Dovydas Pancerovas – apie SEL koncertą Šilutėje, brolius Bendžius ir „Kiborgų žemės” garso takelį

D. Pancerovas (nuotr. asmeninio archyvo)

Kai kalba pasisuka apie tiriamąją žurnalistiką Lietuvoje, vienas iš kelių vardų, kuris iš karto iškyla prieš akis – tai Dovydas Pancerovas. Portalo 15min.lt žurnalistas, rašantis apie politinę korupciją, organizuotą nusikalstamumą, pinigų plovimą ar priešiškų šalių propagandą yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Pernai jam buvo įteiktas ir valstybės apdovanojimas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis.

Šilutėje gimęs D. Pancerovas savo CV turi dar vieną ypatingą įrašą – jo žurnalistinė patirtis karo zonoje Ukrainoje sugulė į knygą „Kiborgų Žemė”, kuri labai greitai po pasirodymo tapo bestseleriu visoje Lietuvoje. Ir tai – toli gražu ne vienintelė knyga, kurios autorystė priklauso Dovydui. Šiuo metu kartu su kolege Birute Dovidonyte D. Pancerovas rašo dokumentinę knygą apie vieną politiką. Žurnalistas taip pat prisipažįsta, kad neilgai trukus knygynus turėtų pasiekti ir jau kelerius metus jo rašomas žurnalistinis detektyvas, pasakojantis apie neįprastą tiriančių žurnalistų darbą Lietuvoje.

Tačiau šįkart kalbėsime ne apie žurnalistiką, knygas ar darbą. Tiksliau, ir apie tai, bet iš visiškai kitos pusės.

Taigi, rubrikos manoBLITZ svečias – Dovydas Pancerovas.

Koks yra tavo pirmas muzikinis prisiminimas?

Oi, sunku atkapstyt… Kai pagalvoju apie muziką ir vaikystę, pirmiausiai į galvą šauna „Pink Floyd” plokštelės „Delicate Sound of Thunder” viršelis: elektros lemputėmis apklijuotą kostiumą vilkintis vyras. Keista nuotrauka, nesuprantama kaip ir suaugusių pasaulis.

Mano vaikystės namuose nuolat buvo klausoma muzikos. Tėvai per patefoną leisdavo „Doors”, „Pink Floyd”, „Led Zeppelin”, „Queen”, „Deep Purple”, „The Beatles”, Jimi Hedrix. Iš lietuviškos muzikos mama klausydavo Vytauto Kernagio, tėvas – „Hiperbolės”. Mano tėvas, – talentingas būgnininkas, – pakęsti negalėjo „visų tų italų muzikos“, kuri tapo populiari pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tas jo pasakymas man kažkaip giliai įstrigo.

Aš vaikystėje irgi nuolat klausydavau plokštelių, daugiausiai pasakų, bet dievinau „Keistuolių teatrą” ir „Kabareto tarp girnų” dainas.

Koks CD šiuo metu yra tavo grotuve automobilyje?

Pats nevairuoju, bet žmonos automobilyje šiuo metu groja Johnny Cash geriausių dainų kolekcija „Man in Black”.

Labiausiai Cashas patinka mano sūnui Daumantui. Jam dveji su puse metų, todėl nuolat prašo išversti angliškas dainas. Toks prašymas man yra proga pasilinksminti, todėl nuolat primeluoju apie dainų tekstus, prikuriu savų istorijų apie Johnny ir kaubojus. Nieko nuostabaus, kad įsėdęs į mašiną jis pirmiausiai paprašo įjungti Cashą.

Prieš tai mašinoje klausydavome „Queen” albumo „A Night at the Opera”. Irgi dėl sūnaus. Man sunku tą paaiškinti, bet dvejų metų su puse Daumis yra nerealus Fredžio gerbėjas, moka jo judesius ir kai kuriuos priedainius: jaidijo gaga, vy vil jak jų, vy da čiampions, a bai tų dast, a von tų byfy. Buvo laikas, kai jis dienų dienas vaidindavo „Queen” koncertus, žinojo, kaip Fredis elgiasi per „Live Aid” arba per „Live at Bowl”. Atpažįsta tuos koncertus iš dainų atlikimo ir net žiūrovų reakcijų.

Pirma tau nuoširdžiai patikusi grupė.

Turbūt „Keistuolių teatras”. Jau minėjau, kad daugiausiai klausydavau plokštelių su audiopasakomis, bet ir muzika patiko. Keistuolių teatras turbūt labiausiai. Labai džiaugiuosi, kad mano sūnui irgi patinka „Varna Albertina” ar „Geltonų plytų kelias”. Tikrai džiaugiuosi, kad tos dainos yra suskaitmenintos ir lengvai pasiekiamos.

Kaip šiandien klausaisi muzikos?

Muzikos klausau važiuodamas į darbą arba eidamas iš darbo pėstute. Klausau per Spotify telefone. Šiame gyvenimo etape beveik kiekvieną vakarą su šeima svetainėje klausome muzikos, šokame, žaidžiame koncertus ir panašiai. Kaip jau sakiau, mano sūnui muzika yra svarbus dalykas.

Su kokia muzika (grupe, daina) geriausia užmigti?

Hmmm… Tiesą sakant, man su muzika užmigti neįmanoma. Kai klausau džiazo, bliuzo, roko, repo ar net klasikinės muzikos, smegenys būna įsitempusios. Stengiuosi nepraleisti nė vienos natos, nė vieno instrumento, nė vieno garso. Retai kada klausau muzikos kaip fono. Jeigu reikia garsų fone, tai pasileidžiu šnekančius žmones – radijo laidą, interviu iš Youtube arba kokį podcastą. Muzikos klausymas man yra toks pat procesas kaip knygos skaitymas.

Beje, mano miego receptas jau ne vienerius metus yra toks: nuo dešimtos vakaro atsitraukiu nuo telefono, kompiuterio ar televizoriaus, imu popierinę knygą ir skaitau iki miego. Geriausiai skaityti klasikinę grožinę literatūrą, pastaruoju metu vengiu non fiction knygų, nes jos galvon prikiša svetimų idėjų.

Koks kūrinys geriausiai pažadina?

Oi, daugybė dainų puikiai veikdavo kaip žadintuvas. Tiesiogine šio žodžio prasme mano žadintuvais būdavo Jim Croce „I Got A Name”, „Queen” „I Want It All” arba „Don’t Stop Me Now”, o vieną vasarą netgi turėjau „Call Me Maybe”. