Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Vasaris, 2020

0

download

Vasario mėnesio albumai

Toliau laikomės pasižadėjimo ir apžvelgiame vasarį pasirodžiusius albumus. Šį mėnesį girdėjome labai daug geros muzikos, tad nesusilaikėme ir paminime septynis albumus. Kodėl septynis? Nes manoMUZIKOS komandos akimis (ir ausimis), jie yra verti jūsų dėmesio. Rekomenduojame paklausyti bent po vieną kūrinį iš šių albumų, nes tikrai atrasite kažką gero ir kokybiško sau.

Jonathan Johansson „Scirocco“

Vienas didžiausių kiek mažiau nei prieš dešimtmetį atrastų švyturių Šiaurės šalyse – Švedijos atlikėjas Jonathan Johansson. Visai atsitiktinai atradome jį dar 2011-aisiais metais, kai dienos šviesą išvydo jo pasakiškas albumas „Klagomuren“, tapęs metų (o gal ir viso penkmečio) šviesuliu mūsų muzikinėje padangėje. Nuo tos akimirkos Jonathan Johansson nedingsta iš mūsų radarų, o tokie kūriniai kaip „Redan Glomda“ ar „Under Sjuhusen“ iki šiol dažnai papuošia mūsų kasdienybę.

Albumus šis švedas kepa nedažnai. Naujo Jonathan Johansson įrašo teko laukti 4 metus. Akivaizdu, kad Malmėje gimęs kūrėjas veltui laiko neleido. Jeigu pirmas plokštelės singlas (prieš mėnesį pristatyas kūrinys „April 7“) buvo neįtikėtinai gražus naujojo albumo šauklys, tai visas pilnas „Scirocco“ gali drąsiai pretenduoti į metų šedevro titulą.

Naujame albume – 14 kūrinių. Visi skirtingi, tačiau klausant nuo – iki jie sudaro neįtikėtinai pilną, gražų ir unikalų elektroninės muzikos paveikslą. Savo muzika švedas neketina pretenduoti į populiariųjų radijo stočių grojaraščius. Jis nepataikauja publikai, nesistengia įtikti. Visgi savitas, unikalus ir išpuoselėtas elektroninės muzikos skambesys (su simfoniniais prieskoniais) melomanų tikrai nepaliks abejingų.

Taip, jis dainuoja švediškai (ir mes ne ką tesuprantame), bet suvokiame, kad jis leidžiasi į globalių tiesų paieškas. Ir, žinoma, teksto nesuvokimas neužgožia pasakiškos Jonathan Johansson muzikos jėgos.

 

Andrius Mamontovas „Perlai ir Sakuros“

Andrius Mamontovas pagaliau išleido naują (pirmą po 5 metų) studijinį albumą „Perlai Ir Sakuros“. Klausytis jo galima galybę kartų – kaskart atrandi vis kažką naujo. Tai tas pats, kaip šimtą kartų peržiūrėtas mylimas filmas – kuo dažniau žiūri, tuo labiau supranti, kad yra pasakiškų detalių, į kurias anksčiau neatkreipdavai dėmesio… Toks yra ir naujasis „Perlai ir Sakuros“.

Tie, kas tikitės čia rasti akustinį Mamontovą, meskite šias viltis šalin. Akustinės gitaros garsų čia reikės su žiburiu paieškoti. Andrius albumą kūrė pianinu, o pildė ir lipino savo studijoje – tad nenuostabu, jog čia dominuoja sintetiniai garsai ir tai yra viena priežasčių, dėl kurių tik smalsiau, kaip šios dainos bus atliktos gyvai. Nuo to albumas tik įdomesnis ir dar mažiau nuspėjamas.

„Perlai ir Sakuros“ – labai lėtas. Svajingas. Sentimentalus. Gilus. Gal netgi liūdnas. Visgi albumo „gulbės giesme“ pavadinti negali, nes autorius, panašu, toli gražu neketina sustoti kurti. Potencialus radijinis hitas jame tik vienas – titulinė albumo daina. Ir nors albume tik 8 dainos, perklausius jo pasijunti tartum perskaitęs gerą knygą. Darbas labai vientisas, nuoseklus ir išbaigtas. O jo cherry on top – albumą užbaigiantis finalinis sentimentaliai liūdnas kūrinys „Malibu“.

Akivaizdu, jog šis įrašas turėtų atrasti išskirtinę vietą jo gerbėjų fonotekoje. Kartu darosi dar įdomiau, kaip Andriaus kūryba skambės jau po „Perlų ir Sakurų“.  Nors didžiajai daliai manoMUZIKOS autorių niekas neprilygo „Pabėgimui“ ir „Šiaurės Nakčiai. Pusė penkių“, „Perlai ir Sakuros“ neabejotinai patektų į TOP trejetuką. Tai labai gražus ir geras albumas, neabejotinai papuošiantis tiek šiuos metus, tiek ir, ko gero, visą didįjį lietuviškos muzikos lobyną.

 

Ásgeir „Bury The Moon“

Vasario pradžioje Islandijos atlikėjas Ásgeir sugrįžo su ketvirtuoju studijiniu albumu pavadinimu „Bury The Moon“. Apie naujojo disko išleidimą išgirdome dar praėjusių metų rudenį, kai Ásgeir pristatė pirmąjį albumo singlą „Youth“. Jį išgirdus iš karto supratome, kad naujasis įrašas nustebins ir labai maloniai pradžiugins. Neklydome. Po jo sekę jausmingi kūriniai „Lazy Giants“, kurio vaizdo klipą papuošė nuostabūs Islandijos vaizdai, ir „Pictures“ tik dar labiau pakurstė nekantrumą ir laukimą.

Anglų ir islandų kalbomis išleistas naujasis darbas buvo paskatintas nelaimingos meilės. Į atokų vasarnamį po ilgametės draugystės iširimo išvykęs atlikėjas pasiėmė tik savo sudaužytą širdį ir muzikos įrangą. Jame ir gimė šis labai gražus, vientisas, kiek melancholiškas vienuolikos dainų albumas.

Kas įdomu, kad žodžius atlikėjo muzikai parašė jo tėvas, žinomas Islandijos poetas Einar Georg Einarsson. Nors ši muzika labiau tiktų tamsiems rudens vakarams, tačiau tikime, kad kelią į klausytojų širdį ji ras ir kartu su pavasariška šiluma.

 

Ozzy Osbourne „Ordinary Man“

Ozzy Osbourne „Ordinary Man“ nėra paprastas eilinio žmogaus albumas. Pernai metalo „krikštatėvis“ išgyveno sunkiausius savo gyvenimo metus dėl smarkiai sušlubavusios sveikatos ir virtinės su tuo susijusių nelaimių. Negana to, dėl diagnozuotos Parkinsono ligos Ozzy buvo priverstas atšaukti koncertinį turą Šiaurės Amerikoje. Negandos legendinio rokerio vis tiek nesustabdė ir jis įrašė dvyliktąjį savo solinės karjeros albumą.

Nors praėjo dešimt metų nuo tada, kai buvo išleistas vienuoliktasis studijinis albumas „Scream“, muzikantas neskyrė visos pauzės naujo kūrinio įrašams. Idėja sukurti naują albumą Tamsos Princui kilo visai netikėtai – po to, kai jis pernai atliko partiją reperio Post Malone dainoje „Take What You Want“. Tai atvėrė kūrybinio chaoso duris „Ordinary Man“ gimimui, o pačios naujojo albumo įrašų sesijos įvyko žaibiškai greitai.

Prie albumo atsiradimo prisidėjo nemažai garsenybių. Čia išgirsite ir sero Eltono Džono partiją („Ordinary Man feat. Elton John“), ir reperių Post Malone bei Travis Scott balsus (dainos „It‘s a Raid (feat. Post Malone)“ bei „Take What You Want (feat. Post Malone and Travis Scott“)). Įdomu ir tai, jog albume groja „Guns‘n‘Roses“ bosistas Duff McKagan, „Red Hot Chili Peppers“ būgnininkas Chad Smith, o gitaros partijas atlieka Post Malone prodiuseris Andrew Watt. Viso šio menininkų darbo kartu rezultatas – įtraukiantis, energingas ir dėmesio vertas albumas.

„Ordinary Man“ patraukia savo energija ir veržlumu, ypač dainos „Straight to Hell“, „Under the Graveyard“ ar „Ordinary Man“. Visgi reikia pripažinti, jog dalis kūrinių skamba ganėtinai nuobodžiai. Dainas „Goodbye“, „Eat Me“ ir „Scary Little Green Men“ norisi praleisti. Tačiau muzika įrašyta profesionaliai, švariai ir akivaizdžiai skirta komercinei auditorijai. Sunkiosios muzikos mėgėjai greičiausiai pasiges purvo ir sunkių gitaros rifų iš ankstyvosios „Black Sabbath“ kūrybos.

Nors „Ordinary Man“ nėra pats geriausias Ozzy Osbourne įrašas, jis primena, kokią didžiulę įtaką kūrėjo gyvenime turi galimybė atlikti muziką. Po krūvos nelaimių, sveikatos problemų ir atšaukto koncertinio turo Ozzy išreiškė save naujajame albume ir klausytojams suteikė galimybę išgirsti neeilinio žmogaus neeilinį albumą.

 

Solo Amsamblis „OLOS“

Ką blogiausio gali daryti muzikuojantys aktoriai? Ogi groti dainas pagal kitų poetų eiles. Visa laimė, kad yra „Solo Ansamblis“, kurie naujuoju albumu parodė, jog ne visi dainuojantys aktoriai privalo būti bardais.

Taip, 2020-ieji dar tik prasidėjo, bet svarbiausias šių metų lietuviškos muzikos albumas jau yra išleistas ir jį pralenkti bus sunku. „Solo Ansamblis“ knygų mugės proga į prekybą paleidę savo antrąjį albumą „Olos“ trinktelėjo per paširdžius taip stipriai, kad belieka tik skėsčioti rankomis ir kvėpuoti giliau. „Olos“ – nenuginčijamai vienas stipriausių lietuviškos muzikos įrašų per pastarąjį dešimtmetį. Albumas tarsi tęsia tai, ką grupė pradėjo savo debiutu „Roboxai“, tačiau yra tamsesnis, gilesnis ir gerokai grubesnis už savo pirmtaką. Na, o neabejotina šio albumo ašis – „Neturėjom dainos“. Tai rimtas pretendentas ne tik aplenkti abu „Solo Ansamblio“ megahitus „Moteris“, bei „Juoda juoda juoda juoda naktis“, bet ir tapti tikrų tikriausiu mūsų kartos himnu. Ateitis parodys.

Nors „Solo Ansamblis“ dainuoja išimtinai lietuvių kalba, kolektyvui žadama tarptautinė sėkmė. Tikėkimės, kad šio, su Kanados leidybine kompanija išleisto, albumo dėka taip ir įvyks. Tiesa, kad sunku iš anksto prognozuoti realią vieno ar kito albumo išliekamąją vertę. Visgi labai tikėtina, jog dviems dešimtims metų praėjus, „Olos“ dėsime į vieną lentyną kartu su Foje albumu „Kai perplauksi upę…“ ar Empti „Estrada“. Tai – šių dienų klasika.

 

Tame Impala „The Slow Rush“

Negalima neįtraukti į šio mėnesio apžvalgas ir psichodelikos iš Australijos – ketvirtojo „Tame Impala“ albumo. Po penkerių metų pertraukos pasirodęs „The Slow Rush“ susiklauso lengvai ir skaniai. Kevin Parker kuriami smooth psychedeliniai garsai tiks tiek foniniam pasiklausimui, tiek muziką analizuoti mėgstančiam melomanui, ieškančiam įdomesnių garsų. Taip yra todėl, kad pirmu klausimu albumas atrodo lengvas ir paprastas, tačiau yra kiek kitaip. Norint, galime išgirsti kiek ten visko daug subtiliai, kokybiškai ir gerai „Tame Impala“ primaišė. Tačiau klausant albumo apima tikrai pakili nuotaika, nesinori analizuoti, o tiesiog pasimėgauti muzika.Tą ir rekomenduojame!

Asmeniškai iš albumo įstrigo kūrinys – „Borderline“.  Turbūt dėl savo upbeat vibe ir gražių sprendimų, kaip pavyzdžiui, gale dainos įterpti žemi ir aštresni tonai, kurie gražiai uždarė dainą. Tikiu, kad patiks ir „Breathe Deeper“, kuri šiuo metu (iš šio albumo dainų) yra klausomiausia „Spotify“ muzikos pasiklausymo platformoje. Tad siūlome atsipalaiduoti, gerai nusiteikti ir paklausyti kažkurios iš šių.

 

Agnes Obel „Myopia“

Berlyne gyvenanti lyriškoji danų kūrėja Agnes Obel vasario pabaigoje pristatė ketvirtąjį savo albumą „Myopia“. Kaip ir tris pastaruosius, taip ir šį albumą, atlikėja kūrė, įrašė ir prodiusavo savo namų studijoje Berlyne. Jame, žinoma, laukiame išskirtinio atlikėjos vokalo ir daug melancholijos, lyrikos, sakralumo… Tą ir gauname.

„Myopia“ svarbiausi akcentai – mistiškai skambantis pianinas ir tarsi aiduose paskendęs vokalas. Tai užliūliuojantis ir melancholijoje paskandinantis albumas. Nenoromis užsimerki ir atsiduri tamsiame ūkanotame miške ar vėlyvą vakarą žiūri pro langą į stiklu bėgančius lietaus lašus arba ankstyvą rudenį stebi nuo ežero kylantį rūką… Šis kiek mistiškas, sakralus vokalo ir pianino susijungimas labai vizualus. Antrojoje albumo dalyje (pavyzdžiui, „Parlaiment Of Owls“ ir keletoje kitų kūrinių) suskambusi violančelė įneša dar daugiau melancholijos. Albumas pradedamas ramiai ir beveik tyliai, vėlesniuose kūriniuose po truputį kyla įtampa, atsiranda aštresnių garsų, tačiau paskutinėje dainoje vėlgi švelnūs garsai ir tyla ima viršų.

Albumas tamsus, klausytoją apglėbia melancholijos skraiste ir nepaleidžia dar kurį laiką, net ir nutilus muzikai. Jei reikėtų rinktis albumo kūrinį, tai būtų violančelės bei smuiko garsais virkdantis „Parlaiment Of Owls“ arba į ramybę nugramzdinantis „Promise Keeper“.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *