Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Rugsėjis, 2020

0

Skaidrė1

Ruduo užklupo darbais, bet manoMUZIKA.lt kolektyvo ausinėse rugsėjį taip pat skambėjo muzika ir nepamirštame ja dalintis su Jumis. Kiek vėliau, bet paruošėme ir mėnesio albumų apžvalgą. Joje dalinamės penkiais rugsėjį pasirodžiusiais albumais, kurie, mūsų manymu, yra verti Jūsų dėmesio. Rekomenduojame paklausyti bent po vieną kūrinį iš šių albumų ir atrasti kažką naujo bei kokybiško sau.

 

Sufjan Stevens „The Ascension“

Nors dauguma muzikos mylėtojų apie Sufjan Stevensą išgirdo tik tuomet, kai jo daina filmui „Call me by your name“ buvo nominuota Oskarui, šis amerikiečių dainų kūrėjas iš Detroito muzikiniuose sluoksniuose sukasi jau pora dešimtmečių. Jo kūrybos viršūnė – labai asmeniškas, mirusiai motinai ir patėviui skirtas albumas „Carrie & Lowell“, pasirodė 2015-aisiais. Per tuos penkerius metus, skiriančius jį nuo naujausio albumo, „The Ascension“, Sufjan Stevens išbandė kone viską – įrašė remiksų albumą, koncertinį DVD, porą instrumentinių albumų ir net garso takelį baletui. Kitaip tariant, sukūrė viską, tik ne savo sėkmingiausio albumo kopiją.

Tačiau „The Ascension“ skambesys negalėjo atsirasti be savo pirmtako įtakos. Persikraustyti priverstas Sufjan susipakavo savo gitaras ir ukulelę, sukišo visa savo turtą į sandėlį ir iš to fiziško nebuvimo, buitinio trūkumo pabandė sukurti kažką naujo. „The Ascension“ – neįprastai ilgas (80 minučių!) elektroninis albumas, kuriame Sufjan Stevens išlieja visas savo nuoskaudas. Dėl savo šalies, dėl tikėjimo, kuris jam nebeatneša paguodos, dėl supuvusios sistemos ir visokio plauko bjaurasties, kuri, nors nėra nauja šiame pasaulyje, tampa vis labiau matoma ir vis dažniau šlovinama. Tai piktas albumas, tačiau piktas savotiškai, ironiškai, sufjaniškai – kad pajustume tą pyktį, reikės atidžiai įsiklausyti ne vien į melodijas, kurios iš pirmo perklausimo gali pasirodyti kiek pasenusios, bet ir į dainų žodžius.

Asaf Avidan „Anagnorisis“

Išgirdus šį balsą, sumaišyti jį su kuo nors kitu, turbūt, neįmanoma. Išskirtinio tembro atlikėjas  Asaf Avidan iš Izraelio šiemet pristatė ketvirtąjį solinį albumą pavadinimu „Anagnorisis“. Albumas pasirodė atlikėjo 40-mečio proga.

Nuo 2006 iki 2011 metų  Asaf Avidan buvo grupės „Asaf Avidan & the Mojos“ narys, o nuo 2012 metų pradėjo savo solinę karjerą ir sulaukė pripažinimo ne tik savo gimtinėje, bet ir tarptautiniu mastu. Po daugiau kaip dešimties metų kelyje ir begalės koncertų didžiausiose pasaulio salėse, atlikėjas nusprendė šiek tiek pailsėti ir padaryti pertrauką. Įsigijęs ir atrestauravęs seną namą Italijoje jis metus laiko praleido būtent ten. Kaip sako pats Asaf Avidan, tai buvo puikus metas, kai jis galėjo perskaityti visas knygas, kurias seniai norėjo perskaityti. Visgi po kurio laiko atlikėjas suprato, kad scena ir muzika jam labai svarbu. Namuose įrengęs nuosavą garso įrašų studiją, davė laisvę savo kūrybai, paruošė naują albumą ir nepaisydamas pandemijos sukeltos situacijos grįžo su trenksmu!

Šį naująjį įrašą prodiusavo Tamir Muskat, kaip ir 2012 metais išleistą albumą „Different Pulses“, tapusį auksiniu Izraelyje ir platininiu Prancūzijoje.  Metus laiko praleidęs gamtoje be žmonių Asaf Avidan nebepasitikėjo savimi ir naująja savo kūryba. Atlikėjas sako, kad nusiuntęs Tamir savo naująsias dainas nieko nesitikėjo, netgi galvojo, kad jos jam nepatiks ir jis nenorės vėl kartu dirbti. Tačiau visai be reikalo. Albumas „Anagnorisis“ buvo pristatytas rugsėjo 11 dieną ant vieno iš Paryžiaus stogų su įspūdinga panorama. Naująjį albumą sudaro dešimt kūrinių. Labai simboliška, kad naujasis įrašas pavadintas graikų sentencija „Anagnorisis“, reiškiančia momentą, kuomet veikėjas staiga suvokiantis visą tiesą apie save.

Naujojo įrašo dainos labai skirtingos, tačiau jas vienija išskirtinis atlikėjo vokalas. Kartais iš tiesų sunku patikėti, kad jas atlieka ne moteris… „Anagorisis“ – tai labai geras pusvalandis išskirtinės muzikos, kuri tikrai turėtų patikti visiems, mėgstantiems subtilius, netradicinius garsus.

Deftones „Ohms“

Sunkiosios muzikos, o ypač alternatyviojo metalo gerbėjams „Deftones“ vardas tikrai puikiai žinomas. 1988-aisiais Sakramento mieste, Kalifornijos valstijoje, susikūręs kolektyvas  niekada nebuvo ta grupė, kuri grafomaniškai keptų muzikos albumus. Anaiptol. Dabar jie dalinasi tik devintuoju savo studijiniu albumu „Ohms“, kuris dienos šviesą išvydo po ketverių metų pertraukos nuo paskutiniojo įrašo „Gore“ (2016 m.)

„Deftones“ naujausiame albume grįžta prie grupei itin būdingo grožio, švelnumo ir brutalumo samplaikos, ieškodami muzikinės pusiausvyros dešimtyje griežtai sutelktų dainų. Galime pasidžiaugti, nes jiems pavyko rasti tą aukso viduriuką: šios grupės muzika iš tiesų jau daugelį metų neskambėjo taip gaiviai ir… sunkiai. „Ohms“ susipina romantiškas, net lyriškas vokalisto Chino Moreno balsas bei sunkus, sludge įtakos kupinas, distortintas gitaristo Stepheno Carpenterio gitaros skambesys. Jei kuris nors iš ankstesnių „Deftones“ įrašų per pastaruosius dešimtį metų galėtų būti apkaltintas „lengvumu“, naujausias grupės albumas tikrai apsaugotas nuo tokių kaltinimų. Tuo netruks įsitikinti kiekvienas „Deftones“ muzikai neabejingas klausytojas.

Nors naujasis „Ohms“ muzikine prasme nėra radikalus išradimas, tačiau tai yra tvirtas „Deftones“ braižo ir muzikinio palikimo papildymas – stebėtinai sunkus, lyriškas ir puikiai atpažįstamas skambesys, kuris tikrai užburia ir neprailgsta. Alternatyviojo metalo muzikos gerbėjai, tai puiki atgaiva Jums ir džiuginanti muzikinė kelionė per dešimt muzikinių takelių. Jei skubate, rekomenduoju perklausyti bent jau „Error“ ir „Genesis“. Nepasigailėsite.

Fleet Foxes „Shore“

Sulaukti naujo „Fleet Foxes“ albumo, tai tarsi sulaukti seno, ilgai nematyto draugo, gyvenusio užsienyje ir neseniai grįžusio namo. Jis – tarsi tas pats žmogus, bet kažkoks šiek tiek pasikeitęs, pasisėmęs naujų idėjų ir patobulėjęs. Toks yra ir naujasis „Fleet Foxes“ abumas „Shore“. Muzikinis projektas „Fleet Foxes“ yra tarsi dainininko ir muzikanto Robin Pecknold kūrybinio gyvenimo vaisius, auginamas jau beveik penkiolika metų. Buvo visko – išsiskyrimų su artimais draugais, ilgų tylos pauzių, malonių sugrįžimų… O štai pačioje rugsėjo pabaigoje pasirodęs ketvirtasis „Fleet Foxes“ albumas – puikus įrodymas, jog būtent Robin Pecknold yra „Fleet Foxes“ balsas, kūnas, širdis ir siela. Šį albumą pandemijos metu muzikantas įrašė beveik vienas ir būtent todėl šis įrašas – itin asmeniškas.

Šiltas ir žavingas penkiolikos naujų „Fleet Foxes“ dainų rinkinys, simboliškai pavadintas žodžiu, reiškiančiu krantą, nukelia klausytoją į šiltą vasaros rytą lūžtančių bangų skalaujamoje Ramiojo vandenyno pakrantėje. Šis vaizdinys nereiškia, jog albume skambanti muzika – paviršutiniška ir vienpusė. Anaiptol. „Shore“ – gilus ir asmeniškas albumas, klausytojui vis labiau ir labiau atsiskleidžiantis su kiekviena pakartotina perklausa. Duokite šioms dainoms laiko. Antrą ir trečią kartą jas klausant jos skambės dar artimiau. Intymiau. Kitaip. Labai malonu matyti, jog Robin Pecknold nestovi vietoje ir sugeba kas kartą atrasti naujų spalvų muzikinėje „Fleet Foxes“ paletėje. Labai įdomu kas dar laukia šio projekto ateityje.

All Them Witches „Nothing as the Ideal“

Muzikos miestu vadinamame Nešvilyje susikūręs kolektyvas „All Them Witches“ tikrai žinomas psichodelinio roko ir stonerio gerbėjams. Grupę palikus neilgai grupėje klavišiniais grojusiam Jonathan Draper, jie tapo trio ir šių metų vasarą paskelbė apie pasirodysiantį naują albumą. Šeštasis grupės darbas „Nothing as the Ideal“ pasirodė rugsėjo pradžioje. Jį LP formatu išleido „New West“, o produsavo Mikey Allred, su kuriuo „All Them Witches“ dirbo prie 2015m. pasirodžiusio albumo „Dying Surfer Meets His Maker“.

„Nothing as the Ideal“ įrašytas Londone, legendinėje „Abbey Road“ studijoje. Studijos specifika ir įrašuose girdimas analoginis skambesys prideda tikrai gražų prieskonį albumo garsui ir kuriamai atmosferai. Albume – aštuoni gitaros vedami kūriniai, kuriuose pauzės, pasikartojimai bei tamsus analoginis skambesys sukuria metafizinę atmosferą ir panardiną į gerą psichodelinio roko meditaciją. Du kūriniai (ketvirtasis „See You Next Fall“ ir paskutinysis „Rats in Ruin“) trunka ilgiau nei devynias minutes ir tikrai galėtų papuošti filmo garso takelį.

Gali būti, kad klausant albumo kažkas išgirs simpatijas „Kyuss“ , „Tool“ ar „Led Zeppelin“ skambesiui, bet tai tik papildomi pliusai šiam albumui. „Nothing as the Ideal“ bene tamsiausias / sunkiausias savo skambesiu ir progresyviausias grupės darbas. Atrodo, „All Them Witches“ tapimas trio tik išgrynino grupės garsą ir tai dar vienas didelis žingsnis pirmyn. Albumą  gerai įvertino kritikai, tačiau klausytojai pasitiko kiek prieštaringai. Kad ir kurioje pusėje būtumėte Jūs, tikrai verta išgirsti bent vieną kūrinį ir panirti į meditaciją su „All Them Witches“.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *