Šiandien R&B/soul atlikėja, dainų autorė, muzikantė ir prodiuserė Macy Gray paskelbė pirmąsias savo turo „On How Life Is 25th Anniversary Tour“ datas. Oficialiai skelbiama, kad gastrolės neaplenkė ir Lietuvos – talentingoji dainininkė Macy Gray surengs koncertą LVSO koncertų salėje, birželio 4 d. Atlikėjos gerbėjai turės ypatingą progą išgirsti unikalų jos balsą ir paminėti net 25-erių metų debiutinio albumo „On How Life“ sukaktį.
Macy Gray išgarsėjo visame pasaulyje 1999 m., kai jos hitas „I Try“ tapo vienu perkamiausių singlų, pelnė „Grammy“ apdovanojimą ir pavertė ją tarptautine žvaigžde. Per daugiau nei du dešimtmečius ji išleido dešimt studijinių albumų, bendradarbiavo su tokiais muzikos grandais kaip „Erykah Badu“, „OutKast“, „Ariana Grande“, „Carlos Santana“ ir daugeliu kitų.
Bilietus į Macy Gray koncertą visose „Bilietai.lt“ kasose ir internete www.bilietai.lt bus galima įsigyti nuo šio penktadienio (vasario 7 d.) 10:00 val. ryto. Diena anksčiau, nuo ketvirtadienio, 10:00 val. ryto įsigyti bilietus į renginį galės ir „Live Nation Lietuva“ klubo nariai.
Brukline susikūręs projektas “Naturally 7” Europoje tapo žinomas tada, kai Paryžiaus metro sudainavo Philo Collinso dainos “In the Air Tonight” koverį. Epizodas akimirksniu pakerėjo muzikos mylėtojų širdis ir apskriejo dešimtis milijonų A Capella muzikos žanro mylėtojų.
Grupė susikūrė 1999-aisiais Brukline. Tąkart tai buvo noras kartu įprasminti savo meilę muzikai. Ne ilgai trukus tai tapo jų pagrindine gyvenimo veikla ir vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Grupė išmaišė visa pasaulį, surengė šimtus koncertų, leidosi į bendras gastroles su Michael’u Buble, surengė pasirodymus su “Coldplay”, įrašė bendras dainas su Vokietijos fenomenu Xavier Naidoo ir muzikos genijumi Quincy Jonesu ir tapo neatsiejama A Capella padangės dalimi.
Savo diskografijoje grupė turi 12 albumų. Paskutinė plokštelė “Naturally7@theMovies” pasirodė visai neseniai. Čia kolektyvo gerbėjai gali atrasti puikiai pažįstamas įvarių kino filmų garso takeliuose sukurtas dainas. Tiesa, vienas esminis skirtumas vis dėlto čia yra. Kaip ir visa “Naturally 7” atliekama muzika, taip ir ši atliekama vien tik balsais.
„Naturally 7“ pasirodymai – tai neįtikėtina muzikinė kelionė, kurioje supranti, kad balso galimybės – neribotos. Pasitelkdami vienintelį instrumentą, savo balsą, „Naturally 7“ atlikėjai kuria įvairių žanrų muziką, o jų pasirodymuose girdimi instrumentai (nesvarbu ar tai bus gitara, ar saksofonas, ar sintezatoriai) kuriami tik vokaliniu būdu.
Jau šį trečiadienį septynetas iš Bruklino surengs išskirtinį pasirodymą festivalio “Midsummer Vilnius” lankytojams. Valdovų rūmų kiemas porai valandų taps A Capella muzikos meka, kurioje skambės pačios gražiausios grupės dainos. Tai neabejotinai taps vienu svarbiausių šio festivalio muzikiniu vasaros akcentu.
Likus keliom dienom iki pasirodymo sostinėje, manoMUZIKA trumpai šnektelėjo su grupe, kuri šiuo metu keliauja po Europą.
Pirmą kartą Lietuvoje lankėtės kiek daugiau nei prieš dešimtmetį. Kokius prisiminimus apie mūsų šalį nešiojatės iki šiol?
Visų pirma, puikiai atsimename, kad visi buvo labai draugiški. Mus netgi pasikvietė į prpivatų barbeque vakarėlį, kuriame buvo labai smagu. Prisimename ir tai, kad važiuodami iš Rygos pamatėme kokia įvairialypė yra Lietuva – nuo laukų, kuriuose dirbo ūkininkai, iki itin modernaus ir novatoriško Vilniaus.
Visgi tąsyk Vilniuje praleidote nedaug laiko, mat koncertavote Kaune. Trečiadienio koncertas – pirmasis jūsų pasirodymas sostinėje. Ką žinote apie Vilnių ir kokie jūsų lūkesčiai mūsų miestui?
Vienas dalykas, kurį tikrai žinome apie Vilnių, tai faktas, kad jūs turite labai gerą krepšinio komandą. O mums tai svarbu, nes visi grupės nariai yra užkietėję krepšinio fanai (šypsosi).
Na o kalbant apie lūkesčius, mes visada siekiame išmokti kažką naujo apie žmones. Jie kiekvienoje šalyje yra labai skirtingi… Taigi, visada norime atrasti ir patirti kažką gražaus ir unikalaus. Net neabejojame, kad Vilniuje mums tai tikrai pavyks.
„Naturally 7“ Niujorke susikūrė dar 1999-aisiais. Grupės sudėtis ne kartą kito. Kas dar pasikeitė per tuos 25-erius metus? Ar galite palyginti šiandieninę grupę su ta, kuri žengė pirmuosius žingsnius dar prieš ketvirtį amžiaus?
Tiesą sakant, metams bėgant mes vis geriau išmokstame pamoką, kaip iš tiesų būti grupe. Tai ateina su patirtimi ir mokymusi iš savo klaidų. Tampame vis didesni profesionalai ir niekada nenustojame augti ir tobulėti – tai yra kertinis grupės principas.
A Capella žanras turi itin gilias tradicijas JAV. Tačiau Europoje jis nėra toks populiarus kaip jūsų gimtinėje. Ar tai jaučiate savo pasirodymų metu? Kuo apskritai skiriasi jūsų koncertai JAV ir senajame žemyne?
Tiesą sakant, mums kaip atlikėjams, didelio skirtumo (kur koncertuoti) tikrai nėra. Ko gero taip yra todėl, kad pats A Capella žanras yra labai įvairialypis. Taigi, muzikos mylėtojai visame pasaulyje pakimba ant šio žanro kabliuko ir nori jo klausytis. Mes tai vadiname tiesiog „vokaliniu žaidimu“.
Visgi, ar turite vietą, kurioje koncertuoti jums patinka labiausiai. Na, pavyzdžiui, Japonijoje žmonės taip pat pamišę dėl A Capella muzikos. Ar galėtumėte įvardinti patį įsimintiniausią koncertą ir pasakyti, kas jums, kaip grupei, apskritai pasirodymą paverčia išskirtiniu?
Mums patinka visi žemynai, visos šalys. Jie, natūralu, turi ir privalumų, ir trūkumų. Todėl kalbėti apie vieną – patį pačiausią – pasirodymą taip pat būtų sudėtinga. Esame turėję neįtikėtinų pasirodymų įvairiuose pasaulio miestuose.
Koncertai ypatingais tampa tada, kai skirtingi dalykai nutinka jau paties pasirodymo metu. Būtent dėl to kiekvieną savo pasirodymą mes stengiamės paversti kitokiu, netikėtu, ypatingu.
Populiariausios ir mylimiausios Jūsų dainos yra kitų grupių ar autorių sukurti kūriniai (tokie kaip „Fix You“, „Feel it (in the air tonight)”, „More than words“). Visgi ką jūs patys labiausiai mėgstate – atlikti koverius ar originalias savo pačių dainas?
Mes turime tris kategorijas dainų. Pirmoji – koveriai, tokie kaip „Coldplay“ „Fix You“, grupės „Extreme“ daina „More than Words“ ir kiti. Antroji kategorija – originalios dainos („Wall of Sound“, „Another You“ ir t.t.). Trečioji – hibridai (arba pirmosios ir antrosios kategorijų miksas). Ir tai yra tokios kompozicijos kaip „Feel it (In the Air tonight), „Jericho”, „Galileo”. Ir mums, kaip grupei, visos šios kategorijos yra laba mielos.
Tačiau mums patiems daugiausia pasitenkinimo teikia atliekant originalias dainas. Bet nepaisant to, mėgstame viską, ką atliekame.
O ką girdėti šiuo metu labiausiai mėgsta jūsų publika? Ką labiausiai mėgstate dainuoti jūs patys?
Šiuo metu publikai labiausiai patinka mūsų kino filmų garso takelių programa, pavadinta „Naturally7@theMovies“. Jiems patinka Axel F, James‘o Bondo muzika, „Staying Alive”, Eminemo „Loose Yourself“ ir kita galybė kūrinių. Na o mums patiems… mes visada mėgaujamės atlikdami „Fix You“, Simon & Garfunkel dainų miksą, naują savo originalią dainą „Follow the Leader“ ir, žinoma, galybę kitų.
Iš kur semiatės įkvėpimo? Ar galėtumėte įvardinti atlikėją ar grupę, padariusią jums didžiausią įtaką?
Anksčiau semdavomės įkvėpimo iš daugybės atlikėjų. Tačiau dabar esame vieni patys sau. Jaučiame, kad esame savo kelyje, todėl patys brėžiame kur ir kaip turime eiti. Taip pat mes jau esame įkvėpmu kitiems atlikėjams ir grupėms, ir jie nori daryti tai, ką darome mes arba bent jau išgyventi tiek, kiek, kaip grupė, išgyvename mes. O kartu mes esame pakankamai ilgai – net 25 metus.
Tuomet papasakokite kokių atlikėjų klausotės?
Mes mėgstame tuos atlikėjus, kurie savo žanre galėtų būti vadinami tam tikrais pradininkais. Tad klausomės tokių atlikėjų kaip „Coldplay“, Kendrick Lamar, Bruno Mars, Lauryn Hill, The Jacksons, „Her“, Sting, „Take 6“, Bobby McFerrin, Jodeci, Rakim, ir dar visos galybės kitų
Na gerai, ir pabaigai – paskutinis klausimas. Ko festivalio „Midsummer Vilnius“ lankytojai gali tikėtis iš jūsų pasirodymo?
Tikėkitės netikėtumo ir pasiruoškite kelionei, kurios, mes esame tikri, jūs neužmiršite ilgai. Taigi, labai laukiame susitikimo su jumis, todėl sakome: susitiksime jau netrukus
Apie Giedrę Kilčiauskienę rašyti yra lygiai taip pat lengva kaip ir sunku. Ji yra ta muzikos figūra, su kuria mano kartos žmonės žengė į pilnametystę ir be kurios (bent jau tuometinė Vilniaus paauglių karta) neįsivaizduoja savo kasdienybės.
„Pabandyk“, „Gera mylėtis“, „Muzika“ – tai tik kelios kultinėmis mano amžiaus žmonių gretose tapusios dainos, be kurių sunku įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos muzikos pasaulį. Ir tai yra priežastis, dėl kurios apie Giedrę kalbėti lengva.
Priežastys, dėl kurių apie ją kalbėti sunku yra kelios. Visų pirma, ji yra žmogus, kuris scenoje sukasi jau daug metų. Visų antra, Giedrės „muzikiniame portfelyje“ yra tiek daug nuostabių projektų, kad kiekvienam iš jų būtų galima skirti išsamius istorinius straipsnius. Visi tie projektai – labai skirtingi, turintys kitas spalvas, kiek kitokį muzikinį polėkį ir žanrą.
Bet… Bet čia ir vėl grįžtame prie teiginio, kodėl apie Giedrę kalbėti yra lengva. Be išimties visus projektus, į kuriuos ji įdeda širdį ir sielą, vienija keli terminai. Viskas, prie ko prisiliečia atlikėja, yra MUZIKALU. TIKRA. PROFESIONALU. ĮDOMU. NAUJA.
Ir visiškai nesvarbu ar kalbame apie kutlinę „Empti“, ar apie nuostabų polėkį turėjusius „Pieno lazerius“, ar apie šiuo metu Lietuvoje itin mylimą ir klausomą Giedrės solinę kūrybą. Pora eilučių aukščiau įvardyti žodžiai galioja visiems jiems be išimties.
Giedrės pasirodymas (nuotr. Katažyna Polubinska)
Šį trečiadienį (birželio 12 d.) sostinės Mokytojų namų kiemelyje įsikūrusioje „Vasaros terasoje“ Giedrė Kilčiauskienė pristatė naują albumą „Kiaurai sielas“. Tai jau ketvirta studijinė muzikantės solinė plokštelė. Kartu, tai įrašas, kuris pasirodo praėjus porai metų nuo paskutinio nuostabaus jos albumo „Dykumos ir gatvės“.
Naujasis įrašas – dar viena išskirtinė muzikinė pasaka visiems muzikos mylėtojams. Muzikos žanrų ir nuotaikų įvairovė – sunkiai nusakoma. Ir tas gražus albumo nenuspėjamumas klausytoją priverčia perklausyti albumą nuo pirmos iki paskutinės dainos (be jokios galimybės tiesiog spustelėti mygtuką „next“). Plokštelėje „Kiaurai sielas“ galima rasti visko – ypatingai jautrių ir trapių, ašarą spaudžančių garsų (dainos „Rytoj“, „Buvo pražuvo“); Roisyn Murphy kūrybą primenančią (ir publiką ištaškiusią) „Išdalinau“, Giedrės gerbėjų jau spėtas pamėgti „Tą naktį grojo Tomas Boo“, „Trečia para“ ar „Aš normaliai“, tru stepo ritmu prisodrintą „Daugiau niekuomet“ ar rimtu šokių aikštelių himnu pretenduojančią tapti titulinę albumo dainą.
Albumas įvairus, daugiasluoksnis, įdomus ir nenuspėjamas.
Toks buvo ir Giedrės pasirodymas. Naujas ir dar mažai girdėtas dainas keitė populiarieji Giedrės kūriniai. Koncerto pabaigoje muzikantė prisipažino, kad sudėlioti koncerto setlistą jai padėjo klausomiausių jos dainų sąrašas spotify platformoje. Ir vis dėlto, reikia pripažinti, kad net ir naujas Giedrės Kilčiauskienės albumo dainas publika sutiko ne ką mažiau šiltai nei seniai pažįstamus kūrinius.
Žinoma, paskutinės pasirodymo dainos ištaškė galutinai. Koncerto pabaigai Giedrė pasirinko kultines „Empti“ dainas „Gera Mylėtis“ ir „Pabandyk“, bei „Pieno Lazerių“ hitą „Dėmesio“. Atrodė, kad jeigu virš mokytojų namų kiemelio būtų egzistavęs stogas, jis tikrai kilnotųsi.
Giedrės pasirodymas (nuotr. Katažyna Polubinska)
Kartu tai buvo nuostabus šio tūkstantmečio pradžios flashbackas, kuomet minioje žmonių jautiesi visiškai savas, nes šalia tavęs esantys tavo kartos atstovai, lygiai taip pat kaip ir tu, visas tas paauglystės dainas traukia mintinai. Kitaip tariant, „kaip senais gerais laikais…“.
Manau, kad publika yra dar vienas faktorius, kuriuo Giedrė galėtų ir turėtų didžiuotis. Ji pasiekė tašką savo muzikinėje karjeroje, kuriame galima drąsiai teigti, kad jos auditorija augo kartu su ja ir jos muzika – nesvarbu, ar tai būtų kultinė „Empti“, ar dabartinė jos solinė karjera. Toli gražu ne kiekvienas atlikėjas gali pasigirti tokia lojalia, brandžia ir, kartu, drauge augusia publika.
Beje, smagu buvo ir tai, kad toje pačioje minioje buvo nemažai jaunosios kartos atstovų. Tai yra pats geriausias įrodymas, kad Giedrės muzika – it pasakiškas desertas – sujungia visas kartas. Ko gero tai ir yra didysis muzikos tikslas – būti išgirstai, būti pamėgtai ir būti klausomai.
Akivaizdu, kad Giedrė turi užtikrintą vietą mūsų šalies muzikos istorijoje. Akivaizdu dar ir tai, kad jos muzikiniai sparnai dar nėra išskleisti iki galo, mat jos (ir jos komandos) kūrybinis potencialas kartais atrodo tiesiog neišsemiamas. Todėl kiekvienas jos albumas – tai ne tik didžiulis džiaugsmas sielai, bet ir kartu postūmis dar labiau laukti kitų, naujų jos kūrybos vaisių.
Ir netgi nepaisant to, kad pasirodyme Vilniuje aš neišgirdau savo mėgstamiausios Giedrės dainos („Šventos ramybės uostas“), kuri, manau, yra apskritai viena gražiausių pastarojo dešimtmečio dainų Lietuvoje, akivaizdu, kad jos muzika yra ta, kuri tikrai laisvai praeina kiaurai sielas.
Ir tai yra pats didžiausias džiaugsmas kiekvienam muziką mylinčiam žmogui.
Skaičiuojame likusias dienas iki fenomenaliojo Jacobo Collier pasirodymo sostinės kalnų parke ir geriame visą naują muziką, kuria tik jis dalinasi.
Praėjusią savaitę muzikantas surengė koncertą Los Andžele. Čia įsikūrusiame „The Greek Theater” J. Collier be savo dainų atliko ir legendinią Simon & Garfunkel kompoziciją „Bridge Over Trouble Water”. Tiesa, tai jis padarė ne vienas. Drauge su britu ant scenos lipo kultinis R&B atlikėjas John Legend ir dainininkė Tori Kelly.
Nuostabi, netikėta, subtili, o kartu ir labai muzikali šios dainos versija – visų jūsų dėmesiui.
Tai, apie ką patyliukais jau daug metų svajojo Lietuvos melomanai, panašu, taps realybe. Į Vilnių atvyksta ir čia koncertą surengs muzikos genijus Jacob Collier. Muzikanto pasirodymas sostinės Kalnų parke įvyks liepos 20 dieną.
Jacobas Collier yra vienas geriausių savo žanre, turi labai daug talentų, rimtų draugų, nuosavą įrašų kompaniją, yra puikus multi-instrumentalistas ir labai šviesus artistas. Už jo nugaros – didžiulė leidykla „Interscope“ ir pats Quincy Jonesas. Jacobo muzikinė karjera yra tikra sėkmės istorija.
Beje, jo koncertai – tikra muzikinė pasaka. Tai, ką jis daro su publika, kaip ją įtraukia į savo pasirodymus, yra neįtikėtinai subtilu, muzikalu ir stebuklinga
Koncerte sostinėje muzikantas pristatys savo naują albumą „Djesse Vol.4”. Plokštelė bus išleista vasario 29 dieną.
Nežinantiems, kas yra Jacob Collier, nedidelis žvilgnis į dalį jo muzikos ir gyvų pasirodymų.
Vienas svarbiausių muzikinių įvykių Skandinavijos šalyse – Geteborge vykstantis festivalis „Way Out West”.
Muzikos fiestoje, kuri praūžė šį savaitgalį, pagrindinėmis žvaigždėmis tapo neseniai naują albumą „The Ballad Of Darren” išleidusi grupė „Blur„.
Siūlome peržiūrėti keturias čia skambėjusias Damono Albarno grupės dainas – naująsias „The Narcissist” bei „Goodbye Albert” ir visiems puikiai pažįstamas „Country House” ir „Parklife”.
Beje, prieš kelias savaites „Blur” surengė du didžiausius grupės istorijoje koncertus Londono „Wembley” stadione. Šių koncertų apžvalgą rasite ČIA.
Savaitgalį koncertu Osle savo turo „Memento Mori“ Europos dalį užbaigė britų legendos „Depeche Mode“. Šimtai ir tūkstančiai lietuvių traukė į šios grupės koncertus Varšuvoje, Prahoje, Londone, tačiau, ko gero, daugiausia jų susirinko į Taliną. Estijos sostinė netikėtai tapo priešpaskutine šios dalies depešų turo stotele, nes po kelių dienų Helsinkyje turėjęs vykti koncertas buvo atšauktas dėl nepalankių oro sąlygų.
Kai 1998-ais pirmą kartą pamačiau DM, nesitikėjau, kad po 25-erių metų stebėsiu jau 10-ą jų koncertą. Bet štai mes čia, Talino Dainų slėnyje (Lauluväljak). Išpuolė puiki vasaros diena, termometro stulpelis rodė visai neestiškus 31 laipsnį karščio. Dainų slėnyje susirinko minios klausytojų iš įvairių šalių. Apie 40 tūkstančių žiūrovų tapo, tikėtina, didžiausio „Depeche Mode“ koncerto Baltijos šalyse dalyviais. Ankstesnį kartą depešai Estijoje lankėsi 2006 metais.
Vakarą pradėjo grupė „HOPE“ (kaip patys save pristato, jei „Portishead“ šiuo metu susikurtų Berlyne) su įdomiu ir depresyviu pasirodymu, tačiau ir su pusvalandžio pavėlavimu. Atitinkamai vėliau prasidėjo ir DM pasirodymas. Pradėjo lėtai ir sunkiai su „My Cosmos Is Mine“. Antrasis sekė „Wagging Tongue“ taip pat iš naujojo albumo. Pirmąsias rankas į viršų pakėlė devyniasdešimtųjų hitai „Walking in My Shoes“ ir „It’s No Good“, o per „In Your Room“ depešų muzika jau skleidėsi visomis gražiausiomis spalvomis ir publika įsisiūbavo.
Foto Liudas Zakarevičius
Ankstesnį kartą grupę teko matyti 2018-ais metais Vilniuje, tuometinėje „Siemens“ arenoje. Negalima būtų teigti, kad muzikantai suseno. Dave’as Gahanas (61) – lankstus ir plastiškas kaip niekada. Toks pats puikus frontmenas, kokį jį ir prisimename. Nepasakyčiau, kad būtų pasikeitęs ir Martinas Gore’as (62) – ramus, kuklus, išlaikytas. Ko scenoje trūko, tai pernai mirusio grupės klavišininko Andy Fletcherio, kuriam grupė dedikavo ir savo pastarąjį albumą „Memento Mori“, ir koncerto metu atidavė pagarbą per kūrinį „World in My Eyes“.
Iš naujojo albumo, kuris pranoko gerbėjų ir kritikų lūkesčius, grupė atliko net penkis kūrinius. Be jau paminėtų skambėjo didžiausias albumo hitas „Ghosts Again“, gražusis „Speak to Me“ ir gilus „Soul with Me“. Dar būčiau pageidavęs nebent „Caroline’s Monkey“, bet puikiai pasitenkinom ir šiomis dainomis. Iš senesnio katalogo grupė labiausiai duoklę atidavė albumams „Violator“ (4 kūriniai), „Songs of Faith and Devotion“ ir „Playing the Angel“ (po 3).
Penkioliktas depešų studijinis albumas „Memento Mori“ žymėjo ilgiausią tarpą tarp grupės albumų visoje diskografijoje (nieko keisto – pandemija ir bendražygio netektis). Ankstesnis „Spirit“ buvo išleistas 2017 metais. Nei iš jo, nei iš 2013-ųjų „Delta Machine“ grupė turo koncertuose nieko negrojo. Naujausias kūrinys, neskaitant „Memento Mori“ dainų, buvo 2010-ųjų albumo „Sounds of the Universe“ singlas „Wrong“.
Foto Liudas Zakarevičius
Depešams publikos gali pavydėti bet kuris atlikėjas. Įsitraukusi, lojali, supratinga ir labai palaikanti. Besivadovaujanti principu – už DM koncertą gali būti geriau nebent du DM koncertai. Grupė nepasididžiuoja ir dosniai dalina žiūrovams savo hitus. Pagrindinę koncerto dalį pabaigė kūriniais „Stripped“, „John the Revelator“ ir žymiuoju „Enjoy the Silence“.
Biso pradžia buvo bene didžiausia intriga besidomintiems šios grupės koncertų programa, nes prieš Taliną jie rinkdavosi „Waiting for the Night“ arba „Condemnation“. Taline nuskambėjo pirmasis pasirinkimas, o visą koncertą vainikavo nemirtingi „Just Can’t Get Enough“, „Never Let Me Down Again“ ir „Personal Jesus“.
Rašyti apie „Depeche Mode“ koncertą kažkuria prasme yra nedėkingas užsiėmimas, cituojant pačią grupę – „words are very unnecessary“. Nes lankantis pas juos nebe pirmą kartą ir taip puikiai žinai, ką gausi. Krūvą hitų, vaizdo projekcijas, kokius du kūrinius sudainuos Martinas Gore’as, per „Never Let Me Down Again“ linguos rankų jūra, o „Enjoy the Silence“ ir „Personal Jesus“ kartu dainuos visa publika.
Taip buvo ir šį kartą. Ir taip, „everything counts in large amounts“ – didžioji dalis žmonių ne pirmą ir ne antrą kartą lankėsi šios grupės koncerte (šių eilučių autorius pažįsta žmonių ir daugiau kartų už jį mačiusių depešus). Tačiau DM koncertai yra tarsi klasiokų susitikimas „where everything’s ours for a few hours“. Ir taip, Andy Fletcherio netektis visiems priminė, kad „precious and fragile things need special handling“.
Papildomo šarmo kelionei suteikė tai, kad Talinas tą depešišką savaitgalį buvo pavirtęs stipriai lietuvišku miestu. Koncerte arba mieste teko sutikti Beną Aleksandravičių, Jessicą Shy, Kazimierą Likšą, „lemon joy“ bosistą Vainių Šimukėną, taip pat Vilniaus merą Valdą Benkunską… Garsiau prakalbęs lietuviškai tuoj pat galėdavai išgirsti ką nors atsiliepiant mūsų gimtąja kalba.
Foto Martynas Bakans
Daug dėmesio savaitgalį sulaukė ir nuo 1999 metų Taline veikiantis „DM Baar“, kuriame du kartus – 2001 ir 2006 metais – lankėsi ir pati grupė. Kitą dieną po koncerto užsukęs pažiūrėti ar baras tebestovi nenuneštas gerbėjų antplūdžio, pamačiau ten jau besibūriuojančius žmones su vakarykščio koncerto atributika, laukiančius, kol baras atsidarys.
Sugroję europinę turo dalį depešai kiek pailsės ir jau rugsėjį pratęs gastroles Šiaurės Amerikoje (Meksikoje, JAV, Kanadoje). Į Europą su koncertais grupė sugrįš sausį, kai vėl suplanuoti pasirodymai Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Vengrijoje. Be jokios abejonės, minios tautiečių vėl rinksis patogiausią kelionės kryptį pamatyti šią grupę nepaisant to, kad tai vėl bus tas pats turas. Nes už DM koncertą gali būti geriau nebent du DM koncertai.
Kai 1998-ais pirmą kartą pamačiau DM, nesitikėjau, kad po 25-erių metų stebėsiu jau 10-ą jų koncertą. Visi turai nuo 1998 metų „The Singles Tour“ iki 2023 metų „Memento Mori Tour“. Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Nyderlanduose, Estijoje. Labai gali būti, kad kitais metais bus ir vienuoliktas kartas, lankantis pas Dave‘ą + Martiną, „Depeche Mode“. Nes jie yra ir to užtenka.
Kiek daugiau nei prieš savaitę Jungtinėse Amerikos Valtijose įvyko „Pitchfork” muzikos festivalis. Kasmet vykstančiame renginyje šiemet pasirodė dešimtys puikiai pažįstamų atlikėjų. Tačiau tikra vyšnia ant torto tapo Viskonsino kolektyvas „Bon Iver„, užbaigęs visą savaitgalį trukusią muzikos fiestą.
Neilgai trukus „Bon Iver” pasirodymas „Pitchfork” festivalyje pasiekė ir interneto platybes. Todėl nieko nelaukdami dalinamės juo su jumis.
Beveik pusantros valandos trukmės koncerte grupės gerbėjai išgirs „Bon Iver” muziką nuo pirmojo iki paskutiniojo albumo. Čia rasite ir tokius Justino Vernono sukurtus kūrinius kaip „Lump Sum” ar „Skinny Love”, ir jau visiškai naujai suskambusius „Hey Ma” ar „33 God”
Lygiai prieš 30 metų (na gerai, precizikos vardan – prieš 30 metų ir 2 mėnesius) “Blur” išleido savo studijinį albumą “Modern Life is Rubbish” ir ilgam laikui pakeitė britiško rokenrolo pasaulį. Ilgalaikė “kova” su “Oasis dėl karalystės britpopo soste, nuolatinis klausimas “kas geresnis?” ir tvirta vieta muzikos istorijos puslapiuose Damono Albarno kolektyvui leido įsitvirtinti kaip tam tikriems britpopo stabams, be kurių kartų kartos neįsivaizduos šio žanro.
Kalbėti apie “Blur” egzistenciją, ko gero, nėra prasmės, mat tie, kurie domisi šios grupės kūryba, ją ir taip žino pakankamai neblogai. Blurai taikėsi, Blurai skyrėsi, Blurai skelbė apie iširimą, po to – vėl apie atsikūrimą. Sakysite, labai panašu, kaip ir “Oasis”? Nė velnio. Skirtumas tas, kad Damonas Albarnas ir Grahamas Coxonas taip niekada ir nebuvo susipykę. Todėl lyginti juos su brolių Gallagherių kovomis būtų toli gražu neteisinga.
Šiemet “Blur” paskelbė apie atsikūrimą ir naują albumą, kuris dienos šviesą turi išvysti po 8 metų pertraukos. Paskutinį savo įrašą – taip pat puikią plokštelę “Magic Whip”, iš kurios “Wembley” stadione taip ir nebuvo sugrota nei viena daina – hito “Song 2” kūrėjai išleido dar 2015 metais.
Taigi, liudyti šios istorinės ir kultinės grupės pasirodymo teko skristi į jų namų areną – Londone įsikūrusį legendinį futbolo stadioną. Tiesa, šiam pasirodymui buvo iškilusi ganėtinai reali grėsmė – praėjusios savaitės viduryje “Blurai” atšaukė savo koncertą viename iš Prancūzijos festivalių, kai grupės būgnininkas Dave‘as Rontree susižeidė koją. Be jokios abejonės, pasirodymas “Wembley” stadione turėjo tapti jų pagrindiniu atsikūrimo koncertu, tad britai stengėsi “apsidrausti”. Juolab, kad bilietus į pirmąjį jų koncertą Londone pakvaišusių gerbėjų minia išgraibstė per… 10 minučių. Taip, 70 tūkstančių bilietų per 10 minučių skamba kaip neįtikėtinas pasiekimas. Todėl Damonui ir co. neliko nieko kaip tik skelbti antrą koncertą kitą dieną – sekmadienį. Stebėtis, ko gero, nereikia, mat labai neilgai trukus ties koncerto žyma taip pat atsirado ženkliukas “sold out”.
Taip jau nutiko, kad pabuvojome abiejuose koncertuose ir tiesiog negalėjome nepasidalinti tuo, ką ten išgyvenome.
Pirmasis vakaras
“You’re properly mad, you lot, for sticking with us for so long. Why?” („Jūs tikrai kvaištelėję, taip ilgai likote kartu su mumis. Kodėl?”) – klausia Damon Albarn pirmojo vakaro Vemblio stadione pabaigoje. Ką tik sugroję dviejų valandų setą 90-ies tūkstančių miniai, „Blur“ nariai akivaizdžiai susijaudinę. Tai didžiausias koncertas jų karjeroje, ir šį išbandymą grupė atlaikė dešimtukui. O rytoj dar laukė pakartojimas.
Bet apie viską nuo pradžių…
Publika įsielektrinusi, pakibusi laukime. Pirmąjį vakarą „Blur“ pasikvietė net tris apšildančias grupes: įdomų, bet iki Vemblio dar turintį paaugti duetą „Jockstrap“, piktuosius „Sleaford Mods” bei pernai Mercury apdovanojimui nominuotą Rebeccą Lucy Taylor – „Self Esteem“, kuriai pasitikėjimo pridavė ir scenos gilumoje pakabinti užrašai su fraze „Don’t Fuck Up The Blur Gig“.
Tačiau akivaizdu, kad labiausiai šio koncerto laukė patys „Blur“ nariai – apie tai, kad šio pasirodymo jie laukė visą savo gyvenimą atvirai prisipažino ir pats jų lyderis. Šios dvi naktys Vemblio stadione grupei labai svarbios. Tai tarsi skolos grąžinimas – ir kartu patvirtinimas, kad nepaisant to, kad nuo jų debiutinio albumo išleidimo prabėgo daugiau nei trys dešimtmečiai, jie vis dar tokie pat aktualūs, tokie pat šmaikštūs, ir tokie pat mylimi.
Ir net negalėdamas išlaikyti rimto veido ilgiau nei porai sekundžių, D. Albarnas vis tiek leidžia suprasti, kokia ypatinga yra jam ši naktis, ir ši vieta. Trumpai nutraukdamas savo grupės pasirodymą, jis prašo publikos pamąstyti apie Vemblio stadiono istoriją, grupes, kurios yra čia grojusios, prisiminti Live Aid koncertą ir pagerbti Fredžio Merkurio genijų. Ir to maža – atgaivinę nuo 1994-ųjų negrotą instrumentinį kūrinį „Lot 105“, jie priverčia visą minią skanduoti „Webley! Wembley!”.
Emocijos liejasi per kraštus, kol grupė žongliruoja kūriniais. Pradėję nuo visiškai šviežiai išleisto „St Charles Square“, jie akimirksniu priverčia publiką šokti. Priverčia? Nieko čia nereikia versti! Per akivaizdžiai minios lauktą „Tracy Jacks“ D. Albarnas jau neria į minią, toliau seka „Beetlebum“, nuostabiai emocinga „Under the Westaway“, o ar galite bent įsivaizduoti, kas vyko pasigirdus pirmiesiems „Country House“, atliktos kartu su iš palapinės išnyrusiu aktoriumi Philu Danielsu, ar kiek vėliau, per „Parklife“?
Tiek D. Albarn, tiek kiti grupės nariai šią naktį akivaizdžiai linksminasi. Jie ką tik įrodė, kad tam, kad sugrotų ypatingą koncertą, jiems nereikia nei ypatingų vaizdinių priemonių (jų, žinoma, buvo, bet gana minimalistinės ir labai skoningos), nei ypatingų efektų, nei kviestinių svečių, nei kostiumų. Svečių, tiesa, irgi buvo – atliekant dainą „Tender“ prie grupės scenoje prisijungė London Community Gospel Choir nariai, na, o už ypatingą kostiumą šį kartą D. Albarnui tarnavo specialiai šio koncerto proga atkurtas „Fila“ treningiukas – lygiai toks pat, kokį devėdamas jis nusifilmavo klipe dainai „Girls & Boys“. „Tai nuostabus jausmas, kažką pamesti ir, visos kompanijos pastangomis, tai atgauti” – kalbėjo jis. „Bet ką jūs suprantat…”
Suprantam, suprantam. Nes lygiai taip pat jautėmės „pametę“ „Blur“ ir netikėtai, šio koncerto metu, juos atgavę. Nesunešiojamus. Ilgam.
Antrasis vakaras
“Sutikau tave kai man buvo 12, o tau 13 metų. Tai yra beprotiška” – po pirmosios dainos atlikimo ilgamečiam grupės gitaristui Grahamui Coxanui ištarė “Blur” lyderis Damonas Albarnas. Simboliška, bet britiško rokenrolo kultas koncerto atidarymui pasirinko savo naujausią dainą “St. Charles Square”. Tiems, kurie nežino, galime priminti, jog jau po nepilnų dviejų savaičių – liepos 21 dieną pasirodys kolektyvo naujausias albumas “The Ballad Of Darren”. Tai bus devintoji studijinė “Blur” plokštelė, kuri muzikos kritikų Jungtinėje Karalystėje jau dabar pelnytai vadinama laukiamiausiu šių metų albumu.
Po naujo kūrinio sekė šūsnis senienų – nuo “Popscene” iki publiką iš proto vedusio “Coffee and TV”. Tarp dainų britpopo ikona nenustojo bendrauti su publika – lipo į ją, sveikino ne tik vietinius britus, bet ir gausybę iš tolimų pasaulio šalių atvykusių žmonių – nuo Argentinos iki Filipinų, nuo Vokietijos iki Kolumbijos. Šalia mūsų taip pat stovėjo visiškas internacionalas – airiai, iš Kalifornijos atvykę amerikiečiai, Olandai. Beje, minioje taip pat buvo iškilusi ir Estijos vėliava, į kurią D. Albarnas akimirksniu sureagavo ištardamas “Hello Estonia”! Susižvalgėme su bičiuliu ir vieningai apgailestavome, kad neturėjome kartu pasiėmę Lietuvos Trispalvės.
Daina keitė dainą, o minia, regis buvo tokia įsielektrinusi, gaudydama kiekvieną Damono Albarno žodį, kad nuotaiką 90 tūkstančių “Blur” mylėtojų gretose net apsakyti buvo sunku. Turbūt nereikia pasakoti ir to, kad didžioji dalis grupės gerbėjų viską dainavo kartu.
Ypatingas momentas nutiko tada, kai grupė sugrojo savo hitą “Coffee and TV”. “Blur” lyderis Damonas Albarnas sėdo prie klavišinių ir pradėjo groti 2012 metais įrašytą dainą “Under the Westway”. Wembley stadione įsižiebė tūkstančiai švieselių, o emocija, regis, pasiekė patį aukščiausią tašką. Pasibaigus dainai, kuri buvo sutikta milžiniškomis ovacijomis, grupės lyderis nesulaikė ašarų… Net kelis kartus nusisukusi nuo minios, ši kultinė muzikos ikona tiesiog ištarė paprastus žodžius: “atisprašau, bet aš vis dar netikiu, kad tai, kas vyksta šiandien, yra realybė”.
Apskritai kalbėti apie Damono Albarno elgesį scenoje būtų galima rašant atskirą straipsnį. Apibūdinti jį vien tik žodžiais “atsipūtęs”, “nuoširdus”, “charizmatiškas” ar “išskirtinis” būtų per maža. Nuolatinis susižavėjimas publika, mėgavimasis buvimu ant scenos, puikus atlikimas (taip taip, buvo kalbančių, kad jis – “ne formoje”) šį “Blur” koncertą pavertė neįtikėtinai muzikaliu, žavingu, užburiančiu ir įkvepiančiu renginiu. Jeigu rokenrole ant scenos gali egzistuoti nuoširdumas, persipinantis su fantastišku humoro jausmu, tai, patikėkite, “Blur” lyderis turi visa tai. Ir dar daugiau…
Apskritai buvo nuostabu matyti pasakišką grupės susigrojimą, mėgavimąsi buvimu vienoje scenoje, nuostabų tarpusavio ryšį. “Blur” gitaristas (ir kartu vienas svarbiausių grupės narių) Grahamas Coxonas taip pat labai dažnai buvo dėmesio centre taip tik įrodydamas, kad grupė, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, nėra vien tik Damono suburtas darinys.
Antrasis “Blur” pasirodymas “Wembley” stadione vyko sekmadienį. Todėl grupė negalėjo nepagroti savo dainos “Sunday Sunday” iš to paties 1993-ųjų albumo “Modern Life is Rubbish”. Prieš tai miniai priminęs, kad rytoj pirmadienis ir greičiausiai didžiajai daliai čia esančių žmonių reikės į darbą, jis čia pat pridėjo “But we don’t give a f@ck about Monday, do we?”
O tada prasidėjo visų kultinių “Blur” kūrinių eilė. Nuo “Country House” ar “Parklife” (kurią padėjo atlikti iš cirko palapinės išlipęs britų aktorius Philas Danielsas”) iki iš proto minią išvedusios“Song 2” ir pagrindinę dalį užbaigusios “This is Low”.
Bisui sugrįžę Blurai atliko dar šešias dainas, tarp kurių drauge su Londono gospelio choru sudainuotas “Tender”, pasakiškai gražus naujas britų kūrinys “Narcissist” ir koncerto pabaigai itin tikęs 1995-ųjų “Universal”.
“Blur” visada buvo spalvinga ir kartu neprognozuojama grupė, tačiau šįkart, be didžiulės stadiono meilės virš jo kabojo tik du disko kamuoliai. Ir to visiškai pakako, nes nereikėjo nei blizgučių, nei ypatingų šviesų. Visą vakarą dominavo muzika. O tiek hitų ir kultinių “Blur” dainų viename renginyje turbūt neįmanoma išgirsti niekur kitur. Publika gavo absoliučiai viską, dėl ko ši grupė yra dievinama jau daugiau nei 30 metų.
Klausant jų niekaip neapleido nuojauta, kad “Blur” iki šiol išlieka vienu didžiausių savo laikmečio reiškiniu britiško roko istorijoje, neabejotinai turintys išskirtinę vietą muzikos istorijos lobynuose. Tai buvo išskirtinis muzikos triumfas, kuriame buvo sumaišyta viskas – grupės išskirtinumas, publikos energija ir polėkis, Damono Albarno fenomenalumas ir neįtikėtina, puikiai pažįstama muzika.
Nepriekaištingas svajonių setlistas ir tikrą ekstazę išgyvenusi minia – geriausias įrodymas, kad “Blurai” Wemblio stadione yra viena geriausių muzikinių patirčių, kuri tik gali nutikti muziką dievinančio žmogaus gyvenime.
Straipsnio autoriai – Evelina Bondar ir Liudas Zakarevičius
Įspėjame: šis video – toli gražu, ne pačios geriausios kokybės. Tačiau kai jį pamatėme, supratome, kad juo nepasidalinti tiesiog negalime.
Mėgstame ne tik muziką. Dieviname tenisą. Ir kai „Coldplay” koncerte Ciuriche drauge su grupe netikėtai ant scenos pamatėme JĮ, vos netekome amo.
Taigi, vienai trumpai dainai super grupės pasirodymo Šveicarijoje metu ant scenos kartu su grupe grojo TENISO KARALIUS (taip taip, Djokovičiaus ar Nadalio gerbėjai pasilaikykite savo nuomonę sau) Rogeris Federeris!
Matto Berningerio kolektyvas „The National” Lietuvoje turi daugybę gerbėjų. Didžioji dalis senojo žemyno gyventojų juos atrasti pradėjo nuo akimirkos, kai amerikiečiai pakeitė leiblą, tapo „4AD” globotiniais ir išleido nuostabų albumą „High Violet”. Tai įvyko dar 2010-aisiais.
Apskritai per savo karjerą „The National” jau yra išleidusi 9 studijines plokšteles. Paskutinioji – „First Two Pages Of Frankenstein” dienos šviesą išvydo jau šių metų balandžio pabaigoje.
Kol kas hito „Bloodbuzz Ohio” kūrėjai koncertuoja anapus Atlanto. Rugsėjį jie persikels į Europą ir čia surengs savo pasirodymus.
Jeigu jų pasiilgote ir norite pamatyti, kaip Mattas ir kompanija skamba dabar – turime jums nuostabų pasiūlymą – „The National” koncertą Bearsvilio teatre. Nuostabus pasirodymas – pusantros valandos trukmės muzikinėje hipnozėje su naujomis ir senomis, puikiai pažįstamomis dainomis.
Ateinančių metų vasarą pasitiksime neįtikėtinai muzikaliai – Lietuvos sostinėje pasirodymą surengs nuostabus Prancūzijos kolektyvas „M83“. Grupės pasirodymas įvyks birželio 8 dieną Lukiškių kalėjime.
„M83” susikūrė Antibuose 1999-aisiais. Iki šiol Anthony Gonzalezo projektas išleido 8 studijinius albumus. Turbūt nė nereikia sakyti, kad didžioji jų dalis sulaukė nemenkos kritikų meilės.
„M83” albumai buvo nominuoti įvairiems apdovanojimams, jų muzika skambėjo ne viename kino filme, o jų kūryba subūrė milijonus elektroninės muzikos širdžių.
Beje, manoMUZIKA yra parengusi išskirtinį interviu su projekto lyderiu Anthony Gonzalezu. Visą interviu skaitykite ČIA.
Pirmuosius bilietus į šį itin laukiamą koncertą galėsite įsigyti jau rytoj (lapkričio 22 dieną). Bilietais prekiauja bilietai.lt
Nuo tos sekundės, kai 2017-aisiais dienos šviesą išvydo jo dainos „Elegy” ir „Into the Ether”, Leifas Vollebekkas mums tapo ne tik šventu muzikiniu atradimu, bet ir labai dažnu kasdienybės muzikiniu palydovu.
Švelnus ir trapusis Kanados lyrikas nuo tų metų padovanojo du nuostabius albumus – 2017-ųjų „Twin Solitude” ir po dviejų metų sekusiu „New Ways”. Nuo 2019-ųjų jis išleido viso labo vieną (bet kokio grožio!!!) dainą „Long Blue Light”.
Šiandien, pagaliau, atėjo metas dar vienam naujam kūriniui. Vėlgi – labai lyriškam, švelniam, trapiam ir svajingam. Tokiam, prie kokio jo kūrybinių vaisių sodo ir esame įpratę. Tokiam, dėl kurio Leifą pastaruosius keletą metų daugiau nei mylime. TIesa, visiškai nauja dainos pavadinti negalime. Nauju galime vadinti jo atlikimą, mat kūrinys (kurį galima atrasti albume „New Ways”) šįkart yra atliktas gyvai.
Taigi, jūsų dėmesiui – „I’m Not Your Lover”. Naujai suskambęs kūrinys ir kartu su juo pasirodęs dainos video klipas.
Neseniai išleidę savo naują albumą „Music of the Spheres”, grupės „Coldplay” vyrukai po truputėli pradeda savo pasirodymų virtinę.
Spalio viduryje Londone išskirtinio britų pop grupės pasirodymo metu vienas pagrindinių (o kartu ir netikėtų) svečių buvo Edas Sheeranas. Drauge su juo „Coldplay” atliko savo kultinę 2005-ųjų metų dainą „Fix You”.
Pasirodymai, kuomet tūkstančiai žmonių dainuoja kartu, mums vis dar praktiškai užmirštos akimirkos… Galimybė paskęsti minioje, kurioje tuos tūkstančius vienija vienintelė gija – meilė ant scenos grojančiam muzikantui – yra pasakiškas, nepamirštamas, su niekuo nepalyginamas nuostsabus jausmas.
Viena iš tų vietų, kurioje vėl norėtume tai patirti – tai Čikagoje vykstantis festivalis „Lollapalooza”. Kodėl būtent ten? Ko gero, šis video atsakys į šį klausimą.
Savaitgalį praūžusioje muzikos fiestoje – vienas pagrindinių šventės pasirodymų, grupės „Foo Fighters” koncertas. Koncertas, kuriame per dvi valandas buvo žymiausi Dave’o Grohlo ir grupės kūriniai („The Pretender”, „My Hero”, „Best Of You”, „Everlong” ir kiti.)
manoMUZIKOS itin mylimas Sauliaus Baradinsko projektas „Sapiens Music” šandien „priglaudė” Tautvydą Gaudiešių, šalies melomanams geriau pažįstamą kaip „FC Baseball” (anksčiau „junior a”).
Čia Tautvydas atliko savo naujausią dainą „Gyvenimas”.
Vos vakar rašėme apie tai, kad Justinas Vernonas naujajame „Bon Iver” albume ir vėl sujungs pajėgas su Taylor Swift.
Ankstyvą šios dienos rytą Taylor Swift pasidalino bendra su Justinu Vernonu atlikta daina „Exile”. Tiksliau, jos gyvu atlikimu, kuris bus įtrauktas į jos koncertinį-dokumentinį filmą „Folklore: The Long Pond Studio Sessions”.
Kūrinys „Exile”, kuriame pianinu groja „The National” narys Aaronas Dessneris, buvo įtrauktas į praėjusių metų Taylor Swift albumą „Folklore”
Asociacija „AGATA” drauge su Lietuvos atlikėjais ir toliau neleidžia šalies melomanams liūdėti. Visi žinome, kad vienas gražiausių „Knygų mugės” akcentų – muzikos salė – vieta, kurioje galime susipažinti ir pabendrauti šalies muzikos atlikėjais, įsigyti jų muzikos ir išgirsti jų gyvus pasirodymus.
Kadangi pandemija išbraukė „Muzikos salę” (kaip, beje, ir visą knygų mugę) iš šių metų renginių sąrašo, „AGATA” nusprendė bent jau muzikinius pasirodymus palikti „gyvus”.
Šįkart gyvų pasirodymų sesijoje apsilankė mūsų itin mylima šalies atlikėja Giedrė. Daugiau kaip pusvalandį trukusiame pasirodyme ji atliko 8 dainas. Dainų sąraše keli negirdėti kūriniai, mūsų itin mėgstama kompozicija „Šventos ramybės uostas”, jau pažįstamos jos dainos „Dykuma”, „Gatvės”, „Užgis iki vestuvių” ir „Kiek buvome verti” bei pasakiška (dar su Pieno Lazeriais sukurta) baladė „4 milimetrai”.
Dainininkei ir tekstų kūrėjai vis dar sunku patikėti, kad po tokios ilgos pauzės ji pagaliau įžengs į sceną: „Kol kas mano galvoje dar filtruojasi informacija. Kai susitikome repeticijoje buvo net keista, supratau, kaip labai pasiilgau grupės, kaip labai pasiilgau dainuoti savo muziką“, – sako GIEDRĖ.
Ar prisimenate tuos laikus prieš 15 metų, kuomet dar jaunas dubstep žanras buvo bene įdomiausias naujas muzikos stilius, kuriam laikui užkariavęs visas šokių aikšteles?
Dubstep’o pionierius ir inovatorius kviečia klausytojus į tuščia Londono „Royal Albert Hall” koncertų salę, kurioje sugrojo valandos ilgio pasirodymą, kupiną naujų kūrinių ir senų gerų perliukų. Pasirodymo metu „Skream” talkina vienas žymiausų dubstep žanro MC – Crazy D.
