Islandija – unikalaus grožio, paslapties, mistikos ir ugnikalnių apsupta šalis, užauginusi tokias grupes kaip „Sigur Ros“, „Bjork“, „Feldberg“, „Gus Gus“, „Low Roar“ ir daugybę kitų, dovanoja dar vieną naują vardą muzikos pasaulyje. „Sóley“, tai multiinstrumentalistė Sóley Stefánsdóttir iš Reikjaviko indie kolektyvo „Seabear“. Ši mergina ne pirmoji iš grupės, kuri pradėjo solinę karjerą. Kitas „Seabear“ kolektyvo narys Sin Fang taip pat sėkmingai muzikuoja ir yra išleidęs ne vieną savo solinį įrašą.
Pradėjusi savo solinę karjerą tik 2010 m. „Sóley“ jau pristatė du įrašus. Pirmasis, debiutinis „Theater Island“ albumas išleistas 2010 m. Po metų pertraukos pasirodė antrasis, dvigubai daugiau dainų turintis, atlikėjos diskas „We Sink“.
„Sóley“ muzika priskiriama indie muzikos kategorijai. Kūriniuose derinamas išskirtinis atlikėjos balsas, pianino melodija, būgnų ir gitaros skambesys. Kol kas atlikėja daugiausiai koncertuoja gimtojoje Islandijoje, tačiau šiais metais numatytas pirmasis koncertinis turas po JAV.
Visiems, norintiems geriau pažinti šią atlikėją, siūlome pažiūrėti šią vasarą Berlyne surengto koncerto įrašą. Tik spalio mėnesį pristatyto koncerto metu buvo atliekamos devynios dainos iš „We Sink“ albumo ir du visai nauji kūriniai.
Kartą vienas mano bičiulis sako: „Žinai, turiu naują savo mėgstamiausią grupę – gusgus“. „Kokia, kokia? Kuskus?“ – pasitikslinu. „Ne, ne. Gus Gus! Nu ai, ten tokie iš Islandijos…“. Šis dviejų jaunų neva muzikos ekspertų pokalbis vyko apie 1998-uosius metus. Man tuo metu buvo 14 metų, mano pašnekovui 16, o mūsų (kasetiniuose) grotuvuose dažniausiai sukdavosi „Chemical Brothers“, „Daft Punk“, „Underworld“ ir kitos iš tikrųjų kietai besivadinančios grupės… Tiesa, dabar kaskart išgirdęs pavadinimą „Gus Gus“ su šypsena prisimenu tą paauglišką diskusiją, o ne taip seniai sužinojau, jog dėl grupės pavadinimo nebuvau jau toks naiviai netikslus.
Tiesą sakant, niekada nelaikiau savęs prisiekusiu šios grupės gerbėju skrupulingai sekančiu kiekvieną muzikinį ir ne tik kolektyvo žingsnį, tačiau nuo pat tos akimirkos kai išgirdau apie juos, pašėlę islandai mistiniu būdu vis atrasdavo šiek tiek vietos mano asmeniniame grojaraštyje, garsiakalbiuose ir ausinėse. Žinoma, pamatyti gyvą grupės pasirodymą mūsų šalyje progų tikrai buvo, tačiau tai įgyvendinti pavyko tik dabar.
Arena prieš koncertą (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Apniukęs, tačiau pavasarį pranašaujantis penktadienio vakaro Vilnius. Stabtelėjęs prie šviesoforo šalia Mindaugo tilto pamąsčiau, kad surinkti pilną areną grupei, kuri vos prieš pusmetį nemokamai koncertavo Vilniaus Katedros aikštėje, nemenkas uždavinys. Net žinant tai, kad tąkart publiką išretino kaip tik tuo metu vykusios krepšinio rungtynės, likę, pasirinkę muziką tautiečiai žemai nusilenkė šiems islandams, o mobiliaisiais telefonais filmuoti koncerto fragmentai internete iki šiol susilaukdavo aikčiojimų ir ilgesingų atodūsių iš ciklo „ech, na kaip tada buvo gerai“. Tokias mintis sustiprino apytuštė gatvelė arenos link, jokių eilių prie įėjimo ir labai malonus faktas, jog pavyko visai netoli surasti vietą automobiliui. Tikslumo vardan reikia paminėti, jog į koncerto vietą atvykau neįprastai anksti – likus pusvalandžiui iki oficialios pradžios. Žinant renginių lankytojų įprotį gurkšnoti pasiruošimą vakarėliui kur nors kitur, o apšildančių atlikėjų dėmesiu pernelyg nevarginti, ramios ir netriukšmingos Vilniaus Teatro arenos prieigos neatrodė tokios keistos. Viduje – taip pat dar gana ramu. Tyliai skamba muzika, sceną nutvieskę statiniai dekoratyviniai šviesų spinduliai, o už baro dirbantys žmonės viltingai laukia savo klientų.
Mis Sheep (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Tačiau palaipsniui viskas keičiasi ir neprabėgus nė 20 minučių koks trečdalis koncerto erdvės jau užpildyta. Nusileidus į arenos foje ir rūbinės patalpas ten sutinku dar antra tiek žmonių. Puikus laikas susipažinti su publika. Tiesa, bent dalis jos – kiek kitokia nei tikėjausi. Staigmena… Ne itin maloni. Taip, aplink sutinku labai daug smagių, gražių, pasipuošusių ir mielų, mandagių žmonių. Bet dar tiek pat yra tokių… Na tokių, kuriuos vadina įvairiais „šaltais“ žodeliais, o jie patys kitus dažnai pavaišina rusų kalbos nenormatyvinės leksikos perlais ir tardami žodį mėgsta paskutines raides pamiršt (čia ne tarmė ar tartis, čia gyvenimo būdas, pvz. „kas yr?“). Tarp jų kartais būna visai įdomių ir draugiškų personažų, bet čia labiau pastebėjau tokius, kuriems tinka apibūdinimas „be idėjos“. Nors iš esmės tai nesvarbu. Renginio, grupės, muzikos kokybės ir mano vakaro tai niekaip neįtakoja. Tiesiog papildomų vakaro spalvų daugiau…
Laikrodis rodo 20:30, muzika nutyla, trumpam prigesinamos scenos šviesos ir pasigirsta pirmieji plojimai. Scenoje metų debiutantais lyg ir oficialiai pripažinti „GeraiGerai & Miss Sheep“. Tikėjausi tradicinio 30-45 minučių trukmės apšildančios grupės statusą turinčio kolektyvo pasirodymo. Tačiau kai jau pačioje pradžioje išgirdau keletą žinomesnių grupės kūrinių, tuo suabejojau ir pamaniau, jog „Gus Gus“ sceną užims labai greitai. Stipriai klydau. „GeraiGerai & Miss Sheep“ su dviem papildomais muzikantais grojo gerokai ilgiau nei valandą ir tai turbūt buvo vienintelis jų pasirodymo trūkumas. Menkas, nežymus, nereikšmingas trūkumas ir tik todėl, jog jaunai grupei išlaikyti dėmesį, dinamiką ir turėti pakankamai auditoriją šildančių kompozicijų nėra lengva. Ritmo mašinai padedantys gyvi mušamieji ir nepailstantis viską persmelkiantis bosas švelniai įsiliejo į Dovilės vokalą ir pono „Gerai Gerai“ elektroninius eksperimentus bei trimito pasažus (už jį dar vienas rimtas ryškus pliusas). Po galais, jie skamba kelis kartus geriau nei klausant albumo grotuve ar per radiją. Tikrai taip. Ir tai ne tik mano nuomonė. Nežinau, ar dėl to reikia nusilenkti grupės būgnininkui ir bosistui, o gal arenos garsistui, bet buvo labai gerai ir užtikrintai. Gal tai tiesiog lauktas, džiugus ir daug žadantis kokybiškos lietuviškos muzikos progresas?
"GeraiGerai & Miss Sheep" (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Atrodo, jog tokios mūsų šalies muzikos perspektyvos patinka ir publikai. Po grupės pasirodymo abipusiai dėkingumo ženklai skrieja vieni kitiems, o pagrindinė „Gerai Gerai & Mis Sheep“ vakaro užduotis įvykdyta su kaupu. Publika pasiruošusi pagrindiniam renginio įvykiui scenoje. Ir ji nekantrauja…
Arena susivienija į ritmingą ir balsingą skanduotę „gus-gus“, o ją nuspalvina mėlyni šviesų žybsniai scenos gilumoje.
Užkulisiuose jau matomi du siluetai, kurie netrukus užima savo vietas prie nemažo kiekio laidų ir aparatūros. Publika dar to nemato, tačiau būdamas prie pat scenos (foto technikos pilna kuprinė ant pečių suteikia akreditacijai savitų privalumų) jau iššifravau šešėliuose pasislėpusius grupės senbuvius Biggi Veira ir President Bongo. Ilgas kelių minučių gilus elektroninis intro beveik visiškoje tamsoje. Netrukus pasirodžius ir likusiems trims „Gus Gus“ nariams, publika dar labiau pagyvėja, o islandai jau pačioje koncerto pradžioje jai atsidėkoja neabejotinu pastarųjų metų savo hitu „Arabian Horse“.
"Gus Gus" (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Grupės vokalistas Högni Egilsson nenustygsta vietoje ir viso koncerto metu laisvą akimirką demonstruoja ne tik vokalinius, bet ir subtiliai mistinio šokio sugebėjimus. Šiek tiek santūresni „Gus Gus“ nariai Daníel Ágúst Haraldsson bei Earth preciziškai tiksliai keičiasi vokalinėmis partijomis ir atrodo, kad visa kompanija puikiai valdo publiką, jos nuotaiką ir emocijas savo ritmingomis kompozicijomis. Gal net kiek per tvarkingai ir ritmingai… Šmėsteli mintis, jog būtent dabar būtų puiki proga šiek tiek sulėtinti tempą ir išgirsti ką nors ne tokio klubinio ir ne tokio tamsaus. Rašau „tamsaus“ visomis prasmėmis. Pirmasis koncerto pusvalandis skendėjo tamsoje ir šešėliuose. Ir ne tik todėl, kad mano fotoaparatas dažnai tinkamai nesuprasdavo jam parinkto vaizdo. Iš tikrųjų buvo tamsu, o trijų scenos priekyje įsitaisiusių vokalistų veidus įžiūrėti buvo įmanoma tik retais šviesos blyksniais. Ir tai jokiu būdu ne priekaištas koncerto organizatoriams, šviesos režisieriui ar, pagaliau, mūsų šalies energetinės nepriklausomybės nebuvimui. Manau, kad taip tiesiog turėjo būt. Tokia ta islandų šokių muzika iš ugnikalnių šešėlių. Šiuos apsvarstymus nutraukia jau girdimas asmeninis favoritas „David“ ir vėl matau publikos aukštai keliamas rankas. Taip, prabilęs apie savo favoritą, nebuvau originalus…
"Gus Gus" (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Trumpas stabtelėjimas ir pasiūlymas išgirsti techno. Auditorija tai priima entuziastingai, taigi be didesnių užuolankų pradedama antroji koncerto dalis – dar energingesnė ir, reikia pripažinti, šiek tiek dinamiškesnė. Na, tikro, industrinio techno turbūt ten nebuvo, nes „Gus Gus“ niekada ir negrojo techno muzikos. Tačiau kokybiškos elektroninės muzikos ritmų tikrai netrūksta. Būtent šioje koncerto dalyje pričiupau save, jog nebekreipiu dėmesio į detales, nesistengiu atgaminti atskirų kūrinių ar jų fragmentų, o kartu su visa minia po truputį imu judėti į ritmą. Atrodo, jog gana ilgai užsitęsusią monotoniją islandai raižo skirtingais ritmų tempais ir išskirtinai daug laiko, lyginant su pirmąja koncerto dalimi, skirdami vokalinėms interpretacijoms. Beje, jos puikiai derėjo tiek tarpusavyje, tiek ir bendrame kontekste. Atmosfera po truputį kaista ir publika jau pasiruošusi finalui. O jis priklauso vienam pastarųjų metų grupės hitų – „Over“. Ilgas, galingai skambantis islandų paskutinio albumo perlas, kurio metu galutinai įsitikinu, kad koncertas tikrai vykęs, o susirinkusiems žmonėms jis pateisino visus lūkesčius.
Gus Gus (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Grupė dingsta užkulisių tamsoje, savaime suprantama tikėdamiesi sulaukti kvietimo sugrįžti. Kvietimas buvo. Nuoširdus ir tikras, tačiau nutiko kiek keistas dalykas – labai nemaža dalis publikos ėmė judėti link išėjimo lyg nestovėti eilėje prie rūbinės ir kuo greičiau palikti areną būtų šio vakaro tikslas… Bet turbūt tai buvo ta auditorijos dalis, apie kurią jau rašiau ir jie gyvena pagal savo susikurtas taisykles. „Gus Gus“ užkulisiuose užtrunka.
Pagaliau scenoje pasigirsta jau pačioje pradžioje girdėti intro garsai, minimalistinis apšvietimas lygiai toks kaip pirmosiomis minutėmis. Tačiau scenoje dabar tik vienintelis Biggi Veira, o netrukus pasirodęs jo kolega President Bongo užima vietą jau nebe prie garso įrangos, o mikrofono ir bando įrodyti, jog pagrindinis vokalistas dabar bus būtent jis. Dar po kelių minučių sugrįžta ir likusioji grupės dalis, o ilgaplaukis Högni Egilsson surengia mini spektakliuką neva juokdamasis iš kolegos vokalinių sugebėjimų. Publikai tai patinka, ji dėkoja gausiais plojimais ir priverčia pagaliau ryškiai užsidegusių prožektorių šviesoje islandus pagarbiai ir žemai nulenkti galvas. Viskas.
Ieškodamas kelio link išėjimo svarsčiau, kad koncertas buvo tikrai geras ir „Gus Gus“ mūsų šalyje turi tikrai stiprias pozicijas, tačiau kažkas buvo truputį ne taip… Ugnikalnių šalies šokių muzikos kolektyvas grojo tiksliai ir ritmingai tarsi po truputį pulsuojantis taikus ugnikalnis, tačiau to laukiamo išsiveržimo šiandien taip ir nebuvo. Be to, dabartinė jų programa bent man pasirodė kiek per daug klubinė. Bet tai kokybiška klubinė, šokių muzika ir jei visi mūsų šalies baltuose takeliuose paskendę „purefuturewhite“ renginių lankytojai bei David Guetta gerbėjai klausytų būtent tokios šokių muzikos – pasaulis (mano neabejotinai labai subjektyviu požiūriu) būtų teisingesnis. Ir dar – norėjau pamatyti kitokius „Gus Gus“. Paprastesnius, tikresnius ir gal net pusiau akustinius. Kad jie tai irgi moka – šią savaitę jau įrodė pasaulines muzikinių video idėjas sėkmingai besiskolinantys ir Vilniaus temperatūrą vis matuojantys kolegos.
"Gus Gus" (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Pasistengiant būt objektyvesniu ir galvojant apie kokybę – muzikai, pasirodymui, garsui ir techniniam pasiruošimui aukščiausi balai. Ir atrodo, kad Lietuvoje tai po truputį jau tampa įprasta. Lygiai taip, kaip įprasta yra jausti magišką ryšį su Islandija, šalimi svarbia mūsų istorijai, o „Gus Gus“ mūsų klubuose, arenose ir aikštėse matyti labai dažnai. Ir tuo tereikia džiaugtis.
Apie islandus „Gus Gus“ pastaruoju metu mūsų portale informacijos galite rasti labai daug. Ir visai ne atsitiktinai. Praėjusio penktadienio vakarą ši kultinė šokių muzikos grupė sausakimšoje Teatro Arenoje Vilniuje surengė dar vieną pasirodymą. Įspūdžiai iš koncerto teksto pavidalu nuguls į skaitmeninius portalo puslapius jau artimiausiomis dienomis, o kol kas dalinamės trumpu fotoreportažu.
Norėdami pamatyti visą galeriją tiesiog spauskite ant nuotraukos apačioje.
Konkursas, kuriame pažadėjome Jums 2 bilietus į vienintelį islandų grupės „Gus Gus“ pasirodymą Baltijos šalyse, jau baigėsi.
Tariame AČIŪ visiems dalyvavusiems ir siuntusiems atsakymus. Konkursas sulaukė didžiulio susidomėjimo, tačiau burtai negailestingi, o kai kam, žinoma, ir labai laimingi.Visų pirma teisingas konkurso atsakymas:
1989 metais Eurovizijoje dalyvavo grupės narys Daníel Ágúst Haraldsson su daina „Það sem enginn sér“ (angl. „What No One Sees).
Tiesa, sėkmė atlikėjo nelydėjo ir daina konkurse liko paskutinėje vietoje. Tikimės, jog tai buvo akivaizdus ženklas, jog šis muzikantas kur kas labiau reikalingas elektroninės muzikos scenai.
Taigi, burtai lėmė, jog 2 bilietus į kovo 16 dieną įvyksiantį „Gus Gus“ koncertą Vilniaus Teatro arenoje aimėjo:
ASTA KAIRYTĖ
Sveikiname Astą ir džiaugiamės kartu!
Primename, kad išskirtinis „Gus Gus“ koncertas vyks jau kovo 16 dieną Vilniaus Teatro arenoje. Įsigyti bilietus ir daugiau informacijos apie renginį galite rasti paspaudę ČIA.
Beje, portale manoMUZIKA.lt tik šiandien pasirodė išsamus, nuoširdus ir mielas interviu, kuriame mums pavyko pakalbinti pagrindinį grupės „Gus Gus” narį ir idėjinį lyderį Birgirą Þórarinssoną, plačiajai masei geriau pažįstamą Biggi Veira vardu. Perskaityti jį galite ČIA.
„Gus Gus” – puikiai pažįstamas ir Lietuvoje ypatingai mylimas vardas. Per septyniolika savo gyvenimo metų islandai ne tik išleido 8 albumus, bet ir spėjo tapti savotišku elektroninės muzikos kultu visame pasaulyje.
Kovo 16 d. „Gus Gus” ir vėl sugrįžta į Lietuvą. Teatro arenoje Vilniuje vienintėlį koncertą Baltijos šalyse surengsiantys šokių muzikos dievai pasirodymo metu žada sugroti ne tik pernai metais išleisto kritikų puikiai įvertinto albumo „Arabian Horse” dainų, bet ir kūrinius, kurie milijonams žemės rutulio mindytojų tapo pirminiais meilės grupei „Gus Gus” impulsais.
manoMUZIKAI pavyko pakalbinti pagrindinį grupės „Gus Gus” narį ir idėjinį lyderį Birgirą Þórarinssoną, plačiajai masei geriau pažįstamą Biggi Veira vardu.
Biggi, Į Lietuvą atvažiuojate anaiptol ne pirmą ir ne antrą kartą. Kas jus nuolat atgina į mūsų šalį?
(juokiasi). Priežastis paprasta – lietuviai nori išgirsti mūsų muziką gyvai. Jūsų publika yra tikrai puiki. Mums smagu žinoti, kad lietuviai mėgsta „Gus Gus”.
Kai paskutinį kartą koncertavote mūsų šalyje, jūsų pasirodymo laikas sutapo su Lietuvos krepšininkų pasirodymu Europos čempionate. Tuomet mūsų rinktinė žaidė su turkais, o jūs koncertavote katedros aikštėje. Akivaizdu, kad „Gus Gus” koncerto nepamatė tiek žmonių, kiek norėjo….
