Liudas Zakarevičius

Andrius Mamontovas – Kitoks pasaulis 2017

Andrius Mamontovas pristato dainos „Kitoks pasaulis 2017“ video. Jį sukūrė Airijos kino režisierius Shane Europa.

 

Šiemet pristatyta grupės „Foje“ lyderio daina nuskambės ir svarbiausiame jo metų koncerte gruodžio 17 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje.

Į koncerte jau išpirkti beveik visi bilietai. Paskutiniųjų ieškokite TIKETOJE.

Grupę Foals Lietuvoje apšildys Ba.

ba. G. Bartuškos nuotrauka 2

ba. (nuotr. G. Bartuškos)

Vieną laukiamiausių šios vasaros koncertų – „Foals““ pasirodymą Lietuvoje pradės vienas įdomiausių šalies roko scenos kolektyvų – grupė ba. Šiandien paskelbta, kad būtent Beno Aleksandravičiaus kolektyvas apšildys hito „Spanish Sahara“ atlikėjus.

Neseniai naują savo dainą „Pati kalta“ pristačiusi šalies roko grupė ant kalnų parko scenos lips liepos 31 d. vakare.

Taigi, paskutinę antrojo vasaros mėnesio dieną sostinėje karaliaus rokas.

Bilietų į „Foals“ koncertą ieškokite ČIA.

GYVAI: Golden Parazyth – Supasi Supasi

manoMUZIKOS itin mėgstamo ir klausomo Lietuvos dueto „Golden Parazyth“ naujienos – džiaugsmas mūsų ausims. Šiandien yra ta diena, kai džiugina ne tik garsai, bet ir vaizdai.

„Golden Parazyth“ pristato Šilėnuose sukurtą gyvą savo dainos „Supasi Supasi“ įrašą.

Beje, šią dainą galėsite išgirsti ir dueto vasaros pasirodyme sostinės botanikos sode ateinantį sekmadienį (liepos 23 d.). Jei dar neturite bilietų – jų ieškokite ČIA.

Andriaus Mamontovo dienoraščių puslapiai: dainos „Meilės nebus per daug“ istorija

Iki Andriaus Mamontovo svarbiausio koncerto – penkiasdešimtmečio pasirodymo „Siemens“ arenoje liko mažiau nei pusmetis. Bilietų į šį koncertą jau praktiškai nebeliko, o atlikėjas, intensyviai planuodamas savo koncertą, iš savo dienoraščių archyvo kiekvieną mėnesį ištraukia vis naujos dainos istoriją. Šįkart atėjo metas vienai populiariausių „Foje“ dainų – kūriniui „Meilės nebus per daug“.

Taigi, Jūsų dėmesiui A. Mamontovo dienoraščių puslapiai, menantys laikus, kai buvo sukurtas šis kultinis kūrinys.

Meiles nebus per daug

Nuotr. grupės archyvo

1994 rugpjūčio 23

Grojame akustinį koncertą LNK studijoje. Dekoraciją pasigaminome apkabinėję visą sceną lapais, išplėštais iš knygos „Aš atsisuksiu atgal”. Pasibandėme, kaip žmonės reaguoja į naujas dainas „Vėl paliks pasaulį šiluma” ir „Paskutinė diena”.

Šiemet su „Foje” išleidome „Aš čia esu“, „Aš čia esu (Pica)“ ir „M-1″. Du koncertiniai ir vienas remiksų albumas. Panašu, kad išleisime ir akustinį – „Tikras garsas”. Keturi albumai per metus? Na gerai – trys su puse.

Naujas dainas fanai išklauso atidžiai. Po koncerto LNK viešbučio kambary su Inga, keliais draugais ir grupės nariais švenčiame mano gimtadienį. Valgome didelį arbūzą. Aš jau 9 mėnesius vegetaras ir be alkoholio. Prieš miegą groju gitara. Niekaip negaliu nustoti grojęs tą vieną akordą, iš kurio prieš kelis metus gimė daina „Pasiimk mane”. Man patinka atvirų, aukščiausių stygų gaudimas, kuris išlieka keičiantis harmonijai. Panašu, kad turiu naują dainą. Mintyse skamba priedainio eilutė „ir niekada man meilės nebus per daug„.

1994 rugpjūčio pabaiga

Parašiau visą tekstą, bet turiu tik vieną priedainio eilutę. Bandau įvairius variantus. Ieškau tinkamo žodžio, kuris rimuotųsi su „per daug”, bet viskas skamba siaubingai banaliai. Stulpelius parašiau vienu atsikvėpimu, tačiau ties priedainiu įstrigau.

1994 rugsėjis

Po ilgų ieškojimų suvokiau, kad priedainis ir yra ta viena eilutė „meilės nebus per daug”. Niekas mano galvoje su ja nesirimuoja, nes nieko daugiau ir nereikia. Šioje frazėje yra visa dainos esmė ir raktas, atrakinantis ją.

Panašu, kad jau turiu labai daug dainų naujam „Foje” albumui. Visus metus klausau Marc Almond plokštelės „Jacques”. Jis dainuoja į anglų kalbą išverstas garsiojo prancūzo Jacques Brel šansonus. Neįtikėtinai stiprūs tekstai. Ir nors prieš Marc Almond ar Jacques Brel jaučiuosiu kaip nesubrendęs piemuo, visas naujo albumo įkvėpimas atėjo iš jų kūrybos.

1994 lapkritis

Jau kelias savaites „Mažosiose Lapėse” įrašinėjame naujas dainas. Nusprendėme groti tik gyvai. Jokių ritmo mašinų ir kompiuterių. Naujo albumo skambesys turi būti purvinas, gaivališkas ir nenušlifuotas. Prieš įrašus beveik net nerepetavome. Didžiają dalį albumo sugrojome čia pat studijoje tiesiai į Artūro Šidlausko įjungtą daugiakanalį magnetofoną, prieš tai tik šiek tiek apsitarę. Miegame čia pat Lapėse. Lažkokiame kabinete tiesiog pasitiesėme čiužinius ant grindų. Daug ginčyjamės ir tie ginčiai mūsų naująjį darbą veikia teigiamai. Gerai pagalvojus, „Kai perplauksi upę” yra tas „Foje” albumas, kurio atsiradime visi grupės nariai dalyvauja šimtu procentų.

Šiandien įrašėme „Meilės nebus per daug”. Vakare į studiją atvyko „Foje” Kauno fanklubo merginos ir atvežė tortą. Viskas baigėsi tuo, kad visi važiavome pas vieną iš jų į namus ir visą naktį susėdę ant grindų plepėjome, grojome gitaromis ir litrais gėrėme arbatą.

1994 gruodžio pradžia

Algio namų palėpėje, dabartinėje mūsų repeticijų vietoje, 16mm kino kamera filmavome klipą dainai „Sapnai”. Patirtis, įgyta kino operatorių būrelyje, kurį kažkada visi lankėme dar mokykloje, labai praverčia. Beje, aš, Algis ir Arnoldas esame „Lietuvos Kino Mėgėjų” draugijos nariai. Dar nuo tada, kai kokiais 1985-ais laimėjome berods antrą vietą respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje.

„Sapnai” nufilmuoti. Liko šiek tiek kino juostos. Nufilmuojame „Meilės nebus per daug” atlikimą. Per mažai medžiagos klipui. Po kelių dienų pasipildę juostos atsargas, važinėjame po Vilniaus senamiestį ir pro automobilio langą filmuojame šaligatviu bėgantį Arnoldą. Dvarčionių kartodrome Arnoldas stovi vietoje, o mes filmuojame jį sukdami automobiliu ratą aplink, kad gautųsi toks kinematografinis efektas. Mūsų kino būrelio vadovas būtų pagyręs už tokį mąstymą.

Vis tiek per mažai medžiagos „Meilės nebus per daug” klipui. Dalis juostos buvo sugadinta.

 

1994 gruodžio 13

Aš tapau tėčiu. Dreba rankos. Mačiau, kaip gimsta žmogus. Nukirpau virkštelę. Viktorija pirmą kartą atvėrė savo dideles akis ir pažvelgė į mane. Tai yra gražiausia ir stipriausia, ką esu kada nors gyvenime patyręs. Meilės nebus per daug.

1995 sausio 13

Rytoj „Radiocentras” pradės groti naują „Foje” dainą. Sugalvojome idėją, kaip ją pareklamuoti Vilniaus mieste. Atsispausdiname kopijavimo aparatu kelis didelius popieriaus lapus, kuriuos suklijavę pasigaminame penkis ilgus plakatus su užrašu „Meilės nebus per daug”. Nieko daugiau. Tegul praeiviai spėlioja ką tai reiškia.

Verdame klijus mano tėvų namų virtuvėje. Po vidurnakčio važiuojame į miestą ir priklijuojame plakatus matomose vietose. Stengiamės kabinti ten, kur didžiausi žmonių srautai. Arkikatedros aikštėje stovi statybinė tvora. Ant jos priklijuotą mūsų plakatą matys visi einantys pro šalį.

Kitą savaitę pristatinėsime savo naują albumą.

1995 sausio 17

Žurnalas „Ausis” daro interviu su „Foje”. Nusprendžiame, kad geriausia vieta fotosesijai – ant stogo. Šiandien rekordiškai šalta diena. Termometras rodo -22C. Susitinkame pas Darių Buroką Antakalnyje. Jo laiptinėje yra liukas, per kurį galima užsikabaroti ant namo viršaus. Jis – niekada nerakinamas. Geriame arbatą. Bandome prikaupti šilumos. Algis pagamino keturis marškinėlius su žodžiais „meilės”, „nebus”, „per”, „daug”.

Lipame ant stogo. Siaubingai pučia vėjas. Temperatūra tokia, kad jau viskas nebesvarbu. Stovime tik su marškinėliais. Išsirikiuojame taip, kad žodžiai susidėliotų į dainos pavadinimą. Mūsų vadybininkas Artūras Butkevičius padaro kelis kadrus. Lekiame atgal į Dariaus butą šildytis.

Džiaugiamės, kad gavosi tokia kieta nuotrauka ir tuo pačiu svarstome, ar žurnalo skaitytojams ji atrodys tiek pat efektinga kaip mums. Juk tik mes jutome tą šaltį ir greičiausiai atrodėme visiškai prastai. Kai išryškins foto juostelę – pamatysim.

Aptikome, kad dar liko šiek tiek kino juostos. Važiuojame Šilo gatve į kalną, nuo kurio matosi gimtasis Sapieginės miškas. Atsivežę senas, neveikiančias gitaras, sulūžusius būgnus ir nebegrojantį akordeoną pasidarkome prieš kamerą tame baisiame šaltyje.

Klipo pabaigimui turėtų užtekti.

Beliko išryškinti medžiagą, pervesti į video, sumontuoti ir padaryti premjerą Astos Stašaitytės laidoje „Viskas”.

1995 sausio 21

„Meilės nebus per daug” debiutuoja 5-oje „Radiocentro” „LT’duko” vietoje. Fanai, balsuokite labiau!!!!!!!

1995 sausio 28

„Meilės nebus per daug” – numeris 1 Lietuvoje. Taip ir turėjo būti!

1995 vasario 14

Artūras, eidamas pro spaudos kioską aptiko, kad Valentinkės proga kažkoks UAB pagamino siaubingo dizaino atvirukus su užrašu „Meilės nebus per daug”. Aišku, niekas neatsiklausė, ar autorius sutinka ir ar nori, kad šalia dainos teksto citatos būtų nupaišyta ta baisi raudona širdutė ir kažkas iš to uždirbtų pinigus.

Guodžia tai, kad frazė tampa folkloru, o tai reiškia, jog daina gyvuos ilgai.

1995 gegužės 5

Grojame baigiamąjį turo „Kai perplauksi upę” koncertą Vilniaus Vingio parke. Pervažiavome visą Lietuvą su nauja programa. 40 miestų. Koncertai visada parodo, kuri albumo daina yra klausytojų mėgstamiausia. „Meilės nebus per daug” yra akivaizdus hitas.

Tris mėnesius gyvenau kelyje. Inga su naujagime Viktorija visą tą laiką buvo Kupiškyje pas senelius. Savaitės pabaigoje koncertuodavau, savaitės pradžioje važiuodavau pas savo merginas.

Labai laukiu vasaros. Nusipirkome nedidelį butą Antakalnyje. Nuo rugsėjo turėsime savo namus.

Galvoju apie solinį albumą.

Naujausioje Twin Peakso serijoje finalinę dainą atliko Moby ir Malholando kelio žvaigždė

Davidas Lynchas ir toliau kala taip, kad maža nepasirodys. Šiuo metu transliuojamame kultinio serialo „Twin Peaks“ tęsinyje muzikai paliekama itin daug vietos. Kiekvieno epizodo pabaiga skiriama kūriniui, kuris atliekamas legendinėje Tvin Pykso užeigoje. Čia jau spėjo pasirodyti tokios grupės kaip „Nine Inch Nails„, Hudson Mohawke ar „Chromatics“.

Praėjusią naktį buvo parodytas dešimtasis serialo tęsinio epizodas. Jo finišo tiesiąją kirto atlikėja, kurią pasaulis pažino ir įsimylėjo to paties režisieriaus pilno metro 2001-ųjų metų juostoje „Malholando kelias“. Tąkart mistinėje scenoje buvo atlikta rauda „Llorando“. Šįkart dainininkė sugrįžo su dar viena rauda, kuri, tiesą sakant, D. Lyncho gerbėjų širdis turėjo suvirpinti ne ką mažiau.

Lotynų amerikos atlikėja Rebekah Del Rio epizodą užbaigė lyriška, itin liūdna ir labai melodinga kompozicija „No Stars“. Tai dar vienas pasakiškas kūrinys, papuošiantis ir taip jau nepakartojama kultinio serialo garso takelį. Beje, ant scenos kartu su Rebekah užlipo ir Moby.

Beje, jeigu netyčia dar nepradėjote žiūrėti naujųjų „Tvin Pykso miestelio“ serijų – nedelskite. Neįtikėtiną ir taip neįtikėtino serialo tęsinį (sugrįžusio į ekranus po ketvirčio amžiaus pertraukos) legaliai galite žiūrėti per VIAPLAY.

Viršuje – minėtas kūrinys. Apačioje – pasakiškas Rebekah Del Rio debiutas D. Lyncho filme „Malholando kelias“ prieš 16 metų.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: birželis, 2017

Albumai_birzelis

Albumai

Muzikos rinkai peržengus vasaros slenkstį, visų muzikos mylėtojų teismui buvo pateikta šūsnis naujų kūrybos vaisių. manoMUZIKA tradiciškai apžvelgia įdomiausius iš jų. Todėl Jūsų dėmesiui – 4 birželio albumai, kurių, mūsų manymu, tiesiog negalima praleisti pro ausis.

PHOENIX „Ti Amo“

Nuo akimirkos, kai radijo stotyse buvo pradėta transliuoti daina „If I Ever Feel Better“ praėjo daugiau kaip 17 metų. Praktiškai tiek laiko yra žinoma ir šio hito kūrėja grupė „Phoenix“. Gražesnio starto 2000-aisiais prancūzai turbūt nė įsivaizduoti negalėjo: minėtą kūrinį pamėgo visas pasaulis, o debiutiniame diske „United“ taip pat esančią dainą „Too Young“ režisierė Sohia Coppola pasirinko skambėti kultiniame filme „Lost In Translation“.

Per 17 metų Versalio synth pop ketvertas išleido 6 albumus, skersai išilgai išmaišė visą pasaulį ir užkariavo šimtų tūkstančių muzikos mylėtojų simpatijas. Todėl natūralu, jog kiekvieno naujo grupės žingsnio „Phoenix“ fanai laukia kaip išganymo.

Iki šio birželio Thomo Marso kolektyvas tylėjo net ketverius metus. Išleidę savo penktąjį įrašą „Bankrupt!” prancūzai nutilo, o pastaruosius metus tampė laukusiųjų nervus už rimtų piarinių virvučių. Pernai lapkritį savo socialinių tinklų nuotraukas pakeitusi televizijos užsklandų paveiksliuku ir paskelbusi kelias vasaros festivalių datas, Versalio grupė į eterį tvirtai sugrįžo tik šių metų kovą – po ketverių metų pertraukos pristatinėdama debiutinį šeštojo albumo „Ti Amo“ singlą „J-Boy“. Socialiniame tinkle reddit netruko pasipilti nepatenkintų ištikimų fanų šūksniai, teigiantys, kad „Phoenix“ renkasi lengviausią kelią – muziką kabina ant to paties kurpaliaus, ant kurio buvo pakabintas ir pats sėkmingiausias (tačiau muzikine prasme labiausiai nuo grupės šaknų nutolęs) diskas „Bankrupt!”. Stilistine prasme gerbėjų nuogąstavimai turėjo pagrindo, tačiau idėjine – tikrai ne.

Taip, „Phoenix“ skambesys, lyginant juos su pirmaisiais įrašais gerokai pasikeitė. Todėl seniausi fanai, tikėdamiesi albume rasti kažką panašaus į gitarinius „Consolation Prizes“ , „Everything Everything“ ar 2006-ųjų „One Time Too Many“ ar „Long Distance Call“ tikrai turės nusivilti. Tačiau pastarieji du grupės albumai leido suprasti akivaizdžią gyvenimo tiesą: „Phoenix“ renkasi kitą kelią – labiau sintetinį, linkusį į kur kas didesnę elektroninę visumą. Bet net ir tai nekeičia grupės prigimties, o Thomas Marsas tęsia tai, ką pažadėjo išleidęs debiutinį savo albumą „United“ – dar 2000-aisiai jis prisipažino, kad grupė mirs tada, kai pradės groti liūdną, ypatingai sentimentalią ir lyrišką muziką.

Perklausius „Ti Amo“ yra akivaizdu, kad grupei mirtis dar tikrai negresia. Albumas, kuriame – viso labo 10 dainų, yra itin pozityvus ir labai šviesus. Žinoma, žvilgterėjus į tracklistą ir jame atradus tokius kūrinių pavadinimus kaip „Tuttifrutti“ ar „Fior De Latte“ nejučia imi baimintis, kad išgirsi Katy Perry ir Justino Bieberio hibridą, tačiau vos pradėjus jo klausytis, suvoki, jog tokios baimės nepagrįstos.

Taip, „Phoenix“ nutolo nuo savo šaknų. Taip, ankstesniojo roko užuomazgų jų muzikoje ir su žiburiu neberasite. Tačiau 10 dainų tikrai pakanka pozityviam nusiteikimui, saulėtai vasaros dienai ir gerai nuotaikai.

„Phoenix“ sugrįžo. Ir tai padarė užtikrintai. Net neabejoju, kad „Ti Amo“ grupei leis suburti dar didesnę gerbėjų armija, o jų muzika ir vėl bus transliuojama populiariausių pasaulio radijo stočių eteryje.

DAINOS: Fior Di Latte, Goodbye Soleil, Telefono

LONDON GRAMMAR „Truth is a Beautiful Thing“

Naujojo „London Grammar“ albumo pirmą kartą klausiausi iš Vilniaus važiuodamas į sodybą Utenos plentu. Buvo ką tik praėjusi jau tradicine tapusi šios vasaros liūtis, o tamsus birželio dangus virš Lietuvos nieko gero nežadėjo. Kvepėjo vasara, buvo itin ramu ir pasakiškai gaivu. Būtent tokio santykio su aplinka metu nuskambėjo pirmasis albumo kūrinys „Rooting For You“. Pasibaigus šiai dainai regis trumpam prasisklaidė virš plento esantys juodi debesys ir pasirodė saulės spinduliai. Nežinau, atsitiktinumas tai ar ne, tačiau tuo metu iš mano grotuvo pasigirdo ypatingai šviesios ir pozityvios kompozicijos „The Big Picture“ garsai. Po jos dangus ir vėl ėmė temti, o pozityvią ir itin šviesią muziką pakeitė įprastas Londongrammariškas minoras. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai oras už lango taip tiesiogiai koreliavo su besikeičiančia muzika.

Klausytis „London Grammar“ lyjant lietui – tas pats, kas karštą vasaros dieną išsimaudyti vėsiame ežero vandenyje. Jausmas – daugiau nei ypatingas. Pretenzingos ramybės reikalaujanti švelni, užburianti ir ypatingai hipnotizuojanti muzika gali tapti pasakiškai nuostabiu muzikiniu kąsniu muzikos mėgstantiems ne tik klausyti, bet ir girdėti.

Šis albumas – viso labo antrasis Notingemo indie pop trio diskografijoje. Tačiau kaip pernai projekto balsas Hannah Reid prisipažino žurnalui „Q“ , jai nesvarbu albumų kiekis. Viskas, ko ji labiausiai laukia – tai tų stebuklingų akimirkų, kurių metu gimsta dainos.

Per pastaruosius metus tų „stebuklingų akimirkų“ buvo mažiausiai 11. Būtent tiek dainų yra naujausioje „London Grammar“ plokštelėje. Florence Welsch vokalą itin primenantis Hannos balsas, ypatingai melodinga ir išraiškinga muzika, kurios dėka sentimentalių svajonių pasaulyje paskendęs klausytojas tiesiog gali pamiršti iš jo pabėgti ir dar daugybė svajingos muzikos komponentų yra tai, kas šio albumo tiesiog neleidžia nevadinti nuostabiu.

Britai šį trio ypatingai mėgsta. Plokštelė „Truth is a Beautiful Thing“ debiutavo pirmoje UK TOP 40 vietoje. Tą patį jai pavyko padaryti ir Škotijoje bei Belgijoje. Aukščiausius perkamiausių albumų sąrašo dešimtukus albumas pasiekė Šveicarijoje, Olandijoje, Australijoje ir kitose šalyse.

Taigi, „London Grammar“ tapo išties dideliu vardu. Na o kai didelis vardas kuria ir atlieka iš tiesų didžią muziką, visi muzikos mylėtojai gali tik pasidžiaugti.

„Garsinkitės albumą ir svajokite!” – toks galėtų būti lyriškojo trio šūkis. Bent jau tokį šūkį turėdami mintyje mes galėtume jo klausytis dešimtis kartų iš eilės.

DAINOS: The Big Picture, Non Believer, Hell to the Liars

ROGER WATERS „Is This the Life We Really Want?“

Apie grupės „Pink Floyd“ išsiskyrimus ir susiėjimus būtų galima parašyti kelis didelius romanus. Deja, tuos, kurie vis dar paslapčia tikėjosi kultinio kolektyvo koncertinio turo ar tiesiog bendro muzikavimo, 2015-ųjų rugpjūtį Davido Gilmouro ištartas paskutinis „ne“ turėjo atvesti į nykią realybę . Visiems hitą „Wish You Were Here“ sukūrusios grupės fanams buvo nusiųsta paprasta žinia: Pinkai tikrai nebegros kartu.

Ir nors „Pink Floyd“ jau, panašu, niekada nebeatsikurs, juos primenančiais garsais galime mėgautis iki šiol. Dar viena džiugi žinia vinilo ir CD pavidalu birželio pradžioje pasiekė ir visus grupės gerbėjus – naują albumą išleido Rogeris Watersas.

„Is This the Life We Really Want?“ –  pirmas studijinis Waterso darbas per pastaruosius 25 metus bei pirmas solinis įrašas, išleidžiamas praėjus 12 metų nuo eksperimentinės operinio plokštelės „Ça Ira“ pasirodymo.

Rogeris Watersas – itin įdomi ir daug veidų turinti spalvinga asmenybė, kuri nevengia išreikšti savo požiūrio į visuomenėje vykstančius politinius, socialinius ar ekonominius procesus. Todėl nieko jau seniai nebestebina, kai Pinkų lyderis kategoriškai pasisako JAV Prezidento rinkimų klausimais ar drastiškai tėkšteli pareiškimą apie konfliktus artimuosiuose rytuose.

Naujame albume tokio tipo pareiškimų – į valias. Dalis jų paslepiama metaforų rūbuose, likusi dalis – išsakyta visiškai tiesiogiai. Tačiau sekantiems R. Waterso gyvenimą dėl to stebėtis tikrai neverta. Svarbiausia yra tai, kad „Is This the Life We Really Want?“ – tai dar viena muzikinė kelionė ne tik po šio atlikėjo, bet ir po visą „Pink Floyd“ pasaulį. Tai, kad albume esanti muzika yra kone tapati pinkų kūrybai, stebėtis neverta – nuo 1973-ųjų legendinio albumo „Dark Side Of The Moon“ Rogeris Watersas buvo pagrindinės grupės smegenys.

Pasirodžius naujam R. Waterso darbui teko dalyvauti ne viename šio įrašo aptarime. Ir visi grupės gerbėjai vienareikšmiškai sutaria, kad „Is This the Life We Really Want?“ skamba taip, tarytum jis būtų 1983-ųjų metų albumo „The Final Cut“ tęsinys. Ne tik dėl čia vyraujančių temų, bet ir dėl muzikos.

1983-ųjų „Pink Floyd“ albumas „The Final Cut“, kurio pagrindinis autorius buvo Rogeris Watersas, buvo dedikuotas atlikėjo tėvui (žuvusiam  II pasaulinio karo metu). Šalia albumo yra prierašas: „Requiem For The Post War Dream“. Šis įrašas nemenką dalį grupės gerbėjų privertė sunerimti dėl jame dominavusių politinių temų. Panašiai Pinkų gerbėjai gali pasijusti ir dabar. Tačiau šįkart yra vienas esminis skirtumas su 1983-aisiais: R. Watersas suaugo ir subrendo, bet… bet ir toliau nevengė sakyti tai, ką galvoja. Tiesa, šįkart jo kalbėsenai pasirinktas gerokai diplomatiškesnis tonas.
Todėl klausantis albumo turime vieną paprastą patarimą: jeigu turite priešingą nuomonę nei legendinis Pinkas – tiesiog nesipiktinkite. Nes pats albumas – neišsenkantys gilios muzikos vandenys. O visiems tiems, kurie jaučia bent menkus sentimentus kultinei britų grupei, tai bus neįtikėtinai „Pink Floyd“ kūrybą primenanti muzikinė kelionė.

DAINOS: Deja Vu, The Last Reffugee, The Most Beautiful Girl

CIGARETTES AFTERS SEX „Cigarettes Afters Sex“

Nors Grego Gonzalezo kolektyvas „Cigarettes Afters Sex“ egzistuoja kone dešimtmetį, debiutinis albumas dienos šviesą išvysta tik dabar. Kita vertus, šio muzikanto logika paprasta: kam man tas albumas, jeigu turiu milijonus perklausų Youtube, o į mano koncertus ir taip bilietai šluojami puikiai?

Kad taip yra, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Į Teksase susikūrusio kolektyvo pasirodymą mūsų šalyje bilietai buvo išpirkti dar gerokai iki debiutinio albumo pasirodymo. Taigi, piano.lt kiemas bus sausakimšas, o jaunieji Lietuvos hipsteriai neabejotinai mintinai trauks ne vieną Gonzalezo kūrinį.

Koks tas debiutinis „Cigarettes After Sex“ albumas? Ogi visiškai toks, kokio iš jo galėjome tikėtis. Ramus, lyriškas, kartais kiek depresyvus, o kartais pakylėjantis. Jame galima užčiuopti ir intymumą, ir sentimentalią melancholiją, ir rūškaną lietaus niūrumą – viską, kuo ši grupė pakerėjo savo klausytojus ir užsikariavo jų simpatijas.

Shoegaze, ambient ir slow pop mišinys nepaliks abejingų nei tų, kurie jau kasa šių žanrų lobius, nei tų, kurie dar tokios stilistikos neatrado.

Tai albumas, kurį suvalgysite su pasimėgavimu.

DAINOS: Young & Dumb, Apocalypse, Truly

Liam Gallagher – Chinatown

Vienas iš „Oasis“ brolių, grupės „Beady Eye“ siela Liamas Gallagheris ruošia savo pirmąjį solinį albumą. Plokštelė, kuri bus pavadinta „As You Were“, muzikos parduotuves pasieks spalio pradžioje.

Kadangi Liamas iki albumo pasirodymo turi daug gražaus laiko, po truputėli atversdamas būsimąsias LP kortas, jis pristato savp naujas dainas. Šįkart atėjo metas puikiai britpop lyrikai – kompozicijai „Chinatown“.

manoMUZIKOS premjera: G&G Sindikatas – Tu Ne Karalius

Lietuvos hip hopo karaliai – grupė „G&G  Sindikatas“ pristato naują dainą. Savo muzikoje nevengiantys socialinės ar politinės potekstės vilniečiai iš šįkart lieka ištikimi sau – kūrinyje „Tu Ne Karalius“ išsakomas kolektyvo požiūris į naujosios šalies valdžios elgesį, „draudimų“ politiką ir diktuojamas taisykles.

Portale manoMUZIKA.lt  vyksta oficiali šio kūrinio premjera.

Dainą „Tu Ne Karalius“ „G&G  Sindikato“ gerbėjai galės rasti rudenį pasirodysiančiame naujausiame grupės albume. O jo belaukiantys jau dabar gali ruoštis rimtai muzikinei šventei – Svaras, Kastetas, Donciavas ir kompanija ketvirtadienį (liepos 13 d.) surengs pasirodymą Vilniuaus Mokytojų namų kieme įsikūrusioje „Vasaros terasoje“.

Jei vis dar abejojate, ar verta apsilankyti grupės koncerte, siūlome Jums pasiskaityti manoMUZIKOS recenziją apie „G&G  Sindikato“ koncertą Siemens arenoje. Ją perskaityti galite ČIA.

 

HONNE – Just Dance

Honne“ yra vardas, kurio muzikines klajones manoMUZIKA seka nuo pat pirmųjų jo pasirodymo šioje žemėje akimirkų. Todėl kiekviena naujiena iš jų stovyklos mums – naujas džiaugsmo pliūpsnis.

Šiandien yra TA diena. Mat po gan nemenkos pertraukos britų elektronikos duetas išleidžia naują dainą „Just Dance“.

Lambchop — The Hustle Unlimited

Nešvilio grupė „Lambchop“ yra vienas iš tų kolektyvų, kurio su malonumu klausomės kiekvieną akimirką. Užburiantis projekto lyderio Kurto Wagnerio balsas beilyriška ir labai melodinga amerikiečių muzika yra nuostabus muzikinis kokteilis, kuriuo mėgautis gera kone kasdien.

Šis penktadienis – viena iš tų dienų, kai mūsų grotuvuose ir vėl nepaliaujamai sukasi „Lambchop“. Prieš kelias valandas buvo pristatyta nauja grupės daina „The Hustle Unlimited“.

Beje, naujas kūrinys – tai pernai išleistame grupės albume „Flotus“ esančio kūrinio „The Hustle“ perdirbinys.

Pasimėgaukite kūriniu ir Jūs!

Erica Jennings – It’s True

Norite ko nors šilto, lengvai kutenančio širdį ir priverčiančio nusišypsoti nuo pat pirmųjų akordų? Prašom. Turime malonią staigmeną – naują Ericos Jennings kūrinį „It’s True“. Labai lengvas ir mielas džiazo kūrinys, kuris grupės „Skamp“ vokalistei suteikia nepakartojamo šarmo, vakar buvo pristatytas ir visiems muzikos mylėtojams Lietuvoje.

“ Daina „It’s True“ yra tobula daina vasarai. Netrukus pasidalinsiu dar daug naujienų apie savo džiazo albumą. Labai džiaugiuosi, kad jį kurti teko su nuostabia komanda. Tačiau pradžiai – paklausykite „It’s True“, tikiuosi šis perliukas jums patiks!“, – rašoma atlikėjos paskyroje facebooke.

RY X koncertas Vilniuje: kai bjaurų orą su kaupu kompensuoja muzika

Ry-X

Ry X (nuotr. Rytis Šeškaitis)

Galimybė sulaukti „Ry X“ Lietuvoje dar prieš metus atrodė lygi galimybei liepos vidury sulaukti sniego. Tačiau kaip rudenį primenanti liepa pastarosios opcijos neleidžia išbraukti iš galimybių sąrašo, taip ir Australijos lyriko koncertas sostinėje tapo realybe.

Sutikime, organizatoriams korta stipriai nepaėjo. „Ry X“ koncertas – prieš pat liepos 6-ąją, antradienį, beprasidedančio atostogų piko metu. Nedžiugino ir orų programėlių parodymai, kurias, ketinantys eiti į koncertą, tikrinosi kone kas valandą. Ir nors kažkas pasakė, kad viltis miršta paskutinė, prieš pat 20 valandą sostinės senamiestyje prapliupęs lietus net ir tą paskutiniąją numarino jai nekertant nė finišo tiesiosios.

Atrodė, kad aplinkybės susidėliojo taip klaikiai, kad blogiau nė būti negali. Tačiau… Tačiau nėra padėties be išeities, o tada, kai išeitį vainikuoja muzika iš didžiosios raidės, visas nepaėjusias kortas nukala tikrasis idėjinis royal flushas.

Ry Cummingas (toks tikrasis projekto lyderio vardas) Lietuvoje viešėjo pirmą kartą. Tai jis nuo scenos kartojo ne sykį. Ne kartą jis kalbėjo ir apie tai, kad prieš jo akis – nuostabi žmonių minia. Ir tai džiugino ne tik jį patį, bet ir visai nemažai (spėju, kad jų buvo nepilnas tūkstantis) Vilniaus senamiestyje susirinkusių žmonių.

Yellow smoke with RY X @ryxhart #ryx #ryxmusic #gig #live #electro #livemusic #lithuania #vilnius

A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on

Šis pasirodymas nebuvo tas, apie kurį dar tūkstantmečius kalbės ateities kartos (į tokius šiandieniniai indie atlikėjai, ko gero, tiesiog nepretenduoja). Tačiau man patiko. Patiko ramybė, lyrika ir intimumas. Patiko muzika ir jos pateikimas. Patiko tai, kad nebuvo pompastikos, pseudoužvedinėjimų, neskoningų blizgučių ir fantasmagoriškų reikalų. Patiko, kad už viską kalbėjo muzika. Patiko muzikos pateikimas. Patiko tai, kaip skambėjo itin jautrios boniveriškos akustinės baladės ir kaip jos vystėsi ir brendo iki elektroninių jamesblake’iškų kulminacijų. Apskritai, stovėdamas po vasariškai rudenišku lietumi ir mėgaudamasis švelniais australo muzikos garsais, liepos 4-osios vakarą išgirdau ne tik „Bon Iver“ ar James Blake. Girdėjau ir „The XX“, ir norvegą Thomą Dybdahlą, ir greit į Lietuvą sugrįšiantį SOHN ir dar ne vieno atlikėjo, šiuo metu žavinčio pasaulio melomanus, prieskonį.

Patiko man ir pats muzikos trapumas bei jos garsas istorinių sienų apsuptame piano.lt kiemelyje. Netgi lietus patiko, nes apniukęs sostinės dangus ir mįslinga pernai albumą „Dawn“ išleidusio Ry muzika sukūrė kažkokią pasakišką aplinką, kurioje net ir kiekvienas atsikvėpimas, atrodė, galėjo sugniuždyti tą trapų muzikos žavesį.

IMG_1985

Ry X koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Taip, galėjo nelyti ir būti šilčiau (bet prisiminus ir palyginus šiandieną su pernai vykusiu Damien Rice pasirodymu Botanikos sode, šįkart turėjome kone tropikus). Taip, užknisa, kai prieš tave stovintis jaunuolis vieną po kito peša žalią „kentą“ (tai nepatiko ne tik man, bet ir kitiems nerūkantiesiems). Taip, šiai muzikai mirk gyvenk reikia nakties, todėl norėjosi, kad greičiau sutemtų ir skambant „Howling“ ir kitoms australo baladėms lietingą dangų pakeistų žvaigždėta, šilta ir giedra rugpjūčio naktis. Tačiau visi tie „taip, galėjo nebūti“ ir „galėjo būti kitaip“ nublanksta prieš tai, kas buvo. O buvo gražu, šilta (žinoma vertinant ne termometro stulpelio matais), jauku, muzikalu ir gilu.

Todėl graužkitės tie, kurie pasidavė dvejonėms ir neatėjo pamatyti ir išgirsti švelnių profesionalaus surferio garsų. Netekote nuostabių muzikinių akimirkų, kurių išgyvenimas turi milžinišką galią.

„RY X“ pakylėjo, paskandino kažkokioje gražioje, bet labai gilioje muzikinės transcendencijos hipnozėje, apžavėjo, išnešė toli toli ir… išvažiavo.

Tai buvo vienas iš TŲ koncertų, kurių šiltą emociją ilgai norėtųsi laikyti savyje ir nepaleisti.

 

Į Lietuvą atvyksta Depeche Mode

Koncerto organizatorių nuotr.

Koncerto organizatorių nuotr.

2018-ųjų pradžioje, Lietuvai pasitinkant savo šimtmetį, mūsų šalyje koncertą surengs viena populiariausių visų laikų grupių – britų kolektyvas „Depeche Mode„. Dave’o Gahano kolektyvas sostinės „Siemens arenoje“ pasirodys vasario 22 dieną.

Į Lietuvą Depešai sugrįžta po 5 metų pertraukos. 1980-aisiais metais susikūrusi grupė paskutinį pasirodymą Lietuvoje surengė 2013-aisiais.

Vasario mėnesį Anglijos trijulė Vilniuje pristatys savo naujausią albumą „Spirit“.

Bilietų į „Depeche Mode“ koncertą ieškokite jau šį ketvirtadienį (liepos 6 d.)

Andriaus Mamontovo dienoraščiai: 1991 m. sukurtos „Foje“ dainos „Amžinas judesys“ istorija

A.Mamontovas

A. Mamontovas

 

Likus kiek daugiau nei pusmečiui iki Andriaus Mamontovo 50-mečio koncerto Siemens Arenoje, muzikantas ir toliau atverčia savo dienoraščių puslapius. Šįkart kultinės grupės „Foje“ lyderis atskleidžia 1992 metais išleistame „albume „Gali Skambėti keistai“ esančios dainos „Amžinas judesys“ sukūrimo istoriją.

1991 vasaris

Nusprendžiau pakeisti grupės sudėtį. Jau kurį laiką jaučiu, kad mūsų sąstatas (Genys, Robertas, Saulius ir Darius) nebesusikalba tarpusavyje. Dalis muzikantų nori pasirinkti visiškai kitą muzikinę kryptį nei aš matau „Foje“ ateityje.
Ką tik grįžom iš Krokuvos, kur grojom bendrame koncerte su lenkų grupėmis. Tai buvo paskutinis kartas, kai koncertavome senuoju sąstatu. Laikas persigrupuoti.
Pernai, 1990-ųjų lapkritį, keliaudami po Ameriką susipažinome su Jonu-Dainium Beržanskiu – lietuvių kilmės muzikos prodiuseriu, nedidelės įrašų studijos savininku, gyvenančiu šalia Detroito esančiame Ann Arboro mieste. Važiavome kartu su juo iš Detroito į Niujorką, kur kol naiviai mėgavomės Makdonaldo sumuštiniais, mūsų neatsargiai pastatytą autobusiuką apšvarino ilgapirščiai. Bet tai jau kita istorija.
Jonas pasisiūlė įrašyti naują „Foje“ albumą. Noriu jį įrašinėti ten pat, kur įrašėme “Žodžius į tylą”. Varšuvoje, „CCS Intermedia” – nedidelėje, jaukioje studijoje už miesto.
Su Geniu ir Robertu atsisveikinau. Nėra malonu pasakyti muzikantui, kad keliai išsiskiria. Kelis kartus jau tai dariau ir niekada nėra lengva. Nusprendžiau, kad įrašinėsime dviese su Dariumi Buroku. Keliose dainose Saulius įgros saksofono partijas. Darius groja ne tik boso gitara bet ir puikiai valdo klavišinius. Be to, mūsų muzikiniai skoniai sutampa.
Naujo albumo kryptis bus tamsesnė ir niūresnė. Pastaruoju metu daug klausiau grupės „The Sisters Of Mercy“. Man patina tokia juoda spalva. Ji labai tiks mano naujoms dainoms. Ritmo mašina, klavišiniai, gitara, saksofonas ir balsas. Nieko daugiau nereikia.
Su Jonu ir Dariumi nusileidžiame į Wieliczka druskos kasyklas. Labai įspūdinga. Įrašome kelis požemio garsus naujam albumui. Panaudosime, kaip efektą kurioje nors dainoje.
1991 kovo pradžia
Su Buroku repetuojame VRM rūmuose esančiame kambarėlyje. Kooperuojamės su Dariumi Janušoniu, kuris ten repetuoja su savo grupe „Ars Nova”. Tame kambary yra toks beveik derantis pianinas. Šiandien tuo pianinu sukūriau dainą. Pagalvojau, kad vis dažniau suvokiu, jog niekas nesitęsia amžinai. Ir geri, ir blogi periodai ateina ir praeina. Kaip diena ir naktis. Viskas pasaulyje vyksta bangomis. Nes viskas ir yra bangos. Garsas, šviesa – tai irgi bangos, besikeičiantys dažniai ir vibracijos. Aukštyn-žemyn. Viskas visada juda aukštyn-žemyn. Kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę. Kaip bangos vandenyje. Tai yra kaip ir priešybių vienybės dėsnis – amžinas judesys. Čia kaip ir ta teorija, kad gyvybė Žemėje atsirado, nes Mėnulis aplink ją besisukdamas ir nuolat sukeldamas potvynius bei atoslūgius buvo tarsi natūralus maišytuvas, leidęs elementams susijungti ir pavirsti ląstelėmis, kurios vėliau evoliucionavo iki sudėtingų organizmų.
Gerai, kad dainą parašiau iki įrašų pradžios. Visada apmaudu, kai įrašai albumą ir staiga atsiranda daina, kurią jau vėlu į jį įdėti, nes viskas atiduota gamybai.
Turime planą: įrašyti ir išleisti pirmą, lietuvišką CD. Kiek žinau, Ganelino trio jau tai yra padarę, bet ten džiazas, o ne rokas. Taigi, nesiskaito. Jonas prisikalbino Kanados lietuvių jaunimo organizaciją tapti mūsų albumo rėmėjais. Jeigu mes pirmi išleisime CD ir dar Amerikoje ar Kanadoje, tai bus žiauriai kieta.
1991 kovo pabaiga
Įrašinėjam albumą Varšuvoje. Kaip ir planavome. Su Dariumi dviese įgrojome beveik visas dainas. Jonas Beržanskis atsivežė kelis elektroninius instrumentus iš Amerikos. Esame gerai apsiginklavę. Atvažiavo Saulius, įrašė saksofoną dainose „Vėjas”, „Baltam name”, „Aš negalvojau išprotėt”, „Žodžių reikšmė” ir „Aš laukiu taves”. Tik atvažiavęs į Varšuvą, pagalvojau, kad naujoms dainoms reikalingas moteriškas vokalas, o mes pernai gastroliuodami Vokietijoje susipažinome su dviem ten gyvenančiom lietuvaitėm. Jos sesės – Daiva ir Loreta. Loreta dainuoja kažkokioje grupėje ir turi fantastišką balsą. Paskambinau joms ir jos po dviejų dienų išlipo iš traukinio centrinėje Varšuvos stotyje. Atvažiavo nieko daug neklausinėjusios. Štai, ką reiškia draugai.
Įrašų studiją gavome tik naktimis, nes dieną ji yra užimta. Įrašinėjame nuo vidurnakčio iki maždaug 8val. ryto, kol paradedame smiginėti. Geriame daug kavos ir be perstojo rūkome. Tipo, rokenrolas. Tada grįžtame į buvusią TSRS kultūros atstovybę, kur mums nemokamai suteikė patalpas nakvynei, nes ten dirba draugo tėtis. Pusryčiaujame. Tada kažkiek miegame. Tada žaidžiame kortomis, valgom, vėl maukiam kavą su „tauriaisiais gėrimais”, einame pasivaikščioti po vakarinę Varšuvą ir vėl į studiją.
Velnias, paskaičiavau, kad jau gerus metus nebuvo nei vienos dienos, kada nebūčiau išgėręs konjako. Visada jo su savimi turiu. Ir čia jo man netrūksta. Medikų vaikų privalumai… Kažkurią dieną namie Vilniuje nusprendžiau niekur neiti, nes visur, kur tik ateinu, kas nors būtinai vaišina. Užsidariau savo kambary. Skaitau knygą. Tėvas įkiša galvą pro duris ir klausia: „gal nori konjako?”
Šiandien įrašiau pianino partiją dainai „Amžinas judesys”. Nelabai žinau, ką dar galima pridėti prie aranžuotės. Pabandžiau akustinę gitarą. Prilipo. Kai tik pradėjau įrašinėti solo partiją dainos gale, į studiją atėjo mano pažįstama, Lenkijos gotikinio roko ikona Anja Ortodox. Susipažinau su ja 1989-ais, kai su „Foje“ dalyvavom roko festivalyje „Rock Pokoju” Varšuvoje. Ji ten grojo su savo grupe „Closterkeller“. Visi vietiniai ją dievina ir vadina Lenkijos Siuxie Siux.
Anja pasiklausė dainos ir pasakė man keletą pastabų dėl gitaros partijos išraiškingumo. Šiaip aš nelabai klausau kieno nors patarimų, bet kai pataria tokia rokenrolinė pana, tai negali ignoruoti. Ačiū, Anja.
Realiai, „Amžinas judesys” yra pirmoji mano vieno pilnai įrašyta daina. Gal tai solinės karjeros užuomazgos?
1991 birželis
Atskridau į Ameriką. Praleisiu čia pusę metų. Jonas, kuris įrašinėjo „Foje“ albumą „Gali skambėti keistai”, pasikvietė mane pagyventi jo įrašų studijoje. Skridau per Peterburgą. Oro uoste sutikau „Bix’us“, kurie skrido tuo pačiu lėktuvu į Niujorką. Nepasakosiu detalių, bet mes per rusų mutinę ėjome tokiame stovyje, kad turėjome visiškai puikiai pritapti prie jų kultūrinės aplinkos. Atsimenu tik tai, kad prieš lipdami į lėktuvą visi nusprendėme apsikirpti rankine mašinėle, kurią turėjo grupės perskusininkas Aurimas. Apsikirpome. Niujorke išlipome labai gražūs ir atjaunėję. Tą patį vakarą su Samu nusidažėme plaukus baltai. Kai viduje esi blondinas, tas vidinis „aš” nuolat bando prasiveržti į išorę.
Iš Niujorko važiavau reisiniu autobusu į Detroitą. 13 valandų su persėdimu Klyvlende. Visi keleiviai buvo juodaodžiai ir tik aš vienas šviečiau savo baltais plaukais. Kai autobusas sustojo benzino kolonėlėje vienas keleivių, iš kurio ausinių visą kelią sklido repo ritmas, man pasakė: „hey man, you look like Billy Idol”. Pagalvojau, kad gal ir nėra dar taip blogai.
Atvykau į Detroitą iš kur su Jonu ir jo kolega Pauliumi nuvažiavome iki Ann Arbor. Tai visai mielas universitetinis miestelis. Visiškas kontrastas niūriam ir pavojingam Detroitui. Pakeliui Paulius paatviravo, kad persigando pamatęs mane išlipantį vieną iš visų afro-amerikiečių, važiavusių tuo autobusu. Pasakė, kad Detroite labai stiprūs rasiniai nesutarimai. Kadangi nežinojau, kad čia santykiai tokie įtempti, tai ir nejutau jokio pavojaus.
Paulius Jurgutis užsiima spauda ir iš karto aprengė mane naujais jo gamintais „Foje” marškinėliais su mano brolio sukurtu grupės logotipu, o Jonas man padavė kontrolinį „Gali skambėti keistai” egzempliorių. Dar be viršelio, bet „Foje“ CD jau yra!!!!! Mes vėl pirmieji!!!
1992 birželis
Paskambino Dzintra Varžgalienė iš laidos „Studija MT” ir pasakė, kad jau laikas mums nufilmuoti kokį naują klipą. Sutarėm, kad tai bus „Amžinas judesys”. Klipų režisierius Arnas nusitempė mane į Gariūnus. Niekada nesu ten buvęs. Dar panaudojo medžiagą iš interviu, kurį filmavo prieš kelis mėnesius ir gavosi toks chaotiškas atmosferinis klipas. Iškart šovė į pirmą vietą. Aš kartais nesuprantu, kodėl žmonės išrenka vienaip ar kitaip. Kita vertus, jeigu esi pirmoje vietoje, tai koks skirtumas kaip ir kodėl.