Antis – fenomenas, pralenkęs laiką

Anties koncertas Kražiuose

Prologas 

Kalbėti apie “Antį” yra sunku ne tik dėl to, kad šis Lietuvos kolektyvas yra aprašytas begalę kartų. Rašyti apie šią grupę yra sudėtinga dėl to, kad tai – pernelyg didis ir iškalbingas vardas Lietuvos muzikos padangėje, kurio fenomenalumui ir idėjai apibūdinti žodžių tiesiog nepakanka.

Prisipažįstu, “Antis” mano gyvenime užima itin svarbią vietą. Dėka Tėčio ir Mamos juos pažinau nepriklausomą Lietuvą piešusiame“Roko Marše”. Puikiai atsimenu ir kitus “Anties” koncertus, tarp kurių – įsimintinasis pasirodymas kažkada ‘muzikos meka’ vadintuose sporto rūmuose. Tąkart mane, dar visiškai mažą vaiką, kurio tėvai vaikščiodavo į Sąjudžio mitingus ir mylėjo nepriklausomybę nešančius lietuviško roko atstovus, labai išgąsdino į sceną motociklu įvažiavęs Algirdas Kaušpėdas. Berods tai buvo 1987-ieji. Dar nesupratau “Anties” tekstų. Nežinojau (o gal tiesiog nesugebėdavau įsisąmoninti) jaunų architektų nešamos nepriklausomybės minties. Tačiau jau tada žinojau, kad “Antis” yra kur kas daugiau nei ant scenos stovintys išsidažę ekscentriškė žmonės, apdainuojantys “Zombius” ir vedantys iš proto tūkstantinę minią prie kelio nuvytusių alyvų portretu. Stebėdavausi, kodėl taip liūdnai galima sutikti naujus metus Londone, pradėjau svajoti apie beribę meilę kontrolierei ir galvojau kaip čia draugo Tatavičiaus paklausti kodėl jis toks energingas.

Žodžiu, pirmus žingsnius į jauno ir augančio organizmo pasąmonę idėjusi “Antis” mano gyvenime visąlaik buvo vienas iš pagrindinių palydovų. Pradžioje ji įkūnijo tam tikrą neapibrėžtą keistą muziką grojantį darinį, dėl kurio iš proto ėjo mano tėvai, jų draugai ir visa Lietuva; vėliau ši grupė tapo mano požiūrio į pasaulį įkūnytoja, įprasminanti idėjinį požiūrį į laisvą Lietuvą ir ironišką pasaulėžiūrą į sisteminę aplinką. Tad jeigu turėčiau įvardinti kelis faktorius, kūrusius mane kaip žmogų, asmenybę ir pilietį – pristatydamas savo Tėtį su Mama ir visą šeimą, negalėčiau nepridėti grupės “Antis”.

Nuostabios aplinkos atvežta keista minia

Anties koncertas Kražiuose

“ Ė, žė bachūrs iš Amerikės atvaževa Kaušpėda paklausyt”; “Nu i durnelis – skaita knygą prieš koncerta”; “Žė, Sauleni, bachuriukias knyga skaita. I da nelietuviška” – tokiais ‘pasvarstymais’ iš šalies buvau palydėtas tada, kai likus porai valandų iki “Anties” koncerto Kražiuose prisėdau išgerti alaus ir paskaityti Londone pirktos “Coldplay” biografijos. Tiesą sakant, pamatęs besirenkančią minią (tiksliau, jaunąją minios dalį) dėl tokių “bachūriukų” pasvarstymų nesistebėjau. Jie (iš pažiūros, keiksmažodžių lavinos ir pokalbių temų) tikrai nebuvo tie žmonės, kuriuos gyvenime dažnai lydi knyga.

Kita vertus, kažkur giliai širdyje mano vidinis “aš” nerimąstingai klausė retorinio klausimo: “Antis….Šitai publikai….? Ar tai įmanoma?”

Tačiau tai buvo vienintėlė neraminanti mintis, kuri, kaip kad pasirodė vėliau, iškilo praktiškai be pagrindo.

Koncertas prasidėjo be jokios pompastikos. Baigus susirinkusiai miniai žiūrėti filmą ir grupei susiderinus garsą pasigirdo pirmieji “Ko tu stovi” akordai. Ant scenos medaliais apkabinėtu švarku užlipus Algirdui Kaušpėdui publikoje pasigirdo ovacijos. Nesu tikras kiek žiūrovų stebėjo grupės pasirodymą, tačiau sakyčiau, kad pagrindinėje Kražių aikštėje “Anties” klausėsi apie 4 tūkstančius vietinių gyventojų ir miesto svečių.

Scenos ir idėjų legendos, regis, be didesnių problemų žinojo kaip išjudinti publiką. Pradėję koncertą keliomis senomis dainomis (tarp kurių galima buvo išgirsti tiek “Duokit Medalį”, tiek Rusijoje muzikos ringe atgimimo laikais ekspresyviai nuskambėjusią “Ša, Inteligente”), grupė perėjo ir prie naujų kūrinių. Sakydamas “naujų” mintyje turiu tą “Anties” repertuarą, kurį grupė sukūrė jau šiame tūkstantmetyje. Itin džiugiai minia sutiko tokius kūrinius kaip “Girtuoklis”, “Buržujus” ar “Mes rimti”. Ko gero stebėtis dėl to neverta, mat šias dainas visai sėkmingai savo grojaraščiuose “suko” kai kurios populiarios Lietuvos radjo stotys, tad jaunajai mūsų šalies kartai jos yra kur kas geriau pažįstamos nei tos, kurios praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje besikuriančią nepriklausomos Lietuvos pilietinę visuomenę vedė į priekį.

Koncertui persiritus į antrą pusę išgirdau ir dar niekada negirdėtą grupės dainą. Lyriški garsai ir itin pretenzingas bei gilus tekstas prikaustė mano dėmesį taip, kad kūrinio priedainio žodžius “Debesys – mūsų mintys” niūniavau ne tik likusią vakaro dalį, bet ir dieną po to. Tai buvo daina “Debesys”, kurios grupė dar nėra nei įrašiusi, nei išleidusi. Galiu pasakyti tik tiek, kad jeigu yra žmonių, kurie nematė lyriškosios Algirdo Kaušpėdo grupės pusės – “Debesys” atskleidžia ją su kaupu. Nesu tikras ar publika, kurią sudaręs jaunimas, regis, kas minutę vis labiau girtėjo ne nuo muzikos, bet nuo alkoholio, ją suprato, tačiau vyresnio amžiaus žiūrovų akyse žavesio skambant šiai dainai buvo tikrai nemažai.

Savo pasirodymo pabaigai “Antis”, kaip ir galima buvo tikėtis, pasiliko auksinius “perlus”. Per “Pokštą” tikrąjį “siausmą” pasigavusi publika jo nepaleido iki pat koncerto pabaigos. Per “Zombius” įkaušęs jaunimėlis, atrodė, išeis iš proto, o kai skambant “Kažkas atsitiko” priedainiui Kražių dangų papuošėšventiniai fejerverkai, po paskutinio “ne tau, Martynai, mėlynas dangus” bemaž du trečdaliai Kražiškių buvo pasiruošę prašyti Algirdo Kaušpėdo tapti jų vaikų krikštatėvių. Daugiau nei trisdešimt metų gyvuojantys Lietuviškos muzikos trispalvės vėliavnešiai tikrai “ne savo” publiką privertė judėti, eiti iš proto ir pamišėliškai kviesti “Antį” bisui. Pabaiga tebuvo malonus formalumas, įtvirtinęs “Anties” pėdsaką Lietuvos krikšto žemėje. Kaip ir galima tikėtis “Alyvas” (dainos, kurios tekstą daugelis mokėjo mintinai) pakeitė “Lietuvos Valstybė” ir koncertas pasibaigė.

Anties koncertas Kražiuose

Kodėl sakau, kad publika buvo nesava? Atsakymas paprastas: kai po “Anties” pasirodymo pasigirdo “Black Eyed Peas” dainos “I Got a feeling” garsai, o renginio vedėjas paskelbė ‘diskotekos’ pradžią, ten susirinkęs jaunimėlis pasirodė visu gražumu. Tačiau tai – jau kito rašinio tema. Publika (bent jau mano manymu) buvo tikrai neįprasta.

Prie scenos susirinkusi minia, regis, tikrai mėgavosi legendinės Lietuvos grupės muzika, tačiau atokiau sėdėję vyresnio amžiaus žmonės buvo ganėtinai abejingi. Tie, kurie su “Antimi” vienoje idėjinėje upėje plaukė prieš nepilnus trisdešimt metų, šeštadienį pakankamai abejingai pasitiko mažyčiame jų miestelyje grojusią didingą Lietuvos muzikos legendą.

Kita vertus, galbūt dėl to stebėtis nėra prasmės, mat Lietuvoje vykstančius koncertus dažniausiai žiūriu savo gimtajame Vilniuje. Tad galbūt tai – įprasta kasdienė mūsų šalies gyvenimo akimirka. Tiesiog kažkur širdyje laukiau, kad priešakyje “išdygtų” džinsiniai penkiasdešimtmečiai, mintinai traukiantys legendines anties dainas. Deja, panašu, kad senąjį kultinės grupės repertuarą mintinai mokėjau tik aš ir grupės vadybininkas.

Epilogas

Labai norėjau tikėti, kad publika, siautusi pirmose eilėse ir iš visos širdies traukusi legendinių “Anties” dainų eilutes, darė tai ne mechaniškai, o iš širdies… Tikėjau, kad “skaitydami” Algirdo Kaušpėdo tekstus, jie bent šiek tiek susimąstė apie mintis, kurias šis kolektyvas siunčia savo klausytojui… Ir jei atvirai, labai džiaugiuosi, kad į šias mano abejones nebuvo atsakyta nei teigiamai, nei neigiamai. Jaučiu kuris atsakymas būtų mane pasiekęs ir esu laimingas, kad jo neišgirdau. Juk abejonė – tai dar neįrodymas.

Kas yra “Antis” Lietuvai? Tai vertybė. Tai fenomenas. Tai didingas ir neįkainojamas reiškinys. Tai sentimentai ir ironiška kasdienybės improvizacija, kuri taip sveikai ir įtaigiai gali būti perduodama tik tų žmonių, kurie ją– tą idėjinę antį- kūrė, augino, paleido į gyvenimą ir leido jai plaukioti Lietuviškoje upėje. Antis – tai nesenstanti idėja, kuri iki šiol yra gyva. Antis išliks gyva tol, kol liks gyvas nors vienas, ją liudijęs žmogus.

Tikiu, kad “Anties” dainų tekstams analizuoti reiktų atskiro kurso mokyklose, kuris galėtų būti įvardinamas kaip “Sąmoningumo pamokėlės pilietiškam lietuviui”.

Esu laimingas, kad galiu būti “Anties” liudininku. Stebėtoju. Gerbėju. Ta charizma, kurią turėjo grupė ir jos lyderis Algirdas Kaušpėdas, per trisdešimt metų anaiptol nepasikeitė.  Ir faktas, kad grupės lyderis kitais metais švęs savo šešiasdešimtmetį visiškai nereiškia, kad grupės sensta. “Antis” subrendo. Tačiau ji išliko tokia pačia įtaigia, ironiška ir tikra grupe, kokia visąlaik buvo. Antis – nemirštantis darinys, kuriuo, labai tikiuosi, pasinaudos tie, kas gali. Pasinaudos pasiimdami bent dalį to, ką grupė nori jiems perduoti..

O jeigu to padaryti nepavyks, tai bent jau pabandykite pasinaudoti Algirdo Kaušpėdo lyrišku pasiūlymu ir pasistenkite bent trumpam įsivaizduoti, kad esate dangaus šeimininkai ir statote debesis, minčių pagamintus…

5 Komentarai apie “Antis – fenomenas, pralenkęs laiką

  1. Lina sako:

    Nesakau, kad parašyta netiesa. Pasakysiu kitaip – ne visa tiesa parašyta. Pati buvau tarp tos „publika, siautusi pirmose eilėse ir iš visos širdies traukusi legendinių “Anties” dainų eilutes, darė tai ne mechaniškai, o iš širdies…“ Man ne už kalnų 40, senųjų dainų žodžius moku puikiai. Kartu su manim buvo ir daugiau tokių. Tad nereikia susireikšmint, kad klausė ir dainavo tik autorius ir vadybininkas. Klausė, kaifavo ir dainavo ne tik „bachuriukai“. Kažkaip skaudu, kad periferijos jaunimas labai jau urašytas šiame straipsnyje… „Aukso vidurio“ čia nerandu.

  2. A sako:

    Debesys – tai autoriaus mintys…
    O koncertas buvo nuostabus.

  3. Agnė sako:

    Jo, taip kažkaip įdomiai dabar jaučiuos. Man dabar 21 metai, su „Antim“ augu nuo kokių 8 metų. Dar prisimenu, kaip per magnetolą grodavau jų kasetę ir stengdavaus dainų žodžius užrašyt, nors dar net dorai rašyt nemokėjau. Per koncertą stovėjau prieš pat sceną ir mėgavaus kiekviena daina. Tavo nusivylimui dariau tai blaiva.. Labai norėjau, kad pagrotų daugiau senų dainų, ypač laukiau „Kranto“, bet yra kaip yra, koncertas buvo nuostabus ir esu labai labai patenkinta.

  4. L. sako:

    L. – Agnei, Linai.

    Tikrai nenorėjau nieko įžeisti. Jeigu įžeidžiau Jus – nuoširdžiai atsiprašau. Kalbėdamas apie minią – sprendžiau iš daugumos ir kalbėjau labai abstrakčiai, tikrai nenorėdamas įžeisti ir labiau konstatuodamas vaizdą iš šalies. Taip, kaip man atrodė..
    Tad dar kartą atsiprašau jei įžeidžiau. Tikrai neturėjau mintyje absoliučiai nieko asmeniško ar neigiamo. Juolab, kad Kražiai – tikrai nuostabi vieta, kurioje tiesiog norėjosi daugiau dvasiškumo iš publikos pusės…

  5. Kražiškis sako:

    Esu į penktąją dešimtį įkopęs kražiškis. Paprastai Kražių festivalio -atlaidų metu būnu išvykęs į kitą renginį, šiemet irgi ten buvom ir grįžom nepabuvę iki galo tik dėl „Anties“ koncerto“. Nors koncertas vėlavo, laukti reikėjo stovint kaip silkėms bačkoje, po nemiegotos nakties ir su skaudančia nugara, labai norėjau išgirsti nors vieną dainą ir nešti pavargusius kaulus namo, bet po pirmų akordų planai pasikeitė ir su džiaugsmu koncerto klausėmės iki galo. Galiu pasakyti, kad šis koncertas buvo daugiau negu visas Kražių festivalis per kelis metus su visa savo programa kartu sudėjus. Lenkiu galvą prieš organizatorius už tai, kad sugebėjo šį koncertą suorganizuoti Kražiuose. O labiausiai lenkiu galvą prieš A.Kaušpėdą ir kitus „Anties“ vyrus. Jūsų kūryba nuostabi, kiekvienas dainos žodis sminga kaip skalpelis į pūliuojančią žaizdą, gal ir nedainavau pilna gerkle kartu, bet širdyje kunkuliavo, akys drėko. AČIŪ Jums, kad esat, AČIŪ, kad kuriat, AČIŪ.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *