Liudas Zakarevičius

Justinas Jarutis Feat. Monique – Stay With Me

Šiandien pristatomas naujas grupės „Freaks On Floor“ lyderio Justino Jaručio darbas „Stay With Me“. Šį kūrinį muzikantas įrašė drauge su mūsų šalies atlikėja Monika Pundziūte – Monique.

„Kai mums gimė dukra Adelė, aš vis dažniau pradėjau groti namuose. Groti jai. Guldydamas žodžius ant popieraus bei ieškodamas naujo skambesio gitaros stygose susivokiau, kad kūriniai lipdosi itin sklandžiai. Pirmoji daina gimusi makaulėje – “ STAY WITH ME”. Niūniuodamas labai aiškiai girdėdavau šalimais skambantį moterišką vokalą, todėl nedelsdamas pakėliau mobilų ir pasukau Monikai. Ji, savo ruožtu, nedvejojusi sutiko prisidėti prie naujosios avantiūros“, – pristatydamas naują dainą rašė Justinas Jarutis savo paskyroje facebooke

Kanados roko legendai atminti – jausmingas Feist koveris

FeistGordon

Feist/ Gord Downie

Vakar Kanados muzikos sceną sukrėtė netektis – pralaimėjęs kovą su smegenų vėžių anapilin iškeliavo šalies alternatyvaus roko grupės „Tragically Hip“ lyderis Gordas Downie.

Užuojautų ir prisiminimų lavina okupavo socialinius tinklus – gerų žodžių 53 metų atlikėjui negailėjo ne tik Kanados muzikantai, bet ir menininkai, visuomenės veikėjai bei politikai.

Savo meilė Gordui Downie ne kartą yra deklaravusi ir neseniai Lietuvoje viešėjusi Feist. Reikšdama užuojautą atlikėjo artimiesiems ir gerbėjams, kanadietė įrašė ir itin lyriškos bei labai jausmingos „Tragically Hip“ dainos „Stranger“ koverį.

Islandijoje metus užbaigs naujas Sigur Rós organizuojamas festivalis

black_sand_beach

Islandija

Apie Lietuvos meilę Islandijai, jos gamtai ir žmonėms byloja ne tik faktas, kad ši šalis pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę ar žinia, kad sostinės Islandijos gatvėje kasmet vyksta vienos dienos festivalis „Takk, Iceland“. Apie mūsų meilę šiai mėnulio salai kalba ir dažnos Lietuvių išvykos į Islandiją, neblėstanti meilė kiek daugiau nei 300 tūkst. gyventojų turinčios šalies muzikos scenai, kultūrai ir dar visa galybė kitų racionalių (ir ne tik) aplinkybių. Bet velniop tuos argumentus. Islandija yra pasakaiška šalis, kurios tiesiog neįmanoma nemylėti.

Tačiau jeigu jūs dar nebuvote Islandijoje, o savo argumentų krepšyje vis ieškote dar vieno papildomo (čia apsilankyti ar sugrįžti), turime jums absoliutų ir nenuginčyjamą. Ir šįkart, kaip jau supratote, argumentas yra susijęs su MUZIKA.

Reikjavike susibūrusi šios šalies super grupė „Sigur Rós“ pranešė organizuojanti naują festivalį  „Norður og Niður„. Muzikinė šventė, kurios pavadinimas, išvertus pažodžiui, reiškia „Šiaurė ir ėjimas žemyn“ (šnekamojoje kalboje ši frazė verčiama į „viskas eina velniop“), vyks salos sostinėje gruodžio 27 – 30 dienomis.

Jau paskelbti ir pirmieji atlikėjai, grosiantys festivalyje „Norður og Niður“. Muzikinėje šventėje pasirodys „Mogwai“, Jarvis Cocker, Kevin Shields, „Stars of the Lid“, Juliana Barwick, Dan Deacon, „Blanck Mass“ ir Alexis Taylor iš „Hot Chip“ bei tokie islandų atlikėjai kaip  Jóhann Jóhannsson, „the Icelandic Dance Company“ , „JFDR“, „Mammút“, „Hugar“, Sin Fang, Sóley ir Örvar Smárason. Žinoma, šventėje gros ir jos organizatoriai, grupė „Sigur Rós“. Jonsi ir kompanija surengs 4 koncertus Harpa koncertų salėje.

10 minučių su Thundercat: gyvas pasirodymas NPR studijoje

Los Andželo bosistas, gitaristas, prodiuseris ir apskritai velniškai talentingas atlikėjas Thundercat dar vasario pradžioje išleido trečią savo studijinį albumą „Drunk“. Praėjus daugiau nei pusmečiui nuo šios akimirkos Stephenas Bruneris (toks yra tikrasis muzikanto vardas) su kompanija apsilankė radijo stoties NPR studijoje. Čia Thundercat surengė 10 minučių trukmės pasirodymą „Tiny Desk“ koncertų sesijoje.

Muzikos gurmanų dėmesiui – naujas Beck albumas

Colors

Beck albumo viršelis

JAV muzikos genijus Beckas 13-ojo savo albumo privertė laukti daugiau kaip trejus metus. Kritikų liaupsių ir išskirtinio melomanų dėmesio sulaukęs muzikanto diskas „Morning Phase“ užkėlė tokius lūkesčius, kad, kaip viename interviu prisipažino atlikėjas, buvo tiesiog privalu sukurti kažką tobulo.

Kelerius metus ruoštas diskas – tikrai arti tobulybės. Ir, kas svarbiausia, tikrai vertas Jūsų ausų.

