Liudas Zakarevičius

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Lapkritis, 2017

Lapkritis albumai

Lapkričio mėnesio albumai

Iki metų pabaigos liko mėnuo. Paprastai gruodį manoMUZIKA skaičiuoja nuraškytą muzikinį derlių, sudarinėja geriausių metų įrašų topus ir skelbia savo geriausius. Todėl iškilmingai pareiškiame, jog ši albumų apžvalga – greičiausiai paskutinė šiemet.

Lapkritis buvo derlingas ir tradiciškai muzikalus. Tačiau šįkart buvome priversti išrinkti viso labo 4 albumus.

Taigi, jūsų dėmesiui – 4 lapkričio mėnesį išleisti albumai, kuriuos būtina išgirsti.

NOEL GALLAGHER’S HIGH FLYING BIRDS „Who Built A Moon?”

Pamirškite tokias dainas kaip „Don’t Look Back In Anger” ar „Wonderwall”, pamirškite jo solines “The Dying Of The Light” ar „In The Heat Of The Moment”. Pasiruoškite išgirsti naują, negirdėtą ir dar niekada neišbandytą „Oasis” dainų kūrėją Noelį Gallagherį. Jeigu iki šiol jūsų lūkesčiai yra susiję su akustinėmis gitaromis papuoštomis melodijomis – pamirškite ir jas.

Noelis „susimetė” su elektroninės muzikos korifėjumi Davidu Holmesu, kuris „Oasis” sielai iškėlė vienintelį reikalavimą: tą akimirką, kai jis įžengs į studiją, viskas prasidės iš naujo – kūryba, muzikos tobulinimas, dainų pajautimas ir, žinoma, įrašinėjimas. Noelis padarė kaip prašomas – į studiją atėjo it tabula rassa – pasiruošęs iš naujo kurti tiek savo muzikinę tapatybę, tiek ir pačią muziką (beje, brolis kvietė D. Holmesą prodiusuoti jo antrą, dar 2014 m, išleistą albumą “Chasing Yesterday”, tačiau brito atsakymas buvo paprastas: nenoriu būti tiesiog prodiuseris, noriu dalyvauti visame albumo kūrimo procese, todėl įrašinėk jį vienas).

Rezultatas – itin netikėtas. Seno ir ypatingai mylimo „Oasis” kvapo praktiškai nelikę. Pirmųjų dviejų jo solinių albumų prieskonių – taip pat. Vienintelis dalykas, kuris primena, kad tai yra Noelio Gallagherio muzika – kultinis ir su niekuo kitu nesumaišomas jo tembras.

Daugeliui jo kūrybos gerbėjų albumas „Who Built A Moon?” – savotiška šoko terapija. Vien tik pirmas plokštelės darbas „Fort Knox” puikiai tiktų elektroninės muzikos koncerte šėlstančiai miniai užvesti. Tačiau čia rasite ne tik elektronikos. Trečiasis brolio įrašas – savotiškas žanrų mišinys, kuriame muzikos mylėtojai aptiks ir gražaus melodingo stadioninio roko („Black & White Sunshine”), ir nuostabaus britiško rokenrolo („If Love Is The Law”), ir iš koto verčiančių bei užmigti neleidžiančių kompozicijų („Holy Mountain”), ir nuostabią akustinę baladę (albumo bonus kūrinį „Dead In The Water”).

Todėl atmetus išankstinius lūkesčius ir palikus senąją Noelio kūrybą (tiek tą, kuri buvo kurta drauge su „Oasis”, tiek ir tą, kuri buvo įprasminta pirmuosiuose dviejuose brito soliniuose įrašuose), plokštelė „Who Built The Moon?” labai maloniai stebina.

Taip, prie jos reikia priprasti. Taip, reikia susitaikyti, kad hito „Champagne Supernova” kūrėjas čia visiškai kitoks. Tačiau penkiasdešimtmetį neseniai atšventęs brolis, akivaizdu, yra pasirengęs eksperimentuoti. Tokio kalibro atlikėjui vis dar sugebėti nustebinti – pats didžiausias iššūkis.Labai džiugu, kad Noelis su šiuo iššūkiu susidoroja pagirtinai.

Kas geresnis – jis ar jo brolis Liamas (prieš mėnesį išleidęs savo pirmą solinį įrašą) – nuspręsite kiekvienas iš Jūsų. Tačiau akivaizdu, kad vienas geriausių mūsų laikmečio dainų kūrėjų ir vėl sukūrė kažką tikro, skambaus ir muzikalaus.

Noelio albumas debiutavo pirmoje UK TOP 40 vietoje ir tapo jau 10- uoju jo kurtu įrašu (įskaitant 7 „Oasis” plokšteles), iškart užkopusiu ant auščiausio topo laiptelio. Tai – absoliutus Jungtinės Karalystės rekordas.

Muzikos užkulisiuose „Who Built A Moon” vertinamas nevienareikšmiškai – „NME” albumą vadina geriausiu Noelio karjeroje, prestižinis Anglijos leidinys „Q” pareiškė, kad tai apskritai pats geriausias pastarojo dešimtmečio įrašas, tačiau, pavyzdžiui, „The Irish Times” jam skyrė viso labo 1 žvaigždutę (!!!) iš 5. Akivaizdu, kad kuo toliau, tuo diskusijų dėl šio albumo vis daugės.

Aš šiuo atveju neabejotinai stoju į pirmųjų gretas. Vienas geriausių senojo žemyno kūrėjų ir vėl išleidžia vieną geriausių metų albumų. Ne veltui jis pasirodo praėjus lygiai 30 metų nuo akimirkos, kai dienos šviesą išvydo nuostabus Noelio kurtas trečiasis „Oasis”  LP „Be Here Now”.

Dainos: Fort Knox, Dead In The Water, If Love Is The Law

 

SAM SMITH „The Thrill Of It All”

Treji metai. Tiek laiko prireikė britui Samui Smithui atsigauti nuo stebuklingai greitai užgriuvusios šlovės naštos, ilgų koncertinių gastrolių ir sukurti naują, muzikos pasaulio itin laukiamą albumą.

Kanada, Belgija, Danija, Nyderlandai, Škotija, Švedija, žinoma, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos – tai tik kelios iš daugelio šalių, kuriose „The Thrill Of It All” tapo perkamiausiu įrašu.

Panašu, kad Samas Smithas atrado sėkmės receptą. Tiesa, šis receptas – labai paprastas, bet, kaip visada, genialus. „The Thrill Of It All” – itin melodingas, labai lyriškas ir už širdies griebiantis įrašas.

Albume – 10 dainų. Jokių įmantrybių, novatoriškų išradimų ar pretenzijų kurti tai, ko dar niekas nėra sukūręs. Pasakiškai švelni muzika, papuošta nuostabiu, su niekuo nesupainiojamu S. Smitho vokalu – tai pats geriausias receptas sušilti vėsų rudenį.

Samas Smithas sukūrė albumą įsimylėjeliams. O meilė – visada pati geriausia tema, kuri randa kelią praktiškai į kiekvieną širdį.

„The Thrill Of It All” – iki kaulų smegenų gražus ir mielas įrašas, kurį, mėgstantys švelnią muziką, tiesiog privalo turėti savo fonotekoje. Tai albumas, tinkantis visiems skoniams, visiems metų laikams, visoms situacijoms.

Dainos: Midnight Train; Palace; Scars

 

U2 „Songs Of Experience”

Apie vieną populiariausių visų laikų roko grupę – airius „U2” rašyti nėra lengva dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – tai itin didelis, daug apkalbėtas ir visiems puikiai pažįstamas vardas. Tačiau čia seka antroji. Tai vardas, kurio kūrybą po 1993- ųjų metų albumo „Zooropa” tiesiog nurašiau į sąnaudas. Subjektyvu? Taip. Todėl ir nepretenduoju į jokias absoliučias aukščiausias pasaulio tiesas.

Tačiau, kad ir kaip bebūtų, Bono ir kompanija yra išleidusi, mano galva, vieną geriausių visų laikų albumų – prieš trisdešimtmetį parduotuves pasiekusią plokštelę “The Joshua Tree”. Taigi, nepaisant to, kad Airijos rokerių pastaruosius dvidešimt metų toli gražu negalėjau vadinti savo mėgstamiausia grupe, vis tiek tai buvo ir yra kolektyvas, kurį ypatingai gerbiu ir, noriu to ar ne, kurio muziką nuolat seku.

Prisipažinsiu atvirai, iš „Songs Of Experience” eilinį kartą nesitikėjau absoliučiai nieko. Juolab, kad ir jo pranašas – 2014-ųjų „Songs Of Innocence” buvo dar vienas eilinis grupės įrašas, kur kas labiau pritaikytas masėms nei išskirtinumo ar sentimentų ieškančioms ausims. Tačiau laimei, išankstinės nuostatos šįkart mane pavedė.

Keturioliktajame airių įraše – gerokai daugiau tų jūtų, dėl kurių savo laiku buvo pametusi galvą mano ir mano tėvų karta. Taip, elektronizuotas Bono vokalas kūrinyje „Love is All We Have Left” ar šiandieniniam MTV kanalui tinkantis bytas drauge su Kygo atliktame kūrinyje „You’re The Best Thing About Me”- akivaizdžios nuorodos, kad grupė nori išlikti aktualia ir jaunimo auditorijai. Tačiau aliuzijų į senuosius „U2” arba į tuos moderniuosius jūtus, kurių mintinai išmokti hitai vis dar skamba jų koncertų metu – čia taip pat apstu.

„Get Out Of Your Own Way” primins 2000-ųjų hitą „Beautiful Day”, „The Little Things That Give You Away” daugeliui grupės gerbėjų apskritai turėtų sukelti prisiminimus apie ankstyvąją airių kūrybą, kompozicija „Love Is Bigger Than Anything In Its Way” – iš muzikinio vandenyno ištraukia jau minėtą „The Joshua Tree”, o (bent jau man) pati gražiausia albumo daina „Landlady” prieš akis leido išvysti nuostabią, dar 1984-ųjų metų albume „The Unforgetable Fire” esančią už širdies griebiančią mano vieną mėgiamiausių šios grupės baladę „Bad”.

Albumui gerų žodžių pagaliau negaili ir muzikos kritikai bei muzikos pasaulio atstovai. Grupę „U2” šių metų vasarą „The Joshua Tree” trisdešimtmečio ture apšildęs Noelis Gallagheris interviu Mančesterio radijo stočiai „X Fm“ Bono ir kompaniją pavadino „amžinai aktualiu kolektyvu” ir sugiedojęs panegirikos giesmę naujajam albumui prisipažino, jog jų kūrinys „Snowman (Little More Better)” yra toks geras, kad jam apmaudu, jog dainą parašė ne jis.

Taigi, klausytis „The Songs Of Experience” – vienas malonumas. Sukau albumą kelis kartus iš eilės ir visus tuos kelis kartus muzikalią širdį ne kartą kuteno nuostabūs sentimentai, kurių neįmanoma įsivaizduoti be senųjų Jūtų. Pagaliau. Sugebėdami į savo skambesį įpinti vis daugiau modernių elementų (tuo stebėtis neverta, mat gausioje prodiuserių kompanijoje – tokie žinomi vardai, kaip Danger Mouse ar Paul Epworth), jie išlaikė savo sentimentalų veidą. Tą, dėl kurio šimtai tūkstančių viso pasaulio gyventojų važiavo į jų „The Joshua Tree” trisdešimtmečio turą. Tą, kuris dainuodamas „Stay (Far Away Too Close)” ar „Bad” priverčia širdis plakti greičiau, o sielas pakilti gerokai aukščiau.

DAINOS: Landlady, 13 (There Is A Light); The Little Things That Give You Away

 

DREAM LAKE „Lux”

Jeigu dar negirdėjote „Dream Lake”, užbėgdamas jų klausymui už akių galiu paminėti du vardus: Baltimorės duetą „Beach House” ir Švedijos trio „Postiljonen”. Jeigu šių dviejų vardų skambesys jūsų skrandžiuose sukelia drugelių skraidymą, šiandien apžvelgiamas albumas tikrai tiks.

„Dream Lake” – Stokholmo duetas, kurį sudaro aksominio balso savininkė Isabella Svärdstam ir prodiuseris bei multiinstrumentalistas Niklas Willaras Lidholmas. Nors duetas kartu jau ne vienerius metus, „Lux” – pirmas pilnas grupės albumas. Dar 2013 metais išleidę savo debiutinį 6 dainų EP, grupė užsidarė studijoje ir 4 metus kantriai ruošė pirmą įrašą. Rezultatas – daugiau nei įtikinamas.

Albume – 10 kūrinių. Vieni jų taip hipnotizuoja it miego muzika, kad kartais atrodo, jog saldesnio miego nei su šiomis dainomis atrasti neįmanoma. Kiti, priešingai, puikiai tinka šiltai saulės atokaitai, nerūpestingai karštos vasaros popietei ar tiesiog laisve dvelkiančiam šiltam rugpjūčio savaitgaliui. Viskas įpakuota į labai švelniu vokalu papuoštą dream pop muziką.

„Lux” labai primena 2013-aisiais išleistą švedų grupės „Postiljonen”albumą „Skyer”. Tais metais ši plokštelė man buvo viena metų favoričių. Nežinau, ar toks pats likimas laukia ir „Lux”, tačiau net neabejoju, kad kai reikės šilkinio švelnumo ar neįpareigojančios jaukumo dedikacijos, „Dream Lake” kūryba bus vienas pagrindinių pasirinkimų.

Dainos: Midnight Sun; Summer Rain; Let Us Stay In The Light

Noelis Gallagheris tapo Didžiosios Britanijos topų rekordininku

Noel Gallagher

Noel Gallagher

Šįvakar paskelbus perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų topą paaiškėjo, kad pirmoje vietoje debiutavo grupės „Oasis“ dainų kūrėjo Noelio Gallagerio albumas „Who Built The Moon?“. Tai jau trečias muzikanto ir grupės „Hight Flying Birds“ diskas po „Oasis“ išsiskyrimo ir kartu trečias atlikėjo įrašas, pačią pirmą savaitę užkopęs į UK TOP 40 viršūnę.

Per savaitę buvo nupirkta 78 tūkst. albumo kopijų. To pilnai pakako tam, kad albumas debiutuotų čarto viršūnėje.

Negana to, su šia plokštele užkopęs į sąrašo viršūnę, Noelis Gallagheris tapo Didžiosios Britanijos rekordininku, nes tai jau 10-asis jo kurtas įrašas, debiutuojantis pirmoje UK TOP 40 vietoje. Sąrašo viršūnėje debiutavo ir visi 7 grupės „Oasis“ studijiniai įrašai.  Beje, jeigu įskaičiuotume ir 2010-aisiais pasirodžiusi geriausių „Oasis“ dainų rinkinį „Time Flies“, tuomet jau turėtume visas 11 plokštelių.

Beje, nepaisant to, kad šią savaitę Noelio albumas – perkamiausias Jungtinėje Karalystėje, jis vis dėlto pralaimėjo neoficialią kovą savo broliui Liamui. Liamo debiutinio solinio albumo „As You Were“ per pirmąją savaitę buvo nupirkta  103 tūkst. kopijų.

Žemiau, Noelio Gallagherio reakcija į tokį pasiekimą ir albume esanti daina „Dead In The Water“.

Jimmy Kimmelio laidoje – šiltas U2 ir Coldplay lyderių duetas

Jimmy Kimmelio vakaro laida garsi ne tik nuostabiais pokalbiais, bet ir muzikiniu išpildymu. Kad muzika čia užima toli gražu ne paskutinę vietą dar kartą paaiškėjo ir vakarykštėje laidoje. Čia apsilankė grupės „U2“ lyderis Bono, kuris drauge su pianinu skambinančiu „Coldplay“ lyderiu Chrisu Martinu, pritariant styginiams instrumentams, atliko Franko Sinatros legendinę dainą „One For My Baby“.

Beje, epizode galima pamatyti ir kultinį aktorių Seaną Penną.

Ir tiesa, čia tikrai kvepia Kalėdomis…

Andrius Mamontovas – O, mano saule (2017)

Iki Andriaus Mamontovo pagrindinių šių metų koncertų lieka vis mažiau laiko.

Gruodžio 17 d. Siemens arenoje, o po trijų dienų Kauno Žalgirio arenoje koncertuosiantis atlikėjas šiandien nustebino malonia žinia. Muzikantas išleidžia naują albumą „Kibernetiniai žaislai“. Atlikėjo gerbėjai šiame įraše ras devynias naujai skambančias senas A. Mamontovo dainas. Kūrinių sąraše – tokios kompozicijos kaip „O, mano saule“, „Kitoks pasaulis“, „Vandenyje“, „Laužo šviesa“ ir kitos visiems pažįstamos dainos.

Albumą „Kibernetiniai žaislai“ pirmieji galės įsigyti atlikėjo koncertų Vilniuje ir Kaune lankytojai. Beje, koncertas Vilniuje – jau seniai parduotas, o į koncertą Kaune liko paskutinieji keliasdešimt bilietų.

Pranešime spaudai teigiama, kad įrašas išleistas viso labo 3 tūkst. kopijų tiražu.

Šiandien A. Mamontovas pristato naują dainą – naują kūrinio „O, mano saule“ versiją.

Šio kūrinio originalą „Foje“ gerbėjai galėjo rasti 1992 m. grupės albume „Kitoks pasaulis“.

 

Vilniuje koncertuos King Krule

King Krule

King Krule

Į menų fabriką „Loftas“ atvyksta vienas madingiausių šiandienos indie atlikėjų, britas „King Krule„. Du albumus išleidęs muzikantas sostinėje koncertuos vasario 18 dieną.

Lietuvoje King Krule pristatys savo šiemet išleistą plokštelę „The Ooz“.

Po King Krule pseudonimu slepiasi Archy Ivanas Marshallas. Atlikėjas, kuriam šiuo metu yra 23 metai, pradėjo kurti prisidengęs Zoo Kid pseudonimu. Su šiuo projektu jis išleido vieną albumą. Dar du pridėjo jau grodamas su „King Krule“.

Atlikėjo koncertą Lietuvoje organizuoja agentūra „8 Days A Week“.

Phoebe Bridgers – Have Yourself A Merry Little Christmas

Phoebe Bridgers daugelio JAV tinklaraščių buvo vadinama viena laukiamiausių šių metų debiutinių albumų išleidžiančių atlikėjų.

Praėjus kuriam laikui nuo debiutinio įrašo „Stranger in the Alps“ pasirodymo, Los Andžele kurianti atlikėja šįkart pasidalino dar viena „nauja“ daina. Na, visiškai nauja toli gražu jos pavadinti negalime, mat tai – senos geros kalėdinės dainos „Have Yourseld A Merry Little Christmas“ koveris.

Ką gi, manoMUZIKA konstatuoja, kad kalėdų karštinė po truputėli prasideda, o mes jai, tradiciškai, labai stipriai nepasiduosime. Tačiau vienu kitu kūriniu vis dėlto pasidalinsime. Šiandien pasirodęs Phoebe Bridge koveris – vienas iš tų atvejų.

ANOHNI: tai buvo paskutinis mano koncertas

Anohni

Anohni

Užvakar Arhuso mieste Danijoje surengusi koncertą itin novatoriška ir įdomi atlikėja ANOHNI pareiškė, jog šis pasirodymas – paskutinis jos karjeroje.

Translytė projekto „Antony And The Johnsons“ siela Anthony Hegarty iki šiol, muzikuodama ANOHNI pseudonimu, yra išleidusi du albumus (2016-aisiais metais pasirodė jos debiutinis darbas „Hopelessness“, o šiemet muzikos parduotuvių lentynas pasiekė jos EP „Paradise“).

Per šiuos porą metų britė pateko į „Brit“ ir „Mercury“ awards nominantų gretas, pelnė muzikos kritikų ir melomanų simpatijas ir prisidėjo prie įvairių kitų muzikantų projektų.

Andrius Mamontovas: apie naują albumą, artėjančius koncertus ir pasirodymą su orkestru

Andrius Mamontovas (nuotr. FB archyvo)

Nuotr. A. Mamontovo facebook archyvo)

Andrius Mamontovas – kultinė figūra mūsų šalies muzikos (ir teatro) scenoje. Savo diskografijoje jis turi 14 solinių ir 9 drauge su jau nebeegzistuojančia grupe „Foje” išleistus albumus, šūsnį įvairiausių apdovanojimų ir vis dar neblėstančią fanų meilę.

Šiemet penkiasdešimtmetį atšventęs atlikėjas Lietuvoje surengs du didžiulius koncertus. Tai bus jubiliejiniai „AM50” pasirodymai didžiausiose šalies arenose Vilniuje ir Kaune. Bilietų į pasirodymą sostinėje jau praktiškai neliko, tirpsta paskutinieji ir į koncertą Kaune. Taigi, muzikantas, kaip ir anksčiau, gros sausakimšose šalies koncertų salėse.

Iki pirmojo „AM50” pasirodymo (Vilniuje) liko lygiai mėnuo. Šia proga muzikantas su grupe išvyko į Stokholmą surengti generalinę koncertų repeticiją Švedijoje gyvenantiems lietuviams. Prieš pat išskrisdamas į šią Skandinavijos šalį, susitikome vienoje sostinės kavinėje. Tradiciškai užsisakęs dvigubą espresso, Andrius pasakojo manoMUZIKAI apie artėjančius koncertus, gyvenimo refleksiją ir… dar šiemet pasirodysiantį naują albumą.

Šiemet atšventei penkiasdešimtmetį, bet panašu, kad sustoti neketini. Metų pabaigoje surengsi du itin didelius koncertus „AM50”, jau pasirodė vienas instrumentinis tavo albumas, kalbama, kad iki metų pabaigos tavo muzikos gerbėjai sulauks dar mažiausiai vieno. Iš kur toks produktyvumas?

Jei atvirai, yra paruošti dar du albumai (šypsosi). Turiu dar vieną neišleistą instrumentinį įrašą ir labai greitai pasirodysiantį kitaip skambančių mano senų dainų LP.

Tačiau negaliu sakyti, kad visa tai – tik šių metų darbas. Instrumentinius albumus kaupiau ir kūriau daug metų. Šiemet aš juos užbaigiau ir išleidžiu. Tiesiog jaučiu, kad ši muzika vienu ar kitu būdu būtent dabar turi pasiekti mano klausytoją.

Tačiau ne taip seniai sugalvojau įrašyti dar vieną albumą. Pradėjau jį kurti dar pernai bandydamas savo naują techniką. Ėmiau kurti savo senoms dainoms kitokį rūbą ir tas rūbas man patiko. Visa tai pavirto į devynių kūrinių albumą, kuriame bus galima rasti kitaip skambančias „Foje” dainas. Tai – seniausi mūsų grupės kūriniai, kurie buvo sukurti pirmaisiais „Foje” gyvavimo metais.

Taigi, šiemet tiesiog viskas taip sutapo. Kadangi metų pabaigoje ruošiuosi dviem dideliems koncertams, visus metus praktiškai nekoncertavau. Todėl turėjau laiko ne tik ruoštis koncertams, bet ir baigti neužbaigtus įrašus.

andrius-mamontovas

A. Mamontovas

Esi ne sykį minėjęs, kad kurdamas tokius kūrinius kaip „Kitoks pasaulis” tu juos savo mintyse girdėdavai ne tokius, kokie jie suskambėjo įrašuose. Ar naujas albumas įrašytas tokiu stiliumi, kokiu įrašei šiemet pristatytą naują „Kitokio pasaulio” versiją?

Tikrai taip. Albumas bus elektroninis.

Kodėl prireikė tiek laiko, kad jis išvystų dienos šviesą tik dabar?

Kartais būna tokių akimirkų, kurių metu atsisukę į praeitį mes reflektuojame tam tikrus dalykus. Tokiomis akimirkomis mes negalvojame apie tai, kas buvo, pavyzdžiui, prieš trejus metus. Tada mes galvojame apie tai, kas buvo prieš 30 metų. Nes tik nuėjęs tam tikrą kelią ir sukaupęs didelę patirtį gali padaryti tam tikras išvadas apie dabartį.

Į šį senų dainų naują įrašą aš žiūrėjau kaip į situaciją, kurioje dabartinis aš prodiusuoja aštuoniolikmetį „Foje” narį Andrių Mamontovą.

Be to, tais laikais techniškai įrašyti muziką taip, kaip galima dabar, buvo neįmanoma. Visų pirma, nebuvo reikiamų garsų (tokių, kokius dabar lengvai galime turėti savo kompiuteriuose). Neturėjome ir tinkamų instrumentų.

Mes visada norėjome groti labiau elektroninę muziką, tačiau tais laikais nusipirkti namą buvo pigiau nei sintezatorių. Lietuvoje brangų instrumentą tada turėjo retas muzikantas. Egzistavo keli tokie, kurie skolindavo instrumentus kitoms grupėms, o tos, užsidariusios studijoje, įrašinėdavo ir ieškodavo savo skambesio.

Dabar šie instrumentai yra prieinami. Dalį jų aš turiu fiziškai, kitą dalį – savo kompiuteryje.

Gal gali apie naują įrašą papasakoti daugiau – pavyzdžiui, kada jis pasirodys, kaip vadinsis ir kur jo bus galima ieškoti?

Kitą savaitę visi viską sužinos. Fizinė šio albumo laikmena tikrai egzistuos, o pats įrašas bus geras ir netikėtas – tai aš jums galiu pažadėti (šypsosi)

Neseniai „Foje” kūryba atsirado „Spotify” ir „iTunes” muzikos transliavimo platformose. Kodėl reikėjo laukti taip ilgai ir kodėl čia galima rasti tik kiek daugiau nei 60 dainų?

„Foje” apskritai teturi apie 70 dainų. 62 geriausios atsidūrė spotifajuje.

Kažkada vėliau, labai tikėtina, atsiras ir visos likusios.

Šiais laikais labai madinga rengti koncertus su orkestrais. Tau šiemet suėjo 50 metų, ar nesvarstei tokios galimybės? Ar apskritai yra tikimybė kada nors sulaukti scenoje kostiumu pasidabinusiu Andriaus Mamontovo, dainuojančio, akompanuojant orkestrui?

Aš manau, kad iki koncerto su orkestru atlikėjas turi priaugti. Tai yra visiškai kitokio formato pasirodymas. Tikiu, kad augu tokio pobūdžio koncerto link.

Jau ilgą laiką man kirba mintis atlikti savo kūrybą su orkestru. Tačiau, kaip ir sakiau, dar reikia laiko. Kita vertus, dabar orkestriniai pasirodymai yra kiek devalvuoti, nes labai daug grupių tai daro. Manęs neįtikina, kai labai jaunos grupės koncertuoja būtent taip. Manau, kad tai yra tam tikras atlikimo būdas, kurio link atlikėjas turi nueiti ganėtinai ilgą ir sudėtingą kelią.

Aš jam ruošiuosi. Tikiu, kad kažkuriuo metu aš šį kelią būsiu nuėjęs.

Iki tavo pirmojo iš dviejų šių metų „AM50” koncerto Vilniuje liko lygiai mėnuo. Bilietų į jį praktiškai nebėra, koncertuosi sausakimšoje „Siemens” arenoje. Bilietai į koncertą Kaune taip pat labai sparčiai tirpsta. Daugeliui tai – itin laukiami renginiai. Ko reikėtų tikėtis einant į šiuos koncertus?

Šiuose koncertuose labiausiai laukiu aš. Ir vienintelis dalykas, ko laukiu aš – tai žmonės. „AM50” – tai mano penkiasdešimto gimtadienio dovana (šypsosi).

O jei rimtai, tai aš visada labai noriu, kad iš koncerto žmonės išeitų laimingi. Tai – mano kaip kūrėjo ir atlikėjo pagrindinis tikslas.

Taigi, bus dainos, kurias žmonės pažįsta, žino ir mėgsta. Jos gyvuoja būtent todėl, kad jų klauso. Tai bus geriausių dainų rinkinys, kur didžioji dalis bus ta, kuri patinka visiems ir pora dainų, kurios patinka tik man (šypsosi).

O kurios šiuo atveju patinka tik tau?

Pavyzdžiui „Jeigu aš numirsiu”. Tiesa, žinau, kad ir Marijonui ji patinka (šypsosi)

Ar vis dar jaudiniesi lipdamas į sceną?

