Sunku įsivaizduoti Lietuvos kino padangę be režisieriaus Donato Ulvydo – žmogaus, į pasaulį sugrąžinusio svieto lygintoją Tadą Blindą ir pristačiusio trapią idealistę Emiliją, kurios tikėjimas teatru (o kartu ir Lietuva) buvo gerokai stipresnis už represinius ir ideologinius sovietų pančius. Šie du filmai – tik nedidelė dalis visos prieš 44 metus Šiauliuose gimusio režisieriaus filmografijos. Donatas taip pat yra sukūręs ne vieną vaizdo klipą žymiausiems šalies atlikėjams bei kelias dokumentines juostas (jų gretose – ir 2000 m. pasirodęs filmas apie grupę „FOJE”) . Paskutinė iš jų – pusantros valandos trukmės filmas apie Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, pavadintas „Valstybės paslaptis”. Šiuo metu kino teatruose rodomoje juostoje apžvelgiamas šalies vadovės prezidentavimo dešimtmetis, pristatomi Lietuvos pasiekimai ir sudėtingi politinių sprendimų užkulisiai.

Tačiau manoMUZIKA su Donatu Ulvydu šįkart kalbėjo ne apie kiną. Tiksliau, ir apie jį, bet iš kitos pusės.

Jau seniai žinojome, kad Donatas – žmogus, neabejingas muzikai. Muzika jo filmuose vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį. Todėl šiandien rubrikoje manoBLITZ ir kalbamės būtent apie ją.

„Roko maršas per Lietuvą”, Emiliją geriausiai apibūdinanti daina, alternatyvus „Valstybės paslapties” garso takelis, geriausias gyvenimo soundtrackas ir Pink Floyd’ų „Siena” – tik kelios iš daugelio temų, kurias palietėme trumpame, bet įdomiame pokalbyje.

Pirma tavo tikroji muzikinė meilė

Nebuvau geras vaikis mokykloje. Oj, labai nebuvau… Nevogiau ir nerūkiau, bet nebuvau. Visada galvojau, kad reikia garsiai reikšti savo mintis, triukšmauti ir krėsti zbitkas. Ir kai atrodė, kad visi mokytojai jau seniai nuo manęs nusisuko, kenčia mano buvimą ir tikrai nelaiko manęs kuo nors daugiau nei mokiniu, atėjo mano auklėtoja. Ji buvo dar ir muzikos mokytoja (o tai reiškia labiau euklėtoja nei muzikos mokytoja) ir pasakė: va, imk ir paklausyk, man atrodo tau turėtų patikti. Tai buvo „Pink Floyd” albumas „The Wall”. Buvau šoke. Trim aukštais. Pirma, kad ji pamatė manyje ne padaužą, o bičą, kuriam galima skirti dėmesio ir atnešti savo mėgstamą muziką. Antra, ramybės nedavė klausimas – kaip tavo mokytojai gali patikti tokia muzika. Kaip??? Ir trečia, kokia nuotabi tai buvo muzika. Tai net ne muzika – tai garsų pasaulis. Klausydavausi tos kasetės kiekvieną vakarą. Pradėjau su ja bręsti. Gerbti mokytojus. Pradėjau pasitikėti savim. Pradėjau augti su Pinkais.

Daina, kuri asocijuojasi su pirma tikrąja meile.

Kernagis. Turbūt sunku įsivaizduoti romantiką “Severiutėje” bet mums taip buvo. Režisūros studentams norėjosi kažko netradiciško. Norėjosi kitaip matyti pasaulį. Gal todėl ir liūdna muzika atrodė žiauriai romantiška.

Tavo pirmas muzikinis prisiminimas.

Mano teta (tėčio sesuo) kai dar buvau vaikas – garsokokos grupės “Vaivorykštė” (Panevėžys) ir tuometinių hitų “Debesėli debesėli” bei “Septyni maži ožkiukai” autorė. Todėl nenuostabu, kad jos muzika visada liedavosi giminės baliuose ir vestuvėse. Gyva muzika. Su gyvomis gitaromis, saksofonu ir … ir su gyvais BŪGNAIS. Niekada neužmiršiu, kaip sėdėdavau beveik įkišęs galvą į didelį BOSĄ ir svajodavau, kad užaugęs būsiu “barabanščiku”. Vėliau, labai pavydėjau klasiokams, kurie mušė pionierišką būgną, o man reikėjo pūsti trimitą.

Ko šiuo metu klausaisi savo automobilyje?

Turiu susikaupusią nemažą (ir labai keistą) mp3 kolekciją. Labiausiai patinka uždėti shuffle ir nustebti kokią sekančia dainą išgirsiu. Kaip loterija. Dažniausiai tai būna užmirštos dainos, kurios primena skirtingus etapus ir savo atsiradimo istoriją. Vienos patiko kažkada, kitos buvo paduotos tam, kad pagalvočiau ar nenoriu sukurti muzikinio klipo, trečios -ieškotos ir kažkada sutrintos. Dabar toks etapas, kai norisi peržvelgt tai, ką turiu. Loterija, primenanti skirtingus gyvenimo etapus. Nuo „Accept” iki „Meilės ir mirties Veronoje”.

Kaip apskritai šiandien klausaisi muzikos?

Tik mašinoje. Neturiu įg8džio atsisėsti ir klausytis. Gal dar neužaugau nei iki vinilų nei iki „Bang and Olufsen” kulto. Bet renkantis automobilį labai svarbu kokia garso aparatūra jame yra. Ir ypač patinka važiuoti vienam, klausytis muzikos ir dainuoti. Kiek gerklė leidžia. Kelias visada būna per trumpas. O geriausia vieta klausytis muzikos – lėktuve. Geros ausinės, kurios užmuša lėktuvo ūžesį. Ir tada “išskrendi” į muzikos pasaulį. Bet mašinoje dažniau.

Jeigu reikėtų įvardinti dainą (neskambėjusią filme), kuri geriausiai tiktų tavo „Tadui Blindai. Pradžia“, koks tai būtų kūrinys?

Dire Straits “Brothers in Arms”

 

Kokios muzikos klauseisi kurdamas Emiliją iš Laisvės Alėjos?

Kernagio. Gal todėl kad panašiu laikotarpiu buvo “Brodo kultūra”. Gal todėl, kad norėjau rasti dainą, kuria herojai sudainuos filme. Radom. Tai Vytauto Kernagio “Tobulas eilėraštis”

 

Jeigu Emilija būtų daina, koks tai būtų kūrinys?

Tanita Tikaram “And I think of you”

 

Jeigu neturėtum garso takelio, kokia daina turėtų skambėti „Valstybės paslapties“ finale – tomis akimirkomis, kai Prezidentė rodo, kas jos stalčiuose?

Pagrindinė tema iš filmo “Forrest Gump”. Alan Silvestri.

Koks apskritai tau geriausias visų laikų soundtrackas?

„Anglas ligonis”. Anthonny Minghella filmas ir Gabriel Yared muzika. Gal geriausias ne todėl kad geriausias, bet todėl, kad tai buvo mano pirmas filmas išgirstas tikroje 5.1 kino salėje. (Čikaga 1997). Tai tas atvejis, kai nuo muzikos šiurpo oda. Tai tas atvejis, kai supratau ką kino filme reiškia garso takelis. Tai tas atvejis, kai norisi padaryti kažką panašaus.

Kokia geriausia specialiai filmui sukurta daina?

Lady Gaga “Shallow”. Kad ir kaip skirtingai visi vertina šitą filmą.

Man tai puikus muzikinis filmas. Gal todėl kad vienas iš paskutiniųjų matytų.

Gal todėl, kad eilinį kartą stebėjausi “atlikėjo” stiprumu. Lady Gaga eilinį kartą      įrodė, kad yra nereali atlikėja. Ji puikiai atliko vaidmenį. O kaip kūrėja – sukūrė       puikų hitą.

Kasetė, CD, MP3 grotuvas, iPodas ar vinilas?

mp3. Ta magiška shuffle funkcija man leidžia stebėtis. Kelionės jausmas. Antroje vietoje kasetė. Nes labai laukiu laiko, kad nusipirksiu aparatą, galintį “nuripinti” vaikystės kasetes į skaitmeninė laikmeną ir galėsiu keliauti laiku. Į savo vaikystės garsus. Čia kalba nuostalgija.

Su kokia muzika geriausia užmigti?

Nedarau to. Jei muzika – tai muzika. Jei miegot – tai miegot. Bet „Space” ir Jean Michel Jarre ir “Deliverance” prieš miegą gali nubraukti visas negandas ir perkelti į kitą pasaulį.

Kokia daina geriausiai pažadina?

A.Mamontovo “Mono arba stereo”. Kai ruošiausi šios dainos vaizdo klipo filmavimui – pabusdavau su šita daina ir man ji  asocijuojasi su startu. Su nauja diena. Su pradžia.

Jeigu galėtum sukurti filmą apie vienintelį atlikėją pasaulyje, apie ką būtų filmas? Kodėl?

Nesakyčiau “jei galėčiau”. Noriu pasakyti kad “norėčiau” ir gal mintyse net “ruošiuosi”. Tai būtų filmas apei Vytautą Kernagį. Filme būtų žiauriai daug muzikos. Tiesiog manau, kad tiek filmo , tiek muzikos  labai reikia žiūrovui. Žmonėms, žiūrovui vis dar labai reikia maestro Vytauto Kernagio.

