Žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė nuo pat paauglystės yra rašytoja. Dirbti žiniasklaidoje ji pradėjo anksčiau, nei baigė mokyklą. Pirmiausiai rašė gimtosios Ukmergės laikraščiams, vėliau – populiariems jaunimo žurnalams „Panelė”, bei „Happy365“, o taip pat ir keliems portalams. Taip pat ji veda kūrybinio rašymo mokymus, kuria scenarijus televizijos laidoms, o prieš ketverius metus leidyklos „Alma littera“ išleistas jos debiutinis romanas „Du gyvenimai per vieną vasarą“ buvo puikiai sutiktas ir kritikų ir skaitytojų.

Akvilę taip pat drąsiai galima vadinti ir lietuvių emigrantų ambasadore. Kartu su kolega žurnalistu Orijumi Gasanovu jos kuriama LRT televizijos laida „(Ne)emigrantai“ pasakoja jautrias ir be galo įdomias svečiose šalyse išsibarsčiusių, o taip pat ir atgal į tėvynę sugrįžusių tautiečių istorijas.

Tikros ir nesuvaidintos žmonių istorijos. Štai kas Akvilę iš tikrųjų veža. Net vaikščioti mieste ji stengiasi be ausinuko, kad nepraleistų kokio nors įdomaus pašnekesio ar akimirkos…

O koks yra Akvilės santykis su muzika? Tuoj sužinosime!

 

 

Akvile, koks yra pirmasis Tavo muzikinis prisiminimas?

Man gal treji ar ketveri. Važinėju po namus ant triračio, o iš plokštelės groja „Hotel California“. Įdomus dalykas, kad lig šiol mintinai moku visus šitos dainos žodžius, kurių neįtikėtinai daug. 

 

Kuris atlikėjas ar grupė buvo pirmoji, kuri Tau nuoširdžiai patiko?

Augau klausydama kalbų, kad Freddie Mercury yra kone Dievas. Kai pagaliau atsirado kompaktinius diskus įrašantys CD-ROM’ai, draugo paprašiau, kad man įrašytų visas „Queen“ dainas. Išėjo trys kompaktiniai diskai, kuriuos iki šiol turiu automobilyje. Tie diskai jau tokie subraižyti, kad vietomis dainos skamba kaip remiksai. Ir beje, mintinai moku visus „Bohemian Rhapsody“ žodžius.

Kaip muzikos klausaisi šiandien?

Mažiau. Pati nepastebėjau, kaip muziką ausyse pakeitė audioknygos, tinklalaidės ir radijo laidos. Kasdien perklausau apie porą valandų visokiausio turinio. Muziką renkuosi, kai noriu emocijų. Rašydama dažnai įsijungiu Sade, Lana del Rey ar „Cigarettes After Sex“. Žiūriu labai daug muzikinių klipų. Geriausias vaizdo klipas ever yra „Scissor Sisters“ – „Invisible Light“. Pažiūrėkit, kas nematėt. Aš mačiau kokius 500 kartų!

 

 

Interviu anksčiau esi sakiusi, kad mieste stengiesi niekada nevaikščioti su ausinuku, nes nenori praleisti aplinkinių žmonių bendravimo ir tame bendravime nutinkančių keistų istorijų. Bet visgi, koks kūrinys Tau labiausiai asocijuojasi su pasivaikščiojimu miesto gatvėmis?

Priklauso nuo miesto ir nuo oro. Kai pasivaikščioti išeinu Ukmergėje, kurioje užaugau, kažkodėl ranka pati įjungia „Requiem“. Jie – ukmergiškiai. Kai mokiausi mokykloje, nuo „Requiem“ dainų skambėdavo visas parkas. Tuo metu, jei gyvenai Ukmergėje ir negrojai jokiu instrumentu, buvai laikomas keistoku žmogumi. O Vilniuje kartais įsijungiu „Django Unchained“ garso takelį – miesto vaizdui tai prideda veiksmo.

 

 

Esi minėjusi, kad knygas skaitai lėtai, tarsi įgarsini jas sau mintyse, lyg klausytum radijo įrašo. Kokia yra pati muzikaliausia, gražiausiai Tavo mintyse skambėjusi knyga?

Klausiausi romano „Pietinia kronikas“, įgarsinto paties autoriaus Rimanto Kmitos. Tai buvo nuostabu! Kita labai muzikali knyga yra Romain Gary „Aušros pažadas“. Aš tik įsivaizduoti galiu, koks malonumas būtų ją skaityti originalo kalba.

Jeigu Tavo romanas „Du gyvenimai per vieną vasarą“ turėtų savo garso takelį, koks tai būtų kūrinys?

Kadangi pagrindinė knygos herojė – pianistė, prieš rašydama nemažai kalbėjausi su profesionalais. Pati esu baigusi muzikos mokyklą. Nėra taip, kad išvis nesigaudyčiau muzikoje, bet norėjosi pianisto pasaulį nupiešti kuo tikroviškiau. Atsimenu, kad rašydama klausiausi Šopeno ir Rachmaninovo. Tokiame fone labiausiai išryškėja knygos ironija.

Pianografas – tai menininė instaliacija, sukurta Tavo debiutinio romano išleidimo proga. Pianino klavišai mechaniškai sujungti su kompiuterio klaviatūra, todėl skambinant galima rašyti tekstą. Kokią melodiją juo grojant gimtų Tavo autobiografija?

 

 

Koks Tavo matytas koncertas Tau paliko didžiausią įspūdį?

Man ir pačiai keista, bet „The Scorpions“ su Kauno simfoniniu orkestru. Ten didžiausios žvaigždės buvo ne vokiečių rokeriai, o dirigentas Modestas Pitrėnas.

Pats moteriškiausias kūrinys yra…?

 

 

Jeigu turėtum galimybę išgerti arbatos su vienu žmogumi iš muzikos industrijos, kas jis ar ji būtų?

Tikiu, kad su „Buena Vista Social Club“ būtų pakankamai smagu net geriant tik arbatą.

Tikriausiai visi turi tą vieną guilty pleasure. Koks yra tavasis?

Itališkas disco! Klausau daug dažniau nei norėčiau. Net turiu slaptą guilty desire išmokti „Ricci & Poveri“ dainas skambinti gitara.

Kokios muzikos klausaisi atlikdama namų ruošos darbus?

Dažniau klausau knygų. Pavyzdžiui sekmadienį besitvarkydama perklausiau visą „Gyvulių ūkį“.

Ar yra muzika, kurios nuoširdžiai negali pakęsti?

Kiekvieną minutę, kai esu priversta klausyti dubstepo, noriu šauti sau į galvą.

Kokią vieną vienintelę dainą pashare‘intum savo Feisbuke, jeigu tai visuomet liktų ta vienintele pashare‘inta daina Tavo gyvenime?

Tikiuosi, kad niekada to neprireiks, bet tebūnie tai:

 

 

Laidoje „(Ne)emigrantai“ – svetur laimės ieškančių lietuvių istorijos. Koks kūrinys, Tau asmeniškai, yra pats patriotiškiausias, būnant toli nuo namų labiausiai primenantis Lietuvą?

Visos grupės „Hiperbolė“ dainos. Dauguma jų skamba kaip himnai. Na, ir labai geri tekstai.

Koks kūrinys Tau kelia didžiausius sentimentus?

 

Nes „Love, love, love is a dangerous drug“…

Kas, Tavo manymu, yra didžiausias blogis Lietuvos muzikos padangėje?

Bet kad taip gerai kaip yra dabar, nebuvo pastaruosius dvidešimt metų! „Solo ansamblis“, Justinas Jarutis… Net Monique, kuri yra popsas, nėra ta muzika, dėl kurios būtų gėda!