Priešais mane garuoja šviežias kavos puodelis, o ant stalo – tris dienas bei tris naktis aprėpiančio dienoraščio ištraukos. Jas bandau perrašinėti ir atitinkamai sudėlioti, bet tai padaryti gan sunku. Galvoje ratu sukasi vaizdų ir garsų maišalynė. Ką tik praūžė ilgai lauktos ir brandintos trys naktys, pripildytos muzikos. Jas ilgai atminsiu ir minėsiu geru žodžiu. Pavargęs, padoriai neišsimiegojęs, bet laimingas rašau šias eilutes. Pažįstantys mane žino, koks esu pakvaišęs dėl muzikos. Jos klausau nuolat – tyloje praleistos minutės man tėra nenaudingas laiko švaistymas, tad natūraliai domiuosi pakankamai skirtingais stiliais ir klausau įvairių grupių bei atlikėjų.

Šis savaitgalis man buvo ypatingai smagus. Penktadienio vakarą jį pradėjau su „Death Cab for Cutie“, šeštadienio naktį stebėjau „Rammstein“ fejerverkus, o savaitgalio pabaigą palydėjau su „The Shins“.

Bet apie viską iš eilės…

Penktadienis, Balandžio 27, 2012:
„Death Cab For Cutie“ su „Magik*Magik Orcherstra“ @ Beacon Theatre

„Death Cab For Cutie“ (nuotr. Ignas Bautrėnas, manoMUZIKA.lt)

Į prašmatnųjį Beacon Theatre penktadienio vakarą atvykstu truputuką pavėlavęs ir patogiai įsitaisau savo kėdėje. Durys jau atvertos, salė – beveik pilnutėlė. Šio vakaro kaltininkai ilgai nedelsdami užlipa į sceną.

Uždangai pakilus užgriežia „Magik*Magik Orchestra“. Tai – styginių orkestras iš San Francisko. Prie klavišinių sėdasi juodais marškiniais pasidabinęs grupės siela, širdis, plaučiai ir smegenys – Benas Gibbardas – ir suskamba pirmieji dainos „Passenger Seat“ akordai.

Visi tys Beacon Theatre aukštai sprogsta plojimais. „Passenger Seat“ netrukus keičia „Different Names for the Same Thing“ ir sceną greta Beno okupuoja likusi grupės dalis – multiinstrumentalistas Chrisas Walla, bosistas Nickas Harmeris, bei būgnininkas Jasonas McGerras.

„Death Cab for Cutie“ man yra turbūt pati brangiausia indie scenos grupė, tad net nereikia ilgai aiškinti, koks ypatingas man yra šis vakaras. Su „Death Cab for Cutie“ muzika sieju daug nostalgijos ir prisiminimų. Vieni jų – šilti ir malonūs, o kiti nelabai, bet pamatyti „Death Cab for Cutie“ grojant kartu su styginių orkestru tokioje pakilioje aplinkoje kaip Beacon Theatre yra tikrai nenusakomas mano melomaniško gyvenimo momentas. „Magik*Magik Orchestra“ talkino jiems ilgai laukto ir pernai vasaros pradžioje pagaliau sulaukto albumo „Codes and Keys“ įrašų metu, tad negaliu nustygti iš susidomėjimo, ką gi ši kolaboracija parodys šįvakar.

Benas iškeičia klavišinius į gitarą, o Chrisas Walla užima klavišininko pareigas. Grupė virpina publikos širdis ir bando emocinę kantrybę tokiomis visiems čia susirinkusiems žinomomis dainomis kaip „A Movie Script Ending“, „Title and Registration“, „Grapevine Fires“, „What Sarah Said“ bei „Soul Meets Body“. Suskamba „Bend to Squares“, bei dar porą netikėtų senesnių dainų – „Little Fury Bugs“ ir „No Joy in Mudville“. Nepamirštas lieka ir naujasis grupės albumas. Apie jį primena „Underneath the Sycamore“, „You Are a Tourist“, bei „Codes and Keys“.

Tiek naujas, tiek ir seniai žinomas dainas lyriškais momentais paskaninantis „Magik*Magik Orchestra“ labai tinka prie melancholiško grupės skambesio.

Dainos „Cath…“ pradžia muzikantams truputį nepasiseka, bet improvizacijos kaip visuomet išgelbsti profesionalus. „Mes jaučiamės labai pagerbti“, – sako Benas Gibbardas, – „turėdami šansą groti su šiais nepaprastais muzikantais ne tik naujojo albumo įraše, bet ir gyvai“. Bosistas Nickas Harmeris ir būgnininkas Jasonas McGerras akivaizdžiai jaučiasi puikiai ir kaip visuomet, taip ir šįvakar papildo vienas kito pastangas ritme, bet Benas matyti, jog truputį jaudinasi. „Jaučiuosi nesaugiai“, – sako jis, – „jie turbūt girdi kiekvieną mūsų klaidą ir mus patyliukais teisia“. Jo žodžius palydi juokas ir plojimai.

„Death Cab For Cutie“ (nuotr. Ignas Bautrėnas, manoMUZIKA.lt)

Suskamba „Stay Young, Go Dancing“.

Life is sweet in a belly of a beast. In a belly of a beast.

Dainuoja visi.

Dainai pasibaigus muzikantai pamojuoja ir trumpam dingsta iš scenos.

„Death Cab for Cutie“ – man jau kartą matyti pernai, kuomet jie festivalyje „Williamsburg Waterfront“ po atviru dangumi pristatė naująjį albumą „Codes and Keys“, reklamavusią programą. Tuomet skambėjusių dainų sąrašas ir tempas gerokai skiriasi nuo skambančių šiąnakt. Šis vakaras – ramus ir atpalaiduojantis, o melsvai rausvas apšvietimas muzikai suteikia dar daugiau saldaus liūdesio. Stebiu į scenos vidurį įnešamą mažą mušamųjų komplektą ir sau tyliai džiaugiuosi, mat šį instrumentą Benas naudoja dainos „We Looked Like Giants“ metu, o šio įspūdingo jam‘o šiąnakt laukiu labiausiai.

Deja, „We Looked Like Giants“ siautulio taip ir nesulaukiu. Mažaisiais mušamaisiais groja Jasonas McGerras, o bis‘ui pasiliktos dainos – taip pat ramios ir lyriškos. „Steadier Footing“ introdukciją keičia akustinė „405“ versija ir „Monday Morning“. Benas, ginkluotas gitara ir pritariamas orkestro, dar atlieka visų lauktas balades „I Will Follow You Into The Dark“ bei „Tiny Vessels“, o vakaro Magnum Opus tampa himnas vienatvei – ilgesingasis kūrinys „Transatlanticism“.

Plojimai, nusilenkimai, padėkos ir vakaras baigtas. Kartu su visais apleidžiu Beacon Theatre salę vardan naktinio šaltuko. Reziumuodamas penktadienio naktį galiu pasakyti, kad iš „Death Cab for Cutie“ tikėjausi kažko panašaus į jau matytą siautulingą roko koncertą, o dozę visai ko kito, bet dėl to tik džiaugiuosi. Benas Gibbardas ir komanda įrodė, jog yra nebe paprasti roko muzikantai, bet talentingi kūrėjai, puikiai sugebantys pakeisti savo amplua ir pateikti savo muziką net ir tokiai kaprizingai aplinkai kaip Beacon Theatre, ir publikai, kurioje tvarkingų švarkų ir suknelių nepalyginamai daugiau nei languotų marškinių ar Converse batų.

Lyriškasis penktadienis buvo puiki savaitgalio pradžia ir šauni įžanga į rytojaus nakties kvaišatį.

Šeštadienis, Balandžio 28, 2012:
„Rammstein“ @ Nassau Colliseum

„Rammstein“ (nuotr. Ignas Bautrėnas, manoMUZIKA.lt)

Ar matėte kada filmą „Detroit Rock City“? Tą patį, kur keturi paaugliai keliauja į „Kiss“ koncertą, kuriame žėri liepsnos, minioje karaliauja chaosas, o jų kelionė – pilna nuotykių? Smagus filmas! Štai tokia pakili nuotaika ir daug žadantis vakaras lydi mane važiuojant link „Nassau Colliseum“ arenos Long Island‘e, Niujorko valstijos pietryčiuose. Ten skambės visai kitokia muzika nei girdėjau vakar. Šio vakaro pažadai – triukšmas, liepsnos, fejerverkai, gitaros ir gera nuotaika.

„Nassau Colliseum“ areną šturmuoja „Rammstein“!

Nors esu pakankamai gerai susipažinęs su šių pasiutusių vokiečių diskografija, vis tik net nebeprisimenu, kada paskutinį kartą buvo kilęs noras imti ir paklausyti kokį nors jų albumą. Kitaip tariant – tikrai nesu ištikimas „Rammstein“ gerbėjas, bet, nepaisant to, visad degu noru pamatyti juos gyvai.

Tie, kas jau turėjo galimybę pajusti, ką reiškia „Rammstein“ audra (juk grupė jau keletą kartų viešėjo ir Lietuvoje!) žino, kad jų koncertuose svarbi ne vien tik muzika. Nuo pat savo karjeros ištakų ši grupė garsėja pirotechnika ir teatrališkais pasirodymais, tad net ir nemėgstantys garsių gitarų atsirastų, į ką paganyti akis. Anot „Rammstein“ vokalisto ir scenos efektų specialisto Tillo Lindemanno: „Kitos grupės groja, o „Rammstein“ –  DEGA!”.

„Rammstein“ Amerikoje lankosi itin retai, tad kiekvienas nedažnas šių vokiečių vizitas Jungtinėse Valstijose tampa ypatingu renginiu. Pernai metų žiemą viešėję Niujorko „Madisson Square Garden“ „Rammstein“ aplankė JAV po ilgos dešimties metų pertraukos. Ir aną kartą, ir dabar bilietai buvo išgraibstyti per pirmąsias penkias pardavimo minutes.

Susirandu savo vietą ir stebiu besirenkančią publiką, kuri irgi gerokai skiriasi nuo vakarykštės. „Nassau Colliseum“ arenoje karaliauja juodi marškinėliai, odinės kelnės, dažytos skiauterės ir auskarai pačiose neįprasčiausiose kūno vietose. Dar publikai iki galo nesusirinkus koncertas prasideda nuo DJ set‘o. Po nediduku baltu ekranu plokšteles šįvakar sukioja Sebastianas Komoras iš grupės „Icon of Coil“, o skambanti muzika – aštrūs „Rammstein“ kūrinių remiksai. Jo pasirodymas trunka maždaug pusvalandį. Per tą laiką arena persipildo publikos, o ekranui staiga tarsi užuolaidai nusileidus ant scenos, pratrūksta audringi plojimai. Nuo arenos stogo viršaus nusileidžia garsisto būdelę ir didžiąją sceną sujungiantis metalinis tiltas, o juo nešini deglais ir vėliavomis pražygiuoja kaip visada dulkėse išsivolioję „Rammstein“ muzikantai.

Scenos pakraščiuose užsiplieskia liepsnos, ir „Rammstein“ nešvaistydami laiko pasisveikinimams pradeda pasirodymą daina „Sonne“.

Dainuoja visi.

Tik įdomu, kiek gi iš šių žmonių, kurie dedasi žiną vokiškus dainų žodžius, išties supranta, apie ką dainuoja stambusis grupės vokalistas Tillas Lindemannas…?

„Rammstein“ (nuotr. Ignas Bautrėnas, manoMUZIKA.lt)

„Sonne“ netrukus pakeičia „Ich Will“.

Tai šen, tai ten minioje šmėsteli Vokietijos vėliava. Ilgaplaukiai krato savo ilgaplaukes galvas, o kampuotieji trumpaplaukiai trumpakelniai beisbolo kepuraitėmis ir intelekto nesužalotomis fizionomijomis maukia alų iš plastikinių „Nassau Colliseum“ bokalų. Kažkur prie scenos keli skiauterėti pankai šoka pogo. Muzika groja, o liepsnos kyla į viršų.

Skamba „Mein Herz Brennt“, „Sehnsucht”, „Asche zu Asche”, „Rammstein”, „Keine Lust”, „Mein Tell”, „Reise, Reise” ir kitos gerai žinomos dainos. Setlist‘u nuviltas nelieku, o trokštantys išvysti legendinius „Rammstein“ fejerverkus taipogi nelieka nusivylę. „Rammstein“ kiekvieną dainą paverčia ironija ir juodu humoru persmelktu minispektakliu, kurį lydi žiežirbos ir ugnis, netikėčiausiuose scenos pakraščiuose kaitinanti ir taip įkaitusį arenos orą. Tiltas, kuriuo muzikantai atžygiavo į sceną koncerto pradžioje, iš padangių nusileidžia dar kartą, o grupė perkelia savo šou iš dūmais apgaubtos scenos tiesiai į nedidelę aikštelę įrengtą tiesiai virš garsisto. Ten, iš visų pusių apsupti minios, jie atlieka „Buck Dich“, „Spieluhr“, „Liebe ist fur alle da“, „Ich tu dir Weh“, „Mutter“, bei „Du riechst so gut“.

Muzikantai kaip ir publika akivaizdžiai linksminasi! Ypač grupės klavišininkas Christianas Lorenzas, kuriam tarp įvairiausių vakaro nuotykių tenka pasimaudyti liepsnų kaitinamam puode, pabėgioti ant bėgimo takelio, išgyventi tris sprogimus bei atsidurti pripučiamoje valtelėje, kurią į minios gilumą tuoj pat nuplukdo prie scenos susispietusių gerbėjų rankų jūra.

Grįžę atgal į didžiąją sceną „Rammstein“ parodo keletą senesnių triukų.

Dainą „Feuer Frei!” jie pagražina iš veidakaukių besiveržiančiomis liepsnomis. Barstant ant klausytojų įvairiaspalvius konfeti atlieka „Links 2 3 4”, „Tier”, „Du Hast” ir „Amerika”. Iš vyriškas genitalijas primenančios patrankos grupė aptaško pirmose eilėse susispietusiuosius baltomis putomis dainos „Pussy” metu, o „Engel“ Tillas Lindemannas kaip tikras „angelas“ atlieka pasipuošęs didžiuliais liepsnojančiais sparnais.

Dar kartą pasikartosiu sakydamas, kad tikrai nesu ištikimas „Rammstein“ gerbėjas, bet negaliu likti abejingas tai energijai ir teatrališkumui, kuriuo spinduliuoja kiekviena šio vakaro sekundė. Išnaudoję visą savo pirotechnikos arsenalą muzikantai trumpam suklumpa prieš minią.

„Dėkojame jums iš pat savo širdžių gelmių“, – sako Tillas Lindemannas.

„Danke Schon, America!”

Sekmadienis, Balandžio 29, 2012:
“The Shins” @ Terminal 5.

„The Shins“ (nuotr. Ignas Bautrėnas, manoMUZIKA.lt)

Po siautulingos vakarykštės nakties trečiasis ir paskutinis mano „koncertinio maratono“ renginys tampa tarsi puodelis šiltos arbatos su medumi prieš gilų miegą. Sekmadienio vakare klube „Terminal 5” koncertuoja indie rokeriai „The Shins“, kuriuos aš stačiai dievinu, o dar nei karto neturėjau galimybės pamatyti gyvai.

„The Shins“, šių metų Kovo mėnesio 20-ąją išleidę net penkerius metus brandintą ketvirtąjį albumą „Port of Morrow“, nebe ta grupė, kuri įrašinėjo ankstesniuosius tris darbus. Daugybės pasikeitimų grupės sudėtyje rezultatas yra tas, jog jau keturiasdešimtmetį perkopęs grupės balsas ir siela Jamesas Mercesis tapo vieninteliu likusiu originalios Shins‘ų sudėties vėliavnešiu. Dėl to vakarui dar neprasidėjus mano galvoje sukasi daugybė klausimų:

Ar naujieji muzikantai sugebės groti senąsias grupės dainas nevalingai nepakeisdami jų nuotaikos?

Ar naujojo albumo dainos, įrašytos naujų muzikantų, derės prie ankstesnės grupės kūrybos?

Ar Jamesui Merceriui nepritrūks jėgų vienam atstovauti dainų autoriaus pareigas?

Bet nepaslaptins, jog nepaisant nuolatinių „The Shins“ sudėties pasikeitimų dainas kuria ir pirmu smuiku grupėje griežia būtent Jamesas, tad nepaisant nieko neabejoju, jog šįvakar „Terminal 5” scenoje regėsiu daug ypatingų momentų ir iš anksto džiaugiuosi taip ilgai lauktu ir pagaliau sulauktu koncertu.

Nuo pat pirmųjų „Caring is Creepy“ akordų dingsta visos abejonės – „The Shins“ sugrįžo pilnu pajėgumu! „Caring is Creepy” (visiems pažįstamą iš filmo „Garden State“ garso takelio) keičia „Mine‘s Not a High Horse“, o šią – bemaž didžiausias grupės hitas – „Simple Song“. Jamesas ir komanda nepasilieka šio naujojo singlo koncerto pabaigai ir žeria jį gerbėjams vakaro pradžioje, pabaigai ir bis‘ui pasilikdami senesnius kūrinius. Naujoji grupės sudėtis – būgnininkas Joe Plummeris, bosistas Yuuki Matthewsas, klavišininkas Richardas Swiftas, ir ypač puiki gitaristė Jessica Dobson – nenusileidžia anksčiau jų pareigas užėmusiems muzikantams. Jie puikiai dera kartu tiek naujų, tiek ir senesnių dainų metu, o į Jameso Mercerio vedamus energingus jam‘us jie atsako tvirtu energijos užtaisu.

Suprantama, jog šio vakaro setlit‘as yra pilnas dainų iš naujojo grupės albumo. Įvairiomis spalvomis nušviesto „Port of Morrow“ viršelio fone skamba „Bait and Switch“, „The Rifle‘s Spiral“, „No Way Down“, „Port of Morrow“, bei „40 Mark Strasse“. Laukiantiems senesnės grupės kūrybos atitenka „Australia,“ „Phantom Limb“, „Saint Simon“, „Pam Berry“, „So Says I“, „New Slang“ ir „Sleeping Lessons“, po kurios „The Shins“ trumpam pasislepia pailsėti.

„The Shins“ (nuotr. Ignas Bautrėnas, manoMUZIKA.lt)

Jamesas Merceris niekuomet negarsėjo kaip tuščiažodžiaujantis muzikantas, tad ir šįvakar jis kalba nedaug. Sugrįžęs į sceną nešinas akustine gitara jis trumpai pasidžiaugia visais čia susirinkusiais ir vienui vienas pagroja baladę „September“ (nors aš vyliausi, kad išgirsiu savo mylimą „Pink Bullets“ ar „A Comet Appears“, bet negali juk, žmogau, norėti visko), o prisijungusi likusi grupės dalis atlieka „Kissing the Lipless“, bei „One by One All Day“, užsibaigiančią nutrūktgalviškomis improvizacijomis tarp Jameso ir gitaristės. Trumpai pristatęs naujuosius grupės narius Jamesas padėkoja susirinkusiems ir „The Shins“ baigia savo neilgą, bet turiningą ir, svarbiausia, nuotaikingą pasirodymą.

Lauke – vėjuota, o trijų dienų intensyvaus stovėjimo nuvargintos kojos nebenori manęs klausyti. Žygiuoju metro link svarstydamas, kur čia užsukti ir sudoroti naktipiečius, numalšinti troškulį, bei šių trijų muzikinių naktų prisiminimus tarsi mozaikos daleles atmintyje sudėlioti atitinkama tvarka. Deja, viskas aplink – jau seniai užvėrė savo duris. Tik tolumoje, tarsi auksinė vaivorykštė šviečia dvi didelės geltonos arkos.

Vienintelė šią valandą atvira maitinimo įstaiga tėra visą parą veikiantis „McDonald‘s.“