Grupė “Dancing Crow” susikūrė 2008-aisiais metais, kai saujelė muzikantų nusprendė paeksperimentuoti ir sujungti kabareto bei tamsaus roko sąskambius. Šio eksperiment pasekmė – kūryba, kurią patys atlikėjai vadina“goth’n’roll” stiliaus muzika. Šiandien “Dancing Crow” pristato savo naujausią vaizdo klipą dainai „Wasteland”.
„Wasteland“ – tai ne tik daina, bet ir vizualinė patirtis,l eidžianti pasinerti į vidinę sumaištį, kur realybė susipina su iliuzijomis. Klipe persipina skirtingi herojų gyvenimai – jie blaškosi tarp dabarties šešėlių, klaidžioja savo pasauliuose, bando rasti atsakymus, kurie vis išsprūsta iš rankų. Vizualiai klipas kuria teatrališką, truputį melancholišką, bet ir kartu žaismingą atmosferą. Gyvenimas čia tarsi žaidimas su savo pakilimais ir kritimais. Klipo finale, kai krenta paskutinė korta su žodžiais „We are all mad here“, lieka tik vienas klausimas: ar tiesa yra tik dar viena iliuzija?
Ar jau Kalėdos? Regis, iki jų dar toli, tačiau jaučiuosi taip, lyg būčiau radusi didžiausią dovaną po egle. JAV grupė „Deafheaven” išleido singlą ir vaizdo klipą. Nemeluosiu, paskutinysis jų albumas „Infinite Granite” mane nuvylė, nes jame nebuvo to scream vokalo, sunkumo ir aršumo, kuris puikiai derėjo su saldžiais shoegaze’o rifais „Sunbather” ar „Ordinary Corrupt Human Love”. Todėl peržiūrėjusi naujausią atlikėjų vaizdo klipą aš tiesiog netveriu savo kailyje iš džiaugsmo. Vokalistas vėl screamina! Būgnų partija taško. Šiurpas bėga kūnu.
Su „Ales Loverde” ir jo muzika susipažinau kiek netikėtai. Vyras grojo su juo Kauno bliuzo festivalyje, tad teko “iš vidaus” stebėti pasiruošimo procesą. Nieko apie jį nežinojau, tačiau perklausiau atlikėjo albumą ‘Love” ir EP “Ici ou alleiurs”. Soulas, funkas ir groove’as niekada nebuvo mano pirmo pasirinkimo muzikiniai stiliai, bet šio žmogaus muzika mane labai sudomino. Susitikome pokalbiui, kuris prabėgo kaip viena magiška akimika.
Kaip spėju, šiek tiek skaitei mano biografiją ?
Taip, skaičiau. Ir apie nelaimingą atsitikimą, įvykusį Alpėse, Šveicarijoje. Tiksliai nesupratau šios dalies. Kas ten nutiko? Sakei, kad tai buvo tarsi dvasinis dalykas. Ir šiaip tavo istorija keista. Esi sicilietis, o užaugai Šveicarijoje.
Taip – augdamas su šeima važinėjau pirmyn ir atgal. Visą vasaros laiką praleisdavome Sicilijoje, o kitu metu būdavome Šveicarijoje. Turėjome du namus.
Taigi, kai esi šveicaras, užaugi slidinėdamas. Mano atveju tai buvo snieglenčių sportas. Mums, vietiniams, snieglenčių sportas nėra toks pat kaip turistams buvimas slidinėjimo trasose. Kaip mes sakome, važinėjame laisvai. Taigi pažįstame savo kalnus. Mes žinome, kur esame. Visi keliai pažįstami, kaip ir sniego sąlygos.
Taigi kas man nutiko tuose kalnuose? Tuo metu išsiskyriau su savo gyvenimo meile. Mes gyvenome kartu. Iki tol Paryžiuje studijavau muziką, o paskui dirbau mados industrijoje. Mano draugas, mados fotografas, pajutęs, kad jaučiuosi prastai, tiesiog paskambino man ir pasakė: „Ei, aš atvažiuosiu pas tave ir mes čiuožinėsime snieglentėmis, kad pasijaustum geriau”. Tuo tarpu mano kitas draugas, dirbantis Šveicarijos televizijoje, pasakojo, kad žino tokią vietą kalnuose – savo „žaidimų aikštelę”. Jis man ir sako: „Sekite paskui mane, vaikinai, bus gražu”. Taigi, mes išvykome laisvai paslidinėti į vietą, apie kurią aš nieko nežinojau. Kai buvome trasoje, aš tik sekiau draugą. Čiuoždamas padariau didžiulį šuolį nuo kalno miške ir tuo metu niekaip negalėjau žinoti, kaip ir kur nusileisiu. Tai buvo gana didelis kalnas. Tai ne sniego parkas ar slidinėjimo trasos. Nusileidimo aikštelėje buvo medis, kurio nekaip negalėjau matyti. Visu greičiu besileisdamas atsirenkiau į medį. Bandžiau sušvelninti smūgį, bet man nepavyko. Medis visiškai sudaužė mano kelį.
Kadangi tai buvo mano pirmoji operacija gyvenime, po jos turėjau atkurti save ir fiziškai, ir emociškai. Operacijos metu mano širdis sustojo du kartus. Tada gydytojai du kartus mane atgaivino. Pasirodo, kad, greičiausiai, buvau alergiškas kažkokiems anestetikams ir apie tai nežinojau.
Kai pirmą kartą išėjau į lauką po operacijos, buvo saulėta diena, pavasario pradžia. Buvau privačioje klinikoje ir tiesiog išėjau į sodą. Pažvelgiau į dangų ir pamaniau, kad nuo šiol darysiu tik tai, ką turėčiau daryti savo gyvenime.
Kiek save prisimenu – visada buvau scenoje. Dalinausi gera muzika, meile ir tiesiog suburdavau žmones kartu švęsti gyvenimą. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas tai padaryti rimtai, nuoširdžiai, ir, kad niekas tam nesutrukdys. Ėmiau rašyti tas dainas, kurias praėjusį Gruodį atlikau koncerte Kaune „apšildant“ Freedonia. Pradėjau šią naują kelionę, šį naują gyvenimo skyrių, kuris šiandien yra mano pagrindinis skyrius. Jis atsirado dėl to, kad akis į akį susidūriau su mirtimi.
Taip, atgimei iš naujo. Tai – tavo antrasis gimtadienis.
Taip, būtent taip. Tai tikrai buvo pabudimas. Jei turi problemų su pinigais, gali rasti sprendimą. Tai ne pasaulio pabaiga. Dabar gyvename laikais, kai žmonės mano, kad negali sau leisti rizikuoti. Tai yra spąstai. Tai nėra gerai. Jūs turite rizikuoti, turite vadovautis savo instinktais. Iki to nelaimingo atsitikimo buvau tarsi neatidavęs savęs 200 procentų. O kai ateina laikas palikti šią planetą, supranti, kad tai buvo tik tavo paties minčių kalėjimas.
Kodėl groji būtent tokią muziką kaip soul, groove, funk?
Tai – mano vyresniųjų brolių įtaka. Nuo pat mažumės klausiausi soul, groove muzikos, Maiklo Džeksono ir t.t. Kai man buvo kokie treji metai, atsibusdavau savaitgaliais labai anksti ryte, maždaug aštuntą valandą. Nueidavau į svetainę, kuroje buvo didžiulė stereo sistema. Paleisdavau vinilines plokšteles, labai garsiai grojau muziką ir pažadindavau brolius po vakarėlių. Aišku, gaudavau pylos: „Ką tu, po velnių, darai?” Tada užsidėdavau ausines ir dainuodavau iš visų plaučių. Kiek save prisimenu, klausiausi soul muzikos ir ją dainavau. Paauglystėje į mano gyvenimą atėjo tikrasis rokenrolas. Vis dėlto mano muzikoje nėra jokių stiliaus ribų: tai yra mišinys to, kas man leidžia jaustis gerai. Kai augau, klijuoti etiketes ant muzikos stilių nebuvo taip svarbu, kaip šiandien. Daug grupių peržengė rokenrolo ir soulo muzikos ribas. Vienas pagrindinių mano įkvėpėjų augant buvo „Sly And The Family Stone”. Mano tėvas buvo klasikinės muzikos dainininkas, tenoras. Taigi aš klausiausi klasikinės muzikos, „Beastie Boys”, hiphopo, rokenrolo, soulo, disko ir funk muzikos. Augant mano draugai buvo džiazo muzikantai. Galbūt todėl ir kuriu tokią muziką.
Rašai dainas, kuri ir prodiusuoji savo albumus. Kaip ieškai įkvėpimo pačiai muzikai? Kaip ji gimsta?
Man tai tarsi maisto gaminimas. Tiesiog pradedi nuo gitaros rifo. Dažniausiai tai prasideda nuo to, kad prikišu nagus prie gitaros. Kartais tai būna pianinas. Ir duodu pirštams valią. Kuo labiau leidžiu savo energijai nekontroliuojamai išeiti iš kūno, tuo viskas paprasčiau. Melodija ateina pati. Ji kviečia žodžius ir tekstą, o aš seku šį procesą. Labai svarbu juo pasitikėti.
Vis dėlto, esu ir prodiuseris. Kai pradedi prodiusuoti ir aranžuoti, turi žengti žingsnį atgal ir pabandyti suvokti, kur eini. Kad suprastum, kur plauki kaip laivo kapitonas, turi patikrinti žemėlapius. Žengi žingsnį atgal, tada supranti, kad toks rifas jau buvo sukurtas. Tada tiesiog pasirenki naują maršrutą, kuris nuves į naują vietą.
Kas yra tavo muzikos variklis? Ar tai skausmas? Ką nori papasakoti pasauliui?
Tai yra magija. Kuriant muziką vyksta kažkas, ko negaliu kontroliuoti, bet kazkas, kas yra tikra. To negaliu gerai paaiškinti, bet tai tikrai vyksta. Nežinau, iš kur ta magija atsiranda. Staiga man atrodo, kad gitara tarsi šnabžda, tarsi sako: „Ateik pas mane”. Aš sakau: “Gerai”. Man taip nutiko prieš kelias dienas. Ji pasakė: „Ateik”. Tada tiesiog paėmiau gitarą ir staiga atsirado nauja daina. Nežinau kodėl.
Tai taip pat susiję su gebėjimu pasitikėti vidiniu procesu ir valdyti jį, kad galėčiau priimti šią gyvenimo magiją ir sakyti: „Gerai, dabar atėjo laikas paimti gitarą, nes kažkas mane kviečia arba kažkas kalba per mane”. Kai esi labai jautrus žmogus, gali transformuoti visas tas emocijas, kurias išgyveni. Gali jas paversti kažkuo apčiuopiamu ir galiausiai išlaisvinti.
Kuo labiau giliniesi į rašymo procesą, tuo labiau supranti, apie kokias emocijas iš tikrųjų nori kalbėti. Pavyzdžiui, paskutiniame savo albume „Love” supratau, kad rašydamas kalbėjau ne tik apie meilę. Kalbėjau apie įvairias situacijas, kurias galime išgyventi, kai įsimylime. Tai paskatino mane išreikšti meilę kitaip nei įprastose dainose apie meilę.
Nuotraukos aut. Jonas Kaminskas / Spot the Shot
Kaip tavo daina „Besoin D’aimer”. Ji vis dar įstrigusi mano galvoje.
Tai geras pavyzdys, nes tai tiesiog nėra klasikinė meilės daina. Joje pabrėžiu, kad mes visi turime tą vidinį norą mylėti. Jei atkreiptum dėmesį į dainos tekstą, joje kalbu apie kūrybiškumą ir apie tai, kad įsimylėję staiga tampame kūrybingesni ir gebame daryti daugiau dalykų nei įprastoje būsenoje. Dainos pabaigoje sakau, kad mums visiems reikia būti įsimylėjusiems, būti geresne savo pačių versija. Štai kodėl mano koncertuose tai yra vienas iš svarbiausių pasirodymo akcentų, nes žmonės iš tikrųjų gali pajusti šio albumo žinutę.
Žmonės Lietuvoje tavęs dar nelabai pažįsta. Ar gali papasakoti, kaip čia atsidūrei? Kas esi? Ir kodėl? Kokią žinią norėtumei perduoti čia esantiems klausytojams?
Dėl kovido anksčiau buvau įstrigęs Italijoje. Kadangi gyvenau prie jūros, laukiau, kada šalis vėl atsivers. Jis buvo uždaryta trejus metus iš eilės. Po pusantrų metų supratau, kad turiu rasti vietą, kur galėčiau susigrąžinti savo gyvenimo būdą ir įkvėpimą rašyti naują medžiagą. Šią vietą radau Lenkijoje, Krokuvoje.
Buvo sezono pabaiga. Galvojau: „Šūdas, man reikia rasti kitą vietą”. Ir štai ši mergina, kuri tuo metu viešėjo Italijoje, tarsi atsitrenkė į mane. „Esu iš Krokuvos”. Kur ji yra? Na ką gi, juk tai Lenkija. „Jei esi menininkas, tikrai turėtum ten nuvažiuoti. Krokuva yra Lenkijos meno centras”. Pasirašiau šiai avantiūrai ir išskridau į Lenkiją tiesioginiu skrydžiu už 7 eurus.
Krokuva man patiko, todėl nusprendžiau joje pasilikti. Radau sau butą. Paprašiau savo draugų Sicilijoje atgabenti mano aparatūrą mažai studijai įrengti ir pradėjau rašyti savo akustinį projektą „Axl Tales”. Tai solinis projektas, kuris mane paskatino pažvelgti į savo praeitį, pažvelgti į tuos lemtingus praeities momentus ir sudėti juos į dainas. Pasirodė, kad tai – daugiau nei dainos. Tai istorijos. Kiekvieną savaitę rengdavau solinius pasirodymus. Taip aš atradau šią Europos dalį.
Vienas mano bičiulius iš Paryžiaus, Borisas, gyvena Lietuvoje jau kelerius metus ir yra muzikinės scenos dalis. Jis yra muzikantas, dirbantis su Victoru Diawara. Borisas man pasakojo, kad Vilniuje vyksta kultūrinis sprogimas muzikos scenoje. Staiga man pasirodė, kad man vėl reikia gryno oro, pakeisti aplinką. Atvykau į Vilnių praėjusių metų rugpjūčio pradžioje ir likau sužavėtas. Čia daug grupių, kurios bando „prasimušti”, o tai yra teigiamas ženklas. Jos turi tam skirtas platformas. Supratau, kad kiekvienas muzikos verslo atstovas stengiasi būti įtrauktas į radarą. Kiekvieną vakarą, kuriame dalyvaudavau kaip atlikėjas, susitikdavau su žmonėmis iš nacionalinio radijo, režisieriais, fotografais, vietų savininkais, vadybininkais. Jie visi kuria erdves, kad galėtų jose pristatyti naujas grupes. Buvau tuom tikrai priblokštas.
Kiekviename didesniame mieste buvo toks muzikos ir kultūros, istorijos laikotarpis, savotiška revoliucija. Kai keliaudamas staiga supranti, kad esi ten, kur dabar vyksta kultūrinė revoliucija, tai geras ženklas. Svarbiausia būti ten, kur gali bendradarbiauti ir kurti istorijas, kur nesijauti vienišas. Tai yra puikus jausmas. Kiekvieną dieną stebiuosi, kad žmonės mane priima šioje mažoje šalyje. Mažoje, tačiau taip pat ir labai aktyvioje, kokios, tiesą sakant, nemačiau jau seniai. Galbūt tik tais laikais, kai gyvenau Kanadoje. Todėl nusprendžiau pasilikti. Turėjau porą pasirodymų su savo „Axl Tales”, o mano dainas pradėjo leisti per „LRT Opus”.
Bet tai yra projektas „Ales Loverde”. O su „Axl Tales” groji vien akustine gitara?
Taip. Axl sako: „Žinai ką? – Pasaulis griūva. Kas liko? Tu pats. Tavo balsas, pieštukas su popieriumi ir gitara”. Taip grįžtu prie šaknų.
Dabar suprantu, ką reiškia tavo projekto pavadinimas. Tu juk pasakoji istorijas.
Būtent. Kai buvau vaikas, meno mokykloje turėjau vieną mokytoją, kuris vadino mane Axl tam, jog suprasčiau, kad galiu žaisti raidėmis ir daryti gramatines figūras, amalgamas. Kadangi su šiuo projektu gilinuosi į praeitį, man pasirodė aišku, kad Axl galėtų būti tinkamas sceninis vardas. Tai kita mano asmenybės pusė. Žinoma, jei pamatysite mane scenoje su visa mano grupe ir „Ales Loverde”, pamatysite galingą ir kupiną energijos mano asmenybės pusę. Vis dėlto aš visada turėjau tų dainų, kurios buvo labai intymios ir asmeniškos. Ilgai nežinojau, ką daryti su šiomis dainų idėjomis. Ir staiga jos susikristalizavo. Viskas užsižiebė kaip Kalėdų eglutė.
„Ales Loverde” groji ne vienas. Ar visada groji su sesijiniais muzikantais? Ar ketini turėti pastovių grupės narių?
Nuotraukos aut. Jonas Kaminskas / Spot the Shot
Mano buvęs muzikos partneris yra man sakęs: „Aleksai, tau tikrai reikia būti frontmenu, būti scenoje ir sugebėti suburti žmones, nes tu turi beprotišką talentą”. Tad grįžau namo ir pradėjau rašyti dainas apie savo atgimimą po nelaimingo atsitikimo. Tas mano draugas taip pat patarė, ką turėčiau daryti, kad būčiau geresnis atlikėjas, spindėčiau ir galėčiau kuo geriau atsiskleisti, kad scenoje parodyčiau geriausius savo įgūdžius. Štai kodėl sukūrėme šį albumą tik dviese. Taigi tai reiškia, kad mes galėjome iš tikrųjų pereiti per visą procesą: nustatyti tikslus, pasirūpinti instrumentų išdėstymu ir kitais niuansais. Vis dėlto žinojau, kad turėsiu suburti didelę grupę. Plačiojoje muzikos pramonėje taip yra visada.Įrašų metu grojantys muzikantai nebūina yra tie, kurie groja gyvai. Kai esi didelėje įrašų studijoje ir tai daug kainuoja, reikia turėti itin įgudusius muzikantus, kurie nešvaisto laiko. Tačiau jie nebūtinai yra tie, kuriuos norėtum atsivesti į gyvo koncerto sceną.
Kadangi kūrėme albumą dviese, galėjome iš pagrindų gilintis į šį procesą. Tad sukūriau visą spektaklį, transformuodamas dainas, suplanuodamas visas tas akimirkas, vykstančias koncerto metu su minia, visus tuos mažus mini vaidinimus. Todėl ne veltui visada turiu rasti muzikantus, kurie gali tikrai daugiau nei vien gerai groti. Jie turi suprasti mano požiūrį ir turėti tinkamą temperamentą. O atsakant paprastai, man visada tenka keisti muzikantus priklausomai nuo šalies, kurioje esu. Todėl besiruošiant koncertams mano pagrindinis tikslas – rasti bent porą muzikantų, kuriais galėtum pasikliauti, ir tiesiog pabandyti juos suburti.
Mano gyvi koncertai labai panašūs į saulės sistemą. Sistemoje vyksta daugybė dalykų. Kiekviena planeta, kiekvienas muzikantas yra tam tikras personažas. Tai tarsi pjesės aktoriai. Taigi, jei turiu aštuonis muzikantus, o iš jų su bent trimis ar keturiais galiu jaustis gerai, jei jaučiu, kad galime toliau dirbti, tai jau geras ženklas.
Kokia čia, Lietuvoje, visuomenė kaip auditorija? Kaip jauties, kai groji mūsų publikai?
Kai grojome Kauno bliuzo festivalyje, tai buvo beprotiška, nes žmonės tikrai pozityviai sureagavo. Žinoma, tai buvo tam tikras iššūkis, nes dainuoju prancūzų kalba. Tačiau tuo pačiu metu aš bendravau su minia angliškai. Kartais net išverčiau kai kurias dainų dalis į anglų kalbą. Mano dainos iš tikrųjų yra apie tai, kaip mėgautis laiku, džiaugtis tuo, kad gyveni. Taigi, aš kiekvieno koncerto metu kaip tik tai ir darau – skleidžiu žinutes, kad klausytojai suprastų, kaip gera būti gyvam. O Kaune buvo gražu. Buvo gera skleisti žinią apie meilės svarbą.
Kada galėsime tave pamatyti scenoje kitą kartą?
Esmė ta, kad aš dirbu su naujais įrašais. Mes bandysime išleisti keletą įrašu čia, Lietuvoje, ir tikrai turėsime daugiau pasirodymų, galbūt vasarą surengsime turą.
Ar artimiausiu metu planuoji išleisti singlą?
Vasario pradžioje visose transliavimo platformose turėtų pasirodyti naujas singlas. Bet kol kas nenoriu nieko konkretaus pažadėti.
„Franz Ferdinand” grįžta su savo pirmuoju albumu per septynerius metus „The Human Fear“.
Tai pirmasis Franzo Ferdinando albumas, kuriame groja būgnininkė Audrey Tait ir gitaristas Dino Bardot. Be to, Julianas Corrie kartu su Kapranosu ir Bobu Hardy prisidėjo prie dainų kūrimo. Jie greit pradės savo albumo pristatymo turą Europoje.
Jackas White’as pasidalino nauju savo dainos „That’s How I’m Feeling“ vaizdo įrašu. Klipe surinkti smulkūs kadrai iš jo turo koncertų, vykusių mažuose klubuose.
„No Name” yra šeštasis solinis White’o studijinis albumas, kuriame gitaristas grįžta prie siautulingo bliuzo panko, kuris padėjo muzikantui išgarsėti.
Gotikos dainų atlikėja Chelsea Wolfe išleido dar vieną singlą „Tunnel Lights“. Tai – jau trečiasis daininkės singlas iš jos septintojo studijinio įrašo „She Reaches Out to She Reaches Out to She“
„Tunnel Lights“ yra apie realų gyvenimą, o ne tiesiog pragyvenimą, tai apie tai, kaip reikia pabusti suvokus, kad merdėjai tamsoje, suprasti, laikas pradėti žengti žingsnius link šviesų, kurios padės išeiti iš tunelio“. – taip Wolfe apibūdina šį kūrinį.
„She Reaches Out to She Reaches Out to She“ išleidžiamas 2024 m. vasario 9 d.
Prieš daugiau nei dvidešimt metų studentiškiausia Lietuvos roko grupe tituluoti “Skyders” jau seniai nebe jaunuoliai. 2000-aisias metais Juodšiliuose, Vilniaus rajone, susibūręs kolektyvas perėjo ne vieną transformaciją, leido albumus ir atgrojo daugybę koncertų. Jeigu negirdėjote “Ant alaus” ar “Nimfomanės”, greičiausiai laikotarpyje tarp 2000-2010 metų nestudentavote. Galiu nuliūdinti – tai buvo aukso laikai, kurių daugelis turbūt niekada neužmirš.
Visgi kai kurių dalykų laikas nepalietė – grupė dar gyva, pilna parako, o joje iki šių dienų tebemuzikuoja “Skyders” įkūrėjai – vokalistas Tomas Šileika ir bosistas Stanislav Kropa. Prie kolektyvo 2015 metais prisijungęs gitaristas Tadas Kupčiūnas ne tik kuria savo gitaros partijas, bet ir užsiima grupės muzikos prodiusavimu bei įrašais. Muzikos ritmą užtikrintai laiko 2022-tųjų pradžioje “Skyders‘uose” pradėjęs groti būgnininkas Danas Motiejauskas.
Kurį laiką dingę iš eterio ir paslaptingai tylėję, muzikantai 2023 rugsėjį išleido savo ketvirtąjį mini albumą, EP (extended play) pavadinimu “22”. Būtent apie šį įrašą: jo gimimą, prasmę ir kūrybinį procesą, kalbamės su grupės nariais.
Kuo “22” kitoks nei senesni „Skyders“ įrašai? Kokia jo istorija?
Tomas:
Pradėsiu gal nuo to, kad tai ketvirtasis grupės leidinys, pretenduojantis į albumo vardą. Visgi šis darbas nėra albumas tikrąja šio žodžio prasme. Tai – keturių dainų įrašas, kuris, matyt, labiausiai atitinka vadinamąją EP koncepciją. 2019 metais išleidę albumą “Romeo ir Rutina” nusprendėme padaryti kūrybinę pertrauką. Covid pandemijos metu vėl atsirado noras kurti ir groti, bet praūžus šiai negandai daug kas pasikeitė ir iš buvusio penketuko grupėje likome tik trys – aš, Stanislovas ir Tadas. Laimei, trijule pabuvome neilgai ir netrukus prie mūsų prisijungė geras Tado pažįstamas būgnininkas Danas. Tad dabar, kaip ir savo kūrybinio kelio pradžioje, vėl esame keturiese.
Ilgai nemąstėme ir dėl leidinio pavadinimo. Pasvarstėme ir ketvirtajam įrašui pasiūlėme pavadinimą “22”, kuris turi daug su pačiu įrašų susijusių paralelių.
Visų pirma, tai neramūs 2022-ieji, kurių metu gimė šios keturios dainos. Antra, tai ir keturi grupės nariai – diskutuojantys ir ieškantys žmonės, neretai skildavę į dvi gana skirtingų požiūrių stovyklas, bet vis tiek atrasdavę kūrybinius kompromisus. “22” , nepaisant savo kuklios apimties, matyt, yra ir eklektiškiausias įrašas, tiek tematikos, tiek ir nuotaikų požiūriu. Kita vertus, jis puikiai atspindi tiek mūsų ištakas, tiek asmenybes, bei bandymus per muziką sujungti šiuos skirtingus pasaulius.
Tadas:
Albumo pavadinimas – “22”. Neieškant paslėptų prasmių – EP sukurtas ir įrašytas 2022 metais, keturių grupės narių, jame keturios dainos. Berods, tiek metų (22) praėjo nuo pirmųjų “Skyders” išleistų hitų.
Šis albumas nuo kitų pirmiausiai skiriasi apimtimi – tai keturių dainų EP. Turbūt esminis jo ypatumas yra tas, jog įrašai nuo A iki Ž padaryti mūsų pačių. Visas procesas nuo nulio iki įrašo išleidimo padarytas pačių grupės narių, savo repeticijų studijoje. Jame nėra nei vieno takelio ar garso, kuris nebūtų įrašytas gyvai kokiu nors instrumentu, grojant muzikantui. Jokių skonio stipriklių, jokių neoninių šviesų ar ryškių lazerių, plieskiančių į akis ir trukdančių matyti tai, kas iš tiesų priešais mus. Tik nuogas ir paprastas nuoširdumas. Greičiausiai todėl, kad kaip ir daugelis šiandien esame pavargę nuo instagraminio feiko ir spalvotų įpakavimų, po kuriais dažniausiai nėra nieko prasmingo ar tikro.
Kas yra pagrindinė kūrybinė jėga, kuri veda jus kaip kolektyvą į priekį – iš kur randate jėgų, noro ir energijos kurti? Apskritai, buvote dingę keturiems metams iš Lietuvos muzikinės padangės – kodėl? Ką žymi šis sugrįžimas ir naujas įrašas?
Tomas:
Turbūt kažkas gyvena mūsų sielos ir minčių labirintuose ir kartas nuo karto ima ir “pramuša” naujas dainas. Kaip jau minėjau, esame labai skirtingi žmonės, bet tuo pačiu ir draugai. Kalbamės, diskutuojame, kartais pasipykstame. Žinoma, susitaikome, visada randame kompromisus. Tai džiugina. O pasitraukę buvome todėl, kad po trečio albumo pasirodymo jautėme nuovargį. “Romeo ir Rutinai” atidavėme labai daug laiko ir kūrybinių pastangų. Deja, bet nedidelis tiek žiniasklaidos, tiek ir transliuotojų susidomėjimas mūsų kuriama, ir mano subjektyviu vertinimu, puikia muzika, vertė atsitraukti, o paskui vėl atrasti norą kurti.
Taip ir nutiko, nors ir užtruko. Esminis skirtumas tame, jog šį kartą dainas kūrėme ir įrašinėjome nebegalvodami apie muzikos industrijos lūkesčius, nebebandydami kažkam įsiteikti. Tiesa, su šiuo įrašu bandėme prisiminti grupės skambesio ištakas prieš gerus du dešimtmečius – be visų dabar esančių plačių raiškos ir muzikos mikso techninių galimybių. O ar šis sugrįžimas kažką žymi – bus matyti. Norime kurti, norime koncertuoti ir drauge daryti tai, kas mums patinka. Žinau, kad artėjant grupės 25-mečiui naujienų dar turėsime.
Tadas:
Muzika man visą laiką buvo pabėgimas nuo rutinos, nuo to “suaugusiųjų” gyvenimo, kuris, jei per daug užsileistumei, tave gana greitai pražudytų tiek fiziškai, tiek emociškai. Kitaip tariant, smagu susirinkti studijoje su tokiais pat užsiknisusiais gyvenimu bičais, užsiimančiais gana skirtingomis veiklomis, bet sugebančiais atsijungti ir drauge sukurti kažką gražaus.
Grupei “Skyders” būdingi ilgi dingimai iš eterio, po kurių seka sporadiški susibėgimai, ir trumpi, bet produktyvus laikotarpiai, kuriant ir darant naujus įrašus. Tie ciklai dažniausiai sutampa su įvairiais asmeniniais įvykiais grupės narių gyvenime – šeimomis, kelionėmis, karjeros keliais ir tt. Kai viskas galutinai užknisa – renkamės studijoje ir apie tai rašome dainas.
Naujas įrašas greičiausiai žymį minėtą periodą – du metai sėdėjimo namie per karantiną “nurovė stogus” ir negroti tiesiog buvo neįmanoma.
Dainą „Karo šunys” pristatėte dar pernai – kaip atsaką į Rusijos agresiją Ukrainoje ir kaimyninę šalį ištikusią nelaimę. Kaip „gimė” ši daina? Jos ne tik žodžiai, bet ir ritmas, boso partija ir bendra nuotaika byloja apie militaristines nuotaikas. Kaip jums tai pavyko?