Kaip tik dar vienam rudeniškam spalio savaitgaliui – visiems gyvenimo atvejams tinkantis Becko albumas „Colors“

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: rugsėjis, 2017

Albumai_rugsejis

Rugsėjo mėnesio albumai

Po trumpo atokvėpio manoMUZIKA ir vėl grįžta prie mėnesio albumo apžvalgų. Šie metai – itin derlingi, todėl labai tikimės, kad kai kurios apžvalgos padės atrasti arba tiesiog primins 2017-ųjų įrašus, be kurių šį periodą įsivaizduoti bus sudėtinga.

Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į rugsėjo mėnesį, kuris, tiesą sakant, ir vėl nepagailėjo kokybiškos muzikos. Tačiau šįkart turėjome išsirinkti 4 albumus, kuriuos traukiame į apžvelgtųjų sąrašus.

THE KILLERS „Wonderful Wonderful”

Dar praėjusio dešimtmečio pradžioje „The Killers” buvo kone dievai. Pirmieji du albumai ir tokie kūriniai kaip „Mr. Brightside”, „Somebody Told Me”, „Read My Mind” ar „All the Things that I’ve Done” tikrojo indie roko gerbėjams buvo daugiau nei išganymas. Turėjome savo dievaičius, dėl kurių buvo galima nueiti kryžiaus kelius. Tačiau albumą „Sam’s Town” prodiusavusį Flood pakeitė Stuartas Price’as ir 2008-aisiais pasirodžiusį diską „Day & Age” žiaugčiodami tikrieji žudikų fanai nurašė netikėtam atsitiktinumui.

Gitaras keitė sintetiniai klavišiniai, o indie roko pažibų naująja vizitine kortele tapo pop hitas „Human”. Nesusipratimas grupės gerbėjams kirto tiesiai į paširdžius, tačiau „The Killers” lyderis Brandonas Flowersas ramino fanus teigdamas, kad tikrasis indie rokas sugrįš sulig nauju albumu.

Kito grupės įrašo teko laukti ketverius metus, tačiau 2010-aisiais pasirodęs saldus kaip cukraus vata solinis B. Flowerso diskas nežadėjo nieko gero. Gerbėjų viltys visiškai subliūško pasirodžius „Day & Age” follow up’ui, kuris buvo pavadintas „Battle Born”. Tas pats saldus skambesys (puikiai įsikomponuojantis grojaraštyje šalia Taylor Swift ar post-VIVA LA VIDA’iškos „Coldplay” kūrybos), tos pačios mokyklos šokiams besisukant disco kamuoliui tinkančios sintetinės baladėlės senuosius Las Vegaso rokerių gerbėjus atstumdavo taip pat, kaip vienas kitą atstumia teigiami magnetai.

Kadangi pats kadaise buvau didelis „The Killers” gerbėjas, karčią realybę priėmiau tikrai su skausmu. Tačiau nuvažiavęs į vieną iš jų „Battle Born” pristatymo koncertų galutinai susitaikiau su netektimi: gyvai jie vis dar groja puikiai, klausytojus vis dar labiausiai „veža” jų senoji kūryba, o jų niūrią transformaciją priėmiau tiesiog kaip neginčijamą duotybę. Senieji žudikai mirė, todėl reikia mesti sentimentus šalin ir gyventi toliau.

Tačiau šių metų pradžia pakeitė daug dalykų. „The Killers” savo pirmuoju naujojo albumo singlu pasirinko dainą “Run For Cover” – kūrinį, primenantį pirmuosius du grupės albumus. Antrąjį singlą – titulinę albumo dainą taip pat pastarajame B. Flowerso kūrybos kontekste galime vadinti gan kietu kūriniu. Taigi, pirmieji naujo albumo (kurio grupės gerbėjai buvo priversti laukti net 5 metus) šaukliai pagrįstai leido tikėtis tų senųjų žudikų atgimimo.

Deja, bet rugsėjo 22 diena visus lūkesčius sudaužė į šipulius. Ilgai lauktas išankstinėmis svajonėmis pasąmonėje puoštas albumas pasirodė kaip bandymas prikelti jau kelerius metus anapilin iškeliavusį lavoną. Perklausius visą „Wonderful Wonderful” ilgai neapleido jausmas, kad naujas 10 dainų albumas –penkių skirtingų kolektyvų dainų rinkinys. Tai buvo eklektiška kakofonija, kurioje norima įtikti visiems. Jame pilna visko – ir disko stiliaus, ir elementarios sintetikos, ir minėtų kūrinių su gitariniais skambesiais, ir dar kelių muzikinių žanrų apraiškų. Jokio vientisumo, jokio nuoseklumo ir, kas svarbiausia, jokio organiškumo.

Jeigu kažkada buvau susitaikęs, kad „The Killers” pasikeitė (ir supratau, kad rinkos diktatas, šlovės ir populiarumo poreikis tiesiog nugalėjo žanro galimybes), tai dabar supratau, kad Las Vegaso vyrukai tiesiog tapo pataikūnais, kurie nori įtikti kiekvienam skoniui. Tačiau jeigu mėgsti single mault’ą, tai toli gražu nereiškia, kad mėgausiesi ir visomis blendo rūšimis. Tai turėtų suprasti ir albumo kūrėjai, mat muzikai (bent jau šiuo klausimu) galioja lygiai tokios pačios taisyklės.

Taip, albume yra kelios gražios dainos (vien ko verta baladė „Some Kind Of Love”), tačiau ar to gana Killersams? Baikit, nemanau.

Iš grupės, dėl kurios kažkada galėjau numirti, „The Killers” tapo kolektyvu, kurio kartais tiesiog darosi koktu klausytis. Gaila.

Klausite, kodėl manoMUZIKA rekomenduoja perklausyti šį albumą? Atsakymas labai paprastas: tam, kad suprastumėte, kaip per šitiek metų gali būti devalvuota kolektyvo, kuris kadaise buvo nuostabus, vertė.

Dainos: Run For Cover, Wonderful Wonderful, Some Kind Of Love

FINK “Resurgam”

Fink muzika prilimpa toli gražu ne iš karto ir, žinoma, toli gražu ne kiekvienam. Dažniausiai ji būna muzikali, gili, tačiau pakankamai tamsi.

Iki šiol manau, kad nėra tobulesnio pavadinimo „Fink” albumui nei 2011 metais išleistas įrašas „Perfect Darkness”. Iš tiesų jeigu įmanoma būtų apibūdinti Fino Greenallo ir kompanijos kūrybą, tikslesnio pavadinimo nei nuostabi tamsa neįmanoma sugalvoti.

Ne išimtis ir rugsėjo pabaigoje išleistas „Resurgam” (beje, kalbant apie šį įrašą reikėtų nepamiršti, kad tai jau antras „Fink” diskas per metus. Dar pavasarį įgyvendindamas savo seną svajonę Finas išleido puikų bliuzo įrašą).

„Resurgam” – tamsus, bet labai muzikalus albumas. Vėlgi, kaip ir visi grupės įrašai, „kabinti” jis pradeda perklausius jį antrą ar trečią kartą. Nes tik tada pradedi jausti visas Fino muzikos subtilybes.

Plokštelėje, kurioje yra 10 dainų „Fink” gerbėjai ras visko – ir lyrikos (daina „Not Everything Was Better In The Past”), ir polėkio, išsirišančio į nuostabią kulminaciją (daina „Godhead”), ir raudą („Word to the Wise), ir pasakiškos muzikinės filosofijos (titulinis įrašo kūrinys), ir autobiografinių motyvų (kompozicijoje „Day 22” muzikantas pasakoja apie tai, kaip jis atsisveikina su savo priklausomybėmis).

Bet juk pati „Fink” kūryba ir yra priklausomybė. Tai nuostabi muzikinė giria, į kurią įžengus nebeįmanoma rasti kelio atgal. Ir tas paklydimas muzikos girioje leidžia mėgautis kiekviena pasivaikščiojimo tos klampios, neišžengiamos muzikinės girios akimirka.

Išleidę naują įrašą britai „Fink” sukūrė dar vieną muzikinį tamsos šedevrą, kurį prisijaukinus nesinori galvoti apie jokį galimą išsiskyrimą.

Dainos: Godhead, Not Everything Was Better In The Past, Word To The Wise

BENJAMIN CLEMENTINE “I Tell A Fly”

Į Prancūziją išvykusio brito debiutinis albumas „At Least For Now” buvo tikras šedevras. Tokie kūriniai kaip „London”, „The People and I” ar „Gone” virpino ir leido jo muziką pajusti iki pat kaulų smegenų, o pats albumas buvo toks nuoširdus, grynas ir tikras, kad jo neįvertinti tokiame globaliame technikos amžiuje tiesiog nebuvo įmanoma. Savo sudėtingą gyvenimą apdainavęs Benjaminas pakerėjo, užbūrė ir pavergė daugelį. Kad taip įvyko galima daryti išvadą ne tik dėl laimėtos „Mercury” staulėlės, bet ir dėl sausakimšų jo turo koncertų, nuoširdžių interviu ir, žinoma, poreikio matyti muzikantą kone kiekviename muziką mylinčių žmonių renginyje.

Poetas, keliautojas, mąstytojas, klajoklis, žinoma, muzikantas – tai tik keli epitetai iš tūkstančių, tinkantys apibūdinti išskirtinio su niekuo nesumaišomo balso savininką Benjaminą Clementine’ą.

Naujasis dainos „London” kūrėjo albumas – kiek kitoks. Be to, kad jame – gerokai daugiau instrumentų bei eksperimentavimo, klausant šio įrašo neapleidžia jausmas, kad veiksmas vyksta teatro scenoje. Čia daug dramos, daug lyrikos, gan ryškios kulminacijos ir pasakiškai daug muzikinės įvairovės.

Tradiciškai, akivaizdu, kad muzikantas žavisi klasikine muzika. Ypatingai tokiais kompozitoriais kaip Eric Satie ar Claude Debussy. Tai itin išryškėja klausant pianino solo melodijų.

Taip, kaip ir pirmajame albume “I Tell A Fly” nuolat juntamas liudesys ir tam tikras nostalgijos prieskonis. Ir tai natūralu, mat ir čia dominuoja gyvenimiškos kasdienybės temos, socialinės problemos, su kuriomis susiduria pasaulis, ir egzistencinių atsakymų į sudėtingiausius klausimus paieškos. Tačiau šis įrašas – tai dar viena neabejotina galimybė įsitikinti, koks talentingas, nenuspėjamas ir įvairus kūrėjas yra Benjaminas Clementine’as. Kiekvienas kūrinys čia – nauja istorija, kurioje, kaip ir Davido Lyncho filmuose, niekada negali žinoti, kas tavęs tyko kitame žingsnyje.

“I Tell A Fly” – vienas įdomiausių šių metų įrašų. Tačiau nieko kito iš šio atlikėjo mes ir negalėjome tikėtis. Belieka tik džiaugtis, kad jis nepasimetė Kamdeno gatvėse, o Paryžiaus užkampiuose jį pamatė tie žmonės, kurie leido jo talentą pajusti visam pasauliui.

Džiugu, kad B. Clementine’o fenomenalumą netrukus dar kartą galės pajusti ir mūsų šalies melomanai. Jo koncertas Vilniuje – jau lapkričio viduryje.

THE WAR ON DRUGS “A Deeper Understanding”

Sakoma, kad kiekvienai muzikai suskambėti reikia tinkamo laiko. Tačiau yra ir tokių kūrėjų, kurie gerai skamba praktiškai visur. Vieni tokių – amerikiečiai “The War On Drugs”.

Ketvirtą grupės albumą “A Deeper Understanding” JAV indie muzikos tinklaraščiai dar nuo metų pradžios krikštijo vienu laukiamiausių metų įrašų, o ditirambus jam giedojo ne tik muzikos kritikai, bet ir patys muzikantai.

Žinoma, tokius išankstinius lūkesčius Pensilvanijos kolektyvui leido turėti prieš trejus metus išleistas itin sėkmingas ir labai kokybiškas darbas “Lost in Dream”. Taigi, būtent nuo jo, galima sakyti, ir prasideda amerikiečių sėkmės istorija.

Ar naujasis “A Deeper Understanding” savo koncepcija labai skiriasi nuo “Lost In Dream”? Tikrai ne. Tačiau konceptualiam skirtumui nėra jokios prasmės jeigu tavo kūryba pasiekia vis daugiau ausų ir širdžių.

Klausydamiesi “The War On Drugs” išgirsite, regis, galybę nuo seno puikiai pažįstamų atlikėjų – nuo Bruce Springsteen ar “Fleetwood Mac” iki prieš savaitę anapilin iškeliavusio Tomo Petty ar grupės “Dire Straits”. Tačiau, ko gero, tai yra vienas iš nedaugelio pasaulio kolektyvų, kuris, sugėręs visas įmanomas gerąsias įtakas, pats sugeba išlikti toks jaukus ir savitas.

Įsivaizduokite, iš albume esančių dešimties dainų, daugiau kaip pusės trukmė – virš 6 minčių. Vienas kūrinys tęsiasi 11 minučių. Tačiau nei viena kompozicija (net ir pati ilgiausia) neatrodo ištempta, per ilga ar kelianti nuobodulį. Priešingai, perklausius visą albumą “nuo – iki”, norisi dar.

Jeigu reikėtų, galėčiau lažintis, kad “A Deeper Understanding” šiemet ir vėl dominuos portalų ir tinklaraščių topuose. Taip skoningai ir muzikaliai prikelti praėjusio amžiaus dinozaurus gali tik vienetai. Smagu, kad vienų iš tų vienetų liudininkais galime būti ir mes.

Dainos: In Chains, Clean Living, Up All Night

Nedidelėje Norvegijos saloje įrašytame akustiniame A-ha koncerte – geriausios grupės dainos

Grupė „A-ha“ šių metų birželį trumpam persikėlė į Norvegijai priklausančią nedidelę salą Giske. Tai buvo paslaptinga hito „The Sun Always Shines On TV“ kūrėjų kelionė, kurios metu Morteno Harketo kompanija surengė itin slaptą akustinį „MTV Unplugged“ pasirodymą.

Šio jaukaus koncerto metu į studiją, kurioje vyko renginys, nebuvo leidžiama įsinešti nei telefonų, nei jokių kitų įrenginių, kuriais galima nufilmuoti renginio akimirkas. Būtent todėl į internetą „nenutekėjo“ jokios akimirkos iš akustinės „A-ha“ sesijos.

Tačiau pagaliau atėjo TA diena, kuomet kultinė, dar 1982-aisiais susikūrusi grupė, šį įrašą, pavadintą „Summer Solstice“, paleido į dienos šviesą. Grupės paskyrose „Youtube“ jau galima rasti kelias video dainas, o Spotify – visą dvigubą albumą, kuriame – tokie hitai kaip „Take On Me“, „Stay On These Roads“, „Lifelines“ ir kiti.

Švelnusis lyrikas Bruno Major pristato savo debiutinį albumą (perklausykite)

A Song For Every Moon

Albumo viršelis

Jeigu norite romantikos, ramybės, polėkio, įkvėpimo, sentimentų ir visų kitų šiltų dalykų, kurie „sutilptų“ po vienu stogu, manoMUZIKA turi jums neįtikėtiną pasiūlymą. Ir to pasiūlymo vardas – Bruno Major.

Neapsigaukite, šis vardas neturi nieko bendro nei su Bruno Mars, nei su Major Lazer. Priešingai, tiek muzikos, tiek tesktų, tiek ir žanro prasme tai visiškai nepanašūs atlik4jai.

Bruno Major muzika – itin trapi, melodinga ir intymi. Galbūt tai ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurių šis Šiaurės Londono gyventojas pastaruosius metus išleisdavo savo naują dainą kiekvienos pilnaties metu. Ne veltui Bruno savo Spotify paskyroje netgi buvo sukūręs grojarašį „A Song For Every Moon“, kurį nuolat papildydavo nauja daina.

Praėjo beveik metai ir savo miegamajame kurtas dainas jis pavertė nuostabiu 12 dainų albumu (kuris, beje, vadinasi taip, kaip ir ilgai kauptas jo playlistas). Švelnūs pop/elektronikos garsai neturėtų palikti abejingo nei vieno – nei tų, kurie mėgsta laiką leisti romantiškoje žvakių švesoje, nei tų, kurie ciniškai stebėdami aplinką teigia, kad pop muzika išsisėmė ir ten nebeliko nieko gražaus.

Šį savaitgalį Bruno Major debiutinį albumą suksime ne vieną kartą. To linkime ir jums:)

Debiutinis Liam Gallagher albumas pasiekė parduotuves (+ audio)

As You Were

Albumo viršelis

Kalbėdamas su NME ir paprašytas įvertinti visus „Oasis“ ir savo albumus, ką tik pasirodžiusiam savo soliniam debiutui Liamas Gallagheris parašė 11 balų iš 10.

Teoriškai, toks atlikėjo požiūris, kurį daugelis greičiausiai pavadino elementaria arogancija, nieko pernelyg nenustebino. Tačiau, kad ir ką begalvotų skeptikai, pirmas tikras solinis Liamo albumas – itin galingas ir atremiantis visas išankstines kritikų nuostatas.

„As You Were“ – neabejotinai gerokai drąsesnis ir stipresnis įrašas nei du ankstesnės Liamo grupės „Beady Eye“ albumai. Su „Oasis“ lyginti nesiryžtame, tačiau tai, ką sukūrė brolis Gallagheris yra velniškai gerai.

Beje, įdomu ir tai, kad Liamo brolis Noelis lapkričio pabaigoje taip pat išleis naują albumą. Tiesa, tai bus jau trečias jo ir jo grupės „High Flying Birds“ darbas.

Dream pop atstovai Yumi Zouma išleido naują albumą (perklausykite)

Willowbank

Albumo viršelis

Naujosios Zelandijos dream pop/chillwave trio „Yumi Zouma“ portalas manoMUZIKA atsakingai seka pastaruosius porą metų. Švelni, labai vasariška, melodinga ir šiltiems liepos saulėlydžiams puikiai tinkanti muzika mūsų portalo autorius sužavėjo taip, kad negalime jų atsiklausyti iki šiol.

Praėjusiais metais „Yumi Zouma“ išleido savo debiutinį albumą „Yoncalla“. Naujo įrašo teko laukti kiek daugiau nei metus. Tačiau akivaizdu, kad laukimas tikrai pasiteisino. Gerokai brandesnis, labiau išieškotas ir dar spalvingesnis įrašas „Willowbank“ vakar pasiekė viso pasaulio muzikos parduotuves.

Dalinamės juo ir su Jumis. Nes kas gi kitas jei ne muzika gali geriau sušildyti vėsų ir tamsų spalio šeštadienį.

Aquilo – Thin

Elektropop muzikos duetas „Aquilo“ dar metų pradžioje išleido puikų debiutinį albumą „Sihouettes“. Visus 2017-uosius  praleidę koncertuodami ir tobulindami savo skambesį, kolektyvo nariai pristato dar vieną naują dainą. Šįkart ji gali kiek priminti populiarųjų Islandijos atlikėją Asgeir, tačiau tai naujojam britų dueto darbui „Thin“  tik prideda žavaus skambesio.

 

Perklausykite naują gyvą Golden Parazyth EP

Golden Parazyth

Golden Parazyth (nuotr. grupės archyvo)

Golden Parazyth“ – grupė, kurios egzistavimą ir kūrybos vingius manoMUZIKA seka su didžiuliu pasimėgavimu. Su malonumu stebėjome jų koncertą Botanikos sode, klausėmės jų pasirodymo ir šiųmetiniame „Laisvės Piknike“ Kauno Nemuno saloje. Žinoma, labai laukiame ir jų išskirtinio pasirodymo Kotrynos bažnyčioje, kuris įvyks lapkričio 26 dieną (bilietų į jį ieškokite ČIA).

Jo belaukiant „Golden Parazyth“ pristato tumpą 5 dainų „gyvą“ EP. Jame – Vilniaus universiteto botanikos sode atlikti kūriniai „7“, „Upė“, „Come Closer“, „Winter Man“ ir „Try Again“.

Andriaus Mamontovo dienoraščiai: kaip gimė daina „Geltoni krantai“

GELTONI KRANTAI

Nuotr. A. Mamontovo archyvo

Iki Andriaus Mamontovo penkiasdešimtmečio koncertų lieka viso labo keli mėnesiai. Gruodžio 17 d. Vilniuje ir gruodžio 20 Kaune solinius koncertus surengsiantis muzikantas ir toliau dalinasi savo dienoraščiais.

Šįkart savo paskyroje facebooke A. Mamontovas pasidalino istorija, kaip buvo sukurtas vienas populiariausių legendinės grupės „FOJE“ kūrinys „Geltoni krantai“

GELTONI KRANTAI

1986 birželio vidurys

Už poros savaičių keliausių į armiją. Neįsivaizduoju, kas ir kur manęs laukia ateinančius dvejus metus. Po mūsų sėkmingo pasirodymo festivalyje „Lituanica-86” sulaukėme keleto pasiūlymų koncertuoti. Pasirinkome tą, kuris viliojo labiausiai: dvi dienas pasirodyti Palangos „plaščiadkės“ scenoje. Tai legendinė vieta, kurią žino visas Lietuvos jaunimas, kiekvieną vasarą ten susirenkantis į diskoteką.

Keliaujame į pajūrį traukiniu. Aš, Lukošius, Burokas, Rainys ir keli mūsų bendri draugai. Netgi nakvosime „plaščiadkės“ šonuose, po tribūnomis esančiuose kambarėliuose. Negaliu tuo patikėti.

Atvykstame į Palangą. Pirmas pasirodymas jau šį vakarą. Ką tik sužinojome, kad nėra jokios aparatūros, kad galima būtų įgarsingi gyvai grojančią grupę. Kraipysimės pagal fonogramą. Galbūt tai dar smagiau. Juk tai – diskoteka. Man, tiesą sakant, tai mažiausiai rūpi, nes manęs laukia sušikta armija ir aš noriu kelias paskutines dienas įkvėpti kuo daugiau gryno jūros oro.

Naktį keliese einame per parką prie jūros. Tai visada geriausias nuotykis, nes pliažą naktį saugo pasieniečiai ir vaiko visus, kurie ten ateina. Jie dar kartais vakare suaria pliažo smėlį, kad ryte galėtų matyti ar neišlipo koks kapitalistų šnipas į krantą, atplaukęs iš Švedijos baidare ar povandeniniu laivu.

Romas pameta savo „džono lenono“ akinius. Kurį laiką ieškome jų smėlyje. Randame, tik be vienos kojelės. Romas užsideda ir įsitikinęs, jog akiniai ir taip puikiai laikysis, patraukia mūsų nakvynės vietos link. Stabtelime prie parke esančio akmeninio urvo. Naktį jis atrodo dar paspaltingiau. Pradedame balsu fantazuoti, kad tai žmonių aukojimo vieta.

Kitą dieną mūsų pasirodymas „plaščiadkėje“ neįvyksta, nes du grupės nariai (nesakysiu kurie, bet tai ne Romas ir ne aš) visą dieną vartojo tauriuosius gėrimus ir vakare galėjo tik sėdėti ant pievelės, linksmai kikendami žiaugčioti ir paslaptingai šypsotis. Rytoj važiuosime atgal į Vilnių. Ten pirmą kartą filmuosimės televizijos laidoje „Metronomas”, o tada mane ir Arnoldą paims dviems metams į armiją.

1987 birželio vidurys

Baigėsi mano pirmieji tarnybos metai. Ta proga orkestro dirigentas nusprendė surengti egzaminą. Maždaug, „pažiūrėsime, kas ko išmoko šioje vyriškumo mokykloje”. Uždavė išmokti „Krasnaya zaria” – patį baisiausią orkestrinį kūrinį pasaulyje. Jis yra nenormaliai ilgas, jame visą laiką keičiasi tempai ir metras. Vienu žodžiu, niekas jo iki galo nemoka ir dė to, kai grojame visu orkestru, tas kūrinys tamba dar baisesnis.

Man atrodo, kad mūsų dirigentas ir pats nelabai žino tą kūrinį. Bet akivaizdu, kad jis nusprendė ant mūsų pajoti, todėl visi sulindę į kampus mokinasi savo partijas. Aš taip pat stuksiu per gumos gabalą ir bandau įsiminti tą nelogizmą. Dirigentas majoras Stepanovas kviečia visus po vieną į savo kabinetą, kur išklausęs susako pastabas ir parašo pažymį.

Ateina mano eilė. Įeinu, atiduodu pagarba, prisistatau. Majoras duoda ženklą groti. Su mažesniais ar didesniais netikslumais, šiaip ne taip atlieku mažojo būgnelio partiją ir viliuosi, kad dirigentas, taip pat kaip ir aš, pames natas ir nebežinos, kurioje kūrinio vietoje esame. Kai baigiu groti, jis pasižiūri į mane savo kreiva šypsena ir šiek tiek trūkčiojančia kaire akimi ir sako: „na ką, Mamontov, prastai…rašau tau trejetą”. Susuka trejetą į dienyną. Tą akimirką iš kažkur atskrenda musė, kuri nutūpia tiesiai ant ką tik parašyto trejeto. Mjoras laimingas šypsosi ir sako: „matai ko vertas tavo pažymys? Musė visada šūdą užuodžia ir ant jo nutupia“. Tik jam ištarus šiuos žodžius, musė pakyla ir nutupia majorui ant nosies… Vos laikausi nesijuokdamas. Stepanovas susimėto ir liepia man eiti lauk. Išėjęs į koridorių juokiuosiu balsu.

Kaip ir kiekvieną vakarą, pasiėmęs iš budinčiojo raktus atsirakinu dirigento kabinetą ir prisėdu prie pianino. Jau kurį laiką ratu suku kelis akordus. Prisiminiau praėjusią vasarą, kai naktį prie jūros smėlyje ieškojome Romo akinių. Jaučiu, kaip šis prisiminimas užspaudžia gerklę… Armijoje, kur nuolat esi aptvertas tvora, prisiminimai apie laisvę yra tokie stiprūs. Jei tik galėčiau grįžti į tas akimirkas, kūrių jau nebebus. Į tą laiką, kai esi toks naivus ir nepalaužiamas. Į tuos geltonus krantus…

Per kelias dienas parašau visą „Geltonų krantų” tekstą. Grįžęs iš kariuomenės noriu iš karto surinkti naują grupę ir pradėti repetuoti. Turėsių krūvą naujų dainų.

1988 birželio vidurys

Po dviejų metų pertraukos,kartu su Arnoldu ieškome naujų muzikantų. Kol mūsų nebuvo Darius Burokas išėjo į kariuomenę ir grįš tik po metų, Romas Rainys groja „Katedroje”, o Saulius Valikonis – „Ad Libitum”. Iš „Foje” 1986-ųjų metų sąstato prie mūsų prisijungs tik Genys (Eugenijus Pugačiukas).

