Liudas Zakarevičius

Andrius Mamontovas: apie naują albumą, artėjančius koncertus ir pasirodymą su orkestru

Andrius Mamontovas (nuotr. FB archyvo)

Nuotr. A. Mamontovo facebook archyvo)

Andrius Mamontovas – kultinė figūra mūsų šalies muzikos (ir teatro) scenoje. Savo diskografijoje jis turi 14 solinių ir 9 drauge su jau nebeegzistuojančia grupe „Foje” išleistus albumus, šūsnį įvairiausių apdovanojimų ir vis dar neblėstančią fanų meilę.

Šiemet penkiasdešimtmetį atšventęs atlikėjas Lietuvoje surengs du didžiulius koncertus. Tai bus jubiliejiniai „AM50” pasirodymai didžiausiose šalies arenose Vilniuje ir Kaune. Bilietų į pasirodymą sostinėje jau praktiškai neliko, tirpsta paskutinieji ir į koncertą Kaune. Taigi, muzikantas, kaip ir anksčiau, gros sausakimšose šalies koncertų salėse.

Iki pirmojo „AM50” pasirodymo (Vilniuje) liko lygiai mėnuo. Šia proga muzikantas su grupe išvyko į Stokholmą surengti generalinę koncertų repeticiją Švedijoje gyvenantiems lietuviams. Prieš pat išskrisdamas į šią Skandinavijos šalį, susitikome vienoje sostinės kavinėje. Tradiciškai užsisakęs dvigubą espresso, Andrius pasakojo manoMUZIKAI apie artėjančius koncertus, gyvenimo refleksiją ir… dar šiemet pasirodysiantį naują albumą.

Šiemet atšventei penkiasdešimtmetį, bet panašu, kad sustoti neketini. Metų pabaigoje surengsi du itin didelius koncertus „AM50”, jau pasirodė vienas instrumentinis tavo albumas, kalbama, kad iki metų pabaigos tavo muzikos gerbėjai sulauks dar mažiausiai vieno. Iš kur toks produktyvumas?

Jei atvirai, yra paruošti dar du albumai (šypsosi). Turiu dar vieną neišleistą instrumentinį įrašą ir labai greitai pasirodysiantį kitaip skambančių mano senų dainų LP.

Tačiau negaliu sakyti, kad visa tai – tik šių metų darbas. Instrumentinius albumus kaupiau ir kūriau daug metų. Šiemet aš juos užbaigiau ir išleidžiu. Tiesiog jaučiu, kad ši muzika vienu ar kitu būdu būtent dabar turi pasiekti mano klausytoją.

Tačiau ne taip seniai sugalvojau įrašyti dar vieną albumą. Pradėjau jį kurti dar pernai bandydamas savo naują techniką. Ėmiau kurti savo senoms dainoms kitokį rūbą ir tas rūbas man patiko. Visa tai pavirto į devynių kūrinių albumą, kuriame bus galima rasti kitaip skambančias „Foje” dainas. Tai – seniausi mūsų grupės kūriniai, kurie buvo sukurti pirmaisiais „Foje” gyvavimo metais.

Taigi, šiemet tiesiog viskas taip sutapo. Kadangi metų pabaigoje ruošiuosi dviem dideliems koncertams, visus metus praktiškai nekoncertavau. Todėl turėjau laiko ne tik ruoštis koncertams, bet ir baigti neužbaigtus įrašus.

andrius-mamontovas

A. Mamontovas

Esi ne sykį minėjęs, kad kurdamas tokius kūrinius kaip „Kitoks pasaulis” tu juos savo mintyse girdėdavai ne tokius, kokie jie suskambėjo įrašuose. Ar naujas albumas įrašytas tokiu stiliumi, kokiu įrašei šiemet pristatytą naują „Kitokio pasaulio” versiją?

Tikrai taip. Albumas bus elektroninis.

Kodėl prireikė tiek laiko, kad jis išvystų dienos šviesą tik dabar?

Kartais būna tokių akimirkų, kurių metu atsisukę į praeitį mes reflektuojame tam tikrus dalykus. Tokiomis akimirkomis mes negalvojame apie tai, kas buvo, pavyzdžiui, prieš trejus metus. Tada mes galvojame apie tai, kas buvo prieš 30 metų. Nes tik nuėjęs tam tikrą kelią ir sukaupęs didelę patirtį gali padaryti tam tikras išvadas apie dabartį.

Į šį senų dainų naują įrašą aš žiūrėjau kaip į situaciją, kurioje dabartinis aš prodiusuoja aštuoniolikmetį „Foje” narį Andrių Mamontovą.

Be to, tais laikais techniškai įrašyti muziką taip, kaip galima dabar, buvo neįmanoma. Visų pirma, nebuvo reikiamų garsų (tokių, kokius dabar lengvai galime turėti savo kompiuteriuose). Neturėjome ir tinkamų instrumentų.

Mes visada norėjome groti labiau elektroninę muziką, tačiau tais laikais nusipirkti namą buvo pigiau nei sintezatorių. Lietuvoje brangų instrumentą tada turėjo retas muzikantas. Egzistavo keli tokie, kurie skolindavo instrumentus kitoms grupėms, o tos, užsidariusios studijoje, įrašinėdavo ir ieškodavo savo skambesio.

Dabar šie instrumentai yra prieinami. Dalį jų aš turiu fiziškai, kitą dalį – savo kompiuteryje.

Gal gali apie naują įrašą papasakoti daugiau – pavyzdžiui, kada jis pasirodys, kaip vadinsis ir kur jo bus galima ieškoti?

Kitą savaitę visi viską sužinos. Fizinė šio albumo laikmena tikrai egzistuos, o pats įrašas bus geras ir netikėtas – tai aš jums galiu pažadėti (šypsosi)

Neseniai „Foje” kūryba atsirado „Spotify” ir „iTunes” muzikos transliavimo platformose. Kodėl reikėjo laukti taip ilgai ir kodėl čia galima rasti tik kiek daugiau nei 60 dainų?

„Foje” apskritai teturi apie 70 dainų. 62 geriausios atsidūrė spotifajuje.

Kažkada vėliau, labai tikėtina, atsiras ir visos likusios.

Šiais laikais labai madinga rengti koncertus su orkestrais. Tau šiemet suėjo 50 metų, ar nesvarstei tokios galimybės? Ar apskritai yra tikimybė kada nors sulaukti scenoje kostiumu pasidabinusiu Andriaus Mamontovo, dainuojančio, akompanuojant orkestrui?

Aš manau, kad iki koncerto su orkestru atlikėjas turi priaugti. Tai yra visiškai kitokio formato pasirodymas. Tikiu, kad augu tokio pobūdžio koncerto link.

Jau ilgą laiką man kirba mintis atlikti savo kūrybą su orkestru. Tačiau, kaip ir sakiau, dar reikia laiko. Kita vertus, dabar orkestriniai pasirodymai yra kiek devalvuoti, nes labai daug grupių tai daro. Manęs neįtikina, kai labai jaunos grupės koncertuoja būtent taip. Manau, kad tai yra tam tikras atlikimo būdas, kurio link atlikėjas turi nueiti ganėtinai ilgą ir sudėtingą kelią.

Aš jam ruošiuosi. Tikiu, kad kažkuriuo metu aš šį kelią būsiu nuėjęs.

Iki tavo pirmojo iš dviejų šių metų „AM50” koncerto Vilniuje liko lygiai mėnuo. Bilietų į jį praktiškai nebėra, koncertuosi sausakimšoje „Siemens” arenoje. Bilietai į koncertą Kaune taip pat labai sparčiai tirpsta. Daugeliui tai – itin laukiami renginiai. Ko reikėtų tikėtis einant į šiuos koncertus?

Šiuose koncertuose labiausiai laukiu aš. Ir vienintelis dalykas, ko laukiu aš – tai žmonės. „AM50” – tai mano penkiasdešimto gimtadienio dovana (šypsosi).

O jei rimtai, tai aš visada labai noriu, kad iš koncerto žmonės išeitų laimingi. Tai – mano kaip kūrėjo ir atlikėjo pagrindinis tikslas.

Taigi, bus dainos, kurias žmonės pažįsta, žino ir mėgsta. Jos gyvuoja būtent todėl, kad jų klauso. Tai bus geriausių dainų rinkinys, kur didžioji dalis bus ta, kuri patinka visiems ir pora dainų, kurios patinka tik man (šypsosi).

O kurios šiuo atveju patinka tik tau?

Pavyzdžiui „Jeigu aš numirsiu”. Tiesa, žinau, kad ir Marijonui ji patinka (šypsosi)

Ar vis dar jaudiniesi lipdamas į sceną?

Manau, kad taip, tačiau to jaudulio jau nebepastebiu. Tačiau nuolat galvoju, ar pavyks vienas ar kitas sumanymas, ar įsijungs tai, kas turi įsijungti ir t.t.

Lipdamas į sceną aš visada mąstau apie tai, ką noriu pasakyti. Todėl užuot galvočiau apie jaudulį, visą dėmesį permetu būtent į šias detales. Einu į sceną todėl, kad noriu išreikšti jausmą ar pasakyti mintį, tad šis jaudulys tiesiog nebetrikdo.

Kadangi apie interviu informavome ir manoMUZIKOS skaitytojus, keli iš jų spėjo užduoti savo klausimus.

Arūnas: Ar nukritus Gedimino kalnui Lietuvos vyrus ištiks impotencijos problemos?

Palaukime kol jis nukris, tada ir žiūrėsim. Kažkaip spręsim tą problemą. Suprantu, kad klausiantįjį šis faktas neramina (juokiasi)

Danguolė: kaip penktas teisėjas dalyvauji X-Faktoriuje. Ko tikiesi iš šių dalyvių?

Tikiuosi laisvės. Tikiu, kad jie atras kažką naujo. Noriu padėti žmonėms rasti savo kryptį, todėl sieksiu, kad jie save įprasmintų kaip atlikėjai.

Mantas: Ar pats klausaisi savo senų „Foje” dainų ir ar jos vis dar kelia kažkokių prisiminimų bei emocijų?

Tai tas pats, kas vartyti seną fotografijų albumą. Parašytose dainose yra užfiksuota kažkokia to laiko būsena ar nuotaikos, kuriomis gyvenau. Nuotraukų albumo juk nevartai kasdien. Tai darai tik kartais.

Ta pati situacija ir su senomis dainomis. Tai – kaip senos nuotraukos.

Linas: Ar galėtum kiekvieną savo dainą iliustruoti savo fotografija?

Manau, kad taip. Fotografuodamas visada pasąmoningai galvoju apie tai, jog ši nuotrauka galėtų būti albumo viršelis.

Donatas: Tai ar garsas skamba tyloj, ar tyla garse?

(juokiasi) Tai yra velniškai gilus klausimas, į kurį aš vis dar neradau atsakymo. Bet labai ieškau (šypsosi). Ir jeigu klausiantysis turi atsakymą į šį klausimą, aš labai mielai jo versiją išklausyčiau.

Mantas J.: Ar dar dainuosi?

Kaip tik prisiminiau grupę vairas ir jos išleistą albumą „Vis dar krutam”.

Modestas: Kas tave įkvepia kurti muziką?

Tai- nesąmoningas procesas. Įsijungi kompiuterį arba paimi į rankas gitarą, o gal sėdi prie pianino, paspaudi kažkokią natą, tada ieškai kitos natos, kuri tiktų prie pirmos paspaustosios ir… ir taip negali sustoti.

Karolis: Kurios grupės koncertas paliko didžiausią įspūdį?

Teko matyti labai daug gerų koncertų.

Labai stiprų įspūdį paliko „Dead Can Dance” koncertas 2005-aisiais. Grupės vokalistės Lisos Gerrard balsas yra toks neįtikėtinas, kad atrodo, jog aplink virpa oras. Be jokių didelių šviesos efektų tu atsiduri kažkokioje virpančioje erdvėje. Tampi didžiulės muzikinės bangos dalimi. Muzikine prasme jų pasirodymas man – vienas įspūdingiausių iš visų kada nors matytų. Tai – net ne koncertas, o kažkoks pasakiškas patyrimas.

Labai patiko Peter Gabriel „Growing Up” turas. Mačiau jį 2002-aisiais Čikagoje. Ta apvali scena ir nuo lubų žemyn besiskleidžianti gėlė, nuostabi scenografija ir viską papuošianti jo muzika – nepamirštamos ir vis dar gyvos emocijos.

Ir tai tik pora pirmų į galvą šovusių koncertų. Tačiau iš tiesų jų buvo labai daug.

Lygiai taip pat labai patiko ir Valdo Slabados koncertas Vilniaus „Lango” klube. Tai buvo kažkas metafizinio senais gerais 1994-aisiais.

Liutauras. Kuri daina yra arčiausiai tavo širdies?

Ringtonas. Neabejotinai. Mano telefono melodija. Ir šį ringtoną aš esu pasidaręs pats.

Vilniuje koncertuos Fever Ray

Fever Ray

Fever Ray

Melomanų rojumi tampančioje Lietuvoje – dar vienas išskirtinio dėmesio vertas pasirodymas. Sostinėje koncertuos Švedijos elektroninės muzikos diva Fever Ray.

Švedės pasirodymas kovo 2 d. įvyks koncertų salėje „Compensa“.

Po Fever Ray pseudonimu slepiasi grupės „The Knife“ vokalistė Karin Dreijer Andersson, savo debiutinį albumą išleidusi dar 2009 metais. Antrojo muzikantės studijinio įrašo teko laukti daugiau kaip 8 metus – paskutinėmis šių metų spalio dienomis visai netikėtai pasirodė Fever Ray plokštelė „Plunge“. Pastarajam įrašui (kaip, beje, ir debiutinei Karin plokštelei) kritikai negailėjo gerų žodžių.

Ekspresyvi, netikėta ir itin ekstravagantiška švedė muzikos mylėtojams dar žinoma ir iš drauge su „Röyksopp“ atlikto kūrinio „What Else Is There?“. Šioje dainoje ji atlieka pagrindinę vokalo partiją.

Debiutinis Fever Ray singlas „If I Had A Heart“ skambėjo ir dviejuose itin populiariuose televizijos serialuose – vienoje „Bręstančio Blogio“ („Breaking Bad“) serijoje bei „Vikinguose“ („Vikings“). Šis kūrinys tapo pagrindine pastarojo serialo garso takelio daina.

Švedės Fever Ray koncertą Lietuvoje organizuoja agentūra „8 Days A Week“, mūsų šalyje surengusi Benjamino Clementine’o, „Rhye“, Sohn, „Foals“, Jose Gonzalez ir kitų žymių atlikėjų pasirodymus

Trakuose koncertuos Norvegijos super grupė A-ha

A-ha

grupė A-ha

Neseniai išleidusi savo nuostabų akustinį „MTV unplugged“ albumą, Norvegijos grupė „A-ha“ paskelbė apie ateinančios vasaros planus. Turime progą džiaugtis, nes juose – ir Lietuvos vardas.

Mortenas Harketas ir kompanija atvyksta į Trakus. Jų pasirodymas senojoje šalies sostinėje įvyks liepos 16 dieną. Apie tai prieš valandą grupė paskelbė savo oficialioje svetainėje.

Kolektyvas „A-ha“, savo vasaros koncertų ture, kuris yra pavadintas „Electric Summer“, koncertuos su papildomų muzikantų grupe. Grupės pasirodymą Trakuose galės pamatyti viso labo 3 tūkst. žmonių.

Tokių hitų „Take On Me“, „Stay On These Roads“, „The Sun Always Shines On TV“ ar „Velvet“ kūrėjai su keliomis pertraukomis gyvuoja nuo 1982-ųjų. Jie yra išleidę 10 studijinių albumų. Paskutinis studijinis įrašas (plokštelė „Cast In Steel“) po šešerių metų pertraukos pasirodė 2015-aisiais.

Prieš mėnesį „A-ha“ į muzikos parduotuves pristatė nuostabų akustinį MTV Unplugged albumą. Tai buvo šių metų birželį Norvegijai priklausančioje nedidelėje Giskės saloje įrašytas paslaptingas koncertas.

Naujoje John Lewis kalėdineje reklamoje – kultinę Bitlų dainą perdainavę Elbow

Prekybos tinklas „John Lewis“ kasmet šimtus milijonų žemės rutulio gyventojų priverčia laukti kalėdų. Ne tik dėl šios šventės jaukumo, bet ir dėl kalėdinės reklamos, savo jautrumu, idėja ir muzikalumu prikaustančios viso pasaulio dėmesį.

Šie metai – ne išimtis.

Nuostabioje reklamoje šiemet skamba grupė „Elbow“ ir jos perdainuotas legendinis „The Beatles“ kūrinys „Golden Slumber“, įtrauktas į kultinį Liverpulio kolektyvo albumą „The Abbey Road“.

Į Lietuvą sugrįžta Gregory Porteris

Gregory Porter

Gregory Porter

Ne kartą mūsų šalyje koncertavęs, itim mylimas, liaupsinamas ir su niekuo nesumaišomas džiazo atlikėjas Gregory Porteris sugrįžta į Lietuvą.

Neseniai „Compensa“ koncertų salėje surengęs savo pasirodymą, amerikietis šįkart pasirinko dar mažesnę koncerto vietą. Liepos 8 d. hito „Hey Laura“ kūrėjas koncertus Vilniaus Valdovų rūmų kieme.

G. Porteris Vilniuje pristatys ką tik išleistą savo naujausią albumą „Nat ‘King’ Cole & Me“. Šis įrašas jau pakilo į perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų penketuką.

Bilietų į Gregory Porterio koncertą Vilniuje jau dabar ieškokite bilietai.lt kasose.

manoMUZIKOS aplankytą paskutinio Gregory Porterio koncerto Vilniuje recenziją galite rasti ČIA.

GOLDEN PARAZYTH: mes tikrai neišvarėme Lapės visiems laikams

GP-1

Giedrius Širka (Golden Parazyth)

Dueto „Golden Parazyth” Lietuvoje pristatinėti tikrai nebereikia. Ne kartą girdėtas, ne kartą liaupsintas ir visada įdomus kolektyvas mūsų šalyje išgarsėjo tokiais kūriniais kaip „Lapė”, „Regatta Of Happiness”, „Downtown Game” ar „Try Again”. Tačiau dešimtmečio sukaktį neseniai minėjusi grupė šiemet brėžia didelį ir užtikrintą brūkšnį tarp to, kas jie buvo anksčiau ir to, kas jie yra šiandien.

Nauja – lėtesnė, brandesnė ir kur kas labiau išieškota muzika jau atranda kelią į melomanų širdis. Nuostabus vasariškas koncertas Vilniaus Botanikos sode ir netrukus įvyksiantys grupės pasirodymai Kotrynos bažnyčioje – tai vietos, kuriose grupės gerbėjai turi progą susipažinti su naujuoju „Golden Parazyth” veidu. Veidu, kuris ir toliau kalbės muzikos kalba, tačiau kuriame išvysite ir pajusite gerokai daugiau brandumo, patirties ir subtilumo požymių.

„Man jau trisdešimt ketveri ir aš pavargau būti pajacu”, – kalbėdamas apie savo muzikinę dabartį vieną vėsų, bet saulėtą spalio rytą manoMUZIKAI prisipažino „Golden Parazyth” idėjinė siela ir pagrindinis balsas Giedrius Širka.

Gerdami rytinę kavą vienoje Vilniaus kavinėje su Giedriumi kalbėjome ne tik apie jo naująją muziką ir koncertus, bet ir apie didžiausius tikslus, kažkur labai toli iškeliavusią „Lapę” bei tėtį – žmogų, kuriam ir yra skirta beveik visa Giedriaus kūryba.

Vasarą kalbėjote apie planus rudenį išleisti naują 8 dainų albumą. Tačiau ruduo jau juda pabaigos link, pilno albumo nėra, bet muzikos transliavimo platformose atsirado kelių dainų gyvas EP „Botanika”. Ar apie šį albumą ir buvo kalba?

Tikrai ne. Albumas jau yra įrašytas. Turime net ir nuostabų jo viršelį, kurį nupiešė Lietuvos dalininkas Stasys Eidrigevičius. Tačiau žinai kaip su albumais būna… (šypsosi). Šiuo konkrečiu atveju tiesiog nenorime patekti į švenčių karštinę. Nenorime, kad viskas nublanktų.

Pradžioje savo naują įrašą siūlysime užsienio leiblams. Ilgą laiką to nedarėme, nes galvojome, kad neturime produkto, kuris galėtų juos sudominti. Tačiau situacija pasikeitė. Turime muziką, kuri gali sudominti daugelį.

„Botanika” buvo labai savalaikis įrašas. Šiemet turėjome daug svarbių koncertų, todėl džiugu, kad kai kurie iš jų galėjo būti įprasminti būtent šitaip.

„Golden Parazyth” nuolat keičiasi. Mes niekada nepataikavome klausytojams. Visada darėme tai, kas miela mums. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl dalį jų išbarstome. Neabejoju, kad jeigu ir toliau grotume „Regatta of Happiness” ar „Lapę”, mes galbūt rinktume pilną „Compensą“. Tačiau keičiamės mes, keičiasi mūsų turinys, o su tokiu turinių Lietuvoje labai populiarus būti tiesiog negali.

Nauja mūsų muzika nebus skirta masėms. Todėl mes neskubame, nesistengiame kažkam įtikti. Tiesiog mėgaujamės muzikavimu.

Galiu pasakyti paprastai: turime nuostabų kokybišką albumą. Belieka jo sulaukti. Bet pradžioje bandysime jį siųsti svetur.

Tad išvada paprasta: jūsų prioritetas – užsienis?

Savoje šalyje pranašu juk nebūsi (šypsosi).

Lietuva visada išlieka labai svarbi. Čia turime savą klausytojų ratą. Kartais jis paauga, kartais sumažėja, tačiau jis yra.

Pasirodžius „Botanikai” reakcija buvo gan įvairi – vieni mus labai gyrė, kiti smerkė. Ir tai, žinoma, yra natūralu. Tačiau Lietuvos rinka yra nedidelė, todėl visą laiką norisi būti ne tik joje, bet ir už jos ribų.

Puikiai suprantame, kad proveržiui užsienyje reikia laiko. Bet mes juk ir esame jo valdovai. Todėl neskubėsime.


Atrodo, kad Jūs sąmoningai bandote brėžti tam tikrą takoskyrą tarp „Golden Parazyth” šiandien ir „Golden Parazyth” anksčiau. Kodėl taip yra?

Tai – tam tikra apsauga. Daugybė žmonių „Golden Parazyth” girdi kaip tarškantį kleine musik aparatą, kurio priešakyje – publiką linksminantis pajacas. Tačiau dabar mes jau toli gražu nebe pajacai. Taip, galbūt esu kaltas, kad net kelerius metus slėpiau tą muziką, kuri mus reprezentuoja dabar. Tačiau šiandien ji jau lenda į dienos šviesą.

Nors mes jau esame kitokie, senosios muzikos šleifas vis dar velkasi paskui. Todėl jau ilgai visiems kartojame: senieji „Golden Parazyth” išvyko. Kaip galime tai pasakyti kitaip jei ne tiesiai į akis?

Tokios dainos kaip „Supasi supasi”, „Upė” ar “Come Closer” yra gerokai univeraslesnės ir lėtesnės palyginus su tuo, kas buvo iki šiol. Taigi iš esmės „Golden Parazyth” dabar turėtų tikti platesniam klausytojų ratui.

Galbūt, tačiau tam, kad klausytojų ratas augtų, reikia laiko. Daugybė žmonių, kurie anksčiau klausėsi mūsų, šiandien girdi kitokius „Golden Parazyth”. Naujoji mūsų kūryba tam tikra prasme yra smūgis jiems į paširdžius.

Pavargau būti pajacu. Buvo geras laikas, bet mes jau kitokie. Labai tikimės, kad žmonės mus supras; tie, kurie neatrado – dar atras, o tie, kurie klausėsi, klausysis ir toliau.

Pasikeitė ne tik jūsų kūryba, bet ir gyvi pasirodymai. Ant scenos atrodote gerokai brandžiau, o tavo balsas skamba kur kas labiau užtikrintai. Samdeisi vokalo mokytoją?

Mokytojo tikrai nesisamdžiau (šypsosi). Tiesiog savo dainavimui pradėjau skirti gerokai daugiau dėmesio.

Visa mano aistra yra muzika. Jeigu manęs ji nevežtų, jeigu į ją neinvestuočiau visko, ką galiu – laiko, pinigų ir jėgų – kabinčiau muzikinius bucus ant vinies.

Muzika man yra viskas. Tai mano gyvenimo šviesa ir variklis. Niekada negailėjau savęs muzikai. Mėginu ieškoti atsakymų į muzikinius klausimus, bandau atrasti vis gražesnį skambesį. Ir kaskart tai darant jaučiu kaip mane veža.

„Daryk viską paprasčiau – ir geriau gyvensi, ir lengviau bus”, – dažnai girdžiu iš šalies. Bet man nepavyksta. Aš taip nemoku. Muzika yra tai, kuo aš gyvenu ir iš ko aš gyvenu.

Esu laimingas, kad turiu gerą komandą. Man patinka mūsų vadybininko požiūris į gyvus pasirodymus. Jis yra įsitikinęs, kad visiškai nesvarbu, ar užsidirbsime pinigų, ar ne, tačiau viskas turi būti padaryta aukščiausiame lygyje. Kad ir kas bebūtų – garsas, šviesa ar aptarnavimas – viskas turi būti idealu. Ši kartelė turi būti standartas. Kai tokius reikalavimus keli aplinkai, natūralu, ir pats iš savęs imi reikalauti gerokai daugiau.

Nežinau, kur yra tų reikalavimų sau riba…Galbūt dabar būtent jos ir ieškau. Man jau 34 metai. Esu subrendęs ne tik gyvenime, bet ir muzikoje. Joje siekiu kokybės. Tik jos.

Šie metai jums apskritai gan derlingi: įspūdingas koncertas Botanikos sode, neilgai trukus įvyksiantys pasirodymai Kotrynos bažnyčioje (iš kurių vienas visiškai parduotas), beveik paruoštas albumas. Sakyčiau, per metus nuveikėte tikrai nemažai…

Šie metai ir yra rodymas to, kaip pasikeitėme ir kas šiuo metu esame. Visą susikaupusį gniutulą muzikos išleidome į pasaulį ir stebime, kas iš jo išeis (šypsosi).

Turime daugybę muzikos, kurios dar niekas negirdėjo. Dalis jos skambės Kotrynos bažnyčioje, dalis – tik naujame albume. Beje, jame bus 8 visiškai negirdėtos, niekada neskambėjusios ir niekur dar nepublikuotos dainos.

Kažkada interviu manoMUZIKAI Algirdas Kaušpėdas yra sakęs, kad nesupranta, kodėl lietuviškos grupės dainuoja angliškai ir besdamas pirštu į Islandiją kartoja, jog tarptautiniam pripažinimui jau nebereikia anglų kalbos. Ką jam atsakytum?

Oj žinau šį Algirdo požiūrį, nes jis man tai sakė labai daug kartų (kvatoja).

„Dainuok, kaip Justė ir viskas bus gerai. Bus pilnos arenos”, – ne kartą mane įkalbinėjo Algirdas. Paskutinis toks kartas buvo „Laisvės piknike”. Tiesa, tąkart jis buvo patenkintas. Priėjo prie mūsų po koncerto ir pasakė: „na va, šaunuoliai – lietuviškų dainų jau daugiau”. Tačiau jo grupės kontekstas, tikslai ir saviraiškos ekosistema buvo kitokia. „Antis” nešė lietuvišką vėliavą.

O „Golden Parazyth”?

Nežinau… mano mintyse skambančiai muzikai natūraliai gimsta angliški tekstai. Net ir „Supasi supasi” (L.Z. – paskutinis grupės radijo singlas) pradžioje turėjo anglišką tekstą, tačiau kažkuriuo metu grojant ją studijoje visai netikėtai gimė lietuviški žodžiai.

Paskutiniame jūsų EP „Botanika” (kuriame galima rasti ir lietuvišką dainą) yra kūrinys „Come Closer”, kuris su hipnotiniu pianinino intro, pereinančiu į itin sodrią ir brandžią kulminaciją, bent jau man kažkodėl labai priminė Gilmourišką „Pink Floyd” kūrybą...

Aš pastebiu, kad skirtingiems žmonėms skirtingi kūriniai sukuria skirtingas asociacijas. Bent jau man „Come Closer” ir „Pink Floyd” neturi absoliučiai nieko bendro. Aišku, malonu, kad tau ši daina kažkuo primena gerą grupę (šypsosi).

Apskritai su „Come Closer” visada būna įdomu. Aurimas (L.Z. – kitas grupės „Golden Parazyth” narys) ilgai netikėjo šia daina ir netgi nenorėjo, kad ji skambėtų botanikos sodo koncerte. Tai – nuolat augantis kūrinys, kuriam taip pat labai svarbi ir vieta, ir laikas.

Bet jeigu reikėtų dainuoti Pink Floydus, aš juos dainuočiau kitaip (juokiasi).

Ar turi brangiausią „Golden Parazyth” dainą?

Sunku pasakyti. Ko gero, šiuo metu man brangiausia yra „Upė”. Ją dainuodamas kartais net noriu verkti.

Tačiau artimos dainos yra gan laikinos. Kitaip tariant, pasikeičia laikmetis, pasikeičia ir artima daina. Be to, natūralu, kad kiekvienas muzikantas pasakys, jog jam artimiausia yra pati naujausia muzika. Aš – ne išimtis.

Savo kūryboje turite ir vieną seną dainą, iki šiol daugelį žavinčią savo naiviu nuoširdumu, kurios visi vis dar laukia per koncertus ir kurią jūs taip sėkmingai toliau ignoruojate. Prisipažink, kodėl atsisveikinote su „Lape”?

Mes norime atsikratyti senų etikečių.

„Lapė” – vaikystės daina. Keistai atrodytų, kai atsistojęs 34 metų vyras pliekia „žaliam žaliam miške gyveno lapė…”

Kita vertus, mūsų atsisveikinimą su „Lape” paskatino patys žmonės, kiekvieno koncerto metu šaukdami „Lapė”. Kažkuriuo metu jie nustojo tai daryti, nes galybę kartų melavau klausytojams, sakydamas, kad pardaviau „Lapę” vokiečių filmui (šypsosi).

Tačiau ciniškame, skubančiame ir vartojančiame moderniame pasaulyje tas naivus, bet velniškai žavus vaikiškas nuoširdumas, kurį girdime „Lapėje”, kartais gali ne tik išgelbėti muziką, bet ir taip gražiai papuošti kasdienybę…

Ilgą laiką taip ir buvo. Labai ilgai „Lapė” apskritai nešė „Golden Parazyth” vėliavą. Tačiau paskutinį kartą ją dainavome berods 2009-aisiais.

Nesakau „Lapei” amžino NE. Neišvarėme jos visiems laikams. Manau, kad jai tiesiog reikia atrasti naują veidą. Galbūt ateis laikas sukurti naują aranžuotę. Kad ir su orkestru…Galbūt tada „Lapė” galės sugrįžti. Nauja, pasikeitusi, bet tokia pat graži, naivi ir nuoširdi. Tačiau kol kas ji dingusi ir apie jos artimiausius grįžimo planus aš nieko nežinau (šypsosi)

Kam apskritai yra skirta jūsų muzika? Ar ji turi objektą?

Dažnai muzika būna skirta man brangiems žmonėms.

Tačiau dažniausiai kuriu ir dainuoju savo tėčiui. Jo jau seniai nebėra šalia. Galvoju apie jį, matau jį besišypsanti, o tada viskas aplink tampa prasminga…Apskritai dažnai suprantu, kad daug dalykų gyvenime darau dėl jo – būnu geras, rūšiuoju šiukšles, tiesiog geriau gyvenu. Noriu būti geru žmogumi ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad tėtis savo pavyzdžiu man suformavo poreikį tokiu būti. Taigi, daugumą dalykų, kuriuos darau, darau dėl savo tėčio. Taip tarsi jaučiu, kad tęsiu jo pradėtus gerus darbus.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Spalis, 2017

Albumai_SPALIS

Spalio mėnesio albumai

Jau netrukus pradėsime skaičiuoti labai derlingų 2017-ųjų metų muzikinius vaisius, rinksime geriausius ir skelbsime pačių pačiausių sąrašus. Labai nemaža tikimybė, kad geriausiųjų topuose rasime kažką iš spalio mėnesį išleistų albumų.

Šįkart, tradiciškai, dar viena apžvalga. Šįkart apie antrąjį rudens mėnesį.

Jūsų dėmesiui – 6 spalio mėnesį pasirodžiusių albumų recenzijos.

LIAM GALLAGHER „As You Were”

Muzikos pasaulis būtų gerokai liūdnesnis jeigu jame nebūtų brolių Gallagherių. Ilgą laiką jie diktavo madas ne tik britiškame rokenrole, bet geltonuosiuose puslapiuose – jų kandžios replikos muzikantų atžvilgiu ir gan chamiškai kontraversiški pasisakymai yra verti atskirų knygų.

Ir štai „Oasis” nebeegzistuoja jau daugiau kaip 8 metus, tačiau broliai Liamas ir Noelis vis dar išlieka ypatingai dažnai minimos figūros britų spaudoje. Tiesa, šįkart jų aikštingos strėlės lekia ne į tokius konkurentus kaip „Blur” ar „Coldplay”, bet į vienas kitą.

Tai, kad Noelis per socialinius tinklus Liamui pasiūlo apsilankyti pas psichologą, o pastarasis savo vyresnį brolį pasiunčia toliau nei akys mato, vienus labai liūdina (nes tai dar labiau sumenkina jau kone dešimtmetį netylančius gandus apie „Oasis” atsikūrimą), kitus džiugina (mat geltonųjų puslapių mylėtojų Jungtinėje Karalystėje, kaip ir visame pasaulyje, yra tikrai daug).

Tačiau grįžkime prie muzikos.

Noelis, sėkmingai muzikuojantis su savo grupe „The High Flying Birds”, lapkritį išleis jau trečią post-Oasinį albumą. Tuo tarpu Liamas vis blaškosi. Dvi plokštelės su nauju kolektyvu „Beady Eye” nors ir nebuvo itin prastos, tačiau kritikų liaupsių nesulaukė. Tad jaunėlis (Noelis už Liamą vyresnis 5 metais) dar 2015-aisiais išformavo savo kolektyvą ir pradėjo savirealizacijos paieškas solinėje karjeroje.

Dvejus metus tyzintas spalio pradžioje pagaliau pasirodė ilgai lauktas Liamo albumas „As You Were”. Ko gero pirmą kartą nuo „Oasis” laikų išgirdome jaunėlį Gallagherį visu gražumu. Nepaisant to, kad kultinėje dar 2009-aisiais išsiskyrusioje grupėje pirmuoju kūrybiniu ir idėjiniu smuiku griežė Noelis, panašu, kad Liamas jo kūrybines pamokas išmoko pavyzdingai.

Liamo albume rasite viską, dėl ko galima įsimylėti brit-popą. Grynumo prasme tai aukso vidurys tarp „Oasis” ir ją įkvėpusių kultinių Jungtinės Karalystės atlikėjų.

Turiu prisipažinti, esu „Oasis” die-hard fanas dar nuo debiutinio jų albumo „Definitely Maybe” laikų. Brolių 1995-aisiais išleista plokštelė „ (What’s the Story) Morning Glory” neabejotinai patektų į mano geriausių gyvenimo albumų penketuką. Tad „As You Were” džiugina dar ir todėl, kad tai – labiausiai „Oasis” kūrybą primenantis diskas nuo grupės išsiskyrimo laikų.