Žinau jūsų pamišimą dėl krepšinio, tačiau net ir tada žmonių susirinko labai daug. Sugrojome puikų koncertą, o tiems keliems tūkstančiams katedros aikštėje susirinkusių žmonių, regis, mūsų pasirodymas patiko.
Ar apskritai yra publika, kuriai „Gus Gus” groti smagiausia?
Neskirstau publikos į „gerą” ir „blogą”. Tačiau jei reikėtų atsakyti konkrečiau, galiu prisipažinti, kad mieliausia groti tiems žmonėms, kurie šoka ir įsijaučia į mūsų muziką.
Per „Gus Gus” gyvavimo laiką publika mus visada priimdavo nuoširžiai. Galbūt todėl, kad kiekviename koncerte atiduodame viską, ką galime.
Žinoma, publika skiriasi jei grojame festivaliuose, tik savo koncertuose ar keistuose vakarėliuose (kaip kad grojome praėjusį savaitgalį), tačiau kiekvieno pasirodymo metu mes mėgaujamės savo darbu. Pasitikime savimi, žinome, ką darome.
Gus Gus (nuotr. facebook profilio)
Per septynioliką „Gus Gus” gyvavimo metų, grupė ne kartą buvo susidūrusi su rimtomis problemomis: 2000 – aisiais grupę paliko net septyni nariai, o po septynių metų „pabėgo” ir „Earth” – pagrindinė grupės vokalistė. Ar tokių išgyvenimų metų nekilo noras mesti muziką šalin?
Tikrai ne. Sutinku, kad „Gus Gus” gyvenime buvo pavojų (o tie, kuriuos tu paminėjai, buvo išties labai rimti), tačiau niekada nemaniau, kad išgyvenimai gali mus paskatinti mesti muzikuoti. Man patinka muzika ir aš visą laiką norėjau ją kurti. Muzika yra mano savirealizacija.
Žinoma, jei rinkoje pasikeistų situacija ir dėl vienų ar kitų priežasčių mūsų muzika taptų nebereikalinga, tuomet kažką galvočiau. Tačiau kol kas tikrai neįsivaizduoju savęs veikiančio ką nors kitą.
Biggi, tu „Gus Gus” narys esi nuo pat pirmos grupės įsikūrimo akimirkos. Prisipažink, ar per tuos septynioliką metų įvyko kokių nors esminių permainų (neskaitant minėtų kolektyvo išgyvenimų)?
Ko gero, esmines permainas galima įvardinti žodžiu „branda”. Mes suaugome ir sukaupėme kur kas daugiau patirties.
O kas nors liko nepakitę lyginant šiandieną ir „Gus Gus” gimimą 1995- aisiais?
Tikrai taip. Tiek prieš septyniolika metų, tiek dabar mes žinome pačius geriausius būdus, kaip groti gyvai.
Ar „Gus Gus” turi savo mėgstamiausią muzikos sceną?
Geriausia vieta, kurioje man yra tekę koncertuoti – tai „Flex” klubas Vienoje. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį vertinu vietas – tai garso kokybė. „Flex” klube ji – neįtikėtina.
Ko niekada nepadarytum (net jeigu tau sumokėtų milijardą)?
Nežinau (mąsto).
Nors visgi žinau: aš negalėčiau ko nors nužudyti.
Tačiau tai nesusiję su muzika.
(juokiasi) tuomet nežinau. Matyt, kad muzikoje galėčiau padaryti bet ką.
GusGus (nuotr. H. Ragnarsson ir B. Kristjánsson)
Netgi sukurtum dainą Enrique Iglesias?
Aišku, o kodėl gi ne. Galėčiau sukurti dainą net ir Julio Iglesias (juokiasi)
Jeigu turėtum galimybę čia ir dabar išpildyti vieną su muzika susijusią svajonę – ko panorėtum?
Na ir paklausei… (mąsto). Ko gero, aš nebeturiu didelių muzikinių norų… (ilgai mąsto).
Norėčiau, kad į topus patektų įvairesnė muzika. Kaip ankstyvaisiais aštuoniasdešimtaisiais. Dabar topai yra labai monotoniški ir pernelyg komerciški.
Tai kilni ir globali svajonė.
Tikrai taip. Man tai tiesiog rūpi. Būtų įdomu, jei visos komercinės grupės padarytų metų laiko pertrauką ir užleistų vietą mažiau žinomiems kolektyvams topų sąrašuose.
Jei jau prakalbome apie muzikos industriją, tai papasakok, kokia buvo tavo reakcija į pokyčius muzikos rinkoje. Kalbu ne tik apie pasikeitusias muzikos distribucijos formas, bet ir apie muzikos komunikaciją, piratavimą ir kitus dalykus.
Geras klausimas. Žinai, man atrodo, kad tie pokyčiai vis dar vyksta. Reikia dar šiek tiek palūkėti ir pamatyti, koks bus galutinis šių pokyčių evoliucijos taškas.
Be abejo, visoms grupėms dėl akivaizdžiai nukritusių pardavimų atėjo ne patys lengviausi laikai. Man kaip muzikantui yra skaudu, kad žmonės siunčiasi muziką nelegaliai ir taip vagia iš savo mėgstamų atlikėjų, kurių fanais jie dedasi esą. Kita vertus, tokie muzikos vartojimo pokyčiai pastumėjo grupes rengti daugiau koncertų.
Na ir galiausiai – komunikacija. Net neabejoju, kad tiesioginė rinkodara – tai nebetolima, bet pamatinė muzikos komunikacijos ateitis.
Paminėjai muzikos piratavimą. Ar pats siuntiesi muziką nelegaliai?
Tikrai ne. Aš perku muziką. Žinoma, atsitiktiniais būdais esu gavęs ‘nelegalios muzikos’, tačiau pats sąmoningai tikrai to nedarau. Kas mėnesį išleidžiu maždaug 100 eurų legaliai produkcijai. Manau, kad visi muziką mylintis žmonės turėtų turėti bent jau minimalų biudžetą, skirtą savo mėgstamai muziką įsigyti. Mane, kaip muzikantą, tikrai liūdina požiūris, kad muzika turi būti visiškai nemokama.
Šiuo klausimu esu velniškai laimingas, kad gyvenu Islandijoje. Mano šalies gyventojai visada mylėjo muziką, o pernai metais čia buvo nupirkta daugiau albumų nei bet kuriais kitais metais. Tai buvo rekordinis kompaktinių diskų pardavimo metas.
Keista… Juk Islandija, kaip ir didžioji dauguma pasaulio valstybių, susidūrė su nemaža finansine krize…
Esi teisus. Tačiau vogti iš kaimynų..? Ne. Tai ne islandų bruožas.
Jei jau prakalbome apie Islandiją, tuomet paklausiu tavęs apie šios šalies fenomenalumą: iš kur tokioje mažoje šalyje tiek daug nuostabių grupių? Nuo „Sigur Ros” – iki „Agent Fresco”, nuo „Gus Gus” iki „Feldberg”. Galima vardinti ir vardinti… Šalies, kurioje gyvena tik 300 tūkstančių žmonių, muzikos scena gali didžiuotis nesuskaičiuojama gausa dėmesio vertų atlikėjų.
Islandija – puiki terpė kūrybai. Kodėl? Net neįsivaizduoju. Galbūt dėl to, kad esame atskirti nuo likusios žemyno dalies… Mums reikia kažkokiu būdu realizuoti savo menines svajones ir savo tikslus (juokiasi).
Tu kalbi tik apie muziką, tačiau aš galiu pasakyti, jog Islandija gali didžiuotis savo literatūra ir kitomis meno šakomis.
Mano šalis yra tikrai labai kūrybinga ir kūrybiška, tačiau vieno universalaus atsakymo į klausimą „kodėl” – tikrai neturiu.
Lietuva Islandijai visuomet ne tik puoselės šiltus jausmus, bet ir bus dėkingi už Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Jūs buvote pirmieji, kurie tai padarė tarptautinėje erdvėje. Ar atsimeni tuos laikus, kai tai įvyko?
Žinoma atsimenu. Nors tada buvau jaunas ir dar mokiausi universitete, jau sekiau sovietų imperijos žlugimą. Vyko dideli ir įsimintini įvykiai. Atsimenu, kad islandai jautėsi labai pakiliai… Juk mes buvome vienu žingsniu priekyje ir pirmi pasaulyje pripažinome Lietuvą. Tai buvo svarbu ne tik jums, bet ir mums.
Netrukus ir vėl apsilankysi Lietuvoje, kur „Gus Gus” pasitiks tūkstantinė jūsų muziką dievinančių žmonių minia. Turi puikią progą perduoti savo fanams mūsų šalyje linkėjimus…
Pasakysiu labai paprastai: bičiuliai, RUOŠKITĖS puikiam vakarui!!! Aš jam jau ruošiuosi. Labai laukiame susitikimo su jumis.
Jau kovo 16 d. Vilniaus Teatro arenoje vienintelį koncertą Baltijos šalyse surengs puikiai pažįstama ir mūsų šalyje itin daug gerbėjų turinti islandų elektroninės muzikos grupė „Gus Gus“. Sudrebinę Vilniaus Katedros aikštę praėjusį rugsėjį jie grįžta dar vienam elektroniniam šturmui…
Portalas manoMUZIKA.lt džiaugiasi galėdamas savo lankytojams padovanoti 2 bilietus į šį koncertą ir skelbia KONKURSĄ!
KONKURSO TAISYKLĖS
Jums tereikia atsakyti į klausimą:
Vienas dabartinių grupės „Gus Gus“ narių, turbūt dar neatradęs dabartinės elektroninės ir šokių muzikos klodų, kaip solo atlikėjas prieš daugelį metų dalyvavo… Eurovizijos dainų konkurse! Taip, istorija tikrai nemeluoja.
KLAUSIMAS: kelintais metais tai buvo, kuris tai grupės narys ir kaip vadinosi konkurse atlikta daina (galimas ir angliškas variantas)?
KONKURSAS BAIGĖSI!
Netrukus skelbsime laimėtoją!
Laimingasis ar laimingoji bus išrinkti burtų keliu iš visų teisingai atsakiusių.
Primename, kad išskirtinis „Gus Gus“ koncertas vyks jau kovo 16 dieną Vilniaus Teatro arenoje.
Įsigyti bilietus ir daugiau informacijos apie renginį galite rasti paspaudę ČIA.
„Gus Gus“ koncertą Lietuvoje organizuoja:
Belaukiant koncerto, siūlome pasižiūrėti gyvą beveik 23 minučių „Gus Gus“ pasirodymą gimtosios Islandijos didžiausio muzikos festivalo „Iceland Airwaves“ metu Sietlo radijo stoties „KEXP“ surengtame specialiame renginyje.
Šešioliktus metus kuriantys islandai „Gus Gus“ savo gyvavimo istorijoje perėjo tikrą pokyčių laviną. Pradžioje grupė susiformavo kaip filmo kūrėjų projektas, vėliau kolektyvas „išaugo“ iki 12 narių, po penkmečio sumažėjo iki 2, o metų eigoje šis skaičius vėl nuolat keitėsi.
Tiesa, kito ne tik grupės sudėtis, bet ir jų kuriama muzika. Kolektyvas eksperimentavo su techno, trip-hop, house, soul, electro stiliais.
Šią savaitę pasirodęs aštuntasis grupės studijinis albumas „Arabian Horse“ buvo išleistas po dviejų metų pertraukos. Islandų internetinis muzikos portalas „Gogoyoko“ po ilgų svarstymų įrašo skambesį priskyrė Icelandic Hi-Tech Soul, tačiau iki galo susidaryti įspūdį apie šiuolaikinius „Gus Gus“ galima tik perklausius visą šviežiausią jų darbą. Beje, tą nemokamai galima padaryti čia.
Viršuje – kūrinys iš „Arabian Horse“ pavadinimu „Be With Me“.
Šešioliktus metus kuriantys islandai „