„Arcade Fire“ koncerto akimirka
Grupei „Arcade Fire“ tai nebuvo lengvi metai. Keista albumo „Everything Now“ reklaminė kampanija, kurios niekas nesuprato, pustuštės arenos per koncertus Amerikoje (jei 5 tūkstančių gerbėjų minią 10 tūkstančių gerbėjų talpinančioje salėje galima taip pavadinti), ir galiausiai – ne kažin koks paties albumo įvertinimas (tik 5.6 iš Pitchfork!) – tokie maždaug buvo jiems 2017-2018-ieji.
Bet visa tai niekai.
Nes gyvi „Arcade Fire“ pasirodymai – vis dar švente. Be krupelytės deguto. Ir koncertas Londone, kuriame teko šiemet lankytis – tik dar vienas to įrodymas.
Taip, jie mėgsta pompastiką. Tai tarsi dalis jų esybės. Bet nepaisant to, jie sugeba išlikti arti savo gerbėjų: net jei koncertas prasideda skambant penktajai Bethoveno simfonijai, grupė neišnyra ant scenos – jie skinasi sau kelią per susirinkusių gerbėjų minią, kviesdami į 2 valandas trunkantį vakarėlį. Apie tai, kokia užkrečiama yra jų energija, rašėme jau pernai matyto koncerto proga, ir šis jausmas 12,5 tūkstančių žmonių talpinančioje SSE Arenoje Vemblyje dar stipresnis. Beje, šis koncertas – kaip ir likę 2 Londone – išparduotas.
Žinoma, koncertas uždaroje arenoje žymiai skiriasi nuo to, ką matėme pernai Mančesteryje. Vidury salės esanti scena – drąsus ir įdomus sprendimas. Vos įėjus į salę, pagal žmonių pasiskirstymą matosi, kur turėtume atsistoti, kad gautume geriausią vaizdą. Ir nesuklystame. Nors grupės nariai (o jų, kaip žinia, nemažai) vaikšto (gal labiau – laksto) ratu – kartais matai Win‘ą, kartais pro šalį pralekia šėlstantis Will‘ą , o kartais pusę dainos turi spoksoti į Reginos nugarą (t.y. užpakalį), gan akivaizdu, kad vienas kvadratinės scenos šonas yra geresnis už kitus – šioje pusėje groja „Arcade Fire“ apšildęs kolektyvas „Preservation Hall Jazz Band“, tiesiai prieš mus atsiduria ir koncerto svečiai.
Svečiai… O vaikeli, žinoma, tikėjomės išvysti ką nors ypatingo – pirmąją naktį Londone grupė ant scenos pasikvietė Chrissie Hynde (The Prerenders) ir Bryce‘ą Dessnerį iš „The National“, antrąją naktį visa arena dainavo „Cunts Are Still Running the World“ su Jarvisu Cockeriu iš „Pulp“. Tačiau visa tai niekai palyginus su penktadienio vakaro staigmenomis. Sunkiai nusakomas garsas – iš nuostabos ir susižavėjimo – išsiveržia iš tūkstančių krūtinių, kai ant scenos pasirodo ji – Florence Welsh, tą vakarą atlikusi savo nemirtingą hitą „Dog Days Are Over“ . Besiplaikstanti, tarsi efemeriška Florence nenustygsta vietoje. Ji neslepia savo džiaugsmo, ir tai suprantama, nes ji taip pat – didelė „Arcade Fire“ gerbėja. Dar 2011-aisiais metai interviu metu Florence prisipažino, kad labiausiai norėtų bendradarbiauti būtent su šia grupe, tačiau sutikusi juos vieno afterparčio metu ji negalėjo pratart nė žodžio ir net apsiverkė. Jei šią naktį ji verkė – tai tik iš laimės.
Ir, greičiausiai, ne ji vienintelė. Yra kažkas neįtikėtinai nuostabaus šios grupės koncertuose. Į šiuos žmones tiesiog gera žiūrėti. Jų daug, galima pasirinkti savo favoritus (mano mėgstamiausias – beprotiškasis Will‘as). Visi jie – be galo talentingi, grojantys aibe instrumentų ir kuriantys ne tik „Arcade Fire“ įrašus, bet ir solinius projektus. Jie – rimta, aukščiausios lygos grupė, ir net jei jų gyvi pasirodymai turi tą nenusakomą spontaniško gaivalo prieskonį, jie yra kruopščiai suplanuoti. Ypač ant tokios scenos kaip ši, kuomet kiekvienas jų yra matomas iš keturių pusių (jau nekalbant apie 4 didžiulius virš scenos kabančius ekranus) ir kiekvienas judesys privalo būti sinchronizuotas. Jie veikia kaip didžiulio laikrodžio mechanizmas. Ir žiba kaip Rolexas.
Ištikimiausi grupės gerbėjai netruko pastebėti (ir įvertinti) dar vieną šį vakarą pateiktą dovaną – visos 4 „Neighborhood“ dainos („Neighborhood #1 (Tunnels)“, „Neighborhood #2 (Laïka)“, „Neighborhood #3 (Power Out)“ir „Neighborhood #4 (7 Kettles)“) pirmą kartą gyvenime (ever ever!) gyvai buvo atliktos viena po kitos. Tačiau vakaro razina tampa dar vieno netikėto svečio pasirodymas. Įsivaizdavote kada nors gyvenime išgirsią „Arcade Fire“ traukiančius grupės „Culture Club“ hitą „Karma Chameleon“? Mes – tikrai ne. Tačiau šį vakarą būtent taip ir nutinka, kai ant scenos užlipa šios grupės siela, legendinis Boy George.
Ir galiausiai, kai atrodo, kad jau tuoj sprogsi iš laimės, meilės visatai ir nuo šio vakaro nuostabumo – visi muzikantai, kartu su „Preservation Hall Jazz Band“ nariais ir visais šio vakaro svečiais susirenka scenoje paskutiniam akordui – dainai „Wake Up“. „Someone told me not to cry“ – dainuoja Win Butler, bet kaip niekad norisi bliauti. „We’re just a million little gods causing rain storms“ – dainuoja jie, ir taip, šią naktį jie dievai.
Kaip gerai, kad jau netrukus pasimatysime Rygoje, kitaip išsiskyrimas su jais būtų nepakeliamas.