Tokios dainos kaip „What It’s Worth”, „Paper Crown” ar „Come Back To Me” neįtikėtinai primins legendinį kolektyvą, o daina „Chinatown” parodys ir lyriškąją Liamo pusę. Čia rasite visko, dėl ko autentiškas Anglijos brit-popas yra unikalus, kerintis ir kabinantis.

Tiesa, dėmesingiausieji albumo klausytojai pamatys dar ir tai, kaip kartais kandžiai bei subtiliai brolis į dainos tekstus įterpia frazes, susijusias su kitais atlikėjais ar… tradiciškai su jo broliu. Pavyzdžiui, dainoje „Bold” yra eilutė “There’s no love for chasing yesterday” (tai akivaizdi aliuzija į Noelio 2015-ųjų įrašą „Chasing Yesterday”), o kompozicijoje „Wall Of Glass” rasite frazę „You were sold a one direction” (čia ironiškai pašiepiama pop grupė „One Direction”).

Taigi, į debiutinį Liamo diską negalima žiūrėti vien tik kaip į muzikinį įrašą. Tai gan nemažas reiškinys, kuris, apipintas žavios ir aikštingos piarinės kampanijos elementais, tampa gražiu, efektyviu ir paveikiu albumu.

Kritikai „As You Were” negaili gerų žodžių. Liamas pats jam davė 11 balų iš dešimties (na, kitaip juk ir negali būti). Dabar beliko įrašą įvertinti ir klausytojams.

Šiuo atveju esu gan subjektyvus, mat daugiau kaip prieš 20 metų užgimusi mano meilė grupei „Oasis” iki šiol yra gana stipri. Bet net ir atsiribojus nuo visų subtjektyvumų, „As You Were” yra įrašas, vertas jūsų ausų. Tai tiesiog dar vienas gražus britiško rokenrolo pavyzdys.

Beje, bus labai įdomu stebėti kaip pardavimų kovoje Liamo albumas atrodys lyginant jį su naujausiu Noelio įrašu. Pastarojo laukti liko nedaug – maždaug mėnesį. Bet kuriuo atveju, panašu, jog metų pabaiga tikrai bus įdomi.

Dainos: Paper Crown, China Town, For What it’s Worth, I’ve All I Need

P.S. manoMUZIKA Liamo Gallagherio koncertą stebėjo Hamburge. Jo apžvalgą rasite ČIA.

BECK „Colors“

Kiekvieną kartą, kai kalba pasisuka apie Becką, kad ir kiek skirtųsi pokalbio dalyvių nuomonės, visi vieningai sutaria, jog jis – visiškai nenuspėjamas, bet itin išskirtinis atlikėjas. Pradėjęs nuo country ir folk muzikos per daugiau kaip 30 muzikinės veiklos metų jis eksperimentavo įvairių žanrų rėmuose. Mūsuose amerikietis bene geriausiai žinomas iš 1993-aisiais išleistos dainos „Loser“, kuri ir dabar neretai nuskamba „legendinę“ muziką transliuojančių radijo stočių eteryje. Tačiau tas Beckas, kurį kažkas pamilo minėto kūrinio dėka, ir Beckas šiandien – du absoliučiai skirtingi muzikiniai veidai.

Atlikėjo, muzikos ir žodžių kūrėjo, prodiuserio ir multiinstrumentalisto diskografija – itin plati, dinamiška ir labai turtinga. Jo kolekcijoje – 13 studijinių albumų, krūva muzikinių apdovanojimų ir daug bendrų darbų su pasauliui puikiai pažįstamais vardais (nuo Danger mouse ar Leonardo Coheno iki „INXS“, „Velvet Underground“ ar Jacko White‘o). Becką myli, vertina ir juo žavisi didelė dalis muzikos banginių. Ir tam tikrai yra pagrindo.

Tačiau hito „Loser“ kūrėjui tai, regis, visiškai nė motais. Jam nesvarbu simpatijos, viešieji ryšiai ar tai, ką apie jį galvoja kiti. Vienintelis dalykas, kuo gyvena Beckas – muzika.

Spalio viduryje pasirodęs muzikanto albumas „Colors“ – labai skiriasi nuo 2013-aisiais išleisto tris „Grammy“ statulėles pelniusio bei geriausiu metų albumu JAV pripažinto disko „Morning Phase“. Vienintelė aliuziją į lyrišką ir melodingą 2013-ųjų įrašą – kūrinys „Fix Me“.

Tačiau Becko stiprybė ir sąlygos žavėtis jo muzika ir yra neprognozuojamumas bei nežinojimas, ko gali laukti iš naujo įrašo.

„Colors“ stebina savo įvairove. Jame atlikėjo gerbėjai ras ir modernių (netgi populiariąją muziką transliuojančioms radijo stotims tinkančių) ritmų (dainos „No Distractions“, „Seven Heaven“, „Up All night“), ir hip hopo žanro elementų („Wow“), ir jau minėtos svajingos akustinės lyrikos (daina „Fix Me“). Tačiau nei vienas iš kūrinių nedvelks paviršutiniškumu ir tikrai neprimins šabloninių, nuzulintų ir daugeliui girdėtų primityvumo standartų. „Primityvumas – didžiausia šiuolaikinės muzikos stigma“, – kažkada sakė muzikantas. Perklausius „Colors“ akivaizdu, kad su šia stigma kovoti jam tikrai netenka.

Klausant albumo žavi ne tik begalinis Becko talentas ar jo gebėjimas vinguriuoti nenuspėjamų muzikinių harmonijų keliu. Sunku nesižavėti ir faktu, kad praktiškai visą albumą skirtingais instrumentais įrašė du žmonės – jis ir plokštelę ko-prodiusavęs Gregas Kurstinas.

Pirmas albumo singlas (daina „Dreams“) buvo išleista dar 2015-ųjų birželį. Kiti trys kūriniai – 2016-aisiais ir 2017-aisiais. Taigi, Beckas labai lėtai ir nuosekliai ruošė „Morning Phase“ follow up‘ą.

Nesistebėčiau, jei didiesiems muzikanto fanams šis albumas neprilips. Tačiau jeigu į „Colors“ žiūrėsime ne kaip į lūkesčių (ne)išsipildymo potencialą, bet kaip į muzikinių gebėjimų, kompetencijų ir originalumo rinkinį, darbas tikrai neturėtų palikti abejingų.

Beckas sukūrė dar vieną netikėtą, neprognozuojamą ir visiškai kitokį albumą, kurį perklausius užmigti vis neleidžia paprastas klausimas: kaip skambės kita jo plokštelė? Becko kūryba – visai kaip ir naujos Tvin Pykso serijos – niekada nežinai nei kaip prasidės, nei kaip vystysis, nei (juo labiau) kaip ji pasibaigs.

DAINOS: Fix Me, Colors

STEREOPHONICS „Scream Above The Sounds”

Pernai Velso grupė „Stereophonics” minėjo savo debiutinio albumo „Word Gets Around” 20 metų sukaktį. Ir nors ši plokštelė nebuvo viena iš penkių, pasiekusių Jungtinės Karalystės perkamiausių albumų sąrašo viršūnę, joje buvo keli kūriniai, kurie iki šiol sėkmingai sukasi grupės gerbėjų grotuvuose ir yra vadinami kolektyvo vizitinėmis kortelėmis.

Nuo debiutinio albumo praėjus 20-mečiui „Stereophonics” išleido savo jubiliejinį dešimtąjį įrašą „Scream Above The Sounds”. Jame – visa sukaupta grupės patirtis, išgyvenimai, sentimentai ir požiūris į gyvenimą. Visas šis vertybių rinkinys sutilpo į 11 žavių kompozicijų, papuoštų nuostabiu, su niekuo nesupainiojamu Kelly Joneso vokalu.

„Ilgą laiką grojame ir kuriame kartu. Ir tai darydami kaskart jaučiame vis didesnį malonumą. Mes bręstame, augame ir sukaupiame vis daugiau patirties, kurią realizuojame kūryboje. Šis albumas – apie tai”, kalbėdamas Mančesterio radijo stočiai „X Fm” sakė Kelly Jonesas.

Klausant albumo tampa akivaizdu, kad „Stereophonics” nebesiblaško (pastarieji keli albumai, kritikų teigimu, buvo naujo skambesio paieškos) ir tiesiog mėgaujasi būvimu kartu. Valai sugrįžo prie tos muzikos, kurios dėka subūrė milijoninę klausytojų armiją. Todėl tie, kurie pamėgo juos išgirdę tokius kūrinius kaip „It Means Nothing”, „Dakota”, „Have A Nice Day” ar „Local Boy In A Photograph”, šį albumą suvalgys su pasimėgavimu.

