Liaudies išmintis byloja, kad besikeičiant laikams keičiasi ir žmonės, tačiau įpročiai visada lieka tie patys. Ar tai tiesa? Į šį klausimą, bent jau komentuodamas futbolo rungtynes, Nerijus Kesminas atsakytų paprastai: Ko gero taip.

Šįkart, kaip ir galima tikėtis, rašysiu tikrai ne apie futbolą (nors, prisipažįstu, esu didelis šios sporto šakos gerbėjas). Ne apie knygas. Ir ne apie gyvenimo metafiziką. manoMUZIKOS bloge – dar vienas įrašas apie muziką. Tiesa, šiuokart labiau apie asmeninį jos vartojimą ir požiūrį į ją.

 – POKYČIAI MUZIKOS INDUSTRIJOJE – 

Pastarasis dvidešimtmetis muzikos versle gali būti drąsiai vadinamas permainų ir naujų tapatybių atradimų metais. Tiek muzikos pateikime, tiek jos drabužiuose, tiek, žinoma, ir pačiame jos vartojime. Vinilus, prie kurių augo mūsų tėvų karta, keitė audio kasetės; pastarąsias akimirksniu iš rinkos „išstūmė“ kompaktiniai diskai, na o jie, neilgai trukus, užleido vietą skaitmeniniam muzikos formatui.

Kasetės mirė, vinilai atgimė, o kompaktai, bandydami išlikti rinkoje, iki šiol stengiasi griebtis paskutinio šiaudo. Ir nors vinilai niekada nebetaps tokie aktualūs, kokie buvo aštuntajame ar devintajame dešimtmetyje (į klausimą „kodėl“, atsakinėti, ko gero neverta),  neslėpsiu, kad žinia, jog Amerikoje šiemet išleistas albumas „sumušė“ dvidešimtmečio vinilų pardavimo rekordą, itin nudžiugino. Nors ir nesu didelis Jack White‘o gerbėjas, labai džiaugiuosi žinia, kad būtent 2014- ieji tapo vinilų pardavimo rekordo metais (o jo „Lazaretto“ tapo dvidešimtmečio rekordininku).

Kompaktinių diskų formatas, užleisdamas vietą skaitmenai, taip pat akivaizdžiai po truputį apleidžia rinkos dominavimą. Šių metų paskelbta statistika liudija, kad skaitmeniniu formatu muzikos jau parduodama gerokai daugiau nei CD pavidalu. Tai, be jokios abejonės, yra natūralus ir nuspėjamas rezultatas. Šiandien muziką galime turėti telefone, kompiuteryje, iPod ar kitokio pobūdžio grotuve ir tai, ko gero, yra gerokai patogiau nei lentynose stūksančios plokštelės ar kompaktai.

Taigi, kintant laikmenoms, natūralu, kito ir muzikos vartotojo elgsena. Anksčiau jis tik pirko, vėliau pirko ir keitėsi laikmenomis (dabartinė penkiasdešimtmečių ir šešiasdešimtmečių karta puikiai supranta apie ką aš kalbu), trisdešimtmečių bei keturiasdešimtmečių karta dar visai neseniai pirko, persirašinėjo ir kišdavo į magnetofonus ar kompaktinių diskų grotuvus, na o dabar atėjo laikas siųstis. Ir, deja, didžioji muzikos vartotojų dalis (ypatingai – Lietuvoje) muziką siunčiasi nemokamai. Kitaip tariant, torrentų pagalba ją gauna už dyką.

 – 5 ATSAKYMAI Į KLAUSIMĄ KODĖL – 

Apie muzikos vartojimo pokytį ir vartojimo elgsenos kaitą pradėjau kalbėti ne veltui. Iki šiol gan nemažai pinigų išleidžiu muzikai: svetainėje amazon.com nuolat užsisakinėju naujus kompaktinius diskus, iTunes‘uose perku skaitmeninę muziką, investuoju į muzikinę literatūrą – knygas, muzikinius žurnalus ir atributiką. Dėl šios savo pozicijos, kuri manyje įsišaknijo tą sekundę, kai gavau pirmąjį savo atlyginimą, iki šiol sulaukiu galybės replikų ir klausimų. Pagrindiniai jų skamba maždaug taip: „tu ką, idiotas? Kam leisti pinigus muzikai, kai ją gali atsisiųsti?“; „Tu neturi kur pinigų kišti?“, „Kol tu lauki savo albumo kompaktiniame diske, aš jį iš „linkomanijos“ parsisiunčiau penkis kartus“; „Nebūk durnas. Neleisk pinigų vėjams. Nori persiųsiu albumą per skaipą?“.

Žodžiu, klausimų ir replikų pobūdį, ko gero, supratote…

Taigi, šio trumpo blogo įrašo esmė paprasta: noriu papasakoti keletą priežasčių, kodėl aš vis dar perku originalią ir legalią muzikos produkciją. Jeigu kas nors galvoja, kad moralizuosiu – siūlyčiau galvoti iš naujo. To tikrai nedarysiu. Tai tiesiog mano laikysena ir amžinoji pozicija. Kaip Egidijus Dragūnas – SEL‘as vienoje iš savo dainų sakė, tikrai „nesu nei tėvas nei dievas“, todėl ir mano argumentai yra grynai asmeniniai, nepretenduojantys nei į dogmas, nei į primetimus. Nieko nekaltinu, niekam nereguliuoju kaip reikia elgtis (nes tiesiog neturiu teisės to daryti). Paprasčiausiai papasakosiu kodėl didžiuojuosi kiekvienu iš kelių tūkstančių kompaktinių savo fonotekos disku ir kodėl ketinu juos ir toliau kaupti.

Taigi, kodėl aš vis dar perku muziką ir kodėl jos nesisiunčiu nelegaliai?

1. Nes manau, kad intelektinis produktas yra lygiai taip pat vertas pirkimo, kaip ir visos kitos parduotuvėje randamos prekės.

Niekada nesupratau ir negaliu suprasti kuo muzikantų sukurtas ir įrašytas kūrinys skiriasi nuo pienininko pagaminto sviesto ar restorane iškepto kepsnio. Priešingai, esu tikras, kad muzikantas, kurdamas kūrinį laiko praleidžia gerokai daugiau nei alų verdantis aludaris ar kepimo dešreles kemšantis mėsininkas. Kiek žinau, už visas kitas mano paminėtas prekes mes mokame. Tad kodėl turėtume nemokėti už sukurtą kūrinį?

2. Nes manau, kad nelegalia siųstis muziką – tai visiškai tas pats, kas vogti grietinę, sviestą ar kitus produktus iš parduotuvės.

Niekaip nesuprantu, kuo muzikos vagystė skiriasi nuo elementarios kitų prekių vagystės iš parduotuvės. Sutinku, atsiradus failų „šierinimosi“ programoms vogti muziką yra gerokai paprasčiau, tačiau tikrai nesuprantu kodėl turėtų skirtis pats proceso vertinimas? Manau, kad vogti muziką yra visiškai tas pats, kas vogti bet ką kitką – iš parduotuvės, kavinės ar net svetimų namų.

3. Nes pirkdamas muziką legaliai, aš jaučiuosi ne tik įvertinantis muzikantų kūrybą, bet ir prisidedantis prie jų sėkmės.

Sutinku, kad naivu ir žinau, kad nuo vieno albumo pardavimo jį kūrę atlikėjai gauna grašius. Tačiau mano, kaip muzikos vartotojo, pareiga (o kartu ir atsakomybė) – tiek pirkti, tiek ir vartoti muziką atsakingai. Mano asmenine nuomone, nelegalus siuntimasis visiškai nesusijęs su atsakomybę tiek prieš save, tiek prieš muzikantus, tiek ir prieš pačią muziką. Taigi, pirkdamas muziką aš jaučiuosi atsakingas

4. Nes šiandien yra galybė būdų kaip muziką labai nebrangiai galima TURĖTI legaliai.

Šiuo atveju kalbu būtent apie pernai Lietuvoje pradėjusią veikti programą „Spotify“. Už 26 litus per mėnesį (būtent tiek kainuoja „Spotify“ „Premium Account“) galite praktiškai visą muziką turėti savo telefone ar kompiuteryje. Turėdami šią paskyrą ir tiesiog spustelėję „Offline Mode“, muzikos galite nemokamai klausytis net ir ten, kur neveikia internetas. Taigi, su „spotifajumi“ muziką savo laikmenoje jūs praktiškai galite TURĖTI. Skirtumas tas, kad negalėsite jos įsirašyti į kompaktą ir persiųsti draugui. Tačiau ar technikos amžiuje tai problema? Manau, kad tikrai ne

5. Nes visas muzikos pirkimo procesas – tai tiesiog velniškai geras jausmas.

Norimo albumo laukimas – neįtikėtinas, o jausmas, kai sulauki ilgai laukto kompaktinio disko, atplėši pakuote, įdedi CD į grotuvą ir vartai jo lankstinuką – vienas geriausių, kurį muzikos mylėtojas apskritai gali patirti. Mano asmeninėje poros tūkstančių kompaktinių diskų kolekcijoje – kiekvienas įrašas turi savo vietą, savo istoriją ir savo reikšmę. Todėl pagaliau gavus norimą albumą, rasti jam vietą fonotekoje – taip pat yra kažkas nerealaus.

Studija

Sakysite, kad muzikantai šiais laikais pragyvena iš koncertų? Sutikčiau ir su tuo, tačiau tai mano pasąmonėje nė kiek nesumenkina preteksto pirkti muziką legaliai. Tai savotiškas mano pagarbos muzikantui, kurio kūrybą perku ir kuria mėgaujuosi, įrodymas. Moku už pramogą. Už dvasinę satisfakciją. Už kūrybą, kuri mano kasdienybę tiesiog padaro gražesne. Norite praktiško išsireiškimo? Prašom. Moku už prekę, kurią nusipirkęs, tiesiog jaučiuosi ją turįs. Tik nusipirkęs (o ne nelegaliai parsisiuntęs) albumą, galiu jaustis visateisiu tos prekės šeimininku. O man paprasčiausiai patinka turėti muziką. Ir žinoti, kad ją įsigijau legaliai.

Visai gali būti, kad mano supratimui dėl „prievolės“ mokėti už muziką didžiausią įtaką padarė laikmetis. Esu atstovas tos trisdešimtmečių kartos, kuri ilgą laiką pirko muziką – tiek plokšteles, tiek kasetes, tiek ir kompaktinius diskus. Todėl dabar, globalizacijai atseikėjus techninius stebuklus, net ir esant galimybei, sunku suvokti kaip muziką galima „tiesiog pasiimti“. Galiu tik įsivaizduoti, kad šiuolaikiniam jaunimui, muzika pradėjusiam domėtis pastarajame dešimtmetyje, tokios mano mintys bus nesuprantamos. Jam paprasčiausiai tapo įprasta daryti tai, kas atrodo svetima man. Ir tai, ko gero išskiria mūsų kartą iš tos, kuri augo, klestėjo ir bujojo tada, kai kompaktiniai diskai jau buvo beišeinantys iš rinkos, o p2p failų dalijimosi programos tapo internetinio vartojimo konstanta.

Tačiau, kaip sakiau anksčiau, tikrai nesu moralės sergėtojas ar teisėjas. Nei smerkiu, nei turiu teisę kam nors ką nors aiškinti.

Man tiesiog patinka pirkti muziką. Ir tai darydamas aš jaučiuosi laimingas 😉