Manau, kad taip, tačiau to jaudulio jau nebepastebiu. Tačiau nuolat galvoju, ar pavyks vienas ar kitas sumanymas, ar įsijungs tai, kas turi įsijungti ir t.t.

Lipdamas į sceną aš visada mąstau apie tai, ką noriu pasakyti. Todėl užuot galvočiau apie jaudulį, visą dėmesį permetu būtent į šias detales. Einu į sceną todėl, kad noriu išreikšti jausmą ar pasakyti mintį, tad šis jaudulys tiesiog nebetrikdo.

Kadangi apie interviu informavome ir manoMUZIKOS skaitytojus, keli iš jų spėjo užduoti savo klausimus.

Arūnas: Ar nukritus Gedimino kalnui Lietuvos vyrus ištiks impotencijos problemos?

Palaukime kol jis nukris, tada ir žiūrėsim. Kažkaip spręsim tą problemą. Suprantu, kad klausiantįjį šis faktas neramina (juokiasi)

Danguolė: kaip penktas teisėjas dalyvauji X-Faktoriuje. Ko tikiesi iš šių dalyvių?

Tikiuosi laisvės. Tikiu, kad jie atras kažką naujo. Noriu padėti žmonėms rasti savo kryptį, todėl sieksiu, kad jie save įprasmintų kaip atlikėjai.

Mantas: Ar pats klausaisi savo senų „Foje” dainų ir ar jos vis dar kelia kažkokių prisiminimų bei emocijų?

Tai tas pats, kas vartyti seną fotografijų albumą. Parašytose dainose yra užfiksuota kažkokia to laiko būsena ar nuotaikos, kuriomis gyvenau. Nuotraukų albumo juk nevartai kasdien. Tai darai tik kartais.

Ta pati situacija ir su senomis dainomis. Tai – kaip senos nuotraukos.

Linas: Ar galėtum kiekvieną savo dainą iliustruoti savo fotografija?

Manau, kad taip. Fotografuodamas visada pasąmoningai galvoju apie tai, jog ši nuotrauka galėtų būti albumo viršelis.

Donatas: Tai ar garsas skamba tyloj, ar tyla garse?

(juokiasi) Tai yra velniškai gilus klausimas, į kurį aš vis dar neradau atsakymo. Bet labai ieškau (šypsosi). Ir jeigu klausiantysis turi atsakymą į šį klausimą, aš labai mielai jo versiją išklausyčiau.

Mantas J.: Ar dar dainuosi?

Kaip tik prisiminiau grupę vairas ir jos išleistą albumą „Vis dar krutam”.

Modestas: Kas tave įkvepia kurti muziką?

Tai- nesąmoningas procesas. Įsijungi kompiuterį arba paimi į rankas gitarą, o gal sėdi prie pianino, paspaudi kažkokią natą, tada ieškai kitos natos, kuri tiktų prie pirmos paspaustosios ir… ir taip negali sustoti.

Karolis: Kurios grupės koncertas paliko didžiausią įspūdį?

Teko matyti labai daug gerų koncertų.

Labai stiprų įspūdį paliko „Dead Can Dance” koncertas 2005-aisiais. Grupės vokalistės Lisos Gerrard balsas yra toks neįtikėtinas, kad atrodo, jog aplink virpa oras. Be jokių didelių šviesos efektų tu atsiduri kažkokioje virpančioje erdvėje. Tampi didžiulės muzikinės bangos dalimi. Muzikine prasme jų pasirodymas man – vienas įspūdingiausių iš visų kada nors matytų. Tai – net ne koncertas, o kažkoks pasakiškas patyrimas.

Labai patiko Peter Gabriel „Growing Up” turas. Mačiau jį 2002-aisiais Čikagoje. Ta apvali scena ir nuo lubų žemyn besiskleidžianti gėlė, nuostabi scenografija ir viską papuošianti jo muzika – nepamirštamos ir vis dar gyvos emocijos.

Ir tai tik pora pirmų į galvą šovusių koncertų. Tačiau iš tiesų jų buvo labai daug.

Lygiai taip pat labai patiko ir Valdo Slabados koncertas Vilniaus „Lango” klube. Tai buvo kažkas metafizinio senais gerais 1994-aisiais.

Liutauras. Kuri daina yra arčiausiai tavo širdies?

Ringtonas. Neabejotinai. Mano telefono melodija. Ir šį ringtoną aš esu pasidaręs pats.

Vilniuje koncertuos Fever Ray

Fever Ray

Fever Ray

Melomanų rojumi tampančioje Lietuvoje – dar vienas išskirtinio dėmesio vertas pasirodymas. Sostinėje koncertuos Švedijos elektroninės muzikos diva Fever Ray.

Švedės pasirodymas kovo 2 d. įvyks koncertų salėje „Compensa“.

Po Fever Ray pseudonimu slepiasi grupės „The Knife“ vokalistė Karin Dreijer Andersson, savo debiutinį albumą išleidusi dar 2009 metais. Antrojo muzikantės studijinio įrašo teko laukti daugiau kaip 8 metus – paskutinėmis šių metų spalio dienomis visai netikėtai pasirodė Fever Ray plokštelė „Plunge“. Pastarajam įrašui (kaip, beje, ir debiutinei Karin plokštelei) kritikai negailėjo gerų žodžių.

Ekspresyvi, netikėta ir itin ekstravagantiška švedė muzikos mylėtojams dar žinoma ir iš drauge su „Röyksopp“ atlikto kūrinio „What Else Is There?“. Šioje dainoje ji atlieka pagrindinę vokalo partiją.

Debiutinis Fever Ray singlas „If I Had A Heart“ skambėjo ir dviejuose itin populiariuose televizijos serialuose – vienoje „Bręstančio Blogio“ („Breaking Bad“) serijoje bei „Vikinguose“ („Vikings“). Šis kūrinys tapo pagrindine pastarojo serialo garso takelio daina.

Švedės Fever Ray koncertą Lietuvoje organizuoja agentūra „8 Days A Week“, mūsų šalyje surengusi Benjamino Clementine’o, „Rhye“, Sohn, „Foals“, Jose Gonzalez ir kitų žymių atlikėjų pasirodymus

Trakuose koncertuos Norvegijos super grupė A-ha

A-ha

grupė A-ha

Neseniai išleidusi savo nuostabų akustinį „MTV unplugged“ albumą, Norvegijos grupė „A-ha“ paskelbė apie ateinančios vasaros planus. Turime progą džiaugtis, nes juose – ir Lietuvos vardas.

Mortenas Harketas ir kompanija atvyksta į Trakus. Jų pasirodymas senojoje šalies sostinėje įvyks liepos 16 dieną. Apie tai prieš valandą grupė paskelbė savo oficialioje svetainėje.

Kolektyvas „A-ha“, savo vasaros koncertų ture, kuris yra pavadintas „Electric Summer“, koncertuos su papildomų muzikantų grupe. Grupės pasirodymą Trakuose galės pamatyti viso labo 3 tūkst. žmonių.

Tokių hitų „Take On Me“, „Stay On These Roads“, „The Sun Always Shines On TV“ ar „Velvet“ kūrėjai su keliomis pertraukomis gyvuoja nuo 1982-ųjų. Jie yra išleidę 10 studijinių albumų. Paskutinis studijinis įrašas (plokštelė „Cast In Steel“) po šešerių metų pertraukos pasirodė 2015-aisiais.

Prieš mėnesį „A-ha“ į muzikos parduotuves pristatė nuostabų akustinį MTV Unplugged albumą. Tai buvo šių metų birželį Norvegijai priklausančioje nedidelėje Giskės saloje įrašytas paslaptingas koncertas.

Naujoje John Lewis kalėdineje reklamoje – kultinę Bitlų dainą perdainavę Elbow

Prekybos tinklas „John Lewis“ kasmet šimtus milijonų žemės rutulio gyventojų priverčia laukti kalėdų. Ne tik dėl šios šventės jaukumo, bet ir dėl kalėdinės reklamos, savo jautrumu, idėja ir muzikalumu prikaustančios viso pasaulio dėmesį.

Šie metai – ne išimtis.

Nuostabioje reklamoje šiemet skamba grupė „Elbow“ ir jos perdainuotas legendinis „The Beatles“ kūrinys „Golden Slumber“, įtrauktas į kultinį Liverpulio kolektyvo albumą „The Abbey Road“.

Į Lietuvą sugrįžta Gregory Porteris

Gregory Porter

Gregory Porter

Ne kartą mūsų šalyje koncertavęs, itim mylimas, liaupsinamas ir su niekuo nesumaišomas džiazo atlikėjas Gregory Porteris sugrįžta į Lietuvą.

Neseniai „Compensa“ koncertų salėje surengęs savo pasirodymą, amerikietis šįkart pasirinko dar mažesnę koncerto vietą. Liepos 8 d. hito „Hey Laura“ kūrėjas koncertus Vilniaus Valdovų rūmų kieme.

G. Porteris Vilniuje pristatys ką tik išleistą savo naujausią albumą „Nat ‘King’ Cole & Me“. Šis įrašas jau pakilo į perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų penketuką.

Bilietų į Gregory Porterio koncertą Vilniuje jau dabar ieškokite bilietai.lt kasose.

manoMUZIKOS aplankytą paskutinio Gregory Porterio koncerto Vilniuje recenziją galite rasti ČIA.

GOLDEN PARAZYTH: mes tikrai neišvarėme Lapės visiems laikams

GP-1

Giedrius Širka (Golden Parazyth)

Dueto „Golden Parazyth” Lietuvoje pristatinėti tikrai nebereikia. Ne kartą girdėtas, ne kartą liaupsintas ir visada įdomus kolektyvas mūsų šalyje išgarsėjo tokiais kūriniais kaip „Lapė”, „Regatta Of Happiness”, „Downtown Game” ar „Try Again”. Tačiau dešimtmečio sukaktį neseniai minėjusi grupė šiemet brėžia didelį ir užtikrintą brūkšnį tarp to, kas jie buvo anksčiau ir to, kas jie yra šiandien.

Nauja – lėtesnė, brandesnė ir kur kas labiau išieškota muzika jau atranda kelią į melomanų širdis. Nuostabus vasariškas koncertas Vilniaus Botanikos sode ir netrukus įvyksiantys grupės pasirodymai Kotrynos bažnyčioje – tai vietos, kuriose grupės gerbėjai turi progą susipažinti su naujuoju „Golden Parazyth” veidu. Veidu, kuris ir toliau kalbės muzikos kalba, tačiau kuriame išvysite ir pajusite gerokai daugiau brandumo, patirties ir subtilumo požymių.

„Man jau trisdešimt ketveri ir aš pavargau būti pajacu”, – kalbėdamas apie savo muzikinę dabartį vieną vėsų, bet saulėtą spalio rytą manoMUZIKAI prisipažino „Golden Parazyth” idėjinė siela ir pagrindinis balsas Giedrius Širka.

Gerdami rytinę kavą vienoje Vilniaus kavinėje su Giedriumi kalbėjome ne tik apie jo naująją muziką ir koncertus, bet ir apie didžiausius tikslus, kažkur labai toli iškeliavusią „Lapę” bei tėtį – žmogų, kuriam ir yra skirta beveik visa Giedriaus kūryba.

Vasarą kalbėjote apie planus rudenį išleisti naują 8 dainų albumą. Tačiau ruduo jau juda pabaigos link, pilno albumo nėra, bet muzikos transliavimo platformose atsirado kelių dainų gyvas EP „Botanika”. Ar apie šį albumą ir buvo kalba?

Tikrai ne. Albumas jau yra įrašytas. Turime net ir nuostabų jo viršelį, kurį nupiešė Lietuvos dalininkas Stasys Eidrigevičius. Tačiau žinai kaip su albumais būna… (šypsosi). Šiuo konkrečiu atveju tiesiog nenorime patekti į švenčių karštinę. Nenorime, kad viskas nublanktų.

Pradžioje savo naują įrašą siūlysime užsienio leiblams. Ilgą laiką to nedarėme, nes galvojome, kad neturime produkto, kuris galėtų juos sudominti. Tačiau situacija pasikeitė. Turime muziką, kuri gali sudominti daugelį.

„Botanika” buvo labai savalaikis įrašas. Šiemet turėjome daug svarbių koncertų, todėl džiugu, kad kai kurie iš jų galėjo būti įprasminti būtent šitaip.

„Golden Parazyth” nuolat keičiasi. Mes niekada nepataikavome klausytojams. Visada darėme tai, kas miela mums. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl dalį jų išbarstome. Neabejoju, kad jeigu ir toliau grotume „Regatta of Happiness” ar „Lapę”, mes galbūt rinktume pilną „Compensą“. Tačiau keičiamės mes, keičiasi mūsų turinys, o su tokiu turinių Lietuvoje labai populiarus būti tiesiog negali.

Nauja mūsų muzika nebus skirta masėms. Todėl mes neskubame, nesistengiame kažkam įtikti. Tiesiog mėgaujamės muzikavimu.

Galiu pasakyti paprastai: turime nuostabų kokybišką albumą. Belieka jo sulaukti. Bet pradžioje bandysime jį siųsti svetur.

Tad išvada paprasta: jūsų prioritetas – užsienis?

Savoje šalyje pranašu juk nebūsi (šypsosi).

Lietuva visada išlieka labai svarbi. Čia turime savą klausytojų ratą. Kartais jis paauga, kartais sumažėja, tačiau jis yra.

Pasirodžius „Botanikai” reakcija buvo gan įvairi – vieni mus labai gyrė, kiti smerkė. Ir tai, žinoma, yra natūralu. Tačiau Lietuvos rinka yra nedidelė, todėl visą laiką norisi būti ne tik joje, bet ir už jos ribų.

Puikiai suprantame, kad proveržiui užsienyje reikia laiko. Bet mes juk ir esame jo valdovai. Todėl neskubėsime.


Atrodo, kad Jūs sąmoningai bandote brėžti tam tikrą takoskyrą tarp „Golden Parazyth” šiandien ir „Golden Parazyth” anksčiau. Kodėl taip yra?

Tai – tam tikra apsauga. Daugybė žmonių „Golden Parazyth” girdi kaip tarškantį kleine musik aparatą, kurio priešakyje – publiką linksminantis pajacas. Tačiau dabar mes jau toli gražu nebe pajacai. Taip, galbūt esu kaltas, kad net kelerius metus slėpiau tą muziką, kuri mus reprezentuoja dabar. Tačiau šiandien ji jau lenda į dienos šviesą.

Nors mes jau esame kitokie, senosios muzikos šleifas vis dar velkasi paskui. Todėl jau ilgai visiems kartojame: senieji „Golden Parazyth” išvyko. Kaip galime tai pasakyti kitaip jei ne tiesiai į akis?

Tokios dainos kaip „Supasi supasi”, „Upė” ar “Come Closer” yra gerokai univeraslesnės ir lėtesnės palyginus su tuo, kas buvo iki šiol. Taigi iš esmės „Golden Parazyth” dabar turėtų tikti platesniam klausytojų ratui.

Galbūt, tačiau tam, kad klausytojų ratas augtų, reikia laiko. Daugybė žmonių, kurie anksčiau klausėsi mūsų, šiandien girdi kitokius „Golden Parazyth”. Naujoji mūsų kūryba tam tikra prasme yra smūgis jiems į paširdžius.

Pavargau būti pajacu. Buvo geras laikas, bet mes jau kitokie. Labai tikimės, kad žmonės mus supras; tie, kurie neatrado – dar atras, o tie, kurie klausėsi, klausysis ir toliau.

Pasikeitė ne tik jūsų kūryba, bet ir gyvi pasirodymai. Ant scenos atrodote gerokai brandžiau, o tavo balsas skamba kur kas labiau užtikrintai. Samdeisi vokalo mokytoją?

Mokytojo tikrai nesisamdžiau (šypsosi). Tiesiog savo dainavimui pradėjau skirti gerokai daugiau dėmesio.

Visa mano aistra yra muzika. Jeigu manęs ji nevežtų, jeigu į ją neinvestuočiau visko, ką galiu – laiko, pinigų ir jėgų – kabinčiau muzikinius bucus ant vinies.

Muzika man yra viskas. Tai mano gyvenimo šviesa ir variklis. Niekada negailėjau savęs muzikai. Mėginu ieškoti atsakymų į muzikinius klausimus, bandau atrasti vis gražesnį skambesį. Ir kaskart tai darant jaučiu kaip mane veža.

„Daryk viską paprasčiau – ir geriau gyvensi, ir lengviau bus”, – dažnai girdžiu iš šalies. Bet man nepavyksta. Aš taip nemoku. Muzika yra tai, kuo aš gyvenu ir iš ko aš gyvenu.

Esu laimingas, kad turiu gerą komandą. Man patinka mūsų vadybininko požiūris į gyvus pasirodymus. Jis yra įsitikinęs, kad visiškai nesvarbu, ar užsidirbsime pinigų, ar ne, tačiau viskas turi būti padaryta aukščiausiame lygyje. Kad ir kas bebūtų – garsas, šviesa ar aptarnavimas – viskas turi būti idealu. Ši kartelė turi būti standartas. Kai tokius reikalavimus keli aplinkai, natūralu, ir pats iš savęs imi reikalauti gerokai daugiau.

Nežinau, kur yra tų reikalavimų sau riba…Galbūt dabar būtent jos ir ieškau. Man jau 34 metai. Esu subrendęs ne tik gyvenime, bet ir muzikoje. Joje siekiu kokybės. Tik jos.

Šie metai jums apskritai gan derlingi: įspūdingas koncertas Botanikos sode, neilgai trukus įvyksiantys pasirodymai Kotrynos bažnyčioje (iš kurių vienas visiškai parduotas), beveik paruoštas albumas. Sakyčiau, per metus nuveikėte tikrai nemažai…

Šie metai ir yra rodymas to, kaip pasikeitėme ir kas šiuo metu esame. Visą susikaupusį gniutulą muzikos išleidome į pasaulį ir stebime, kas iš jo išeis (šypsosi).

Turime daugybę muzikos, kurios dar niekas negirdėjo. Dalis jos skambės Kotrynos bažnyčioje, dalis – tik naujame albume. Beje, jame bus 8 visiškai negirdėtos, niekada neskambėjusios ir niekur dar nepublikuotos dainos.

Kažkada interviu manoMUZIKAI Algirdas Kaušpėdas yra sakęs, kad nesupranta, kodėl lietuviškos grupės dainuoja angliškai ir besdamas pirštu į Islandiją kartoja, jog tarptautiniam pripažinimui jau nebereikia anglų kalbos. Ką jam atsakytum?

Oj žinau šį Algirdo požiūrį, nes jis man tai sakė labai daug kartų (kvatoja).

„Dainuok, kaip Justė ir viskas bus gerai. Bus pilnos arenos”, – ne kartą mane įkalbinėjo Algirdas. Paskutinis toks kartas buvo „Laisvės piknike”. Tiesa, tąkart jis buvo patenkintas. Priėjo prie mūsų po koncerto ir pasakė: „na va, šaunuoliai – lietuviškų dainų jau daugiau”. Tačiau jo grupės kontekstas, tikslai ir saviraiškos ekosistema buvo kitokia. „Antis” nešė lietuvišką vėliavą.

O „Golden Parazyth”?

Nežinau… mano mintyse skambančiai muzikai natūraliai gimsta angliški tekstai. Net ir „Supasi supasi” (L.Z. – paskutinis grupės radijo singlas) pradžioje turėjo anglišką tekstą, tačiau kažkuriuo metu grojant ją studijoje visai netikėtai gimė lietuviški žodžiai.

Paskutiniame jūsų EP „Botanika” (kuriame galima rasti ir lietuvišką dainą) yra kūrinys „Come Closer”, kuris su hipnotiniu pianinino intro, pereinančiu į itin sodrią ir brandžią kulminaciją, bent jau man kažkodėl labai priminė Gilmourišką „Pink Floyd” kūrybą...

Aš pastebiu, kad skirtingiems žmonėms skirtingi kūriniai sukuria skirtingas asociacijas. Bent jau man „Come Closer” ir „Pink Floyd” neturi absoliučiai nieko bendro. Aišku, malonu, kad tau ši daina kažkuo primena gerą grupę (šypsosi).

Apskritai su „Come Closer” visada būna įdomu. Aurimas (L.Z. – kitas grupės „Golden Parazyth” narys) ilgai netikėjo šia daina ir netgi nenorėjo, kad ji skambėtų botanikos sodo koncerte. Tai – nuolat augantis kūrinys, kuriam taip pat labai svarbi ir vieta, ir laikas.

Bet jeigu reikėtų dainuoti Pink Floydus, aš juos dainuočiau kitaip (juokiasi).

Ar turi brangiausią „Golden Parazyth” dainą?

Sunku pasakyti. Ko gero, šiuo metu man brangiausia yra „Upė”. Ją dainuodamas kartais net noriu verkti.

Tačiau artimos dainos yra gan laikinos. Kitaip tariant, pasikeičia laikmetis, pasikeičia ir artima daina. Be to, natūralu, kad kiekvienas muzikantas pasakys, jog jam artimiausia yra pati naujausia muzika. Aš – ne išimtis.

Savo kūryboje turite ir vieną seną dainą, iki šiol daugelį žavinčią savo naiviu nuoširdumu, kurios visi vis dar laukia per koncertus ir kurią jūs taip sėkmingai toliau ignoruojate. Prisipažink, kodėl atsisveikinote su „Lape”?

Mes norime atsikratyti senų etikečių.

„Lapė” – vaikystės daina. Keistai atrodytų, kai atsistojęs 34 metų vyras pliekia „žaliam žaliam miške gyveno lapė…”

Kita vertus, mūsų atsisveikinimą su „Lape” paskatino patys žmonės, kiekvieno koncerto metu šaukdami „Lapė”. Kažkuriuo metu jie nustojo tai daryti, nes galybę kartų melavau klausytojams, sakydamas, kad pardaviau „Lapę” vokiečių filmui (šypsosi).

Tačiau ciniškame, skubančiame ir vartojančiame moderniame pasaulyje tas naivus, bet velniškai žavus vaikiškas nuoširdumas, kurį girdime „Lapėje”, kartais gali ne tik išgelbėti muziką, bet ir taip gražiai papuošti kasdienybę…

Ilgą laiką taip ir buvo. Labai ilgai „Lapė” apskritai nešė „Golden Parazyth” vėliavą. Tačiau paskutinį kartą ją dainavome berods 2009-aisiais.

Nesakau „Lapei” amžino NE. Neišvarėme jos visiems laikams. Manau, kad jai tiesiog reikia atrasti naują veidą. Galbūt ateis laikas sukurti naują aranžuotę. Kad ir su orkestru…Galbūt tada „Lapė” galės sugrįžti. Nauja, pasikeitusi, bet tokia pat graži, naivi ir nuoširdi. Tačiau kol kas ji dingusi ir apie jos artimiausius grįžimo planus aš nieko nežinau (šypsosi)

Kam apskritai yra skirta jūsų muzika? Ar ji turi objektą?

Dažnai muzika būna skirta man brangiems žmonėms.

Tačiau dažniausiai kuriu ir dainuoju savo tėčiui. Jo jau seniai nebėra šalia. Galvoju apie jį, matau jį besišypsanti, o tada viskas aplink tampa prasminga…Apskritai dažnai suprantu, kad daug dalykų gyvenime darau dėl jo – būnu geras, rūšiuoju šiukšles, tiesiog geriau gyvenu. Noriu būti geru žmogumi ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad tėtis savo pavyzdžiu man suformavo poreikį tokiu būti. Taigi, daugumą dalykų, kuriuos darau, darau dėl savo tėčio. Taip tarsi jaučiu, kad tęsiu jo pradėtus gerus darbus.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Spalis, 2017

Albumai_SPALIS

Spalio mėnesio albumai

Jau netrukus pradėsime skaičiuoti labai derlingų 2017-ųjų metų muzikinius vaisius, rinksime geriausius ir skelbsime pačių pačiausių sąrašus. Labai nemaža tikimybė, kad geriausiųjų topuose rasime kažką iš spalio mėnesį išleistų albumų.

Šįkart, tradiciškai, dar viena apžvalga. Šįkart apie antrąjį rudens mėnesį.

Jūsų dėmesiui – 6 spalio mėnesį pasirodžiusių albumų recenzijos.

LIAM GALLAGHER „As You Were”

Muzikos pasaulis būtų gerokai liūdnesnis jeigu jame nebūtų brolių Gallagherių. Ilgą laiką jie diktavo madas ne tik britiškame rokenrole, bet geltonuosiuose puslapiuose – jų kandžios replikos muzikantų atžvilgiu ir gan chamiškai kontraversiški pasisakymai yra verti atskirų knygų.

Ir štai „Oasis” nebeegzistuoja jau daugiau kaip 8 metus, tačiau broliai Liamas ir Noelis vis dar išlieka ypatingai dažnai minimos figūros britų spaudoje. Tiesa, šįkart jų aikštingos strėlės lekia ne į tokius konkurentus kaip „Blur” ar „Coldplay”, bet į vienas kitą.

Tai, kad Noelis per socialinius tinklus Liamui pasiūlo apsilankyti pas psichologą, o pastarasis savo vyresnį brolį pasiunčia toliau nei akys mato, vienus labai liūdina (nes tai dar labiau sumenkina jau kone dešimtmetį netylančius gandus apie „Oasis” atsikūrimą), kitus džiugina (mat geltonųjų puslapių mylėtojų Jungtinėje Karalystėje, kaip ir visame pasaulyje, yra tikrai daug).

Tačiau grįžkime prie muzikos.

Noelis, sėkmingai muzikuojantis su savo grupe „The High Flying Birds”, lapkritį išleis jau trečią post-Oasinį albumą. Tuo tarpu Liamas vis blaškosi. Dvi plokštelės su nauju kolektyvu „Beady Eye” nors ir nebuvo itin prastos, tačiau kritikų liaupsių nesulaukė. Tad jaunėlis (Noelis už Liamą vyresnis 5 metais) dar 2015-aisiais išformavo savo kolektyvą ir pradėjo savirealizacijos paieškas solinėje karjeroje.

Dvejus metus tyzintas spalio pradžioje pagaliau pasirodė ilgai lauktas Liamo albumas „As You Were”. Ko gero pirmą kartą nuo „Oasis” laikų išgirdome jaunėlį Gallagherį visu gražumu. Nepaisant to, kad kultinėje dar 2009-aisiais išsiskyrusioje grupėje pirmuoju kūrybiniu ir idėjiniu smuiku griežė Noelis, panašu, kad Liamas jo kūrybines pamokas išmoko pavyzdingai.

Liamo albume rasite viską, dėl ko galima įsimylėti brit-popą. Grynumo prasme tai aukso vidurys tarp „Oasis” ir ją įkvėpusių kultinių Jungtinės Karalystės atlikėjų.

Turiu prisipažinti, esu „Oasis” die-hard fanas dar nuo debiutinio jų albumo „Definitely Maybe” laikų. Brolių 1995-aisiais išleista plokštelė „ (What’s the Story) Morning Glory” neabejotinai patektų į mano geriausių gyvenimo albumų penketuką. Tad „As You Were” džiugina dar ir todėl, kad tai – labiausiai „Oasis” kūrybą primenantis diskas nuo grupės išsiskyrimo laikų.

Tokios dainos kaip „What It’s Worth”, „Paper Crown” ar „Come Back To Me” neįtikėtinai primins legendinį kolektyvą, o daina „Chinatown” parodys ir lyriškąją Liamo pusę. Čia rasite visko, dėl ko autentiškas Anglijos brit-popas yra unikalus, kerintis ir kabinantis.

Tiesa, dėmesingiausieji albumo klausytojai pamatys dar ir tai, kaip kartais kandžiai bei subtiliai brolis į dainos tekstus įterpia frazes, susijusias su kitais atlikėjais ar… tradiciškai su jo broliu. Pavyzdžiui, dainoje „Bold” yra eilutė “There’s no love for chasing yesterday” (tai akivaizdi aliuzija į Noelio 2015-ųjų įrašą „Chasing Yesterday”), o kompozicijoje „Wall Of Glass” rasite frazę „You were sold a one direction” (čia ironiškai pašiepiama pop grupė „One Direction”).

Taigi, į debiutinį Liamo diską negalima žiūrėti vien tik kaip į muzikinį įrašą. Tai gan nemažas reiškinys, kuris, apipintas žavios ir aikštingos piarinės kampanijos elementais, tampa gražiu, efektyviu ir paveikiu albumu.

Kritikai „As You Were” negaili gerų žodžių. Liamas pats jam davė 11 balų iš dešimties (na, kitaip juk ir negali būti). Dabar beliko įrašą įvertinti ir klausytojams.

Šiuo atveju esu gan subjektyvus, mat daugiau kaip prieš 20 metų užgimusi mano meilė grupei „Oasis” iki šiol yra gana stipri. Bet net ir atsiribojus nuo visų subtjektyvumų, „As You Were” yra įrašas, vertas jūsų ausų. Tai tiesiog dar vienas gražus britiško rokenrolo pavyzdys.

Beje, bus labai įdomu stebėti kaip pardavimų kovoje Liamo albumas atrodys lyginant jį su naujausiu Noelio įrašu. Pastarojo laukti liko nedaug – maždaug mėnesį. Bet kuriuo atveju, panašu, jog metų pabaiga tikrai bus įdomi.

Dainos: Paper Crown, China Town, For What it’s Worth, I’ve All I Need

P.S. manoMUZIKA Liamo Gallagherio koncertą stebėjo Hamburge. Jo apžvalgą rasite ČIA.

BECK „Colors“

Kiekvieną kartą, kai kalba pasisuka apie Becką, kad ir kiek skirtųsi pokalbio dalyvių nuomonės, visi vieningai sutaria, jog jis – visiškai nenuspėjamas, bet itin išskirtinis atlikėjas. Pradėjęs nuo country ir folk muzikos per daugiau kaip 30 muzikinės veiklos metų jis eksperimentavo įvairių žanrų rėmuose. Mūsuose amerikietis bene geriausiai žinomas iš 1993-aisiais išleistos dainos „Loser“, kuri ir dabar neretai nuskamba „legendinę“ muziką transliuojančių radijo stočių eteryje. Tačiau tas Beckas, kurį kažkas pamilo minėto kūrinio dėka, ir Beckas šiandien – du absoliučiai skirtingi muzikiniai veidai.

Atlikėjo, muzikos ir žodžių kūrėjo, prodiuserio ir multiinstrumentalisto diskografija – itin plati, dinamiška ir labai turtinga. Jo kolekcijoje – 13 studijinių albumų, krūva muzikinių apdovanojimų ir daug bendrų darbų su pasauliui puikiai pažįstamais vardais (nuo Danger mouse ar Leonardo Coheno iki „INXS“, „Velvet Underground“ ar Jacko White‘o). Becką myli, vertina ir juo žavisi didelė dalis muzikos banginių. Ir tam tikrai yra pagrindo.

Tačiau hito „Loser“ kūrėjui tai, regis, visiškai nė motais. Jam nesvarbu simpatijos, viešieji ryšiai ar tai, ką apie jį galvoja kiti. Vienintelis dalykas, kuo gyvena Beckas – muzika.

Spalio viduryje pasirodęs muzikanto albumas „Colors“ – labai skiriasi nuo 2013-aisiais išleisto tris „Grammy“ statulėles pelniusio bei geriausiu metų albumu JAV pripažinto disko „Morning Phase“. Vienintelė aliuziją į lyrišką ir melodingą 2013-ųjų įrašą – kūrinys „Fix Me“.

Tačiau Becko stiprybė ir sąlygos žavėtis jo muzika ir yra neprognozuojamumas bei nežinojimas, ko gali laukti iš naujo įrašo.

„Colors“ stebina savo įvairove. Jame atlikėjo gerbėjai ras ir modernių (netgi populiariąją muziką transliuojančioms radijo stotims tinkančių) ritmų (dainos „No Distractions“, „Seven Heaven“, „Up All night“), ir hip hopo žanro elementų („Wow“), ir jau minėtos svajingos akustinės lyrikos (daina „Fix Me“). Tačiau nei vienas iš kūrinių nedvelks paviršutiniškumu ir tikrai neprimins šabloninių, nuzulintų ir daugeliui girdėtų primityvumo standartų. „Primityvumas – didžiausia šiuolaikinės muzikos stigma“, – kažkada sakė muzikantas. Perklausius „Colors“ akivaizdu, kad su šia stigma kovoti jam tikrai netenka.

Klausant albumo žavi ne tik begalinis Becko talentas ar jo gebėjimas vinguriuoti nenuspėjamų muzikinių harmonijų keliu. Sunku nesižavėti ir faktu, kad praktiškai visą albumą skirtingais instrumentais įrašė du žmonės – jis ir plokštelę ko-prodiusavęs Gregas Kurstinas.

Pirmas albumo singlas (daina „Dreams“) buvo išleista dar 2015-ųjų birželį. Kiti trys kūriniai – 2016-aisiais ir 2017-aisiais. Taigi, Beckas labai lėtai ir nuosekliai ruošė „Morning Phase“ follow up‘ą.

Nesistebėčiau, jei didiesiems muzikanto fanams šis albumas neprilips. Tačiau jeigu į „Colors“ žiūrėsime ne kaip į lūkesčių (ne)išsipildymo potencialą, bet kaip į muzikinių gebėjimų, kompetencijų ir originalumo rinkinį, darbas tikrai neturėtų palikti abejingų.

Beckas sukūrė dar vieną netikėtą, neprognozuojamą ir visiškai kitokį albumą, kurį perklausius užmigti vis neleidžia paprastas klausimas: kaip skambės kita jo plokštelė? Becko kūryba – visai kaip ir naujos Tvin Pykso serijos – niekada nežinai nei kaip prasidės, nei kaip vystysis, nei (juo labiau) kaip ji pasibaigs.

DAINOS: Fix Me, Colors

STEREOPHONICS „Scream Above The Sounds”

Pernai Velso grupė „Stereophonics” minėjo savo debiutinio albumo „Word Gets Around” 20 metų sukaktį. Ir nors ši plokštelė nebuvo viena iš penkių, pasiekusių Jungtinės Karalystės perkamiausių albumų sąrašo viršūnę, joje buvo keli kūriniai, kurie iki šiol sėkmingai sukasi grupės gerbėjų grotuvuose ir yra vadinami kolektyvo vizitinėmis kortelėmis.

Nuo debiutinio albumo praėjus 20-mečiui „Stereophonics” išleido savo jubiliejinį dešimtąjį įrašą „Scream Above The Sounds”. Jame – visa sukaupta grupės patirtis, išgyvenimai, sentimentai ir požiūris į gyvenimą. Visas šis vertybių rinkinys sutilpo į 11 žavių kompozicijų, papuoštų nuostabiu, su niekuo nesupainiojamu Kelly Joneso vokalu.

„Ilgą laiką grojame ir kuriame kartu. Ir tai darydami kaskart jaučiame vis didesnį malonumą. Mes bręstame, augame ir sukaupiame vis daugiau patirties, kurią realizuojame kūryboje. Šis albumas – apie tai”, kalbėdamas Mančesterio radijo stočiai „X Fm” sakė Kelly Jonesas.

Klausant albumo tampa akivaizdu, kad „Stereophonics” nebesiblaško (pastarieji keli albumai, kritikų teigimu, buvo naujo skambesio paieškos) ir tiesiog mėgaujasi būvimu kartu. Valai sugrįžo prie tos muzikos, kurios dėka subūrė milijoninę klausytojų armiją. Todėl tie, kurie pamėgo juos išgirdę tokius kūrinius kaip „It Means Nothing”, „Dakota”, „Have A Nice Day” ar „Local Boy In A Photograph”, šį albumą suvalgys su pasimėgavimu.

„Scream Above The Sounds” rasite ir stadioninio himno pozicijai puikiai tinkančią „Caught By The Wind”, ir sentimentalias, rudens vakarams pritaikytas balades „All In One Night” ar „Would You Be?”, ir akustinę „Boy On a Bike” (kuri kažkodėl labai primena kadaise Kelly Joneso perdainuotą Sinead O’Connor hitą „Nothing Compares To You”), ir į gražiausią pasaulyje raudą pretenduojančią pianinu atliekąmą trijų akordų kompoziciją „Before Anyone Knew Our Name”. Tai albumas, kurio su malonumu klausysis ir užkietėję „Stereophonics” gerbėjai, ir tie, kurie dar nespėjo atrasti šios grupės.

Naujausias Kelly Joneso ir grupės įrašas – tai odė nesenstančiam britiškam rokui ir kartu vienas gražiausių bei vertingiausių šio rudens įrašų.

DAINOS: „Before Anyone Knew Our Name”, „Caught By The Wind”, „Would You Believe?”

JESSIE WARE „Glasshouse”

Švelnus it aksomas Jessie Ware balsas mus džiugina jau beveik 8 metus. Tiesa, karjeros pradžioje daininkę matėme ne solo atlikėjos amplua – ji buvo pagalbinė vokalistė Jack Penate turo metu, įrašė porą kūrinių su „SBTRKT”, padėjo savo gerai draugei Florence Welch ir jos grupei „Florence and the Machine“ išleisti albumą „Ceremonials“.

Tačiau viskas pasikeitė 2012-aisiais – metais, kai dienos šviesą išvydo debiutinis Jessie Ware įrašas „Devotion“. Kritikų liaupsės, muzikinių leidinių įvertinimai, vis augantis gerbėjų būrys ir širdį virpinantys kūriniai „Wildest Moments”, „Running“ ar „Sweet Talk“ į jauną, žavią ir švelnaus balso savininkę dėmesį atkreipti privertė vis daugiau romantiškos muzikos mylėtojų.

Po dviejų metų Jessie išleido antrą studijinį įrašą „Tough Love“. Drauge su Edu Sheeranu sukurta albume esanti baladė „Say You Love Me“ buvo ne tik metų mega hitas, bet kartu ir vienas dažniausiai senajame žemyne grojamų 2012-ųjų kūrinių. Plokštelė „Tough Love“ atlikėją įrašė į „A klasės“ populiariausių Jungtinės karalystės pop/R&B atlikėjų sąrašą.

Naujo (jau trečio) Jessie Ware albumo teko laukti 3 metus. Tačiau laukimas baigėsi ir spalio viduryje diskas „Glasshouse“ galiausiai buvo paleistas ne tik į pardavimų rinką, bet ir didžiąsias muzikines platformas. Toks pat šiltas, stilingas, modernus, kartais trapus, o kartais velniškai seksualus 12 dainų rinkinys ir vėl turėtų prikaustyti tūkstančius šilumos ir šypsenų ištroškusių širdžių.

Prie „Glasshouse” rankas vienaip ar kitaip kartu su Jessie prikišo daug puikiai pažįstamų atlikėjų – nuo Francis and the Lights iki Cashmere Cat ar Edo Sheerano. Šių žmonių indėlis albumui pridėjo dar daugiau įvairių spalvų.

Jessie Ware vokaliniais gebėjimais neseniai galėjo įsitikinti ir Lietuvos gerbėjai. Kad ši atlikėja moka dainuoti ir tai daro fantastiškai, neabejoja, ko gero, niekas. Jos vokalui radus tikrą šilkinį muzikinį rūbą – dermė tampa pasakiška.

Taigi, šios gražios, labai kokybiškos pop muzikos vandenyje paskendusios pasakos vardas – „Glasshouse”.

DAINOS: Thinking About You; Sam; Stay Awake, Wait For It; First Time

BRUNO MAJOR „A Song For Every Moon”

Daugiau kaip metus britas Bruno Major kas keturias savaites šviečiant mėnuliui pasidalindavo nauja daina. Taip jis pildydavo savo Spotify grojaraštį „A Song For Every Moon” ir tiesė kelią į debiutinį įrašą, kurio manoMUZIKA velniškai laukė.

Atradę jį prieš kiek daugiau nei metus, sekdavome kiekvieną jo žingsnį ir mėgaudavomės kiekvienu nauju Bruno kūriniu. Kaskart, pasirodžius naujai dainai, atsidusdavome ir pagalvodavome: ar ateis laikas, kai jis išleis prastą dainą? Laimei, toks laikas neatėjo, o debiutinį atlikėjo įrašą sudarančios 12 kompozicijų yra neįtikėtinai mielos. Visos. Nuo – iki.

Bruno Major augo itin muzikalioje šeimoje, todėl nėra ko stebėtis, kad jo įgytas universitetinis išsilavinimas – džiazo muzika (nors viename interviu muzikantas prisipažino, kad ilgą laiką svajojo studijuoti kompoziciją). Lengvų džiazo užuomazgų galima atrasti ir debiutiniame jo albume „A Song For Every Moon”.

Tačiau ne džiazo harmonijos čia svarbiausia. Visas albumas – nuoširdus, sentimentalus, iki kaulų smegenų trapus ir švelniai muzikalus pasakojimas apie…Žinoma, kad apie meilę. Taip pat naivią, jaunatvišką, idilišką ir labai romantišką meilę. Todėl ne veltui viso albumo nuo pirmos iki paskutinės dainos tikrai labai gera klausytis kad ir žvakių šviesoje apkabinus mylimą žmogų.

Bruno Major balsas jums gali kiek priminti kanadiečio Michaelo Buble vokalą. Tačiau tai ir liks vienintelė atlikėjus siejanti bendrybė. „A Song For Every Moon” – labai ramus įrašas, kuris jautresnius (na gerai, greičiausiai, jautresnes) iš to naivaus pasakiško grožio gali priversti išsitraukti popierinę servetėlę netyčia skruostu riedančiai ašarai nusišluostyti. Ir tai, ko gero, yra geriausias matas tokios muzikos grožiui ir emocijai išmatuoti.

12 naujų Bruno Major dainų šildys, užliūliuos, sugraudins ir sujaudins. Klausant kai kurių kūrinių (pavyzdžiui, „On our Own”) bijosite net atsikvėpti, mat gali pasirodyti, jog kiekvienas papildomas iš šalies atsklidęs garsas sugadins trapų muzikos intymumą. Todėl neapsigaukite – nieko bendro su Bruno Mars ir Major Lazer neturintis atlikėjas yra kone nuostabiausias ir tyriausias modernios epochos romantikas, savo muzika galintis užkariauti net ir pačią šalčiausią širdį.

Sakysite, per emocionalu ir kiek per naivu? Galbūt. Tačiau tikrai ne per paika, prasta ar nuvalkiota.

„A Song For Every Moon” – ko gero pats šilčiausias šio rudens įrašas. Tad tiems muzikos mylėtojams, kurie šiek tiek labiau linksta romantikos link, šis albumas yra daugiau negu būtinybė. Tai pats tikriausias raminamasis, kurį kartą išbandę tikrai nebegalėsite sustoti.

DAINOS: Wouldn’t Mean A Thing, Easily, Places We Won’t Walk, On Our Own

KAUF „Regrowth”

Kartais reikiamai muzikai pasiekti užtenka vienos transliacijos radijo stotyje, kartais – įrašo tinklaraštyje, naujienų portale ar muzikiniame leidinyje, o kartais – tiesiog elementarios rekomendacijos. Pastarojo fakto dėka spalio mėnesio apžvelgiamų albumų sąraše atsirado kol kas praktiškai nežinomo atlikėjo KAUF debiutinis albumas „Regrowth”, kurio dainą radau kassavaitiniame savo mėgstamos JAV radijo stoties „KCRW” didžėjaus Chriso Douridas „atradimų” grojaraštyje.

KAUF kūryba – itin melodinga, intymi, bet tamsi šokių muzika. Nežinau, kas kaltas – ar faktas, kad pirmąją jo dainą išgirdau vėsią spalio naktį lietui liūdnai barbenant į langinę, ar tiesiog tai, kad šis žanras pastaruosius kelerius mėnesius neturėjo naujų ir netikėtų apraiškų, tačiau, kad ir kas tai bebūtų, „Regrowth” susiklausė kaip pats skaniausias netyčia atrastas kokybės ženklu pažymėtas desertas.

Šią muziką įsprausti į vieno žanro rėmus nėra lengva. Klausydamiesi amerikiečio debiuto išgirsite ir jamesblake’išką tamsą, ir laužytus „How To Dress Well” ritmus, ir netgi Nicolas Jaar polėkį. Visa tai vainikuoja itin švelnus aide paskendęs Ronaldo Kaufmano (toks yra tikrasis atlikėjo vardas) vokalas.

KAUF muzika – tokia, kurios itin gera klausytis naktį. Su polėkiu, bet svajinga. Veržli, bet kaip mantra kartais net įsukanti į meditacijas. Visas albumas – nuoseklus ir organiškas melodingas ir tamsus elektroninis kelias, kuriuo einant labai lengva paskęsti mintyse ir svajonėse.

Tai, kad atlikėjas jaučia muziką ir geba (gerąja prasme) manipuliuoti mūsų jausmais ir nepaleisti „nuo – iki”, stebėtis neverta. Ronaldas nuo vaikystės mokėsi groti pianinu, nemažai laiko yra praleidęs chore, neprastai valdo gitarą.

Ir nors kol kas apie amerikietį dar nerašo pagrindiniai muzikos leidiniai, tik laiko klausimas, kada jo muzika pateks ir į „didžiųjų” akiratį. Susižavėjimo juo neslepia „Resident Advisor” ar „XLR8R”. Į besižavinčiųjų KAUF muzika gretas stoja ir manoMUZIKA.

Stilingos, intymios ir netgi labai aistringos elektroninės muzikos dar niekada nebuvo per daug. Todėl drąsiai rekomenduojame „Regrowth” ir jums.

DAINOS: Through The Yard, Pacify, Let Slide

manoMIKSAS 056: Acoustics

Acoustics

Ramybė

Tokiomis akimirkomis, kai už lango siaučia vėjai, visą dieną nesustabdomai pliaupia lietus ir ruduo parodo savo tikrąjį veidą, norisi ramybės, šilumos ir pozityvios nuotaikos. Ir čia, tradiciškai, vėl į pagalbą ateina muzika.

Tada, kai labiausiai norisi pabėgti nuo rudeniškos nuotaikos, o sekmadienio monotonijai apkloti reikia šiltos akustinės ramybės, manoMUZIKA turi šiltą receptą.

Šįkart Jūsų dėmesiui – muzikinė akustinė ramybė ir ilgai kauptas daugiau kaip 60 išpuoselėtų, nugludintų, ramių ir pasakiškai muzikalių dainų. Dainų sąraše rasite ir pažįstamų vardų (tokių kaip „The National“, Damien Rice, Tom Baxter, James Vincent McMorrow, Michael Kiwanuka ar Nick Drake) ir atlikėjų, kurie Jums bus girdėti galbūt apskritai pirmą kartą.

Tačiau, kad ir kas begrotų, garantuojame, kad „Acoustics“ grojaraštis Jūsų sekmadieniniams namams įneš jaukios šilumos ir grąžins tikrą idėjinę ir vidinę ramybę.

Taigi, gero klausymo:)