„Scream Above The Sounds” rasite ir stadioninio himno pozicijai puikiai tinkančią „Caught By The Wind”, ir sentimentalias, rudens vakarams pritaikytas balades „All In One Night” ar „Would You Be?”, ir akustinę „Boy On a Bike” (kuri kažkodėl labai primena kadaise Kelly Joneso perdainuotą Sinead O’Connor hitą „Nothing Compares To You”), ir į gražiausią pasaulyje raudą pretenduojančią pianinu atliekąmą trijų akordų kompoziciją „Before Anyone Knew Our Name”. Tai albumas, kurio su malonumu klausysis ir užkietėję „Stereophonics” gerbėjai, ir tie, kurie dar nespėjo atrasti šios grupės.

Naujausias Kelly Joneso ir grupės įrašas – tai odė nesenstančiam britiškam rokui ir kartu vienas gražiausių bei vertingiausių šio rudens įrašų.

DAINOS: „Before Anyone Knew Our Name”, „Caught By The Wind”, „Would You Believe?”

JESSIE WARE „Glasshouse”

Švelnus it aksomas Jessie Ware balsas mus džiugina jau beveik 8 metus. Tiesa, karjeros pradžioje daininkę matėme ne solo atlikėjos amplua – ji buvo pagalbinė vokalistė Jack Penate turo metu, įrašė porą kūrinių su „SBTRKT”, padėjo savo gerai draugei Florence Welch ir jos grupei „Florence and the Machine“ išleisti albumą „Ceremonials“.

Tačiau viskas pasikeitė 2012-aisiais – metais, kai dienos šviesą išvydo debiutinis Jessie Ware įrašas „Devotion“. Kritikų liaupsės, muzikinių leidinių įvertinimai, vis augantis gerbėjų būrys ir širdį virpinantys kūriniai „Wildest Moments”, „Running“ ar „Sweet Talk“ į jauną, žavią ir švelnaus balso savininkę dėmesį atkreipti privertė vis daugiau romantiškos muzikos mylėtojų.

Po dviejų metų Jessie išleido antrą studijinį įrašą „Tough Love“. Drauge su Edu Sheeranu sukurta albume esanti baladė „Say You Love Me“ buvo ne tik metų mega hitas, bet kartu ir vienas dažniausiai senajame žemyne grojamų 2012-ųjų kūrinių. Plokštelė „Tough Love“ atlikėją įrašė į „A klasės“ populiariausių Jungtinės karalystės pop/R&B atlikėjų sąrašą.

Naujo (jau trečio) Jessie Ware albumo teko laukti 3 metus. Tačiau laukimas baigėsi ir spalio viduryje diskas „Glasshouse“ galiausiai buvo paleistas ne tik į pardavimų rinką, bet ir didžiąsias muzikines platformas. Toks pat šiltas, stilingas, modernus, kartais trapus, o kartais velniškai seksualus 12 dainų rinkinys ir vėl turėtų prikaustyti tūkstančius šilumos ir šypsenų ištroškusių širdžių.

Prie „Glasshouse” rankas vienaip ar kitaip kartu su Jessie prikišo daug puikiai pažįstamų atlikėjų – nuo Francis and the Lights iki Cashmere Cat ar Edo Sheerano. Šių žmonių indėlis albumui pridėjo dar daugiau įvairių spalvų.

Jessie Ware vokaliniais gebėjimais neseniai galėjo įsitikinti ir Lietuvos gerbėjai. Kad ši atlikėja moka dainuoti ir tai daro fantastiškai, neabejoja, ko gero, niekas. Jos vokalui radus tikrą šilkinį muzikinį rūbą – dermė tampa pasakiška.

Taigi, šios gražios, labai kokybiškos pop muzikos vandenyje paskendusios pasakos vardas – „Glasshouse”.

DAINOS: Thinking About You; Sam; Stay Awake, Wait For It; First Time

BRUNO MAJOR „A Song For Every Moon”

Daugiau kaip metus britas Bruno Major kas keturias savaites šviečiant mėnuliui pasidalindavo nauja daina. Taip jis pildydavo savo Spotify grojaraštį „A Song For Every Moon” ir tiesė kelią į debiutinį įrašą, kurio manoMUZIKA velniškai laukė.

Atradę jį prieš kiek daugiau nei metus, sekdavome kiekvieną jo žingsnį ir mėgaudavomės kiekvienu nauju Bruno kūriniu. Kaskart, pasirodžius naujai dainai, atsidusdavome ir pagalvodavome: ar ateis laikas, kai jis išleis prastą dainą? Laimei, toks laikas neatėjo, o debiutinį atlikėjo įrašą sudarančios 12 kompozicijų yra neįtikėtinai mielos. Visos. Nuo – iki.

Bruno Major augo itin muzikalioje šeimoje, todėl nėra ko stebėtis, kad jo įgytas universitetinis išsilavinimas – džiazo muzika (nors viename interviu muzikantas prisipažino, kad ilgą laiką svajojo studijuoti kompoziciją). Lengvų džiazo užuomazgų galima atrasti ir debiutiniame jo albume „A Song For Every Moon”.

Tačiau ne džiazo harmonijos čia svarbiausia. Visas albumas – nuoširdus, sentimentalus, iki kaulų smegenų trapus ir švelniai muzikalus pasakojimas apie…Žinoma, kad apie meilę. Taip pat naivią, jaunatvišką, idilišką ir labai romantišką meilę. Todėl ne veltui viso albumo nuo pirmos iki paskutinės dainos tikrai labai gera klausytis kad ir žvakių šviesoje apkabinus mylimą žmogų.

Bruno Major balsas jums gali kiek priminti kanadiečio Michaelo Buble vokalą. Tačiau tai ir liks vienintelė atlikėjus siejanti bendrybė. „A Song For Every Moon” – labai ramus įrašas, kuris jautresnius (na gerai, greičiausiai, jautresnes) iš to naivaus pasakiško grožio gali priversti išsitraukti popierinę servetėlę netyčia skruostu riedančiai ašarai nusišluostyti. Ir tai, ko gero, yra geriausias matas tokios muzikos grožiui ir emocijai išmatuoti.

12 naujų Bruno Major dainų šildys, užliūliuos, sugraudins ir sujaudins. Klausant kai kurių kūrinių (pavyzdžiui, „On our Own”) bijosite net atsikvėpti, mat gali pasirodyti, jog kiekvienas papildomas iš šalies atsklidęs garsas sugadins trapų muzikos intymumą. Todėl neapsigaukite – nieko bendro su Bruno Mars ir Major Lazer neturintis atlikėjas yra kone nuostabiausias ir tyriausias modernios epochos romantikas, savo muzika galintis užkariauti net ir pačią šalčiausią širdį.

Sakysite, per emocionalu ir kiek per naivu? Galbūt. Tačiau tikrai ne per paika, prasta ar nuvalkiota.

„A Song For Every Moon” – ko gero pats šilčiausias šio rudens įrašas. Tad tiems muzikos mylėtojams, kurie šiek tiek labiau linksta romantikos link, šis albumas yra daugiau negu būtinybė. Tai pats tikriausias raminamasis, kurį kartą išbandę tikrai nebegalėsite sustoti.

DAINOS: Wouldn’t Mean A Thing, Easily, Places We Won’t Walk, On Our Own

KAUF „Regrowth”

Kartais reikiamai muzikai pasiekti užtenka vienos transliacijos radijo stotyje, kartais – įrašo tinklaraštyje, naujienų portale ar muzikiniame leidinyje, o kartais – tiesiog elementarios rekomendacijos. Pastarojo fakto dėka spalio mėnesio apžvelgiamų albumų sąraše atsirado kol kas praktiškai nežinomo atlikėjo KAUF debiutinis albumas „Regrowth”, kurio dainą radau kassavaitiniame savo mėgstamos JAV radijo stoties „KCRW” didžėjaus Chriso Douridas „atradimų” grojaraštyje.

KAUF kūryba – itin melodinga, intymi, bet tamsi šokių muzika. Nežinau, kas kaltas – ar faktas, kad pirmąją jo dainą išgirdau vėsią spalio naktį lietui liūdnai barbenant į langinę, ar tiesiog tai, kad šis žanras pastaruosius kelerius mėnesius neturėjo naujų ir netikėtų apraiškų, tačiau, kad ir kas tai bebūtų, „Regrowth” susiklausė kaip pats skaniausias netyčia atrastas kokybės ženklu pažymėtas desertas.

Šią muziką įsprausti į vieno žanro rėmus nėra lengva. Klausydamiesi amerikiečio debiuto išgirsite ir jamesblake’išką tamsą, ir laužytus „How To Dress Well” ritmus, ir netgi Nicolas Jaar polėkį. Visa tai vainikuoja itin švelnus aide paskendęs Ronaldo Kaufmano (toks yra tikrasis atlikėjo vardas) vokalas.

KAUF muzika – tokia, kurios itin gera klausytis naktį. Su polėkiu, bet svajinga. Veržli, bet kaip mantra kartais net įsukanti į meditacijas. Visas albumas – nuoseklus ir organiškas melodingas ir tamsus elektroninis kelias, kuriuo einant labai lengva paskęsti mintyse ir svajonėse.

Tai, kad atlikėjas jaučia muziką ir geba (gerąja prasme) manipuliuoti mūsų jausmais ir nepaleisti „nuo – iki”, stebėtis neverta. Ronaldas nuo vaikystės mokėsi groti pianinu, nemažai laiko yra praleidęs chore, neprastai valdo gitarą.

Ir nors kol kas apie amerikietį dar nerašo pagrindiniai muzikos leidiniai, tik laiko klausimas, kada jo muzika pateks ir į „didžiųjų” akiratį. Susižavėjimo juo neslepia „Resident Advisor” ar „XLR8R”. Į besižavinčiųjų KAUF muzika gretas stoja ir manoMUZIKA.

Stilingos, intymios ir netgi labai aistringos elektroninės muzikos dar niekada nebuvo per daug. Todėl drąsiai rekomenduojame „Regrowth” ir jums.

DAINOS: Through The Yard, Pacify, Let Slide

manoMIKSAS 056: Acoustics

Acoustics

Ramybė

Tokiomis akimirkomis, kai už lango siaučia vėjai, visą dieną nesustabdomai pliaupia lietus ir ruduo parodo savo tikrąjį veidą, norisi ramybės, šilumos ir pozityvios nuotaikos. Ir čia, tradiciškai, vėl į pagalbą ateina muzika.

Tada, kai labiausiai norisi pabėgti nuo rudeniškos nuotaikos, o sekmadienio monotonijai apkloti reikia šiltos akustinės ramybės, manoMUZIKA turi šiltą receptą.

Šįkart Jūsų dėmesiui – muzikinė akustinė ramybė ir ilgai kauptas daugiau kaip 60 išpuoselėtų, nugludintų, ramių ir pasakiškai muzikalių dainų. Dainų sąraše rasite ir pažįstamų vardų (tokių kaip „The National“, Damien Rice, Tom Baxter, James Vincent McMorrow, Michael Kiwanuka ar Nick Drake) ir atlikėjų, kurie Jums bus girdėti galbūt apskritai pirmą kartą.

Tačiau, kad ir kas begrotų, garantuojame, kad „Acoustics“ grojaraštis Jūsų sekmadieniniams namams įneš jaukios šilumos ir grąžins tikrą idėjinę ir vidinę ramybę.

Taigi, gero klausymo:)

Išleistas dešimtasis Stereophonics albumas

166494

Albumo viršelis

Dvejus metus lauktas, puoselėtas ir tvarkytas „Stereophonics“ albumas jau pasiekė parduotuvių lentynas. Dešimtasis Velso grupės diskas „Scream Above The Sound“ pagaliau išvydo dienos šviesą.

Jeigu pastaruosiuose dviejuose albumuose Kelly Jonesas su kompanija buvo linkęs daugiau eksperimentuoti, tai naujausiame įraše girdime tuos „Stereophonics“ garsus, kurie ir vertė juos pamilti, klausyti ir žavėtis. Taigi, jei iki šiol sentimentaliai prisimenate valų dainas „Mr. Writer“, „Dakota“, „Maybe Tomorrow“ ar „Have A Nice Day“, šis albumas – kaip tik Jums.

Mūsų, senų „Stereophonics“ gerbėjų širdis šis įrašas tikrai pradžiugino. Netgi labai, todėl tikimės, kad Jūsiškės taip pat džiaugsis ne ką menkiau.

Future Islands koncertas Vilniuje: muzikali spalio pabaiga pustuštėje erdvėje

2017-10-26 20-24-01 author Nendre Zilinskaite

Nuotrauka. N. Žilinskaitė

Paskutinį spalio ketvirtadienį Lietuva pasitiko neįprastai. Sostinėje esančioje “Compensa” koncertų salėje savo pasirodymą surengė “Future Islands” – grupė, kuriai pastaraisiais metais gerų žodžių negailėjo galybė žmonių.

Nepaisant to, kad ateities salos apie save davė žinoti daugiau kaip prieš dešimtmetį, jų vardas populiarumo aukštumas pasiekė 2014-aisiais, dienos šviesą išvydus grupės singlui “Seasons (Waiting On You)”. Ši daina tapo tokia populiari, kad paskelbus metų topus ji užkopė į aukščiausią poziciją tokiuose įtakinguose muzikos kanaluose kaip “NME”, “Pitchfork” ir “Spin”. Trumpiau tariant, “Seasons (Waiting On You)” nutiesė “Future Islands” kelią į taip ilgai siektą šlovės olimpą.

Šiemet išleidusi savo penktą studijinį albumą “The Far Field”, Baltimorės grupė leidosi į pasaulines gastroles. Viešėdami Europoje amerikiečiai buvo pakviesti ir į Lietuvą.

Deja, lietingas spalis populiariausios 2014 – ųjų dainos autoriams nežadėjo nieko gero. Prie “Compensos” nebuvo eilių, bilietų buvo galima gauti į valias, o išsvajotu sold-outu toil gražu nekvepėjo. Prie arenos buvo pilna laisvų vietų automobiliui pasistatyti, baruose tikrai nebuvo ankšta, o prasidėjus koncertui antras aukštas netgi nebuvo atidarytas. Tam tiesiog net nebuvo prasmės, mat ir pirmame aukšte buvo sočiai erdvės – vargu bau arenoje buvo daugiau kaip tūkstantis žmonių.

2017-10-26 20-30-15 author Nendre Zilinskaite

Nuotr. N. Žilinskaitė

Viena vertus, sunku patikėti (o kartu ir liūdna), kad šiuo metu populiarumo piką išgyvenantį kolektyvą susirenka pažiūrėti tiek mažai žmonių. Kita vertus, jau nuo pat pirmųjų pasirodymo akimirkų tapo akivaizdu, jog tai bus gera galimybė visiškai laisvai ir nevaržomai klausytis ir mėgautis gražia “Future Islands” muzika. Taigi, idėjiniai trūkumai buvo visiškai kompensuoti praktiniais, komfortą garantuojančiais privalumais.

Per koncertą Vilniuje Samuelio Herringo kolektyvas sugrojo daugiau kaip dvidešimt dainų. Todėl ištikimiausieji grupės gerbėjai (o jų tikrai buvo) tikrai nepasigedo “Future Islands” išpopuliarinusių perlų nuo “Ran” ar taip visų mėgstamo “Seasons (Waiting On You)” iki beveik prieš dešimtmetį išleistos nuostabios baladės “Little Dreamer”, skirtos, kaip pats Samuelis prisipažino, jo prarastai meilei.

Keli dalykai, kurių paskutinį spalio ketvirtadienį pritrūko salėje (neskaitant neužpildytų tuščių vietų) – tai palubėse kabantis disco kamuolys ir dūmų mašina. Du daiktai, galėję priversti pasijusti taip gerai, kaip galima pasijusti tik sentimentaliuose mokyklos šokiuose senoje aktų salėje. Būtent tokius pojūčius kėlė (ir kelia) “Future Islands” atliekama muzika, primenanti modernėjančią, bet kartu vis dar senove dvelkiančią praėjusio tūkstantmečio pabaigą.

IMG_3333

Future Islands koncertas

Synth pop muziką kuriantys amerikiečiai – kartais kiek vienodi ir nuspėjami. Jų muzika – nepretnzinga, tačiau labai nuoširdi, kelianti tą pozityvią “velnias, kaip šilta ir gražu” šypseną. Tačiau parastumą ir ritminį monotoniškumą su kaupu kompensuoja grupės lyderis Samuelis Herringas, paprasčiausiai neleidžiantis paskęsti ateities salų monotonijoje. Jo judesiai, atkaklumas ir nuoširdus darbas scenoje nepalieka abejingų. Ne veltui grupės pasirodymas Davido Lettermano laidoje (kur buvo atlikta daina “Seasons (Waiting On You)”) jau dabar yra vienas daugiausiai peržiūrų sulaukusių laidos muzikinių siužetų.

Vilniuje buvo nė kiek neprasčiau. Itin ekspresyvi, aktoriška ir labai manieringa Samuelio elgsena, jo šokiai ant scenos ir nuoširdus įsijautimas į muziką kaskart buvo palydimas publikos ovacijomis. Beje, bordiniais marškiniais pasidabinęs Samelis jau po kelių pirmų kūrinių buvo permirkęs prakaitu, o pasibaigus koncertui atrodė, kad jo marškiniai buvo tokie šlapi, jog juos galima tiesiog išgrežti… Jį stebėti velniškai įdomu, o jo pasirodymas ant scenos koncertą paverčia netikėtu performansu. Apskritai manau, kad S. Herringas – vienas įdomiausių ir šarmingiausių frontmenų visame pasaulyje, apie kurio neišsenkantį judesių arsenalą verta parašyti atskirus mokslinius darbus.

Baigusi koncertą grupė buvo priversta grįžti bisui. Nors publikos buvo mažai, vis dėlto ji buvo tokia pat nuoširdi ir užtikrinta, kokia yra “Future Islands” muzika. Tai buvo labai gražus ir jaukus paskutinio spalio koncertas.

