Marlyn Manson koncerto akimirka Helsinkyje (nuotr. Aistė Bam)
Marilyn Manson. Užtenka ištarti šį vardą, kad tūlo „homo sapiens“ žvilgsnis į tave susiaurėtų iš staiga gimusio įtartinumo. Tokius žvilgsnius matau jau 18 metų ir tik dabar man tai nebeteko jokios reikšmės. Per tiek laiko spėjau į savo istoriją įrašyti du koncertus Lietuvoje (2003 ir 2011 m.) ir štai naujas įrašas į knygą – 2017 m. lapkričio 12 d., Helsinkis.
Po dviejų metų pertraukos nuo „The Pale Emperor“ dėdė Mansonas nustojo dalintis teaseriais instagrame ir išleido į pasaulį „Heaven Upside Down“, o kartu su juo ir grandinę turų, kuriuose, deja, Baltijos šalys nebuvo pasirinktos patirti „rojaus aukštyn kojomis“.
Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl tu, gerb. skaitytojau, dabar tai skaitai. Bet, nors visa tai norėjau pasilikti tik sau, nusprendžiau nebūti akla gerbėja ir 100 proc. nepasitenkinti tuo, ką rojuje išgyvenau.
Viskas prasidėjo nuo to, kad vakarą atidarė diskžokėja „Amazonica“, t.y. apšildė Mr. Mansoną. Visgi nuoširdžiai nežinau, ar publika apšilo, nes aš, asmeniškai – nelabai. DJ panelė iš Londono, kas be ko, savo pasirodymą su Patti Smith kūriniu „Horses“ pradėjo pusvalandžiu vėliau nei žadėta. Pirma mintis – ok, tai turbūt įžanga į kažką progresuojančio į heavy metal, nes, pripažinsiu, jog klišės man veikia – Helsinky tikėjausi ilgaplaukių suomių su žaibo formos gitaromis. Net pats pseudonimas „Amazonica“ būnant Suomijos sostinėje skamba gan tamsiai. Bet ne – Patti Smith pakeitė viena iš daugelio staigiai besikeičiančių dainų, kurios sudarė „Amazonicos“ roko popuri. Kol visa tai rašiau, ji vis dar grojo: neseniai skambėjo „The Doors – Break On Through“, bet ties šiais žodžiais spėjo pasikeisti į „Nirvana – Territorial Pissings“. Jai toliau „bemiksuojant“ susiradau „Amazonica“ feisbuke, iš kurio sužinojau, kad ji iš Londono ir turi 798 likes. Žinau, jog vertinti kokybę pagal FB likes kiekį nėra stiprus kriterijus, bet nuostabos negaliu nuslėpti – kodėl? KODĖL, būtent ją pasirinko šiame ES ture? Ir tikrai ne likes‘uose esmė – dainų perėjimai „Amazonica“ set‘e ne visada sklandūs, pavyzdžiui, dabar Jimi Hendrixo „Purple Haze“ užstrigo ant „kiss the kiss the kiss the…“ ir perėjo į kitą dainą be jokių užuolankų. O užgrojusi „Nirvana – Smells Like Teen Spirit“ buvo „papuošta“ nelabai vykusiu drum snare. Nebevyniojant žodžių į vatą, popuri sudarė iš maždaug 30 sekundžių dainų ištraukos, kurios buvo nuolat perjungiamos – ką kiekvienas iš mūsų labai puikiai mokame ir patys padaryti. Publika galėjo pabandyti spėti apšilti su, prie aukščiau minėtų, „Led Zeppelin“, „Queens of the Stone Age“, „Black Sabbath“, „Nine Inch Nails“, „Metallica“ ir „The Beatles“. Raukiant šį 3/10 apšildymą, lieku su klausimu „kodėl“. Suprantu, jog ir DJ yra įvairaus kirpimo, bet tokių perlų negirdėjau nei „Yucatane“, nei „Kably“, anei „Cocainne“. Žvelgiant iš šviesiosios pusės – likes kiekis nieko nelemia, todėl kylantys atlikėjai gali svajoti apie tai, jog ir jų dievaičiai pasirinks būtent JUOS, kad atlikti tą darbą, kurį tik jie atlieka geriausiai.
20 val. baigęsis popuri 30-čia minučių pavėlino ir vakaro žvaigždės pasirodymą – iš serijos, kai praleidi sau užsibrėžtą 20:30 ribą, nukeli iki gražiau atrodančio laiko, t.y. 21 val. Kolonėlės baigė groti David Bowie „Ziggy Stardust“ ir viskas apsivertė aukštyn kojom – Mozarto „Requiem Introitus“ nuo 0:40 pranešė apie antikristo, aimanuojančio už užuolaidos, atėjimą. Joms nukritus atsivėrė ir visas grožis į Mansonui nelaimę atnešusius sukryžiuotus šautuvus, o Mozartą pakeitė „Revelation #12“ gitara ir Mansono skaičiuotė iki 10. Kalbant apie sceną, vizualizacijų nebuvo, bet didžiausia problema ir užuojauta tiems, kurie buvo tribūnose (tarp jų ir man) – ekranai neegzistavo, o scena toli.
Po įvadinės tiek koncerto, tiek „Heaven Upside Down“ dainos, Mansonas pasiteiravo „are you ready for the new shit?“. Visgi, naujo „shit“ dar teko palūkėti, bet buvo senas-geras „This Is the New Shit“ iš „The Golden Age of Grotesque“ laikų, kai grupės originalioji sudėtis ėmė po truputį byrėti: „Twiggy“ ir Mansono kūrybiniai keliai vedė į skirtingas puses, šįkart „be parkių“, o Tim Sköld tuo metu puikiai įsiliejo į „diktatoriaus“ baltapūkių gretas.
Po „TITNS“ sekė sugrįžimas į dar senesnius, „Holy Wood“ laikus su riot hitu „Disposable Teens“, po kurio vėl greita kelionė į aukso amžių scenai nusidažant raudonai su populiariuoju „(m)Obscene“. Mansonas visą šį laiką yra lydimas savo chirurgo apranga apsirengusio slaugo, kad neįgaliojo vežimėlis netaptų per didele kliūtimi pasirodymui. O gal tai tik dar vienas šou elementas? Bet vargu, nes pamačius tą Alice Cooper pompastiškumui prilygstantį vežimėlį su karsto formos atrama lyg vampyro sostas, kyla abejonių, jog Mansonas jį būtų sugebėjęs suvaldyti pats.
Po „(m)Obscene“ pajuokavęs apie seksualinį priekabiavimą, sekusį su „stop showing that to me“, paskelbė gerąją žinią, kuria antradienio rytą gerbėjai įsitikino savo akimis – dainos, kuri, kaip pasakė Marilyn Mansonas, „tinkama turėti „foursome“, klipas. „Kill4me“ su savo gitaros melodine linija priminė „Arctic Monkeys“ albumo „AM“ stilių, tačiau Turner‘is niekad neišdrįstų užduoti klausimo apie savęs žalojimą: „Sideways for attention, longways for results, Who are you going to cross?“. Su šia daina kaip užsklanda pasirodė ir „Heaven Upside Down“ albumo viršelis – šiokia tokia paguoda stovintiems tribūnose, valio.
Visgi po sugrįžimo į albumą, dėl kurio ir egzistuoja šitas turas, Mansonas kaip mat sugrąžino atgal į „The Pale Emperor“ su „Deep Six“ – vienintele daina iš vienintelio albumo tarp „The Golden Age“ ir „Heaven Upside Down“. Kiti trys albumai, deja, Merilyn Mansono dėmesio nesulaukė, nors tiek „Born Villain“, tiek „The High End of Low“ ir net „Eat Me, Drink Me“ būtų kur nors neblogai įsipaišę. Bet kas gi aš, kad galėčiau teisti?!
Net ir praradęs galimybę laisvai judėti ir lieti savo destruktyvią energiją scenoje, Mansonas neprarado humoro jausmo – po „Deep Six“ davė pradžią dainai „I Don‘t Like the Drugs (But the Drugs Like Me)“. Tiesa, netrukus prie jo prisijungusią publiką sustabdė supratęs, jog dainos žodžiai jau yra atgyvenę savo amžių: „Wait wait wait. This is not right. It should be – I like the drugs, but they don‘t like me. But… Wait… they do like me. No, you know what? I‘m sorry, but this has to be changed. Let‘s go to The Dope Show instead“.
Tie, kurie nepajudėjo imtinai iki „The Dope Show“, pakėlė savo sėdynes Mansono iš „Eurythmics“ pasivogtam visų laikų hitui „Sweet Dreams“. Net ir po tiek metų Marilyn Mansonas kaip dainos atributą vis dar išlaikė prožektorių, su kuriuo švietė į publiką. Visgi nuo šio momento senų dainų tekstai literaliai ėjo į sweet dreams.
Maloniai nustebinęs su „Tourniquet“ iš 1996 m. netrukus visus privertė jaustis nepatogiai pačioje pradžioje sumaišęs dainos posmus. Supratęs, jog pirmos dvi dainos eilutės tikrai ne taip skamba, Mansonas nutilo sekančioms dvejoms eilutėms ir vėl atsipeikėjo, pasiekęs gerai pažįstamą priedainį.
Po šio nesusipratimo – grįžimas į naujo albumo komforto zoną su pirma daina, kuri pasirodė video klipo formatu, kūriniu „We Know Where You Fucking Live“. Koncerto JAV metu Marilyn Mansonas kaip reikiant „nudegė gėdos rūgštyje“, nes praėjus vos 24 valandoms po Teksaso žudynių atlikdamas šią dainą nusitaikė šautuvą į auditoriją. Panašu, kad Helsinkyje Mansonas iš to pasimokė ir šįkart apsiėjo be šautuvo ir tik su savo slaugu, kuris atlikėją vežimėlyje stumdė aplink sceną.
Prasidėjus sekančiai daina net ir pats Mansonas negalėjo išsėdėti neįgaliojo vežimėlyje – dėl „Say10“ jis atsistojo ir klibikščiuodamas viena koja prašė publikos, kad į „God“ būtų atsiliepiama „Say10“.
Daina taip išsunkė Mr. M, kad atėjo metas trumpai pertraukai, kurią užpildė ant scenos likusi improvizuojanti grupė. Grįžęs Mansonas vėl ėmė reikalauti kovingai nusiteikusių plojimų, kurie lyg ir panašėjo į „Antichrist Superstar“ pradžią. Visgi šis Bibliją niokojantis hitas buvo pakeistas į „The Beautiful People“, kurio priedainis (turbūt) buvo paliktas publikai, tačiau dėl per tylaus entuziazmo vėl skambėjo lyg Mansono jėgų išsekimas.
Einame į pabaigą. Prieš pirmojo Mansono albumo amžinąjį hitą „Lunchbox“ atlikėjas dar greitai perbėgo per ne tokio seno įrašo „Killing Strangers“ priedainį, bet tiek tos dainos ir tebūta prieš šokant į „Lunchbox“. Pabaigai pasirinktas glam rocko laikų „Coma White“ – maloni staigmena, nenutuokiant, jog tai pabaiga. O dar didesnė staigmena – vėl pamirštas dainos tekstas. Po to – jokio biso, jokio „fuck you and goodnight“. Tiesiog dingimas į užkulisius. Po kelių akimirkų paskui vakaro dirigentą netikėtai išsekė ir jo muzikantai. Iki kol ant scenos nepasirodė oranžiniais kostiumais apsirengę scenos darbuotojai, tol žmonės nesuprato, jog tai pabaiga.
Kiek žmonių pritartų tam, ką čia išdėliojau, sunku pasakyti. Vis dar bandau galvoti, jog gal tai didelis atstumas nuo tribūnos iki scenos, kurį turėčiau kaltinti, bet man, Mansono apaštalei nuo 1999 m., šis pasirodymas buvo pyragėlis „of a little bit too mainstream“, pagardintas nesusipratimo vyšnyte ant viršaus. Vaizdas maždaug toks, jog
1) duokim žmonėms tai, ko jie nori – HITUS (prisiminus publiką susidariusią iš įvairios faunos ir iš tų atsistojimų tik per TAS dainas);
2) ar tai vaistai, ar narkotikai, ar alkoholis, ar viskas kartu? O gal tiesiog ne ta diena? O gal apskritai ne tie metai (tėvo mirtis, Twiggy nebebuvimas Marilyn Manson dalimi, Daisy Berkowitz mirtis ir dar visos koncertų metu patirtos traumos), kad koncertas neatitiko lūkesčių?
3) gal visa tai – teatras? Kas iš esmės ir yra kuriama jo pasirodymuose ir įvaizdyje…
Bet come on, jeigu „Saturnalia“ yra toji centrinė naujausio albumo daina, aplink kurią sukasi visas albumas, ir, taip, pilnai pritariu, jog tos 8 minutės yra TIKRAI vertos tokio paties ar net ilgesnio laiko ant scenos, ko labai laukiau, tai vėlgi – KODĖL ne? Ir kur pati „Heaven upside down“? Daina, kuri sutampa tiek su albumo, tiek su turo pavadinimu? Atidarymui vargiai būtų tikusi, kaip kad „Hey, Cruel World…“ tiko taip pat pavadintam ankstesniam turui, tačiau pabaigai – mažiau upbeat, tačiau bent gražus ir besisiejantis uždarymas. Bet, pasikartosiu: hitai > naujas albumas.
Apibendrinant, nesigailiu nei cento ir turėčiau nepamiršti, kad atlikėjo auksinis amžius yra jau 6 pėdos po žeme – nėra čia ko lyginti 2003 m. su 2017 m. Dėdė Mansonas visgi tiesiog žmogus, kuris sensta. Pats naujas albumas patvirtina, kad Mansono kūrybinis šaltinis yra neišsemiamas – dainų žodžiai su žodžių žaidimais yra geras materialas literatūrinėms analizėms, taikymas į aktualias ir jausmingas temas vis dar kelia nepatogumus bei grįžimas vos ne į kiekvieną erą muzikiniu atžvilgiu su vis kita albumo daina žavi ir teikia daug vilčių, bet kai ateina laikas visa tai atsinešti į sceną… sorry, dėde Mansonai. Aš žinau, kad gali geriau, ir dėl to nepasitenkinsiu tuo, kokius asmeninius fiasko patyriau. Nors prieš seną gerą „Disposable Teens“ Marilyn Mansonas gerbėjus patikino, kad „jie gali sulaužyti mano kojas, bet nepalauš dvasios“, visgi 14 dainų ir pilnai neišgrotos 90 minučių sako kitaip. Būtų nuostabu, jei galėtų šitas ilgas monologas jį pasiekti, nes, visų pirma, manau, kad įdomiau ginčytis su tuo, kuris kritikuoja, o ne aklai kartoja visus pjūvius peiliuku ant riešų, o visų antra, tiek daug klausimų ir tiek mažai atsakymų iš to, kas geriausiai žino. Bet šiaip, Mensi, bent jau tą mic drop‘ą galėjai pabaigai palikti kaip aiškų pabaigos tašką, kad prezidentas savo misiją atliko.
