Andriaus Mamontovo albumui „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ šiais metais sukanka lygiai 20 metų. Ta proga jau šį pirmadienį šis albumas atgims iš naujo.
Daugelis melomanų tikėjosi, jog dvidešimties metų sukaktį nuo jau legendiniu vadinamo albumo išleidimo Andrius Mamontovas paminės išleisdamas šį albumą taip daugelio laukiamu vinilo formatu, tačiau šį įrašą atlikėjas nusprendė atgaivinti kiek kitaip. Liepos 16-ą dieną Valdovų rūmų kieme drauge su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru Andrius Mamontovas šią plokštelę atliks nuo pradžios iki pabaigos. Šis koncertas – specialiai festivaliui „Midsummer Vilnius“ paruoštas muzikinis projektas ir itin reto formato pasirodymas Lietuvoje. Nors koncerto metu galime tikėtis ne tik albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ bet ir kelių kitų žinomų Andriaus kūrinių, visgi didžiausias akcentas čia bus dedamas būtent ant šio ypatingo darbo, kurio įtaką patvirtintų ne vienas jaunesnės kartos atlikėjas.
Bet kodėl tokio dėmesio susilaukia būtent šis Andriaus Mamontovo albumas?
Juk „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ net nebuvo pirmasis solinis Andriaus Mamontovo darbas. Šis titulas atitenka dar 1995-aisiais metais išleistam albumui „Pabėgimas“ tačiau 2015-aisiais jokio išskirtinio paminėjimo nesulaukėme. Darome prielaidą, kad šitaip pagerbtas tikrai nebus ir mini-albumas „Mono arba Stereo“ pasaulį išvydęs 1999-aisiais…
Tačiau didelis susidomėjimas būtent šiuo Andriaus albumu tikrai yra pagrįstas. „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ drąsiai galima vadinti vienu geriausių roko muzikos pavyzdžių Lietuvoje, o ir pats Andrius Mamontovas ne kartą yra įvardijęs šį albumą, kaip esminį jo karjeroje. Prieš du dešimtmečius įrašytas albumas buvo pirmas didelis Andriaus darbas po grupės „Foje” iširimo, iki galo įprasminęs Andrių ne vien kaip grupės „Foje“ vokalistą ir dainų autorių, bet ir kaip solo atlikėją, pilnai atsakingą už savo kūrybą, visą įraše skambančią muziką ir lyriką.
Subyrėjus grupei „Foje“ prasidėjo ir naujas Andriaus Mamontovo gyvenimo etapas. Atlikėjas buvo pakviestas vaidinti pagrindinį vaidmenį didelio pasisekimo susilaukusiame Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Hamletas“, o 1998-ųjų pavasarį išleido singlą „TV daina“. Ruošiant kūrinius naujajam albumui vyko intensyvios spektaklio repeticijos, tad nenuostabu, kad „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ kūriniai alsuoja „Hamleto“ pagrindinio herojaus patirtimis ir Šekspyro tekstų nuotaikomis. Prasidėjus pasaulinėms spektaklio gastrolėms su teatro trupe atlikėjas pusę metų intensyviai keliavo, aplankė daug įvairių kraštų. Kelionėse jis ne tik sėmėsi patirties bei idėjų, bet ir kaupė audio bagažą – įrašinėjo įvairius garsus (gatvės muzikantus, tramvajų durų trinktelėjimus, bažnyčios varpų gaudesį ir t.t.), kuriuos vėliau panaudojo albumo garsiniam dizainui kurti.
Šiame albume nėra didelių hitų ar melodijų, kurias skanduotų minios. Įžanginį albumo kūrinį „Geležinė širdis“ retkarčiais dar galima išgirsti Andriaus koncertuose, tačiau anot paties atlikėjo – jis retai grojantis šio albumo dainas, nes šis darbas yra labai vientisas ir geriausia jo klausytis nuo pradžios iki pabaigos. „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ iš dalies tęsia sunkią, tamsią debiutinio Andriaus albumo „Pabėgimas“ nuotaiką, tačiau energetiškai jis yra visiškai kitoks, smarkiai išsiskiriantis ne tik iš visos Andriaus kūrybos, bet ir iš visos praėjusio tūkstantmečio pabaigoje skambėjusios lietuviškos muzikos.
Kaip rašėme metų pradžioje publikuotame šio koncerto anonse, „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ tapo vienu populiariausių 1998-ųjų metų įrašų. Prestižiniuose tuo metu laikytuose radijo stoties „Radiocentras“ apdovanojimuose šis albumas aplenkė „Biplan“ albumą „Braškės“, „SEL“ plokštelę „Guma“, „Naktinių Personų“ „Atvirai“ bei „Pelenų“ „Degančias sielas“ ir pelnė statulėlę geriausio albumo kategorijoje. Pats Andrius Mamontovas tąkart buvo pripažintas geriausiu metų atlikėju.
Tačiau ne apdovanojimai, o bėgantis laikas ir negęstantis susidomėjimas parodo tikrąją vieno ar kito albumo išliekamąją vertę. Taip yra ir su „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Jeigu reikėtų Andriaus kūrybos negirdėjusiam žmogui rekomenduoti vieną jo darbą, mes rekomenduotumėme būtent šį. Neįsivaizduojame kokius atitikmenis įraše skambančioms gitarų, sintezatorių ir ritmo mašinų partijoms pasiūlys Lietuvos kamerinio orkestro styginiai ir pučiamieji instrumentai, bet net abejonių nekyla, kad tai ką išgirsime šio pirmadienio vakarą Valdovų rūmų kieme bus didinga ir nepakartojama.
Žinau, kad apie pusė albumo dainų yra grotos koncertuose, tačiau tai labai reti – greičiau išskirtiniai atvejai. ”Vakar Naktį” , ”Ugnis ligi Dangaus” ir netgi titulinė ”Šiaurės Naktis”. Tuo tarpu ”Geležinė Širdis” – galima sakyti beveik hitas, grotas ne taip ir retai. Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad dainoje ”Kiek liko laiko mums” girdimas dainininkės Sati balsas. Beje, bemastydamas prisiminiau kad esu matęs šio albumo plakatą, priklijuotą ant vienos bažnyčios durų (Klaipėdoje). Bonus track: prisiminiau ir apie vieną nesusipratimą susijusį su šiuo albumu: 2000 metais albumas buvo perleistas cd formate, tačiau į jo vidurį buvo įdėta ”Tv daina” kuri nelabai ką turi bendro su tuo albumu (1998 metais ji buvo išleista atskiru singlu).