Pavement

Pavement

Pavement – Be The Hook

manoVIDEO

1999-aisi įrašytas „Terror Twilight” – gana sudėtingas albumas grupės „Pavement” diskografijoje. Po kelių nesėkmingų bandymų jį įrašyti, grupė pasikvietė pagalbą iš šalies – ta pagalba tapo su „Radiohead”, Beck’u, „R.E.M” ir kitais žinomiausiais muzikos pasaulio vardais dirbęs Nigel Godrich. Albumas gimė, tačiau nepraėjus nė metams, grupė išsiskirstė.

2010-aisiais grupės nariai, išleidę „best of” kompiliaciją „Quarantine the Past: The Best of Pavement”, trumpam atgaivino grupę ir netgi spėjo sugroti visai šalia, „Open’er” festivalyje. Antrasis grupės sugrįžimas buvo numatytas nelemtais 2020-aisiais, kuomet grupės pavadinimas pasirodė festivalio „Primavera Sound” afišoje. Festivalis dėl suprantamų priežasčių buvo nukeltas (dukart), ir neaišku, ir gerbėjai turės progą pamatyti „Pavement” ir šiemet.

Tačiau grupė paruošė jiems paguodos prizą – paskutiniojo albumo reissue, pavadintą „Terror Twilight: Farewell Horizontal” („Farewell Horizontal” buvo alternatyvus, tačiau grupės narių atmestas šio albumo pavadinimas). Šiame perleidime – net 4 LP plokštelės, 28 anksčiau negirdėti grupės kūriniai, demosai, repeticijų fragmentai, taip pat nuotraukos bei grupės narių ir prodiuserio Nigelo Godricho komentarai.

Šiandien kviečiame pasiklausyti vieno tokio anksčiau neišleisto kūrinio, „Be The Hook”. Albumas „Terror Twilight: Farewell Horizontal” pasirodys balandžio 8 dieną.

The Smashing Pumpkins – moliūgų laidotuvės

manoISTORIJA

 

„The Smashing Pumpkins“ (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Devintasis dvidešimtojo amžiaus dešimtmetis įėjo į muzikos istoriją kaip derlingiausia nepriklausomo roko muzikos era. Tuo pačiu tai buvo man daugiausiai įtakos padaręs laikmetis, suformavęs mano muzikinį skonį ir pavertęs mane tuo, kuo esu šiandien. Devintojo dešimtmečio alternatyva – muzika, pakeitusi mano požiūrį ne tik į pačią muziką, bet ir į madą bei meną apskritai. Neįsivaizduoju savęs be tokių grupių kaip „The Pixies“, „Pavement“, „Alice in Chains“, ar… „The Smashing Pumpkins“. Taipogi neįsivaizduoju nei vieno „geriausiųjų 90-ųjų albumų“ sąrašo be nuostabiojo „moliūgų“ darbo „Mellon Collie and the Infinite Sadness“. Tad galite įsivaizduoti mano pradinį džiaugsmą dėl galimybės pamatyti Billy Corganą ir visą jo kompaniją gyvai.

Visų pirma norėčiau bakstelėti pirštu į labai svarbų skirtumą. „The Smashing Pumpkins“, egzistuojantys šiandien, toli gražu nėra ta pati grupė, karaliavusi radijo stočių eteryje 95-aisiais. Jau senokai garsėjantis despotizmu plikagalvis grupės lyderis Billy Corganas dėl vidinių nesutarimų dar 2000-aisiais metais išardė šį daug žadėjusį ir anuomet jau penkis sėkmingus albumus įrašiusį kolektyvą.

Likusi „The Smashing Pumpkins“ dalis neliko tinginiauti. Bosistė Melissa Auf der Maur subūrė savo grupę ir iki šiol sėkmingai koncertuoja, o gitaristas Jamesas Iha tapo neatsiejama projekto „A Perfect Circle“ dalimi. Tik būgnininkas Jimmy Chamberlinas pasiliko ir pritapo naujajame Billy Corgano projekte „ZWAN“.

Kol kiti kolektyvo nariai gyveno savo muzikine vizija, Corganą kamavo depresija. Nei „ZWAN“, nei 2005-aisiais išleistas jo solinis albumas „TheFutureEmbrace“ nebuvo labai įdomūs. Rodės, kad ne po „The Smashing Pumpkins“ vėliava įrašyti Corgano kūriniai tiesiogiai pasmerkti nesėkmei. Neabejoju, kad jis senokai dvejojo, ar jo pasirinkimas taip anksti užbaigti geriausio savo projekto gyvenimą buvo gerai apgalvotas. Atsakymas į šį klausimą – 2007-aisiais išleistas agresyvus ir piktas „The Smashing Pumpkins“ albumas „Zeitgeist“ (nors jame iš senolių „moliūgų“ grojo tik Corganas ir Chamberlinas). Ankstesniųjų įrašų sėkmės pakartoti nepavyko, vis tik turiu pripažinti, kad tai buvo ženklus žingsnis į priekį.

Na, bet per daug neišsiplėsdamas grįšiu prie ilgai laukto „The Smashing Pumpkins“ koncerto „Terminal 5“ klube Niujorke.

Į „Terminal 5“ atvykstu kiek pavėlavęs – tiesiai į apšildančiųjų pavadinimu „LIGHT FM“ set‘o vidurį. Apšvietimas pritemdytas, scena žaižaruoja lazerių šviesa, o skambanti muzika – tarsi nužengusi iš „The Pixies“ albumo „Surfer Rosa“. Įspūdis maloniai puikus! Gaila, kad pusę jų pasirodymo praleidau, na bet ką jau padarysi…

„The Smashing Pumpkins“ (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Antrieji apšildantieji – aštuonių (o gal devynių, jei skaičiuoti scenos kamputyje įsikūrusį garsistą) asmenų komanda „Fancy Space People“. Apsirėdę spindinčiais a la “Ziggy-Stardust-meets-Lady-Gaga” apdarais ir pasipuošę keistom šukuosenom jie drebina sceną maždaug valandą, bet, kaip bebūtų keista, – pasirodymas gan nuobodus. Dainos panašios viena į kitą, o spigus moteriškas vokalas ilgainiui pradeda erzinti. Na, bet aš nesu girdėjęs „Fancy Space People“ studijinio įrašo, tad nenoriu pernelyg jų išbarti.

Ir pagaliau!

Pradėsiu nuo „The Smashing Pumpkins“ pasirodymo pliusų (o užbėgdamas už akių taipogi pridursiu, kad pliusų šįvakar matau kur kas mažiau negu minusų). Didžiausias pliusas – itin kokybiškas apšvietimas ir garsas. Nuo pat pirmojo akordo visas „Terminal 5“ klubas mirgėte mirga įvairiaspalviais blizgučiais ir akina klausytojus šviesomis. Garsas – mažų mažiausiai įspūdingas. Keturi grupės nariai (tarp kurių nebeliko net ir ištikimojo „moliūgo“ bendražygio Jimmy Chamberlino) lieja prakaitą raižydami gitaras ir drebindami klubo sienas. Kiekvienas menkas garselis tarsi sprogimas nuaidi virš mūsų galvų, o viską karūnuoja aiškus, gerai pažįstamas, „kniaukiantis“ (o gal tai vadinasi „unikalus“?) vokalas. Taip, ši ketveriukė išties sugeba groti rimtą, kokybišką ir energingą roko muziką. O bėgantis laikas, rodos, pamiršo sendinti plikagalvį grupės lyderį.

Šio vakaro laukiau ilgai ir tas laukimas ilgainiui suformavo tam tikrus lūkesčius. Deja, jie taip ir liko tik lūkesčiais.

Tikrai nesu pesimistas. Nesu ir nukvakęs žilagalvis, mėgstantis pasakoti, kaip anuomet karvės didesnes galvas turėjusios… Bet nors užmušk, nesuprantu, kodėl grupė, turinti šitiek daug kokybiškų, įdomių ir visos publikos laukiamų kūrinių, apsiriboja vien naujomis, kaip du vandens lašai panašiomis viena į kitą, dainomis. Suprantu, kad senos dainos – praeitas etapas, ir reikia žiūrėti pirmyn. Suprantu ir tai, kad metų metus groti tą patį per tą patį nėra įdomu nei grupei, nei jos gerbėjams. Bet vis dėlto… Koks gi „The Smashing Pumpkins“ setlist’as be „Tonight, Tonight”? Be „Disarm”? Be „Today”? Be „Everlasting Gaze”, „Stand Inside Your Love”, „Ava Adore”, „Perfect” ar „1979”? Koks gi, atsiprašant (nusikeikčiau, bet esu kultūringas ir išauklėtas žmogus) Pumpkinsų koncertas be agresyviojo taškalo „ZERO”??? Juk net atributikos stalelis nukrautas kultiniais marškinėliais su žodžiu ZERO ant krūtinės!

Negalite tuo patikėti? Negaliu ir aš…

Deja, būtent tokį keistą koncertą aš regiu šiąnakt. Pristatantys savo būsimą albumą „Oceania” (kuris turėjo būti išleistas šių metų rugsėjį, bet taip neįvyko) muzikantai groja dainas būtent iš jo. Suskamba pora kūrinių iš „Zeitgeist”… Na, o laukiantys senųjų hitų gauna „Cherub Rock”, „Siva” ir vakaro kulminacijai pasiliktą „Bullet with Butterfly wings”.

Ir viskas.

Naujus kūrinius vieni stebi nuobodžiaudami, kiti įdėmiai klausosi, bet laukia kada naujos dainos susilies su senosiomis.

Užgrojus pirmąjį „Cherub Rock“ motyvą visa salė tiesiog sprogsta plojimais.

„The Smashing Pumpkins“ (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Bet taip belaukiant pabaiga ateina greičiau nei tikėtasi.

Nei Billy Corganas, nei kiti grupės nariai neaušina burnos padėkomis. Nusilenkę ir išdalinę atliekamas būgnų lazdeles pirmoje eilėje besibūriuojantiems gerbėjams jie pradingsta už spindinčių užuolaidų, užsidega šviesos ir iš kolonėlių pasipila „HIM“ daina „Death Is In Love With Us“.

Visi nustebę apsidairome.

Ką, ir viskas?

Minia skirstosi tyliai, o tai nebūdinga roko koncertui. Tylėdamas metro traukinio pusėn žingsniuoju ir aš. Paširdžius kutena keistas su nesusipratimu sumišęs liūdesys. Tarsi būčiau ką tik anapilin palydėjęs artimą draugą, o dabar stebėčiausi, kodėl akiplėšiškas pasaulis nenustojo suktis. Su ilgesiu prisimenu savo dievų „The Cure“ koncertą prieš pora metų, kurį jie užbaigė senomis kaip pasaulis dainomis „Killing an Arab“ ir „Boys Don‘t Cry“. Tos dainos jau turbūt iki kaklo įgrisusios tiek pačiam Robertui Smithui, tiek ir likusiems „The Cure“ nariams, bet jie jas vis tiek groja. Juk tą daryti, mano manymu, įpareigoja grupės pavadinimas, diskografija, ir, tuo labiau, grupės raidos istorija.

Na, o jei to daryti nesinori….. patys spręskite. Juk viskas, kas turi pradžią, turi turėti ir pabaigą.

Deja, Billy Corganas šiems mano sentimentaliems paistalams turbūt nepritartų. Gaila, kad kai „The Smashing Pumpkins“ buvo savo karjeros zenite, aš gyvenau visai kitame žemyne ir turėjau dar gerokai per mažai metų. Būtų buvę smagu pasiklausyti originalaus branduolio „moliūgų“, o ne šio gan vidutiniško projekto (kaip aš mėgstu jį vadinti) „Billy Corganas…ir Draugai“.

Bet yra kaip yra. Pliusiukas uždėtas. „The Smashing Pumpkins“, kokie jie šiandien bebūtų, pamatyti. Šis mano rašinys gavosi kažkoks itin negatyvus, bet noriu šiek tiek pasitaisyti. Blogai tikrai nebuvo. Tiesiog galėjo būti geriau. Tikėtasi per daug.

Kita vertus, juk ne aš diktuoju, ką grupei groti. Tą daro jie patys. Aš tik džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pamatyti juos scenoje, o ne vien mažajame „Youtube“ ekranėlyje. Dabar telieka laukti kažkada ateityje pasirodysiančio albumo. Galbūt jis pajėgs pataisyti šįvakar susidarytą mano nuomonę.

VIDEO: Stephen Malkmus and the Jicks – No One Is (As I Are Be)

manoNAUJIENA

Stephen Malkmus and the Jicks (nuotr. iš atlikėjo oficialios Facebook svetainės)

Stephenas Malkmusas, nuo 1989-tųjų dešimtmetį išgrojęs grupėje „Pavement“, kurie, beje, vėl susibūrė praeitais metais, nuo muzikos scenos niekur dingęs nebuvo: karts nuo karto sudalyvaudavo kokiame nors muzikiniame projekte, o pastaruoju metu kūrė solinius albumus pasikvietęs į pagalbą grupę „The Jicks“.

Paskutinysis įrašas, neskaitant atsikūrusių „Pavement“ geriausių dainų rinkinio, – ketvirtasis Malkmuso albumas „Real Emotional Trash“, įrašytas kartu su grupe „The Jicks“, pasirodė prieš tris metus.

Šiemet atlikėjas sugrįžta su nauju darbu – „Mirror Traffic“. Albumą, kurio „premjera“ šiandien,  prodiusavo Beck.

Na, o praeitą savaitę Stephenas viešai visus supažindino su ką tik „iškeptu“ vaizdo klipu dainai „No One Is (As I Are Be)“ , kurį galite pamatyti čia.

The Williamsburg Waterfront festivalyje – nuoširdus „Sonic Youth“ pasirodymas

manoISTORIJA

„Sonic Youth“ koncertas Niujorko East River State parke Brukline  – tai visą vasarą trunkančio muzikinio open-air festivalio pavadinimu „The Williamsburg Waterfront“ dalis. Beveik kiekvieną šios vasaros savaitę čia skamba gyva muzika, vyksta aktyvi menų prekyba ir liejasi šaltas alus. Čia neseniai jau pabuvojau – prieš porą savaičių grojo „Death Cab for Cutie“. Kadangi jie man yra labai svarbūs, tai stovėjau pirmoje eilėje ir visą savo dėmesį skyriau būtent muzikai. Esu pakankamai susipažinęs su gausia „Sonic Youth“ diskografija, bet į mano mėgstamiausiųjų trejetuką jie turbūt nepatektų. Todėl šįkart nusprendžiu pakeisti taktiką – verčiau nesigrūsiu prie scenos be galimybės išlysti iš minios, o pasivaikščiosiu po parko teritoriją, pasigėrėsiu naktine Manheteno panorama, atsigersiu alaus, pabendrausiu su žmonėmis ir tiesiog pasidžiaugsiu festivaliu. O visam šiam vakarui akomponuos „Sonic Youth“ ir dar du apšildantys ansambliai: iš Filadelfijos kilęs muzikantas Kurtas Vile su savo grupe bei Portlando indie scenos atstovės „Wild Flag“.

Sonic Youth (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Vartai atveriami pavėlavus, bet taip nutinka dažnai. Tradicinis krepšių patikrinimas, bilieto nuskanavimas, pažymėjimo patikrinimas (ant riešo užklijuota popierinė juostelė leidžia man pirkti alkoholį), ir aš jau parko viduje. Visų pirma, apžiūriu prekystalius – čia pardavinėjami rankdarbiai, juvelyrika, įvairaus dizaino marškinėliai… Čia pat įsikūręs ir didelio pasirinkimo šįkart nesiūlantis atributikos kioskelis. Neradęs nieko traukiančio akį keliauju toliau.

Parkas padalintas į dvi dalis – scenos aikštelę ir savotišką vasarinį barą. Į baro teritoriją patekti gali tik ryšintys popierines apyrankes, leidžiančias girtuokliauti. Čia – savos taisyklės. Atstovėjus eilę turi nusipirkti bilietėlius, kuriuos vėliau išsikeisi į alų, vyną ir kitus gėrimus. Iš pradžių tokia sistema atrodo absurdiška, bet vėliau ji visai pasiteisina, mat vakarui įsibėgėjus nereikia stumdytis prie baro ir plėšyti gerklės per kitų galvas šūkaujant barmenui užsakymus.

Patraukiu link Rytų upės, kuri plauna parko pakrantę. Čia veja jau tirštai nusėsta – publika mėgaujasi saulute, gurkšnoja alų, juokiasi. Visi atsipalaidavę, nėra girtų. Nuo scenos pusės ataidi pirmieji akordai. Kurtas Vile ir grupė jau scenoje! Su pasigėrėjimu nužvelgiu kitoje upės pusėje saulėje skendintį Manheteną ir suku muzikos link.

Kurto Vile ansamblio pasirodymas neilgas, bet ilgesnio ir nereikėtų. Būgnininkas ir keturi gitaristai (ir nei vieno bosisto!) profesionaliai groja paprasčiausią roko muziką, papildytą vokalu, kartkartėmis primenančiu Bobo Dylano kniaukimą jaunystėje. Gal ir neblogai. Pasiklausau jų, pasivaikštau po negausią minią, pasidairau į veidus. Kurtą Vile netrukus scenoje pakeičia „Wild Flag“, bet jų pasirodymas vėlgi niekuo nepasižymi. Na, keturios mokančios groti ir rašyti dainas panelės, ir tik tiek. Merginoms baigus groti jas palydi plojimai, o aš einu link alaus palapinės. Džiaugiuosi bilietėliais apsirūpinęs iš anksto, mat dabar prie palapinės jau nusirangiusi eilė. Sutemę, bet pievutėje prie vandens – dar aktyvesnis gyvenimas nei ankščiau: susėdę klausytojai dalinasi hot dog‘ais, Manheteno panorama gėrisi gausus tuntas porelių, o nuo alaus įkaušusieji – neagresyvūs. Pakvimpa saldžiarūgštis kažkur slapčia pučiamas marihuanos dūmas. Kažkas dainuoja. Žodžiu, kiekvienas linksminasi kaip tik išmano. Pagaliau nuo scenos ataidi garsūs plojimai ir „Sonic Youth“ pradeda savo pasirodymą.

Sonic Youth (nuotr. iš oficialaus Facebook puslapio)

1981-aisiais Niujorke susikūrusi eksperimentinio roko grupe „Sonic Youth“ per tris savo gyvavimo dešimtmečius išleido penkiolika albumų, nesuskaičiuojamą kiekį kartų keitė savo sudėtį, ir padarė žymią įtaką galybei indie roko muzikantų visame pasaulyje. Šį vakarą scenoje – visas solidus grupės branduolys. Priekyje šypsosi raudona suknele dėvinti bosistė Kim Gordon, šmėžuoja šviesi Thurstono Moore ševeliūra, Lee Ranaldo ir kadaise mano mėgstamiems „Pavement“ priklausęs gitaristas Markas Iboldas mojuoja gitarų grifais, o Steve Shelley „kala“ būgnais. Viskas taip, kaip ir tikėjausi. Trylikos dainų setlist‘as, papildytas dar trimis trumpais sugrįžimais į sceną, apima toli gražu ne visą grupės diskografiją. Tai nieko nuostabaus, juk „Sonic Youth“ kataloge – ir alternatyvaus roko perliukai, ir ilgi psichodeliniai jam‘ai, ir triukšmingi eksperimentai, ir dar daug visko. Šį vakarą grupė apsistoja prie kuo paprastesnės roko muzikos sampratos. Skamba dainos iš albumų „Daydream Nation“, „Bad Moon Rising“, „Sister“, ir kitų. Nepamirštamas ir naujausias (nors jau senokai nebe naujas) grupės darbas „The Eternal“ – jį šįvakar atstovauja net trys skambėję kūriniai.

Neslėpsiu, kad galbūt troškau pamatyti daugiau eksperimentų ir netradicinių instrumentų. Galbūt norėjosi dar ir daugiau psichodelikos apšvietime. Bet gavau nuoširdumą ir kruopščias pastangas linksminti publiką, ir turiu pasakyti, kad galutiniu rezultatu esu labai patenkintas. Juk atėjau čia ne kažko kritikuoti, o mėgautis vasariška festivalio atmosfera, ar ne? Geriu ją kaip kempinė, pernelyg ilgai išgulėjusi saulės atokaitoje. Minia šoka ir apima magiškas bendrumo jausmas, kuriuo akivaizdžiai mėgaujuosi ne tik aš vienas, bet dar ir daugelis koncerto lankytojų. Plojame muzikantams, keliame rankas į viršų ir kartu klausome dainų, kurios įtakojo tiek daug gyvenimų. Gaila tik, kad net ir giedrą naktį čia neregėti rugpjūčio nakties žvaigždžių – jas užgožia Niujorko miesto šviesų gausa. Na, bet tiek jau to, juk ne į žvaigždes šiuo metu reikia dairytis. Scenoje – „Sonic Youth“!

Koncertui pasibaigus apsauga atveria vartus ir minia po truputuką pajuda palikdama parko teritoriją. Netrukus čia liks tik baltais marškinėliais vilkinčių savanorių armija, kurie užsiims parko tvarkymu, valymu ir šiukšlių rinkimu. Renginys pasibaigė pakankamai anksti, bet gyvai atliekamos alternatyvios muzikos šiame rajone apstu, todėl didelė minios dalis netrukus ištirpsta Williamsburgo gatvelėse ir baruose, kur sėkmingai tęs naktines linksmybes ligi ryto.

Tribes – Sappho

manoDAINA

 Keturi vyrukai, pasivadinę „Tribes“, iš Londono (Anglija) pogrindžio išlindo tik šiais metais, pristatę debiutinį 4 dainų EP „We Were Children“.

Žinia apie šio kolektyvo kūrybą pasklido per draugus bei draugų draugus, kai demo versijos aštuonių dainų rinkinukas žaibiškai perėjo per rankas.

Beje, grupė neretai vadinama britų atitikmeniu amerikiečiams „Kings Of Leon“ ir „The Strokes“, o patys vyrukai, kalbėdami apie įtaką jiems padariusias grupes, pamini „Pixies“, „Pavement“ bei „R.E.M.“.

Įdomūs faktai apie grupę:

  • gitaristas Danas White bei būgnininkas Miguelis Demelo susipažino prieš 6 metus, kai Miguelis savo gimtadienio vakarėlyje pagavo Daną bebandantį pavogti jo piniginę;
  • kai bosistui Jimiui Cratchley buvo 12 metų, jis buvo laikinai suimtas už sukčiavimą. Jaunuolis vertėsi pardavinėdamas vogtas vaizdajuostes.
  • vokalistas Johnny Lloydas, kartą prisigėręs su amerikiečių muzikuojančia aktore Juliette Lewis, kitą rytą nubudo su kosmoso tatuiruote ant rankos.

Viršuje esantis kūrinys „Sappho“, apdainuojantis homoseksualių moterų deivę, yra naujausias kolektyvo darbas, kuris nebuvo įtrauktas į debiutinį įrašą.