Kai revoliucijos išvakarėse Garfildas muziką nugalėjo

Ką tik pasibaigė “Kaip mes žaidėme revoliuciją” – filmas, kurio dėka gimę laisvoje Lietuvoje bent jau emociškai galėjo prisiliesti prie mūsų šalies nepriklausomybės atgavimo akimirkų. Galėjo jas pajusti. Pabūti tariamais jų liudininkais ir pamatyti kiek daug mums visą laiką reiškė daina. Ne tik ta, kurios dėka pilietinėje pasąmonėje susiformavo laisvės ir nepriklausomybės archetipai. Ne tik ta, kuri neleido sušalti tūkstančiams laisvę užuodžiančių lietuvių prie tuometinės Aukščiausios Tarybos ar televizijos bokšto. Bet ir ta, kuri su mūsų trispalve ir trikampiniais Sąjūdžio lipdukais tapo alternatyviu nepriklausomybės šaukliu, įkūnytu roko scenoje. Ne tik tekstai ir muzika, bet ir elgesys, poza, charizma ir visas tuometinio gyvenimo būdas vertė muziką (bent jau tą, kurią dainavo ir “valgė” masės) unikaliu reiškiniu, kuriam buvo suteikta kur kas daugiau nei vien iš radijos sklindančių garsų gausa prasmė.

Muzika

Nejučiomis susimąsčiau ir trumpam grįžau į penktadienį. Tądien rodė M.A.M.A – vienintelius (elitinius!!!) lietuviškos muzikos apdovanojimus.  Su sausakimša arena. Su tuzinu šviesos efektų ir aibe neišbaigtų minties ir muzikos gijų, kurias matant (ir girdint) nejučiomis kažkur labai giliai atsakymo paieškose it plynlaukėje blaškėsi klausimas “nejaugi tai – iš tikrųjų geriausia, ką mes šiandien turime?”. Tris besiblaškančias postindustrinio rūsio liekanas į gražų kūną įspraudusias mergaites? Geriausią metų atlikėją, kuris nesibodėdamas atlieka vieną svarbiausių vakaro pasirodymų ir net nesistengia imituoti dainavimo (palikdamas visa tai daryti visagalei fonogramai)? Didžiosios kaimynės muzikiniais leitmotyvais paremtą auksinėmis „cypūromis” pasidabinusi vidutinio amžiaus krizę pergyvenusį ‘jaunuolį’? Visą vakarą “šimtmečio senumo daina”  vainikavusią Kauno princesę, kurios muzika daugeliui lietuvių, ko gero,  yra veikiau minediškos apraiškos juokelis nei rimtas idiliškas ir funkcionalus dvasinę palaimą teikiantis kąsnis?

Piktinausi…Bet nebuvo juk viskas taip blogai. Renginio pradžioje dvi statulėles susišlavė jaunąja mūsų indie muzikos viltimi tituluojamas Markas Palubenka. Net neabejoju, kad jo muzika po kelerių metų labiau domins užsienio, o ne Marijos Žemės rinkas. Gražų pasirodymą surengė Jurgis su Erika ir Ieva Narkutė. Pasitaikė ir dar keletas širdžiai mielų akimirkų. Tačiau tai, renginio organizatorių nuomone, nebuvo įdomu populiariausios Lietuvos televizijos auditorijai.

Pirmoji „M.A.M.A” dalis, kurioje muzikos „paieškos” negalėjo vadintis visišikai beviltiškomis, buvo transliuojama dukterinės televizijos eteryje. Ir žinote kodėl?  Ogi todėl, kad didžiojoje tuo metu karaliavo… visagalis Garfildas. Taip taip, tas pats kalbantis katinas, kuris net ir trijų milijonų nebeturinčios šalies žiūrovams yra kur kas įdomesnis nei tie, kurie mūsų valstybės muzikinę sceną daro bent jau šiek tiek gražesne.

Bet didžiojo kanalo žiūrovai nebuvo nuvilti. Vos tik Garfildas laimėjo principinį egzistencinį karą, eteryje pasirodė M.A.M.A.  Ir štai visi turėjo neeilinę progą kultiniuose apdovanojimuose išgirsti ir Pinup Girls, ir visagalę Butkutę… Ir tikrai nepriekaištingai atrodantį, bet net pagal fonogramą nebenorintį žiopčioti geriausią metų atlikėją.

O kaip be jų?

Keistokai šių “prometėjų” gretose atrodė ir Bixai, ir Marijonas su “G&G Sindikatu”, ir „Gerai Gerai & Miss Sheep . Beje, ačiū jiems už tai, kad sulaikė mane nuo dvasinės ir muzikinės savižudybės. Tik gaila ir sykiu apmaudu, kad idėjinis ir vertybinis šių atlikėjų muzikinis polėkis pigioje žiburėlių ir lėkštų juokelių aplinkoje pasirodė keistokas ir pernelyg nesuprastas.

Vinilas

Bambu? Gal ir taip. Bet taip yra dėl to, kad antrus metus galvodamas apie muzikinius Lietuvos apdovanojimus tikiuosi kažko, kas MUZIKĄ įprasmintų ne tik viešojoje erdvėje, bet ir jos idėjoje. Nesu tikras kas tai turėtų būti, bet žinau, kad emocine prasme tai būtų kur kas daugiau nei papais dainuojančios šarkos, Basanavičiaus gatvės hitus traukiantys „Rondo” ar garbingiausią vietą – užbaigti renginį – okupavusi ir tūkstantmečio senumo hitą popierinės karūnos fone atliekanti pop princese save tituluojanti Kauno ponia.

Suprantu, kad media kanalams reikia reitingų, reklamos užsakovų ir pajamų. Todėl jeigu šioje vietoje atsiras teigiančių, kad eteryje Garfildą pakeitus Marku Palubenka jų kanalas kone bankrutuotų ir praloštų principinę konkurencinę kovą – beveik sutikčiau. Tačiau šiuo atveju mano viltis kur kas labiau susijusi su muzikinės visuomenės sąmoningumu ir iš jos išplaukiančiu poreikiu. Tad komercine prasme smerkti nederėtų nei organizatorių, nei transliuotojų.  Ne veltui sakoma, kad per televiziją transliuojama tai, ką liaudis labiausiai nori matyti…

Tačiau aš taip ir neišmokau taikyti komercijos muzikai ir muzikos komercijai. Todėl šioje srityje nuolat tikiuosi bent jau mažyčio žingsnio pirmyn…

Ne, nesitikiu revoliucijos. Nes ją jau žaidė “Antis”. Antros tokios nebus. Kita vertus, aplinkybės ir laikmetis jau taip pat gerokai pakito. Išaugus nepriklausomai kartai ryškūs pokyčiai įvyko ne tik mūsų ekonominiame ar politiniame, bet ir mentaliniame bei muzikiniame gyvenimuose. Tačiau žinau, kad augęs su “Antimi” ir matęs bei girdėjęs dainą, nešančią laisvės idėją praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje , kaskart laukdamas naujų apdovanojimų giliai širdy vilsiuosi, kad juose bus daugiau muzikos, idėjos ir minties…

Bent jau tokios minties, kuri leistų gyventi tikrai muzikai, galinčiai konkuruoti net ir su pačiu Garfildu.

 

 

3 Komentarai apie “Kai revoliucijos išvakarėse Garfildas muziką nugalėjo

  1. Dovaidas says:

    Puikus straipsnis! Paminėčiau dar Liūdnus slibinus, kurių pasirodymas man atrodė žaismingiausias ir įdomiausias, nors tai ir tėra teatras:)

  2. S. says:

    Tikrai taip. Visą dieną po ranka papuola vis taiklesni straipsniai apie M.A.M.A. Beje, Dovaidai, prieš šį, taikliausias man asmeniškai buvo tavasis:)

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *