Coldplay filmas A Head Full Of Dreams: kai svajonė tampa gyvenimu

Coldplay

Grupė „Coldpay“

Muzikinė dokumentika – ypatingas žanras, apie kurį rašyti dažnai tikrai netenka. Ko gero netektų ir šįkart, tačiau centrinė dokumentikos figūra – grupė „Coldplay“ ir jų filmas „A Head Full Of Dreams“.

Prieš 22 metus Chriso Martino įkurtą kolektyvą „Coldplay” galiu drąsiai vadinti nemažos savo gyvenimo dalies didžiule meile. Nuo tos akimirkos, kai 2000-ųjų vasarą berods per radijo stotį “M-1” pirmą kartą išgirdau jų singlą „Yellow”, šio Londono ketverto kūryba mane lydėjo ilgai. Beveik 9 metus. Iki tam tikro grupės kūrybos lūžio taško, po kurio jų muzika, mano galva, tiesiog tapo pernelyg saldi. Tikrai nesakau, kad bloga ar beprasmė. Jokiu būdu. Tiesiog pasikeitus grupės skambesiui, šiek tiek pasikeitė ir mano požiūris į jų kūrybą.

Per tuos 9 meilės, ištikimybės ir pamišimo dėl „Coldplay“ metus perėjau visas šios epochos  fazes. Su minėtu 2000-ųjų kūriniu ir dainomis „Don’t Panic” bei „Trouble” iš debiutinės grupės plokštelės  „Parachutes”. Su „Politik”, „The Scientist” ir „God Put A Smule Upon His Face” iš po dviejų metų sekusio „A Rush Of Blood To The Head”. Su savo gyvenimo daina „Fix You” ir viena gražiausių kada nors girdėtų baladžių „Till Kingdome Comes” iš 2005-ųjų „X&Y”. Su „Violet Hill”, „Strawberry Swings” ir „Lovers in Japan” iš 2008-aisiais Briano Eno prodiusuoto ir kitaip suskambėjusio jau stadioninio „Viva La Vida or Death And All His Friends”. Ir dar su galybe kitų. Grupė per šiuos metus buvo sukūrusi tiek daug, kad visi šie keturi kompaktiniai diskai buvo „nudrožti“ iki paskutinių įmanomų siūlelių. Mokėjau mintinai viską „nuo – iki“. Klausiau jų visur – automobilyje, ausinuke. Su jų muzika keldavausi, gyvendavau ir užmigdavau.

2009-aisiais drauge su bičiuliais pirmą kartą juos pamačiau “Viva La Vida” ture Prahoje. Išgirdęs „Fix You” gyvai – apsiverkiau. Tikrai nesupratau kodėl. Tiesiog išgirdau pirmuosius garsus ir, emocijoms paėmus viršų, apsiblioviau. Kaip mažas vaikas. Nes tai buvo muzikos galia. Tai buvo „Coldplay” galia.

Net ir žinodamas, kad nuo 2011-aisiais pasirodžiusio albumo „Mylo Xyloto“ jų muzika nebebuvo visiškai mano cup of tea, vis tiek visada sekiau jų muziką ir pirkau jų albumus. Niekada taip ir nepalikau nuošalyje vienos didžiausių muzikinių meilių. Nes meilei atleidžiama. Nes tai, kurią pažįsti, žinai ir myli nuo pat gimimo, tiesiog galima gerokai daugiau nei kitiems.

Coldplay_LIVE

Coldplay koncerto akimirka

Šiai gyvenimo refleksijai priežastis – daugiau nei rimta. Lapkričio 5-ąją nedidelis būrys muzikos mylėtojų ir apie ją rašančiųjų turėjo išskirtinę progą pamatyti dokumentinę „Coldplay” dokumentinę juostą „A Head Full Of Dreams”. Apie 20 grupės metų. Apie emociją. Apie pakilimus ir nuopuolius. Apie muziką ir dainas, kurios du dešimtmečius lydi šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje. Beje, šiame filme tie senųjų Koldplėjų fanai (prie kurių gan drąsiai save priskirti galiu ir aš) ras gan svarių priežasčių suprasti, kodėl naujoji grupės kūryba yra būtent tokia. Taip, galbūt tai nebus priežastis sugrįžti atgal ir naujosios jų muzikos klausytis senomis ausimis (ir širdimis), tačiau to pakaks, kad suvoktume, kodėl Chrisas, Willas, Guyus ir Johny dabar skamba būtent taip.

Ir nors dokumentika – toli gražu ne pats masiškiausias žanras, šį filmą turėtų pamatyti ne tik tie, kurie myli (ar mylėjo) „Coldplay”, bet ir tie, kuriems šiandien muzika yra svarbi.

Beveik dvi valandas trunkančiame filme, kurį režisavo Matas Whitecrossas – žmogus, sukūręs nuotabią 2016-ųjų dokumentiką apie „Oasis“ – apstu visko: ir emocijos, ir muzikos, ir archyvinių, dar niekada nematytų kadrų, ir akimirkų bei istorijų, kurių net ir tikras „Coldplay“ gerbėjas nėra girdėjęs.

Filme pasakojama išsami grupės dvidešimtmečio istorija nuo tos akimirkos, kai muzikos koledže Chrisas Martinas ir gitaristas Johny Bucklandas nusprendė suburti grupę, iki vieno didžiausių muzikos istorijoje „Coldplay“ turo „A Head Full Of Dreams“, kurį pamatė daugiau kaip 5 milijonai planetos gyventojų. Per dvi valandas pamatysite ne tik kaip gimė „Yellow“, pirmuosius Chriso Martino kadrus, kuriuose jis savo grupės kolegoms pristato per naktį studijoje sukurtą „The Scientist“ ar išgyvenimų ir egzistencinės krizės metu „išgimdytą“ albumą „X&Y”, kurio išsigelbėjimu tapo kolektyvo prekiniu ženklu tapusi daina „Fix You“. Juostoje gausu archyvinių kadrų, apie kuriuos pasakoja patys grupės nariai, akimirkų iš koncertinių turų, pykčių studijoje, kalbų apie paskutinį koncertą ir laimės protrūkių.

Esu skaitęs bent kelias knygas apie „Coldplay“, puikiai žinau jų biografiją, tačiau pamatyti gyvai tas akimirkas, kai grupė „išmetė“ iš sąstato Willą Championą, išvysti grupės nuotaikas tomis akimirkomis, kai juos palieka (o vėliau vėl grįžta) ilgametis vadybininkas ir geras draugas Philas Harvey – tai kažkas daugiau nei gyvai prisiliesti prie kultine tapusios grupės istorijos.

Filme apstu jautrių istorijų (būgnininko Willo mamos mirtis baigiant „Parachutes“ įrašus ir albume būtent jai skirta dedikacija ar ketverto ištikimybė ir pagalba Chrisui Martinui išgyvenant skyrybų su aktore Gwyneth Paltrow dramą, kurios pasekmės ir emocijos sudėtos 2014-ųjų albume „Ghost Stories“), milijonus šiurpuliukų priverčiančių bėgioti akimirkų (ištraukų iš „Glastonbury“ festivalio, emocinio pakilimo drauge su legendiniu Brianu Eno įrašinėjant 2008-ųjų albumą „Viva La Vida Or Death And All His Friend“) ar naivių dar aštuoniolikmečio grupės lyderio pasvarstymų apie dideles muzikines svajones, kuriomis „Coldplay“ seka iki šių dienų.

Tai filmas apie muziką, draugystę, ištikimybę ir tikslo siekimą. Beje, jame nuostabiai išryškintasne tik Chriso Martino – išskirtinio talento ir neįtikėtino lyderio vaidmuo, bet ir kitų grupės narių svarba. Ne veltui visos juostos metu nejuntamai pabrėžiama viena mintis: „Coldplay“ – tai grupė, kurios kiekvienas narys yra ypatingai svarbus, todėl išėmus iš vieno paveikslo viena jų, miršta visas kolektvas.

Žiūrint šį filmą norėsis visko – juoktis, verktis, dainuoti kartu ar net rėkti.

„A Head Full Of Dreams“ – tai nuostabi, labai emocionali, velniškai muzikali ir nuo pirmųjų sekundžių įtraukianti juosta, parodanti, kokia neįtikėtinai didinga, bet ištikima sau ir savo principams yra grupė, kurios muzika įkvėpė šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje.

Tai filmas, kurį tiesiog būtina pamatyti.

„Coldplay“ dokumentinė juosta „A Head Full Of Dreams“ kino teatruose – tik lapkričio 14 dieną. 

Afiša

Filmo plakatas

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *