išskirtinis interviu

TURBOREANIMACIJA: Visuomet svajojome surengti pankroko festivalį Vingio parke

Lietuvai dar tik žengiant pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje lietuviško roko muzikos scena jau žibėjo keletu iki šiol laikui nepavaldžių vardų – „Antis“, „Foje“ ir „BIX“ – kurie sugebėdavo surinkti pilnus Sporto rūmus klausytojų ir maudėsi tūkstantinės minios meilėje. Tačiau šie lietuviško roko grandai, kad ir kaip mylimi, buvo toli gražu ne viskas. Tuo pat metu sostinės ir kitų Lietuvos miestų pogrindyje vyko visai kiti dalykai. Įdomūs dalykai. Čia būrėsi jauni žmonės, neturintys pinigų, tačiau kupini ambicijų. Jie siekė muzikuoti, kažką įrodyti sau ir kitiems… arba tiesiog smagiai praleisti laiką. 1990-1996 metų laikotarpyje urbanistiniame pogrindyje susikūrė ir tuoj pat išsiskyrė daugybė itin įdomių, turiningų ir idėjų kupinų kolektyvų. Kai kurių iš jų įrašų gerai paieškojus dar galima surasti interneto archyvuose ar aktyvesnių melomanų fonotekose. Deja, daugelio kitų muzika šiandien yra nugrimzdusi užmarštin.

Tuo ankstyvos nepriklausomybės laikotarpiu vilniečių pankroko grupė „Turboreanimacija“ žibėjo itin ryškiai. Daugelis melomanų, anuomet varčiusių kultinio žurnalo „Ausis“ puslapius, tarsi šventoves lankiusių parduotuvės „Muzikos bomba“ filialus ir klausiusių radijo stočių, tikriausiai iki šiol puikiai prisimena laukinę šių nenuoramų muziką, beprotiškus interviu ir skandalų kupinus koncertus. Juk argi galima pamiršti radijo bangomis aidintį hitą, kuris net ir sklindantis per radiją tuo pačiu metu deklaruoja: „Aš nekenčiu radijo stočių, todėl ir nededu jokių vilčių!“ Atminkime, kad tai nebuvo 2016-ieji. Tai buvo tada, kai šitoks pareiškimas Lietuvoje buvo mažų mažiausiai unikalus ir iššaukiantis. Tikrai ne kiekvienam suprantamas sveikas humoras ir viską aplink pašiepianti ironija nuolat lydėjo „Turboreanimacijos“ muziką. Ji, tarsi laiko veidrodis, puikiai atspindėjo realybę, kurioje tuo metu mes visi gyvenome.

"Turboreanimacija" 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija” 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Savo laiku „Turboreanimacija“ įkūnijo tai, ką daugelis jaunuolių norėjo, bet nemokėjo ar negalėjo pasakyti garsiai. Pankrokas, ypač toks, kokį grojo „Turboreanimacijos“ muzikantai, tuometiniam jaunimui buvo muzika, nuspalvinusi pilką kasdienybę ir praturtinusi, atrodo, beprasmį mokyklinį ir studentišką laisvalaikį. „Turboreanimacijos“ kurtame Vilniaus gatvių „garso takelyje“ nebuvo jokios komercijos, vien tik begalinis entuziazmas ir Maištas iš didžiosios „M“. Tai buvo kažkas naujo, kažkas labai garsaus ir vulgaraus, kažkas nepažįstamo, kažkas pavojingo, bet tuo pačiu velniškai patrauklaus ir viliojančio. Tai buvo nebijojimas pasakyti, ką galvoji, ką žinai ir ką jauti. Ir tai buvo būtent tai, ko daugeliui moksleivių ir studentų, pavargusių nuo tėvų patefonais „nudzulintų“ „Pink Floyd“ ir „King Crimson“ plokštelių, tuomet be galo reikėjo.

„Turboreanimacija“ susikūrė 1988 metais. Per dešimtį aktyvios veiklos metų šie Vilniaus pankai išleido net septynis oficialius albumus, iš kurių ryškiausi, be abejo, yra 1996-ųjų „Daugiau skerdienos“ ir 1997-ųjų „Kosmose“. Tuo aktyvios veiklos etapu grupė sugrojo begalę koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Čekijoje, Vokietijoje, o taip pat dalyvavo pankroko ir alternatyvios muzikos festivaliuose. Deja, po itin sėkmingo ir kritikų bei klausytojų puikiai įvertinto albumo „Kosmose“ grupės veikla kuo toliau, tuo labiau lėtėjo, kol galiausiai visai sustojo. Grupės vokalistas Kastis užsiėmė nauju, bet neilgai gyvavusiu projektu „N-14“, o likę grupės nariai pasinėrė į darbus ir šeimyninius gyvenimus. 1998-aisiais metais „Turboreanimacijos“ gerbėjai buvo pamaloninti geriausių grupės dainų kasete „Geriausi gabalai„, priminusia visiems tokius grupės ištakose aktualius kūrinius kaip „Dar liko nenugertas butelys” ir „Tik alus išgelbės mus„. Praėjus dar dešimtmečiui mes sulaukėme ir kompaktinio disko pavidalu pasirodžiusio rinkinio „Punk Circus 1991-2006“, kuriame be laiko patikrintų kūrinių buvo įrašytos ir dvi naujos dainos – „Mes ant ledo“ bei „Įstatymai turtingiems“. Bet tik tiek… Panašu, kad aktyvi šio pankroko grynuolio veikla šiandien jau yra nugrimzdusi praeitin.

Kastis ir Kriaučius 1995-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Kastis ir Kriaučius 1995-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

Bat ar tyla tikrai reiškia, kad šios legendinės pankroko grupės nebėra?

Nors „Turboreanimacijos“ veikloje dalyvavę muzikantai nuolat keitėsi, grupės branduolys visad išliko toks pats – vokalistas Kastytis „Kastis“ Minkauskas ir gitaristas Linas „Kriaučius“ Kriaučiūnas. Šie du pečius surėmę draugai buvo grupės įkūrėjai ir nepailstantis idėjinis variklis. Šiandien į ketvirtą dešimtmetį įkopę grupės lyderiai yra brandesni, rimtesni, tačiau idėjiškai nė kiek nepasikeitę. Į šiandieninį gyvenimą jie vis dar žvelgia pro itin storą ir tirštą ironijos ir humoro rūką, o į klausimus apie grupės atsikūrimą atsako su nuoširdžia nuostaba.

Juk, pasirodo, jie niekad taip ir nebuvo išsiskyrę!

NEPRIKLAUSOMYBĖ IR MAIŠTAS 

Kai klausiausi „Turboreanimacijos“ įrašų 1995-1996 metais, sutikęs judu gatvėje būčiau tikrai sakęs „TU“ ir reikalavęs autografų ant kasetės viršelio, bet kalbant su Jumis šiandien neišvengiamai norisi sakyti „JŪS“. Praėjo daug laiko, o Jūs iš pankroko muzikantų tapote verslininkais ir rimtais žmonėmis. Kuo gyvenime užsiimate šiandien? Kuo pasikeitė Jūsų abiejų gyvenimai nuo „Turboreanimacijos“ „aukso amžiaus“?

Kriaučius: Mūsų nuostatos ir įpročiai formavosi praeito amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje. Kartais man atrodo, kad kažkuria prasme mes ten ir likom. Tai, kad pražilom, praplikom ar priaugom šiek tiek antsvorio, visai nereiškia, kad labai pasikeitėm. Vargu ar galima būtų mus vadinti rimtais verslininkais. Tarkim, aš esu labiau amatininkas nei verslininkas. Mano dabartinis amatas yra padėti verslininkams priimti sprendimus, kuriuos jie iš principo ir patys puikiai galėtų priimti. Tai vadinama verslo vadybos konsultacijomis.

Kastis: Mano statusas nepasikeitė. Esu laisva asmenybė ir turiu didelį pasitikėjimą savimi, tad galiu ne tik užlipti ant scenos kaip 1995-aisiais, bet ir kurti bei burti aplink save žmones socialiniams projektams, verslui ar pramogoms. Šiuo metu tenka daug laiko praleisti įgyvendinant ir plečiant šeimos verslą – darželį „Margi arkliukai“ Antakalnyje, Vilniuje, ir gamtos edukacinį taką „Haus der Natur Litauen“ ties Giedraičiais. Taip pat ruošiu pankroko dainas kupiškėnų šnekta, tačiau susiduriu su pagrindine problema – neturiu kolegų muzikantų arba neturiu laiko. Tad įrašinėju kupiškėnų punk į diktofoną. Mano šaknys kažkur ties Kupiškiu, tad natūralu, kad norisi paplepėt ir padainuot kupiškėniškai.

Dabar apie esminius pasikeitimus po „aukso amžiaus“: mažiau galiu išgerti, daugiau klausau tylos ir mažiau roko, pajėgiu p**tis tik pora kartų per savaitę. Be to, įgavau patirties. Ir jei trumpai – bandau spręsti tik savo ir artimųjų problemas. Dievų, gamtos reiškinių ar politikos problemas palieku jų savininkams.

Pirmasis „Turboreanimacijos“ albumas „Play Loud“ datuojamas 1992 metais. Lietuva tada po ilgo okupacinio laiko dar tik žengė pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje, tačiau pankų gatvėse nestigo. Ar sovietinė priespauda, o jai sugriuvus, ir naujoji laisvė smarkiai prisidėjo prie ankstyvų grupės idėjų formavimo?

Kriaučius: Pataisysiu – pirmasis mūsų albumas, datuojamas 1991 m., vadinosi „Sik-Sip“. Iš esmės albumas „Play Loud“ buvo ankstesnio albumo išplėstinė versija, įrašyta profesionalioje studijoje. Dėl tuometinės santvarkos – tai žinoma, kad turėjo įtakos. Tiesa sakant, pirmaisiais nepriklausomybės metais mes nematėme skirtumo tarp sovietmečio ir naujos valstybės. Viskas buvo taip pat susijaukę ir korumpuota. Vienas vėliavas pakeitė kitos, o valdžioje iš principo vis dar sėdėjo tie patys veidai. Jie visi mums atrodė vienodi.

Kastis: Tuo metu aplink jutome tikrą šturmą, tautos pakylėtą laisvės idėjų. Grupėje daug diskutuodavom apie įvykius Lietuvoje, idealizavome smetoninį režimą, turėjome įvairių stereotipų Vakarų ir Rytų atžvilgiu. Kodėl protestavome, buvome maištininkai? Matyt, nusibodo dviveidiškumas, tarybinis pakilus ugdymas.

Bet kokia politinė priespauda neišvengiamai formuoja ir priešiškai jai nusiteikusius žmones. Pankų, tokių kokie jie buvo Lietuvoje 1992-aisiais, nebijančių pasakyti, ką galvoja, net jei už tai ir gresia areštas ar vietinės teisėtvarkos smūgiai, šiandien galime išvysti Minsko ir Kijevo gatvėse. Tačiau Vilniuje ši kultūra merdėja. Ar tai reiškia, kad per ilgai „užsigyvenome“ laisvėje ir nebėra ant ko pykti? O gal pasikeitė jaunų žmonių idealai ir mados?

Kriaučius: Nebijančių pasakyti, ką galvoja, visada buvo ir bus. Tik šiais laikais, kad būtum išgirstas, nebūtina išeiti į gatves ir rėkti visa gerkle. Yra kitų priemonių, tokių kaip internetas, socialinė žiniasklaida ir panašiai. Be to, šiais laikais yra daug paprasčiau protestuoti kojomis. Gali tiesiog emigruoti. Aš manau, kad gyvenimas šiais laikais lengvesnis nei 1992-aisiais. Skurdo lygis tikrai mažesnis, nei buvo tada, nepaisant, ką dabar visi kalba aplinkui. Sotūs žmonės, matyt, yra ne tokie pikti ir labiau prisirišę prie turimo komforto lygio.

Kastis: Jei žvelgsime į vakarus – ten ir toliau daug įvairiausių protestų ir judėjimų. Matyt lietuviai, kaip žemdirbių tauta, mėgsta tylų protestą ir tiesiog palieka šį kraštą. Be to, senstant visuomenei, ši mažiau radikalėja. Konkrečiai muzika, apskritai neteko socialinio fenomeno – suvienyti maištautojus ar pristatyti naujas kultūras iš kitų vietovių.

Koks nors pankroku nesidomintis ir mažai apie „punk“ filosofiją žinantis žmogus pankus įsivaizduoja kaip skiauterėtus, odines striukes nešiojančius nevalas, plempiančius alų ir pažeidinėjančius viešąją tvarką. Bet ar taip yra iš tiesų? Kokie yra tikrieji pankai? Kokie buvo Jūsų klausytojai?

Kriaučius: O tai kaip gi kitaip? Kiekvienas tikras lietuvis yra alų plempiantis nevala, pažeidinėjantis viešąją tvarką. Tai mūsų tautos identiteto dalis! Tradicijas reikia gerbti ir puoselėti. O mūsų tuometiniai klausytojai buvo labai marga publika. Koncertuose matydavom, kad tik nedidelė dalis jų atrodė kaip pankai. Daugumoje tai buvo studentai ir progresyvioji alternatyvi jaunuomenė. Kitaip sakant – tie, kurie šiandien yra vadinami „Lietuvos elitu“.

Kastis: Mūsų klausytojai buvo tipiški gerų tėvų vaikai – kūrybingi, šiek tiek atsipūtę, be skiauterių. Studentai ir žavingos panelės, besimokančios menus. Šiaip apie pankus neturiu žalio supratimo, matyt, jų būna įvairių – nuo kaip iš „Madame Tussauds“ vaškinių figūrų muziejaus, grandinėtų ir skiauterėtų, iki tylių IT‘šnikų.

Ką reiškė tuo metu būti panku? Kaip jums atrodo, ką reiškia būti panku dabar?

Kriaučius: Tuomet tai buvo būdas pasakyti ir parodyti, kad esi asmenybė. Tai buvo gana nesudėtingas ir efektyvus būdas pasakyti aplinkiniams, kad turi savo nuomonę. Ir, kad iš vis „FUCK OFF!“, jūs visi. Būti panku šiandieniniame pasaulyje, man atrodo, šiek tiek keista. Juk tai 50 metų senumo kultūros ideologija. Dabar tai atrodytų labiau kaip poza, nei turinys. Esu tikras, kad šiuolaikinis „punk“ vadinasi ir atrodo šiek tiek kitaip.

Kastis: Pankas turėjo keletą elementų, kurie dabar nebeveža: gerti alų, tranzuoti, trankytis gatvėmis, būti apsiskaičiusiu bei persiklausiusiu pankroko.

Kiek „Turboreanimacijos“ tekstuose buvo tikrų Jūsų įsitikinimų ir nuomonių apie valdžią ir tuometinę santvarką, o kiek Jūsų strateginės pozos ir saviironijos?

Kriaučius: Manau, visko po truputį. Tai esame 100% mes, kokie buvome.

Kastis: Aš esu kairuoliškų pažiūrų, tad tuo metu tai tikrai nebuvo jokia poza.

"Turboreanimacija" gyvai (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija” gyvai (nuotr. asmeninio archyvo)

 

RADIJO STOTYS IR POPULIARUMAS

Anais laikais gyvavo nemažai pogrindinių pankroko grupių, klube „Kablys“ vyko „Pačių blogiausių grupių festivalis“. Daugelis tų grupių šiandien yra nugrimzdę į užmarštį – „33% Kiaulių pakeliuj į Vatikaną“, „Erkė Maiše“, „Dustas-Nuodai“, „WC“… Tačiau būtent „Turboreanimaciją“ daugelis puikiai atsimena. Kodėl? Kuo Jūs buvote išskirtiniai?

Kriaučius: Matyt, mums tiesiog pasisekė. Tiesa, mes buvome pirmieji ir tuo metu vieninteliai punkrokeriai, leidžiami oficialių įrašų kompanijų. Tai reiškė, kad mūsų įrašų galima buvo įsigyti ir Vilniaus „univermage“, ir Rietavo kioske. Gaila, kad tiek daug gerų to meto grupių taip ir liko neišgirstos.

Kastis: Mes daug grodavome su visomis paminėtomis grupėmis ar atskirais jų nariais, tačiau pagrindinis tikslas buvo laikytis tam tikrų principų – įrašinėti ir leisti savo gabalus bent kartą per metus, duoti pačius beprotiškiausius interviu visur, kur tik pasiūlo, daug koncertuoti ir po to palaikyti gerus santykius su koncertų organizatoriais. Taigi mes bandėme apgraibomis, be vadybininkų, spręsti vadybinius iššūkius.

Pankrokas dažnam žmogui yra suprantamas kaip rūsių ir barų muzika. Ar Jums, pankroko muzikantams, niekada nebuvo noro groti Sporto rūmuose ar Vingio parke, rinkti tūkstantines minias, kaip kokiems „Foje“? Ar bent pasvajodavote apie tai? Ar tai priešinosi Jūsų idealams?

Kriaučius: Iš tikrųjų tai labai norėjome, tik mūsų niekas neleido. Nors, tiesa, Vingio parke kažkokioje masinėje šventėje, berods, kartą grojome.

Kastis: Aš tikrai visuomet svajojau surengti pankroko festivalį Vingio parke!

Ryškiausiai „Turboreanimacija“ sužibo 1996-aisiais. Albumas „Daugiau skerdienos“ buvo labai populiarus, apie Jus rašė žurnalas „Ausis“ ir kiti muzikiniai leidiniai, dainas „Aš nekenčiu radijo stočių“ ir „Sudorok Šleževičių“ grojo… radijo stotys. Tais laikais didžioji dalis Lietuvos pankroko grupių galėjo tik pasvajoti apie tai. Tačiau ar su sėkme muzikoje kažkuo pasikeitė Jūsų gyvenimai?

Kriaučius: Kiek pamenu, ta sėkmė buvo tokia labai sąlyginė. Nelabai kreipėme į tai dėmesio. Žinoma, kelios spalvotos nuotraukos ar straipsnis „Ausyje“ tuo metu kažkam gal ir atrodė didelis dalykas, bet mums…

Kastis: Šiaip grupė netrukus po šio albumo skilo. Aš tuo metu neturėjau darbo ir norėjau daugiau koncertų bei daugiau galimybių užsidirbti, o kiti nariai dirbo samdomus darbus ir natūraliai galėjo groti radikalius savo gitarinius rifus.

daugiau-skerdienos

Albumo „Daugiau skerdienos” viršelis (1996 m.)

Anuomet, klausantis Jūsų kūrinio „Aš nekenčiu radijo stočių“, atrodė, kad radijo stotys yra blogybė Nr. 1. Žinoma, dominavo Radiocentro LTD’ukas ir M1 Top 40, kur sunkios muzikos neišgirsdavome, bet dabar, prisimenant tą laiką, vis pagalvoju, kad visgi buvo ir tokių radijo laidų, kurios formavo klausytojų skonį siauresnėse nišose – elektroninėje muzikoje, roko muzikoje. Populiarusis radijas turėjo daug daugiau įtakos nei dabar. Kodėl taip nekentėte radijo stočių?

Kriaučius: Todėl, kad tie niekšai ignoravo lietuvišką alternatyvinę muziką! Jų tuo metu dirbtinai kuriami ir transliuojami „topai“ mus tiesiog vimdė. Pozityviai galiu atsiliepti gal tik apie radijo stotį iš Kauno, pavadinimu „Ultra Vires“, kuri nebeegzistuoja.

Kastis: Nemanau, kad verta autorių tapatinti su kūrinio tezėmis. Tuomet ir romane išsakytos mintys taptų gyvo žmogaus savastimi.

Kaip galvojate,  kodėl Jus pradėjo groti radijo stotys? Ar tapote labiau patrauklūs masinei auditorijai aktualizuodami viešąsias temas, ar radijo stotys tiesiog testavo savo klausytojų auditoriją?

Kriaučius: Kažkaip nepamenu, kad tuo metu populiarios radijo stotys būtų aktyviai grojusios mūsų dainas, išskyrus gal mano paminėtus „Ultra Vires“.

Kastis: Mes gerbiame lietuvių kalbą ir visada dainavome lietuviškai. O, be to, ir šiaip kai kurie mūsų gabalai buvo tikrai vykę ir patikrinti laiko.

Ką galvodavote ir kaip vertindavote tuo metu tokias populiarias grupes, kaip „XXL“, „Junior“ ar „Karališka erdvė“?

Kriaučius: Aš neturiu ką pasakyti šiuo klausimu, nes tuo metu man jos tiesiog neegzistavo.

Kastis: Bet kokiu atveju tai buvo mūsų kolegos muzikos pasaulyje. Mes pažvengdavom ar pasišpilkuodavom, jei susitikdavom gyvai. O vertint ar galvoti… Gal tiesiog nebuvo tam progos.

Dėl pernelyg mažos rinkos iš muzikos sunkiai pragyvena net ir didelė dalis populiarios muzikos atlikėjų Lietuvoje. Tikiu, kad „Turboreanimacijos“ muzikantams muzika net ir savo veiklos viršūnėje nebuvo pagrindinis pinigų šaltinis. Ką tuomet dirbote Jūs? Kaip derinote darbą ir tas žinutes, kurias siuntėte savo dainų tekstais? Ar „panko“ etiketė netrukdė asmeniniame gyvenime?

Kriaučius: Mes savęs niekaip neatsiedavom nuo tų, kuriems buvo skirtos mūsų muzikos žinutės. Mūsų muzika kalbėjo apie mus pačius. Tiesiog turėjom kažką papildomai dirbti, kad išgyventume. Aš visuomet kažkaip sugebėdavau tuos du dalykus suderinti. Tuo metu dirbau rinkodaros vadovu viename elektronikos prekių tinkle. Rytais užsimesdavau kostiumo švarkeli ir į darbą. Vakarais – į rūsį su bičiuliais gaivų rokenrolą grot. Viena kitam kažkaip netrukdė.

Kastis: Aš dirbau įvairius darbus, apskritai buvo laikas kai nieko nedirbau ir verčiausi tikrai labai kukliai. Tačiau turėjau supratimą, kaip elgtis su pinigais.

Mėšlas = valdžia“, o taip pat ir pikta, pašiepianti odė tuomet itin populiariam ir lygiai tiek pat nekenčiamam ministrui pirmininkui Adolfui Šleževičiui… Jūsų ankstyvose dainose dominavo alus, bet vėliau ironija ir politika stojo į pirmą vietą. Ar ir šiandien manote, jog politikai yra viso blogio ir neteisybės priežastis?

Kriaučius: Visuomenė yra tokia, kokie yra jos išrinkti politikai. Galima pastebėti, kad per pastaruosius dvidešimt metų nedaug kas pasikeitė.

Kastis: Politika tėra viena iš sričių, kur galima realizuoti idėjas arba, kitu atveju, užsidirbti pragyvenimui. Politika – tai apsisprendimas vienu ar kitu klausimu. Dabartinė demokratija yra labai gremėzdiška sistema ir čia nėra jokios politikos.

"Turboreanimacija" klube "Kablys" 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija” klube „Kablys” 1996-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

PABAIGA?

1997-aisiais pasirodęs, labai kokybiškas ir itin teigiamai įvertintas albumas „Kosmose“. Jo viršelyje iš kerzinių batų susideda svastika. Interviu žurnalui „Ausis“ metu Kastis yra sakęs, kad taip nutiko „netyčia“, tačiau ar tikrai?

Kriaučius: Gal šito reikėtų albumo viršelio dizainerio klausti, nes, kiek pamenu, jam buvo suteikta pilna laisvė pasireikšti. Grupė prie šio viršelio mažai prisidėjo.

Kastis: Iš tiesų man patinka šis simbolis. Svastika buvo naudojama įvairiuose kontekstuose, tad ir batai ten pateko neatsitiktinai.

Albumo "Kosmose" viršelis (1997 m.)

Albumo „Kosmose” viršelis (1997 m.)

„Kosmose“, deja, buvo paskutinis oficialus grupės darbas. Kodėl taip gerai įsivažiavusi grupės veikla ėmė ir pasibaigė?

Kriaučius: Man pačiam tai buvo gana staigu ir netikėta, aš galėjau dar varyti. Bet atsitiko, kaip atsitiko…

Kastis: Aš praradau bet kokį įkvėpimą muzikuoti. Praėjo daug laiko, teko susiimti darbinėje sferoje. Juk šioje skurdžioje šalyje darbas yra kaip religija… 

Kasti, „Turboreanimacijai“ išgyvenant itin sėkmingą laikotarpį „užkūrėt“ ir naują projektą „N-14“. Vieniems klausytojams tai atrodė kaip šventvagystė, bet bent jau man tai buvo tikrai įdomus projektas – lyg ir ta pati „Turboreanimacijos“ ironija, bet pateikta visiškai kitaip ir, galbūt, priimtiniau platesnėms masėms. Koks buvo šis projektas? Kodėl jis pasibaigė vos išleidęs du albumus?

Kastis: „N-14“ prasisuko dėka mano noro ir užsispyrimo muzikuoti. Tuo metu aš buvau įkvėptas elektroninės muzikos ir maniau, kad turiu galimybę driokstelti kitaip nei iki tol. Po poros metų, 1999-aisiais drastiškai sumažėjo koncertų ir viską teko pabaigti.

Kapstantis po 1995-1996-ųjų metų lietuviškos muzikos pasaulį nejučia apima velniška nostalgija tam laikui. Bet juk viskas nebuvo labai gerai. Kas jus tais laikais labiausiai „užknisdavo“, o ko pasiilgstate šiandien?

Kriaučius: Gaila, kad dabar jaunimas mažiau muzikuoja. Nauja roko grupė yra gana retas reiškinys. O anuomet per kelis mėnesius galėjo susikurti ir iširti dešimtys gyvais instrumentais grojančių grupių. Kai yra toks judesys, visada išlieka ir kažkas gero.

Kastis: Šiuo metu visko atrodo tiesiog per daug, sunku viską aprėpti… O 1995-aisiais bet koks albumas, bet koks naujas atlikėjas buvo įvykis, kažkas naujo ir neįtikėtino.

Šiandien pasaulis gerokai pasikeitęs nei anas, kurį prisimename iš 1997-ųjų. Hipsteriai, „iPhoneai”, socialinė medija… Tikiu, kad turite savo tvirtų nuomonių apie šiandienos pasaulį. Ar neniežti nagai paimti į rankas gitaras ir pasakyti, ką galvojate apie visą tai?

Kriaučius: Tai, kad mes negrojame viešai, dar nereiškia, kad visai nemuzikuojame. Tarkim, mano keturios elektrinės gitaros yra naudojamos pagal paskirtį beveik kiekvieną dieną.

Kastis: Na, kalbant apie šiandienos realijas, žmonėms būdingos refleksijos – „postinimas”, viešinimas, komentavimas… O man į visa tai tiesiog nusispjaut. Nešiojuosi mygtukinę Nokiją. Neturiu jokių paskyrų. Turiu penketą gerų bičiulių ir šeimą. Argi reikia ko nors daugiau? Nereikia!

Ar „Turboreanimacijos” daugiau niekada nebebus?

Kriaučius: Kaip bebūtų keista, pasirodo, kad „Turboreanimacija“ taip niekada ir nemirė. Kadangi mes su Kasčiu iki šiol dažnai bendraujame, tai kas keletą metų vis sugalvojame ir įrašome po vieną kitą dainą. Paskutinis kartas buvo 2010-aisiais metais. Jeigu kam įdomu, galit paklausyti tų dainų čia – http://mp3.hardcore.lt/TR/2010/

Kastis: Grupės koncertai įvyks 2018-aisiais, kai švęsime 30 metų kūrybos jubiliejų!

Dėkoju už pokalbį!

 

"Turboreanimacija" 2010-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

„Turboreanimacija” 2010-aisiais (nuotr. asmeninio archyvo)

EXEM: Visada jutome spaudimą kurti pop muziką, tačiau likome ištikimi sau

Kai įvairaus pobūdžio pašnekesiuose kalba pasisuka apie nepriklausomos Lietuvos šokių muzikos sceną, kone kiekvienam kalbančiajam prieš akis iškyla pavadinimas dueto, dėl kurio iš proto praėjusio tūkstantmečio pabaigoje ėjo dažnas melomanas. Nejučiomis ausyse pasigirsta “Kuršiai”, “Afrika”, “Velykų salos” ir kitos dainos, be kurių vargu ar apskritai galima įsivaizduoti mūsų šalies muzikos sceną. It fragmentai pasąmonėje išnyra du robotą prisijaukinę sidabru “traukti” kosmonautai, šviesų ir lazerių šou ant scenos, techno ritmai, vėliau – didžiulį rezonansą sukėlęs albumo su dviem nuogomis moterimis albumo viršelis.  Visa tai – tik maža dalis prisiminimų, susijusiu su vardu, kurio iš Lietuvos populiariosios muzikos istorijos jau nebeištrins niekas. “EXEM” mūsų istorijos puslapiuose paliko pernelyg daug, kad apie juos pamirštume, kad juos nuvertintume, ir kad jų negerbtume. Tai viena iš tų grupių, kurios turi tvirtą istorinį paminklą ir idėjinę muzikinę vietą po lietuviška saule.

NEPRIKLAUSOMA LIETUVA: SUDĖTINGA PRADŽIA IR SVAJONIŲ KELIAS

EXEM” susikūrė tada, kai Lietuva skaičiavo antrus Nepriklausomybės metus. Drąsi buvo Lietuva, drąsus buvo ir Mato Petriko ir Mindaugo Kazakevičiaus – Kryžiaus naujasis duetas, nusprendęs jauną demokratiją pratinti prie techno muzikos. Pirmieji muzikiniai bandymai nebuvo sėkmingi – kaip ir tam tikrus dar neišbandytus laisvės elementus, taip ir industrinę techno muziką žmonės priėmė ne iš karto. Prireikė bemaž trejų metų tam, kad Mato ir Kryžiaus muzikinė idėja taptų tokia didelė, kad gebėtų įminti “liaudies prisijaukinimo” mįslę.

1995-aisiais išleistas albumas “No Time” buvo didžiojo kelio pradžia. Naujieji šokių muzikos korifėjai į užgimstantį pop pasaulį įsiliejo ypatingai greitai: tokios muzikos poreikis, krūva koncertų, scenos dalijimasis su to meto eurodance žvaigždėmis “La Bouche”, “Capella” ir “Plavka” EXEMAMS suteikė sparnus, kuriuos grupė išskleidė akimirksniu. Po metų klaipėdiečiai Lietuvai dovanoja “Kuršius” – dainą, kurioje folkloro ir šokių muzika pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje buvo sulipdyta į vieną muzikinį piešinį. Daina pristatė iki šiol vienu geriausiu šalies šokių muzikos albumu vadinamą įrašą “Atlanta”, atnešusį duetui ne tik žinomumą, gerbėjų meilę ir kontraktą su tuo metu viena geriausių įrašų kompanijų “Koja Records”, bet ir šūsnį “Bravo” ir “Radiocentro” apdovanojimų.

exem_2

EXEM (nuotr. asmeninio archyvo)

“EXEM” žvaigždė žibėjo labai aukštai. Jų muziką nuolat grojo tuo metu populiariausios radijo stotys “Radiocentras” ir “M1”, grupė koncertavo tūkstantinėms minioms, o dueto gerbėjų skaičius augo ne dienomis, o valandomis. Praėjo dar vieneri metai ir čia, kur buvę, kur nebuvę, 1997- aisiais naujieji šokių muzikos dievai drioksteli neįtikėtiną šedevrą – trečią studijinį albumą “Stereo”.

Skandalingas viršelis, ant kurio pavaizduotos dvi nuogos moterys, kurstė kalbas apie “kažką naujo, negirdėto ir išskirtinio”. Tiesa, šio pokalbio metu pirmą kartą nuo tų įsimintinų metų grupės nariai atskleidė paslaptį, kokios dvi žymios Lietuvos moterys pozavo ant „Stereo” viršelio. Tačiau turinys buvo dar įspūdingesnis už formą, todėl ilgai laukti nereikėjo: albume esanti daina “Afrika” pakilo iki radijo stoties “M1” top 40-tuko viršūnės ir taip grupei leido dar kartą patekti į Lietuvos istoriją. “Afrika” buvo pirma lietuviška daina, pasiekusi tuo metu prestižiniu laikyto mūsų šalies topo pirmąją vietą. Laurus daina skynė ir “Radiocentro” tope, kuriame išbuvusi dešimt savaičių tapo auksine. Gandas apie mūsų šalies šokių muzikos projektą pasklido ir už Lietuvos ribų – grupę pamėgo Europos melomanai, o “Exem” muziką transliavo netgi tuo metu itin populiarus Vokietijos kanalas “VIVA”.

Ir čia, regis, tik užsidegusi ir itin ryškiai žibanti “Kuršių” kūrėjų žvaigždė ėmė drebėti: vienas iš grupės narių išvažiavo dirbti į Vilnių, kūrybinis procesas pradėjo strigti, na o dar po metų Matas Petrikas galutinai palikęs “EXEM” išvažiavo gyventi į savo svajonių miestą Berlyną.

Matui išvykus “EXEM” neskubėjo skelbti savo išankstinės mirties – iki 2006 metų Mindaugas Kazakevičius – Kryžius drauge su kitais, vėliau į grupę atėjusiais muzikantais išleido dar 3 albumus (“Studio”, “Origami” ir “Chameleonai”), džiugindavo melomanus savo kūryba ir vis naujai skambančia muzika. Tačiau jau daugiau kaip 10 metų grupė yra nutilusi ir nugrimzdusi užmarštin…

Metams bėgant į priekį, o sentimentams vis dažniau beldžiant į pasąmonės duris, pastaruoju metu mūsų ausinėse vis dažniau ėmė skambėti “Kuršiai”. Ta proga manoMUZIKA nusprendė grįžti į Lietuvos nepriklausomybės pradžią – laikus, kai “EXEM” vardas tik pradėjo žibėti, o tikra vakarietiška šokių muzika laisvės oru besimokantiems kvėpuoti šalies gyventojams buvo terra incognita. Į laiką, kai nebuvo failų dalijimosi programų, spotifajaus ir iTunes’ų. Į epochą, kai koncertų laukdavome kaip idėjinio išganymo, “BRAVO” apdovanojimai buvo šventa, o savaitgalio topų transliacijos praleidimas prilygdavo asmeninei tragedijai.

GYVENIMAS SKIRTINGUOSE EUROPOS KRAŠTUOSE

Matas Petrikas

Matas Petrikas

Matas ir Kryžius šiuo metu gyvena skirtinguose Europos kraštuose. Matui šiandien 41-eri. Jis tvirtai įleidęs šaknis Berlyne. Čia kultinės grupės narys laiką leidžia kartu su šeima, dirba ir mėgaujasi dažno elektroninės muzikos mylėtojo svajonių miestu vadinamo Berlyno judesiu. Tiesa, su muzika Matas jau turi gerokai mažiau bendro nei turėjo tais auksiniais laikais.

“1999 palikau Lietuvą, “EXEM” ir išvažiavau gyventi į Berlyną. Kadangi čia užteko muzikos prodiuserių, pakeičiau profesiją ir pradėjau programuoti bei kurti skaitmeninį dizainą. Nors dirbau prie didelių reklaminių ir politinių projektų (tokių, kaip “Audi”, “Volkswagen”, “Coca-Cola”, Vokietijos Prezidento ir Kanclerės interneto puslapių), visada ieškojau kažko artimesnio širdžiai. Taip man pavyko prisijungti prie labai jaunos “SoundCloud” komandos, su kuria kartu išvystėme šį projektą iki didžiausios muzikos platformos visame pasaulyje. Šio metu ja kas mėnesį naudojasi beveik 200 milijonų vartotojų. Tai, ko gero, buvo mano antras didžiausias profesinis pasiekimas po “EXEM”. Per tą laiką sukūriau šeimą. Su žmona Dalia turime dvi dukras, kurios gražiai kalba lietuviškai”, – pradėdamas išskirtinį interviu manoMUZIKAI sakė Matas.

Prieš dvejus metus jis sukūrė naują projektą vaikai.com, kurio tikslas kurti išmanius medinius žaislus, augančius kartu su vaikais ir padedančius jiems mokytis. “Tokie jautrūs robotukai”, – pasakodamas apie savo naują verslo idėją šypteli vienos įsimintiniausių visų laikų lietuviškos grupės muzikinis guru.

Mindaugas Kazakevičius - Kryžius

Mindaugas Kazakevičius – Kryžius

Tuo tarpu Mindaugas Kazakevičius – Kryžius gyvena Lietuvoje. Panevėžyje gimęs 43 metų muzikantas, drauge su kolega Lietuvai padovanojęs stebuklingą projektą “EXEM”, šiuo metu apsistojo sostinėje ir dirba montuotoju vienos televizijos žinių tarnyboje. Iš sostinės Mindaugas išvažiuoti neketina, mat, pasak jo, čia labai aktyvus kultūrinis gyvenimas

“Gyvenimas nuolat keičiasi. Taigi, pastaruoju metu iš “muzikos gamintojo” tapau “muzikos vartotoju”. Ir, turiu prisipažinti, kad man tai labai patinka”, – interviu pradžioje sako muzikantas.

Šiandien manoMUZIKA žvelgia į praeitį – į laiką, kai Mato ir Kryžiaus duetas buvo neatskiriama Lietuvos muzikos kultūros dalis. Kai “EXEM” vardas buvo ryški kelrodė žvaigždė daugeliui šokių muzikos mylėtojų, o jų dainos iš proto eiti vertė dešimtis tūkstančių mūsų šalies melomanų.

„NORĖJOME SUKURTI TAI, KO DAR NIEKAS LIETUVOJE NEBUVO SUKŪRĘS”

manoMUZIKA: Kai 1992 m. susikūrė grupė „EXEM“, Lietuva šventė viso labo antrus Nepriklausomybės metus. Ar nebuvo baisu imtis kurti šokių muzikos (juolab, kad ir pirmuosius Jūsų kūrinius Laisvėje vis dar neįpratusios gyventi Lietuvos auditorija sutiko be didelio entuziazmo)? 

Kryžius: 1992 metais tikriausiai apskritai nedaug kas suvokė, kas yra šokių muzika. Buvo disco, buvo hip hopas, buvo house muzika. Tiesa, lietuviškoje muzikos scenoje ji praktiškai neegzistavo. Šalies diskotekose skambėdavo “FOJE”, “Vairas” ir Butkutė… Na ir grupė “Savaitgalis” (šypsosi)

Mes niekada neplanavome groti būtent tokios muzikos. Mus domino underground kultūra, techno, EDM, jungle, industrial žanrai. Tačiau apie juos informacijos buvo labai mažai – daugiausia rašytinė žurnaluose ir viena kita mus pasiekianti kasetė.

Kai galiausiai supratome, kaip skamba tokia muzika ir, kad jos visai nėra Lietuvoje, nusprendėme, jog tai gali būti mūsų kelias. Norėjome daryti tai, ko Lietuvoje iki mūsų dar niekas nebuvo daręs. Nors suvokėme, kad lengva nebus, tais 1992-aisiais mums viskas atrodė įmanoma. Juk dvidešimtmečiai visuomet nori išgelbėti pasaulį, pakeisti jį ir tam turi daug energijos bei užsispyrimo. Tam turėjome puikų laiką – galėjome spjauti ant sovietmečio ir godžiai siurbti bet kokią informaciją iš taip išsvajoto ir ilgai nepasiekto užsienio.

Matas: Bet jeigu kalbėtume apie baimes, vienareikšmiškai galima atsakyti, kad baisu tikrai nebuvo. Absoliučiai. Priešingai, viskas atrodė labai paparsta – štai Berlynas, ten super nauja elektroninė muzika, todėl padarykime taip pat ir Klaipėdoje. Taip ir darėme. Kiek galėjome, mokėmės patys, na o kad ilgai reikėjo švietėjiška veikla užsiiminėti, kaltinti negalime nieko. Tokia yra visų novatorių problema

Nors „EXEM“ vardas buvo girdimas po 1995 metais išleisto albumo „No Time“, grupė didžiuoju populiarumo keliu pradėjo eiti 1996-aisiais, pasirodžius albumui „Atlanta“. Kaip jautėtės tomis akimirkomis, kai „Kuršiai“ rovė stogą didžiajai daliai Lietuvos? Jūs buvote vos perkopę dvidešimtmetį… Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimai?

Matas: Tiesą sakant, neturėjome laiko apie tai susimąstyti. Tada reikėjo nuveikti labai daug –  įrašinėjome muziką sau ir kitiems, daug koncertavome. Sulaukus populiarumo nėra taip, kad kažkas staiga ima ir perkelia tave į kitą – daug gražesnį gyvenimą. Įsivaizduokite: jūs dirbate ir vargstate tamsoje, ir taip vyksta dieną iš dienos. Tik tamsa ir darbas. Ir po daugelio metų staiga, visai netikėtai ima švisti… Bet šis švitimas vyksta labai iš lėto. Ir tada vėl supranti, kad dirbti dar reikia labai labai daug… Tad maždaug taip atrodo populiarumas iš vidaus.

Kryžius: Buvo laikas, kai norėjome į viską numoti ranka ir užsiimti kažkuo kitu. Bet… Gal dėl to žavaus jaunatviško maksimalizmo tęsėme tai, kas tuo metu mums atrodė svarbu. Kažkas iš pažįstamų tąkart sakė, kad sunkiausia išleisti pirmą oficialų albumą. Po to jau būna paprasčiau – gali leistis į muzikinį kelią ir ieškoti progų geriau išreikšti save.

Teko sukti į visiems labiau priimtiną “2 Unlimited” stiliuką ir kažkiek pataikauti leidėjamsTačiau netrukus mus pasiekė „Transglobal Undergroud”, „Laibach”, „Einsturzende Neubauten”. Taip kilo mintis apjungti lietuvių liaudies dainas su elektronika (tai buvo lengvoji albumo pusė) ir mums taip patinkančiu techno ir drum’n’bass (sunkioji pusė).

Tai buvo laikai, kai leidėjai dažniausiai leisdavo kasetes. Kompaktiniai diskai mums buvo nepasiekiama prabanga. Tačiau toks mūsų komercinis ėjimas pasiteisino. Radijo stotims patiko lyriška elektronika su liaudies motyvais, o klubuose galėjome sau leisti ir pakalbasinti (šypsosi).

Bet mūsų gyvenimas nepasikeitė. Visada gyvenome taip… sakykime, bohemiškai (šypsosi). Tada tiesiog atsirado šviesa tunelio gale. Su tikėjimu, kad galime kurti muziką nesiderindami prie tuo metu itin populiaraus žodžio “formatas”.

 

„PRIVERTĖME PENKIOLIKMEČIŲ KARTĄ PAMILTI LIETUVIŠKĄ FOLKĄ”

Nuo vieno įsimintiniausių nepriklausomos Lietuvos istorijos albumo „Atlanta“ praėjo lygiai 20 metų. Kaip šis albumas Jūsų akimis skamba šiandien? Ar jis skambėtų kitaip jeigu jį kurtumėte dabar?

Kryžius: Jis skamba primityviai. Man net kartais nesmagu jo klausytis. Bet nepamirškime, kad tuomet buvo itin mažai informacijos ir dar mažiau galimybių kurti techno muziką. Pirmieji primityvūs kompiuteriai, velniškai ribotos muzikinės programos ir praktiškai jokių finansų (juk tuo metu nedirbome, sukomės iš vienetinių pasirodymų ir sėdėjome savo mamoms ant sprandų) (šypsosi).

Puikiai prisimenu vaizdelį: ateidavome ryte į studiją, spausdavome kompiuteryje “power on” ir eidavome į kavinę gerti kavos. Maždaug po 20-30 minučių grįždavome ir windowsai jau būdavo pasikrovę (šypsosi). Apie technikos lygį daug ką pasako ir ant kažkurio albumo nugarėlės parašyti žodžiai “kuriant šį albumą buvo panaudota net 200 megabaitų semplų”. Galiu prisipažinti, kad skaičių tąkart ženkliai pagražinome, kad viskas atrodytų įspūdingiau (kvatoja).

Taigi, jeigu “Atlanta” būtų kuriama šiandien, šis albumas tikrai skambėtų kitaip. O galbūt ir visai neskambėtų, nes mes visuomet norėjome kurti tokią muziką, kurios Lietuvoje dar nekūrė niekas.

Bet jeigu būtume jį kūrę, emocija būtų išlikusi panaši. Nors muzika ir elektroninė (daug kas ją kažkodėl vadina bedvase), ten buvo galima išgirsti mūsų požiūrį į pasaulį, pajausti mūsų mintis, šauksmą ir net maldą.

Matas: mes su Kryžiumi visada mėgome muzikinę dialektiką, priešingybių sintezę. Todėl archaiškos folk muzikos ir elektronikos mišinys yra puikus to įrodymas. Taigi aš vis dėlto manau, kad „Atlantos“ koncepcija būtų panaši. Skirtųsi galbūt tik ritmai.

Žinoma, nors ir ne taip sparčiai kaip 90-aisiais, bet elektroninė muzika vystosi. Todėl atsižvelgiant į laikmetį kai kurie garsai ko gero skambėtų kiek kitaip. Manau, jog kurdami „Atlantą“ šiandien mes tiesiog bandytume įsivaizduoti, kaip albume esanti muzika skambėtų „Berghain“ klube Berlyne ar „Burning Man“ festivalyje.

„Kuršiai“ ar „Afrika“? Kodėl?

Matas: Vienareikšmiškai „Kuršiai“. Šiemet po labai ilgos pertraukos perklausiau beveik visą „Exem“ diskografiją. Ir nors daug kūrinių neišlaikė laiko egzamino (nenuostabu, nes mūsų muzika buvo būtent to laikmečio soundas), visgi kai kurios dainos klausosi taip pat gerai. „Afrika“ vis dar skamba puikiai, tačiau „Kuršiai“ smeigia taip, tarytum tų 20 metų nė nebūtų buvę… Ši daina – tai idėjų, darbo, kančios ir įkvėpimo koncentratas. Klausydamasis šio kūrinio suprantu, kad laikas jį tik padaro dar geresniu.

Jeigu atvirai, man visiškai negėda girti „Kuršių“. Jei abejojate manimi – paklausykite šio kūrinio patys.

Kryžius: Man “EXEM” kūryboje labiausiai patinka kūriniai “Lopšinė pelėdoms” ir “Manyje uždek žvaigždes”. Tiesa, jie dienos šviesą išvydo jau šiame tūkstantmetyje.

Tačiau jeigu reikėtų rinktis vieną iš dviejų, taip pat rinkčiausi “Kuršius”. Tai buvo revoliucija pop kultūroje. Nei vienas jaunas penkiolikmetis savo valia nebūtų klausęs liaudies dainų. Tačiau mes juos privertėme tai padaryti ir jiems netgi patiko (šypsosi)

„Exem“ – pirmoji šokių grupė, sulaukusi tiek dėmesio. Grojote tūkstantinėms minioms, pradedant pasirodymu drauge su eurodance žvaigždėmis “La Bouche” ir “Capella” ir baigiant dešimttūkstantine auditorija Vilniuje ir Kaune serialo “X-Failai” pristatyme. Buvote tie, kurie formavo ir pratino Lietuvą prie šokių muzikos ir jos kultūros. Kokius žmones matydavote nuo scenos? Kokia tai buvo publika? Kas apskritai buvo tie tikrieji „EXEMų” klausytojai?

Matas: Oi, tai buvo labai skirtingi žmonės. Media profesionalai mėgsta kalbėti apie personas ar vartotojo tipus, tačiau realybė dažnai yra gerokai įvairesnė. Mūsų klausytojai tuomet buvo ir paaugliai, ir studentai, ir intelektualai, ir sportininkai. Žodžiu, visi tie, kurie atrado elektroninę muziką.

Už lietuvišką folkloro panaudojimą gaudavome pagyrimų ir iš vyresnės kartos. Manau, kad jiems mes tam tikra prasme padėjome suprasti, kad elektroninė muzika yra gerokai daugiau nei tik beveidis ritmas. Tai kažkas kultūriškai svarbaus.

Kryžius: Nuo scenos aš matydavau artimiausias tris eiles. Ir tai būdavo dažniausiai ne patys intelektualiausi veideliai (šypsosi). Visgi solinių koncertų turėdavome labai mažai – dažniausiai grodavome miesto šventėse ar festivaliuose, kuriuose ant vienos scenos lipdavo dešimt grupių per vakarą. Todėl mūsų pasirodymus (ypač karjeros pradžioje) lydėdavo fuck’ų miškas… Tai, kas nauja, dažniausiai rimtai gąsdina. “EXEM” klausytojai dažniausiai prieidavo prie mūsų po koncerto ir tiesiog padėkodavo. Jų niekada nebuvo daug, todėl kiekvieno iš jų dėmesys būdavo ypatingai brangus.

Žmonės, kurie mūsų klausė, norėjo išgirsti kažką visai kitokio nei buvo įpratę. Todėl aš ir dabar labai džiaugiuosi nauja karta, kuri jau yra laisva mąstyti ir leidžia sau nebijoti. Esu labai laimingas, nes man tikrai neužtektų abiejų rankų pirštų tam, kad išvardinčiau nuostabias lietuviškas grupes. O jų, jau nešnekant apie pogrindį, palyginus, aš žinau nedaug. 90-iaisiai to tiesiog nebuvo. 

Buvote šalies šou verslo priešakyje jo paties formavimosi metu. Papasakokite apie muzikos verslo užkulisius? Kokie jie buvo? Kas buvo svarbiausia? 

Matas: Žmonės tuo metu buvo labai draugiški. Kadangi nebuvo kur afišuoti savo asmeninių gyvenimų, muzikos versle jie užsiimdavo savo esmine veikla – kurdavo, įrašinėdavo, koncertuodavo. Dešimtame dešimtmetyje Lietuvoje vykdavo gausybė masinių renginių, kuriuose dalyvaudavo dešimtys atlikėjų – tai buvo ne tik įvairūs apdovanojimai, bet ir miestų šventės. Būtent tų renginių metu užkulisiuose visi ir susitikdavome. Buvo geras, sakyčiau netgi labai šeimyninis jausmas.

Kryžius: Tačiau nereikia pamiršti vieno esminio dalyko: mes mažai domėjomės šou verslu. Pagrindinis tikslas buvo kurti muziką ir nebūti panašiems į nieką Lietuvoje. Apie showbizo užkulisius daugiau galėtų papasakoti mūsų tuometinis vadybininkas Martynas Tyla. Galiu pasakyti tik tiek, kad tuomet, kaip beje ir dabar, Lietuva buvo švogerių kraštas. Egzistavo pažintys ir atkatai. Reikėdavo “susidraugauti”, padaryti gramą ar takelį, sudalyvauti bendruose tūsuose. Tik taip galėdavai pakliūti į teisingų bičų chebrą. Tačiau tai vyksta visame pasaulyje. Todėl man undergroundas yra daug artimesnis. Ten gimsta kažkas visiškai naujo. Ir gimsta ne pinigų, o tikėjimo dėka.

exem

EXEM (nuotr. grupės asmeninio archyvo)

 

„RADIJO STOČIŲ MONOPOLIS TRUKDĖ TIKRAJAI KŪRYBAI, TODĖL TEKO PABŪTI IR KEKŠĖMIS”

Grupė savo populiarumo piką pasiekė tada, kai muzikos vartojimas buvo itin kokybiškas: radijo stočių topai buvo daugiau nei šventa, televizijoje transliuojami populiariausiųjų sąrašai diktavo madas, o tie, kurie dominavo topuose muzikos mylėtojų gretose galėjo vadintis kone dievais. Kas Jums, kaip grupei, tuo metu buvo sunkiausia? Kokie buvo didžiausi asmeniniai, kūrybiniai ir globalūs iššūkiai, su kuriais susidūrėte?

Matas: Sunkiausia? Turbūt neatitikimas tarp oficialios pozicijos ir gyvenimo realybės. Išoriškai sėkmingi atlikėjai buvo labai išaukštinti, atpažįstami gatvėse, kviečiami į prabangius renginius. Tačiau realybė buvo labai prozaiška – po 1998 metų Rusijos krizės Lietuvos šou verslas buvo pakirstas. Tiek aš, tiek ir daugelis mano bičiulių gyveno ant skurdo ribos ir dirbo pašalinius darbus. Tačiau, norėjome to ar ne, savo įvaizdį turėjome išlaikyti.

Kryžius: O aš manau, kad didžiausias galvos skausmas buvo tai, kad radijos (išskyrus Lietuvos radiją) nenorėjo girdėti tikrųjų “EXEM”.

“Ei, čia gi neformatas, mes negalime to leisti į eterį, nes niekas neklausys. Padarykite ką nors popsoviau. Gal gali padainuoti kokia mergaitė?”, – tada sakydavo mums radijo stočių vadovai.

Tai mus žudė. Tačiau teko pabūti ir kekšėmis. Toks monopolis labai trukdė atsiskleisti tikrajai muzikantų kūrybai. Turėjome derintis prie visų ir dar išlikti įdomūs bei skirtingi nuo kitų. Padarykite eksperimentą: paimkite 5 skirtingų to metu grupių albumus ir perklausykite juos. Mažiausiai  2-3 kūriniuose tikrai pajusite prostitucijos pėdsakus.

Galėdavai kurti ką tik nori, tačiau jei norėdavai, kad tave transliuotų radijas, privalėdavai prie jų derintis ir pataikauti vidutinybėms.

Dabar, kai viską valdo internetas, to tiesiog nebeliko. Labai tuo džiaugiuosi, nes žmonės gyvena nuostabiu metu – tai pats puikiausias laikas saviraiškai.

Matai, Jūs dirbote ne tik su „EXEM“. Išleidote du solinius albumus, taip pat dirbote su „SEL“, Naktinėmis Personomis, į pasaulį „paleidote“ 96-aisiais itin populiarų projektą „UZI“. Kurie iš šių muzikinių reiškinių Jums buvo svarbiausi? Ar galite palyginti juos ir grupę „EXEM“? 

Matas: „UZI“ buvo labai svarbu. Kaip tai buvo svarbu suprantu tik dabar, ypač tada kai susitinku su taip pat Berlyne gyvenančiu grupės lyderiu MC Geniu. „UZI“ buvo pirmas tikras muzikos projektas skirtas Lietuvos ‘millennial’ kartai. Ieškojome, kaip autentiškai perduoti tą jaunų hip hopo fanų atmosferą, kurią mes matėme Klaipėdoje. Tai turėjo būti kažkas visai kitokio nei Vilniaus projektai „SEL“ arba „ŽAS“. Esu tikras, kad tada „UZI“ albumas nuskambėjo labai stipriai. Ypač kai matėme grupės narius Genį ir Laurį. Matėme kokie jie buvo alkani, nuožmūs ir jauni žmonės. Manau, kad klausytojams tai padarė stiprų įspūdį, o mudu su Kryžiumi jiems sukūrėme atitinkamą muzikinį foną. „UZI“ buvo gan kompleksiškas, bet rimtas muzikinis chuliganizmas.

Iš solinių projektų man labai brangus albumas “Naktis prieš pat miškus”. Jį dariau dariau I. Jonyno spektakliui ir Juozo Statkeviciaus garso takeliui. Abu šie žmonės – ypatingai iškilūs ir talentingi, todėl labai džiaugiuosi jų dėka pamatęs kitą darbo kokybės lygį. Visgi teatras ir aukštoji mada stipriai pakelia reikalavimų kartelę.

Mindaugai, Jūs esate vienintelis nuolatinis “EXEM” narys. Kaip pasikeitė grupė po to, kai ją paliko Matas?

Kryžius: Matui išėjus nebeliko atramos. Kai dirbome su Matu, dažnai ginčydavomės, diskutuodavome apie tai, kur link reikėtų sukti savo kelią, ką labiau akcentuoti, kokius naujus muzikinius stilius įpinti, kad išliktume įdomūs klausytojui. Likau vienas ir rašiau neturėdamas su kuo pasitarti, įsiklausyti į kritiką ar patarimą. Draugai, dažniausiai pataikaudami, sakydavo, kad viskas yra gerai. Tačiau jie tiesiog norėdavo greičiau atsifutbolinti. Jie – ne muzikantai, todėl nelabai supranta, kaip visa tai daroma. Galų gale, jie ir klausė visai kitokios muzikos.

Vienu metu buvo ypatingai sunku. Tačiau vėliau atėjo kiti žmonės (albumą “Studio” kūrėme su Viliumi Anceriu, “Origami” ir “Chameleonus” – su Skirmantu Jutkoniu). Ir buvo taip, kaip buvo.

Tačiau su Matu aš jaučiausi stabiliausiai. Jis man buvo didelis autoritetas.

exem3

EXEM (nuotr. asmeninio grupės archyvo)

 

„MŪSŲ DAINOS „AFRIKA” PASIRODYMAS TOPUOSE BUVO IŠSKIRTINĖ STAIGMENA”

Savo trofėjų kolekcijoje turite ne vieną apdovanojimą, tarp kurių ypatingai išsiskiria 1995 – 1997 metai. Tuomet susišlavėte krūvą “BRAVO” ir “Radiocentro” apdovanojimų „Geriausio metų albumo“, „Geriausios metų dainos“, kitose kategorijose. Ką šie apdovanojimai reiškė jums? Kuris iš jų Jums yra artimiausias ir įsimintiniausias? Kodėl? 

Matas: tiesą sakant, neatsimenu nė vieno apdovanojimo. Man visada atrodė, kad tada, kai iš tiesų buvome nusipelnę, už savo darbus negaudavome jokių apdovanojimų. Buvome amžinai nominuoti vargšiukai (juokiasi). Vėliau (gerokai per vėlai) parėjo ir apdovanojimai…

Kryžius: Iš tiesų tų apdovanojimų turime gal kokius 3-4. Brangiausias iš jų tikriausiai pirmoji vieta su daina “Afrika” pasiekta radijo stoties “M1” transliuojamame Top 40. Visų pirma dėl to, kad tuomet šioje radijo stotyje nebuvo lietuviško topo – jame rungėsi lietuviškos dainos drauge su užsienio atlikėjų kūriniais, todėl peršokti tokį atlikėją kaip Michael Jackson buvo tikrai žiauriai netikėta ir malonu.

Visada prisiminsiu 2000-uosius, kai gavome BRAVO statulėlę už geriausią šokių muzikos albumą. Mes taip netikėjome savo pergale, kad net nepasilikome apdovanojimuose. Tuo metu labai stipriai sirgo mano Tėtis, o eilinį kartą “apsilaužyti” neturėjome jokio noro. Kad laimėjome sužinojau autobuse netoli Kryžkalnio, kai paskambino mūsų vadybininkas ir pranešė: “Nepatikėsi – gavome!!!”. Pasiekę Klaipėdą išgėrėme stoties bare po bokalą.

Antrojoje XX a. Paskutinio dešimtmečio pusėje Lietuvos gyventojų muzikinį skonį formavo du topai – Radiocentre šeštadienio popietę transliuojamas Lietuvos TOP 20 ir „M1“ sekmadienio vakarais pristatomas „Top 40“. Ar sekdavote topus? Kokią reikšmę jie apskritai turėjo grupei?

Matas: Žinoma, kad sekdavome situaciją tada, kai mūsų kūriniai būdavo topuose. Būdavo malonių staigmenų, pavyzdžiui, jau Kryžiaus paminėtas „Afrikos“ pasirodymas radijo stotyje „M1“ arba mūsų dainos su „Naktinėmis Personomis“ debiutas pirmoje vietoje.

Kryžius: aš pats topų nesekdavau. Juos stebėti  pradėjau tik skatinamas Skirmanto Jutkonio, kuris man nuolat kalė į galvą mintį, kad reikia pradėti kurti “formatą”, nes tik tada radijos ims labiau groti mūsų dainas. Tačiau tai mums nedavė nieko gero…

Manęs apskritai mainstream’as niekada nedomindavo. Deja, lietuviškose radijo stotyse nieko kito ir negrodavo. Tad ir didelės reikšmės man jie nedarė. Klausydavausi įrašų namuose, keisdavausi jais su draugais. Tai buvo mano muzika.

