Olafur Arnalds Vilniuje. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka.

– Jis tikrai nedainuos? – nepatikliai klausia manęs draugė, beveik jėga atvesdinta į Ólafuro Arnaldso koncertą.

Ir ne ji vienintelė. Prieš koncertą šį klausimą girdėjau nuskambant ne kartą – muzikos alchemiku tituluojamas islandas Ólafur Arnalds iš tiesų mažai žinomas Lietuvoje. Tai liudija ir gana tuštoka „Compensos“ salė Vilniuje tą žvarbų trečiadienio vakarą.

Ne, jis nedainavo. Bet jau pačioje koncerto pradžioje privertė dainuoti kitus – visa salė turėjo ištempti vieną natą, vieną ilgąjį „aaaaaa“ „kuo ilgiau, nekvėpuodami“, kol Ó. Arnalds maigė savo stebuklinguosius mygtukus, įrašinėdamas garsą. Lietuviškasis „aaaaa“ buvo vėliau panaudotas atliekant vieną iš koncerto kūrinių.
Vilniuje atlikėjas pristatė naujausiąjį savo darbą, pernai vasarą išleistą albumą „re:member“. Jis, beje, manomuzika.lt komandos buvo išrinktas geriausiu metų albumu – gal kiek netikėtai mums patiems, bet tikrai pelnytai.

Jau nuo pirmųjų garsų užburta publika galėjo tuo įsitikinti pati. Kiekvienas turėjo progą atrasti savo magiškąjį receptą, tai, ką veikia būtent tave. Nes „re:member“ telpa labai daug visko. Parašytas keliaujant po pasaulį albumas skamba kaip pirmas sniegas ir pirma pavasario diena, stipri vasaros liūtis ir pasibraidymas šiurenančiais rudens lapais. Po koncerto visuomet pasipila apžvalgos, giedančios ditirambus publiką užbūrusiam Ó. Arnaldsui, bet mano galva, „magija“ neatskleidžia to emocijų spektro, kurį galima buvo patirti per tą nepilnas dvi valandas trūkusį koncertą.

Nes kokiais žodžiais gali nusakyti tą jausmą, kai norisi vienu metu užsimerkti ir kartu, plačiai atmerktomis akimis, gerti į save tą šviesų ir muzikos stebuklą, kuris vyko scenoje?

Ta įvairovė puikiai atspindi ir patį Ólafurą Arnaldsą, jo muzikinę karjerą. Pradėjęs nuo pankroko grupės skambiu pavadinimu „Fighting shit“ (kuris ne itin įtiko muzikanto močiutei), šiandien jis yra vienu įžymiausiu naujosios klasikos žanro atstovų (kad ir kaip jis kratytųsi šio apibrėžimo), o jo lentynoje – prestižinė BAFTA statulėlė (už muziką serialui „Broadchurch“). Vasarą galėjome išsitaškyti pagal jo, kartu su Janusu Rasmussenu įkurto projekto „Kiasmos“ trankiąją techno muziką Vilniaus „Lofte“.

Šiandien, tokioje tyloje, kad girdisi kiekvienas kaimyno kėdės krepštelėjimas, o reti filmuojantys telefonu žiūrovai prašomi juos nuleisti, užėmę žadą klausomės, kaip šis žavus islandas, lydimas būgnininko ir styginių kvarteto bei pasitelkęs savo paties modifikuotus vaiduokliškus garsus leidžiančius pianinus, savo muzika mus apvalo, sutaurina ir išgrynina.

Nors trumpam. Net ir tuos, kurie taip pasiilgo savo paltų, kad neišlaukia koncerto pabaigos. Jei neprieštarausite, baigsime šiek tiek ilgiau, po audringų ovacijų grįžęs į sceną Ó. Arnalds šmaikščiai papasakoja keletą istorijų ir sugroja mirusiai močiutei skirtą kūrinį „Lag Fyrir Ömmu”.

Taigi, kaip apibūdinti tą jausmą, kai norisi juoktis ir verkti vienu metu?

Tai, matyt, ir yra laimė. Net jei jis nedainuoja.