Tomas:
Manau, kad “Karo šunys” yra stipri daina, kuri negalėjo būti nesukurta tokiomis aplinkybėmis. Ji gimė labai greitai, reaguojant į 2022-ųjų vasario 24-osios šoką. Mes norėjome sukurti emocionaliai sunkią, net šlykščią dainą, tokią, koks ir yra agresorių pradėtas karas. Dainoje atkreipėme dėmesį į tai, kad diktatorių režimams karas dažnai yra naudingas, kitaip tariant tai yra verslas ir visokie nužmogėję samdomi karo šunys yra niekingi tokios agresijos dalininkai. O kurdami dainą ieškojome skambesio, per pertraukėles telefonuose sekdami įvykius Ukrainoje. Studijoje net bandėme sukurti panašią atmosferą kaip kokiame bunkeryje, patys žygiavome bandydami imituoti kareiviškus batus. Atrodo, pavyko.
Tadas:
Kiekviena save gerbianti roko grupė turi turėti bent vieną dainą apie karo šunis, arba kiaules… (šypsosi…). Šiaip kūrinys gimė gana greitai – “užsidžeminom” ant Stasio boso rifo, pagavom “vaibą”. Tomas padėjo į šalį telefoną su naujienomis iš fronto, pasiėmė raciją ir tėškė raportą apie įvykius iš Bučos.
Danas:
Išgirdęs tekstą pagalvojau – štai, tu ramiai gyveni, ir ateina karas. Kaip tu tą išgirsti? Na, turbūt, raketų ar artilerijos šūviais šiuolaikiniame kare. Įprastai mūsų galvose skamba žygiuojantys kareiviai. Tas marširavimo ritmas, matyt, ir buvo pirmoji idėja už kurios užsikabinome ir pradėjome lipdyti tiek dainos ritmą, tiek nuotaiką.
Pabaikite sakinį: “Naujajame mūsų albume man labiausiai patinka …”
Tomas:
… turbūt, natūralus, nepagražintas mūsų repeticijų ir įrašų studijoje atsiradęs skambesys. Gal kažkam jis pasirodys keistas, net nuogas, neišbaigtas, nešiuolaikiškas, bet jis toks ir yra. Nuogas ir grynas – toks, koks, matyt, buvo tada, kai tik pradėjome groti.
Tadas:
…Paprastumas. Albume stengėmės neperspausti su aranžuote. Ankstesniuose įrašuose pridarydavome visokių „tindikliuškų” kurios būdavo “fainos” ir “išnešdavo” gabalą. O kai reikėdavo tokį kūrinį atlikti gyvai koncerte, turint tik keturi žmones ant scenos, būdavo labai daug kompromisų ir muzikos tiesiog nepavykdavo perteikti taip, kaip reikia.
Šiame EP aranžuotę dėliojau su mintimi, kad esame trys instrumentai ir vokalas. Kreipiau dėmesį į tai, kiek daugiausiai galime su tuo padaryti, kad atliekant kūrinius gyvai galėtumėme juos išpildyti.
Danas:
… kad į (tik) keturias dainas tilpo viskas: ir to meto nuotaikos bei įvykiai, ir jaunatviškos vasaros šėlionės, ir skanūs rifai, ir senesnės dainos prikėlimas. Labai trumpame formate telpa keturių žmonių kiek daugiau nei metus apimantis darbas ir išgyvenimai.
Kaip vyksta grupės kūrybinis procesas? Ar kažkas jau ateina į repeticiją ir pagroja tam tikrus iš anksto sukomponuotas partijas? O gal muzika gimsta eksperimentuojant kartu?
Tomas:
Įvairiai. Dažnai į repeticiją atsinešu dainos ir teksto eskizą – pradedame jį „gludinti“. O būna, kad daina gimsta savotiško “džeminimo” metu.
Tadas:
Tekstus visuomet atsineša Tomas. Arba prieš gimstant muzikai, arba po kažkokio muzikinio “džemo”. Neturime nustatytų taisyklių ar pasiteisinusio proceso, kaip sukurti dainą.
Tačiau pamažu atsirado gana aiškus procesas, kaip kūrinius nugludinti iki „įrašui paruošto” lygio. Šiuo metu turime labai dėkingas sąlygas tokiam procesui – dirbame savoje studijoje, kurioje nereikia skaičiuoti laiko – esame daugmaž laisvi nuo grafiko ir finansinių dalykų, susijusių su įrašais. Įsirašinėjame pradines mintis, repeticijas, daromės demo įrašus, juos klausome, analizuojame – pagal tai atliekame aranžuočių ir partijų pakeitimus. Kartais daina nuo eskizo iki galutinio “demo” varianto gimsta per kelias valandas, kartais tam prireikia kelių repeticijų. Kartais “gabalo” niekaip nepavyksta “išgimdyti”, tad padedame jį į archyvą tolimesniems laikams.
Menka paslaptis, jog įrašai nepasidaro savaime. Ar daug prakaito tenka išlieti dirbant prie techninės įrašų dalies? Kas padeda pasiekti norimo rezultato?
Tomas:
Žinote, įrašai, jei juos darai gyvais instrumentais, yra ilgas ir sudėtingas procesas. O jei tą darytum dar ir su samdomais profesionalais – taip pat ir nepigus. Šis EP – visiška mūsų saviveikla, kaip madinga vadinti – „self released“. Įrašą pasidarėme visą – nuo iki – savo studijoje. Džiugu, kad tarp grupės narių yra ne tik puikių muzikantų, bet ir nuolat tobulėjančių audio inžinierių. Galutinis skambesys dažniausiai būna ilgų mūsų diskusijų ir bandymų apibendrinti išdava. Kartais to skambesio ieškome tiek, kad pavargstame ir, tokiu atveju, tada geriausia tą kūrinį pamiršti kokiam pusmečiui. Po kurio laiko ir vėl klausomės. Būna ir taip, kad po tam tikro laiko jis skamba taip gerai, kad nieko daugiau tobulinti ir nereikia. Tad laikas – visagalis.
