Ignas Bautrėnas

GYVAI: Moby – We Are All Made of Stars (Sofar Los Angeles)

Rugsėjo 20-ąją dieną daugiau nei 250 pasaulio Sofar Sounds miestų (tarp jų ir Vilnius) rengė slaptus paramos koncertus „Give A Home“, kuriais buvo siekiama muzikos galia suvienyti žmoniją ir parodyti palaikymą prieglobsčio ieškantiems karo pabėgeliams.

Los Andžele vykusiame Sofar Sounds koncerte apsilankė ir multiinstrumentalistas Moby, nuolat skiriantis daug dėmesio įvairioms socialinėms akcijoms. Šiandien, kartu su koncerte dalyvavusiais klausytojais, galime pasidžiaugti Moby atliekama akustine hito „We Are All Made of Stars“ versija.

Svaras x DJ Mamania – Iš kaukolės į kaukolę (MIXTAPE)

Su lietuvišku hip-hopu būna įvairiai, bet kai naujienomis dalinasi „G&G Sindikato“ komanda – nesidžiaugti tiesiog negalime.

Šiandien, gan netikėtai, Sindikato narys Artūras Matkevičius (DJ Mamania) savo Facebook paskyroje pasidalino ypatingu mixtape’u, kurio tema – Svaras (Gabrielius Liaudanskas) ir dar negirdėta jo kūryba.

Šiame 41 minutės ilgio mikse, anot paties DJ Mamanios, „daug kas iš jūsų atrasite negirdėtų kūrinių, kitiems gal būt patiks jau žinomų kūrinių variacijos. Bet kokiu atvėju, miksas visiems jums – imti, klausyti ir dalintis. Skanaus!“

Miksas taikliai smogia nuo pat pirmos minutės. Tarp galybės dar negirdėtų Svaro poezijos vingių rasite ir „Pasaką apie 2 brolius“, „Sakai radai?“ bei dar keletą plačiau žinomų perliukų.

Rekomenduojame!

GYVAI: shishi – nanana

Nors grupė „shishi“ užgimė tik šiais (2017) metais, šį jauną kolektyvą sudaro itin stiprus, moteriškas šiandieninės lietuviškos muzikos trejetas – Dominyka Kriščiūnaitė, Elena Neiniškytė ir Giedrė Nalivaikaitė. Giedrė yra dueto „Elle G“ narė, o Elena bei Dominyka ne tik dainuoja roots reggae dub kolektyve „Ministry of Echology“ bet ir užsiima begalės kitų, ne ką silpnesnių projektų veikla.

„shishi“ yra šių trijų merginų kūrybinių ieškojimų manifestacija. Meginų trio save įvardija kaip grojančias trash/soul/rap/surf muziką – tokią, kurios ir pačios mėgsta klausyti.

„shishi“ – tai vien būgnai, bosas, gitara, trijų choras ir voila!

Šiandien merginos dalinasi pirmuoju video klipu, susuktu paties pirmojo grupės koncerto Downtown Forest Hostel erdvėje, Tilto namų festivalio metu. Klipo autorius – Jokūbas Lapinskas.

„FOALS“ koncertas Vilniuje: Mūsų nedaug, bet šėlti mes mokame!

Kartais pagalvoju, kad gera gyventi Lietuvoje.

Gera, nes šalyse, kurioms istoriškai labiau „paėjo korta“, analogiškas tokios dabar populiarios ir festivalius headline‘inančios grupės kaip „FOALS“ koncertas po atviru dangumi būtų mažų mažiausiai anšlaginis. Bilietai būtų išgraibstyti per kelias minutes, o pavėlavę asmenys pirktų bilietą iš perpardavinėtojų už trigubą kainą. Koncerto dieną norint kažką pamatyti reikėtų į renginio vietą atvykti gerokai prieš pradedant groti apšildantiems atlikėjams, užsiimti poziciją minioje ir jos nepaleisti iki pat renginio pabaigos.

Lietuvoje viskas būna kitaip. Čia pasaulinio garso atlikėjai koncertuoja mažesnėse erdvėse, o klausytojams būna daugiau komforto. Aišku šis medalis taip pat turi dvi puses.

„FOALS“ (nuotrauka Manto Repečkos)

„FOALS“ (nuotrauka Manto Repečkos)

Žinia, kad „FOALS“ atvažiuoja į Vilnių akimirksniu apskriejo visus internetus ir paskutinę liepos mėnesio dieną daugelis apsibrėžėme raudonai. Laukėme, ne tas žodis. Ir, nejučia, sulaukėme. Excitement‘o daug, bet bilietai išparduoti nebuvo. Čia nieko keisto. Tai mūsuose jau tapo tradicija. Pasikviesti šiuos Oksfordo nenuoramas į Lietuvą buvo mažų mažiausia rizikinga ir panašu, kad šis iššūkis organizatoriams vėl nepasiteisino. Galima ilgai ir nuobodžiai diskutuoti, kodėl taip yra. Gal kaltas pernelyg didelis vienu metu vykstančių renginių kiekis ir ribota potencialių lankytojų perkamoji galia? O gal „FOALS“ tiesiog yra subalansuoti pernelyg nišiniam skoniui ir jo savininkų čia tiesiog yra per mažai? Tačiau aš iš visos širdies tikiuosi, kad renginių organizatoriai „8 Days A Week“ nepavargs. Jų organizuojami koncertai nuolat pasižymi išskirtina kokybe, o vežami atlikėjai yra aktualūs ir populiarūs ne vakar, o šiandien. Čia ir dabar.

„FOALS“ – ne išimtis. Į Lietuvą jie atvyko pačiame savo jėgų žydėjime – subrendę, susigroję, užaugę, bet dar neparsidavę popsui. Stadioninė grupė, kuri dar gali sau leisti koncertuoti ir mažesnėse erdvėse. Kažkada prisiminę šį koncertą Kalnų parke stebėsimės, kad tai tikrai įvyko, o ne prisisapnavo.

Sunku ir įsivaizduoti tinkamesnę erdvę šiam koncertui Vilniuje nei Kalnų parkas. Svaiginantis karštis po Vilnių viduryje dienos užpuolusio lietaus kiek atlėgo, dangus buvo giedras, virš galvų skrido oro balionai ir vakaras žadėjo būti nuostabus. Net galima buvo pamiršti, jog esame sostinės centre ir įsivaizduoti, kad esame kažkur festivalyje, kur „FOALS“ – pagrindinis vakaro skerdžius. Tik publika rinkosi vangiai. Kaip išsireiškė portalo „manoMUZIKA“ kolegė – „Blem, jei daugiau žmonių nesusirinks, Yannis užsimuš“. Pasijuokėme, bet nerimas kirbėjo.

„FOALS“ (nuotrauka Manto Repečkos)

„FOALS“ (nuotrauka Manto Repečkos)

Pirmieji į sceną žengė man labai patinkantys „Without Letters“, pasižymėję praretėjusia sudėtimi ir tradiciškai pažėrę visą krūvą gyvais instrumentais skleidžiamų elektroninių garsų. Man pasirodė, kad jie scenoje tarp juodais polietileniniais maišais apdengto „FOALS“ arsenalo jautėsi truputį nejaukiai, tačiau nepaisant to, jų muzika buvo puiki vakaro įžanga.

Antrieji – Lietuvos jaunosios roko kartos atstovai „ba.“ su charizmatiškuoju Benu Aleksandravičiumi priešakyje. Benas (išsirengęs iki pusės, kaip ir dera tikram rokeriui) ir komanda progresuoja, rodos, ne dienomis, o valandomis, bet nežinau kam jam reikėjo taip maivytis ir tarp dainų kalbėti kažkokiu keistu akcentu. Juokėmės, bet ne su juo, o iš jo. O vėliau ir juokinga nebebuvo. Bet vyrai pasitaškė iš peties. Matėsi, kad jie čia jaučiasi savo vėžėse.

Publika į abi apšildančias grupes reagavo vangiai, bet plojimų buvo.

Taip belaukiant „FOALS“ net nepajutome kaip ėmė ir sutemo.

Aš buvau girdėjęs apie „FOALS“ kalibrą grojant gyvai. Buvau matęs ne vieną koncertinį įrašą. Taipogi buvau girdėjęs, kad „Open’er“ festivalyje jie buvo nuobodūs… Bet tai, ką Oksfordo grupė parodė Kalnų parke buvo pernelyg aukšta klasė, kad viską taip imčiau ir „suvirškinčiau“ vienu ypu. Dar ir šiandien dūsauju prisiminęs, kaip buvo gerai.

„FOALS“ (nuotrauka Arno Mažylio)

„FOALS“ (nuotrauka Arno Mažylio)

Pradėję nuo „Mountain At My Gates“ muzikantai taip ir nepristabdė visą pusantros valandos. Buvo ir „Olympic Airways“, ir „My Number“, ir „Electric Bloom“, ir „Inhaler“, ir, žinoma, „Spanish Sahara“, kaip gi be jos… Bisui pasiliktos „What Went Down“ ir „Two Steps, Twice“  su tradicija tapusiu šuoliu į minią. Nebuvo „Cassius“ ir „Mathletics“, bet vyti Dievo į medį gal nereikia.

Puikus garsas. Puikus apšvietimas. Draugiškai su publika bendravę muzikantai. Per šį laiką praleistą Lietuvoje Yannis išmoko ne tik pasisveikinti ir padėkoti lietuviškai, bet ir pagirti besiplaikstančią minią žodžiais „Jūs nuostabūs!“. Ne aukštasis kalbos mokymosi pilotažas, bet nesakykite. Malonu juk.

O minia, ta pati, kur, kaip minėjau, apšildančiuosius priėmė vangiai, dūko taip, tarsi tai būtų paskutinė galimybė padūkti prieš apokalipsę. Trypė, klykė, plojo, šoko. Priekyje virš galvų vis skraidė kažkieno maikutės. Kažkas virš galvų mojavo ramentais. Kažką ant rankų nešiojo (matėsi tik kojos). Žodžiu ekstazę kiekvienas reiškė taip, kaip mokėjo.

Buvo „faina“ tikrąją, pačia nuoširdžiausia šio žodžio prasme.

„FOALS“ gerbėjams galimybė pamatyti savo mylimą grupę tokioje intymioje aplinkoje yra tikrų tikriausia dovana. Vidutiniams „FOALS“ klausytojams tebūnie tai kelias į gilesnį grupės muzikos pažinimą. Nei vienos jų dainos anksčiau negirdėjusiems asmenims šis koncertas tebūna puiki proga lavinti skonį ir plėsti muzikinį akiratį. Na, o „FOALS“ muzikantams, tikiuosi, ši viešnagė buvo deramas lietuviško svetingumo pavyzdys.

Mūsų nedaug, bet šėlti mes mokame. Šekit!

„FOALS“ gerbėjai pirmoje eilėje (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

„FOALS“ gerbėjai pirmoje eilėje (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

Foals koncerto Vilniuje belaukiant: albumai, kontekstai, evoliucija

Žinia, kad Liepos 31 dieną Vilniaus Kalnų parke koncertuos Oksfordo rokeriai „Foals“ trenkė kaip žaibas. Trankaus roko bei šiaip tiesiog kokybiškos muzikos mylėtojams ši data mikliai tapo vienu iš laukiamiausių metų įvykių ir tame nėra nieko keisto. „Foals“ į Lietuvą atvyksta pačiame savo jėgų žydėjime.

Laukdami koncerto ir nekantraudami išgirsti ką „Foals“ paruošė Lietuvos publikai mes norime apžvelgti neilgą, tačiau jau dabar unikalią grupės diskografiją, pakalbėti apie šio roko muzikos grynuolio evoliuciją kiekviename albume ir galbūt paspėlioti ko galime tikėtis iš jų koncerto Kalnų parke.

"Foals"

„Foals“

 

 PIRMIEJI SINGLAI

„Foals“ savo karjerą pradėjo dar 2005- aisiais, kuomet projekto „Youthmovies“ lyderis Andrew Mearsas į naujai buriamą kolektyvą pasikvietė draugus iš kitos, post roką grojusios grupės „The Edmund Fitzgerald“ ir jie kartu įrašė pirmąjį „Foals“ 7″ singlą „Try This On Your Piano/Look At My Furrows Of Worry”. Kūriniai taip ir nesulaukė didelės sėkmės, o Andrew Mearsas numojo į šį jo manymu nelabai vykusį bandymą ranką ir toliau kūrė dainas grupei „Youthmovies“. Tačiau Andrew Mearsui pasitraukus likę muzikantai nusprendė, kad jiems groti kitokią muziką nei lig šiolei grojo visai neblogai sekasi ir neįpareigojančiai kūrė toliau.

2007-aisiais išleisti „Foals“ singlai „Hummer“ bei „Mathletics“ iš karto šovė labai taikliai. Šie kūriniai sužadino dėmesį ir supažindino būsimus „Foals“ gerbėjus su grupės muzika ne tik Oksforde bei jo apylinkėse, bet ir gerokai toliau. Ir tai buvo tik pradžia. Muzikinėmis naujovėmis besidomintys kritikai ėmė mėgautis klijuodami jaunuoliams math-roko ir dance-punk „etiketes“, bei sieti kolektyvą su post punk revival reiškiniu, kuriam priklauso tokie roko grandai kaip „The Strokes„, „Interpol„, ir „The White Stripes„. Nors pati grupė savo įkvėpėjais vadina Gwen Stefani bei Steve Reich, reikia pripažinti, jog aukščiau minėtų post punk revival’o kolektyvų bei britiško rokenrolo įtaka ankstyvajai „Foals“ muzikai yra labai svarbi.

 

 

 

ANTIDOTES (2008)

Albumo "Antidotes" viršelis

Albumo „Antidotes“ viršelis

Pasirašę sutartį su leiblu „Sub Pop“ savo debiutinį albumą „Foals“ 2007-ųjų vasarą įrašinėjo Niujorke, Bruklino „Stay Gold Studios“ garso įrašų studijoje. Albumą prodiusavo grupės „TV On The Radio“ narys Dave’as Sitekas, pasitelkęs visą krūvą pačių keisčiausių būdų įrašinėti garsus. Pavyzdžiui ritmo partijos į kasetinį grotuvą buvo įrašinėjamos įvairiuose Bruklino skersgatviuose, o pučiamieji buvo paprašyti negroti tiesiai į mikrofonus, bet verčiau judėti po įrašų studiją taip įrašomam garsui suteikiant „judėjimo erdvėje“ efektą.

Albumas „Antidotes“ – tarsi koks bjaurusis ančiukas tvarkingų gulbių šeimoje ar nešlifuotas deimantas žaižaruojančioje „Swarovski“ vitrinoje. Jis, nors ir atitinkantis visus mums dabar jau puikiai pažįstamus „Foals“ standartus, yra tiesiog kitoks ir išsiskiria iš visos likusios „Foals“ diskografijos. Šis darbas – purvinesnis, gaivališkesnis, bei itin impulsyvus. Grupės vokalisto Yannio Philippakio dainavimo maniera čia taip pat kitokia – skardūs riksmai vietoje to stipraus, melodingo balso, kurį pažįstame šiandien.

Nors albumo įrašas pavyko kokybiškai, o pats albumas tapo sėkmingu ir perkamu (portalas „Pitchfork“ net įvardijo „Foals“ debiutą kaip puikų, tradicinį math-roko pavyzdį), grupė nebuvo patenkinta savo prodiuserio darbu. Taip pat, tikriausiai nusprendę nesigręžioti atgalios ir žiūrėti tik pirmyn, „Foals“ į Jungtinėje Karalystėje išleistą debiutinį albumą neįtraukė savo pirmųjų dviejų singlų, išgarsinusių grupės vardą toliau jų gimtojo miesto ribų.

Taigi toks tas pirmasis „Foals“ „blynas“ – neprisvilęs, gal tik vos vos pridegęs. Nepaisant to, „Antidotes“ yra puikus grupės, žinančios, kaip ji turi skambėti ir siekiančios pasiekti tą skambesį, pavyzdys, bei labai neblogas įvadas į tai, kas sekė vėliau.

 

Singlai:

Balloons

Cassius

Red Socks Pugie

Olympic Airways

 

 

 

TOTAL LIFE FOREVER (2010)

total life forever

Albumo „Total Life Forever“ viršelis

Kaip bjaurusis ančiukas galų gale pavirto gulbe, taip ir „Foals“ išleidę antrąjį albumą „Total Life Forever“ iš pankuojančių Oksfordo rokenrolistų pavirto į melodingo indie roko dievaičius.

Albumą prodiusavo Luke’as Smith’as, vėliau pripažinęs „Total Life Forever“ vienu įdomiausių, unikaliausių ir sėkmingiausių albumų, prie kurio jam teko prikišti nagus.

„Total Life Forever“ – didelis žingsnis pirmyn muzikinėje grupės evoliucijoje. Aliuzijas į math-roką, ska pučiamuosius ir „Bloc Party-išką“ alternatyvą čia pakeitė … gerokai didesnis kiekis lyrikos ir netgi post-roko sąskambiai!

Pirmuoju albumo singlu tapo svajingoji „Spanish Sahara“ debiutavusi BBC Radio 1 eteryje ir tikriausiai privertusi išsižioti ne vieną nuo grupės debiuto „baldielinusį“ melomaną.

Ar čia tikrai tie patys „Foals“??

Taip, brolyčiai, tikrai!

Be jokios abejonės, antrajame albume „Foals“ neparsidavė ir nenuklydo nuo pasirinkto muzikinio kelio. Jie išliko savimi, tačiau atsikratę anksčiau vilkėto kaustančio „matematiškojo“ muzikinio rūbo, „Foals“, matomai, pasijuto nebijantys eksperimentuoti ir visiškai apnuoginti klausytojams savo sielų. Albume skamba itin emocionali roko muzika, kuri stebina, bet tuo pačiu skamba, kaip absoliučiai logiškas žingsnis grupės istorijoje. Po „Antidotes“ sekęs antrasis grupės albumas, rodos, turėjo skambėti būtent taip, kaip jis ir skamba.

Šis unikalus albumo skambesys neliko neįvertintas. Albumas pasirodė gegužės mėnesį, o metų pabaigoje susišlavė visą krūvą pelnytų „NME“ apdovanojimų bei pateko tarp dvylikos geriausių Jungtinės Karalystės albumų ir tapo stipriu kandidatu laimėti prestižinį „Mercury“ apdovanojimą. O tai daug ką pasako.

 

Singlai:

Spanish Sahara

This Orient

Miami

Blue Blood

 

 

 

HOLY FIRE (2013)

Albumo "Holy Fire" viršelis

Albumo „Holy Fire“ viršelis

Jeigu „Total Life Forever“ buvo naujas puslapis „Foals“ evoliucijoje, tai Flood ir Alan’o Moulder’io prodiusuotas albumas „Holy Fire“ galutinai atitolino grupę nuo jos muzikinių ištakų. Klausant šio albumo kartais net sunku patikėti, jog tai yra tie patys „Foals“ vos prieš penkerius metus šaukę:

 Cassius is over!

Cassius away!

Cassius these daydreams,

these daydreams decay!

 Yra grupių, tokių kaip „The Cure“ arba „U2„, gebančių kurti itin asmenišką muziką tuo pačiu tinkančią masėms ir stadionams. Su trečiuoju albumu „Foals“ tapo būtent tokiais. Grupės skambesyje atsirado vienas elementas, kurio nebuvo anksčiau – tai yra pabrėžtinas pasididžiavimas savo pasiekimais ir muzikiniais sugebėjimais. Kalbu ne apie kažkokį lėkštą nosies rietimą, o visiškai pelnytą pasitikėjimą savo jėgomis ir nebijojimą to parodyti publikai, mėgavimąsi tuo, kad „Foals“ yra klausomi ir mylimi.

Panašus nušvitimas 2011-aisiais aplankė „Arctic Monkeys“ išleidusius albumą „Suck It And See“ ir iškeitusius paaugliškas ševeliūras į žele suteptus Elvis Prestley stiliaus plaukus bei juodas odines striukes.

„Holy Fire“ yra ambicingas albumas, su kuriuo „Foals“ suaugo ir iš „supporterių“ tapo tikrų tikriausiu stadioniniu „bendu“ gebančiu tūkstantinę gerbėjų minią „paimti“ taip, kad net pačiame tolimiausiame kampelyje muzikos besiklausantis individas nejučia pasijustų, jog Yannis dainuoja būtent jam. „Holy Fire“ yra labai asmeniškas albumas, nors gausybė sluoksnių, sąskambių ir atmosferinių niuansų gali ir „nesueiti“ pirmosios perklausos metu. Visą savo žavingąją spalvų paletę klausytojui šis albumas atskleidžia tik klausantis jo pakartotinai vėl ir vėl. O jeigu kažkur kažko ir pritrūksta, „Holy Fire“ tik dar kartą primena, jog netobulume dažniausiai ir slypi tikrasis tobulas grožis.

 

Singlai:

Inhaler

My Number

Late Night

Bad Habit

Out of the Woods

 

 

 

WHAT WENT DOWN (2015)

Albumo "What Went Down" viršelis

Albumo „What Went Down“ viršelis

Kol kas naujausias, 2015-ais metais išleistas „Foals“ albumas „What Went Down“ savyje talpina jausmą, tarsi tai būtų paskutinė trilogijos dalis. Po netikėto „Total Life Forever“ tyrumo ir „Holy Fire“ asmeniškos pompastikos „What Went Down“ skamba taip, tarsi šiai grupei nebereikia niekam nieko įrodinėti, todėl nuo pat pirmojo kūrinio albumas smogia tiesiai į paširdžius.

James‘o Fordo prodiusuotas „What Went Down“ kol kas yra tikriausiai pats nuosekliausias grupės darbas – dvasiškas ir romantiškas, bet tuo pačiu tvirtomis vyriškomis rankomis „sukaltas“ šedevras. Galbūt kažkas ir galėtų ginčytis, jog šiame albume trūksta dinamikos, vyravusios „Total Life Forever“ bei „Holy Fire“ albumuose, tačiau šis visas bendras albumo nuoseklumas kaip tik parodo kaip patogiai grupė dabar jaučiasi savo kuriamoje muzikoje.

Tai nieko nuostabaus. Per šiuos kelerius nuo grupės susikūrimo praėjusius metus „Foals“ tapo tarsi atskiro žanro grupe, kaip kokie „Red Hot Chili Peppers“ ar jau anksčiau minėti „The Cure„. Būdami asmeniškesni nei didžioji dalis gitarinės muzikos Jungtinėje Karalystėje jie užsiaugino ištikimų gerbėjų armiją ir pasiekė tokį stadiono „headliner‘ių“ lygmenį, kurio galėtų pavydėti daugelis kitų.

 

Singlai:

What Went Down

Mountain at My Gates

Give It All

Birch Tree

Albatross

 

Ir būtent tokie – subrendę, susigroję, užaugę, bet dar nepaskandinę savo kūrybos popso vandenyne (kaip, deja, nutiko „Coldplay„) – jie atvyksta į Vilniaus Kalnų parką.

Ir jeigu reikia kokios nors priežasties, kodėl TU privalai Liepos 31 dieną būti ten – perklausyk šiuos keturis albumus nuo pradžios iki galo, ir dar kartą įsitikink, kad progos pamatyti „Foals“ Lietuvoje praleisti nevalia.

Bilietai į vienintelį grupės „Foals“ koncertą – ČIA.

Mogwai – Coolverine

Škotai post rokeriai „Mogwai“ pasidalino žinia, jog dar šių metų rugsėjo mėnesį sulauksime naujojo grupės albumo!

Naujasis albumas, kurio pavadinimas yra „Every Country’s Sun“,  pasaulį išvys rugsėjo 1 dieną. Paskutinis studijinis grupės albumas „Rave Tapes“ pasirodė dar 2014-aisiais, o vėliau grupė buvo panirusi į dviejų filmų garso takelių kūrybą.

Vakar „Mogwai“ muzikantai pasidalindami šia džiugia naujiena grupės gerbėjus taipogi pamalonino ir pirmuoju kūriniu iš būsimojo albumo. Sprendžiant iš „Coolverine“ – tiems, kurie tikisi kažkokių ryškesnių pokyčių grupės muzikoje ar dinamikoje, teks nusivilti. Post roko veteranai ir toliau tyrinėja šio, rodos jau skersai ir išilgai ištirto, žanro platybes, tačiau vis sugeba jame atrasti kažką naujo.

Albumo „Every Country’s Sun“ viršelis:mogwai2

 

Kūrinių sąrašas:

01 Coolverine

02 Party In The Dark

03 Brain Sweeties

04 Crossing The Road Material

05 aka 47

06 20 Size

07 1000 Foot Face

08 Don’t Believe The Fife

09 Battered At The Scramble

10 Old Poisons

11 Every Country’s Sun

„R KUBU“: situacijos lietuviško alternatyvaus roko scenoje paveikslas

Gyvenant Vilniuje ir dažnai lankantis įvairiuose koncertuose atrodo, kad situacija lietuviškoje scenoje šiandien yra kažkas tokio. Na Jūs tik pažiūrėkite, kiek žmonių surenka soliniai „ba.“, „Colours of Bubbles“ ir „Freaks on Floor“ koncertai, pavyzdžiui, „Vasaros Terasoje“! Pajutus tą energiją, kurią nuo scenos skleidžia šios talentingos grupės ir pamačius, kiek energijos jiems gražina prie scenos siautėjanti publika gali galvoti bet ką, o ypač tai, kad Lietuvoje subrendo visiškai nauja roko muzikos karta – tiek muzikantai, tiek ir jų gausūs klausytojai.

Bet kaipgi yra iš tikrųjų?

"R KUBU" (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

„R KUBU“ (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

Vakar naktį Vilniaus „Siemens“ arenoje praūžusi kol kas didžiausia šių metų jauno lietuviško alternatyvaus roko fiesta „R3“ (arba „R KUBU“) buvo puiki proga „pamatuoti“ šiandieninę roko muzikos situaciją Lietuvoje. Arena – tai rimtas iššūkis ne tik naujokams, bet ir senbuviams. Prieš kelias savaites su šiuo iššūkiu sėkmingai susidorojo „G&G Sindikatas“. Aš jau net nekalbu apie nuolat didžiąsias Lietuvos arenas šturmuojančias Ingas Valinskienes bei Kastyčius Kerbedžius. Sakote, kad šių atlikėjų negalima lyginti, nes jų klausytojai yra į „R KUBU“ susirinkusios publikos tėvai? Gerai, bet pilnas arenas taip pat renka ir Donatas Montvydas bei Egidijus Dragūnas…

„R KUBU“ komanda – „ba.“, „Colours of Bubbles“ ir „Freaks on Floor“ – dar tikrai yra labai jauni, nors ir itin daug potencialo turintys kolektyvai. Jie leidžia vinilines plokšteles ir drebina Knygų mugės „Muzikos salės“ sienas. Jie renka pilnus koncertus mažesnėse Lietuvos salėse… Tačiau ar jie sugebės parodyti, kad Lietuva jau išties pribrendo jaunam, gaivališkam rokenrolui? Ar arenoje šios grupės neatrodys išsigandusios erdvės? Ar arena nėra vien mados reikalas?

"R KUBU" (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

„R KUBU“ (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

Šiems klausimams sustiprinti labai noriu žodis-į-žodį pacituoti paties grupės „ba.“ lyderio Beno Aleksandravičiaus žodžius, pasakytus Karoliui Vyšniauskui Žinių radijo laidoje „Man 20-keli“ 2016 m. gruodžio 19 dieną:

„Labai esu prieš visą tą arenos bangą dabar, bet yra ir tam idėjų kažkokių. Žinai, kad mes vieni grosime kažkokioj arenoj ar kažkur, tai manau, kad niekada to nebus, nes mums to tiesiog nereikia. Ne apie tai yra mūsų idėja, galbūt. Aš manau, kad mums nereikia arenos. Aš manau, kad mes netinkam arenai ir žmonės arenoje klausydami mūsų tikrai ne taip jaustųsi klausydami mūsų „LOFTE“ ar „Kablyje“ ar dar kažkur mažesnėj vietoj. Tai jau geriau tada padaryti du koncertus dvi dienas iš eilės, jeigu jau tikrai esi nusiteikęs surinkti daug žmonių, nei daryti vieną arenoje, kur visi žinom, kokios yra problemos ten, ir daryti tokį „semi“ tik dėl to, kad surinkti daug žmonių. Kažkaip ne mano tema“.

Gal ir keistai atrodė vos po šio Beno pareiškimo pasirodžiusi reklama, kviečianti į „R KUBU“ koncertą, bet nereikia labai nustebti. Tik kvailiai niekada gyvenime nekeičia savo nuomonės. Tuo labiau, jog „R KUBU“ – tai ne solinis „ba.“ grupės koncertas, o jungtinės pajėgos, todėl ir traktuoti šį renginį reikia, kaip tokį.

"R KUBU" (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

„R KUBU“ (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

Artėjant šiam renginiui, jo reklama pasiekė maksimumą. Plakatai miestuose, reklaminiai klipai internete, PR akcijos, bilietų laimėjimo konkursai radijo stotyse ir muzikiniuose portaluose… Tai galėjo liudyti tik vieną – bilietų pardavimai NESISEKA. Ar šie nuogąstavimai buvo teisingi? Manau, kad taip. Man pasiekus „Siemens“ areną likus pusvalandžiui iki koncerto pradžios vaizdas buvo kiek liūdnokas. Kukliai tariant – ne anšlagas. Paprastai eilės prie įėjimo, rūbinės ir gėrimų nervuoja, bet šiandien aš tikrai labai norėjau jas pamatyti ir patikėti, kad arena šiam alternatyvos pliūpsniui pasirinkta ne veltui. To nebuvo… Arenos vaizdas taipogi nedžiugino – pakankamai užpildyta stovima erdvė nesugebėjo nustelbti sėdimų vietų tuštumos. Spėliojau, kodėl taip yra. Tikriausiai dėl to, kad šių trijų kolektyvų klauso veik tie patys žmonės. Net jei vienoje scenoje ir pasirodo „ba.“, „Colours of Bubbles“ ir „Freaks on Floor“, žmonių daugiau dėl to nesusirinks. Publika tiesiog „persidengia“.

"R KUBU" (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

„R KUBU“ (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

Na, o pats koncertas… O brolyčiai, tai buvo mažų mažiausiai jėga! Nebuvote? Rūkykite! Ir gailėkitės… Labai, labai gailėkitės. Visi trys kolektyvai scenoje atrodė ir girdėjosi puikiai, ryškiai, išskirtinai. Neabejoju, kad visiems yra tekę išklausyti kokio melomano mantrą, jog „Siemens’e“ garsas sklinda „kaip skardinėje“. Taip, tai yra tiesa, bet nenervavo net ir tai. Taip pat turiu pagirti originalų koncerto formatą – „Colours of Bubbles“, „Freaks on Floor“ ir „ba.“ scenoje kas kelias dainas vis keitėsi taip užtikrindami, jog visi trys kolektyvai yra lygiaverčiai ir niekas nieko čia „neapšildo“, niekas nėra „headliner’is“. Tai buvo labai gerai suorganizuotas ir stiprus sprendimas. Tokiu būdu tris valandas trukęs koncertas nei kiek neprailgo, o grupės nespėjo pabosti. Paskutinius tris kūrinius visi koncerte groję muzikantai atliko kartu.

Tačiau tam tikra lyderystė visgi buvo, ir ji vienareikšmiškai priklauso visiškai nauja sudėtimi išstojusiai „ba.“ komandai. Jei dar visai neseniai Benas Aleksandravičius „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo, kad „mes netinkam arenai ir žmonės arenoje klausydami mūsų tikrai ne taip jaustųsi klausydami mūsų „LOFTE“ ar „Kablyje“ ar dar kažkur mažesnėj vietoj“, tai šiandien jis parodė, kad ši grupė yra tikras areninis monstras. Jie jau dabar yra areninė grupė. Tereikia tik dar gausesnės gerbėjų armijos, kad šie užpildytų ne tik stovimas, bet ir sėdimas vietas. O „ba.“ muzika ir charizma jau dabar kalba pati už save… Na, o likę du kolektyvai – stiprūs. Tiek „Colours of Bubbles“ tiek „Freaks on Floor“, nors ir atstovaujantys tą patį lietuvišką alternatyvųjį roką, yra pakankamai skirtingi, individualūs, ir kupini energijos, reikalingos šios ypatingos vėliavos nešėjams. O svarbiausia, visos trys grupės jau seniai išaugusios iš mėgėjų kategorijos. Jie – profesionalai, atiduodantys visą savo sielą muzikai. Ir tai ne tik gerai klausosi, bet ir velniškai gerai žiūrisi. Ypač arenoje.

"R KUBU" (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

„R KUBU“ (nuotrauka Ryčio Šeškaičio)

Tai ar subrendo Lietuvoje visiškai nauja roko muzikos karta? Neabejotinai taip. „R KUBU“ buvo savotiškas lietuviškos alternatyvos eksperimentas, ir kaip eksperimentas jis tikrai pavyko. O toliau lauksime antrosios ir trečiosios panašaus formato dalies kažkada ateityje. Galbūt kasmet?

 

*****

P.S.

„Koncertas buvo?“ klausia manęs namo iš „Siemens“ arenos vežęs taksistas – mano metų jaunuolis, vairuojantis naują „Nissan“.
„Taip“, atsakau, „R KUBU“.
„Ir kaip patiko“?
„Labai. Tik žmonių per mažai buvo“.
„Reklamos nebuvo“, atsiduso taksistas. „Būtų reklama, būtų žmonių“.
„Tai, kad buvo daug reklamos“, bandau ginčytis. „Plakatai gatvėse, interneto baneriai…“.
„Aš Jums sakau, nebuvo! Iki manęs reklama nedaėjo. Vadinasi jei kažkas ir buvo – bloga reklama. Būtų gera reklama, būtų ir žmonių daugiau“.
Nebesiginčyju. Štai kas kaltas dėl tuščių sėdimų koncerto vietų.
Pasirodo reklamos nebuvo… :)

Music InWallved – Dinosaur

Kartą manoATRADIME jau minėti ir manoMUZIKOS labai mėgstami Vilniaus post-rokeriai „Music InWallved“ šiandien dalinasi nauju kūriniu!

Dar šį pavasarį sulauksime naujojo grupės albumo „Metamorphosis“, bet jau šiandien galite išgirsti naująjį post-rokerių darbą „Dinosaur“. Instrumentinis (o kaip kitaip?) aštuonių minučių ilgio epas buvo įrašytas ir suvestas 1o7 studijoje šių metų pradžioje. Garso režisierius – Germanas Skoris.

Primename, kad debiutinį „Music InWallved“ albumą „Orange Album“ galite rasti oficialioje grupės Bandcamp paskyroje.

AIRIJA: Tik laikas parodys ar mumyse dar gyvena muzikos kūrybos stebuklas

Jeigu grupė „Airija“ 2000-aisiais metais nebūtų nutraukusi savo aktyvios veiklos, šiemet šis ketvertukas švęstų kūrybinio kelio dvidešimtpenkmetį. Tačiau net ir šiai grupei iširus ji tarsi liko kažkur šalia. Grupė retomis progomis vis dar susitinka kartu pagroti viename ar kitame koncerte, bet bendrų dainų kartu neberašo jau daugiau kaip septyniolika metų. Nenuostabu… Tokių unikalių grupių, kaip „Airija“ lietuviškoje scenoje yra (ar buvo) labai nedaug. Savo laiku jie ne tik grojo išskirtinę muziką, kokios lietuviško roko scenoje nebuvo nei prieš tai, nei po to, bet ir išsiskyrė išlaikydami labai šiltus tarpusavio santykius. Jų akivaizdumas dar labiau praturtino ir taip turtingas „Airijos“ spalvas. Šie šilti santykiai tarp grupės narių laikosi iki šiol.

Grupė "Airija"

Iš kairės į dešinę: Eimantas Belickas, Darius „Nojus“ Mileris, Asta Milerienė, Kostas „Koka“ Radlinskas

Grupė „Airija“ susikūrė ūkanotą 1992-ujų metų rudenį Alytuje. Darius „Nojus“ Mileris, Kostas „Koka“ Radlinskas, Eimantas Belickas ir Asta Simonavičiūtė (vėliau Milerienė) savo unikaliu muzikiniu veidu – autorinių roko dainų derinimu su tradicine keltų muzika ir airišku folkloru – gana greitai užkariavo klausytojų simpatijas. Aranžuotėse grupė naudojo ne tik gitaras ir būgnus, bet ir galybę netradicinių instrumentų – smuiką, dūdeles, sitarą, rylą, didžeridų ir kitus. Į šį Lietuvoje tuomet dar neregėtą muzikinį „rūbą“ įvilkti, poetiški Dariaus „Nojaus“ Milerio tekstai skambėjo drąsiai ir ryžtingai, o grupės braižą buvo galima atpažinti iš pat pirmųjų akordų. Dainos „Kasdien į karą“, „Vėjas lange“ ar „Į save per save“ yra gyvos ir aktualios iki šiol.

pasaka

Albumo „Pasaka“ viršelis

1994-aisiais metais grupė „Airija“ išleido debiutinį albumą „Yra“, o po metų pasirodė ir antrasis albumas „Čia“. Nufilmavusi dainos „Į save per save“ vaizdo klipą tais pačiais metais Prancūzijos muzikinio kanalo MCM apdovanojimuose „Airija“ „nuskynė“ trečiąją vietą. Sulaukusi nemenko populiarumo Lietuvoje ir už jos ribų grupė ėmėsi dar platesnių muzikinių projektų –  kartu su Kauno mažuoju teatru sukūrė muzikinį spektaklį „Nuotraukos iš seno albumo“. Tokia teatro ir gyvos roko muzikos sintezė buvo viena pirmųjų Lietuvoje ir buvo itin palankiai įvertinta žiūrovų bei kritikų. 1996-aisiais metais Lietuvos televizijos Kauno studijoje grupė surengė akustinį koncertą ir išleido jo įrašą kasetės ir kompaktinio disko pavidalu. Akustinis albumas „Yra čia“ buvo puikiai perkamas, o tais pačiais metais pasirodęs studijinis darbas „Pasaka“ žavėjo ne tik šūsnimi naujų dainų, bet ir gražiu apipavidalinimu – tarsi pasakų knyga atrodančiu viršeliu.

Nors 1998 metais pasirodęs gana eksperimentinis grupės albumas „Naujas“ buvo daug žadantis, jis buvo ne tik naujas, bet ir paskutinis. Po poros metų grupė oficialiai sustabdė savo veiklą, o grupės lyderis Darius ir Asta Mileriai apsigyveno Airijos sostinėje Dubline. Ten jie iki šiol tęsia muzikinę veiklą kaip „Nojus Band“, o Darius leidžia solinius albumus.

Per visą savo veiklos laiką „Airija“ sugrojo daugiau kaip 350 koncertų Lietuvoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Airijoje. Nors grupė oficialiai jau nebeegzistuoja daugiau kaip septyniolika metų, bet progai pasitaikius šie draugai ir bendraminčiai tikrai neatsisako kartu pagroti. 2002 m. „Airija“ surengė trumpą koncertinį turą Lietuvoje ir Airijoje, 2009 m. dalyvavo festivalyje „Be2gether“, o 2015 m. grojo festivalyje „Lituanika-30“.

Prisimindami grupės „Airija“ „aukso amžių“ Darius „Nojus“ Mileris ir Eimantas Belickas nepaliauja šypsotis. Panašu, kad tie laikai jų atmintyje tikrai yra „auksiniai“.

 

16997281_10155795666390830_2019436898_n

Grupė „Airija“

 

IŠ „VYNO“ Į „AIRIJĄ“

Šį pokalbį norėčiau pradėti nuo to, kad „Airija“ man visad atrodė labai „graži“ grupė. Graži tuo, kad Jūs atrodėte kaip tikrų tikriausia draugų grupė. Grupė sukurta bendrą viziją turėjusių bendraminčių, galiausiai net sujungusi dviejų žmonių meilę. Grupė išsiskyrė, panašu, irgi be pykčių. Iki šiol aplinkybėms susidėliojus kartu pagrojate, bendraujate. O kaip buvo iš tikrųjų? Ar tikrai grupėje „Airija“ viskas buvo taip gražu?

Eimantas: Principe taip. Bet žinoma niekada nebūna taip, kad viskas būtų idealu. Būdavo visko… Nesutarimų irgi. Skyrėsi mūsų muzikiniai skoniai. Aš gal norėjau šiek tiek kitaip groti. Taip pat skyrėsi ir temperamentai, įsivaizdavimas kaip mes norim praleisti laisvalaikį po koncertų. Darius su Asta buvo ramesni. Aš su Koka labiau linkę „tūsuotis“… Bet visa tai grupei buvo tik į naudą. Muzikine prasme žinai, kaip būna, kai vieni mėgsta vieną, o kiti kitą? Iš to gaunasi kūrybinė sintezė! O dėl temperamentų, tai skirtingi žmonės atneša kolektyvui daugiau spalvų. Bet šiaip mūsų grupė tikrai buvo draugiška ir „graži“.

 

„Airija“ susikūrė 1992 metais. Koks buvo tuometinis pasaulis ir kokia buvo tuometinė, jau nepriklausoma Lietuva?

Nojus: Laisvė jautėsi visur, bet nauja demokratija buvo labiau panaši į anarchiją. Valstybė kūrėsi iš naujo, visi iš naujo mokėsi gyventi ir išgyventi. Veiklų galimybės atrodė beribės – laikas bėgo ir viskas keitėsi labai greitai. Svarbiausia, buvo žodžio laisvė – pagaliau mes galėjome sakyti ir dainuoti tai, ką norėjome, kas dar prieš kokius šešis metus buvo draudžiama.

Eimantas: Muzika tada buvo tam tikra laisvės išraiška. Visi buvo ištroškę laisvės, Sąjūdžio mitingų, eidavo į koncertus ne vien muzikos klausytis, bet ir pabūti kartu, išgyventi. Mes grodavom po tris ar net keturis koncertus per savaitę ir visur buvo žmonių. Susikūrėme labai tinkamu laiku, tokio laiko daugiau nepakartosi… Tačiau ekonomine prasme lengva nebuvo. Buvo sudėtinga gauti gitaras, sudėtinga gauti gerą aparatūrą, sunku groti kažkur, nes įgarsinimo reikalai buvo prasti. Elektrinių smuikų nebuvo, aš turėjau tik akustinį. Jo įvedimui į roko muziką buvo reikalingas mikrofonas, jis nuolat fonuodavo… Man buvo skaudžiausia, kai po koncerto prie manęs kažkas priėjo ir pasakė „Koks geras koncertas buvo! Labai gaila, kad smuiko nesigirdėjo…“ (juokiasi).

 

Kaip Jums tuo metu žengiantiems pirmus žingsnius šalies pop scenoje, atrodė Lietuvos pramogų verslas?

16997243_10155795665295830_1479782425_n

Grupė „Airija“

Nojus: Įvairus… Buvo labai daug popso, bet roko taip pat. Ypač alternatyvaus, poetinio roko, kur mes ir mynėme kelius. Koncertinė veikla studentų šventėse ir klubuose buvo labai aktyvi. Bet aš nelabai žinau, gal ir šiuo metu taip yra.

 

Grupė susikūrė ne didmiestyje, o mažesniame miestelyje – Alytuje. Kokios buvo „Airijos“ susikūrimo aplinkybės? Ar buvote vieninteliai muzikavę paaugliai kaimynystėje?

Eimantas: Alytuje gyvavo tokia grupė „Vynas“, kurią dabar tikriausiai mažai kas prisimena. Man „Vyne“ teko groti saksofonu, paskui smuiku. Darius toje grupėje grojo gitara, bet jis nėra ir niekada nebuvo vien paprastas gitaristas. Jau tada jis kūrė autorinę muziką, rašė savo dainas, ir mačiau, kad „Vyne“ jis jautėsi kūrybiškai suvaržytas. „Vyno“ repertuare buvo ir viena Dariaus daina, kuri ten visiškai netiko ir neįsipaišė niekaip. Ta daina buvo visai kitokio žanro. Jam tikriausiai natūraliai atsirado poreikis realizuoti save ir savo mintis.

Nojus: Mes nebuvome visiški kaimynai, tačiau pažinojome vienas kitą iš bendrų koncertų, susitikdavome gatvėje. Juk mažesniame mieste buvo lengva susitikti vienas kitą. Koka atėjo pas mane į repeticijų studiją po grupės „Vynas“ išsiskyrimo 1992 metų rugsėjo mėnesį. Kartu jis atsivedė gitaristą Roberta Kondrotavičių, pravarde „Viva“. Po mėnesio į grupę pasikvietėm Astą, o gruodį atėjo ir Eimantas. Taip ir prasidėjo grupė „Airija“, kuri šia sudėtimi ir pradėjo populiarėti Lietuvoje.

Eimantas: Į „Airiją“ atėjau paskutinis, kai grupė jau buvo beveik susiformavusi. Buvo numatytas kažkoks Kalėdinis koncertas, mes per vieną savaitę porą kartų parepetavom ir varėm groti.

 

Pamenu kažkuriame interviu žurnalui „Ausis“ Jūs, Dariau, pasakojot, kad „nuviliojot“ Astą nuo kažkokios kitos pankų grupės. Kaip ten nutiko?

Nojus: Asta 1992-aisiais metais grojo pankroko grupėje „Bepawadinimo“. Rudenį mes su Koka ir jie repetavom bendrame pastate tuometiniuose Alytaus Sporto rūmuose, tik skirtingose patalpose. Aš įsigijau naują gitarą ir „Bepawadinimo“ muzikantus pakviečiau į savo studiją pažiūrėti tos gitaros. Mes tuo metu neturėjome būgnininko, todėl tą dieną paprašiau Astos kad pagrotų kartu, išbandant ir „apšildant“ naująją gitarą. Po grojimo, man atrodo, Koka pasiūlė pradėti kartu muzikuoti. Mėnesį Asta grojo abiejose grupėse, po to pasirinko mus ir tapo mūsų būgnininke.

 

Išpopuliarėjote itin greitai. Ar tai buvo jūsų muzikos ar vadybos dėka? Kas buvo jūsų vadybininkas?

Nojus: Manau, kad tai bendras muzikos ir vadybos nuopelnas. Labai padėjo jaunų grupių konkursai – „Aukštaitijos taurė `92“, „Sparnai `93“, „Pačių blogiausių grupių festivalis“. Vadybininkų buvo nemažai. Pirmieji – Ramunė Rakauskaitė, Darius Babijonas, vėliau Liuda Kočnovaitė, Rasa Seliūginaitė, Saulius Jokubauskas.

 


„AIRIJA AUGO KARTU SU MŪSŲ KŪRYBA“

Grupėje „Airija“ mane visada stebino toks tikras nuoširdumas. Juo buvo persmelkta viskas ką Jūs darėte – albumai, jų pristatymai, koncertai… Ar Jūs visada buvote ir esate tokie nuoširdūs ir paprasti?

Nojus: Paprasčiausiai buvome savimi – kūryba ir muzika buvo mūsų balsas. Dainavome ir apdainavome savo gyvenimus, kurie, žinojome, yra per brangūs, kad galėtume meluoti ir būti nenuoširdūs. Kūrėme apie tai, ką jautėme – visišką tiesą apie mus ir mus supantį pasaulį, todėl jautėmės tvirtai ir drąsiai savo kelyje.

 

Kodėl „Airija“? Ką Jums reiškia ši šalis? Kodėl pasivadinote būtent taip?

Eimantas: Pavadinimą sugalvojo Koka. Jam tas pavadinimas buvo labai moteriškas ir gražus. O kai smuiko melodijose atsirado airiško ir keltų folkloro elementų, tai pavadinimas natūraliai prilipo.

Nojus: Kai mes su Koka susitikome 1992 m. rugsėjo mėnesį ir pradėjome kartu groti, jis jau kelis mėnesius turėjo grupę pavadinimu „Airija“. Joje dainavo mergina, vardu Rasa. Mums susitikus ir sutarus kartu muzikuoti pavadinimas liko. Pradžioje man šis pavadinimas ir šalis reiškė nedaug – aš ir Airija manyje augo kartu su mūsų kūryba. Pradėjom domėtis ir vis daugiau sužinojome apie Airiją, išgirdome nemažai jos muzikos. Tas domėjimasis ir augimas tęsiasi iki šiol.

 

Kiek įtakos „Airijos“ skambesiui ir bendram grupės kontekstui padarė tradicinis airių ir keltų folkloras, o kiek grupė „U2“?

Nojus: Manau, „U2“ padarė daug įtakos. The Edge grojimo stilius įtakojo mano melodinių sekvencijų stygų užgavimo techniką, o airių folkloras – mūsų dainų kompozicijas ir akordų progresijas. Tačiau, tuo metu, žinoma, apie tai negalvojome. Grojome, ką girdėjome savo viduje, kas skambėjo mūsų sielose.

Grupė "Airija"

Grupė „Airija“

 

Kokios dar grupės darė įtaką Jūsų muzikai?

Nojus: Man įtaką darė „Dire Straits“, „Pearl Jam“, „Counting Crows“, „The Cure“, „The Pogues“, „The Levellers“.

Eimantas: Dar Dariui, pamenu, didelę įtaką darė Viktoras Cojus. Net Dariaus dainavimo maniera grupės kūrybos pradžioje buvo kažkuo panaši į Cojaus. O šiaip mūsų buvęs vadybininkas ir „Vyno“ muzikantas Darius Babionas bandė mus inspiruoti. Vis nešdavo įrašytas kasetes, siūlydavo paklausyti kokių nors airiškų „band’ų“ – „The Pogues“, „The Cranberries“… O kai muzikoje atsirado smuikas, dūdelė ir kiti papildomi instrumentai, natūraliai viskas suskambo dar „airiškiau“.

 

Eimantai, Jūs, man rodos, „Airijoje“ atlikote panašią funkciją, kokią grupėje „Foje“ atliko Arnoldas Lukošius. Yra žmogus – kūrėjas, kuris rašo tekstus ir turi viziją („Foje“ atveju tai Andrius Mamontovas, o „Airijos“ – Nojus), ir yra žmogus, kuris to kūrėjo dainas įvelka į visiems atpažįstamą muzikinį „rūbą“. Ar nebuvo trinties tarp Jūsų ir Dariaus? Ar natūraliai atsirado toks rolių pasidalijimas?

Eimantas: (juokiasi) Kažkaip natūraliai viskas įvyko. Repeticijose Darius atnešdavo naujas savo dainas, pagrodavo mums akustine gitara, ir mes su Asta ir Koka žiūrėdavom ką galima su tomis dainomis padaryti, kas „lipdosi“ aplinkui. Bosas surasdavo savo temą, smuikas irgi, būgnai – savo ritmą. Darius yra labai aiškus autorinių dainų kūrėjas. Jam svarbu buvo tekstas ir melodija, o visokie kompoziciniai dalykai ar aranžuotės jam nebūtinai buvo įdomūs. Bet taip visi kartu ir sulipdydavom muzikinius intarpus.

 

Dariau, Jūsų dainos – labai poetiškos. Kiek Jūsų dainose Jums svarbus yra tekstas, o kiek muzika ir aranžuotės?

Nojus: Taip, man tekstas yra labai svarbus, kaip ir muzika. Tekstas turi būti aktualus, kelti emociją, kurti dramą arba nuotykį. Muzika ir aranžuotės man yra teksto papuošimas sustiprinantis visa tai.

 

1993 metais buvote apdovanoti „Bravo“ statulėle už „Metų atradimą“. Ar tai buvo malonus pripažinimas? Įrodymas, kad einate teisingu keliu?

16977127_10155795669920830_1877732412_n

Grupė „Airija“ apdovanojimuose

Nojus: Buvo malonu. Apdovanojimas patvirtino, kad darydami tai, kas įdomu mums patiems, kažkiek esame įdomūs ir kitiems.

Eimantas: Žinoma buvo smagu. Gali šnekėti ką nori, bet įvertinimo momentas yra fainas ir svarbus.

 

Ką Jums apskritai reiškė „Bravo“ bei „Radiocentro“ apdovanojimai? Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jie Lietuvoje vaidino ypatingą rolę muzikos pasaulyje.

Eimantas: Kai pagalvoji blaiviai apie tai, tampa aišku, kad niekas negali objektyviai „vertinti“ muzikos. Tai ne sportas, ne sekundės ar pakeltas svoris. „Bravo“ apdovanojimai nebuvo pagrįsti albumų pardavimų rodikliais ar dar kažkuo, ką galima pamatuoti. Tiesą sakant, ar mes būtumėm gavę ar negavę apdovanojimo, iš esmės niekas nebūtų pasikeitę. Mes būtumėm turėję tuos pačius klausytojus, tą pačią auditoriją. Bet kai esi jaunas, įvertinimas yra savotiškai reikalingas.

Nojus: Svarbu buvo tai, kad šie apdovanojimai kėlė visuomenės susidomėjimą mūsų muzika ir muzika apskritai. Šios platformos padėjo populiarinti muzikantus ir jų kūrybą.

 

Kokie buvo Jūsų santykiai su fanų klubu, kurį be abejo turėjote? Gal dar namie turite jų dovanėlių ar laiškų?

Nojus: Buvo labai smagu, kai susikūrė grupės Alytaus ir Anykščių fanų klubai. Visada susitikdavome koncertuose, dažnai ir apskritai gyvenime. Iki šiol saugau nemažai fanų suvenyrų grupės tematika. Fanai labai prisidėjo populiarinant grupės muziką, skambindami į radijo stotis, balsuodami topuose, prašydami groti mūsų dainas.

Susitikimas su grupės "Airija" fanų klubu

Susitikimas su grupės „Airija“ fanų klubu

Ar sutiktumėte su tuo, kad grupės „Airija“ gyvavimo laiku lietuviškoje muzikoje ir pop versle buvo daugiau nuoširdumo ir mažiau cinizmo nei dabar?

Nojus: Kiekviena karta savaip eina iš proto. Neabejoju, visais laikais pilna skirtingų žmonių – ir nuoširdžių, ir ciniškų. Svarbu, kuo esi ir nori būti pats, su kuo bendrauji.

Eimantas: Šiandien iš muzikos pasaulio yra daromas verslas ir gal tai yra gerai. Man smagu, kad kokybė ženkliai išaugo, jaunos grupės gali gerai skambėti koncertuose. Anuo metu buvo kažkokie „laukiniai vakarai“. Niekad negalėjome prognozuoti kaip bus, kas įvyks, bet būtent tame buvo kažkoks atsitiktinumo žavesys. Dabar viskas yra daug „profesionaliau“ – reklama, „piaras“, visokie papildomi reikalai. O anksčiau atvažiuodavai ir grodavai. Tas požiūris, tiesa, buvo mėgėjiškas, bet tuo gal ir fainas. Nebuvo minties uždirbti iš muzikos, mes nelaikėme muzikos savo pragyvenimu. Mes buvome jauni, kiekviena sėkmė ar nesėkmė mums buvo labai svarbi, norėdavom ją pilnai pasidžiaugti arba pilnai ją išgyventi. Aš manau jaunos grupės dabar lygiai taip pat jaučiasi. Dabar yra jų laikas ir tikiuosi, kad jie jį patiria taip pat, kaip savo laiką patyrėme mes.

 

PERMAINŲ VĖJAS

1997-aisiais daugelio melomanų nusivylimui išsiskyrė grupė „Foje“, ir tuoj pat imta kalbėti, kad ryškiausios Lietuvos grupės vietą užims „Airija“. Taip, deja, nenutiko. Kodėl? Turėjote visus duomenis…

Nojus: Apie tai negalvojome. Tiesiog grojome savo muziką. Gal tai galėjo būti vadybininkų idėjos, bet tikrai ne mūsų. Man labiau rūpėjo kurti savo dainas, tobulinti grojimo techniką. Gal prie to prisidėjo ir tai, kad tais metais jau pradėjome kurti ir savo suaugusiųjų gyvenimus su naujais iššūkiais ir ieškojimais. Neabejoju, džiaugėmės ir mylėjome gyvenimą.

 

Bet kodėl išsiskyrėte?

Nojus: Aštuoni metai aktyvaus muzikavimo Lietuvoje atnešė permainų vėją. Man norėjosi pamatyti pasaulį, keliauti, išbandyti save ne komforto zonoje, prisiliesti ir pamatyti vakarų muzikos pasaulį. Kartą pavakarojom su grupe ir sutarėm daryti pertrauką. Tuo metu klausiau visą grupės Airija muziką, išgyvenau stiprias emocijas ir supratau, kad tai tos gyvenimo ir kūrybos atkarpos pabaiga. Natūrali pabaiga, pastūmėta permainų troškimo. Neabejoju, kad mes kiekvienas užaugom ir tai vedė skirtingais keliais.

Eimantas: Pačioje mūsų sėkmingos veiklos pradžioje buvo „draivas“, kuris vežė, bet vėliau pavirto į ūkį. Susitinkam prie degalinės, užsipilam benzo, važiuojam pagroti. Toks „buitiakas“… Bandant analizuoti dabar, manau, kad tiesiog susidėjo šeimos, darbiniai reikalai, mūsų asmeniniai skirtumai ir tikrai, atėjo natūrali pabaiga. Darius ir Asta išvažiavo gyventi į Airiją, aš pradėjau groti su „Naktinėm Personom“ ir kitom grupėm. Bet po „Foje“ išsiskirstymo pamenu, kad niša tikrai buvo! Reikėjo gal išleisti kokį netikėtą elektroninį albumą, su daug klavišų (juokiasi).

 

Bet albumas „Naujas“ juk ir buvo toks labai eksperimentinis įrašas!

Albumo "Naujas" viršelis

Albumo „Naujas“ viršelis

Nojus: Tame grupės veiklos etape ieškojome naujo grupės muzikos skambesio ir, natūraliai, albume „Naujas“ daugiau naudojome klavišinius instrumentus.

Eimantas: Pamenu, kad Asta tuomet jau laukėsi, būgnais albume grojo Brazas (Meinardas Brazaitis, šiuo metu grojantis Andriaus Mamontovo grupėje – aut. past.). Darius rašė puikias dainas, bet žinoma, daug laiko leido namie su šeima. Įrašus suvedinėjom aš ir Koka, todėl visi nusprendėme, kad šitas albumas bus kitoks ir labiau eksperimentinis. Albumas iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti „neprižiūrėtas“, bet man jis labai patinka.

 

Dariau, pačioje „Airijos“ gyvavimo pabaigoje išleidote dainuojamosios poezijos albumą „Vardas“. Man šitas darbas iki šiol yra vienas iš pačių gražiausių dainuojamosios poezijos albumų Lietuvoje ir ne tik. Kokia jo atsiradimo istorija? Kodėl ryžotės būtent tokiam įrašui? Ar tiesiog susikaupė niekur neskelbtų dainų ar tai buvo labiau vientisas kūrybinis projektas?

Nojus: Ačiū! Savo pirmąjį solinį albumą „Vardas“ išleidau 1998 metais rudenį, dar grojant kartu su „Airija“. Taip, susikaupė dainų, kurios nepapuolė į grupės repertuarą. Jos, matyt, geriausiai skambėjo atliekamos akustiškais instrumentais.

Jau daug metų gyvenate ir kuriate Dubline. Tai labai simboliška. Ką ten veikiate? Kuo užsiimate šiandien? Kuo šiandien užsiima Jūsų žmona Asta?

Nojus: Kuriu muziką, rašau dainas, organizuoju savo ir kitų muzikantų koncertus. Po 2000-ųjų metų išleidau aštuonis muzikos albumus. Taip pat dirbu vadybininku maisto pramonės srityje. Asta groja kartu su manim grupėje „Nojus Band“. Prieš šešis metus ji atrado dar vieną savo pašaukimą ir yra Zumba Fitness instruktorė, turi savo verslą „Zumbasta“, treniruojasi ir lavinasi kūno ugdymo ir sveiko gyvenimo būdo srityje.

 

O Jūs, Eimantai? Kuo užsiimate šiandien?

Eimantas: Šiandien aš groju su Andriumi Mamontovu, bet tiesą sakant muzika man nėra ir niekada nebuvo pragyvenimo šaltinis. Muzika man iki dabar yra hobis, pabėgimas, antras gyvenimas. O šiaip aš montuoju įvairių filmų video, režisuoju reklamas.

 

O Kostas Radlinskas?

Eimantas: Koka taip pat sukasi video montavimo versle, yra puikus savo srities specialistas.

 

Kodėl taip nelengva rasti grupės muzikos? Pasiklausyti galima nebent portale „Pakartot.lt“ ir „Soundcloud“ platformoje. Ar nekyla minčių iš naujo išleisti senuosius grupės įrašus?

Nojus: Kyla tokių minčių, tikiu, kad kažkada gali būti perleisti grupės „Airija“ įrašai. Visus „Airijos“ albumus galima klausyti internete www.frype.com/airija

 

Jeigu „Airija“ niekada nebūtų išsiskyrusi, po penkerių metų švęstumėte savo veiklos trisdešimtmetį. Ar planuojate jį švęsti, pavyzdžiui, koncertiniu turu? O gal pagalvojate apie grupės atkūrimą?

Nojus: Visada sakėme, kad sustabdome tik savo kūrybinę veiklą, bet tikrai kartais pakoncertuosime kartu. Taip ir darome. Neabejoju, esame atviri kiekvieno idėjoms, kai tokių atsiranda. Štai, pavyzdžiui, 2012 metais išleistame mano albume „1Diena“ yra daina „Ąžuolėlis ir paukštelis“, kurią įrašėme kartu su Eimantu ir Koka. Manau, yra daug galimybių, kad susibėgtume ir paminėtume apvalias metų sukaktis, o tada tik laikas parodys ar mumyse dar gyvena muzikos kūrybos stebuklas.

Grupė "Airija"

Grupė „Airija“

 

Apie grupę „Airija“ iš pirmų lūpų:

veeVictor Diawara, dainininkas ir prodiuseris, grupės „Skamp“ ir projekto „LT United“ narys, menų fabriko „Loftas“ direktorius: Su grupe „Airija“ mane sieja labai šiltas santykis, kuris prasidėjo 1998-aisiais metais ir neišblėso net ir grupei išsiskyrus. Kai su „Skamp“ įrašinėjome savo debiutinį albumą „Angata“ mūsų idėja buvo kiekvieną albumo dainą atlikti su vis kitais muzikantais. Dainoje „Jig That Thing“ skamba airiški motyvai, todėl buvo logiška, kad ją turime įrašyti kartu su „Airija“. Pati „Airija“ mūsų pasiūlymą bendrai dainai priėmė labai entuziastingai. Jie tuo pačiu metu įrašinėjo savo albumą „Naujas“ ir taip pat pakvietė mus bendrai įrašyti dainą „Spalvotas“. Jie tuomet buvo žymi ir gerai įsitvirtinusi Lietuvos scenoje grupė, o mes – naujokai, todėl esame jiems labai dėkingi už patarimus ir palaikymą. Po „Airijos“ išsiskyrimo mūsų keliai vis susikerta. „Skamp“ albumą „Reach“ įrašinėjome Dubline ir ten nemažai koncertavome kartu su Dariumi ir Asta, kurie tada draugiškai pabuvo mūsų grupės muzikantais. Su Eimantu teko daug bendrauti ir kartu groti grupės „LT United“ gyvavimo metu. Praėjus beveik metams po „LT United“ dalyvavimo Eurovizijoje paskutinis grupės koncertas vyko Čikagoje. Beveik visa grupė buvo apsistojusi pas tuomet Čikagoje gyvenusį Koką ir smagiai leidome laiką „grilindami“ mėsą jo kieme. Kokai grįžus gyventi į Lietuvą jis dažnai užsuka į „Loftą“, vis susitinkame. Žodžiu apie šiuos puikius žmones galiu atsiliepti tik gerai.

 

kofasIgoris Kofas, grupės „Lemon Joy“ įkūrėjas ir lyderis: Su grupe „Airija“ susipažinome paauglystėje, kai jie jau buvo žinoma ir populiari komanda. Su kiekvienu jų koncertu mokėmės iš jų betarpiško bendravimo su publika ir tikro uždeginančio grojimo. Pats esu dalyvavęs jų akustiniame koncerte grodamas gitara ir pirmą kartą autografo buvau paprašytas būtent per „Airijos“ koncertą, kaip jų grupės narys. Aš labai myliu šiuos žmones už jų nuoširdumą, svetingumą ir paprastumą, o Eimantas manau yra geriausias multinstrumentalistas Lietuvoje.

 

BOVY: Buvom, palikom žymę, bet šalies neužkariavom

„Dar savaitė iki naujų, tiek daug reikalų per Kalėdas…“

Ši eilutė iš Marijaus Mikutavičiaus dainos „Velnias, man patinka Kalėdos“ bene geriausiai atspindi šventinį laikotarpį mieste. Tos žybsinčiomis girliandomis papuoštos eglutės parduotuvių vitrinose, ilgos suprakaitavusių pirkėjų eilės prie kasų, nepaliaujantis skubėjimas nupirkti visas reikalingas dovanas sumaniai aplenkiant gatvėje besiformuojančius transporto „kamščius“, o kartais ir beviltiškai į juos įsipainiojant. Visą tai galų gale karūnuoja atsipalaidavimas prie mišrainėmis nukrauto Kūčių stalo ir keitimasis dovanomis jaukios namų šilumos apsuptyje artimiesiems linkint „sveikatos ir laimės, pinigų ir meilės“.

Galbūt kažkas bus linkęs nesutikti, ir tebūnie, bet man daina „Velnias, man patinka Kalėdos“ yra pats gražiausias lietuviškas kūrinys apie šventinį laikotarpį.

Šią dainą atradau 1996-aisiais metais, LNK televizijos laidos „Tangomanija“, kurią, kaip daugelis prisimenate, vedė tas pats Marijus Mikutavičius, metu. Tada ir pirmą kartą išgirdau, jog prieš tapdamas žinomu žurnalistu, talentingu laidų vedėju, „svajonių jaunikiu“ ir viešu asmeniu, Marijus dar buvo daug žadančios gaivališko rokenrolo grupės „Bovy“ vokalistas. Jaunoji Marijaus gerbėjų karta gal ir nustebs dėl to, tačiau neabejoju, kad vyresnieji puikiai prisimena šį kolektyvą, garsėjusį savitu, prikimusiu vokalu, labailabailabailabailabai ilgomis gitarų soluotėmis, ir vakarietiško roko pagrindais.

Marijus Mikutavičius ir Martynas Kuliavas, 2012 m.

Marijus Mikutavičius ir Martynas Kuliavas, 2012 m.

Susikūrusi 1991-aisiais metais Vilniuje grupė „Bovy“ buvo keturių itin talentingų ir skirtingų asmenybių produktas. Grupę be vokalisto Marijaus Mikutavičiaus dar sudarė gitaristas Martynas Kuliavas, bosistas Virginijus Prieskienis, ir būgnininkas, šviesaus atminimo Marius Savickas. Daugelis muzikantų ir melomanų šį ketvertą iki šiol prisimena kaip jaunatvišką, kokybišką ir itin ryškų reiškinį Lietuvos muzikos padangėje. Per penkerius gyvavimo metus grupė „Bovy“ tapo „Pačių blogiausių grupių festivalio“ laureatais, įrašė itin stiprų albumą „Leavin’ Home“ (1997-aisiais perleistą nauju pavadinimu „Bovy su Marijonu“ kasetės ir kompaktinio disko pavidalu), koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Vokietijoje, o gitaristas Martynas Kuliavas 1997-aisiais metais buvo apdovanotas prestižine „Bravo“ statulėle, kaip „Geriausias metų instrumentalistas“. Deja šiam kolektyvui nebuvo lemta ilgai mėgautis šlove ir 1996-aisiais grupė dėl vidinės trinties bei vadybos stokos išsiskirstė.

Albumo "Bovy su Marijonu" viršelis

Albumo „Bovy su Marijonu“ viršelis

1997-aisiais metais pasaulį išvydęs grupės albumas „Bovy su Marijonu“ buvo labai gerai įvertintas, bet pačios grupės, deja, neprikėlė. Nepaisant to, pasukę skirtingais keliais muzikantai galėjo pasidžiaugti dar labiau pagausėjusiu jų muzikos klausytojų ratu ir didele kūrinio „Velnias, man patinka Kalėdos“ sėkme.

Nuo to laiko praėjo jau beveik du dešimtmečiai.

Šiandien grupės „Bovy“ branduolio – Marijaus Mikutavičiaus ir Martyno Kuliavo – pristatinėti tikrai nereikia. Visiems puikiai pažįstamas Marijus yra žinomas dainininkas, daugelio kitų atlikėjų tekstų autorius, populiaraus televizijos projekto „X Faktorius“ teisėjas, renginių vedėjas ir žurnalistas. Martynas šiandien yra muzikos prodiuseris, sesijinis gitaristas ir, kaip pats su šypsena priduria, buvęs emigrantas, mat keturis metus su šeima praleidęs Viduržiemio jūros saloje Maltoje jis pernai grįžo gyventi į Lietuvą.

Išsiskirsčius grupei „Bovy“ šie du draugai vienas kitą mato gana retai, todėl šiam interviu susitikę kavinėje „Balti drambliai“ abu vyrai neslėpė džiugesio.

„Matai, jei ne patys susieinam, tai bent interviu suveda,“ juokėsi Marijus.

 

***********

 

Kiek laiko nesimatėte?

Martynas: Seniai…

Marijus: Na kaip, periodiškai matėmės.

Martynas: Bet tik periodiškai. Paskutinį kartą matėmės man prieš išvažiuojant į Maltą. Tai buvo prieš penkis metus!

 

Tai pašnekėkime apie „Bovy“. Grupė gyvavo… 1991-1996 metais, taip?

Martynas: Mes lygtai ir toliau šiek tiek gyvavome. Buvom ir po to kelis kartus susitikę pagroti.

Marijus: Pagroti susitikę buvom, bet man kartais rodosi, kad iš tiesų gyvavom net trumpiau nei „The Sex Pistols“.

 

Koks buvo aktyvus „Bovy“ gyvavimo laikas? Kuo tuo metu gyvenote? Kokia Jūsų akimis buvo situacija Lietuvos muzikoje žengiant pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje?

Martynas: Buvo kiti laikai – gerokai mažiau koncertų nei dabar, mažiau galimybių. Mes grojom, koncertavom, bet norėjosi daugiau. Šiais laikais aš pavydžiu jaunoms grupėms. Jos turi daugiau salių koncertuoti, daugiau erdvės reikštis. O mes kurdavom sau. Jeigu kur pakviesdavo pagroti – labai apsidžiaugdavom ir važiuodavom.

 

Daugelis dabartinių Marijaus muzikos gerbėjų, ypač jaunesnės kartos, tikriausiai nustebs sužinoję, kad Marijus prieš pradėdamas savo solo karjerą dar turėjo ir grupę, negana to net ne jo suburtą ir grojusią angliškas dainas. Papasakokit nuo ko viskas prasidėjo. Kokia yra to pirmojo „Bovy“ branduolio susikūrimo istorija?

Martynas: Pirmame „Bovy“ sąstate dainavau aš. Pagrinde branduolys ir buvau aš bei, amžiną atilsį, būgnininkas Marius Savickas. Mes susipažinome besimokydami Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir nutarėme groti kartu. Dar prie mūsų prisijungė toks Artūras, kuris nebuvo bosistas, bet šiaip geras mūsų draugas.

Marijus: Dabar Artūro „klička“ yra Benzinas. Jis yra kaitų, jėgos aitvarų, ir snieglenčių sporto entuziastas. Aš atsimenu kartą nuvažiavau į Svencelę mokytis kaituoti ir ten vis kažkas paminėdavo Benziną, kaip autoritetą. Galiausiai vienas entuziastas sako „Einam, su Benzinu supažindinsiu!“. Ir pasirodo, kad tasai grėsmingasis Benzinas yra Artūras Morauskas, pirmasis grupės „Bovy“ bosistas (juokiasi).

Martynas: Bet tada buvo 1991 metai, šalyje vyko neramumai… Artūras staiga mums nieko nepasakęs išėjo tarnauti Lietuvos kariuomenei ir paliko grupę. Mums greitai reikėjo naujo bosisto ir mes suradome Virginijų Prieskienį, pravarde Lolo.

Marijus: Tiesa dar prisimenu, kad vienu metu grupės sudėtyje buvo klavišininkas Andrius Bobrovas. Jis buvo toks labai gražus, ilgaplaukis, turėjo odinę striukę kokios niekas iš mūsų tada neturėjo ir nešiojo ją pasiraitęs rankoves. Manau, kad tai buvo viena iš priežasčių kodėl jis buvo priimtas į grupę ir taipogi viena iš priežasčių kodėl vėliau jo grupėje nebeliko.

 

Duodamas interviu anksčiau gyvavusiam muzikiniam žurnalui „Ausis“ Marijus yra pasakojęs, kad po vieno „Bovy“ koncerto jis priėjo prie Martyno ir paklausė ar grupei nereikia naujo vokalisto. Ar ši akiplėšiška istorija – tiesa? Jei taip, tai ar, Martynai, neįsižeidėt? Kaip ten iš tiesų nutiko?

Marijus: Taip! Kažkas panašaus tikrai įvyko. Aš buvau jaunas žurnalistas ir nuėjau daryti reportažą apie 27-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija – aut. past.) vykusį koncertą. Ten grojo baltu kostiumu vilkintis Mundis, po to Audrius Balsevičius dainavo, o paskutiniai grojo grupė „Bovy“. Ir man kažkaip tiesiog pasirodė, kad aš visai norėčiau būti toje kompanijoje (juokiasi). Po koncerto nuėjau iš jų imti interviu ir interviu metu Martyno tiesiai paklausiau ar jiems nereikia naujo vokalisto. Su savimi turėjau diktofoną. Kasetėje buvau įdainavęs kelias „AC/DC“ dainas, nes nieko kito dainuoti tada aš nemokėjau. Daviau jiems tą kasetę pasiklausyti. Martynas su Marium Savicku suglaudė galvas, pasiklausė ir paskui išdidžiai pasakė: „Nu, gal… Gal ir tiksi“. Bet šiaip Martynas nepyko, kad pasisiūliau. Trinties tarp mūsų nebuvo.

Martynas: Man ir anksčiau atrodė, kad dainuoti turi kažkas kitas, o ne aš. Man labai patiko Darius Mickus iš „Rebelheart“, galvojau gal jį pakalbinti tapti mūsų vokalistu, bet atėjo Marijus ir laimėjo mūsų vokalisto konkursą.

Marijus: (juokiasi) Taip, konkursą iš vieno žmogaus.

 

Ką reiškia pavadinimas „Bovy“? Ar tai kažkokia aliuzija į Bon Jovi?

Martynas: Oi nežinau. Nieko nereiškia. Taip, mes klausydavomės Bon Jovi ir kažkuriuo metu galvojant pavadinimą įvyko žodžių žaismas – Bon-Jovi, Jon-Bovi, Jon-Bovy, Bovy… „Bovy“ ir liko. Man iš tikrųjų tai nepatiko tas mūsų pavadinimas.

Marijus: O tai kodėl tu jo nepakeitei?

Martynas: Ai, laiko nebuvo. Reikėjo dainas rašyti.

Marijus: Jo, pavadinimas tikrai netiko… Kažkada netgi buvo užsakymas logotipui. Vienas toks dailininkas pripaišė gal kokį šimtą variantų, bet šitam pavadinimui net ir logotipai visi gavosi kažkokie šūdini.

 

Grojote „Pačių blogiausių grupių festivalyje“ ir tapote laureatais. Kelinti tai buvo metai? Kas tuomet buvo jūsų „konkurentai“?

Marijus: Turėjo būti 1992 metai. Labai gerai prisimenu, kad mūsų konkurentai buvo „Svastikos Sukitės Greitai“ ir kauniečiai glam roko atstovai „77“.

Martynas: Gerai grojančių grupių tame konkurse buvo nedaug, tai ir konkurentų nedaug turėjome. Bet šios dvi grupės buvo stiprios.

Marijus: Algis Ramanauskas su savo „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“ 1992-ais metais iš vis buvo kažkas tokio! Vien tai, kad jis į sceną išėjo su fašistine uniforma man atrodo jau buvo neblogai.

 

O kas buvo grupės „Bovy“ klausytojai?

Marijus: Tuomet mūsų klausėsi studentija, toks „boheminis jaunimas“. Linksmi alaus gėrėjai, didelio kiekio cigarečių rūkytojai, kurie mėgdavo šokti. Tik reikia pripažinti, kad jų nebuvo gausiai. Jeigu prie scenos darkydavosi kokia dešimtis, mums atrodė kaip tikras stadionas (juokiasi).

Martynas: Bet juk buvo ir koncertų Sporto rūmuose! Ten susirinkdavo daugiau nei dešimt žmonių. Gerokai daugiau… Iš vis tais laikais visas jaunimas, kuris klausėsi roko muzikos, buvo tarsi viena chebra, eidavo į koncertus, ošdavo. Tai jie mūsų ir klausydavo.

 

NE ROKO DINOZAURAI

Aš pats su grupės „Bovy“ muzika susipažinau per Marijaus vestą laidą „Tangomaniją“ 1997-aisiais metais. Tada pasirodė Jūsų kasetė „Bovy su Marijonu“, bet grupė, kaip tokia jau nebeegzistavo. Atradau „Bovy“ per vėlai ir tikrai toks nebuvau vienintelis. Ar Jums negaila, kad „Bovy“ surado didelę dalį savo klausytojų grupei jau nebeegzistuojant?

Marijus: Žinai, reikia pripažinti, kad mes tikrai nesame kokie nors „roko legendos“ ar „roko dinozaurai“. Aš manau, kad mes per trumpai gyvavome ir per mažai padarėme. Mūsų indėlis lietuviško roko muzikoje yra gražus ir blyksintis kaip auksas, bet jis buvo labai trumpas ir mažakiekis. Taip gavosi, kad mes patys neatlaikėm spaudimo. Gal nežinojom ko norim… Ir viltys kurias į mus dėjo įrašų kompanija „Zona Records“ gal buvo kiek per didelės. Dėl to dabar labai sunku tai vertinti. Tikrai aš kartais mus lyginu su „The Sex Pistols“. Buvom, palikom žymę, dabar mus prisimena, bet šalies taip ir neužkariavom. Tuomet buvom ir dabar likom tokia snobų grupe. Tų, snobų, kurie domisi muzika ir mus atrado kaip pavyzdį, kad lietuviai moka ir gali groti kokybišką, vakarietišką muziką. Mes buvome vieni iš pirmųjų, kuriems tai pavyko. Aš po šiai dienai galvoju, kad mūsų įrašytas albumas yra vienas geriausių pavyzdžių ką padarė Lietuviai užsienio kalba roko muzikos žanre. Gal ta grupė tikrai turėjo tam tikrą legendą. Jei taip, tai gaila, kad daugiau mes nieko kartu nenuveikėme.

Martynas: Marijus teisybę sako. Grojančių tokią muziką buvo mažai. Dauguma to meto roko grupių buvo arba „heavy metal“ arba koks nors keistas, eksperimentinis avangardas. O mes stengėmės groti tiesiog kokybišką „AC/DC“ ir „Van Halen“ inspiruotą rokenrolą. Abu mūsų bendražygiai, Marius Savickas ir Virgis Prieskienis, buvo ir yra vieni iš geriausių Lietuvos muzikantų, savo srities profesionalai. Tokių muzikantų yra vienetai ir gaila, kad jie išeina. Bet jie nebuvo lengvi žmonės, o ir mudu ne šilkiniai. Jeigu mūsų tuometinė vadyba būtų buvusi stipresnė ir sugebėjusi griežtai apjungti tas keturias skirtingas asmenybes, gal būtumėm nuveikę ir daugiau. Dabar yra, kaip yra.

 

Kas dar be „AC/DC“ ir „Van Halen“ dar darė įtaką grupės muzikai?

Martynas: „AC/DC“ ir „Van Halen“, vienareikšmiškai!

Marijus: Marius dar klausėsi „Mötley Crüe“ ir „Iron Maiden“, to amerikietiško skudurinio roko. Nors tiesą sakant mes visi sėdėjom ant amerikietiško roko. Dovydas Bluvšteinas, kuris tuo metu bandė būti grupės mentaliniu vadovu, vis bandė prakišti mums pasiklausyti daugiau britų alternatyvos, kurią pats mėgo – „Joy Division“, „Jesus and Mary Chain“ ir panašiai – bet mums vis tiek labiau patiko groti amerikietišką stadioninį rokenrolą.

Martynas: Jis (rodo į Marijų) mane net gitara mokino groti atitinkamai. Sako: „Kaip tu čia tą gitarą laikai?? Reikia va taip! Ir per stygas brauk ekspresyviau!“. Klausiu kodėl. „Todėl, kad Eddie Van Halen’as taip groja!“ (juokiasi).

Marijus: Kartą mes autobusiuku važiavome į turą Švedijoje ir turėjome Amerikos vėliavą pasikabinę ant galinio lango. Skandinavams tai atrodė labai keista – europiečiams „majačintis“ po Europą su Amerikos vėliava nebūnant amerikiečiais, pasirodo, nelabai „feng shui“, bet tai tik parodo kaip giliai mes buvome įlindę į tuos Amerikos roko reikalus. Tiesa paskui mūsų bosistas Virgis apvėmė tą vėliavą. Tai jokiu būdu nebuvo nepagarba šiai šaliai. Greičiau kaip tik nepagarba sau, maistui ir alkoholiui. Neapskaičiavo žmogus… Pamenu, kad tą vėliavą parsivežiau iš turo namo ir ketinau išplauti, bet ji suglamžyta gulėjo kampe tol, kol supelijo ir teko ją išmesti (juokiasi).

Grupė "Bovy", 2012 m.

Grupė „Bovy“, 2012 m.

Dainavote angliškai, tik viena daina „Velnias, man patinka Kalėdos“ buvo parašyta lietuvių kalba…

Marijus: Tiesą sakant net „Kalėdas“ mes buvome įrašę dvi versijas – anglišką ir lietuvišką. Pirmoji buvo angliška, taip pat apie Kalėdas, bet įrašas neišliko.

 

Ar anglų kalba kurti dainas Jums buvo lengviau?

Marijus: Kurti dainas anglų kalba nebūnant anglakalbiu tai tikrai nebuvo lengviau. Anaiptol. Dabar situacija kitokia, dabar mes visi mokame anglų kalbą geriau. Tuomet aš galėdavau susikalbėti, o kurti buvo nelengva, bet manęs tai nestabdė. Aš rašydavau dainas su žodynu. Suvokdavau ką noriu pasakyti, rasdavau žodį, ir toliau keliaudamas per žodyną ieškodavau kas su tuo žodžiu rimuojasi. Tie mano tekstai yra „very broken English“, bet tam tikra prasme pavykę. Mintis perteikdavau.

 

Grupė „BIX“ rašė dainas angliškai ir koncertavo užsienyje. Ar ir Jūs tikėjotės „prasimušti“ užsienyje, kaip daugelis kitų tuometinių grupių, bandžiusių rašyti angliškus tekstus?

Marijus: Aš visada maniau ir dabar tebemanau, kad anglų kalba yra absoliučiai tobula tai muzikai, kokią mes grojome. Roko muzikoje geresnės kalbos nėra. Kad ir kaip bandytume vartytis, geriau ir nebus. O apie prasimušimą, žinoma, buvo svajonių. Daug kas mums sakė, kad mes, taip kukliai išsireiškus, esame „labai neblogi“, o tai tam tikro pasitikėjimo savimi be abejo davė. Atsimenu, esame buvę Vokietijoje, tokiose muzikos kūrybinėse dirbtuvėse, kur suvažiavo muzikantai iš įvairių šalių, o viena kažkokia vokiečių grupė buvo neva mokytojai, vadovai. Atsimenu po vieno mūsų pasirodymo tie mokytojai priėję mums sakė „Žinot, vyrai, šiaip tai jūs tikrai geresni už mus“. Ir žinai, kai tau dvidešimt – keli metai išgirdęs tokį pareiškimą tik ir dairaisi kurgi čia tos merginos kurios turi ant kaklo kartis koks tu geras.

Martynas: Be abejo visi galvojome, kad užkariausime ir Latviją ir Estiją ir po to visą pasaulį. Bet aš tuo metu daugiau galvojau apie pačią muziką. Kaip ją atlikti kuo kokybiškiau, turėti ką parodyti. Man tai buvo labai svarbu. Tikėjome, kad kokybe imsime viršų.

 

Apie ką yra jūsų žymioji baladė „My Woman“?

Marijus: Tai buvo tikra istorija. Aš mokykloje mylėjau tokią merginą, kuri vėliau ištekėjo už mano draugo. Ta daina ir buvo inspiruota tos nelaimingos meilės… „Mano moteris nuotakos drabužiais“. O Martyno muzika tai tragiškai dainai labai tiko, puikiai nuspalvino mano nuotaiką.

 

TAI ŽINAI, MES KALĖDAS SUTIKOM GERAI

Iš viso lietuviškų dainų apie šventinį laikotarpį katalogo aš asmeniškai išskirčiau tris – Anties „Nauji metai“, Kardiofono „Kalėdų eglutė“ ir Bovy dainą „Velnias, man patinka Kalėdos“. Kaipgi gimė šis jūsų Kalėdinis hitas? Kodėl būtent Kalėdos?

Martynas: Aš kurdavau muziką, o Marijus tekstą. Gal tuo metu nuotaika buvo šventinė.

Marijus: Man iš vis atrodo, kad ją vasarą kūrėme, ne?

Martynas: (juokiasi) Ne, mes ją parašėme žiemą, atsimeni? Po to mano BMW be šildymo važiavome į LNK studiją Lapėse įrašinėti.

Marijus: Ten kur vos neužsimušėm? Tai tada buvo?? Kai išvažiavom autostradoje į kitą kelio pusę… Geras, tikrai! Žodžiu Martynas kurdavo melodijas, pagrindinę temą, o aš pagal tą jausmą dėliodavau tekstą. Atsimenu, turėjom tos dainos anglišką variantą, kuris irgi buvo apie Kalėdas. Įrašėm anglišką versiją, ir Aurelijus Silkinis paklausęs norėjo, kad įrašytumėm ir lietuviškai. Tada mes ten, Lapėse, per naktį gėrėm, o aš begerdamas vis nueidavau į kampą vieną kitą eilutę parašyti ir grįždavau. Tai va, prabaliavojom visą naktį ir ryte įrašėm lietuvišką versiją (juokiasi).

 

„Velnias, man patinka Kalėdos“ man visad buvo savotiška mįslė. Ši daina turi absoliučiai visus duomenis būti itin banalia, bet tokia nėra! Kaip pavyko sukurti netradicinę dainą apie šimtą kartų apdainuotas tradicines vertybes?

Marijus: Tiesiog mes labai stengėmės išvengti banalybių. Specialiai mes vengėme visokių žvangančių varpelių. Specialiai ir tą smagią instrumentinę pabaigą pridėjome, kad ši daina nebūtų tradicinė, liūliuojanti Kalėdinė daina. Norėjosi kažko linksmo, faino. Tekste aš aišku neišvengiau tokių klišių kaip „sniegas“ ar panašiai, bet stengiausi bėgti nuo visų tų baisių Kalėdinių eilių, kaip „Šią naktį pažadins žvaigždutė žvitri, paukščiukai prabils tau į ausį“ ar panašiai. Norėjau, kad šita daina atspindėtų „urban“ Kalėdas, realias Kalėdas. Net pavadinime žodį „Velnias“ įdėjau, kad ir pavadinimas nebūtų saldus, kad jame būtų kažkas truputį juodo.

Martynas: Ir Marijaus tekstas toks… na, savotiškas. „Ateina kaimynas su buteliu vyno“. Nešventiškai skamba. Nėra sotaus stalo, šampano taurių. Yra kaimynas ir vyno bonka. Tokios mūsų dainoje yra Kalėdos.

 

O kokia Jūsų nuomonė apie daugelio taip nemėgstamą kalėdinę muziką?

Marijus: Yra gražių dainų, bet mažai.

Martynas: Aš tai nemėgstu tų tipinių Kalėdinių dainų pagal visus kanonus – varpeliai, harmonija tokia, melodija tokia, būtinai „ho, ho, ho“ kažkur tekste. Man Kalėdinis kūrinys yra gražus tada, kai jam skambant galiu įsivaizduoti sniegą, kai melodija padiktuoja tokią nuotaiką. Ir šiaip, daina nebūtinai privalo būti apie Kalėdas tam, kad ji būtų kalėdinė.

 

PABAIGA

1997-aisiais pasirodžius populiarumo sulaukusiam albumui „Bovy su Marijonu“ grupė jau nebeegzistavo. Kodėl? Kas nutiko?

Martynas: Sunku pasakyti. Daug aplinkybių susidėjo. Nebuvo stiprios vadybos, „klijų“, kurie suklijuotų grupę tvirčiau. Mes su Marijum pagrodavom ir vėliau, po išsiskirstymo, bet grupės, kaip vieneto, nebeliko.

Marijus Mikutavičius

Marijus Mikutavičius

Marijus: Aš tai manau, kad mes pavargom. Pavargom nuo vienas kito. Mūsų būgnininkas Marius, tiesą sakant, buvo viena iš priežasčių kodėl mes nesusitvarkėm. Tai jis ateina į repeticiją, tai neateina. Tai jis įsimylėjęs, tai vėl išsiskyręs. Tai jis per liūdnas, tai per linksmas. Tai jis išeina iš grupės, nes nusibodo, tai jau nebeišeina. Pavargom nuo amžinų jo problemų. Mūsų bosistas Virgis irgi buvo savotiškas. Jis baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kontrabosu grojo. Akademikas, iš Alytaus, su savom „paniatkėm“, kurių mes tuomet nesupratom. Mes visi keturi buvome labai skirtingi ir tuometinė bendra grupės buitis pradėjo užknisti. Amžinai kažkokiame rūsyje repetuojam, nėra pinigų…

Martynas: Marijus grupės gyvavimo pabaigoje jau užsiiminėjo žurnalistika, rašė straipsnius, o aš gyvenau vien muzika. Pinigų nebuvo, koncertų nebuvo. Pradėjau galvoti ką turėčiau veikti toliau. Ėmiau groti su Gyčiu Paškevičium ir kitais panašiais Lietuvos atlikėjais.

Marijus: Ir mes išsiskirstėm taip niūriai. Nesipykom, bet kažkaip viskas užgeso. Atsimenu Klaipėdoje vyko, kaip vėliau paaiškėjo, mūsų paskutinis koncertas. Tvyrojo keista, niūri nuotaika. Mes grojom, kažkokie bičai prie scenos visą koncertą rodė „fakus“ ir spjaudė į sceną. Aš galiausiai vienam spyriau kulnu į kaktą. Kažkas ėjo muštis… Mes po koncerto prisigėrėm ir taip viskas išsibarstė. Tiesiog jautėm, kad atėjo paskutinioji.

 

Mariaus Savicko jau nebėra tarp mūsų, bet ar palaikote ryšius su Virginijum Prieskieniu?

Marijus: Buvom susitikę groti 2012-ais metais vienam vakarui.

Martynas: Matėmės su Virgiu, bet jis jau kuris laikas gyvena Anglijoje ir nežinau ką šiuo metu veikia. Mano nuomone jis yra stipriausias bosistas Lietuvoje. Nesu sutikęs kito tokio lygio muzikanto po to. Jis yra absoliučiai unikalus.

 

Lietuviška muzika 1995-aisiais ir dabar… Kaip pasikeitė situacija lietuviškos muzikos scenoje per pastaruosius 20 metų?

Martynas Kuliavas

Martynas Kuliavas

Martynas: Pagyvenęs Maltoje ir pažvelgęs į Lietuvą iš šalies aš matau, kad dabar Lietuvoje yra tikrai aukštas lygis. 1995-aisiais metais nebuvo daug erdvės, bet man labai patiko publika. Ji buvo tokia… tikra. Dabar žmonės pasidarė labai išrankūs. Anksčiau koncertų buvo mažai ir visi džiaugėsi, kad iš vis kažkas vyksta. Šiandien koncertų yra daug, žmonės persisotinę ir palaikymo mažiau. Marijus dabar yra žinoma asmenybė, jis turi begalę klausytojų, renka pilnas arenas. Bet sunku įsivaizduoti, kad kokia nors nedidelė lietuviška grupė šiandien surinktų pilnus Sporto rūmus, septynis tūkstančius klausytojų. O taip būdavo!

 

O ar jums neatrodo, kad ne tik publikoje šiandien trūksta nuoširdumo, bet ir muzikoje? Ar nėra šiandieninėje produkcijoje per daug blizgučių ir nusempluoto byto ir per mažai širdies ir dvasios?

Marijus: Aš manau, kad pati visuomenė šiandien yra kitokia. Žiūrėk, viskas dabar realiai yra skaičiuojama uždarbiu ir tai yra vadinama „profesionalumu“. Reikia viską sudėlioti teisingai, apskaičiuoti jėgas, įvynioti viską į gražų popieriuką, papildyti jeigu kažko trūksta… Mes jaučiame nostalgiją praeičiai, bet taip yra todėl, kad tada mums buvo tikrai įdomiau. Prieš dvidešimt metų pati muzikantų bendruomenė buvo kitokia. Anksčiau viskas buvo nuoširdžiau. Visi buvo alkanesni ir natūralesni. Dar gerdavo visi kartu! Vykdavo „Bravo“ ir „Radiocentro“ apdovanojimai, ten visi ateidavo, prisiliuobdavo, išsipasakodavo vienas kitam, verkdavo ant peties, pridarydavo nesąmonių… Kiek istorijų apie tai galiu pasakoti! Dabar aš nueinu į renginius ir jie visi kažkokie be dvasios. Žinoma, visko pasitaiko, bet dabar visi laukia savo eilės išrikiuoti, kaip kokiam zoologijos sode, viskas tvarkinga, sustyguota. Visi pasiruošę. Profesionalu? Taip, bet žiauriai neįdomu! Kur beprotiški netikėtumai? Kur rokenrolas?? Pasikeitė žaidimo taisyklės. Dabar jeigu kas prisigers, tuoj juos nufilmuos ir paviešins „feisbuke“. O anksčiau niekas nieko nefilmavo ir visi buvo gerokai labiau atsipalaidavę.

Martynas: Tuo metu, kai mes pradėjom grupę „Bovy“, aš bijojau lipti į sceną. Kaip jau minėjau, aš norėjau išmokti groti, padaryti tikrai gerą produktą, kurio nebūtų gėda. Pirmiausia norėjau turėti ką parodyti, o tik tada lipti į sceną ir rodyti tai ką padariau. Dabar viskas atvirkščiai. Dabar pirmiausiai žiūrima, kaip muzikantas atrodo, kaip jis žiūrėsis iš šalies, o vėliau bus matyt, kaip viskas skambės pagaminta studijoje. Viską galima padailinti, pagražinti, pataisyti.

Marijus: Iš kitos pusės reikia pripažinti, kad laikui besikeičiant kažką prarandi ir kažką gauni. Pavyzdžiui elektroninė muzika dabar yra afigienai pažengusi į priekį! Taip pat dabar Lietuvoje yra daug gerų, profesionalių grupių ir anksčiau mes tokio kiekio neturėjome.

Martynas: Kuo daugiau grupių, tuo didesnė konkurencija. O konkurencija skatina profesionalumą.

 

Na ir tokiam nebanaliam interviu turiu paskutinį, velniškai banalų klausimą – ko palinkėtumėte manoMUZIKOS skaitytojams švenčių proga?

Martynas: Kantrybės ir ištikimybės vienas kitam.

Marijus: …ir tuo viskas pasakyta!

Marijus Mikutavičius ir Martynas Kuliavas, 2016 m.

Marijus Mikutavičius ir Martynas Kuliavas, 2016 m.

**********

Apie grupę „Bovy“ iš pirmų lūpų:

bluvsteinasDovydas Bluvšteinas, muzikos kritikas, renginių organizatorius, radijo laidų vedėjas, įrašų kompanijos „Zona Records“ vadovas: „Bovy“ egzistavo labai neparankiu rokui Lietuvoje laikotarpiu – 90-jų perestoikos roko banga jau buvo atslūgusi, o alternatyvaus roko scena dar negimusi. Žmonėms rūpėjo visai kiti dalykai. „Bovy“ pasirinktas muzikos stilius po Nirvana albumo „Nevermind“ skambėjo labai senamadiškai, o angliški tekstai sukūrė gana rimtą kliūtį patekti į tuometinį Lietuvos popsinį meinstrymą. Marijonas tais laikais atrodė kaip kompleksuotas, savimi visai nepasitikintis paauglys, todėl nepelnė net nekritiškų muzikai merginų simpatijų, o tai reiškė visišką komercinį neįgalumą. 1993 metais „Zonos“ išleista kasetė „Leavin‘ Home“ nesukėlė jokio atgarsio, nors panašių leidinių tuomet buvo labai mažai. Vėliau charizmatiškas Marijonas dėsningai tapo dainuojančia TV pop žvaigžde, o kitų grupės narių laukė gana tipiški muzikantų likimai.

 

 

darius-mileris-nojusDarius „Nojus“ Mileris, dainininkas, muzikantas, grupės „Airija“ įkūrėjas ir lyderis: Grupė „Bovy“ įsiveržė į Lietuvos muzikos sceną kokybišku rokenrolu, charizmatiška energija ir, tiesiog, gera muzika. Matėsi ir girdėjosi kiekvieno muzikanto indėlis į kūrybą, grupė skambėjo drąsiai ir tvirtai, arčiausiai tuo metu jau mums atsiveriančių vakarų.

TURBOREANIMACIJA: Visuomet svajojome surengti pankroko festivalį Vingio parke

Lietuvai dar tik žengiant pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje lietuviško roko muzikos scena jau žibėjo keletu iki šiol laikui nepavaldžių vardų – „Antis“, „Foje“ ir „BIX“ – kurie sugebėdavo surinkti pilnus Sporto rūmus klausytojų ir maudėsi tūkstantinės minios meilėje. Tačiau šie lietuviško roko grandai, kad ir kaip mylimi, buvo toli gražu ne viskas. Tuo pat metu sostinės ir kitų Lietuvos miestų pogrindyje vyko visai kiti dalykai. Įdomūs dalykai. Čia būrėsi jauni žmonės, neturintys pinigų, tačiau kupini ambicijų. Jie siekė muzikuoti, kažką įrodyti sau ir kitiems… arba tiesiog smagiai praleisti laiką. 1990-1996 metų laikotarpyje urbanistiniame pogrindyje susikūrė ir tuoj pat išsiskyrė daugybė itin įdomių, turiningų ir idėjų kupinų kolektyvų. Kai kurių iš jų įrašų gerai paieškojus dar galima surasti interneto archyvuose ar aktyvesnių melomanų fonotekose. Deja, daugelio kitų muzika šiandien yra nugrimzdusi užmarštin.

Tuo ankstyvos nepriklausomybės laikotarpiu vilniečių pankroko grupė „Turboreanimacija“ žibėjo itin ryškiai. Daugelis melomanų, anuomet varčiusių kultinio žurnalo „Ausis“ puslapius, tarsi šventoves lankiusių parduotuvės „Muzikos bomba“ filialus ir klausiusių radijo stočių, tikriausiai iki šiol puikiai prisimena laukinę šių nenuoramų muziką, beprotiškus interviu ir skandalų kupinus koncertus. Juk argi galima pamiršti radijo bangomis aidintį hitą, kuris net ir sklindantis per radiją tuo pačiu metu deklaruoja: „Aš nekenčiu radijo stočių, todėl ir nededu jokių vilčių!“ Atminkime, kad tai nebuvo 2016-ieji. Tai buvo tada, kai šitoks pareiškimas Lietuvoje buvo mažų mažiausiai unikalus ir iššaukiantis. Tikrai ne kiekvienam suprantamas sveikas humoras ir viską aplink pašiepianti ironija nuolat lydėjo „Turboreanimacijos“ muziką. Ji, tarsi laiko veidrodis, puikiai atspindėjo realybę, kurioje tuo metu mes visi gyvenome.

"Turboreanimacija" 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija“ 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Savo laiku „Turboreanimacija“ įkūnijo tai, ką daugelis jaunuolių norėjo, bet nemokėjo ar negalėjo pasakyti garsiai. Pankrokas, ypač toks, kokį grojo „Turboreanimacijos“ muzikantai, tuometiniam jaunimui buvo muzika, nuspalvinusi pilką kasdienybę ir praturtinusi, atrodo, beprasmį mokyklinį ir studentišką laisvalaikį. „Turboreanimacijos“ kurtame Vilniaus gatvių „garso takelyje“ nebuvo jokios komercijos, vien tik begalinis entuziazmas ir Maištas iš didžiosios „M“. Tai buvo kažkas naujo, kažkas labai garsaus ir vulgaraus, kažkas nepažįstamo, kažkas pavojingo, bet tuo pačiu velniškai patrauklaus ir viliojančio. Tai buvo nebijojimas pasakyti, ką galvoji, ką žinai ir ką jauti. Ir tai buvo būtent tai, ko daugeliui moksleivių ir studentų, pavargusių nuo tėvų patefonais „nudzulintų“ „Pink Floyd“ ir „King Crimson“ plokštelių, tuomet be galo reikėjo.

„Turboreanimacija“ susikūrė 1988 metais. Per dešimtį aktyvios veiklos metų šie Vilniaus pankai išleido net septynis oficialius albumus, iš kurių ryškiausi, be abejo, yra 1996-ųjų „Daugiau skerdienos“ ir 1997-ųjų „Kosmose“. Tuo aktyvios veiklos etapu grupė sugrojo begalę koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Čekijoje, Vokietijoje, o taip pat dalyvavo pankroko ir alternatyvios muzikos festivaliuose. Deja, po itin sėkmingo ir kritikų bei klausytojų puikiai įvertinto albumo „Kosmose“ grupės veikla kuo toliau, tuo labiau lėtėjo, kol galiausiai visai sustojo. Grupės vokalistas Kastis užsiėmė nauju, bet neilgai gyvavusiu projektu „N-14“, o likę grupės nariai pasinėrė į darbus ir šeimyninius gyvenimus. 1998-aisiais metais „Turboreanimacijos“ gerbėjai buvo pamaloninti geriausių grupės dainų kasete „Geriausi gabalai„, priminusia visiems tokius grupės ištakose aktualius kūrinius kaip „Dar liko nenugertas butelys“ ir „Tik alus išgelbės mus„. Praėjus dar dešimtmečiui mes sulaukėme ir kompaktinio disko pavidalu pasirodžiusio rinkinio „Punk Circus 1991-2006“, kuriame be laiko patikrintų kūrinių buvo įrašytos ir dvi naujos dainos – „Mes ant ledo“ bei „Įstatymai turtingiems“. Bet tik tiek… Panašu, kad aktyvi šio pankroko grynuolio veikla šiandien jau yra nugrimzdusi praeitin.

Kastis ir Kriaučius 1995-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Kastis ir Kriaučius 1995-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Bat ar tyla tikrai reiškia, kad šios legendinės pankroko grupės nebėra?

Nors „Turboreanimacijos“ veikloje dalyvavę muzikantai nuolat keitėsi, grupės branduolys visad išliko toks pats – vokalistas Kastytis „Kastis“ Minkauskas ir gitaristas Linas „Kriaučius“ Kriaučiūnas. Šie du pečius surėmę draugai buvo grupės įkūrėjai ir nepailstantis idėjinis variklis. Šiandien į ketvirtą dešimtmetį įkopę grupės lyderiai yra brandesni, rimtesni, tačiau idėjiškai nė kiek nepasikeitę. Į šiandieninį gyvenimą jie vis dar žvelgia pro itin storą ir tirštą ironijos ir humoro rūką, o į klausimus apie grupės atsikūrimą atsako su nuoširdžia nuostaba.

Juk, pasirodo, jie niekad taip ir nebuvo išsiskyrę!

NEPRIKLAUSOMYBĖ IR MAIŠTAS 

Kai klausiausi „Turboreanimacijos“ įrašų 1995-1996 metais, sutikęs judu gatvėje būčiau tikrai sakęs „TU“ ir reikalavęs autografų ant kasetės viršelio, bet kalbant su Jumis šiandien neišvengiamai norisi sakyti „JŪS“. Praėjo daug laiko, o Jūs iš pankroko muzikantų tapote verslininkais ir rimtais žmonėmis. Kuo gyvenime užsiimate šiandien? Kuo pasikeitė Jūsų abiejų gyvenimai nuo „Turboreanimacijos“ „aukso amžiaus“?

Kriaučius: Mūsų nuostatos ir įpročiai formavosi praeito amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje. Kartais man atrodo, kad kažkuria prasme mes ten ir likom. Tai, kad pražilom, praplikom ar priaugom šiek tiek antsvorio, visai nereiškia, kad labai pasikeitėm. Vargu ar galima būtų mus vadinti rimtais verslininkais. Tarkim, aš esu labiau amatininkas nei verslininkas. Mano dabartinis amatas yra padėti verslininkams priimti sprendimus, kuriuos jie iš principo ir patys puikiai galėtų priimti. Tai vadinama verslo vadybos konsultacijomis.

Kastis: Mano statusas nepasikeitė. Esu laisva asmenybė ir turiu didelį pasitikėjimą savimi, tad galiu ne tik užlipti ant scenos kaip 1995-aisiais, bet ir kurti bei burti aplink save žmones socialiniams projektams, verslui ar pramogoms. Šiuo metu tenka daug laiko praleisti įgyvendinant ir plečiant šeimos verslą – darželį „Margi arkliukai“ Antakalnyje, Vilniuje, ir gamtos edukacinį taką „Haus der Natur Litauen“ ties Giedraičiais. Taip pat ruošiu pankroko dainas kupiškėnų šnekta, tačiau susiduriu su pagrindine problema – neturiu kolegų muzikantų arba neturiu laiko. Tad įrašinėju kupiškėnų punk į diktofoną. Mano šaknys kažkur ties Kupiškiu, tad natūralu, kad norisi paplepėt ir padainuot kupiškėniškai.

Dabar apie esminius pasikeitimus po „aukso amžiaus“: mažiau galiu išgerti, daugiau klausau tylos ir mažiau roko, pajėgiu p**tis tik pora kartų per savaitę. Be to, įgavau patirties. Ir jei trumpai – bandau spręsti tik savo ir artimųjų problemas. Dievų, gamtos reiškinių ar politikos problemas palieku jų savininkams.

Pirmasis „Turboreanimacijos“ albumas „Play Loud“ datuojamas 1992 metais. Lietuva tada po ilgo okupacinio laiko dar tik žengė pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje, tačiau pankų gatvėse nestigo. Ar sovietinė priespauda, o jai sugriuvus, ir naujoji laisvė smarkiai prisidėjo prie ankstyvų grupės idėjų formavimo?

Kriaučius: Pataisysiu – pirmasis mūsų albumas, datuojamas 1991 m., vadinosi „Sik-Sip“. Iš esmės albumas „Play Loud“ buvo ankstesnio albumo išplėstinė versija, įrašyta profesionalioje studijoje. Dėl tuometinės santvarkos – tai žinoma, kad turėjo įtakos. Tiesa sakant, pirmaisiais nepriklausomybės metais mes nematėme skirtumo tarp sovietmečio ir naujos valstybės. Viskas buvo taip pat susijaukę ir korumpuota. Vienas vėliavas pakeitė kitos, o valdžioje iš principo vis dar sėdėjo tie patys veidai. Jie visi mums atrodė vienodi.

Kastis: Tuo metu aplink jutome tikrą šturmą, tautos pakylėtą laisvės idėjų. Grupėje daug diskutuodavom apie įvykius Lietuvoje, idealizavome smetoninį režimą, turėjome įvairių stereotipų Vakarų ir Rytų atžvilgiu. Kodėl protestavome, buvome maištininkai? Matyt, nusibodo dviveidiškumas, tarybinis pakilus ugdymas.

Bet kokia politinė priespauda neišvengiamai formuoja ir priešiškai jai nusiteikusius žmones. Pankų, tokių kokie jie buvo Lietuvoje 1992-aisiais, nebijančių pasakyti, ką galvoja, net jei už tai ir gresia areštas ar vietinės teisėtvarkos smūgiai, šiandien galime išvysti Minsko ir Kijevo gatvėse. Tačiau Vilniuje ši kultūra merdėja. Ar tai reiškia, kad per ilgai „užsigyvenome“ laisvėje ir nebėra ant ko pykti? O gal pasikeitė jaunų žmonių idealai ir mados?

Kriaučius: Nebijančių pasakyti, ką galvoja, visada buvo ir bus. Tik šiais laikais, kad būtum išgirstas, nebūtina išeiti į gatves ir rėkti visa gerkle. Yra kitų priemonių, tokių kaip internetas, socialinė žiniasklaida ir panašiai. Be to, šiais laikais yra daug paprasčiau protestuoti kojomis. Gali tiesiog emigruoti. Aš manau, kad gyvenimas šiais laikais lengvesnis nei 1992-aisiais. Skurdo lygis tikrai mažesnis, nei buvo tada, nepaisant, ką dabar visi kalba aplinkui. Sotūs žmonės, matyt, yra ne tokie pikti ir labiau prisirišę prie turimo komforto lygio.

Kastis: Jei žvelgsime į vakarus – ten ir toliau daug įvairiausių protestų ir judėjimų. Matyt lietuviai, kaip žemdirbių tauta, mėgsta tylų protestą ir tiesiog palieka šį kraštą. Be to, senstant visuomenei, ši mažiau radikalėja. Konkrečiai muzika, apskritai neteko socialinio fenomeno – suvienyti maištautojus ar pristatyti naujas kultūras iš kitų vietovių.

Koks nors pankroku nesidomintis ir mažai apie „punk“ filosofiją žinantis žmogus pankus įsivaizduoja kaip skiauterėtus, odines striukes nešiojančius nevalas, plempiančius alų ir pažeidinėjančius viešąją tvarką. Bet ar taip yra iš tiesų? Kokie yra tikrieji pankai? Kokie buvo Jūsų klausytojai?

Kriaučius: O tai kaip gi kitaip? Kiekvienas tikras lietuvis yra alų plempiantis nevala, pažeidinėjantis viešąją tvarką. Tai mūsų tautos identiteto dalis! Tradicijas reikia gerbti ir puoselėti. O mūsų tuometiniai klausytojai buvo labai marga publika. Koncertuose matydavom, kad tik nedidelė dalis jų atrodė kaip pankai. Daugumoje tai buvo studentai ir progresyvioji alternatyvi jaunuomenė. Kitaip sakant – tie, kurie šiandien yra vadinami „Lietuvos elitu“.

Kastis: Mūsų klausytojai buvo tipiški gerų tėvų vaikai – kūrybingi, šiek tiek atsipūtę, be skiauterių. Studentai ir žavingos panelės, besimokančios menus. Šiaip apie pankus neturiu žalio supratimo, matyt, jų būna įvairių – nuo kaip iš „Madame Tussauds“ vaškinių figūrų muziejaus, grandinėtų ir skiauterėtų, iki tylių IT‘šnikų.

Ką reiškė tuo metu būti panku? Kaip jums atrodo, ką reiškia būti panku dabar?

Kriaučius: Tuomet tai buvo būdas pasakyti ir parodyti, kad esi asmenybė. Tai buvo gana nesudėtingas ir efektyvus būdas pasakyti aplinkiniams, kad turi savo nuomonę. Ir, kad iš vis „FUCK OFF!“, jūs visi. Būti panku šiandieniniame pasaulyje, man atrodo, šiek tiek keista. Juk tai 50 metų senumo kultūros ideologija. Dabar tai atrodytų labiau kaip poza, nei turinys. Esu tikras, kad šiuolaikinis „punk“ vadinasi ir atrodo šiek tiek kitaip.

Kastis: Pankas turėjo keletą elementų, kurie dabar nebeveža: gerti alų, tranzuoti, trankytis gatvėmis, būti apsiskaičiusiu bei persiklausiusiu pankroko.

Kiek „Turboreanimacijos“ tekstuose buvo tikrų Jūsų įsitikinimų ir nuomonių apie valdžią ir tuometinę santvarką, o kiek Jūsų strateginės pozos ir saviironijos?

Kriaučius: Manau, visko po truputį. Tai esame 100% mes, kokie buvome.

Kastis: Aš esu kairuoliškų pažiūrų, tad tuo metu tai tikrai nebuvo jokia poza.

"Turboreanimacija" gyvai (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija“ gyvai (nuotr. asmeninio archyvo)

 

RADIJO STOTYS IR POPULIARUMAS

Anais laikais gyvavo nemažai pogrindinių pankroko grupių, klube „Kablys“ vyko „Pačių blogiausių grupių festivalis“. Daugelis tų grupių šiandien yra nugrimzdę į užmarštį – „33% Kiaulių pakeliuj į Vatikaną“, „Erkė Maiše“, „Dustas-Nuodai“, „WC“… Tačiau būtent „Turboreanimaciją“ daugelis puikiai atsimena. Kodėl? Kuo Jūs buvote išskirtiniai?

Kriaučius: Matyt, mums tiesiog pasisekė. Tiesa, mes buvome pirmieji ir tuo metu vieninteliai punkrokeriai, leidžiami oficialių įrašų kompanijų. Tai reiškė, kad mūsų įrašų galima buvo įsigyti ir Vilniaus „univermage“, ir Rietavo kioske. Gaila, kad tiek daug gerų to meto grupių taip ir liko neišgirstos.

Kastis: Mes daug grodavome su visomis paminėtomis grupėmis ar atskirais jų nariais, tačiau pagrindinis tikslas buvo laikytis tam tikrų principų – įrašinėti ir leisti savo gabalus bent kartą per metus, duoti pačius beprotiškiausius interviu visur, kur tik pasiūlo, daug koncertuoti ir po to palaikyti gerus santykius su koncertų organizatoriais. Taigi mes bandėme apgraibomis, be vadybininkų, spręsti vadybinius iššūkius.

Pankrokas dažnam žmogui yra suprantamas kaip rūsių ir barų muzika. Ar Jums, pankroko muzikantams, niekada nebuvo noro groti Sporto rūmuose ar Vingio parke, rinkti tūkstantines minias, kaip kokiems „Foje“? Ar bent pasvajodavote apie tai? Ar tai priešinosi Jūsų idealams?

Kriaučius: Iš tikrųjų tai labai norėjome, tik mūsų niekas neleido. Nors, tiesa, Vingio parke kažkokioje masinėje šventėje, berods, kartą grojome.

Kastis: Aš tikrai visuomet svajojau surengti pankroko festivalį Vingio parke!

Ryškiausiai „Turboreanimacija“ sužibo 1996-aisiais. Albumas „Daugiau skerdienos“ buvo labai populiarus, apie Jus rašė žurnalas „Ausis“ ir kiti muzikiniai leidiniai, dainas „Aš nekenčiu radijo stočių“ ir „Sudorok Šleževičių“ grojo… radijo stotys. Tais laikais didžioji dalis Lietuvos pankroko grupių galėjo tik pasvajoti apie tai. Tačiau ar su sėkme muzikoje kažkuo pasikeitė Jūsų gyvenimai?

Kriaučius: Kiek pamenu, ta sėkmė buvo tokia labai sąlyginė. Nelabai kreipėme į tai dėmesio. Žinoma, kelios spalvotos nuotraukos ar straipsnis „Ausyje“ tuo metu kažkam gal ir atrodė didelis dalykas, bet mums…

Kastis: Šiaip grupė netrukus po šio albumo skilo. Aš tuo metu neturėjau darbo ir norėjau daugiau koncertų bei daugiau galimybių užsidirbti, o kiti nariai dirbo samdomus darbus ir natūraliai galėjo groti radikalius savo gitarinius rifus.

daugiau-skerdienos

Albumo „Daugiau skerdienos“ viršelis (1996 m.)

Anuomet, klausantis Jūsų kūrinio „Aš nekenčiu radijo stočių“, atrodė, kad radijo stotys yra blogybė Nr. 1. Žinoma, dominavo Radiocentro LTD’ukas ir M1 Top 40, kur sunkios muzikos neišgirsdavome, bet dabar, prisimenant tą laiką, vis pagalvoju, kad visgi buvo ir tokių radijo laidų, kurios formavo klausytojų skonį siauresnėse nišose – elektroninėje muzikoje, roko muzikoje. Populiarusis radijas turėjo daug daugiau įtakos nei dabar. Kodėl taip nekentėte radijo stočių?

Kriaučius: Todėl, kad tie niekšai ignoravo lietuvišką alternatyvinę muziką! Jų tuo metu dirbtinai kuriami ir transliuojami „topai“ mus tiesiog vimdė. Pozityviai galiu atsiliepti gal tik apie radijo stotį iš Kauno, pavadinimu „Ultra Vires“, kuri nebeegzistuoja.

Kastis: Nemanau, kad verta autorių tapatinti su kūrinio tezėmis. Tuomet ir romane išsakytos mintys taptų gyvo žmogaus savastimi.

Kaip galvojate,  kodėl Jus pradėjo groti radijo stotys? Ar tapote labiau patrauklūs masinei auditorijai aktualizuodami viešąsias temas, ar radijo stotys tiesiog testavo savo klausytojų auditoriją?

Kriaučius: Kažkaip nepamenu, kad tuo metu populiarios radijo stotys būtų aktyviai grojusios mūsų dainas, išskyrus gal mano paminėtus „Ultra Vires“.

Kastis: Mes gerbiame lietuvių kalbą ir visada dainavome lietuviškai. O, be to, ir šiaip kai kurie mūsų gabalai buvo tikrai vykę ir patikrinti laiko.

Ką galvodavote ir kaip vertindavote tuo metu tokias populiarias grupes, kaip „XXL“, „Junior“ ar „Karališka erdvė“?

Kriaučius: Aš neturiu ką pasakyti šiuo klausimu, nes tuo metu man jos tiesiog neegzistavo.

Kastis: Bet kokiu atveju tai buvo mūsų kolegos muzikos pasaulyje. Mes pažvengdavom ar pasišpilkuodavom, jei susitikdavom gyvai. O vertint ar galvoti… Gal tiesiog nebuvo tam progos.

Dėl pernelyg mažos rinkos iš muzikos sunkiai pragyvena net ir didelė dalis populiarios muzikos atlikėjų Lietuvoje. Tikiu, kad „Turboreanimacijos“ muzikantams muzika net ir savo veiklos viršūnėje nebuvo pagrindinis pinigų šaltinis. Ką tuomet dirbote Jūs? Kaip derinote darbą ir tas žinutes, kurias siuntėte savo dainų tekstais? Ar „panko“ etiketė netrukdė asmeniniame gyvenime?

Kriaučius: Mes savęs niekaip neatsiedavom nuo tų, kuriems buvo skirtos mūsų muzikos žinutės. Mūsų muzika kalbėjo apie mus pačius. Tiesiog turėjom kažką papildomai dirbti, kad išgyventume. Aš visuomet kažkaip sugebėdavau tuos du dalykus suderinti. Tuo metu dirbau rinkodaros vadovu viename elektronikos prekių tinkle. Rytais užsimesdavau kostiumo švarkeli ir į darbą. Vakarais – į rūsį su bičiuliais gaivų rokenrolą grot. Viena kitam kažkaip netrukdė.

Kastis: Aš dirbau įvairius darbus, apskritai buvo laikas kai nieko nedirbau ir verčiausi tikrai labai kukliai. Tačiau turėjau supratimą, kaip elgtis su pinigais.

Mėšlas = valdžia“, o taip pat ir pikta, pašiepianti odė tuomet itin populiariam ir lygiai tiek pat nekenčiamam ministrui pirmininkui Adolfui Šleževičiui… Jūsų ankstyvose dainose dominavo alus, bet vėliau ironija ir politika stojo į pirmą vietą. Ar ir šiandien manote, jog politikai yra viso blogio ir neteisybės priežastis?

Kriaučius: Visuomenė yra tokia, kokie yra jos išrinkti politikai. Galima pastebėti, kad per pastaruosius dvidešimt metų nedaug kas pasikeitė.

Kastis: Politika tėra viena iš sričių, kur galima realizuoti idėjas arba, kitu atveju, užsidirbti pragyvenimui. Politika – tai apsisprendimas vienu ar kitu klausimu. Dabartinė demokratija yra labai gremėzdiška sistema ir čia nėra jokios politikos.

"Turboreanimacija" klube "Kablys" 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija“ klube „Kablys“ 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

PABAIGA?

1997-aisiais pasirodęs, labai kokybiškas ir itin teigiamai įvertintas albumas „Kosmose“. Jo viršelyje iš kerzinių batų susideda svastika. Interviu žurnalui „Ausis“ metu Kastis yra sakęs, kad taip nutiko „netyčia“, tačiau ar tikrai?

Kriaučius: Gal šito reikėtų albumo viršelio dizainerio klausti, nes, kiek pamenu, jam buvo suteikta pilna laisvė pasireikšti. Grupė prie šio viršelio mažai prisidėjo.

Kastis: Iš tiesų man patinka šis simbolis. Svastika buvo naudojama įvairiuose kontekstuose, tad ir batai ten pateko neatsitiktinai.

Albumo "Kosmose" viršelis (1997 m.)

Albumo „Kosmose“ viršelis (1997 m.)

„Kosmose“, deja, buvo paskutinis oficialus grupės darbas. Kodėl taip gerai įsivažiavusi grupės veikla ėmė ir pasibaigė?

Kriaučius: Man pačiam tai buvo gana staigu ir netikėta, aš galėjau dar varyti. Bet atsitiko, kaip atsitiko…

Kastis: Aš praradau bet kokį įkvėpimą muzikuoti. Praėjo daug laiko, teko susiimti darbinėje sferoje. Juk šioje skurdžioje šalyje darbas yra kaip religija… 

Kasti, „Turboreanimacijai“ išgyvenant itin sėkmingą laikotarpį „užkūrėt“ ir naują projektą „N-14“. Vieniems klausytojams tai atrodė kaip šventvagystė, bet bent jau man tai buvo tikrai įdomus projektas – lyg ir ta pati „Turboreanimacijos“ ironija, bet pateikta visiškai kitaip ir, galbūt, priimtiniau platesnėms masėms. Koks buvo šis projektas? Kodėl jis pasibaigė vos išleidęs du albumus?

Kastis: „N-14“ prasisuko dėka mano noro ir užsispyrimo muzikuoti. Tuo metu aš buvau įkvėptas elektroninės muzikos ir maniau, kad turiu galimybę driokstelti kitaip nei iki tol. Po poros metų, 1999-aisiais drastiškai sumažėjo koncertų ir viską teko pabaigti.

Kapstantis po 1995-1996-ųjų metų lietuviškos muzikos pasaulį nejučia apima velniška nostalgija tam laikui. Bet juk viskas nebuvo labai gerai. Kas jus tais laikais labiausiai „užknisdavo“, o ko pasiilgstate šiandien?

Kriaučius: Gaila, kad dabar jaunimas mažiau muzikuoja. Nauja roko grupė yra gana retas reiškinys. O anuomet per kelis mėnesius galėjo susikurti ir iširti dešimtys gyvais instrumentais grojančių grupių. Kai yra toks judesys, visada išlieka ir kažkas gero.

Kastis: Šiuo metu visko atrodo tiesiog per daug, sunku viską aprėpti… O 1995-aisiais bet koks albumas, bet koks naujas atlikėjas buvo įvykis, kažkas naujo ir neįtikėtino.

Šiandien pasaulis gerokai pasikeitęs nei anas, kurį prisimename iš 1997-ųjų. Hipsteriai, „iPhoneai“, socialinė medija… Tikiu, kad turite savo tvirtų nuomonių apie šiandienos pasaulį. Ar neniežti nagai paimti į rankas gitaras ir pasakyti, ką galvojate apie visą tai?

Kriaučius: Tai, kad mes negrojame viešai, dar nereiškia, kad visai nemuzikuojame. Tarkim, mano keturios elektrinės gitaros yra naudojamos pagal paskirtį beveik kiekvieną dieną.

Kastis: Na, kalbant apie šiandienos realijas, žmonėms būdingos refleksijos – „postinimas“, viešinimas, komentavimas… O man į visa tai tiesiog nusispjaut. Nešiojuosi mygtukinę Nokiją. Neturiu jokių paskyrų. Turiu penketą gerų bičiulių ir šeimą. Argi reikia ko nors daugiau? Nereikia!

Ar „Turboreanimacijos“ daugiau niekada nebebus?

Kriaučius: Kaip bebūtų keista, pasirodo, kad „Turboreanimacija“ taip niekada ir nemirė. Kadangi mes su Kasčiu iki šiol dažnai bendraujame, tai kas keletą metų vis sugalvojame ir įrašome po vieną kitą dainą. Paskutinis kartas buvo 2010-aisiais metais. Jeigu kam įdomu, galit paklausyti tų dainų čia – http://mp3.hardcore.lt/TR/2010/

Kastis: Grupės koncertai įvyks 2018-aisiais, kai švęsime 30 metų kūrybos jubiliejų!

Dėkoju už pokalbį!

 

"Turboreanimacija" 2010-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija“ 2010-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Metallica skaičiuoja valandas iki naujojo albumo pasirodymo

Spalio 18 yra ta diena, kurios neabejotinai laukia kiekvienas sunkesnės muzikos mėgėjas. Būtent rytoj pasaulį išvys dešimtasis studijinis „Metallica“ albumas „Hardwired…To Self-Destruct“.
manoMUZIKA jau rašė apie pirmuosius naujojo albumo singlus „Hardwired“, „Moth Into Flame“ bei „Atlas, Rise!“, tačiau tai yra niekis lyginant su tuo ką grupė padovanojo savo klausytojams vakar ir šiandien.

Likus 48 valandoms iki albumo pasirodymo „Metallica“ informavo, kad kas dvi valandas savo tinklalapyje į pasaulį paleis kiekvieno (!!!) naujojo albumo kūrinio vaizdo klipą. Taip grupė suteiks visiems galimybę išgirsti ir pamatyti albumą dar prieš jam pasirodant.

Žemiau pristatome VISUS vakar ir šiandien pasirodžiusius „Metallica“ vaizdo klipus:

Trečiadienis, lapkričio 16:

“Dream No More” (režisierius Tom Kirk)

“Confusion” (režisierius Claire Marie Vogel)

“ManUNkind” (režisierius Jonas Åkerlund)

“Now That We’re Dead” (režisierius Herring & Herring)

“Here Comes Revenge” (režisierius Jessica Cope)

“Am I Savage” (režisierius Herring & Herring)

“Halo On Fire” (režisierius Herring & Herring)

“Murder One” (režisierius Robert Valley)

Ketvirtadienis, lapkričio 17:

“Spit Out The Bone” (režisierius Phil Mucci)

 

Bonus trackas – “Lords of Summer” (režisierius Brett Murray)

Tai štai koks tas metalo monstrų naujagimis!

Taip pat po šios sunkios dozes mes siūlome jums šiek tiek pasilinksminti. Pasižiūrėkite, kaip „Metallica“ kartu su „The Tonight Show“ vedėju Jimmy Fallon, bei grupe „The Roots“ atlieka savo jau klasika tapusį kūrinį „Enter Sandman“ naudodami vien vaikiškus instrumentus.

Thievery Corporation GYVAI: pusvalandis KEXP studijoje

Spalio mėnesį viešėję Sietlo mieste (Vašingtono valstija, JAV) elektroninės downtempo ir world muzikos šamanai „Thievery Corporation“ aplankė ir KEXP radijo studiją, garsėjančią itin gerai įrašytais įvairių atlikėjų gyvais pasirodymais bei interviu.

Svečiuose „Thievery Corporation“ atliko net penkis kūrinius, kuriais vakar pasidalino su savo gerbėjais.

Pasirodyme atliktų dainų sąrašas:

„Forgotten People“
„Le Monde“
„All That We Perceive“
„Amerimacka“
„Culture Of Fear“

Pasiklausykime!

Metallica – Atlas, Rise!

Dar visai neseniai klausėmės pirmųjų dviejų singlų iš netrukus pasirodysiančio sunkiojo metalo legendos „Metallica“ albumo „Hardwired…To Self-Destruct“, o šiandien turime ir trečiąjį perliuką – kūrinį pavadinimu „Atlas, Rise!“.

Video klipe, skirtame šiai dainai, galime stebėti albumo kūrybos procesą ir pamatyti „Metallica“ muzikantus įrašų metu.

Primename, kad dešimtasis studijinis „Metallica“ albumas „Hardwired…To Self-Destruct“ pasirodys lapkričio 18 dieną. Tai yra pirmasis oficialus grupės albumas po 2008-aisiais išleisto „Death Magnetic“.

Metallica – Moth Into Flame

Panašu, kad sunkiojo metalo legendos „Metallica“ nestabdo.

Kiek daugiau nei prieš mėnesį muzikantai paskelbė pirmąjį naujojo albumo „Hardwired…To Self-Destruct“ singlą „Hardwired“, o vakar driokstelėjo dar vieną aštrų hitą „Moth Into Flame“.

Primename, kad dešimtasis studijinis „Metallica“ albumas „Hardwired…To Self-Destruct“ pasirodys lapkričio 18 dieną. Tai yra pirmasis oficialus grupės albumas po 2008-aisiais išleisto „Death Magnetic“.

Dub FX – Fake Paradise

Vasaros pabaigoje balso stebukladarys Dub FX palepino savo gerbėjus nauju albumu „Thinking Clear“, o visai neseniai į pasaulį paleido ir naują video klipą kūriniui „Fake Paradise“.

Veiksmo filmų įkvėptą klipą režisavo Bruce Gil bei pats Dub FX.

„Thinking Clear“ – jau trečiasis studijinis atlikėjo albumas, ir penktasis, jeigu skaičiuosime ir įvairių pasaulio kampelių gatvėse sukurtą pirmąjį oficialų darbą „Live In The Street“ bei kartu su prodiuseriu Sirius įrašytą griežto bass’o kūrinių rinkinį „A Crossworlds“.

Naująjį albumą išgirsti galite „Spotify“ programėlėje, o įsigyti galite ČIA.

Primename, kad spalio 29-ąją dieną Dub FX svečiuosis ir Lietuvoje, menų fabrike „LOFTAS“.

Metallica – Hardwired

Lapkričio 18 dieną pasirodys naujasis (dešimtasis) sunkiojo metalo grandų „Metallica“ albumas „Hardwired…To Self-Destruct“.

Tai yra pirmasis oficialus grupės albumas po 2008-aisiais išleisto „Death Magnetic“, tačiau šiuos aštuonerius metus muzikantai tikrai neleido laiko tinginiaudami. 2011-aisiais pasirodė „Metallica“ ir amžiną atilsį Lou Reed bendras darbas „Lulu“ (tiesa, kritikų ir klausytojų šis bendradarbiavimas buvo įvertintas nekaip), o 2011-aisiais – trumpas, keturių dainų „Death Magnetic“ tęsinys „Beyond Magnetic“. Taip pat grupė suspėjo gerbėjus pamaloninti ir gyvai atliktų senesnių dainų rinkiniu „Live at Grimey’s“.

Šiandien muzikantai internete paskelbė naujojo albumo viršelį, kūrinių sąrašą bei pirmojo albumo singlo „Hardwired“ vaizdo klipą, kurį ir kviečiame pasižiūrėti.

 

Albumo viršelis:

hardwired

 

Albumo kūriniai:

01 Hardwired
02 Atlas, Rise!
03 Now That We’re Dead
04 Moth Into Flame
05 Am I Savage?
06 Halo on Fire
07 Confusion
08 Dream No More
09 ManUnkind
10 Here Comes Revenge
11 Murder One
12 Spit Out the Bone