Todėl tie, kurie praleido šį pasirodymą, nes tingėjo lietingą rudens vakarą trenktis į “Compensą”, turėtų graužtis nagus (visgi bilietai tikrai nebuvo brangūs). Na o tiems, kas grupės muzikos dar neatrado, bet netrukus tai padarys, belieka tik pavydėti mielo atradimo jausmo. Nes juos atrasti verta. Pamatyti – taip pat.

Džiaugiuosi, kad tai padaryti turėjau galimybę Lietuvoje.

Geriausios Foje dainos – jau Spotify ir iTunes platformose

FOJE_Spotify

Foje

Ilgai lauktas „Foje“ gerbėjų noras pagaliau išsipildė: geriausios grupės dainos – jau patalpintos populiariausiose muzikos transliavimo platformose visame pasaulyje. Tiek Spotify, tiek ir iTunes kultinio mūsų šalies kolektyvo fanai jau gali rasti 62 žinomiausias Andriaus Mamontovo grupės dainas.

Tai kūriniai, įtraukti į geriausių dainų albumus „Paveikslas” ir „Kita paveikslo pusė”. Juose galima rasti „Meilės nebus per daug”, „Geltonus krantus”, „Laužo šviesą”, „Vaikystės stogą”, „O, mano saule”, „Kitokį pasaulį” ir kitas grupę išgarsinusias dainas.

Dalį žinomų „Foje“ dainų grupės gerbėjai galės išgirsti ir dviejuose A. Mamontovo koncertuose metų Vilniuje (gruodžio 17 d.) ir Kaune (gruodžio 20d.). Į koncertą sostinėje liko keliolika bilietų. Bilietai sparčiai tirpsta ir į A. Mamontovo pasirodymą Kaune.

Andrius Mamontovas su bendraminčiais grupę „Foje” sukūrė dar 1983 metais. Tiesa, pradžioje kolektyvas vadinosi „Sunki muzika“. Per 14 savo gyvavimo metų kultinė šalies grupė išleido 9 studijinius, 3 koncertinius ir kelis geriausių dainų albumus. „Foje” laimėjo visus įmanomus to meto muzikinius apdovanojimus. Iki šiol oficialiai yra parduota daugiau kaip 200 000 šios grupės albumų kopijų – tai yra vienas geriausių rezultatų nepriklausomoje Lietuvoje.

Surengusi didžiausią visų laikų koncertą mūsų šalyje, grupė „Foje” iširo 1997 metais. Paskutinio vilniečių pasirodymo sostinėje klausėsi 60 tūkst. žmonių. Šio pasiekimo iki šiol nėra pavykę pakartoti nė vienai Lietuvos grupei.

Leif Vollebekk – Tallahassee

Kanados lyrikas Leifas Vollebekkas – vienas didžiausių pastarųjų metų manoMUZIKOS atradimų. Į mūsų akiratį jis pateko pasauliui padovanojęs nuostabias balades „Elegy“ ir „Into the Ether“ bei šiemet išleidęs pasakišką albumą „Twin Solitude“.

Vakar vakare Leifas prsistatė dar vieną iki kaulų smegenų mielą ir šiltą kūrinį „Tallahassee“.

Sam Smith – Burning

Po itin sėkmingo debiuto naujas Sam Smith albumas – vienas laukiamiausių pastarųjų metų albumų. Pilnas įrašas, kuris vadinsis „The Thrill Of It All“, muzikos parduotuves pasieks jau kitą savaitę – lapkričio 3 dieną.

Kurstydamas visų muzikos mėgėjų vaizduotę naujo albumo belaukiant britas šįryt pristatė dar vieną naują savo dainą „Burning“.

Rhye – Taste

Kol kas neturime žinių, kada Lietuvoje viešėjusi JAV grupė „Rhye“ išleis naują albumą. Tačiau jau sulaukę poros naujų dainų, šiandien gauname dar vieną.

Jūsų dėmesiui – šviežias dueto darbas „Taste“.

Beje, „Rhye“ jau pradėjo skelbti ir Europinio turo datas. Kol kas Lietuvoje koncerto datos nėra, bet… kas čia žino, kas bus toliau, mat grupė savo FB paskyroje pažadėjo paskelbti daugiau vietų, kuriose koncertuos viešėdama senajame žemyne.

Laura Mvula – Stay Awake

Faktas, kad Laura Mvula – ypatinga dainininkė, nieko nebestebina. Kūrybinga, muzikali, pretenzinga, bet labai žavinga britė turi du nuostabius studijinius albumus. Beje, jos debiutinis įrašas „Sing To The Moon“ buvo nominuotas ir Mercury prizui laimėti.

Šiandie muzikantė, kurią manoMUZIKA velniškai myli, pristatė naują dainą „Stay Awake“. Tiesa, šis kūrinys greičiausiai nebus įtrauktas į jos naują albumą, mat jį bus galima rasti Walto Disney’aus studijos sukurtų animacinių filmukų muzikos rinkinyje „Jazz Loves Disney 2“.

Dalinamės su jumis pasakiškai gražia simfonine melodija, kurią puošia Lauros Mvulos nuostabus balsas.

Netikėtai pasirodė naujas MØ EP

When i Was Young

When I Was Young viršelis

Jaunoji Danijos atlikėja MØ netikėtai šįryt paskelbė apie savo naujo nepilno albumo pasirodymą.

Iš atlikėjos stovyklos apie naujus albumus negirdėjome nieko naujo nuo pat debiutinio 2014-ųjų jos įrašo „No Mythologies To Follow“, todėl šiandieninė naujiena jos gerbėjus privertė maloniai nudžiugti.

Naujuoju MØ nepilnu albumu „When I Was Young“ dalijamės ir su Jumis.

Lietuvos grupė „The Roop“ išleido naują albumą „Ghosts“

THE ROOP A.Solominas 01

The Roop

Vilniečių grupė „The Roop“ atranda vis tvirtesnę vietą po lietuviškos muzikos saule. Prieš porą metų išleidę savo debiutinę plokštelę „To Whom It May Concern“, šią savaitę savo gerbėjams jie padovanojo antrą studijinį darbą „Ghosts“.

Tie, kurie galvojo, kad visas naujas 9 dainų rinkinys skambės taip, kaip skambėjo pirmieji du šio albumo singlai („Dream On“ ir „Keista Draugystė“), turėtų galvoti iš naujo. Antra studijinė plokštelė nėra vientisa, tad klausant jos atrodo, kad grupė vis dar ieško savo grynojo skambesio. Tačiau būtent šis ieškojimas ir paverčia albumą įdomiu ir netikėtu.

Gražiame ir skambiame pop roko albume savo dainą turėtų atrasti visi – ir tie, kurie leidžia laiką lietingą rudenį skaidydami knygą šalia spragsint židiniui, ir tie, kurie grimzta į netikėtą sentimentų ir svajų pasaulį, ir, žinoma, tie, kurie rudeniškai tamsai užklojus Lietuvos kelius, nori kiek stipriau spustelėti akceleratoriaus pedalą skambant užvedančiai muzikai.

Perklausykite naujausią Jessie Ware albumą

Glasshouse

Albumo viršelis

Švelnus it aksomas Jessie Ware balsas mus džiugina jau beveik 8 metus. Tiesa, merginos karjeros pradžioje ją matėme ne solo atlikėjos amplua – ji buvo pagalbinė vokalistė Jack Penate turo metu, įrašė porą kūrinių su SBTRKT, padėjo savo gerai draugei Florence Welch ir jos grupei „Florence and the Machine“ išleisti albumą „Ceremonials“.

Tačiau viskas pasikeitė 2012-aisiais – metais, kai dienos šviesą išvydo debiutinis Jessie Ware įrašas „Devotion“. Kritikų liaupsės, muzikinių leidinių įvertinimai, vis augantis gerbėjų būrys ir širdį virpinantys kūriniai „Wildest Moments, „Running“ ar „Sweet Talk“ į jauną, žavią ir švelnaus it aksomas balso savininkę dėmesį atkreipti privertė vis daugiau romantiškos muzikos mylėtojų.

Po dviejų metų Jessie išleido antrą studijinį įrašą „Tough Love“. Drauge su Edu Sheeranu sukurta albume esanti baladė „Say You Love Me“ buvo ne tik metų mega hitas, bet kartu ir vienas labiausiai senajame žemyne grojamų 2012-ųjų kūrinių. Plokštelė „Tough Love“ atlikėją įrašė į „A klasės“ populiariausių Jungtinės karalystės pop/R&B atlikėjų sąrašą.

Naujo (jau trečio) Jessie Ware albumo teko laukti 3 metus. Tačiau vakar laukimas baigėsi ir diskas „Glasshouse“ galiausiai buvo paleistas ne tik į pardavimų rinką, bet ir didžiąsias muzikines platformas. Toks pat šiltas, stilingas, modernus, kartais trapus, o kartais velniškai seksualus 12 dainų rinkinys ir vėl turėtų prikaustyti tūkstančius šilumos ir šypsenų ištroškusių širdžių.

Neabejojame, kad „Glasshouse“ sušildys ir tuos, kurie muzikoje ieškos šiluoms ir šį itin rudenišką ir žvarbų savaitgalį.