Rugsėjo pradžios geriausi albumai

Jau tradicija tampanti manoMUZIKOS rubrika „Albumai, kurių negalima neišgirsti“  bando pasigauti rugsėjo pagreitį. Bėda ta, kad jeigu liepą ir rugpjūtį išleistus „rekomenduotinus“ LP galėjome suskaičiuoti ant rankų, tai rugsėjis (tradiciškai) pateikia tokią nesuskaičiuojamą galybę muzikinio gėrio, kad savo rekomendacijas turime skirti į dvi dalis. Kodėl? Ogi todėl, kad likus savaitei iki spalio pabaigos dar turime sulaukti bent kelių albumų, kuriuos (spėjame) taip pat turėsime įtraukti į rugsėjo „rekomendacijų“ sąrašą.

Taigi, kol kas – pirmieji penki rudens pirmojo mėnesio diskai, kurių neperklausyti tiesiog negalima. Su antra straipsnio dalimi ir likusiais iš „ rugsėjo rekomendacijų sąrašo“ grįšime spalio pradžioje.

Local Natives – Sunlit Youth

Kalifornijos rokeriai “Local Natives” – neblogai žinomi šio žanro gerbėjams visame pasaulyje. Prieš 7 metus išleidę savo debiutinį albumą “Gorilla Manor” ir lyriško roko gerbėjų širdis užkariavę “New Radicals” kūrybą primenančia daina “Who Knows Who Cares”, po ketverių metų pertraukos pristatytą antrąjį įrašą “Hummingbird” pavertė gerokai tamsesniu. Tiesa, prie pastarosios plokštelės tamsos rankas prikišo pagrindinis disko prodiuseris – grupės “The National” gitaristas Aaronas Dessneris.

Trečiojo “Local Natives” įrašo teko laukti daugiau kaip tris metus. Laimei, laukimas nenuėjo veltui. Kartais grupės “Keane”, kartais “Stereophonics”, o kartais –“Fleet Foxes” ar “Band of Horses” kūrybą primenantis naujasis albumas “Sunlit Youth” – gera lyriško roko doze šios muzikos mylėtojams. Ir nors kritikai labai nesutaria vertindami trečiąjį grupės įrašą (vieni skiria aukščiausius balus, o kiti – pavyzdžiui, Pitchfork, – tik 6,3 iš 10), manoMUZIKOS manymu, šis diskas – vienas šiemetinių savo žanro lyderių. 12 dainų “susiklauso” taip gerai, kad plokštelę ir vėl norisi “sukti” iš naujo.

Devendra Banhart – Ape in Pink Marble

Pusiau amerikietis, pusiau venesualietis Devendra Banhart niekada nesiskundė nuomonių ar idėjų trūkumu. Teiginio pagrindimui įrodymų ieškoti toli neverta – per vienuolika metų išleisti 8 albumai, iš kurių nė vieno muzikos mylėtojai negalėtų pavadinti prastu. Paskutinis, dar prieš trejus metus išleistas įrašas „Mala“, daugelio melomanų buvo prilygintas šedevrui, todėl natūralu, kad Devendra padarė kiek didesnę pauzę nei tarp albumų darydavo anksčiau. Ir šįkart pauzė tikrai nenuėjo veltui. Lyriškas, kaip visada kiek „šizofreniškas“ Devendra tėškia rimtą pareiškimą tapti lyriško rudens prometėju šiandieninių hipsterių gretose. Devintasis muzikanto albumas „Ape in Pink Marble“ – gražus įrašas, kurio labai norėsis klausyti tamsiomis rudens savaitgalio dienomis įsisiautus į pledą, skaitant gerą knygą, geriant šiltą žemuogių ir stebint rudeninį lietų.

AlunaGeorge – I Remember

Prieš 3 metus Didžiosios Britanijos populiariosios elektroninės/šokių muzikos padangėje atsirado du dėmesio verti duetai – „Disclosure“ ir „AlunaGeorge“. Abu tais pačiais metais išleido debiutinius albumus, abu išliaupsino kritikai, abu mėgavosi šlove, bet…. Bet „AlunaGeorge“ taip ir liko „Disclosure“ jaunesnis brolis, mat „vyresnėliai“ buvo gerokai populiaresni, perkamesni ir labiau mėgiami. Šįkart „AlunaGeorge“ nusprendė išlįsti iš šešėlio, išlaukti „Disclosure“ ‚antrojo dublio‘ ir tada tėkštį savąjį. Komunikacine prasme viskas pavyko tobulai: „Disclosure“ savo neįtikėtinai gerą „Caracal“ driokstelėjo 2015-aisiais, nunešė stogą savo fantastišku albumu, bet 2016-aisiais paliko tuštuma. Ir čia, kur buvę, kur nebuvę, tuštumą užpildyti sugrįžo „AlunaGeorge“.

Laukimas pasiteisino su kaupu, o stilingos elektronikos prisotintame „I Remember“ – novatoriškas požiūris į šokių muziką, keli duetai (iš kurių vienas – drauge su Australijos talentu Flume) ir neįtikėtinai geras užkratas šaltoms žiemos naktims.

Antrasis britų dueto „AlunaGeorge“ albumas vertas kiekvienos klausymosi akimirkos. Su tuo sutinka ir muzikos kritikai, šį albumą vertinantys itin pozityviai, ir muzikos gerbėjai, trejus metus laukę ir galiausiai sulaukę progresyvių ir novatoriškų Alunos Francis ir Georgo Reido kūrybos vaisių.

Nick Cave & The Bad Seeds  – Skeleton Tree  

Prieš kelias dienas 59-ąjį gimtadienį šventęs Nickas Cave‘as, regis, į pensiją dar tikrai nesiruošia. Prieš 33 metus sukurtas jo kolektyvas „Nick Cave & the Bad Seeds” rugsėjo pradžioje pristatė jau 16 savo albumą. Ar buvo galima tikėtis ko nors geriau? Ko gero net ir didžiausi atlikėjo kritikai į šį klausimą atsakytų neigiamai, mat neišsiamiami australo kūrybos klodai ir vėl atsiskleidė visu gražumu. Liūdesio, asmeninės graužaties ir skausmo kupiną albumą įkvėpė atlikėjo sūnaus mirtis. 15-metė Cave‘o atžala Arthuras žuvo albumo įrašinėjimo metu, todėl nereikia stebėtis, kad ir taip tamsios kultinio muzikanto dainos tapo dar tamsesnėmis, o liūdesio įraše tiek daug, kad klausytojas gali net pasijusti nejaukiai. Tačiau kad ir kiek daug liūdesio savyje turėtų, ši 8 dainų plokštelė yra absoliučiai fenomenali. Kritikai jai skiria aukščiausius balus, melomanai meldžiasi kūrėjo talentui, o rinkos prognozėmis užsiimantys bukmekeriai Nick‘ui Cave‘ui drauge su Davidu Bowie žada vietas geriausių metų albumų sąrašo viršūnėje.

„Skeleton Tree“ – nuostabus albumas, kuriame liūdesys įgauna neįtikėtinus garsus ir formą. Kiekvienas kūrinys jame – atskiras muzikinis šedevras, kurio nenori praleisti, o teksto negali neišgirsti. Neabejotinai, tai vienas gražiausių ir įdomiausių šių metų įrašų.

St. Paul & the Broken Bones – Sea of Noise

Galime visai atvirai prisipažinti: Alabamos šešetas „St. Paul & the Broken Bones” manoMUZIKAI – naujai atrastas iki šiol visiškai nežinomas vardas. Pristatyti jų muziką – tas pats, kas su pačiūžomis įkopti į Everestą. Kažkoks aukso vidurys tarp ankstyvųjų „The Beatles“ su retro soul priemaišomis, falcetinėmis „Bon Iver“ harmonijomis, funko priemaišomis, senojo soul užuomasgomis, vietomis Mark MOrrisono, o kartais „Kings of Leon“ dainininko Calebo Followilo vokalą primenančiu balsu ir smagiais ritminiais gitarų pragrojimais. Epitetų galime sugalvoti ir dar daugiau, tačiau tegul šiuo atveju už mus kalba muzika, nes ją išgirsti tikrai verta.

„Sea of Noise“ – antrasis grupės albumas (pirmąjį kolektyvas išleido prieš dvejus metus). Žinant tai, kad „St. Paul & the Broken Bones” gyvenimas tęsiasi viso labo nuo 2012-ųjų, „Sea Of Noise“ – akivaizdus kokybinis šuolis į viršų.

Albumas puikiai tinka ne tik važiuojant, bet ir dirbant, ne tik gaminant maistą, bet ir vedžiojant šunį. Žodžiu, visiems gyvenimo atvejams. Ypač tiems, kuriems būtinas pozityvas ir gera nuotaika. Žodžiu, nuoširdžiai (pridėję ranką prie širdies) rekomenduojame ir albumą, ir jį sukūrusį kolektyvą. Ateityje apie juos turėtume išgirsti kur kas garsiau.