Coldplay koncertas Antverpene (nuotr. Digg.be)

 Šių metų vasarą buvau sau pareiškusi: mano Kalėdos atėjo sulyg Morrissey koncertu….Visgi persgalvojau ir keičiu savo nuomonę: Morrisey koncertas buvo įžanga į Kalėdas, o tikrosios Kalėdos atėjo likus savaitei iki šios šventės, t.y. gruodžio 18 d. Tądien visai netikėtai kolegė pasiūlė bilietą į „Coldplay“ pasirodymą (beje, į jį visi  25 tūkstančiau bilietų buvo išparduoti dar prieš kelis mėnesius) …Tada bilieto nusipirkti nespėjau…

Į šį koncertą patekti norėjau dėl daugelio priežasčių, tačiau svarbiausia jų (be akivaizdžios priežasties, jog jų muzika man labai patinka) –  pagaliau išvysti kaip atrodo jų soliniai koncertai (mat iki šiol juos buvau mačiusi porą kartų ir abu – festivaliuose). Pirmasis kartas buvo fantastiškas, antrasis – pusėtinas, todėl labai troškau, kad jie reabilituotųsi mano akyse. Man to reikėjo, nes susitaikyti su mintimi, kad paskutinis „Coldplay“ koncertas man pasirodė nekoks, buvo pakankamai sunku…

Iš karto prisipažinsiu: Chrisas Martinas ir kompanija pateisino mano lūkesčius! Buvo daug geriau nei iki šiol juos mačiau ir girdėjau festivaliuose!  Ir, kas svarbiausia, buvo daug geriau, nei aš tikėjausi…

Bet apie viską nuo pradžių…

Pagaliau gavusi išsvajotąjį bilietą įžengiau į Antverpeno (Belgija) sporto rūmus, kur mus iš karto pasitiko darbuotojai, dalinantys keistas apyrankes. Paklausę kas čia ir ką su tuo ‘kažkuo’ reikia daryti, sužinojome kad tai – specialios grupės turui pagamintos apyrankės, veiksiančios tik koncerto metu.

Ką gi, užsidedu apyrankę ir žengiu į jau praktiškai užsipildžiusią salę. Iriamės scenos link, tačiau pasiekę arenos vidurį suprantame, kad ima gęsti šviesos. Į sceną žengia apšildanti atlikėja Emeli Sandé.

Jei atvirai, nebuvau nusiteikusi jos klausyti, nes tokio stiliaus muzika – ne mano skoniui,  tačiau turiu pasakyti, kad likau maloniai nustebinta. Dainininkės balsas skambėjo įspūdingai, o pritarianti grupė grojo puikiai. Viskas buvo gražu ir profesionalu. O dar labiau nustebino tai, kad vieną dainą ant scenos su ja padainuoti išėjo Professor Green. Iš pradžių buvo sunku suvokti, kaip vos pradedančiai atlikėjai, kuri yra „tik“ apšildanti muzikantė, vienai dainai pavyko atsivilioti visai neprastai muzikos pasaulyje pažįstamą Profesorių. Bet prisiminusi ką jie apšildo, savo mintyse ir vėl viską sudėliojau į vietas. Kas praleistų progą pasirodyti tokioje arenoje prieš tiek tūkstančių žmonių!?

Pasibaigus apšildančiajai daliai, visi nekantriai, karts nuo karto pasukiodami ant riešų tas mistiškąsias apyrankes, imame laukti „Coldplay“. Belaukdami apžiūrime koncerto areną: kabo 5 apskriti ekranai – vienas virš scenos ir po vieną kiekviename arenos kampe. Taip pat nužiūrime, kad palubėse kabo maišai balionų, o pati scena išpaišyta ryškiomis šviečiančiomis spalvomis (visai kaip „Mylo Xyloto“ albumo viršelyje).

Nejučiomis ima gęsti šviesos ir pasigirsta muzika… Su pirmais „Mylo Xyloto“ garsais įsižiebia ir mistiškosios mūsų apyrankės. PAGALIAU! „Mylo Xyloto“ pereina į „Hurts Like Heaven“, o aš nežinau kur žiūrėti ir ką daryti – žiūriu į savo ranką, žiūriu į tas kitas 24999 šviečiančias rankas ir pagaliau susivokiu, kad reikia žiūrėti į sceną ir į grupę. Pradžia – įspūdinga. Bet kuo toliau – tuo geriau. „Hurts Like Heaven” keičia vienas didžiausiu grupės hitų  – „Yellow“. Gęsta apyrankės ir ant mūsų galvų iš palubės pasipila jau anksčiau minėti balionai. Ir vėl dėmesys nukrypsta nuo scenos, nes visi siekia paliesti juos – kas atmušti, kas susprogdinti. Beje, nei vienas jų ir „neišgyvena“, o jiems sprogus, pasipila konfeti.

Coldplay koncertas Antverpene (nuotr. digg.be)

Prisimenu, kad dėmesį vėl  turiu nukreipti į sceną, kurioje pasigirsta pirmieji „In my place“ garsai. Tik susiruošiu per priedainį pritarti Chrisui Martinui, kai ir vėl žadą atima iš nežinia kur pasipilantis „drugelių“ (kaip tuo metu pasirodo, o vėliau išaiškėja, kad tai ir raidės, ir palmės, ir dar kažin kas) lietus, pasikartojantis ir kitų priedainių metu. Po šios dainos visi stovime padengti „drugeliais“, kuriuos nusirenku nuo savęs ir kažkodėl nusprendžiu prisikimšti jų į savo kišenes. Beje, tik tada, kai šios dainos pabaigoje pamatau mūsų link artėjančius Jonny Bucklandą ir Chrisą Martiną, suvokiu, kad stovime per kokius 10 metrų nuo B scenos (berods, taip vadinasi tas ilgas takelis į minią, besibaigiantis dideliu „X”).

Po „In My Place“ padėkojęs už tai, kad tiek daug žmonių nutarė paaukoti savo sekmadienio vakarą ir per kamščius atvyko jų paklausyti, ir atsiprašęs, jog nekalba nei flamiškai, nei prancūziškai, Chrisas sugrįžta prie naujojo albumo. Išgirstame „Major Minus“ (dainą, kuri, mano galva, nuskambėjo labai galingai). Tiesą sakant, ne tik ši daina, bet visas koncertas buvo labai galingas ir labai energingas. Visi jautė, jog „koldplėjai“ puikiai nusiteikę ir tai įrodė jų šiltas bendravimas ne tik tarpusavyje, bet ir su visa susirinkusia tūkstantine minia…

Po to sek šiek tiek ramesnės dainos. Pradžioje – „Lost!“, po jos – „The Scientist“. Pastarąją Chrisas Martinas pradeda žodžiais „Come up to Belgium, tell you I’m sorry…“ ir  sulaukia audringų publikos ovacijų. Turbūt nė nereikia sakyti, kad kūrinys skambėjo nuostabiai…

Toliau – dar gražiau: po „The Scientist” seka „Violet Hill“, o pirmąjį „Viva La Vida Or Death And All His Friends” singlą keičia „God Put A Smile Upon Your Face“, skambanti su tokiu energijos užtaisu, kad net sunku patikėti…

Po pastarsosios dainos užgęsta šviesos ir arenos viduryje  (ant taip vadinamosios B scenos) pamatome menkai apšviestas Willo Championo ir Chriso Martino figūras. Jiedu ypatingai tyliai ir ramiai pradeda groti „Up In Flames“, o beskambant šiai dainai prie jų prisijungia ir likę „Coldplay” nariai – Guy’us Berrymanas bei Jonny Bucklandas.

Toliau viskas vyksta kaip neįtiktiname sapne: Willas Championas prie pieanino pakeičia Chrisą ir Antverpeno publikai sudainuojamas liūdnasis „Us Against The World“. Ko gero netgi per liūdnas tokiai įsiaudrinusiai miniai.. Šio kūrinio metu grupės lyderis pareiškia užuojautą belgams dėl prieš kelias dienas Lieže įvykdyto sprogimo.

„Us Against The World” užbaigia  ramiąją dalį.

Po šios baladės grupė sugrįžta į pagrindinę sceną ir sugroja „Politik“ bei „Viva La Vida“ – dainą, pastaraisiais metais tapusią  jų vizitine kortele (mat būtent ją dainuojančius girdžiu „Coldplay“ gerbėjus tiek prieš , tiek per, tiek ir po koncertų). O tada ir vėl įsižiebia spalvotosios apyrankės, išgirstame „Charlie Brown“ ir Chrisui Martinui paliepus (ir, kaip toj pasakoj, mums panorėjus) visi šokinėjam į viršų. Po jos seka „Paradise“ ir „Coldplay“ trumpam palieka sceną.

Coldplay konertas Antverpene (nuotr. digg.be)

Sugrįžę atgal britai sugroja „Clocks“, kuri pabaigoje visiškai netikėtai „pereina” į legendinę Irvingo Berlino kalėdų giesmę „White Christmas“. Labai Kalėdiškai ir mielai nuskambėjęs „White Christmas” tampa „Fix You“ įžanga, o po paskutinių kūrinio žodžių „I will try to fix you…” Chrisas Martinas paklausia, ar turim laiko dar vienai dainai. Vėl įsižiebia apyrankės, nuskamba „Every Teardrop is a Waterfall“ ir … viskas. Koncertas baigiasi.

Nesvarbu, kad nuskambėjo beveik 20 dainų, nesvarbu, kad koncertas truko pusantros valandos. Vienareikšmiškai galiu pasakyti tik tiek, kad buvo velniškai maža. Pabaiga atėjo pasakiškai greitai…Visgi išėjusi iš arenos supratau, kad tokią didelę dozę pozityvo galima gauti nedažnai.

Todėl, kad ir ką muzikos kritikai, „coldplay” gerbėjai ir melomanai besakytų; kad ir kaip į šuns dienas dėtų „Mylo Xyloto”, aš beprotiškai džiaugiuosi, kad ten buvau ir juos mačiau… Iš koncerto išsinešiau ne tik geras emocijas ir plačią šypseną veide… Kelionę atgal į briuselį man palaikė pilnos kišenės „Coldplay“ drugelių:)

P.S. viršuje ir apačioje – megėjiška kamera užfiksuoti pirmieji ir paskutinieji šio „Coldplay” koncerto akordai