1988 spalis

Šiuo metu „FOJE” yra Arnoldas Lukošius (klavišiniai), Eugenijus (Genys) Pugačiukas (mušamieji), Robertas Meržvinskas (saksofonas), Jaunius Beinortas (gitara), Gediminas Simniškis (bosas) ir aš (vokalas, klavišiniai, gitara).

Susitariau su Zinute iš Vilniaus plokštelių įrašų studijos, kad ras mums laiko savo grafike ir mes galėsime ten įrašyti dvi naujas dainas – „Tu nieko dar nepažinai” ir „Geltoni krantai”. Pasikviečiau dar ir grupės „Ad Libitum” būgnininką Gintą Baltrukaitį, kuris turi ritmo mašiną ir ne tik ją paskolins, bet ir pats ateis į studiją padėti mums suprogramuoti reikiamus ritmus.

Genys gyvai gros tik dainoje „Tu nieko dar nepažinai”. „Geltoniems krantams” labiau tiks programuotas ritmas. Nežinau kodėl, tačiau man taip patinka ritmo mašinos. Man jos kaip kažkokie gyviai, idealiai skambantys ir mušantys ritmą.

1988 gruodžio 17

Šiandien Vilniaus sporto rūmuose pasirodėme „Jaunimo estradoje 88”. Reikėjo pristatyti naują dainą. Nusprendėme atlikti „Geltonus krantus”. Vėliau publika balsavo. Užėmėme 11-ą vietą.

Kažkas priėjęs pasakė, kad „FOJE” jau mirė… Rimtai? „Geltoni krantai” tikrai tokia bloga daina? Ar dabar visos mūsų dainos turi būti kaip „Laužo šviesa”? Ar žiūrovai nori, kad mes būtume kaip „Modern Talking”, kurių visos dainos vienodos? Ir apmaudu, ir pikta vienu metu.

1989 rugpjūčio 7
Šiandien baigiamasis „Roko maršo” koncertas Vilniuje, Kalnų parke. Gal mažiausiai 20 tūkstančių žmonių. Keliavome per Lietuvą kartu su Amerikos lietuvių grupėmis. Darius Polikaitis, Edis Punkris, „Naujas kraujas” ir keliuose koncertuose prisijungusi „Antis” bei kitos lietuviškos grupės. Dvi savaitęs trukęs nuotykis baigiasi. Mums tai buvo svarbu ne tik todėl, kad „Roko maršas” kalba apie laisvę. Prieš pat jo pradžią kasetėje išleidome pirmą savo oficialų albumą „Geltoni krantai”. Įrašai jame kiek chaotiški, nes dainos įrašinėtos įvairiais laikotarpiais ir skirtingose studijose, tačiau panašu, kad „FOJE” pradeda įsitvirtinti Lietuvoje.

Visur grojome pilnuose stadionuose, kur minios žmonių kartu dainavo „Laužo šviesą”, „Geltonus krantus” ir „Kitokį pasaulį”. Šios dainos akivaizdžiai yra mūsų didžiausi hitai. Kelis kartus kažkas iš žurnalistų pasakė, kad tai ne tik „Roko maršas”, bet ir „FOJE” triumfo žygis per Lietuvą. Gal kiek per garsiai skambanti frazė, tačiau ją be proto malonu girdėti.

Šią vasarą prie mūsų prisijungė legendinis klavišininkas Robertas Griškevičius. Man kartais atrodo, kad jis grojo visose populiariausiose Lietuvos grupėse. Nuo „Hiperbolės”, „Dainų teatro“ iki „Rondo”.

Pavasarį teko atsisveikinti su Arnoldu, kuris paliko „FOJE”. Buvo labai skaudu jam pasakyti, kad kažkas nesiklijuoja. Po armijos pajutau, kad tie du metai mus atitolino vieną nuo kito kaip draugus. Iki kariuomenės gyvenome visiškai tais pačiais dalykais. Po jos tie dalykai pradėjo skirtis. Galbūt tai nebūtų priežastis jam išeiti iš grupės, tačiau kiti dabar grojantys muzikantai uždavė visiškai kitą muzikavimo toną, prie kurio Arnoldas nepritampa.

O galbūt reikėjo kitus paleisti ir likti tik dviese, kaip tada, kai pradėjom „FOJE”?

Tas amžinas „o jeigu” yra labiausiai kankinantis ir tuo pačiu įkvepiantis klausimas. Bet kuriuo atveju, tai kas įvyko, jau įvyko. Užtat į „FOJE” pavasarį sugrįžo Saulius Valikonis. Man jis – geriausias saksofonistas kokį tik pažįstu. Tik su juo galime groti tokias dainas kaip „Distancija” ir „Žvakių šviesoje”.

Darius Polikaitis nuoširdžiai padovanojo Robertui sintezatorių „KORG M1”. Man sunku tuo patikėti, nes šiuo metu tai yra geriausias sintezatorius pasaulyje. Ir labai nepigus…

Po „Roko maršo” supratau, kad iš grupės turės išeiti Jaunius Beinortas ir Gediminas Simniškis. Jie yra puikūs muzikantai ir malonus žmonės, tačiau mūsų supratimas apie muziką stipriai skiriasi. Liksime keturiese: aš, Genys, Saulius ir Robertas.

1989 spalio pabaiga

Su Robertu dviese tranzuojame į Varšuvą. Aš turiu gitarą, o jis – savo sintezatorių. Keliaujame į ten esančią įrašų studiją „CCS Intermedia” įrašinėti pirmos vinilinės plokštelės „Žodžiai į tylą”. Niekada negalvojau, kad tai įvyks. „FOJE” išleis tikrą plokštelę!!!

Mums pasiseka – iki Varšuvos nusigauname tik su vienu persėdimu. Po keliu dienu traukiniu iš Vilniaus atvažiuos Genys su Sauliumi, kad įgrotų savo partijas. Pagrindiniai albumo muzikantai bus Robertas ir aš.

Gyvename dideliame sename bute palėpėje, Varšuvos centre. Kiekvieną dieną tramvajumi važiuojame į miesto pakraštyje esančią studiją. Panašu, kad visą albumą įrašysime Dariaus Polikaičio padovanotu „KORG M1”. Tai bus naujas skambesys lietuviškoje muzikoje.
Mums pasiūlė kažkokio lenkų prodiuserio paslaugas, kad jis pakoreguotų dainų skambesį. Bet aš girdėjau, ką jis padarė su pirmuoju „Anties” albumu. Grupė, kuri man anksčiau patiko, dabar visiškai nepatinka, nes tas kuris prodiusavo, visiškai nesuprato grupės reikšmės lietuviškoje muzikoje. Nenoriu, kad mūsų albumui taip atsitiktų. Aš visada aiškiai žinau, kaip viskas turi būti. Turbūt pats galėčiau paprodiusuoti tą prodiuserį.

Kai kurias dainas esame įrašę jau anksčiau, tačiau jų skambesys manęs niekada netenkino. „Žodžiai į tylą”, „Paskutinė žiema” ir „Kita diena” man niekada neskambėjo taip, kaip norėtųsi. Perrašysim ir „Geltonus krantus”, kad šios dainos skambesys neiškristų iš albumo konteksto.

Labai laukiu, kada rankose laikysiu savo pirmąjį vinilą.

1990 balandis

Poetas Tomas Arūnas Rudokas parašė recenziją apie „FOJE” albumą „Žodžiai į tylą”. Labiausiai įsiminė paskutinė pastraipa už kurią Tomui būsiu dėkingas amžinai:

„Na, o „Geltoni krantai” galėtų tapti viso disko leitmotyvu. Nors dainos melodija yra gana linksma, bet vis dėlto ji kupina giedro liūdesio, ypač priedainis, kur lyrinis herojus klausia, kaip sugrįžti į vaikystės amžinybę (juk vaikai nejaučia laiko). Deja, „viskas praėjo, kas ateis, jeigu jau nieko nebeliko/ jei paskutiniai traukiniai pasiekė tolimas stotis”. Ir paskutinė eilutė, kurioje telpa visas lyrinio herojaus (ir ne tik jo) gyvenimas, kurią perskaitęs buvau tiesiog pritrenktas ir net pavydėjau, kad ne aš ją parašiau: „Aš taip ilgai žudžiau save ir negalvojau, kad pavyks”. Ką gi, Andriau, nežinau, ką galvoji tu, bet aš manau, kad tau pavyko.
Ir todėl tu toks gyvas „esi čia”, tarp „geltonų krantų”. O su tavimi ir „mes visi”.

Jūsų dėmesiui – Lino Adomaičio koncertas kartu su Kauno bigbendu

23 Linas_VLN_158

Nuotr. Lino Adomaičio archyvo

Praėjusių metų lapkritį Lietuvos muzikantas ir kompozitorius Linas Adomaitis savo gerbėjus kvietė į išskirtinį renginį – didžiuosiuose šalies miestuose buvo surengtas jo pasirodymas kartu su Kauno bigbendu.

Koncerto metu drauge su laikinosios sostinės bigbendu buvo atliktos žymiausios muzikanto dainos.

Praėjo beveik metai kol visas filmuotas, suvestas ir sutvarkytas įrašas tapo viešas visiems atlikėjo gerbėjams.

Vakar vakare koncertu iš Kauno savo facebooko paskyroje pasidalijo pats muzikantas. Taigi, Jūsų dėmesiui – fanko stiliumi atliktos populiariausios Lino Adomaičio dainos.

Sulaukęs 66 metų mirė legendinis JAV atlikėjas Tom Petty

Tom Petty

Tom Petty

Vakar vėlai vakare pasaulį paliko dar viena kultinė muzikos asmenybė – užgeso garsaus JAV daininko Tomo Petty gyvybė.

Apie 66 metų atlikėjo mirtį pranešė jo šeima, žiniasklaidai išplatinusi pranešimą spaudai.

Beveik pusę amžiaus aktyviai muzikavęs Tomas Petty geriausiai žinomas iš muzikos, kurtos drauge su savo grupe „The Heartbreakers“. Nuo 1976 m. iki 2014 m. kolektyvas išleido 13 studijinių albumų. Muzikanto diskografijoje taip pat 3 soliniai darbai bei dar du albumai, išleisti drauge su suburta super grupe „The Traveling Wilburys“. Pastarojoje grupėje, kuri gyvavo 1988-1990 m., be Tomo Petty taip pat grojo Roy Orbisonas, George Harrisonas, Bob Dylanas ir „Electric Light Orchestra“ narys Jeffas Lynne’as.

Per ilgą savo karjerą Tomas Petty pardavė daugiau kaip 80 mln. įrašų ir tapo vienu populiariausių muzikantu roko muzikos istorijoje.

Prieš 15 metų muzikantas buvo įtrauktas į rokenrolo šlovės galeriją.