Tadas:
Apie 2018 pradėjau rimtai domėtis garso inžinerija ir režisūra. Baigiau kursus, pradėjau laisvu laiku po truputį dirbti prie garso įrašymo, suvedimų. 2019 metų albumas “Romeo ir Rutina” buvo “pirmas blynas” – keli kūriniai įrašyti suvesti jau pačių savarankiškai, savo studijoje. EP “22” yra 100% padarytas mano paties. Garso įrašas, suvedimas, masteris. Kartais teko užsidėti ir “prodiuserio” kepurėlę – ne dėl to, kad laikyčiau save grupės prodiuseriu, o tikriausiai dėl to, kad buvau labiausiai priekabus proceso metu. Jei įrašo metu girdžiu, kad kažkas “nelimpa” – sėdamės, galvojame ir keičiame tol, kol bus gerai.
Danas:
Ši įrašų sesija man asmeniškai buvo mažiausiai sunki ir įtempta. Tikrai jautėsi, kad veikia 80/20 (Pareto) dėsnis – per 20% laiko gauname 80% rezultato, tačiau albumo leidybai to nepakanka. Kad pasiektum 100%, turi nudirbti tuos likusius 80% laiko, jog rezultatas galų gale tave tenkintų.
Kaip pristatysite albumą? Kada? Kokiais formatais? Ar planuojami gyvo garso koncertai?
Tomas:
Albumas muzikinėse platformose pasirodė pirmosiomis rugsėjo dienomis, tad pirmaisiais rudens mėnesiais žadame surengti porą koncertų. Deja, šį kartą kažkokios albumo materialiosios laikmenos neplanuojame.
Tadas:
Šiam albumui, kaip ir minėjo Tomas, fizinės laikmenos neplanuojame. Yra minčių prie esamo EP įrašyti kelis senus “Skyders” gabalus, kurie savo laiku buvo gana populiarūs, bet nepateko nei į vieną ankstesnį albumą. Tuomet pasiduosime hipsteriškai madai ir išleisime jį kasetės ir/ar vinilo pavidalu (juokiasi…).
Jei dar nespėjote išgirsti albumo, klausykitės jo dabar visuose didžiausiuose muzikinėse platformose (Spotify, Apple Music, Deezer ir kt):
„Fever Ray” pasidalino kūrinio „North“ vaizdo įrašu, kurį kartu prodiusavo „Nine Inch Nails“ Trentas Reznoras ir Atticus Ross. Klipas nufilmuotas Švedijos tundroje.
Kovo mėnesį išleidusi albumą „Radical Romantics“, Fever Ray iki šiol pasidalijo „Kandy“ ir „Even It Out“ vaizdo įrašais.
Sunkiojo teatrališko metalo atlikėjai „McLoud” išleido naują singlą ir vaizdo klipą. Senajame Vilniaus teatre vykstantis keistas vakarėlis abejingų nepaliks. Kodėl – neišduosime, pažiūrėkite klipą patys ir suprasite.
Na, o rytoj, rugpjūčio 9 dieną, šie lietuviškos roko scenos chuliganai koncertuose Vilniuje „Downtown Forest hotel”. Kaip rašoma renginio facebook puslapyje, „(j)au dabar matome, kad tai bus didžiausias McLoud koncertas”.
Amerikiečių grupės„Deafheaven“ šedevrui „Sunbather“ šiemet sukanka 10 metų, tad muzikantai pažymi šią progą specialiu jubiliejiniu pakartotiniu leidimu. Albumą visiškai remiksavo ir remasterino Jackas Shirley – tas pats prodiuseris, kuris dirbo prie orginaliojo albumo prieš dešimtmetį. Dienos šviesą naujoji albumo versija išvys lapkričio 17 dieną.
Ta proga kviečiame perklausyti perkurto kūrinio „Vertigo”, kurio atnaujintas skambesys hipnotizuoja ne ką mažiau nei prieš dešimt metų.
JAV rokeriai „Queens of the Stone Age“ pasidalino Liamo Lyncho režisuotu vaizdo įrašu „Negative Space“ iš savo naujausio albumo „In Times New Roman…“. Vaizdo įraše holografinė figūra odine striuke ir dujokauke dreifuoja per nulinės gravitacijos mokslinės fantastikos sceną.
Frontmenas Joshua Homme atskleidė, kad praėjusiais metais jam buvo diagnozuotas vėžys. Jis paaiškino, kad jam buvo atlikta vėžio pašalinimo operacija ir ji buvo sėkminga. „Niekada nesakau, kad blogiau būti negali (…). Bet aš sakau, kad gali būti geriau“, – sakė jis.
††† (Crosses) – tai „Deftones” vokalisto Chino Moreno ir prodiuserio/multiinstrumentalisto Shawn Lopez duetas. Šiandien jie pasidalino žinia apie savo pirmąjį pilno ilgio albumą per beveik dešimtmetį. „Goodnight, God Bless, I Love U, Delete” dienos šviesą išvys spalio 13 dieną.
„Kai pradėjome dirbti su „Goodnight, God Bless, I Love U, Delete„, į mano gyvenimą atėjo daug daugiau šviesos“, – pranešime spaudai sakė Moreno. „Jaučiu daug daugiau optimizmo. Netgi tamsesnės temos yra labiau romantizuotos ir kyla ne iš nevilties.”
Projektas „†††” debiutavo 2014 m., o pernai duetas išleido šešių dainų EP „Permanent.Radiant“. Naujajame albume „svečiuosis” ir Robertas Smithas iš „The Cure”.
Grupė „Skyders“ pristato naują dainą pavadinimu „Raganiai (Bai, vasara, bai)”. Tai jau antra po trijų metų petraukos pasirodžiusi kolektyvo daina. Apie „Karo šunis” – pirmąją po pertraukos įrašytą dainą rašėme dar birželį.
Patys muzikantai naujausią savo kūrinį pristato su pozityviomis gaidomis: „Ši nostalgiška, bet linksma daina savo nuotaika ir atlikimu, kažkiek primena mūsų ankstyvąją (studentišką) kūrybą. Tikimės, kad ji jums patiks.”, – rašo jie savo „Facebook” paskyroje.
Šiemet pristačiusi tris nuostabias dainias („Nusijuoksiu”, „Lopšinė Vol 2” ir „Švelnumas”), Lietuvos atlikėja Gabrielė Vilkickytė galiausiai pristato savo naują albumą „Vilko švelnumas”.
Albume, prie kurio įrašų prisidėjo Tomas Narkevičius – Free Finga, Aurelijus Sirgėdas ir grupės „Abudu” lyderis Domantas Starkauskas, Gabrielės gerbėjai ras 12 naujų dainų.
„Aš atėjau į albumo rašymo procesą iš uždaro kambarėlio, kuriame rašiau pagal savo taisykles, niekas neaiškino, kaip tai daryti. O dainas reikėjo auginti, kad jos nebūtų panašios viena į kitą, reikėjo kolaboruoti su daugiau patyrusiais. Tačiau kai ateini ten, kur žmonės dirba šį darbą gerokai ilgiau nei tu, tikiesi iš jų atsakymų. Galvoji, kad jie žino geriau. Vyliesi, kad yra koks nors vadovėlis, kuriame – tie trūkstami atsakymai…”, – apie naują įrašą pasakojo G. Vilkickytė.
„Bet vieną dieną, praėjus 7-8 mėnesiams, manyje įvyko lūžis. Tiesiog supratau, kad pati galiu viskam diriguoti. Tapo žymiai lengviau prieštarauti, keisti, net perrašyti vokalą. Tiesą sakant, beveik visose dainose jį perrašiau. Žinote, įprastai atlikėjai iš pradžių išleidžia dainas, vėliau drįsta rengti koncertus. O aš visą praėjusią vasarą ariau, įpratau koncertuoti, kiekvienoje dainoje visą gyvenimą išdainuodama. Todėl prireikė laiko studijoje, kad pasakyčiau sau, jog neprivalau iškoncertuoti kiekvienos dainos, – galiu kūriniais pasakoti, nes mano balsas yra įrankis, kuris turi daug spalvų, o ne vien performansas. Į albumą įžengiu per intro, kuriame tiesiog niūniuoju”, – pridūrė muzikantė.
Nuo šiandien „Vilko Švelnumas” pasiekiamas visose muzikos transliacijos platformose.
„Bass Drum of Death“ yra garažo pankų grupė, kilusi iš Oksfordo, Misisipės valstijos. Šis projektas – tai vokalisto Johno Barretto iniciatyva ir kūrybinė saviraiška. Būtent šio atlikėjo balsas ir kūrybinės idėjos slypi už niūrių, iškreiptų gitaros solo ir trankių būgnų hitų. Nors šis grupės pavadinimas nėra itin populiarus Lietuvoje, jų muzika turėtų patikti ne tik garažinio punk’o, bet ir indie roko gerbėjams.
Kviečiame paklausyti naujausio jų įrašo „Too Cold to Hot” ir palinguoti į taktą drauge.
Trankiųjų rokerių „Red Hot Chili Peppers” gitaristas John Frusciante savo solinę karjerą pradėjo gana seniai – dar paskutiniajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje. Visgi, jis atliko labiau gitarinę muziką nevengdamas joje eksperimentuoti su skirtingais muzikos stiliais.
Vakar jis išleido savo solinį elektroninės muzikos albumą „Maya”. Šį kartą atlikėjas nebenaudojo slapyvardžio „Trickfinger” ir įrašą išleido savo – John Frusciante – vardu. Įdomu tai, jog šis pavadinimas albumui parinktas neatsitiktinai – Maya buvo Johno mylimas katinas.
„The Late Call” vardas mums ypatingas dėl kelių priežasčių. Didžioji jų dalis – muzikinės. Johanneso Mayerio lyrika, muzikinis sentimentalumas ir trapumas yra tai, kas dažnai papuošia mūsų rudens ar žiemos namų muzikinę aplinką. Tačiau yra dar viena priežastis, kurios galbūt nežino daugelis. Būtent nuo „The Late Call” dainos „Fribourg” prieš beveik 10 metų prasidėjo manoMUZIKOS egzistencija. Kitaip tariant, šios dainos pristatymas buvo pirmasis mūsų portalo įrašas. Jei netyčia įdomu, jį galite perskaityti ČIA.
Taigi, nuo tos akimirkos „The Late Call” buvo dažnas mūsų gyvenimo pakeleivis kurio naujais muzikiniais atradimais kartkartėmis vis stengdavomės pasidalinti. Šįkart atėjo metas būtent tokiai akimirkai.
Nepaisant to, kad Stokholme gyvenantis Johannesas negali pasigirti didžiuliu populiarumu ar milijoniniu sekėjų skaičiu, jo muzika – nuostabi. Be to, jis ką tik pristatė naują albumą. Plokštelė „Your Best Friend is the Night” pasirodė praėjus 5 metams nuo prieš tai buvusio albumo „Golden”.
Naujasis įrašas, kuriame lyrikos mylėtojai ras 10 dainų, – jau penktasis „The Late Call” diskografijoje. Jame – beprotiškai daug lyrikos, sentimentų ir trapios muzikinės nostalgijos. Kita vertus, būtent tai ir yra stiprioji Johanneso Mayerio muzikinė pusė – atlikėjas ne kartą sakė, kad jam svarbu išjausti kiekvieną natą.
„Your Best Friend is the Night” dominuoja pianinas ir pasakiškai švelnus Johanneso balsas. Tai muzika, kuri neįpareigoja, tačiau kartu leidžia pajusti namų (ar tiesiog situacijos) jaukumą. Tai nuostabus lyrikos, švelnumo, lengvo judesio ir sentimentalios nostalgijos mišinys, kuris, artėjant tamsioms rudeniškoms dienoms, kasdienybę gali nuspalvinti ypatingomis spalvomis.
Iš pajūrio kilusi atlikėja ir dainų autorė Ingaja vakar pristatė naują dainą ir jai skirtą vaizdo klipą.
Daina “Blink of an Eye” – jau antrasis rudenį pasirodysiančio debiutinio albumo singlas.
Ingaja (tikrasis vardas Inga Mikulėnė) jau ne vienerius metus džiugina indie muzikos gerbėjus savitu akustinės alternatyvios indie muzikos skambesiu. Atlikėja pati kuria muziką, rašo tekstus ir prodiusuoja savo kūrinius. Ilgai brandintas albumas – nuoseklaus ir kruopštaus darbo rezultatas, kuriuo mėgautis galėsime jau šį rugsėjį.