Atlikėjas, su kuriuo norėtum išgerti kavos ir pašnekėti? Kodėl? Ko paklaustum?

Jason Mraz. Kažkaip atrodo žiauriai paprastas bičas. Labai nemėgstu žvaigždžių, kurios dirbtinai susikuria “nepasiekiamumo” etiketę. Tuo tarpu su šiuo atlikėju atrodo galėtume kalbėti paprastai. Apie banalius dalykus. Gal sutiktų duoti kokią nors dainą filmui. Negi gaila (šypsosi).

Koncertas, palikęs didžiausią įspūdį?

Roko maršas per Lietuvą. Kai esi vaikas ir pirmą kartą pamatai išdažytą “Antį”, vietinius pankus su šakute rankoje ir šaukiančius „Heavy Metal”… Kai pirmą kartą gyvenime bėgi prie scenos per Bix’ų pasirodymą ir užmiršti, kad esi su treningais ir neturi suplyšusių džinsų… Bėgi, nes ir tu, ir jie –  šiauliečiai. Juk reikia palaikyti saviškius.

Tavasis „guilty pleasure“?

Robie Wiliams “Sinatra show”

The Beatles ar The Rolling Stones?

The Beatles. Vien dėl „Yesterday”. Tekstas ir paprastumas. Liudesio romantika. Kaip tik man.

SEL ar FOJE? Kodėl?

„FOJE”. Ir ne tada, kai visi dėl jų ėjo iš proto. Tada man buvo „Bix”. „FOJE” atradau smarkiai vėliau. Tekstai ir melodija. Ypač “Mėlyni plaukai.

Kas blogiau – Ruki V Verch ar Radžis?

Teko pagooglinti kas tas „Ruki v Verch”. Paguglinęs sakau, kad blogiau yra „Ruki v Verch”. Manau, geriau klausykimės “saviškių”. Beje, kiek žinau, fainas ir paprastas bičas tas Radži. O tai, kad mes jį pamatėme „olimpe”, manau, kad kalta aplinka ir paklausa. Kokie esame, tą ir gauname. Tokia rinka buvo. Kažkas ant to važiavo. Neblogai važiavo. Bet yra amžini dalykai ir yra Radži. Ankščiau ar vėliau ir jis praeina. Man atrodo praėjo.

Kokią vienintelę dainą pasharintum savo facebooke? Sąlyga paprasta – tai visuomet liks vienintelė pasharinta daina tavo gyvenime.

Frank Zappa “Bobby Brown”. Ir čia tas atvejis, kai suprantu, kad nesu atlikėjų fanas. Man patinka dainos. Nemėgstu klausyti visos atlikėjo kūrybos jei patinka tik viena daina. Taip ir su šia.

Kokios muzikos nuoširdžiai negali pakęsti?

Džiazo, kuris džiazas vardan džiazo. Be melodijos. Nesuprantu sunkių melodijų ir negaliu pamiršti kaip kankinausi Birštono džiazo festivalyje.

Ar galėtų egzistuoti kinas be muzikos? Kiek muzika apskritai yra svarbi filmui?

Manau, kad kinas be muzikos, tai tas pats kaip mašina be vairo. Tik muzika sujungia viską į vieną emociją. Kine yra  visi menai –  fotografija, choreografija, literatūra, kostiumas dizainas, ir t.tt. Tačiau viską apjungia muzika. Kartais muzika gimsta iš garsų. Todėl labai dažnai muzika kine susilieja su garsu į vienį – kuris atneša žiūrovui galinę emociją. Yra toks posakis: kino salėje išjungus garsą – visi puola švilpti ir trepsėti kojomis. Tuo tarpu jei išjungi vaizdą, tai visi dar labiau nutyla ir gali sekti istoriją. Kiną galima pamatyti vien iš garso takelio.

Kūrinys, keliantis didžiausius sentimentus?

Frank Sinatyra “My way”. Visais svarbiausiais gyvenimo momentais noriu išgirsti šį gabalą. Ypač skirtingais atlikimais. Elvio Preslio, Robie Wiliamso.

Trys geriausios tavo gyvenimo dainos?

Frank Sinatra “My way”. Vytautas Kernagis “Karuselė” ir Frank Zappa “Bobby brown”

Pati blogiausia daina

Kažkas iš Andriaus Rimiškio repertuaro. Bet manau, kad vietos po saule yra ir tokioms dainoms.

Kas, tavo manymu, yra didžiausia Lietuvos muzikos padangės yda?

Tai kad neturim legalios platformos, kurioje būtų VISOS pasaulio (ir Lietuvos) dainos. Kad galėtume vienoje vietoje klausyti viską viską viską.

Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius ar Gytis Paškevičius?

Marijonas. Lietuva be Kernagio ir Marijono nebūtų Lietuva.