EXEM albumas "Stereo"

EXEM albumas „Stereo”

 

„JEIGU LIETUVA TAIP SPARČIAI JUDĖS PIRMYN – PO 5 METŲ PASIEKS ISLANDIJOS LYGĮ”

Jeigu RC transliuojamame LTDuk‘e dominavo vien tik lietuviški kūriniai, tai radijo stoties M1 Top 40 lietuviški kūriniai buvo veikiau išimtys nei taisyklė. Jau minėjote, kad “Afrikos” pasirodymas jums buvo didelė dovana – 1997 metais ji tapo pirmąja nepriklausomoje Lietuvoje sukurta daina, pakilusia iki pirmosios topo vietos.  Ar galima šį įvykį laikyti savotišku „EXEM“ lūžio tašku, kuomet Jus pripažino masės?

Kryžius: Radijas tuo metu buvo labai klausomas. Be abejo, tai turėjo įtakos ir “EXEM” populiarumui, nes tais metais jau pasirodydavome klubuose beveik kiekvieną savaitgalį. Tačiau tai neturėjo jokios įtakos mūsų kūrybai. Tada jau iš mūsų pradėjo reikalauti, kad radijo singlai irgi skambėtų “eksemiškai”…

Matas: “Afrikos” pasiekimas tikrai buvo viena iš didžiųjų tų metų staigmenų. Tada atrodė, kad kiekvieną savaitę įvykdavo kažkas gražaus. Asmeniškai aš manau, kad tą 1997-ųjų vasarą mūsų reklaminis plakatas buvo stipriausias lūžio taškas. Beveik kiekviename mieste kabėjo šimtai mūsų portretų. Toks vizualinis mūsų prisistatymas labai pakeitė masinę reakciją. Beje, iki šiol daug kas nežino, jog ant mūsų šio albumo viršelio dvi esančios moterys – tai puikiai visiems pažįstamos manekenės Meda Jonaitytė ir Renata Mikailionytė. Tad tam tikra prasme jos taip pat prisidėjo prie šio albumo sėkmės (šypsosi)

Paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje grupių gyvenimuose ypatingai didelę reikšmę vaidino taip vadinami fanų klubai. Ar jūs tokį turėjote? Ar bendraudavote su jais? Galbūt palaikote ryšį dabar?

Matas: Taip, „EXEM“ fanų klubas (nors ir nedidelis) tikrai egzistavo. Džiaugdavomės susitikę su klubo nariais savo koncertuose. Kai kurie labiausiai atsidavę net kopijuodavo mūsų apsirengimo stilių. Tai buvo labai simpatiška (šypsosi). Žinau, kad kai kurie iš klubo narių ir patys pasuko į muziką. Tikiuosi, kad buvome jiems įkvėpimas.

Kryžius: Girdėjau, kad berods Panevėžyje buvo susikūręs fanų klubas. Yra pavienių fanų, su kuriais dar ir dabar susirašau feisbuke. Tačiau praėjo daugiau kaip dešimtmetis… Tad kam dar gali būti įdomi jau seniai nebeegzistuojanti grupė?

Jeigu šiandien jums leistų atsukti laiką atgal ir ištaisyti vieną „EXEM“ klaidą, ką keistumėte?

Matas: Hm… (mąsto) Svarbiausias trūkumas, mano manymu, buvo bandymas pritaikyti „EXEM“ kūrybą masių skoniui. Jautėme daug spaudimo sukurti daugiau pop kurinių, kažkokio labiau priimtino skambesio.

Kryžius: Asmeniškai aš nekeisčiau nieko. Galbūt norėčiau būti tolerantiškesnis ir pakantesnis kitiems… Tačiau tai ateina tik su metais.

 

„EXEM NIEKADA NEBUVO POPULIARI. JĄ ŽINOJO, NES BUVOME KEISTI, TAČIAU NIEKADA NEBUVOME POPULIARŪS”

Kas buvo sunkiausia būnant grupės “EXEM” nariu?

Kryžius: Nežinau kaip kitur, bet Klaipėdoje kai mus su Matu pamatydavo einančius gatve, labai dažnai pavymui atskriedavo tekstas “P….rai”. Nežinau, gal jie galvodavo, kad jeigu du bičai stovi ant scenos, tai jie būtinai ir miega kartu. Bet kuriuo atveju, būdavo labai sunku susitvardyti ir nevožti į dirolus…(juokiasi).

Buvote viena iš tų grupių, kurios padėjo pamatą populiariosios muzikos kultūros formavimuisi Lietuvoje. Kokią Lietuvą Jūs matote šiandien? Kuo šiandieniniai muzikos klausytojai mūsų šalyje skiriasi nuo tų, kurie 1997 metais „EXEM‘ų“ „Afriką“ rinko metų daina?

Matas: Tiesą pasakius, mažai žinau apie šiandieninį Lietuvos klausytoją. Tikiuosi, kad jis yra išrankesnis ir turi gerokai didesnius reikalavimus pop muzikai.

Taip pat džiaugiuosi savo draugų Leono Somovo ir Jazzu sėkme. Manau, kad tai yra geriausias įrodymas, jog kokybė gali būti sėkminga. Tokie kūrėjai kaip Eglė Sirvydytė, Markas Palubenka, Alina Orlova ar Silence Records komanda yra pasaulinis lygis, o faktas, kad Justino Mikulskio „Secret Thirteen“ yra daromas Lietuvoje, yra išvis neįtikėtinas.

Todėl jeigu taip sparčiai judėsime pirmyn, po 5 metų pasieksime Islandijos lygį.

Kryžius: šiandieniniai muzikos klausytojai yra tokie išprusę, kad ir “EXEM” būtų visai kitokie nei prieš dvidešimtmetį. Dabar yra daug sunkiau kažkuo nustebinti ar šokiruoti. Tektų labai stipriai paprakaituoti, kad užsitikrintume šiandieninio klausytojo palankumą. Bet, kaip minėjau, labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado tiek daug gerų grupių. Tai rodo, kad Lietuva jau yra atsikračiusi visų postsovietinių baimių, o jauni žmonės nebebijo kurti, būti keisti, kitokie ir drąsiai tai deklaruoti.

Kaip galvojate, kur slypi EXEM sėkmė? Kodėl EXEM buvo tokia populiari?  

Matas: Mes labai ilgai ir kruopščiai dirbome. Iki mūsų populiarumo pradžios 4 metus kūrėme ir kovojome už muziką. Išskyrus mus ir keletą artimiausių draugų niekas netikėjo, kad mums pasiseks. Man „EXEM“ istorija – tai pats geriausias asmeninis įrodymas, kad jeigu kažkuo tiki ir tuo gyveni, būtinai ateis laikas, kai pasaulis tai atpažins ir pripažins.

Kryžius: Aš iki šiol esu įsitikinęs, kad “EXEM” niekada nebuvo populiari grupė. Ji buvo žinoma dėl savo keistumo, bet populiari – NIEKADA.

Ko palinkėtumėte Lietuvos ateities kartoms, kada nors dar tik ketinsiančioms kurti muziką ir į projektą „EXEM“ žiūrėsiantiems kaip į savo didžiausius įkvepėjus?

Matas: Klausykite savo širdies.

Kryžius: Nebijokite būti keisti. Jeigu mes, žmonės be jokio muzikinio išsilavinimo, sugebėjome būti žinomi postsovietinėje erdvėje, tai jums visas pasaulis gali atsigulti po kojomis. Tikėkite tuo, ką kuriate, ir tuo patikės visi.

Kryžius jau porą kartų paminėjo, kas jį šiandien Lietuvoje žavi. Matai, o kuo žavitės Jūs?

Jaunais žmonėmis. Nauja karta yra super! Aš žaviuosi dabartiniais 18–28-mečiais. Ir labai linkiu, kad jie toliau taip gražiai augtų. Vėliau jie perims mūsų Tėvynę į savo rankas. Ir aš net neabejoju, kad būtent tie šiandienos jauni žmonės pagaliau Lietuvą padarys tokią, apie kokią mes dešimtmečius svajojome – kūrybingą, atvirą ir progresyvią.

Ačiū už pokalbį!

**********************

APIE GRUPĘ EXEM – iš pirmų lūpų:

Mamontovas_Nuotr. Rytis Šeškaitis

A. Mamontovas

Andrius Mamontovas, atlikėjas, kompozitorius, grupės „Foje” lyderis: Aš atsimenu jų pasirodymus muzikinėse to meto TV laidose. Jie buvo naujos kartos grupė, grojanti išskirtinai elektroninę muziką. Mane visada žavėjo sintezatoriai ir ritmo mašinos, todėl „EXEM” atsiradimą lietuviškos muzikos padangėje džiaugsmingai sveikinau. Tokios grupės labai trūksta mūsų dabartiniame muzikos pasaulyje. Kas kartą kur nors susitikęs Kryžių, mintyse jo paklausiu: „kada, po velnių, tu sugrįši prie muzikos?”

tyla

M. Tyla

Martynas Tyla, „EXEM” vadybininkas 1992 – 2000 metais: „EXEM” – tai techno muzikos pionieriai Lietuvoje. Jie visada darė tai, kas jų manymu buvo teisinga, gražu ir madinga pasaulyje. Tačiau svarbiausia, kad ta mada į Lietuvą atkeliaudavo jau po EXEMų bangos.  Jų muzikos tembrų gausa buvo lyg švyturys kitiems atlikėjams. Ko gero tuo ši grupė ir skiriasi nuo daugelio kitų.

 

Markas Palubenka

M.Palubenka

Markas Palubenka, muzikantas: Muzika, kurią kūrė „EXEM”, sugebėjo prikaustyti dėmesį. Manau, kad taip buvo todėl, kad jie kūrė įkvėpti skirtingų elektroninės muzikos stilių, ir sugebejo į savo kūrybą sudėti (bent jau man atrodo) daug laisvės pojūčio. Man labai gera jų klausyti, nes tai jautri muzika, nors ir pakankamai tranki. Albumo „Stereo” įžanga tai puikiai patvirtina: mano nuomone, tai yra viena geriausių įžangų Lietuvos albumų istorijoje.

 

ANTIS: vairuojame nedidelį laivelį milžiniškame pop muzikos okeane

Nuotr. A. Kriščiūno

Nuotr. A. Kriščiūno

Šiandien „ANTIS“ – tai vardas, kurio pristatinėti nebereikia. Per 30 metų ši grupė tapo neatskiriama Lietuvos istorijos, kultūros ir visuomeninio gyvenimo dalimi. 1984- ųjų gruodžio mėnesį muziką pretenzingu pokštu pavertę tuometiniai jaunuoliai šiandien yra sukaupę gerokai daugiau patirties, išminties ir, žinoma, pasiekę profesinių aukštumų. Tačiau jie vis dar išliko tokie patys kūrybingi ir idėjiški.

XXI a. Antrojo dešimtmečio „ANTIS“ vis dar svajoja. Skiriasi tik jų svajojimo sąlygos. Prieš tris dešimtis metų tikėję, kad muzika gali atnešti laisvę, dabar muzikantai sako: didžiausias visos mūsų valstybės žmonių tikslas – išsaugoti tą sunkiai iškovotą laisvę ir paversti Lietuvą unikalia ir išskirtine šalimi.

Niekada nestokoję ambicingų planų, tačiau taip ir neišsižadėję savęs, kultinė mūsų šalies grupė ruošiasi itin svarbiam įvykiui. Drauge su visa Lietuva minėsianti savo trisdešimtmetį, „ANTIS“ kviečia į išskirtinį koncertų turą „Zombiai atrieda atidunda!”. Trijuose šalies miestuose įvyks tai, ko Lietuva dar nėra mačiusi. Įspūdingame šviesų ir garso spektaklyje klausytojai turės progą žengti visu „ANTIES“ trisdešimtmečio keliu. Dar kartą išgirsti, pamatyti ir pajusti tai, dėl ko šis kolektyvas taip ir neprarado savo aktualumo.

Metų (o gal ir viso dešimtmečio) koncertuose Algirdo Kaušpėdo kariaunai talkins būrys jaunų, talentingų Lietuvos menininkų, kurių ambicijos ir užsidegimas – geriausias įrodymas, jog „ANTIS“ vis dar turi sparnus ir gali labai aukštai kilti.

Apie Zombius, Laisvę, Žmones ir, žinoma, pačią Muziką, manoMUZIKA turėjo garbės kalbėtis su grupės lyderiu Algirdu Kaušpėdu bei „ANTIES“ nariu, kompozitoriumi, choro „Jauna Muzika“ vadovu profesoriumi Vaclovu Augustinu.

Per 30 „ANTIES“ gyvenimo metų subrendo ir trisdešimtmečių karta – ko gero paskutinioji, vis dar atsimenanti sovietmetį ir kartu mačiusi bei jautusi Lietuvos ideologinį, kultūrinį, socialinį ir politinį virsmą. Kokie, Jūsų manymu, yra „ANTIES“ bendraamžiai?

A. Kaušpėdas

A. Kaušpėdas

Algirdas Kaušpėdas: Apie jaunus žmones šiais laikais kalbėti yra sudėtinga todėl, kad šiandieninis jaunimas yra visiškai kitoks nei buvome mes. Aš vedžiau būdamas 22 metų. 23 pradėjau dirbti institute ir buvau palaidotas po galybe popierių. Dabar jaunimas savęs ieško iki keturiasdešimties, kol galų gale susiranda savo gyvenimo draugę, įsikuria namuose ir laimingai gyvena.

Taigi, dabar viskas maždaug dešimtmečiu pasislinko pirmyn.

30-mečiai, mano manymu, yra labai jauni žmonės. Tačiau kartu jie yra ir visos šiandieninės Lietuvos pagrindas. Jie jau nebeturi zombiškų programų, kurias turėjome mes. Jie – ne tik laisvi, bet ir nepriklausomi. O laisvė ir nepriklausomybė – tai dvi pačios svarbiausios žmogaus vertybės.

Tad jeigu su mūsų muzika išaugę šiandieniniai trisdešimtmečiai vis dar yra kartu – mums tai nepaprastai didelis džiaugsmas ir garbė.

V. Augustinas

V. Augustinas

Vaclovas Augustinas: Dėstydamas muzikos akademijoje dažnai susiduriu su tokiais žmonėmis.  Tačiau mano srityje dominuoja būsimi muzikantai.

Tiesą sakant, aš didžiulio skirtumo tarp mūsų – jaunų ir šiandieninių trisdešimtmečių nematau. Galbūt yra tam tikros mums svarbios detalės, kurias šiandieninis jaunimas traktuoja kitaip. Pavyzdžiui, laisvė, nepriklausomybė ar tėvynės meilė mums visuomet atrodė neliečiami bokštai. Deja,  kai kurie jauni žmonės šiuos bokštus priima kaip duotybę.

Tačiau nežiūrint į tai, šiandien aš matau labai daug motyvuotų trisdešimtmečių. Žinoma, yra ir nemažai tinginių, girtuoklių ir visiškai pasimetusių žmonių. Bet čia pat yra ir tokių, kurie jau seniai žino, ko nori ir to siekia.

Beje, supratau ir tai, kad mane labai stebina dar jaunesni žmonės – pavyzdžiui, pirmo ar antro kurso studentai, kuriems daro įspūdį „ANTIES“ muzika ir mano būvimas „ANTYJE“. Ir taip yra ne dėl smalsumo, o todėl, kad jie žino „ANTĮ“, žino jos muziką ir ją mėgsta.

 „ANTIS“ savo muzikoje visada sakydavo tiesą. Pašiepdami, ironizuodami, įkąsdami laikmečiui, ideologijai ir tam tikriems gyvenimo principams. Karta, kuri augo ir klausėsi Jūsų devintajame dešimtmetyje šią kalbą skaityti išmoko. Tačiau ar gali jūsų muzikos ir tekstų nešamą žinutę nuskaityti jau nepriklausomoje Lietuvoje gimęs žmogus?

A.K. „ANTIES“ muzika niekada nebuvo pramoginė. Vienas jaunuolis kartą manęs labai taikliai paklausė: „Kas per atgimimas buvo Lietuvoje, kad alternatyva varė muzikinį traukinį į priekį?“. Supratau, kad tai tikrai geras klausimas. Juk iš tiesų „ANTIES“ muziką galime vadinti art-punku, art roku netgi ar postmoderniu punku. Bet kad ir kaip ją įvardytume, tai jokiu būdu nėra į pramogą orientuota pop muzika.

Tai ir yra esminė priežastis, kodėl dauguma šiuolaikinės muzikos klausytojų „ANTIES“ neklauso. Esame neformatas.

Jeigu tais laikais „ANTIES“ klausėsi todėl, kad daugiau nieko nebuvo, tai dabar mes atsidūrėme milžiniškame pop muzikos okeane, kuriame mūsų laivelis horizonte yra vos matomas.

Neįmanoma lyginti šiuolaikinio ir praėjusio konteksto. Girdėjau posakį: „Kai nėra žuvų, tai net vėžys yra žuvis“. Taip išėjo, kad dabar esame tas vėžys, kuris varo vėžį visai pop kultūrai (juokiasi).

ANTIS

ANTIS

Tačiau būtų sunku neigti „ANTIES“ kulto Lietuvoje egzistavimą. Esate, ko gero, vienintelė mūsų šalies grupė, kuriai širdyse jau daugelis pastatė paminklą dėl neginčijamo indėlio į šalies muzikinę, socialinę, netgi politinę kultūrą…? Ko gero tai apskritai yra vienintelis kolektyvas mūsų šalyje, turintis tam tikrą neliečiamybės statusą.

A.K. Būtų teisingiau sakyti, kad per 30 metų užsitarnavome patikimą reputaciją. Niekada neparsidavėme ir nenusiritome iki komercinių projektų. Manau, kad išlaikėme ir padorumą, ir veidą.

Labai svarbu paminėti ir tai, kad „ANTYJE“ augo asmenybės. Čia niekada nebuvo asmenybinių tragedijų. Niekas neapsivogė, nenusivažiavo. Grupei nenutiko to, kas nutinka daugeliui populiarių kolektyvų pop muzikos pasaulyje.

Nors mes visi šiek tiek ieškome, šiek tiek girtaujame, tačiau tai darome neišsiskirdami iš minios. Neturime nei išskirtinės šviesos, nei nepaprastos tamsos.

V.A. Sutinku, kad „ANČIAI“ yra pastatytas savotiškas paminklas. Iš dalies galbūt pelnytai, iš dalies – galbūt kiek per daug idealizuotai. Kalbėdamas su žmonėmis jaučiu, kad labai nedaug kas galėtų paneigti šį „ANTIES“ kultą. Nežinau ką jie galvoja viduje, tačiau daugumai žmonių „ANTIES“ vardas ir didybė  yra triuškinanti. Jie patys net nežino kodėl (šypsosi). Esu labai laimingas, kad nedaugelis gali ištarti frazę: „Jūsų muzika yra niekalas“.

A.K. „ANTIES“ kultas vis dar yra tebekuriamas. Tai įrodo ir filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ pasirodymas. Šis ikonizavimas įvyko tikrai ne mūsų rankomis. Tai padarė 30-metė Giedrė Žickytė – jaunosios kartos atstovė, mus pamačiusi visai kitaip. Pakankamai žaismingai, tačiau kartu ir labai analitiškai.

Mes patys savęs niekada nedrįstume taip traktuoti. Ir taip yra dėl daugelio priežasčių – tiek dėl išvadų, kurios yra dviprasmiškos, tiek ir dėl to, kad iš mūsų pusės tai skambėtų ne visai skoningai.

Taigi, naujos kartos menininkų santykis su mumis yra tikrai betarpiškas. Štai į savo būsimus koncertus mes pasikvietėme Rafailą Karpį, Jazzu ar Merūną. Jie nedvejodami sutiko. Jiems – tai prisilietimas prie tikros faraono mumijos (juokiasi). Tai kaip galimybė pagulėti kartu grabe! Tai nuotykis. Tai – TIKRA.

Visada tikėjau, kad reikia turėti autoritetus. Ir tai yra labai svarbus mūsų tautos savivertės klausimas. Autoritetų gali būti daug ir įvairių. Tegul jie būna mūsų kultūros poliai, mūsų kultūros inkarai, leidžiantys jai tvirtai laikytis.

REPETICIJA

Grupės „ANTIS” repeticija

“ANTIS” visa laiką kalbėdavo metaforomis. Ji geldavo nusistovėjusiai kultūrai, ideologijai, sistemai ir paviršutiniškumui. Tokios metaforos žavėdavo klausytojus devintojo dešimtmečio pabaigoje (nes kalbėti tiesiai šviesiai tiesiog nebuvo galima). Šiandien Jūs taip pat vis dar kalbate metaforomis. Vis dar geliate taip pat rafinuotai ir kandžiai, nors atrodo, kad atėjo laikas, kai galite kalbėti atvirai. Ar žmonės vis dar supranta metaforas? Ar jų vis dar reikia?

V.A. „ANTIS” nei vienam iš mūsų niekada nebuvo išgyvenimo klausimas. Grupė nei vienam jos nariui netapo verslu ar uždarbio šaltiniu. Todėl mes esame laisvi ir šiandien tomis metaforomis kalbėti. Tai – mūsų išraiška.

Neturime jokio poreikio pataikauti ar taikyti į madą.

Visgi manau, kad suprasti “ANTĮ”, gerėtis jos muzika ir transliuojamomis idėjomis reikalingas tam tikras pasirengimas. Kaip ir einant, pavyzdžiui, į Koršunovo ar Nekrošiaus spektaklius. Ne bet kas spektaklyje išsėdės net ir atvestas už dyką.

Tad mes tikrai nesame populiarūs tiek, kad masės mūsų klausytų ir mus suprastų.

A.K. Pastebėjau, kad peržengdavusi tam tikro meninio kalbėjimo ribas, „ANTIS” tapdavo per daug deklaratyvi ir nebeįdomi. Esu tai pajutęs tam tikrais grupės gyvenimo tarpsniais. Tačiau mūsų, kaip menininkų uždavinys yra kalbėti provokatyvia kalba.

Norime provokuoti mąstyti ir pabusti. Provokuoti jaustis nekomfortiškai. Nesiekiame savo klausytojų patenkinti. Greičiau priešingai – klausydami mūsų jūs pajusite nepasitenkinimą. Tačiau būtent tai ir yra provokacijos esmė.

Kita vertus, šalia provokacijos turi būti ir lyderystė. Kiekviename kalbėjime turi būti vektorius, vedantis į tam tikrą šviesą, įžvalgą ir įkrovą. Galbūt netgi į naują savižiną. Tai mums labai svarbu.

Tai, kad provokuojate, akivaizdu ir šiandien: savo koncertiniame ture kviečiate žmones telktis „išzombinimui“. Ar tikite, kad tokiai metaforiškai provokacijai šiandien klausytojai pasiduos?

A.K. Pradžioje tuo šiek tiek abejojau. Tiksliau, stipriai abejojau. Bet…

Prieš kelias dienas Šv. Kristoforo mokykloje skaičiau paskaitą. Aktų salėje susirinko daugiau kaip 400 žmonių – visa mokyklos bendruomenė nuo devintokų iki dvyliktokų. Pajutau labai didelį ryšį su jais. Pamačiau, kad jie velniškai susidomėję tuo, ką aš jiems pasakoju. Sakyčiau, jie netgi buvo nuščiuvę nuo tokių atvirų ir paprastų kalbų. Paskaitos pabaigoje sulaukiau daug ovacijų.

Keista, nes paskaitos esmė buvo pasakyti paprastą tiesą: nebūkite zombiais, o būkite žmonėmis; nebūkite vaikščiojančios programos – tapkite asmenybėmis. Ši idėja jiems taip tiko ir patiko, kad aš jau pradedu tikėti, kad iš tiesų žmonės ateis ir norės būti laisvi, sąmoningi ir pilietiški.

Ar galima teigti, kad pagrindinę Jūsų koncertinio turo žinutę padiktavo ir pakitęs geopolitinis kontekstas?

A.K. Be jokios abejonės.

Pradžioje mes galvojome kuri mintis turėtų būti vedanti. Svarstėme, kokį „ANTIES“ paveldą galime panaudoti, kad jis būtų įtaigus ir tikras.

Visgi pasirinkome populiariausios mūsų dainos priedainio šifrą. Kažkada tai mums tebuvo pokštas. Dabar jau – nebe. Kažkada zombius tiesiog apdainavome, tačiau šiandien tai tapo labai rimtu mūsų manifestu. Juk iš tiesų reikia gyventi švariai. Turime išsivalyti savo aplinką ir savo galvą. Nebeturime laiko laukti.

Kai manęs kartą paklausė, kas bus po 30 metų, aš atsakiau: bus tie patys daugiabučiai. Nes prieš trisdešimt metų statyti nerenovuoti daugiabučiai stovi ir dabar. Bet prieš 30 metų mes tikrai nežinojome, kad sugrius sovietų sąjunga. Tai buvo kapitali naujiena!

Kai 1984 metais pradėjome pokštauti, norėjome šiek tiek paįvairinti savo kasdienybę. Norėjome bent truputėli išlįsti iš užprogramuotų zombių kiauto. Ir štai, po šešerių metų įvyksta stebuklas, apie kurį patyliukais svajojome, bet kuo negalėjome patikėti.

Tačiau šiandien esame per daug įsitikinę, kad po 30 metų mes išlaikysime savo Valstybę, Nepriklausomybę ir Laisvę. Ar nebus taip, kad praėjus 6 metams imsime graužti nagus, nes būsime viską praradę…?

Todėl gyventi reikia dabar. Dabar reikia išsizombinti. Dabar, o ne rytoj reikia kabintis. Negalime atidėlioti.

Turime visomis jėgomis gerinti savo kokybę. Privalome ugdyti save ir kitus. Lietuva gali tapti stebuklingos gerovės šalimi, į kurią visi nori važiuoti, su kuria visi nori draugauti ir kurios niekas nenori liesti. Nes ji tiesiog yra nuostabi šalis!

O kaip tai padaryti?

A.K. Labai paprastai. Gerinti kokybę ir kiekvieną dieną galvoti apie savo zombį.

Tiesą sakant, procesą galima apibūdinti dviem žodžiais: BŪTI ir KURTI. Būti savimi, būti tas galingas generatorius, kuris gali. Ir kurti. Ne grožėtis savimi ar ilsėtis, o kurti ir statyti. Potencialo – tikrai labai daug.

Ar yra dalykų, kurių „ANTIS“ gailisi? Ar turėdami galimybę atsukti laiką, ką nors būtumėte darę kitaip?

V. A. Prisimenu laiką, kai „ANTIS“ nustojo būti. Emociškai buvo labai skaudu. Bandėme ieškoti priežasčių, kaltųjų. Pradėjome svarstyti, gal kažką darėme ne taip… Tada atrodė, kad tai buvo grupės pabaiga.

Tačiau po 20 metų įvykęs grupės atgimimas mums leido įvertinti praeitį. Tada supratome, kad būtent taip ir turėjo įvykti. Kitaip būti tiesiog negalėjo. Todėl manau, kad „ANTIES“ istorijoje nereikėtų nieko keisti. Netgi jeigu turėtume galimybę gyventi iš naujo.

Ar vėl pradėjus groti kartu viskas buvo taip pat, kaip ir auksiniame devintajame dešimtmetyje? Ar „ANTIS“ visiškai tokia pati?

V.A. Manau, kad taip. Mes išlikome tokie patys nuoširdūs, o santykiai tarp grupės narių yra tokie patys nuostabūs. Ir tai yra faktas, kurį aš labiausiai vertinu iš „ANTIES“ fenomeno.

A.K. Mes esame draugai. Jeigu to nebūtų, vargu ar būtų atsiradusios priežastys vėl rinktis ir daryti kažką. Mes tiesiog pasiilgstame vienas kito.

Tad grupės gerbėjai gali būti ramūs – „ANTIS“ nebeišsiskirs?

A.K. Kaip bus – taip bus. Laikas parodys. Dabar norime gerai pasiruošti savo koncertiniam turui, per kurį parodysime visa tai, ką „ANTIS“ išgyveno per 30 metų. Bus tikrai įspūdinga.

ANTIS (nuotr. MP3)

ANTIS (nuotr. M.P.3)

Papasakokite apie savo koncertų turą „Zombiai atrieda atidunda!”. Kodėl žmonės turėtų ateiti į šiuos koncertus ir ką juose ras tiek grupės gerbėjai, tiek ir tie, kurie paminklą „ANČIAI“ vis dar stato savo širdyse?

A.K. „ANTIS“ ypatinga tuo, kad ji yra velniškai sinergiška. Būdami kartu mes galime dalytis didžiule energija. Ir, sakau tai labai atsakingai, tuo gali didžiuotis ir pasigirti toli gražu nedažnas kolektyvas.

Kiekvienas grupės muzikantas – asmenybė. Tačiau tik būvimas kartu „ANTĮ“ paverčia galinga. Šįkart prie mūsų prisijungs dar ir labai talentingų jaunesnių Lietuvos kūrėjų komanda – Jolanta Rimkutė, Gytis Ivanauskas, Emilis Vėlyvis, Saulius Baradinskas, Giedrė Žickytė.  Turime labai gerų pagalbininkų, kurie nori ir gali šį renginį padaryti ypatingą.

Mūsų koncertai bus labai gilūs. Toks yra šių koncertų tikslas ir garantuoju, kad atėję žmonės tikrai nenusivils.

Jei jau prakalbote apie tikslą, prisipažinkite, ar „ANTIS“ turi vieną didelį ateities tikslą?

A.K. Aš į šį reikalą žiūriu filosofiškai, todėl taip ir atsakysiu: tikslo nėra. Yra tik procesas. Gyvendamas supratau, kad tikslai yra kaip vagonai su gėrybėmis. Tik pažiūri – ir jie jau prikrauti. Tačiau pastatę juos į priekį nebematote kur važiuoti. Tiesiog stengiamės, kad priekyje esantys vagonai būtų pilni šlovės, pinigų ir populiarumo.

Deja, per šiuos tikslus tiesiog nematyti laisvės.

Todėl garvežys turi būti priekyje. O prieš jį – neaprėpiamas pasaulis, su visomis galimybėmis, palaima ir džiaugsmais.

—–

Grupės „ANTIS” koncertų datos:

Šiauliuose – gruodžio 20 d.

Vilniuje – gruodžio 29 d.

Kaune – gruodžio 31 d.

Bilietus į koncertus pirkite ČIA.

 

 

Laura Mvula: didžiausias muzikos verslo nuodas – ribotas mąstymas

Laura Mvula

2013 metais Laura Mvula tapo viena ryškiausių Didžiosios Britanijos muzikos žvaigždžių. Vos išleidusi savo debiutinį albumą „Sing To The Moon“, ji buvo nominuota dviems „Brit Awards“ nominacijoms, pateko tarp 11 kandidatų laimėti prestižinį „Mercury“ apdovanojimą už geriausią metų įrašą ir susilaukė didžiulės kritikų meilės. Nors savo didžiausiomis mūzomis Laura įvardija tokias atlikėjas kaip Lauryn Hill ar Erykah Badu, jos muzikoje galima rasti įvairių žanrų – nuo gospel iki soul. Ne veltui ieškodamas Lauros muzikos apibūdinimo, leidinio „The Guardian“ muzikos apžvalgininkas Paulas Lesteris sakė, kad tai visiškai naujas, analogų neturintis muzikinis stilius, kurį jis pats pavadino „gospeldelia“.

Laura Mvula tapo milžinišku atradimu praėjusių metų muzikinėje padangėje. Į geriausių metų albumų sąrašus diską „Sing To The Moon“ įtraukė daugelis įtakingiausių muzikinių leidinių visame pasaulyje (manoMUZIKOS metų tope Mvulos diskas atsidūrė ketvirtoje vietoje). Ar ji to verta? Be jokios abejonės. Kiekvienas muzikantės kūrinys skamba kaip atskira nenuspėjama unikali muzikinė pasaka.

„Lauros muzikos – niekada nebus per daug“, – pasakė vienas muzikos apžvalgininkas JAV. Su tuo visiškai sutinka ir portalas manoMUZIKA.

Lauros Mvulos muzikos talentu netrukus galės įsitikinti ir melomanai iš Lietuvos. Muzikantė liepos viduryje koncertuos festivalyje „Positivus“.  Belaukdami jos koncerto labai džiaugiamės išskirtine galimybę pabendrauti su pačia atlikėja.

Taigi Jūsų dėmesiui – labai atviras ir šiltas manoMUZIKOS interviu su Laura Mvula. Apie jos kūrybą, meilę muzikai ir svarbiausias gyvenimo akimirkas. Net ir tikrieji Lauros Mvulos gerbėjai šiame interviu turėtų atrasti nemažai nežinomų ir dar niekada nepasakotų Birmingeme gyvenančios talentingosios atlikėjos gyvenimo faktų.

Liepos viduryje koncertuosi festivalyje „Positivus“ – viename didžiausių muzikinių renginių Baltijos šalyse. Su kokiais lūkesčiais vyksi į Latviją?

Pirmą kartą grosiu Baltijos šalių publikai, todėl net nežinau, ko galiu tikėtis (šypsosi).

Niekada nebuvau Latvijoje, Estijoje ar Lietuvoje. Tačiau apie jūsų šalis girdėjau daug gražių žodžių. Labai džiaugiuosi atsiradusia galimybe apsilankyti šiame regione. Taip pat labai tikiuosi kada nors atvykti ir į Lietuvą.

Prieš pradėdama solo atlikėjos karjerą grojai keliuose kolektyvuose. Vienas iš jų – „Douglas String Trio“ – grupė, kurią sukūrėte kartu su broliu ir sese. Su ja pasirodydavote įvairiuose gimtadienių ir vestuvių vakarėliuose. Ar tai buvo šeimyninė avantiūra, ar tiesiog noras materializuoti savo muzikines idėjas?

Tai buvo tiesiog šeimyninė grupė, kurios tikslas – užsidirbti šiek tiek pinigų. Mano rolė joje buvo ne tik groti, bet ir kurti, rašyti bei „statyti“ atliekamą muziką į savo vietas. Tačiau nepamirškime: tai tebuvo styginis kolektyvas. Ir netgi nepaisant to, visai neblogai užsidirbdavome (juokiasi)

Be „Douglas String Trio“ tu taip pat dainavai ir gospelo chore vienoje Birmingemo bažnyčioje…

Jei atvirai, tai buvo labai trumpas mano gyvenimo etapas. Augau vertindama, klausydama ir mylėdama gospel muziką. Kadangi šalia manęs visą laiką buvo labai muzikalūs žmonės, susiburti į tokio pobūdžio kolektyvą, atrodė, mums tiesiog buvo lemta. Tai buvo labai vertinga patirtis, leidusi įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, tobulinti vokalinius gabumus ir grojimo įgūdžius.

Apskritai visą savo gyvenimą esu dalyvavusi įvairiose muzikinėse veiklose. Be tavo jau minėtų kolektyvų grojau dar bent keliose džiazo grupėse, dainavau a cappella kolektyve. Žodžiu, domėjausi ir domiuosi įvairiais muzikiniais žanrais, todėl didžiąja jų dalį vienaip ar kitaip esu išbandžiusi.

Kuri patirtis iš jau paminėtų Tau buvo pati vertingiausia ir labiausiai įsimintina?

Ko gero, dainavimas a cappella grupėje. Išbandėme gausybę muzikinių žanrų. Kadangi dainuodavome be jokių instrumentų pagalbos, kiekvienos iš mūsų (grupėje dainavo tik moterys – L. Z.) balsas būdavo labai svarbus. Mums patikdavo dainuoti, ieškoti dermių ir intensyviai dirbti. Repertuare dominavo soul, reggie ir folk muzika. Tačiau vietos rasdavome net ir klasikiniams kūriniams. Todėl muzikinis spektras buvo išties labai įvairus.

Man patikdavo dainuoti, kurti, keliauti, dalyvauti a cappella muzikos festivaliuose. Su šia grupe išmaišėme nemažą Europos dalį. Tada galutinai supratau: noriu keliauti, noriu koncertuoti, noriu dovanoti žmonėms muziką.  

Galbūt kada nors teko dalintis viena scena su tokiais a cappella grandais kaip „Take 6”?

Teko ne tik dalintis, bet ir dainuoti kartu. Mark Kibble (vienas pagrindinių grupės „Take 6” narių – L. Z.) yra sukūręs ne vieną mūsų atliekamų dainų aranžuotę. Kartu muzikuodami praleidome daug laiko. Mokytis jo aranžuočių partijų būdavo rimtas iššūkis. Tai velniškai didelis šio žanro talentas, kuriuo iki šiol žaviuosi. Labai didžiuojuosi pasitaikiusia galimybę dirbti kartu.

A cappella muzika mano gyvenime dominavo jaunystėje. O juk pats puikiai žinai, kaip jaunas žmogus viską priima: jam kiekviena diena – įprastinė, ir jis niekada iki galo neįvertina to, ką turi. Taip buvo ir man. Tačiau dabar, pažvelgusi atgal suvokiu, koks tai buvo svarbus mano gyvenimo etapas, kiek daug galimybių turėjau ir kokią muzikinę patirtį įgavau.

Skambi labai sentimentaliai. Galbūt ateis diena, kai Laura Mvula grįš prie a cappella muzikos?

(Juokiasi). Kas ten žino… Tikrai to norėčiau. A cappella – mano pirmoji gyvenimo meilė. Juk, ne veltui sakoma, kad pirmosios meilės niekada nemiršta…

Nežiūrint seniai praėjusios pirmosios meilės vis dar esi jauna. Tau viso labo 27- eri, o Tavo šiandieninė muzika skamba itin brandžiai ir išskirtinai. Joje galima rasti visko – nuo gospelo garsų ir senos geros ankstyvų septyniasdešimtųjų soul muzikos prieskonių iki tam tikrų muzikinių motyvų, primenančių šiandienines muzikos divas, tokias kaip Erykah Badu ar Jill Scott. Kaip tau pavyksta paleisti į pasaulį tokią išskirtinę ir kartu labai brandžią muziką?

Ačiū už gražius žodžius, tačiau uždavei velniškai sudėtingą klausimą (juokiasi). Tikrai nežinau atsakymo. Man tai – didžiulė mįslė ir paslaptis.

Kita vertus, tikiu, kad tai – tiesiog laimingas atsitiktinumas. Baigusi universitetą pradėjau mokytis kompozicijos. Būtent tada suvokiau, kad noriu rašyti dainas, noriu kurti. Visada jutau, kad noriu padaryti kažką naujo. Kažką kitokio. Tačiau vis dar nežinojau, ką konkrečiai… Laimei, turėjau visas galimybes eksperimentuoti: man buvo suteikta muzikinė klasė, kurioje galėjau kurti. Netgi buvome subūrę dar vieną grupę. Grojome kažką panašaus į soul muziką, o mano kuriamos dainos anuomet buvo mažų mažiausiai keistos ir bereikšmės. Tačiau tai buvo pati pradžia ir taip pat labai svarbi patirtis.

Visgi, svarbiausia asmeninė patirtis, nuo kurios atsispyriau kaip solo atlikėja, buvo mano tėvų skyrybos. Jie išsiskyrė po 22 kartu praleistų metų. Tai buvo pirma milžiniška mano gyvenimo trauma. Tačiau ji tapo atspirtimi į savo kūrybą sudėti emocijas ir liūdesį. Tiksliau, išlieti jausmus ir išgyventi visa tai kūryboje bei muzikoje.

Taip gimė ir viena gražiausių Tavo dainų – Tėčiui dedikuotas kūrinys „Father, Father“?

Tai ne tik dedikacija. Ši daina – tai jis. Apie šį kūrinį man iki šiol nėra lengva kalbėti… Galiu pasakyti tik tiek, kad „Father, Father“ – neabejotinai pats svarbiausias albumo kūrinys, kuriame sudėti visi įmanomi jausmai ir išgyvenimai.

Ar tiesa, kad tavo debiutinio albumo „Sing to the Moon“ kūryba prasidėjo tada, kai dirbai vienoje Birmingemo vidurinėje mokykloje? Girdėjau, kad turėjai nešiojamą kompiuterį ir per pertraukas kūrei dainas, iš kurių dvi nusprendei nusiųsti Steve‘ui Brownui – prodiuseriui, kuris vėliau dirbo ir su Tavo debiutiniu įrašu?

Istorija – tikrai teisinga (šypsosi). Bijojau, bet nusprendžiau nusiųsti ir paklausti, ar teisinga linkme judu.

Gal gali išduoti, kurios tai buvo dainos?

Tu pirmasis tai sužinosi (juokiasi). Bet, jei jau paklausei – atsakysiu. Tai buvo dainos „She“ ir „Green Garden“. Siunčiau šių kūrinių demo versijas ir neturėjau „žalio supratimo“, kaip norėčiau girdėti jas skambant galutiniame rezultate. Laukiau kritikos ir pasiūlymų. Galbūt netgi idėjų, kaip vystyti tas dainas toliau, kuriose vietose jas tobulinti…

Tačiau Steve‘as man tiesiog paskambino ir pasakė: „tai labai įdomios dainos. Gal turi daugiau?“ Aš, žinoma, dar neturėjau visiškai nieko (juokiasi). Tačiau jo skambutis man buvo milžiniška paskata eiti į priekį ir kurti toliau. Taip atsirado daugiau dainų, iš kurių galiausiai gimė visas albumas „Sing to The Moon“.

Laura Mvula

Iškart po to, kai išleidai minėtą diską ir pradėjai koncertuoti, duodamą vieną interviu pasakei: „būti žymia negaliu, nes tai mane paverčia paranojike“. Ar jau pripratai prie to, kad esi žymi? Ar atsikratei paranojos?

(Kvatoja) Ne, aš nebesu paranojikė. Noriu dainuoti. Tačiau nesu tas žmogus, kuris mėgaujasi dėmesiu ar stengiasi patekti į žurnalų viršelius. Noriu, kad už mane kalbėtų muzika, bet nenoriu deginti savęs kaip asmenybės.

Džiaugiuosi, kad turiu daug mane supančių gerų žmonių, kuriems rūpiu ne todėl, kad parduodu albumus, o todėl, kad esu tokia, kokia esu. Nenoriu ištraukti iš savo sielos kažko, kas apnuogintų mane prieš visus. Aš tiesiog nesu tokia. Tai būtų neteisinga ir man nepriimtina.

Ar galėtum įvardyti keletą veiksnių, kuriuos norėtum pakeisti muzikos versle?

Ribotą mąstymą (jei jį apskritai būtų įmanoma keisti). Manau, kad tai – didžiausias šiandieninės muzikos industrijos nuodas. Netikiu, kad muzikoje yra vienas universalus viskam tinkantis idealus modelis. Galiu pateikti paprastą pavyzdį: turiu grupę, su kurios nariais mes nuolat diskutuojame. Pavyzdžiui, vakar ilgai kalbėjome apie tai, ar yra „gera“ ir „bloga“ muzika. Nepatikėsi, bet diskusija buvo ypatingai karšta (juokiasi). Kai kurie grupės nariai sakė, kad muzika – tai kažkas panašaus į maistą, kuris gali būti ir geras, ir blogas. Tačiau net ir šis vertinimas, mano galva, yra velniškai subjektyvus. Žodžiu, vieningos tiesos taip ir neradome.

Dar vienas mane itin liūdinantis veiksnys muzikos industrijoje yra tas, kad didžiąją muzikos paklausos dalį dabar formuoja  „The X Factor“ ir šiandieninė „MTV“ karta. Velniškai gaila, kad paviršutiniški muzikiniai reiškiniai užgožia profesionalius – t. y. tuos, kurių didžioji dalis klausytojų neturi galimybės išgirsti…

Taigi, jeigu būčiau dievas – atverčiau mąstymą ir parodyčiau kiek daug muzikinio grožio yra aplink.

Pradedu galvoti, kad populiarioji kultūra tampa pavojinga. Netgi mano muzika dažnai vadinama nišine. Tačiau ar ji tokia tikrai yra?

Kartais mokykloje mokau vaikus. Žiūriu į juos ir galvoju: kaip gaila, kad jie, būdami tokie maži, vis dar teturi vieną opciją pasirinkti – tai yra įsijungti kanalą, rodantį „X Factor“ ir „mėgautis“ iš čia sklindančia muzika.

Labai norėčiau, kad būtų kitaip…

Tikėkimės, kad kažkada bus kitaip. Ačiū už pokalbį!

M83: Turėjau tapti futbolininku, bet likimas iškrėtė pokštą

Ko gero, ne vienas elektroninės muzikos gerbėjas, paprašytas įvardinti bent keletą atlikėjų, kuriuos norėtų išvysti gyvai, savo favoritų sąraše atrastų vietos projektui „M83“ – laikui nepavaldžios muzikos reiškiniui, jau daugiau nei dešimtmetį savo kūryba lepinančiam muzikos mylėtojus.

Prancūzijos pietuose gimęs „M83“ įkūrėjas Anthony Gonzalesas augo „muzika nederlingoje“ žemėje. Galbūt tai ir paskatino jį kurti unikalią, išskirtinę ir analogų pasaulyje neturinčią nežemišką muziką. Niekada neslėpęs meilės muzikai Gonzalesas, kaip pamatysite iš pokalbio, turėjo tapti… futbolininku. Tačiau kaip pats atlikėjas sako, „niekada nežinai ko galima tikėtis iš gyvenimo“.

Per savo dešimties metų karjerą išleidęs 6 studijinius albumus ir apšildęs tokias grupes kaip „Kings Of Leon“, „Killers“ ar „Depeche Mode“, šiandien idėjinis grupės lyderis prisipažįsta: „M83“ subrendo! Kad jis kalba tiesą įsitikinti nesunku: praėjusių metų pabaigoje išleistas grupės albumas „Hurry Up, We‘re Dreaming“ iškart „šovė“ į populiariausių nepriklausomos muzikos albumų sąrašų viršūnes, o paskelbus metinius parduotų plokštelių topus, šeštasis grupės įrašas beveik visuose jų karaliavo aukščiausiuose dešimtukuose.

Šiandien „M83“ – didelis vardas muzikos padangėje, anaiptol nevažinėjantis su „apšildančios grupės“ etikete. Sausakimšas arenas renkanti Prancūzijos grupė rengia solinius koncertus ir, negana to, į pagalbą kaip apšildančius atlikėjus kviečia nemenką būrį pasaulyje taip pat neprastai žinomų vardų (tokių kaip „Active Child“, „Porcelain Raft“ ir kiti). „M83“ tapo savotišku elelktroninės šokių muzikos veidrodžiu, kurį savo šalyse nori matyti ne vienas renginių organizatorius. Ne veltui vasarą didžiuosius festivalius Europoje aplankysianti grupė  yra vadinama vienu didžiausių tokių renginių svečiu.

Prisipažinsiu, gauti šios grupės lyderio interviu buvo iš tiesų ilgas, nuoseklus ir pakankamai sudėtingas darbas. Tačiau atkaklumo, gerų bičiulių (ačiū už pagalbą muzikos apžvalgininkui Ramūnui Zilniui) ir, ko gero, likimo dėka šiaip ne taip pavyko suderinti pokalbio laiką ir prisėsti trumpam pašnekesiui su Anthony Gonzalesu. Tiesa, tai turėjo įvykti Varšuvoje prieš „M83“ pasirodymą vasario pabaigoje. Deja, kaip ir daugelis lietuvių, nuvykęs ten radau tik užrašą ant arenos durų, kad grupė dėl prastų oro sąlygų koncerto nesurengs. Todėl atlikėjo vadybininkai perkėlė pokalbį į Berlyną ir po dviejų savaičių nuo sutarto pirminio laiko, pakalbinti pietų Prancūzijos kompozitorių, prodiuserį ir muzikantą man vis dėlto pavyko.

Taigi, visiems manoMUZIKOS skaitytojams siūlome išskirtinį interviu su šiandienos elektroninės muzikos korifėjumi  – „M83“ siela ir kūnu – Anthony Gonzalesu.

Sveikas Anthony, kaip sekasi?

Labas. Džiugu, kad galiausiai turime progą pakalbėti. Žinau, kad turėjome susitikti Varšuvoje, tačiau, deja, mums nepavyko iki jos atvykti.

Sekasi neblogai. Šįvakar koncertuosime Berlyne.

Kadangi paminėjai Varšuvą, apie ją ir paklausiu. Ne paslaptis, kad turite daug gerbėjų Lietuvoje. Nemaža jų dalis vyko ir į „M83” koncertą Varšuvoje, kur jūsų pasirodymas buvo netikėtai atšauktas likus valandai iki jo pradžios. Kas nutiko?

Užstrigome Lenkijos keliuose. Tuo metu stipriai snigo ir dėl sudėtingų oro sąlygų patekome į avariją. Mūsų autobusas net negalėjo pakilti į kalną. Laikrodis mušė šeštą valandą vakaro, o mums dar buvo likusios daugiau nei dvi valandos kelio iki Varšuvos. Žodžiu, situacija buvo prasta…

M83 siela Anthony Gonzales (nuotr. grupės archyvo)

Tačiau pati grupė nenukentėjo?

Tikrai ne. Incidentas buvo menkas, tačiau jis palaidojo visas mūsų galimybes koncerto vietoje pasirodyti laiku. Užstrigome taip, kad dėl sniego ir slidaus kelio negalėjome pajudėti iš vietos. Galvojome bandyti kitaip nuvykti į Varšuvą, tačiau praktiškai visa įranga buvo autobuse, todėl supratome, kad nebeturime jokių galimybių.

Buvo velniškai apmaudu, nes labai norėjau surengti pasirodymą Varšuvoje. Tačiau tikiuosi, kad dar turėsime progą čia sugrįžti (aut. past. neseniai buvo pranešta, kad „M83“ taps vienomis pagrindinių Lenkijoje vykstančio vasaros festivalio „Heineken Opener” žvaigždėmis). Be to, tikiu, kad Lietuviai taip pat dar turės progą išgirsti mūsų muziką gyvai.

Pašnekėkime apie praėjusių metų gale išleistą „M83” albumą „Hurry Up, We’re Dreaming”. Tai – šeštasis grupės diskas, kurį įrašyti prireikė net trejų metų…

Sakai „net“? Nemanau, kad treji metai – ilgas laiko tarpas. Juk paprastai įrašius ir išleidus albumą, maždaug metus užtrunkama koncertiniame ture. Tad metus laiko muzikos praktiškai nekūriau. Po to prasidėjo permainos mano gyvenime – pakeičiau gyvenamąją vietą ir išsikrausčiau į Los Andželą. Šis procesas taip pat pareikalavo nemažai laiko.

Kita vertus, nenorėjau skubėti, todėl dirbau prie kitų projektų ir stengiausi išnaudoti laiką taip, kad sukurčiau kuo geresnį įrašą.

 

Naujausias albumas – trisdešimtmečio refleksija ir muzikos įtakų oazė

 

Esi minėjęs, kad apie dvigubą diską (būtent toks ir yra „Hurry Up, We’re Dreaming”) svajoji nuo tos akimirkos, kai išgirdai 1995- aisiais metais išleistą „Smashing Pumpkins” albumą „The Mellon Collie and The Infinite Sadness”. Jei tai buvo tavo svajonė, kodėl prireikė tiek laiko iki dvigubo „M83” įrašo išleidimo?

Tikro ir vienintelio atsakymo į šį klausimą nėra. Taip, aš visada svajojau išleisti dvigubą diską, tačiau norėjau sulaukti tam tinkamo laiko. Nenorėjau skubėti… Įrašinėjant „Hurry Up, We’re Dreaming” jutau, kad tinkamas laikas yra būtent dabar. Taigi, prireikė dešimties „M83” gyvavimo metų tam, kad suvokčiau, jog atėjo tinkamas laikas dvigubo disko „gimimui“ (juokiasi).

Ar esi patenkintas albumo sėkme?

Žinoma. Džiaugiuosi, kad galiausiai pasisekė ir man. Žinai, pasijuntu nuostabiai, kai suprantu, kad mano muzikos klausosi tokia galybė žmonių. Mane žavi mintis, kad klausytojų ratas auga ir aš, galų gale, galiu drąsiai pasakyti, kad albumas buvo tikrai sėkmingas.

Albume yra keli su kitais atlikėjais  įrašyti kūriniai. Kuris iš jų tau yra pats mieliausias?

(mąsto) Nežinau… Jeigu rinktis privalu – rinkčiausi duetą su Zola Jesus. Ji yra mano gera draugė, todėl įrašinėjimas kartu buvo mielas ir betarpiškas. Kita vertus, aš jau kurį laiką esu didelis Zola Jesus muzikos gerbėjas. Jai, kaip sužinojau vėliau, taip pat labai patinka „M83”. Todėl susitikę Los Andžele iškart pajutome stiprų abipusį ryšį, lengvai radome bendrą kalbą ir „pagimdėme” kažką bendro. Dirbti su tokia talentinga muzikante kaip Zola Jesus buvo tikrai neįkainojama patirtis.

Galbūt ateityje „M83” gerbėjai gali tikėtis daugiau bendros tavo ir Zola Jesus kūrybos?

Ateityje galima tikėtis bet ko (juokiasi). Kaip ir sakiau, mėgstu jos muziką, todėl jeigu tik jai reikės pagalbos – aš tikrai padėsiu.

Papasakok apie muziką, kuri padarė didžiausią įtaką tavo praėjusių metų albumui.

Sunku išskirti vieną vardą. Tai albumas, atspindintis visą mano mėgstamą muziką. Klausausi septyniasdešimtųjų muzikos, tačiau mėgstu ir aštuoniasdešimtaisiais išpopuliarėjusias grupes (tokias kaip „Tears For Fears” ir t.t.). Žinoma, nesu abejingas ir moderniajai muzikai,  todėl šis albumas ir skamba moderniai. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad „Hurry Up, We’re Dreaming” – tai savotiškas mano muzikinių įtakų mišinys.

Viename interviu esi sakęs, kad šis albumas – tai tavo trisdešimties gyvenimo metų refleksija. Neklausiu ar tie trisdešimt metų buvo geri (nes jeigu vertinsime juos pagal albumą – reiktų sutikti, kad nugyvenai nuostabų laiką), tačiau paklausiu paprastesnio klausimo: ar tau liko neįgyvendintų tikslų ir ar esi užsibrėžęs kažką, ką privalai padaryti ateityje?

Aš esu laimingas. Nugyvenau nuostabius trisdešimt metų. Ko gero, šiame gyvenimo etape laimingesnis būti negalėčiau. Tačiau kalbant apie muziką, galiu drąsiai pasakyti, kad svajonių ir tikslų tikrai turiu. Nuo muzikos nepavargau, todėl mėgaujuosi tiek ją kurdamas, tiek ją atlikdamas. Žaviuosi galimybe keliauti, koncertuoti, įrašinėti ir tikiuosi, kad ši galimybė nuo manęs dar nenusisuks. Norėčiau, kad tai tęstųsi amžinai.

Paminėjai muzikinius tikslus. Gal galėtum išduoti paslaptį, kas tai per svajonės?

Vienas iš tikslų yra akivaizdus (juokiasi). Labai norėčiau įrašyti garso takelį kino filmui. Dievinu kino filmus. Galiu prisipažinti, kad didžiausia mano gyvenimo svajonė buvo ne dvigubas muzikinis diskas, bet būtent garso takelis. Tikiuosi, kad dabar, kai gyvenu Los Andžele, ši svajonė galės tapti realybe. Nesvarbu kokiam režisieriui – Davidui Lynchui, Todui Einsui, Terrence‘ui Mallickui ar kuriam kitam iš mano mėgiamųjų sąrašo. Tiesiog norėčiau padirbėti su garso takeliu filmui.

 

„Depeche Mode“ pamokos ir Los Andželo privalumai

 

Esi keliavęs ir koncertavęs su „The Killers”, „Kings Of Leon”, „Depeche Mode” ir kitais. Ką tau reiškė šios gastrolės?

Vien tik būti tokių grupių turo dalimi yra neįkainojama patirtis. O kelionės su „Depeche Mode”… (atsidūsta) Tai buvo kažkas neapsakoma. Jie yra gyvas kultas. Galimybė keliauti su jais – tai kur kas daugiau nei paprastos svajonės išsipildymas. Stebėdavau visus jų koncertus ir nuolat mokydavausi. Ir, tiesą sakant, iš kiekvieno pasirodymo išmokdavau kažko naujo. Jeigu manęs paklaustų, ar daryčiau tai darkart – nė nemirktelėjęs atsakyčiau teigiamai. Be abejo, apšildyti tokio masto grupę yra didžiulis iššūkis ir sudėtingas darbas, tačiau tai – nuostabi patirtis. Po turo su „depešais“ „M83“ tapo kur kas brandesniu projektu.

Turiu vieną paprastą asmeninį klausimą: mėgstamiausias mano „M83“ kūrinys – tai velniškai graži ir ilga daina „Lower Your Eyelids To Die With A Sun” iš 2005- ųjų metų grupės albumo „Before The Dawn Heals Us“ . Kada paskutinį kartą ji skambėjo koncerte?

Prieš trejus ar ketverius metus kartu su Los Andželo Nacionalinės Filharmonijos orkestru.  Ją sunku atlikti, mat daina yra tikrai ilga ir harmoninga…

Galiu prisipažinti – „Lower Your Eyelids To Die With A Sun” yra ir mano pati mėgstamiausia „M83” daina. Be to, šis kūrinys turi labai ypatingą vietą ir mano širdyje. Jį parašiau savo geriausiam draugui, kuris iškeliavo iš šio pasaulio. Tad šią dainą atlikti gyvai sunku dar ir dėl to, kad ji paliečia giliausią mano širdies dalį… Tampu pernelyg jautrus ir emocionalus skambant „Lower Your Eyelids To Die With A Sun“.

Amerika ir Prancūzija – dvi visiškai skirtingos šalys, kuriose tau teko gyventi. Ilgą laiką gyvenai Europoje, o prieš dvejus metus išsikraustei į Los Andželą. Papasakok apie esminius muzikinius šių šalių skirtumus.

Esi teisus sakydamas, kad didžiąją gyvenimo dalį aš praleidau Prancūzijoje. Ilgą šio etapo dalį gyvenau pietų Prancūzijoje, kur muzikinė scena buvo gana skurdi. Tačiau dvejus metus praleidau Paryžiuje – mieste, kuris muzika tikrai negali skųstis. Dabar gyvenu Los Andžele – vietoje, kurioje praktiškai kasnakt galiu džiaugtis gera muzika ir stebėti  gyvus pasirodymus. Gyvendamas čia jaučiuosi taip it kasdien dirbčiau su naujais muzikantais. Tai – labai įkvėpianti vieta, kurioje būti muzikantu yra tiesiog nuostabu. Neabejoju, kad persikraustymas į Los Andželą yra vienas teisingiausių mano muzikinės karjeros žingsnių.

Kuriu muziką mieste, kuris kvėpuoja muzika. Darau tai, kas man patinka ir tikrai galiu jaustis laimingu.

 

Turėjo tapti futbolininku

 

Anthony Gonzales (nuotr. grupės archyvo)

Muziką kuri visą gyvenimą, tačiau ar pagalvoji, ką veiktum, jeigu nebūtum muzikantu?

Manau, kad būčiau arba paruošiamosios mokyklos mokytojas, arba futbolininkas.

Futbolininkas???

Taip. Kodėl stebiesi?

Na, jei atvirai, tikrai nesitikėjau tokio atsakymo.

(juokiasi). Visą gyvenimą augau „futbolinėje” aplinkoje. Mano tėtis buvo futbolininkas. Mano senelis taip pat buvo profesionalus futbolininkas. Beje, mano senelis žaidė už nacionalinę Prancūzijos futbolo rinktinę 1966-ųjų metų pasaulio futbolo čempionate. Tad futbolas buvo praktiškai mano likimas, tačiau gyvenimas – pilnas staigmenų. Niekada nežinai ko iš jo tikėtis (juokiasi).

Lietuva neturi daug bendro su futbolu, tačiau pabaigai paklausiu klausimo, kurio klausiu visų savo pašnekovų: su kuo tau asocijuojasi žodis „Lietuva”?

Žinoma, kad su futbolu (juokiasi). Nicos klube, kurį aš ir palaikau, žaidė jūsų šalies futbolininkas Edgaras Jankauskas. Nepaisant to, kad jam ne itin gerai sekėsi, visgi jis žaidė už mano mylimą komandą.

Na o daugiau…? Tiesą sakant nežinau ypatingai daug apie Lietuvą. Tai šalis, kurią aš tikrai norėčiau aplankyti. Nedažnas mano bičiulis tavo šalyje yra buvęs.

Visai Lietuvai noriu pasakyti, kad svajoju kada nors surengti koncertą Lietuvoje ir labai tikiuosi, kad kažkada susitiksiu su savo muzikos gerbėjais jūsų šalyje.

 

Akimirka iš M83 koncerto (nuotr. grupės archyvo)