasios. Žinoma, visko pasitaiko, bet dabar visi laukia savo eilės išrikiuoti, kaip kokiam zoologijos sode, viskas tvarkinga, sustyguota. Visi pasiruošę. Profesionalu? Taip, bet žiauriai neįdomu! Kur beprotiški netikėtumai? Kur rokenrolas?? Pasikeitė žaidimo taisyklės. Dabar jeigu kas prisigers, tuoj juos nufilmuos ir paviešins „feisbuke“. O anksčiau niekas nieko nefilmavo ir visi buvo gerokai labiau atsipalaidavę.

Martynas: Tuo metu, kai mes pradėjom grupę „Bovy“, aš bijojau lipti į sceną. Kaip jau minėjau, aš norėjau išmokti groti, padaryti tikrai gerą produktą, kurio nebūtų gėda. Pirmiausia norėjau turėti ką parodyti, o tik tada lipti į sceną ir rodyti tai ką padariau. Dabar viskas atvirkščiai. Dabar pirmiausiai žiūrima, kaip muzikantas atrodo, kaip jis žiūrėsis iš šalies, o vėliau bus matyt, kaip viskas skambės pagaminta studijoje. Viską galima padailinti, pagražinti, pataisyti.

Marijus: Iš kitos pusės reikia pripažinti, kad laikui besikeičiant kažką prarandi ir kažką gauni. Pavyzdžiui elektroninė muzika dabar yra afigienai pažengusi į priekį! Taip pat dabar Lietuvoje yra daug gerų, profesionalių grupių ir anksčiau mes tokio kiekio neturėjome.

Martynas: Kuo daugiau grupių, tuo didesnė konkurencija. O konkurencija skatina profesionalumą.

 

Na ir tokiam nebanaliam interviu turiu paskutinį, velniškai banalų klausimą – ko palinkėtumėte manoMUZIKOS skaitytojams švenčių proga?

Martynas: Kantrybės ir ištikimybės vienas kitam.

Marijus: …ir tuo viskas pasakyta!

Marijus Mikutavičius ir Martynas Kuliavas, 2016 m.

Marijus Mikutavičius ir Martynas Kuliavas, 2016 m.

**********

Apie grupę „Bovy“ iš pirmų lūpų:

bluvsteinasDovydas Bluvšteinas, muzikos kritikas, renginių organizatorius, radijo laidų vedėjas, įrašų kompanijos „Zona Records“ vadovas: „Bovy“ egzistavo labai neparankiu rokui Lietuvoje laikotarpiu – 90-jų perestoikos roko banga jau buvo atslūgusi, o alternatyvaus roko scena dar negimusi. Žmonėms rūpėjo visai kiti dalykai. „Bovy“ pasirinktas muzikos stilius po Nirvana albumo „Nevermind“ skambėjo labai senamadiškai, o angliški tekstai sukūrė gana rimtą kliūtį patekti į tuometinį Lietuvos popsinį meinstrymą. Marijonas tais laikais atrodė kaip kompleksuotas, savimi visai nepasitikintis paauglys, todėl nepelnė net nekritiškų muzikai merginų simpatijų, o tai reiškė visišką komercinį neįgalumą. 1993 metais „Zonos“ išleista kasetė „Leavin‘ Home“ nesukėlė jokio atgarsio, nors panašių leidinių tuomet buvo labai mažai. Vėliau charizmatiškas Marijonas dėsningai tapo dainuojančia TV pop žvaigžde, o kitų grupės narių laukė gana tipiški muzikantų likimai.

 

 

darius-mileris-nojusDarius „Nojus“ Mileris, dainininkas, muzikantas, grupės „Airija“ įkūrėjas ir lyderis: Grupė „Bovy“ įsiveržė į Lietuvos muzikos sceną kokybišku rokenrolu, charizmatiška energija ir, tiesiog, gera muzika. Matėsi ir girdėjosi kiekvieno muzikanto indėlis į kūrybą, grupė skambėjo drąsiai ir tvirtai, arčiausiai tuo metu jau mums atsiveriančių vakarų.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *