Andriaus Mamontovo pristatinėti Lietuvos publikai tikrai nereikia. Žinome ir tai, kad manoMUZIKOS skaitytojų gretose jo gerbėjų – tikrai ne vienas šimtas. Todėl šįkart itin džiaugiamės, galėdami pranešti apie kitais metais įvyksiančius du jo didžiulius areninius koncertus. Pasirodymai, kurie vadinsis „Kitoks pasaulis“, taps vienais brangiausių ir techniškai sudėtingiausių muzikinių renginių Lietuvoje.
Pirmą kartą istorijoje Kauno „Žalgirio“ ir Klaipėdos „Švyturio“ arenos vienam vakarui virs milžinišku spalvų ir vandens pasauliu, o žymiausius savo kūrinius muzikantas atliks 100 fontanų fone, kurių aukštis sieks daugiau kaip 15 metrų. Scena, kurioje taip pat bus įrengtas net 200 kvadratinių metrų vandens ekranas, iš visų pusių bus apsupta vandens baseinais.
„Šie koncertai, be jokios abejonės, bus patys ambicingiausi ir techniškai sudėtingiausi per visą mano beveik keturis dešimtmečius trunkančią muzikinę karjerą. Juos planavome ne vienerius metus – tam buvo skirta nemaža dalis mano pandeminio laiko. Žinoma, gaila, kad dėl itin sudėtingų techninių sprendimų būsime priversti sumažinti vietų skaičių, tačiau net neabejoju, kad tai bus renginys (ir reginys), kurio žiūrovai nepamirš ilgai“, – sakė Andrius Mamontovas.
Pasak atlikėjo, koncertų pavadinimas – taip pat neatsitiktinis. „Koronaviruso pandemija pakeitė pasaulį negrįžtamai. Pasikeitėme mes, pasikeitė ir visas mus supantis pasaulis – tapome atsargesni ir atsakingesni. Vis dėlto, nepaisant jokių išorės veiksnių muzika yra tai, kas mus visada jungė ir jungs. Saugodamas save ir kitus, buvau priverstas riboti ir savo koncertinę veiklą, todėl savo gerbėjams noriu atiduoti duoklę su kaupu. Šįkart – jau kitokiame pasaulyje“, – pridūrė atlikėjas.
Koncerto pavadinimas „Kitoks pasaulis“ turi ir dar vieną simbolinę prasmę. Būtent kitais metais legendinis ir kartu vienas populiariausių „Foje“ albumas „Kitoks pasaulis“ minės savo trisdešimtmetį. Taip, beje, vadinasi ir viena žymiausių visų laikų A. Mamontovo sukurtų dainų, kuri taip pat skambės koncertuose Kaune ir Klaipėdoje. Šie pasirodymai bus ir tam tikras atlikėjo muzikinio kelio apibendrinimas – daugiau kaip dvi valandas truksiančiuose koncertuose muzikanto gerbėjai galės išgirsti populiariausias per daugiau kaip keturiasdešimt metų sukurtas dainas.
Prie šių koncertų įgyvendinimo jau dabar dirba dešimtys Lietuvos ir užsienio šalių apšvietimo, įgarsinimo, video grafikos profesionalų. Pasirodymai, kurių metu arenas papuoš vandens ekranai, fontanai, led ekranai, lazerinės ir video projekcijos bei dar niekada nematytos vandens instaliacijos kovo 19 dieną įvyks Klaipėdos „Švyturio“ arenoje, kovo 26 d. – Kauno „Žalgirio“ arenoje. Išankstinių pigesnių bilietų A. Mamontovo gerbėjai gali ieškoti jau nuo šiandienos. Bilietų įsigyti galite ČIA.
Prieš mėnesį grupė „G&G Sindikatas“ išleido albumą „99“. Naujame vilniečių įraše – dešimt dainų. Kūrinių sąraše galima rasti ir anksčiau pristatytas kolektyvo kompozicijas – „365 O.D.M.“, „Tiems, kurie nieko nebijo“, „Tu ne karalius“ ir „Saugokit šviesą“.
„99“ pasirodo praėjus beveik 20 metų nuo pirmosios „Sindikato“ plokštelės „Tavo sielos vagiz“, kurią įrašinėjant ir susiformavo dabartinė grupės sudėtis: Gabrielius Liaudanskas-Svaras, Artūras Matkevičius-DJ Mamania, Donatas Juršėnas-Donciavas ir Kastytis Sarnickas-Kastetas. 2001 m. šalies hip hopo ketvertas išleidžia antrąjį albumą – stogą nunešusią „Gatvės lygą“. Čia esančios dainos „Tomas“ ir „Darome Hip-Hop“ atsiduria radijo topuose, o stiprus grupės pasirodymas pelno jai „Metų debiuto“ titulą.
Praėjus metams „Sindikatas“ sugrįžtai su dar vienu disku, kuriame – ypač sėkmingi kūriniai „1‘as Kraujaz“ ir „Vokiečių gatvė“. Pastarasis, pasirodęs kaip atsakas į Vilniaus savivaldybės draudimą gurkšnoti alkoholinius gėrimus tradicinėse, viešose, miesto vietose, galiausiai tampa kultiniu, prieš bandymus riboti laisvę nukreiptu simboliu, o netikėtai – ir neoficialiu Vokiečių gatvėje studijuojančių politikos mokslus studentų himnu.
Po šių įrašų „Sindikatas“ neabejotinai įtvirtina savo, kaip geriausios šalies hiphopo grupės titulą.
2004 m. išleidžiamas ketvirtasis vilniečių albumas. „Alchemija“ – dar vienas neprastas hitų rinkinys, kurių gretose tokie kūriniai kaip „Degantis sniegas“, „Rytojui reikia nedaug“ ir „Muzika, kuri saugo“. Visgi kontempliatyviajame kūrybos etape grupė neužsilaiko ir sukuria dar vieną vienareikšmišką ir maištingą atsaką nesąmonėms – dainą „Pasaka apie du brolius“. Kūrinys nesunkiai pasiekia klausytojus ir pelno „Metų dainos“ apdovanojimą.
„Sindikatas“ toliau drumsčia užsistovėjusį vandenį repuodamas apie tai, kas jam nepriimtina, ir išleidžia kelis dar plačiau kabinančius, ydas kritikuojančius, tačiau taip pat buriančius ir įkvepiančius įrašus. 2008 m. pasirodo „Išvien“, o 2014 m. – „Revoliucijos garso takelis su kūriniu „Laikas keistis“.
Naujasis „G&G” darbas „99“ – jau aštuntasis grupės diskografijoje. Plokštelė pasirodo praėjus vos metams nuo grupės „Unplugged“ koncertų eksperimento – su būriu muzikantų atliktų dainų, išleistų to paties pavadinimo koncertiniame įraše.
Pristatydamas „99“, G&G Sindikatas“ surengs du koncertus didžiausiose arenose. Abu jie vadinasi labai paprastai, bet aiškiai, – „Uždegti šviesą”. Kovo 16 d., „Sindikatas“ koncertuoja Kauno „Žalgirio“ arenoje, o kovo 24 d. – sostinės „Siemens“ arenoje. Apie šiuos pasirodymus, naująjį grupės albumą, kūrybinį kelią, procesą ir planus manoMUZIKA išskirtiniame interviu kalbina grupės narius.
Koncerto simbolis
Koncertai ambicingai pavadinti „Uždegti šviesą“. Ar tai nuoroda į jūsų dainas „Laikas keistis“ ir „Saugokit šviesą“? Kokią šviesą „Sindikatas“ siekia uždegti ir saugoti savo muzika?
Svaras: „Sindikatas“ turi savo nuomonę visais klausimais ir dalijasi ja su bendraminčiais. „Uždegti šviesą“ yra metafora, kuri sujungs mus su visais žmonėmis, ateisiančiais į arenas.
Pastaruoju metu nevengėte drąsių eksperimentų – pasirodymas su muzikantais Rusų dramos teatre, išskirtinis koncertas Vilniaus „Žalgirio“ stadione prieš jo nugriovimą. Ko galime tikėtis iš „Uždengti šviesą“ koncertų Vilniuje ir Kaune? Ar planuojate „Uždengti šviesą“ pasirodymų kituose Lietuvos miestuose?
Donciavas: „Drąsūs eksperimentai“ – tai būdas išlikti. Sunku būtų gyvuoti 20 metų be jų. Visada įdomu išsikelti netikėtus tikslus ar išeiti iš komforto zonos. Nors bilietai į koncertus sparčiai tirpsta, netikriname, ar jau pasiekėme sold outą, ar ne. Mūsu pasirodymas niekada nesikeičia dėl žmonių kiekio.
Kol kas kituose miestuose tokių koncertų neplanuojam. Tai didelio biudžeto pasirodymai ir įgyvendinti juos techniškai yra sudėtinga. Kituose miestuose mes koncertuosime ir toliau, bet su kitokia programa.
Kastetas: Mes jau beveik 20 metų aktyviai koncertuojame. Tai darome tiek Lietuvoje, tiek lietuvių bendruomenėms užsienyje. Per tuos visus metus stengdavomės daryti kažką įdomaus, tačiau pažvelgus atgal kartais vis tiek atrodo, kad bijojome išeiti iš savo komforto zonos. Nebeatsimenu, ar konkrečiai apie tai kalbėjome tarpusavyje, tačiau manau, jog visi supratome: jei norime būt kartu ir toliau groti, privalome persilaužt, nieko nebebijot ir daryt viską su dviguba energija, jei tik šauna į galvą koks sumanymas. Pvz., „Unplugged“ idėją su savimi vežiojomės 10 metų, bet neišdrįsome įgyvendint, pasiūlymai groti arenose irgi tęsėsi. Bet vis kamuodavo dvejonės. O galbūt tai buvo tiesiog nepasitikėjimas savimi…
„Būtų į temą, jei kokią dieną, kaip anksčiau susirinktume į kiemą/
Kada svajojom prisiminti tą dieną, rajono suolus pakeist į areną/
Norėjom būti tikras undergroundas Vilniaus miegamųjų rajonų groundas/
Bet mano būdas, kad man nusispaust, ko linksi galvą į taktą?/
Aš pasiruošęs dar vieną rhyme’ą iššaut“
Tai ištrauka iš jūsų naujos dainos „Linksi galvą“. Atrodo, kad čia atspindėtas „Sindikato“ nueitas kelias nuo grupės įsikūrimo iki dabar. O kelias iš tiesų buvo ilgas ir prasmingas. Šiandien renkate pilnas arenas, daug kartų buvote įvardyti kaip geriausia Lietuvos hiphopo grupė, daug grupių atsirado ir išsiskirstė, o „Sindikatas“ išliko, keitėsi, maištavo, provokavo, eksperimentavo…
Kas jus tebeveža į priekį, skatina kurti savo ir keisti nusistovėjusias hiphopo taisykles? Juk savo jėgos nei kitiems reperiams, nei klausytojams įrodinėti nebereikia. Koks priešas skatina „dar vieną rhyme’ą iššaut“? Kuri kova – su pačiu savimi ir savo ydomis ar visuomenės nesąmonėmis yra didesnis įkvėpimas kurti savo tekstus?
Kastetas: Nežinau, ko gero kiekvienas savyje turi savo „varomąjį motyvą“. Būna tokių rytų (ir labai dažnai), kai aš keliuosi iš lovos ir galvoju: „gana“. Tačiau vis tiek visą dieną vaikštau su ausinuku ir stengiuosi sukurt kokį stulpelį. Būna netgi taip, kad pirmą valandą nakties sėdi kur nors Klaipėdoje už scenos ir mąstai. Tada pažiūri į laikrodį, suvoki, kad koncertas už valandos, kad ketvirtą ryto pajudėsim namo, pateksime į kamščius Vilniuje, o 9 ryto jau reiks eiti į darbą. (Taip, aš turiu darbą, nuo 9-18 val., ) Tokiomis akimirkomis irgi galvoji: po velnių, ką aš čia veikiu? Bet viskas pasikeičia, kai nulipi nuo scenos. Galbūt tai priklauso nuo žmogaus. O gal čia koks narkotikas…Galbūt būnant scenoj tikrai išsiskiria koks adrenalinas ar endorfinas. Net nežinau. Gal tiesiog, smegenų centrą pasiekia informacija, kad tai yra dar viena laimėta kova. O gal taip yra todėl, kad aš esu intravertas – kiekvienąkart pasirodyti publikai man yra iššūkis, kurį aš priimu ir su juo susitvarkau.
Donciavas: Man šitos Kasteto eilutės primena „Marihuanos“ (mūsų pirma grupė su Kasčiu) koncertą mokykloje. Sceną atstojo mokyklos suolai. Mes užsilipę ant jų turėjom pirmą koncertą. Geografijos kabinete, 50-oj vidurinėj. Susirinko grupelė klasioku. Aišku, tuo metu „rajone“ daug diskutavom apie muziką ir kūrybą. Būtų buvę sunku net pasvajot kad po 20 metų rinksim arenas solo koncertuose.
Kova prieš kažką, kas asmeniškai tau nepriimtina, visada buvo varikliukas muzikoje. Paauglystėj tai tiesiog pačios visuomenės kritika. Normų nepaisymas. Protestas prieš bet kokią valdžią. Vėliau viskas pasikeičia. Patys tampam tėvais ir auklėjam vaikus. Pradedam kitaip žvelgti į tuos pačius dalykus. Surandi kompromisus. Tačiau išlieka dalykų, kurie bado akis visą laiką. Mūsų pamatinės vertybės formavosi dar sovietiniu laikotarpiu. Mes matėm, kaip buvo varžomos žmonių teisės. Todėl laisvės siekiamybės idėja visada buvo ir bus mumyse aktuali. Mes tapom laisvi nuo Sovietų Sąjungos, tačiau esam įkalinti savo pačių kalėjimuose. Susigalvojam draudimų ir stengiamės vėl atsisakyti laisvių, kurias taip sunkiai išsikovojome.
Jūsų naujas albumas vadinasi „99“. Ar tai aliuzija į G&G (grupę įkūrusių Gabrieliaus ir Gigos vardus)? O gal – į albumo „Tavo sielos vagiz“ pasirodymo metus? Albumo viršelio nuotrauka – tai iš miegamųjų rajonų daugiabučių „sudėliotas“ skaičius 99. Rajono undergroundas – ar norite parodyti, iš ko atsirado „Sindikatas“, hiphopas? Kas jungia albumo dainas?
Donciavas: Albumas vadinasi „99“. Tai ir skaičių simbolika, bet kartu ir dvi raidės GG. Mūsų kūryboj daug kas turi kelias prasmes. Dažnai žodžiuose yra palikta daug vietos interpretacijai. Man asmeniškai šis albumas yra GG. Būtent čia mes atsisukom į save, dar kartą pasitikrinom savo kūrybinius pamatus ir vertybes. Gal dėl to, kad buvom visiškai išėję iš savo komforto zonos su „Unplugged“, o dabar norėjosi kažko, kas grąžintų mums mūsų pačių veidą.
Albumas labai „sindikatiškas“. Su visais „Sindikatui“ būdingais elementais. O „rajonas“ mums visada bus tai, iš kur atėjom. Mes buvom rajonų vaikai. Kažkuria dalimi jais ir likom, ir liksim visą gyvenimą. Daug kam yra nesuprantamas tas rajonu „romantizavimas“. Tačiau mano vaikystė bėgo tuose niūriuose kiemuose. Mes ten formavomės ir turėjom „rajoninę“ tapatybę. Lazdynai, Koralai Šeškinė. Tada tai turėjo visai kitokias prasmes. Tai viršelio veidas. Tai GG „rajonas“. Tai sumontuota fotografija. Tokio rajono realybėj nėra.
Kastetas: Albumas, kurį įrašinėjome turėjo vadintis kitaip. Tik likus mėnesiui iki išleidimo, kai jau buvo įrašyti beveik visi kūriniai, atėjo ši idėja. Man ji patiko tuo, kad tai buvo savotiški visos albumo koncepcijos klijai. Šis albumas yra labai asmeniškas. Labai daug jame esančių kūrinių yra apie mus. O mes esame visi iš tų susiraičiusių kaip dvi G raidės namų kiemų. Daugumą tų namų yra apsilupę, aptriušę, negražūs, bet aš tikiu kad ten viduje yra labai daug šviesos. Galbūt aš jaučiuosi šiek tiek panašus į juos (šypsosi)
Sindikatas Unplugged
Įpratome prie tam tikrų personažų – ironiškas Kastetas, autoritetas Svaras. Nors jūsų tekstų ironija, kandumas, pasitikėjimas ir jėga išliko, tačiau klausytojai nėra kurti besikeičiantiems tekstams, naujiems siužetams.
Turbūt savaime suprantama, kad suaugote, o branda palietė ir kūrybą. Tai atsiskleidžia ne tik „Sindikato“, bet ir kitų jūsų projektų tekstuose (Svaro solinis „O jeigu aš numirčiau“, Donciavo ir Kasteto Dogmos „Amžinai jaunas“ ar „Išeinu“), kurie, sakykime, nėra tipiniai agresyvaus hiphopo siužetai. Reikia drąsos repuoti apie mirtį, reflektuoti netikėtai atėjusią „brandą“, pasibaigusius santykius…
Svaras: Ne, man niekada nebuvo problemų repuoti jokiomis temomis, kuriomis norėjau pasisakyti. Dariau tai, darau ir darysiu.
Donciavas: Iš esmės klausime yra ir atsakymas. „Dogmai“ Kastetas parašė, mano manymu, geriausius savo tekstus. „Sindikate“ visur vyrauja komandinis darbas ir kompromisas. „Dogmai“ nereikėjo eiti į kompromisus. Ir taip buvo galima labiau susitelkt į tai, ką iš tikrųjų norėjom pasakyt. Manau, kad rimtesnės temos, liečiančios mirtį ar prasmę, yra labiau atskleidžiamos tada, kai nereikia savo dainos skelti ir dalintis su kažkuo. Šiuo atveju didžioji dalis „Sindikato“ „lyrinių“ ar „rimtų“ gabalų yra Svaro arba Kasteto solinės dainos. Tai asmeniškos ir gal savos skaudžios patirties turintys kūriniai, kurie išgyvenami ne bendrai. Todėl solo projektai tokiom dainom tinka labiausiai.
Kastetas: Ironija, manau, atsiranda todėl, kad, kaip minėjau, aš esu intravertas. Labai, labai retai aš galiu atverti kam nors save tokį, koks esu. Dar sunkiau tai padaryti tekstuose. Žinoma, kiekviename jų yra dalelė manęs – tokio, koks esu iš tikrųjų. Netgi imant paskutinio albumo kūrinius „Grįšiu vėlai“ ar „Alkotesteris“. Juose tikriausiai niekas, kas mane pažįsta, nerastų nieko apie mane, bet juose galbūt gausu tų minčių, kurios mane lanko kur nors vienam sėdint pirmą nakties prie baro ir geriant ketvirtą bokalą alaus. Nežinau, liūdėt ar džiaugtis, bet tokie pasisėdėjimai būna gana reti. Sėdėčiau dažniau, gal daugiau atsirastų tokių dainų. Atsakant į klausimą, ironija yra mano vidinis skydas, aš jį bandau laužyti rašydamas ką nors asmeniško, bet labai dažnai tai nueina į šiukšlių dėžę. Bet gal kada nors… 😉
Ar dabar, kai išleidote „Sindikato“ albumą, turite planų pribrendusiems soliniams Svaro, Kasteto albumams, naujam „Dogmos“ albumui ar bendriems darbams su kitais atlikėjais (pvz., Kasteto daina su Happyendless „Iškritęs iš mėnulio“)?
Donciavas: Tiek Svaras, tiek „Dogma“ jau turi naujų dainų soliniams projektams. Jokių datų ar tolimų planų nėra. Bet greitu laiku kažkas iš viso šito pasileis į erdves.
Kastetas: Mes visi kažką visada darome paraleliai. Donciavas, kiek žinau, padeda su prodiusavimu ir muzika kitiems, Svaras taip pat nuolat kažką krapšto. Aš irgi kažką nuolat rašau. Kol kas dar nieko labai nešnekėjome, kada vėl pradėsime įrašinėti su grupe. „Dogma“ turi neišleistų kūrinių, bet kaip bus toliau, tikrai nežinau. Labai sunku rimtai dirbti prie kelių albumų vienu metu. Viena žinau, kad šiais metais tikrai dar bus muzikinių naujienų iš mūsų fronto. Gal pilnaverčių albumų ir nebus, bet kažką tikrai išgirsite.
Pastaruoju metu nešiojuosi idėją fix ir gyvenu mintimi, kad reik parašyti knygą. Ir jau turiu pririnkęs labai daug medžiagos. Tai nebūtų autobiografinė knyga ir ji neturėtų nieko bendro su „Sindikatu“, bet aš bandau į ją sudėti tai, ką mačiau ir ką pats patyriau per tuos 20 koncertinių kelionių metų.
Cha, cha, cha, – skamba tikrai juokingai, kai tai pasakoju. To dar niekam nesakiau. Jūs pirmieji (šypsosi)
Koncertas „Siemens arenoje”
Kūrinys „Vokiečių gatvė“, pasirodęs uždraudus vartoti alkoholinius gėrimus viešose vietose, iki šiol yra atpažįstamas kaip laisvės, nepasidavimo draudimams, suvaržymams ar bandymui reguliuoti žmones simbolis. Akivaizdu, kad bandymai riboti laisvę jums yra skaudūs. Apie tai – naujojo albumo daina „Tu ne karalius“, apie tai ir klouno karikatūra „Sindikato“ pasirodyme M.A.M.A. apdovanojimuose. Ar šiandien, kai šalyje kalbama ir praktiškai įgyvendami įvairūs draudimai, nekyla noro didesniam maištui ir dainų tekstuose? Ar šiandiena nėra dar tinkamesnis laikas revoliucijos garso takeliui?
Donciavas: Bet koks bandymas apriboti žmogaus teises mums būdavo nepriimtinas. Kadangi pastaruoju metu tokių bandymų itin daug, visa tai irgi yra viena iš inspiracijų kurti. Dažnai mūsų laisves žmonės supranta kaip skatinimą gerti alkoholį. Taip tikrai nėra. Problema yra kur kas didesnė ir nesiplėsiu. Pats nevartoju jokio alkoholio daugiau nei 3 metus, todėl man tikrai nėra aktualus pardavimo laiko trumpinimas (šypsosi)
Kastetas: „Revoliucijos garso takelio“ albumo pavadinimas atsirado tikriausiai tuomet, kai mūsų pačių gyvenime vyko įvairios revoliucijos ar evoliucijos. Bet dabar galvoju, kad ši antraštė galėjo tapti grupės „skandalingų politinių“ dainų rinkinio pavadinimu. O dėl tekstų situacija paprasta – labiausiai nesinori kartotis ir pradėti save kopijuoti. Aišku, kiekvieną dieną keičiasi situacija, atsiranda naujų temų, todėl nežinau, ar atsitiktinai ar kaip, bet mums pavyksta sukurti dainas, kurios galbūt pralenkia laikmetį temų prasme, o prieš 15 metų pasakyti žodžiai tampa ir būna aktualūs ir šiais laikais. Čia šnekant apie „Vokiečių gatvę“. Tačiau lygiai taip pat jaučiamės dabar, pavyzdžiui, repuodami „Tomą“. Turbūt pirmąkart pradėjau vizualizuoti šios dainos personažus ir supratau apie ką ji (šypsosi)
Galiu atskleist, aš vis dar nežinau, apie ką yra „Darome Hip Hop“, bet tikiu, kažkada ateis ta diena, kai ir tai suprasiu. Nors, kaip sakė vienas klasikas, „Lietuvai laisvę atnešė rokas, o į Europos Sąjungą atvedė Hip popas“ – prieš mūsų pasirodymą Katedros aikštėje. Tai gal šis kūrinys apie tai (juokiasi)
Praskleiskite šydą į kūrybą procesą. Nuo ko prasideda Jūsų dainos – žodžių, beato, melodijos, priedainio, idėjos? Ar žinote iš anksto, apie ką bus daina – ar tai sąmoninga kūrybinė pastanga ar daugiau improvizacija?
Kastetas: Dažniausiai viskas prasideda nuo muzikos. Donciavas išsiunčia ir tada mes jau žiūrim. Dažniausiai su Svaru pasitariam, kas turi kokių minčių, idėjų. Kartais Svaras mato, kad jam nelimpa arba aš matau, kad aš nesugebėsiu ant tokio kūrinio nieko užrašyt. Viską šnekam atvirai. Galbūt anksčiau būdavo momentų, kai matai, kad nesigauna, bet rašai. Tik tam kad rašyt.. Manau, kad atsisakėm šios praktikos. Kuriant „99“ ne vienas kūrinys buvo išmestas į šiukšliadėžę, nors ankstesniais laikais gal būtume prie jo kamavęsi ir gimdę. O po to klausydami tiesiog praskipintume.
Be dainų, kurios kritikuoja ar šiepia visuomenės ydas, „Sindikatas“ turi dainų, kurios įkvepia – „Uždengti šviesą“, „Laikas keistis“ ir kt. Jūs dainuojate apie tiesą ir tai didelė atsakomybė. Ar minint atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį būtų per daug sukurti kažką panašaus į dainą šaukiančią tautą – himną?
Kastetas: Kadangi GG amžinai (dainos žodžiai, – aut. past), tai manau himnams dar laikas ateis (šypsosi). Na o jeigu atvirai, tai mes negalime kurti kūrinių pagal užsakymą. Turiu minty nebūtinai finansinį užsakymą, bet pagal formulę „Davai padarom dabar himną“. Tai labai įtempia. Tiesiog kuriame dainas, o tada jos jau tampa himnais arba ne. Manau šį penktadienį Kaune ir kitą savaitgalį Vilniuje klausytojai išgirs kelių dainų netikėtas transformacijas, kurios tikrai vertos būti himnais.
GG Sindikatas
Su „Sindikatu“ Lietuvoje užaugo ištisa hiphopo kultūros narių, atlikėjų karta. Įdėjote daug, kad hiphopo idėjos šalyje stiprėtų, daugiau nei 15 metų vedate radijo laidą „Gatvės lyga“. Ar šiandien hiphopo kultūra įsitvirtinusi geriau nei tada, kai pradėjote kurti, ar tebėra aktuali?
Svaras: Hiphopo kultūra šiandien Lietuvoje išgyvena aukso amžių. Net dvi jos grupės groja arenose, betarpiškai dalyvauja visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Hiphopas yra realistiškiausia subkultūra, kalbanti apie žmogaus realijas.
Kokie tolesni „Sindikato“ planai? Ar kito studijinio albumo reikės laukti tradicinius 4-6 metus? Kitais metais sueis 20 metų „Sindikato“ pirmajam albumui „Tavo sielos vagiz”, 2021 m. – 20 metų stogą nunešusiam albumui „Gatvės lyga“. Ar atiduosite duoklę Jo Didenybei Miestui?
Donciavas: Na, mes ką tik per du metus išleidom 2 albumus. Jeigu priskaičiuotume „Dogmos“ albumą, tai per 3 metus – tris albumus. Energija ir minčių srautai nėra begaliniai. Tam, kad išspinduliuotume energiją, ją pradžioje turime sugerti. Kada ateis ta stadija, kai jau norėsis kažką sukurti, sunku nuspėt. Nelabai mes taikomės į amžiaus akcentus. 20 metų ar mažiau…? Nežinau. Kai neturi, ką pasakyt, geriau patylėt. Todėl neprognozuojame, kas gali nutikti 2021 m. Kai susikaups medžiagos ar emocijų, tada jas ir paleisim.
Kastetas: Nežinau ir aš. Dabar visos mintys kitur. Apie naujus įrašus dar nesikalbėjome. Tikiu, kad mes neišeisime atostogų ir tikrai kažką darysime ir kursime. Nors, tiesą sakant, kartais atrodo, kad norėtųsi pasiimti kokį pusmetį atostogų. Bet žinau, kad jau po savaitės ar dviejų, rašysiu draugams: chebra, gal susibėgam, a? Gal kokį repuką įrašom, gal kur kokį mažą koncertuką? (šypsosi)
AČIŪ UŽ POKALBĮ.
______
Pernai Siemens arenoje vykusio grupės koncerto apžvalgą skaitykite ČIA
Andrius Mamontovas – kultinė figūra mūsų šalies muzikos (ir teatro) scenoje. Savo diskografijoje jis turi 14 solinių ir 9 drauge su jau nebeegzistuojančia grupe „Foje” išleistus albumus, šūsnį įvairiausių apdovanojimų ir vis dar neblėstančią fanų meilę.
Šiemet penkiasdešimtmetį atšventęs atlikėjas Lietuvoje surengs du didžiulius koncertus. Tai bus jubiliejiniai „AM50” pasirodymai didžiausiose šalies arenose Vilniuje ir Kaune. Bilietų į pasirodymą sostinėje jau praktiškai neliko, tirpsta paskutinieji ir į koncertą Kaune. Taigi, muzikantas, kaip ir anksčiau, gros sausakimšose šalies koncertų salėse.
Iki pirmojo „AM50” pasirodymo (Vilniuje) liko lygiai mėnuo. Šia proga muzikantas su grupe išvyko į Stokholmą surengti generalinę koncertų repeticiją Švedijoje gyvenantiems lietuviams. Prieš pat išskrisdamas į šią Skandinavijos šalį, susitikome vienoje sostinės kavinėje. Tradiciškai užsisakęs dvigubą espresso, Andrius pasakojo manoMUZIKAI apie artėjančius koncertus, gyvenimo refleksiją ir… dar šiemet pasirodysiantį naują albumą.
Šiemet atšventei penkiasdešimtmetį, bet panašu, kad sustoti neketini. Metų pabaigoje surengsi du itin didelius koncertus „AM50”, jau pasirodė vienas instrumentinis tavo albumas, kalbama, kad iki metų pabaigos tavo muzikos gerbėjai sulauks dar mažiausiai vieno. Iš kur toks produktyvumas?
Jei atvirai, yra paruošti dar du albumai (šypsosi). Turiu dar vieną neišleistą instrumentinį įrašą ir labai greitai pasirodysiantį kitaip skambančių mano senų dainų LP.
Tačiau negaliu sakyti, kad visa tai – tik šių metų darbas. Instrumentinius albumus kaupiau ir kūriau daug metų. Šiemet aš juos užbaigiau ir išleidžiu. Tiesiog jaučiu, kad ši muzika vienu ar kitu būdu būtent dabar turi pasiekti mano klausytoją.
Tačiau ne taip seniai sugalvojau įrašyti dar vieną albumą. Pradėjau jį kurti dar pernai bandydamas savo naują techniką. Ėmiau kurti savo senoms dainoms kitokį rūbą ir tas rūbas man patiko. Visa tai pavirto į devynių kūrinių albumą, kuriame bus galima rasti kitaip skambančias „Foje” dainas. Tai – seniausi mūsų grupės kūriniai, kurie buvo sukurti pirmaisiais „Foje” gyvavimo metais.
Taigi, šiemet tiesiog viskas taip sutapo. Kadangi metų pabaigoje ruošiuosi dviem dideliems koncertams, visus metus praktiškai nekoncertavau. Todėl turėjau laiko ne tik ruoštis koncertams, bet ir baigti neužbaigtus įrašus.
A. Mamontovas
Esi ne sykį minėjęs, kad kurdamas tokius kūrinius kaip „Kitoks pasaulis” tu juos savo mintyse girdėdavai ne tokius, kokie jie suskambėjo įrašuose. Ar naujas albumas įrašytas tokiu stiliumi, kokiu įrašei šiemet pristatytą naują „Kitokio pasaulio” versiją?
Tikrai taip. Albumas bus elektroninis.
Kodėl prireikė tiek laiko, kad jis išvystų dienos šviesą tik dabar?
Kartais būna tokių akimirkų, kurių metu atsisukę į praeitį mes reflektuojame tam tikrus dalykus. Tokiomis akimirkomis mes negalvojame apie tai, kas buvo, pavyzdžiui, prieš trejus metus. Tada mes galvojame apie tai, kas buvo prieš 30 metų. Nes tik nuėjęs tam tikrą kelią ir sukaupęs didelę patirtį gali padaryti tam tikras išvadas apie dabartį.
Į šį senų dainų naują įrašą aš žiūrėjau kaip į situaciją, kurioje dabartinis aš prodiusuoja aštuoniolikmetį „Foje” narį Andrių Mamontovą.
Be to, tais laikais techniškai įrašyti muziką taip, kaip galima dabar, buvo neįmanoma. Visų pirma, nebuvo reikiamų garsų (tokių, kokius dabar lengvai galime turėti savo kompiuteriuose). Neturėjome ir tinkamų instrumentų.
Mes visada norėjome groti labiau elektroninę muziką, tačiau tais laikais nusipirkti namą buvo pigiau nei sintezatorių. Lietuvoje brangų instrumentą tada turėjo retas muzikantas. Egzistavo keli tokie, kurie skolindavo instrumentus kitoms grupėms, o tos, užsidariusios studijoje, įrašinėdavo ir ieškodavo savo skambesio.
Dabar šie instrumentai yra prieinami. Dalį jų aš turiu fiziškai, kitą dalį – savo kompiuteryje.
Gal gali apie naują įrašą papasakoti daugiau – pavyzdžiui, kada jis pasirodys, kaip vadinsis ir kur jo bus galima ieškoti?
Kitą savaitę visi viską sužinos. Fizinė šio albumo laikmena tikrai egzistuos, o pats įrašas bus geras ir netikėtas – tai aš jums galiu pažadėti (šypsosi)
„Foje” apskritai teturi apie 70 dainų. 62 geriausios atsidūrė spotifajuje.
Kažkada vėliau, labai tikėtina, atsiras ir visos likusios.
Šiais laikais labai madinga rengti koncertus su orkestrais. Tau šiemet suėjo 50 metų, ar nesvarstei tokios galimybės? Ar apskritai yra tikimybė kada nors sulaukti scenoje kostiumu pasidabinusiu Andriaus Mamontovo, dainuojančio, akompanuojant orkestrui?
Aš manau, kad iki koncerto su orkestru atlikėjas turi priaugti. Tai yra visiškai kitokio formato pasirodymas. Tikiu, kad augu tokio pobūdžio koncerto link.
Jau ilgą laiką man kirba mintis atlikti savo kūrybą su orkestru. Tačiau, kaip ir sakiau, dar reikia laiko. Kita vertus, dabar orkestriniai pasirodymai yra kiek devalvuoti, nes labai daug grupių tai daro. Manęs neįtikina, kai labai jaunos grupės koncertuoja būtent taip. Manau, kad tai yra tam tikras atlikimo būdas, kurio link atlikėjas turi nueiti ganėtinai ilgą ir sudėtingą kelią.
Aš jam ruošiuosi. Tikiu, kad kažkuriuo metu aš šį kelią būsiu nuėjęs.
Iki tavo pirmojo iš dviejų šių metų „AM50” koncerto Vilniuje liko lygiai mėnuo. Bilietų į jį praktiškai nebėra, koncertuosi sausakimšoje „Siemens” arenoje. Bilietai į koncertą Kaune taip pat labai sparčiai tirpsta. Daugeliui tai – itin laukiami renginiai. Ko reikėtų tikėtis einant į šiuos koncertus?
Šiuose koncertuose labiausiai laukiu aš. Ir vienintelis dalykas, ko laukiu aš – tai žmonės. „AM50” – tai mano penkiasdešimto gimtadienio dovana (šypsosi).
O jei rimtai, tai aš visada labai noriu, kad iš koncerto žmonės išeitų laimingi. Tai – mano kaip kūrėjo ir atlikėjo pagrindinis tikslas.
Taigi, bus dainos, kurias žmonės pažįsta, žino ir mėgsta. Jos gyvuoja būtent todėl, kad jų klauso. Tai bus geriausių dainų rinkinys, kur didžioji dalis bus ta, kuri patinka visiems ir pora dainų, kurios patinka tik man (šypsosi).
O kurios šiuo atveju patinka tik tau?
Pavyzdžiui „Jeigu aš numirsiu”. Tiesa, žinau, kad ir Marijonui ji patinka (šypsosi)
Ar vis dar jaudiniesi lipdamas į sceną?
Manau, kad taip, tačiau to jaudulio jau nebepastebiu. Tačiau nuolat galvoju, ar pavyks vienas ar kitas sumanymas, ar įsijungs tai, kas turi įsijungti ir t.t.
Lipdamas į sceną aš visada mąstau apie tai, ką noriu pasakyti. Todėl užuot galvočiau apie jaudulį, visą dėmesį permetu būtent į šias detales. Einu į sceną todėl, kad noriu išreikšti jausmą ar pasakyti mintį, tad šis jaudulys tiesiog nebetrikdo.
Kadangi apie interviu informavome ir manoMUZIKOS skaitytojus, keli iš jų spėjo užduoti savo klausimus.
Arūnas: Ar nukritus Gedimino kalnui Lietuvos vyrus ištiks impotencijos problemos?
Palaukime kol jis nukris, tada ir žiūrėsim. Kažkaip spręsim tą problemą. Suprantu, kad klausiantįjį šis faktas neramina (juokiasi)
Danguolė: kaip penktas teisėjas dalyvauji X-Faktoriuje. Ko tikiesi iš šių dalyvių?
Tikiuosi laisvės. Tikiu, kad jie atras kažką naujo. Noriu padėti žmonėms rasti savo kryptį, todėl sieksiu, kad jie save įprasmintų kaip atlikėjai.
Mantas: Ar pats klausaisi savo senų „Foje” dainų ir ar jos vis dar kelia kažkokių prisiminimų bei emocijų?
Tai tas pats, kas vartyti seną fotografijų albumą. Parašytose dainose yra užfiksuota kažkokia to laiko būsena ar nuotaikos, kuriomis gyvenau. Nuotraukų albumo juk nevartai kasdien. Tai darai tik kartais.
Ta pati situacija ir su senomis dainomis. Tai – kaip senos nuotraukos.
Linas: Ar galėtum kiekvieną savo dainą iliustruoti savo fotografija?
Manau, kad taip. Fotografuodamas visada pasąmoningai galvoju apie tai, jog ši nuotrauka galėtų būti albumo viršelis.
Donatas: Tai ar garsas skamba tyloj, ar tyla garse?
(juokiasi) Tai yra velniškai gilus klausimas, į kurį aš vis dar neradau atsakymo. Bet labai ieškau (šypsosi). Ir jeigu klausiantysis turi atsakymą į šį klausimą, aš labai mielai jo versiją išklausyčiau.
Mantas J.: Ar dar dainuosi?
Kaip tik prisiminiau grupę vairas ir jos išleistą albumą „Vis dar krutam”.
Modestas: Kas tave įkvepia kurti muziką?
Tai- nesąmoningas procesas. Įsijungi kompiuterį arba paimi į rankas gitarą, o gal sėdi prie pianino, paspaudi kažkokią natą, tada ieškai kitos natos, kuri tiktų prie pirmos paspaustosios ir… ir taip negali sustoti.
Karolis: Kurios grupės koncertas paliko didžiausią įspūdį?
Teko matyti labai daug gerų koncertų.
Labai stiprų įspūdį paliko „Dead Can Dance” koncertas 2005-aisiais. Grupės vokalistės Lisos Gerrard balsas yra toks neįtikėtinas, kad atrodo, jog aplink virpa oras. Be jokių didelių šviesos efektų tu atsiduri kažkokioje virpančioje erdvėje. Tampi didžiulės muzikinės bangos dalimi. Muzikine prasme jų pasirodymas man – vienas įspūdingiausių iš visų kada nors matytų. Tai – net ne koncertas, o kažkoks pasakiškas patyrimas.
Labai patiko Peter Gabriel „Growing Up” turas. Mačiau jį 2002-aisiais Čikagoje. Ta apvali scena ir nuo lubų žemyn besiskleidžianti gėlė, nuostabi scenografija ir viską papuošianti jo muzika – nepamirštamos ir vis dar gyvos emocijos.
Ir tai tik pora pirmų į galvą šovusių koncertų. Tačiau iš tiesų jų buvo labai daug.
Lygiai taip pat labai patiko ir Valdo Slabados koncertas Vilniaus „Lango” klube. Tai buvo kažkas metafizinio senais gerais 1994-aisiais.
Liutauras. Kuri daina yra arčiausiai tavo širdies?
Ringtonas. Neabejotinai. Mano telefono melodija. Ir šį ringtoną aš esu pasidaręs pats.
Lietuvoje nėra tiek daug asmenybių, kurių vardą ištarus mintyse prabėgtų tokia galybė įvairių laikmečių akimirkų. Andrius Mamontovas, neabejotinai, yra vienas iš tų kelių… Filmas „Kažkas atsitiko”, „Roko maršai per Lietuvą”, legendinis 60 tūksančių žmonių stebimas liūdesio triumfas „Foje” išsiskyrimo koncerte, juodi marškinėliai su užrašu „Popsas užkniso juodai”, dešimtys apdovanojimų, iš kurių vienas nuo tilto išmestas į upę, „Hamletas”, socialinė veikla ir prevencinė kova su savižudybėmis. Tai – tik kelios akimirkos iš dešimčių. O gal ir iš šimtų ar tūkstančių su kuriomis ne vienai, ne dviem ir, ko gero, netgi ne trim kartoms asocijuosis kultinio Lietuvos kolektyvo „Foje” lyderis.
Atrodo, kad jis visada yra šalia. O kad tai tiesa suabejoti neleidžia jo muzikinis palikimas. Būtent muzika ir yra tai, kas leidžia jį vadinti šiandienos karaliumi.
Vieniems tapęs įkvėpimu, kitiems – kelrodžiu, o tretiems – tiesiog muzikiniu gyvenimo autoritetu Andrius Mamontovas šiandien turi kuo didžiuotis. Tačiau gimtadienių nešvenčiantis aktorius, prodiuseris ir, žinoma, atlikėjas, išlieka kuklus. „Net nesuprantu, kad man jau 50, todėl neturiu ką švęsti – tiesiog keliauju per gyvenimą”, – vakar LRT opus eteryje interviu sakė atlikėjas.
Kad ir kaip ten bebūtų, netgi jei jam gimtadienis atrodo bereikšmis, Lietuvoje yra šimtai tūkstančių, kurie galvoja kitaip. Mes – vieni iš jų.
Kažko naujo palinkėti nesugebėsime, o bambtelėti tradicinį „sveikatos, laimės ar naujų dainų” būtų pernelyg primityvu. Todėl sakom labai paprastai: klausom, žavimės ir visąlaik tikimės ir laukiame… Naujos muzikos ir to paties įkvėpimo, kuris jau tiek daug metų lydi mus ir tūkstančius taip pat besiklausančių.
Andriaus Mamontovo penkiasdešimtmečio proga manoMUZIKA pakalbino visą eilę daugeliui puikiai pažįstamu žmonių. Prašėme jų pasidalinti mintimis apie tai, kas jiems yra Andrius Mamontovas ir, žinoma, jo penkiasdešimtetis.
Taigi, čia – Andriaus bičiulių, pažįstamų ir nepažįstamų sveikinimai.
A. Kaušpėdas
Algirdas Kaušpėdas (Grupės „Antis” lyderis): Andriui Mamontovui tik 50 metų? Dar toks jaunas, o jau tiek darbų nuveikęs… Lietuvoje daugelis, tame tarpe ir aš, gyveno ir tebegyvena su Andriaus muzika. Todėl manau, kad Mamontovas yra tikras TAUTOS DAINIUS. Tokiu tapti retai kam pasiseka, bet juo tapus nėra kelio atgal ar į šoną.
Mielas Andriau, suprask, kad jau sau nebepriklausai – esi mūsų! Mes nebeįsivaizduojame gyvenimo be Tavo muzikos! Andriau, džiugink ir dainuok savo tautai dar 50 metų!”
I. Kofas
Igoris Kofas (grupės „Lemon Joy” lyderis): Mano sveikinimai Andriui iš visos širdies! Džiaugiuosi, kad jį pažįstu, džiaugiuosi, kad gimėme tą pačią dieną ir daugiau nei 20 metų šią dieną apsikeičiam sveikinimais. Mano paauglystė praėjo su „Foje” dainomis ir neslepsiu, kad būtent Andriaus dainos įkvėpė pradėti kurti lietuviškus tekstus, pamilti kalbos skambesį populiarioje muzikoje. Ir dar daug, daug už ką jam esu dėkingas. Šviesos ir meilės, gražių dainų ir nesibaigiančių ovacijų!
A. Tapinas
Andrius Tapinas (žurnalistas, rašytojas, „Laisvės TV” įkūrėjas): Andrius Mamontovas man yra personifikuota laisvė. Laisvė kalbėti, laisvė dainuoti. Nuo Sporto rūmų iki Vingio parko – tu visada žinojai, kur koncertuoja Andrius, ten renkasi laisvi žmonės. Taip buvo beveik prieš trisdešimt metų, taip yra ir dabar. Su gimtadieniu, Andriau!
G. Liaudanskas – Svaras
Gabrielius Liaudanskas – Svaras (grupės „G&G Sindikatas” narys): Pirmieji „G&G” gabalai buvo įrašyti Vilniaus plokštelių studijoje pas Andrių. Jis ne tik įvedė į muzikos pasaulį, jo žmoniškumas ir paprastumas suteikė tiek muzikinės, tiek žmogiškosios drąsos. Klausiau „Foje”, klausau ir Andriaus Mamontovo dainų. Man tai vienas kertinių Lietuvos tikrosios, išliekamąją vertę turinčios muzikos akmenų.
D.M. Nojus
Darius Mileris – Nojus (grupės „Airija” lyderis): Nuo pažinties prieš ketvirtį amžiaus, kuomet grupė Airija žengė pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje, Andrius mums buvo kaip vyresnysis brolis, į kurį lygiavomės ir kuriuo sekėme. Mes jau grojome apie du metus, ir visada atsimenu jo svarbų patarimą, kad jau laikas įrašyti pirmą albumą, jautėme, kad visada mus palaikė. Bendri turai ir koncertai mums buvo neįkainojama patirtis, patiko muzika, kūrybinės mintys ir koncertų energija. O grupės „Foje” fanų mintis „Foje – jėga, Airija – irgi” jau tapo metafora ir gero kūrybinio laiko testamentu. Šio kieto jubiliejaus proga linkiu vėl ir vėl save atrasti iš naujo, dainuoti žmonių gyvenimus, ganyti sielas ir skraidinti mintis į dar neatrastus kūrybos tolius.
V. Diawara
Viktoras Vee Diawara (Grupės „Skamp” narys, menų fabriko „LOFTAS” įkūrėjas): Iki šiol puikiai atsimenu pirmą mūsų susitikimą su Andriumi. Jis įvyko Gedimino prospekto Makdonalde. Kartu su Viliumi atėjome pasikalbėti apie naują Andriaus dainos „Nieko panašaus” versiją. Mums bekalbant prie Andriaus priėjo moteris, kuri pradėjo dėkoti jam už tai, kad jis nuo savižudybės išgelbėjo jos dukrą. Pasirodo, būtent Andriaus Mamontovo „Pabėgimas” ir kiti albumai paskatino jos dukrą pasirinkti gyvenimą. Tąkart supratau, kokią didelę galią turi muzika. Su gimtadieniu!
D. Ulvydas
Donatas Ulvydas (Kino režisierius): Visą gyvenimą, nuo pat vaikystės jis man buvo ir yra PIRMAS. Visomis prasmėmis. Pirmas turėjo hitą, pirmas turėjo fanų klubus, pirmas darė įspūdingus vaizdo klipus ir diktavo madą. Netgi pirmas ėmėsi ir nusifilmavo vaizdo klipą pats sau. Bent jau tikiu kad pirmas. Taip atsimenu. Tokios asociacijos apie jį. Kažkaip atrodo, kad jis pirmas ir arenas rinkti pradėjo soliniuose koncertuose, ir pirmas išmetė apdovanojimą. Man jis ir liks PIRMAS. Tas, pas kurį eina visa likusi muzikos industrija. Andriau, neabejoju kad išlaikysi pirmą poziciją ir toliau. Naujų Pirmų kartų tau!
A. Vėberis
Aras Vėberis (grupės „Naktinės personos” narys): Bičiulis, kolega, bendražygis ir mūsų krikštatėvis! Būtent Andrius „ištempė” Naktines Personas į dienos šviesą iš mokyklos palėpės į profesionalią įrašų studiją, kurioje mes padarėme pirmuosius savo profesionalius įrašus. Maža to, jis buvo ir mūsų pirmojo albumo prodiuseris. Ir ne mums vieniems jis davė impulsą toliau dirbti, kurti ir groti. Šviesk ir toliau, Andriau. Būk ir toliau įkvėpėjas. Tegul ir toliau daugelis į tave lygiuojasi. Didžiausi sveikinimai ir pagarba, bičiuli!
A. Rožickas
Andrius Rožickas (TV laidų vedėjas): Man Andrius Mamontovas yra labai ypatingas šviesulys. Aišku, ne saulė ir ne mėnulis. Ir ne koks nors dūminantis laimės žiburys, papelijjęs švyturys, ar žybsintis disco kamuolys… Ne ne. Jis maždaug toks, kaip Vilniaus televizijos bokštas. Toks pilkas, betoninis ir tuo pačiu labai šviesus ir vienintelis. Toks šviesą ne spinduliuojantis, o transliuojantis. Nes tu gali jo nematyt, gali būti net ne Vilniuje, bet vos tik apie jį pagalvoji – pasidaro kažkaip šviesiau. Ir dar labai oldskūliškai brangus. Nu grynai televizijos bokštas. Ir mano palinkėjimas jam: kad jubiliejaus proga Lietuva atsidėkodama A.M. už nuopelnus padovanotų jam tą bokštą.
M. Starkus
Martynas Starkus (TV ir radijo laidų vedėjas): Andriaus muzika buvo labai svarbi mūsų kartos pašėlusios jaunystės laikotarpiu. Jie buvo didžiausios žvaigždės. Nediskutuotinai. Tačiau populiarumo ir dainų ilgaamžiškumo tikrasis įrodymas yra tuomet, kai tavo kūrybos klauso ir vėliau, kiti, nauji jauni. O taip yra su Mamontovo muzika. Reiškia, tai nebuvo tik ano laiko mada. Man malonu, kad galiu Andriu vadinti savo bičiuliu. Aišku, jau daugybė metų praėjo, nuo to laiko, kai radijuje pasiurbčiodavome iš jo blizgančios gertuvės konjaką. Gero turėdavo. Ir jei jis tik vėl pasijus pasiruošęs – aš mielai prisijungčiau, bus ką prisiminti!
T. Augulis
Tomas Augulis (Atlikėjas): Sėdžiu ir galvoju, ką parašyti apie Andrių Mamontovą? Gal prisiminti tai, kad buvau jo koncerte 22-oje vidurinėje mokykloje? O gal kad kartu rašėm „Kalėdų naktį tylią” ir „Atsiduok Vilniui”? Turbūt, kad kažkada gėrėm kartu vyną ir rūkėm nerašysiu, nesolidu dabar kažkaip:-) Bet apie jo prodiusuotus kelis mano albumus „linksmaisiais 90-aisiais” ir ilgas muzikines diskusijas įrašų metu matyt turiu parašyti.
Ar esu AM fanas? Gal greičiau draugas. Jeigu ir AM galvoja taip pat – puiku. Su jubiliejum Drauge AM !!!
J. Morkūnas
Jogaila Morkūnas (Renginių organizatorius): Andrius visada turėjo paslaptį. Sėkmės paslaptį. Net ir pažinodamas daug metų, kiekvieną kartą bendraujant su juo imu nervintis. Gal todėl, kad jis turi paslaptį, o aš jos nežinau. Arba todėl, kad jis turi amžinos jaunystės geną, o aš nesupratu kodėl. O gal tik paslaptingi ir jauni yra talentingi? Arba atvirkščiai.
V. Stackevičius
Vaidas Stackevičius (muzikos vadybininkas, agentūros M.P.3. vadovas): Su Andrium artimiau susipažinti teko, kai 1999 metais pakviečiau jį su grupe „apšildyti“ Bryano Adamso koncertą Vilniuje. Dar po kiek laiko beveik penkerius metus teko padirbėti prie jo vadybos reikalų ir nors vėliau mūsų keliai išsiskyrė, tą bendrą laiką prisimenu su šiluma. Be abejonės, tai – žmogus, praturtinęs savimi lietuvišką populiariosios muzikos sceną, viena ryškiausių mūsų šalies muzikos asmenybių. Ir ne tik dainos jo gražios, bet ir nuotraukos, kaip sakoma – jei žmogus talentingas, tai visur. Didžiausi sveikinimai, Andriau, linkiu sėkmingų AM50 koncertų ir taip pat linkiu ateityje parašyti geriausią savo gyvenime dainą!
R. Jonaitis
Richardas Jonaitis (žurnalistas): Jei jam jau 50, tai ir mums, augusiems su „Foje”, tų metų vis daugyn ir daugyn. Man atrodo, kad A. Mamontovo ir „Foje” muzika įrašyta į mūsų šalies DNR ir yra tūkstančiai žmonių, kurie su viena ar kita daina gali susisieti savo svarbius gyvenimo įvykius, pirmą šokį su mylimąja, mokyklos diskotekas, ar kelionę su draugais, kažkam gitara grojant dainas „Kitoks pasaulis“ ar „Paskutinis traukinys“. Ačiū už muziką, maestro, ir sveikinu su gimtadieniu. Antra tiek!
I. Pociūnas
Ignas Pociūnas (projekto „Daddy Was A Milkman” lyderis): Turiu draugų, kurie tarsi gyvena savam pasauly, į kurį ne visus įsileidžia. Andriaus nepažįstu, bet man jis visuomet atrodė būtent toks, o į jo pasaulį galėjai užeiti tik per muziką. Su dideliu malonumu tą dariau ir prieš 20 metų, ir dabar. Praėjusią savaitę stebėdamas Robbie Wiliams nustebau kiek dar daug tuščios vietos mūsų Vingio parke. Tada susimąsčiau, kad paskutinis čia mano matytas koncertas ir buvo „FOJE“ legendinis baigiamasis „Vilnius.Kaunas.Klaipeda”. O jame dainavo ne 28, o arti 60.000 žmonių. Man tebuvo 17 metų, kai susispaudę netoli scenos kartu dainavom visas iki vienos dainas, o tą vienybės ir laisvės pojūtį prisiminsiu visada. Man pačiam kūryboje itin svarbūs tekstai, prie to neabejotinai prisidėjo Andriaus bei „Foje” muzika. Už tai ir esu dėkingas. Nuoširdžiai sveikindamas Andriui noriu palinkėti visuomet mokėti džiaugtis praeitimi, dabartimi, ir tuo kas dar laukia. Ir palikti tas datų prognozes nuošaly.
R. Šeškaitis
Rytis Šeškaitis (Muzikos fotografas): Kiekviena karta turi kažką, apie ką pagalvoję, džiaugiasi, jog būtent jiems teko garbė tai patirti. Sunku žodžiais apibūdinti reikšmę, kurią nešė ir vis dar neša Andriaus kūryba. Visi kažkada buvom jauni, ieškojom savęs, o tam sunkiam kely labai reikėdavo pakeleivių. Andriau, tu buvai ir vis dar esi juo daugeliui iš mūsų. Tu esi kažkas už tų žodžių ir muzikos, su kuo taip gera tapatintis, tavo kūryba kaskart padeda nukeliauti ten, kur taip lengva buvo svajoti. Tie skaičiai, panašu, yra tik lyg dainos numeracija albume, o esmė slepiasi visai kitur – muzikoje, žodžiuose, svajonėse. Ačiū tau už viską, ką per šiuos visus metus mums padovanojai. Linkiu sveikatos ir kūrybinio įkvėpimo!
S. Urbonavičius – Samas
Saulius Urbonavičius – Samas: You are the winner!!!. Sveikinu tapus tikrų vyrų!!!. 50 tai jau winerių amžius.!!!
D. Filmanavičiūtė
Dovilė Filmanavičiūtė – Miss Sheep: Andrius Mamontovas man yra bemiegės naktys studijų metais, su cigaretėmis ir kava, pirmosios nelaimingos meilės kančios, kartais krentančios žvaigždės, miestai Saulėje. Nenoriu skambėti banaliai, bet jis yra klasika ir muzikos vadovėliai. Andrius yra absoliučiai niekaip neištrinama mūsų istorijos dalis, amžinas vizionierius ir labai labai tvirta uola mūsų kultūroje. Man asmeniškai neįtikėtina, kad turiu galimybę stebėti jį, klausyti jo, įsikvėpti nuo jo minčių, darbų, kūrybos. Net jei ir iš toli, jis spinduliuoja ta puikia aura, kai atrodo, jog viskas labai arti. Su jubiliejum, Andriau!
R. Karpis
Rafailas Karpis (operos solistas): Pirma mano pažintis su Andriaus Mamontovo ir „Foje” kūryba įvyko 1990. Artimiausių šeimos bičiulių sūnus, beje, taip pat Rafikas, mane dešimčia metų jaunesnį vaikį dažnai pasiimdavo iš tėvų ir su visa savo “chebra” tai į Vingio parką nusivesdavo, tai į Trakus nusiveždavo. Kai grįždavom namo, vaizdas toks: kambarys išklijuotas “Led Zeppelin”, “Pink Floyd” ir berods “Deep Purple” plakatais, o skamba: “Pučia pučia jūrų vėjas, neša neša mano laivą….”
Netrukus pradėjau lankyti mokyklą, 18 vidurinę. Tiek “Foje”, tiek Andriaus populiarumas mūsų “šulioj”, visuomet buvo labai didelis ir klausantis dainų, visuomet atrodydavo, kad dalelė jų gimusi būtent mokyklos sienose ir tai padarydavo jas dar artimesnėmis, savesnėmis. “Foje” albumas “Kitoks pasaulis”, man, visuomet primena vaikystę – paauglystę ir Antakalnį.
Andriaus muziką labai vertinu už estetiškai švarų garsą bei harmoniją. Klausantis jos niekada nekyla klausimų ar tikrai taip turi būti, kiekvieno instrumento tembras visuomet atskleidžia jo gražiausias spalvas.
M. Melmanas
Maksas Melmanas (Grupės „Biplan” vokalistas): Kai mums buvo trylika ir kai matydavome Andrių scenoje – svajodavome būti tokie kaip jis. Berods 97-aisiais su Andriumi “Kablyje” grojome jo dainą “Vandenyje”. Tiesiog atsitiktinumo dėka vienam vakarui tapome jo muzikantais. Mus nunešė energija, kurią gavome iš publikos. Žinoma, ji buvo skirta Andriui, bet tąkart mums buvo nė motais. Ir šią energijos bangą mums iš publikos vėliau teko pajusti jau kaip grupei „Biplan”, mat Andrius trumpam, po “Foje” išsiskyrimo buvo tapęs gupės dalimi – jis, kaip klavišininkas dalyvavo mūsų albumo “Braškės” įrašuose. Ir tai yra nerealu. Ilgainiui su Andrium tapome gerais bičiuliais, todėl aš tuo labai didžiuojuosi. Andrius – tai žmogus, kuris, atrodo, scenoje yra visą amžinybę. Ir visą šią amžinybe jis turi tiek energijos, entuziazmo ir noro dirbti ne tik su savo, bet ir su kitų atlikėjų muzika… Tai neįtikėtina. Jis vertas gerpokai daugiau nei tik sveikinimų ar pagarbos. Su gimtadieniu, Andriau.
G. Kilčiauskienė
Giedrė Kilčiauskienė (Vokalistė): Andrius yra tas muzikantas, kuriam nėra svarbus laikmetis ar mados. Man labai priimtinas toks žanras, kai žmogus nebegali kalbėti ir ima dainuoti. Galima kiek tik nori užsiimto garso dizainu apipavidalinant dainą, tačiau jei nebus minties – viskas bus labai laikina. Andriaus dainos turi tvirtą stuburą – gerus tekstus. Linkiu įkvėpimo ir viso pasaulio laiko.
J. Didžiulis
Jurgis Didžiulis (Atlikėjas, prodiuseris, visuomenės veikėjas): Ne kiekvienas artistas gali pasigirti sėkmingai išlaikantis pastovią estetinę/filosofinę trajektoriją kelis dešimtmečius. Nepastebimai adaptuotis į aplinką be akivaizdaus mėtymosi yra galinga savybė, kuri leidžia Andrių lyginti su tvariu ir laikui nepavaldžiu akmeniu Lietuviškosios roko muzikos scenoje. Po 50 metu Mamontovas išlieka Mamontovu, ir, be jokių abejonių, po 100 metų išliks toks pat.
O. Sejev
Olegas Sejev (Grupės „Biplan” narys): Noriu prisijungti prie visų sveikintojų ir pasveikinti Andrių su garbiu jubiliejumi! Andrius mane visą laiką žavi savo kūrybingumu ir, rodos, niekada nesibaigsiančiu jaunatviškumu. Taip pat negali nežavėti jo požiūris į jaunus atlikėjus, ir jo pagalba jiems. Iki šiol kaip vaikas džiaugiuosi, jog jis prisijungė prie mūsų albumo „Braškės” įrašų. Tai buvo gera patirtis mums, jauniems muzikantams. Su gimtadieniu, Andriau! Nesibaigiančios kūrybos tau!
U. Skonsmanaitė
Ugnė Skonsmanaitė (TV laidų vedėja): Kas Andrius Mamontovas yra Lietuvai žinome visi, daugumai bent viena jo daina kažką reiškia ar primena. Man asmeniškai Andrius visada buvo pavyzdys, kad dirbant pramogų versle nebūtina veltis į geltonosios spaudos žaidimus, kad būtum savo srityje labiausiai mylimas ir gerbiamas. Ačiū, Andriau, kad tada pavežei į Eric Clapton – taip ir susipažinom. Ačiū ir už tai, kad visada galiu kreiptis, ar patarimo apie gyvenimą, ar apie tai, kokią šventyklą aplankyti Japonijoje. Linkiu Tau ramybės viduje ir šiek tiek chaoso gyvenime, kad nepasidarytų nuobodu. To the next 50!
T. Banišauskas
Tomas Banišauskas (portalo „Bored Panda” įkūrėjas ir vadovas): „Foje” ir A. Mamontovo kūryba mane žavėjo nuo pat vaikystės. Atrodė, kad kiekviena daina turi daugybę sluoksnių, o kiekvienas sakinys slėpė po paslaptį. Manau, kad Andrius yra labai kompleksiška asmenybė ir kiekvienas jo kūryboje gali atrasti dalelę savęs.
D. Razauskas
Domantas Razauskas (Atlikėjas): Būdamas liūdnas paauglys (ar būna kitokių?) iš seno šluotkočio ir paklodės gabalo gaminausi vėliavą. Mirkiau juodame guaše, vėliau baltais dažais ypač kruopščiai paišiau magišką ženklą apskritime. Nesu didelių koncertų, didelių scenų ar kilnių poelgių žmogus, nesu tas, kuris eitų minios priekyje nešinas vėliava, bet tąkart žengiant siūbuojančiu tiltu į Vingio parką kaip koks partizanas. Atsisveikinti su didele dalimi savęs. Dalimi, kuri neišvengiamai buvo pažymėta „Foje” vardu.
Andriaus dainų įtaką paaugliui, imančiam į rankas gitarą ir bandančiam kažką rimuoti yra sunku pervertinti. Tamsiu, niūriu ir buku metu buvo laikas, kai tos dainos galbūt išties gelbėjo nuo visiškos beprasmybės, rodė kelią. Aš negaliu meluoti, kad viskas, ką Andrius darė „Foje” laikais ir viskas, ką Andrius darė po to man nepaprastai artima. Ne. Ir taip, kai kas arčiau už odą – „Gali skambėti keistai”, „Kai perplauksi upę”, „Pabėgimas”, „Šiaurės naktis pusė penkių”. Net ir atsitraukus nuo asmeninio santykio – tai vieni kertinių albumų visų laikų Lietuvos muzikos istorijoje.
Bet man visada artimas buvo Andriaus priėjimas prie dainos, prie jos atlikimo, jo nepaliaujamas ėjimas tolyn neįstringant paveiksle tarp dulkių. O užvis svarbiausia yra tai, jog kai teko malonumas vos vos pabendrauti, tai pasitvirtino sena kaip Žemė aksioma – kertinė kiekvieno didžio (DJ) žmOgaus savybė yra Jumoro jausmas, saviironija. Andrius iš tų žmonių, kuriam net ir nesant artimam draugui norisi skambinti ir tiesiog pliurpti, nes smagu! Kartais atrodo sugalvojau kažkokią nesąmonę ir pasidalinsiu, bet tada sustabdo jausmas, kad tokių kaip aš, matyt, tūkstančiai. Palinkėti kažko labai ir nemoku. Rokenrolo pasaulyje sklando patarimas: „Turime susimąstyti, kokį pasaulį po mirties paliksime Keithui Richardsui”. Linkiu, kad kai Andriui bus dukart tiek, skiautakas vis dar stovėtų, o mes, jaunimėlis, juokautume „Kaži kokį pasaulį paliksime Andriui Mamontovui…” O mūsų anūkai, vis iš naujo atrandantis jo dainas, galvotų: nu nieko sau, šitoks senas, bet vis dar šešiolikmetis…
R. Širvinskas
Rimvydas Širvinskas (portalo „Makalius.lt” įkūrėjas ir vadovas): „Ir jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonių gali” – ši frazė man įsiminė dar vaikystėje. Tada supratau, kad reikia pakovoti tam, kad pasiekčiau savo svajonę. Kol kas viskas puikiai pavyksta. Ačiū už motyvaciją, Andriau!
V. Paukštytė-Skorė
Vaida Paukštytė – Skorė (A. Mamontovo gerbėjų klubo prezidentė): Andriaus kūryba man yra kelionės, draugai, nuotykiai, juokas ir tiesiog laimė. Nešk visiems laimę ir toliau! Su gimtadieniu!
Kazimieras Likša
Kazimieras Likša (Atlikėjas): Andrius Mamontovas buvo tas žmogus, kuris leido man patikėti savimi ir savo sugebėjimais kurti muziką. Dar iki šiol išeinu į sceną su jo išsakyta mintimi, kad nesvarbu kaip viskas gali būti beviltiška, visada yra bent vienas žmogus, kuriam yra verta atsiduoti 100%.
Po 15 metų pertraukos atsikūrusi roko grupė „The Stone Roses” pateko į Jungtinės Karalystės roko muzikos istoriją: bilietai į kolektyvo atsikūrimo koncertus birželio mėnesį buvo parduoti per rekordiškai trumpą laiką.
2 Kultinės Mančesterio roko grupės atsikūrimo koncertai gimtajame mieste buvo numatyti ateinančių metų birželio 29 ir 30 dienomis, tačiau į juos bilietai buvo išpirkti per 14 minučių, todėl „The Stone Roses” buvo priversti savo grafiką papildyti dar vienu – birželio 31 dienos pasirodymu. Visi 220 tūkstančių bilietų į po penkiolikos metų pertraukos atsikuriančio kolektyvo pasirodymus buvo išpirkti per 68 minutes.
Grupė, kurią sudaro 6 solinius albumus iki šiol išleidęs kolektyvo lyderis Ianas Brownas, gitaristas Johnas Squire’as, bosistas Mani ir būgnininkas Reni, prisipažino jau pradėjusi repetuoti. Beje, specialioje praėjusią savaitę surengtoje spaudos konferencijoje „The Stone Roses” lyderis atskleidė, jog kolektyvas ketina surengti turą ne tik savo gimtajame mieste, bet ir leistis į pasaulines gastroles, kurių metu koncertuose apsilankę žmonės išgirs ir visiškai naujus grupės kūrinius.
manoMUZIKA.lt primena, kad legendinė Mančesterio grupė (išleidusi, beje, viso labo du studijinius albumus), išsiskyrė dar 1996 metais. Nuo to laiko iki dabar kolektyvo lyderis Ianas Brownas įrašė 6 studijinius, 1 remiksų ir tris rinktinius albumus.
Atlikus apklausą paaiškėjo, kad Mančesteris – muzikos mylėtojams yra geriausia vieta gyventi Didžiojoje Britanijoje.
Apklausoje, kurią atliko Jungtinės Karalystės autorinių teisių saugotojų asociacija „PRS for Music„, buvo apklauti 3000 respondentų. Paklausti, ar turi pakankamai vietinių gyvų pasirodymų savo gyvenamojoje vietoje, net 77 % apklaustųjų Mančesteryje atsakė teigiamai.
„Vietiniai atlikėjų koncertai yra puiki proga susirinkti bendruomenėms ir įvertinti vietos talentus. Mančesteris visuomet turėjo pretenzijų tapti Didžiosios Britanijos muzikos sostine. Panašu, kad ši apklausa tai tik dar labiau išryškino. Beje, kai kuriems miestams, pamačius šios apklausos rezultatus reikėtų tikrai stipriai „pasitempti”. – kalbėjo „PRS for Music” atstovas spaudai Barney Hooper’is.
Apklausos duomenimis, po Mančesterio rikiuojasi Niukastlas, Notingemas, Lankašyras ir Londonas.
Atlikus apklausą paaiškėjo, kad Mančesteris – muzikos mylėtojams yra geriausia vieta gyventi Didžiojoje Britanijoje.