– Sveiki! Mano vardas Vaidas. Man patinka „Sparks“.

– Laaaabas, Vaidai!

Maždaug taip turėtų prasidėti mano rašinys apie „Sparks“. Tiesą sakant, jis taip ir prasideda:) Ir, berods, tai yra pirmasis rašinys apie „Sparks“ „manoMUZIKOJE“. Todėl apie viską nuo pradžių.

Broliukų Rono (72) ir Russello (68) Maelų duetas „Sparks“ šiuo pavadinimu veiklą pradėjo 1972-aisiais, kai turbūt kokie 95% „manoMUZIKOS“ skaitytojų dar nė nebuvo gimę. Nebuvo gimęs ir šių eilučių autorius.

Grupės muzika klausytojus Lietuvoje pasiekė dviem būdais:

1) iš senų laikų kažkur nuo albumo „Kimono My House“ (1974), kai vakarietiška muzika kažkokiais būdais vis prasiskverbdavo per geležinę uždangą;

2) kai 1994 metais MTV pradėjo rodyti vaizdo klipą „When Do I Get to Sing „My Way“, o netrukus „Radioshow“ šios grupės dainą „Now That I Own the BBC“ perdarė į „Man dabar priklauso LNK“ (abi paminėtos „sparksų“ dainos yra nepaprasto gėrio ir grožio albume „Gratuitous Sax & Senseless Violins“). Esu prie pastarųjų.

Priežastys mėgti „Sparks“:

– įdomios, keistos, „kreivos“ popdainos su šmaikščiais tekstais (pvz. „I married myself we’re so happy together“);

– kartais jiems pasiseka sukurti kai ką nuostabiai melodingo, širdį veriančio ir taiklaus – kaip kad europinį hitą „When Do I Get to Sing „My Way“, Rojaus vertą „The Number One Song in Heaven“, Nr. 1 Prancūzijoje „When I’m With You“, Nr. 2 Jungtinėje Karalystėje „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“;

– galima atsirinkti kas kam patinka – per keturis dešimtmečius trunkančią karjerą grupės stilius varijavo nuo artroko, glamroko iki disco, new wave ar syntpop;

– kaip įtaką savo kūrybai „Sparks“ yra minėję „New Order“, „Depeche Mode“, „Erasure“, „The Smiths“, Giorgio Moroderis, „Siouxsie and the Banshees“, „Sonic Youth“, „Nirvana“, Björk, „Faith No More“;

– Martinas L. Gore’as iš „Depeche Mode“ yra įrašęs „Sparks“ „Never Turn Your Back on Mother Earth“ „koverį“, kuris išleistas 1989 metų „Counterfeit e.p.“;

– 2008 metais grupė Londone surengė projektą „Sparks Spectacular“, kurio metu 20 vakarų iš eilės sugrojo pilnus savo dvidešimt išleistų albumų (kiekvieną vakarą chronologiškai vis kitą + didžiausius hitus), o 21-ą vakarą pristatė naujausią albumą „Exotic Creatures of the Deep“ (praėjusią savaitę susipažinau su žmonėmis, kurie buvo nusipirkę bilietus į visus 21 koncertą);

– daina „Perfume“ 2009 metais sunuskambėjo „Dolce & Gabbana“ TV reklamoje;

– 2015 metais „Sparks“ įrašė bendrą albumą su britais „Franz Ferdinand“ (projektas ir albumas vadinosi „FFS“, #17 vieta Jungtinės Karalystės albumų tope);

– grupės narys Ronas Maelas yra krepšinio gerbėjas, renka su krepšiniu susijusią atributiką ir nepamiršta pasidomėti, kaip sekasi Lietuvos krepšinio rinktinei;

– tokie veikėjai, kaip Algis Ramanauskas-Greitai, Andrius Mamontovas ar Igoris Kofas jums mielai padės „like“ už „sparksus“.

Lietuvoje „Sparks“ pirmą kartą lankėsi 2008 metais pristatydami albumą „Exotic Creatures of the Deep“, kai surinko anšlagą šviesaus atminimo „Forum Palace“ „Galaxy“ salėje (juos tada apšildė irgi šviesaus atminimo grupė „Suicide DJs“). Po dvejų metų sekusį turą 2010 metais „Two Hands One Mouth“ „Sparks“ pradėjo būtent nuo Lietuvos.

Tai štai, po aštuonerių metų nuo albumo „The Seduction of Ingmar Bergman“ (2009) „Sparks“ sugrįžo su nauju dvidešimt trečiuoju diskografijoje albumu „Hippopotamus“. Atrodytų, kad viskas jau sukurta ir išgrota, tad kažkokio ypatingo entuziazmo dėl naujų dainų neturėjau. Bet vienas po kito pasirodę trys singlai mano nuomonę greitai pakeitė. Jie skambėjo energingai, įdomiai, bet tuo pačiu pasižymėjo sugrįžimu prie klasikinio „Sparks“ skambesio, už ką grupė ir pelnė gerbėjų simpatijas.

„Hippopotamus“ išleistas su leidybos kompanija BMG, o ne, kaip pastaruoju metu buvo įprasta, per broliams Maelams priklausantį „leiblą“ „Lil’ Beethoven“. Kaip pasakoja vokalistas Ronas Maelas, BMG įsigijo ankstesnių „Sparks“ albumų teises ir, išgirdę apie naujo albumo planus, nuvyko į JAV paklausyti įrašų, liko sužavėti ir jį išleido. Šį albumą ramia sąžine rekomenduoju visiems seniems „Sparks“ fanams, man asmeniškai jis geriausias nuo „Balls“ (2000) laikų.

Prieš kelias savaites rugsėjį albumas „Hippopotamus“ pakilo į Nr. 7 Jungtinėje Karalystėje. Ir tai yra geriausias grupės pasiekimas per pastaruosius 40 su trupučiu metų. Ant šios bangos suplanuoti turą Jungtinėje Karalystėje buvo toliaregiškas ir labai geras sprendimas. Koncertai praėjo su pasisekimu, o pabaigai Londone „O2 Shepherd’s Bush Empire“ salėje grupė surengė du anšlaginius koncertus iš eilės. Tai buvo priešpaskutiniai koncertai Europoje, po jų – tik Paryžius, dar vienas kitas promo judesys Europoje ir tolimesnis turas JAV. Antrąjame „Sparks“ koncerte Londone praėjusią savaitę ir teko apsilankyti.

„Sparks“ driokstelėjo nuostabų koncertą. Naujasis albumas pilnas įdomių ir vykusių kūrinių, kaip kad singlai „Hippopotamus“, „What the Hell Is It This Time?“, „Édith Piaf (Said It Better Than Me)“. Taip pat pasislėpusių perliukų, kaip „Scandinavian Design“, „I Wish You Were Fun“, „Missionary Position“. Visus šiuos kūrinius ir dar kelis naujus kitus grupė ir sudėjo į savo setlistą.

Prie jų prijungė When I’m With You“, „When Do I Get to Sing „My Way“ (šios dainos atlikimas yra vienas labiausiai jaudinančių momentų per mano ilgametį lankymąsį koncertuose), „Never Turn Your Back on Mother Earth“, „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“, bisui pasilikdami FFS singlą „Johnny Delusional“ ir 1974 metų savo klasiką „Amateru Hour“ – štai ir nepralošiamas pavykusio vakaro receptas!

„Sparksus“ bijojau pamatyti susenusius, bet likau maloniai nustebintas ir įkvėptas. Septyni užtikrintai skambantys muzikantai lengvai šokinėjo nuo vienos dainos prie kitos ir publikai, kurioje buvau prie jauniausių, suteikė daug džiaugsmo. Savitas Russello Maelo vokalas, iš atminties be suflerio beriamas tekstas, gera koncerto dinamika, kuklusis daugumos dainų autorius ir klavišininkas Ronas Maelas, kuris į scenos priekį nusilenkti brolio buvo tiesiog stumte išstumtas, kerėjo ir neleido nei akimirkos nuobodžiauti, o Rono vaizduojamo personažo (balti marškiniai sukišti į per plačias kostiumines kelnes, gerokai per ilgas kaklaraištis) atliktas šokis prilygsta Arnoldo Lukošiaus „LT United“ performansui.

Koncertas ne tik neprailgo, bet ir nesinorėjo kad pasibaigtų. Grupė garbingai nutarė tame pačiame mieste negroti dviejų vienodų koncertų, tad setlistai buvo skirtingi. Pirmąjį vakarą į programą įtrauktą 2008 metų dainą „Good Morning“ kitą vakarą keitė klasikinis „When I’m With You“.

„Sparks“ svajonę išpildžiau dukart – prieš devynerius metus Vilniuje ir šiemet Londone. Tikrai norėčiau dar. Ir aš ne vienas toks entuziastingas. Už Londono koncertą penkias žvaigždutes „sparksams“ savo recenzijoje parašė ir santūrusis „The Times“.

Maloni ir jaudinanti patirtis buvo po koncerto apsilankyti grupės užkulisuose, kur jie sulaukė lauktuvių iš Lietuvos – Jono Valančiūno Lietuvos rinktinės marškinėlių ir trispalvio šaliko, su kuriais noriai pozavo nuotraukoms. Broliukai gyvai atrodo kur kas geriau nei nuotraukose (kaip ir pvz. „Depeche Mode“), puikiai atsimena savo viešnages Lietuvoje ir tikisi vėl aplankyti mūsų šalį. Albumas ir turas „Hippopotamus“ tapo puikiu liudijimu, kad „Sparks“ istorija nesibaigia. Ir labai norisi tikėti, kad juos keliai vėl atves į Lietuvą.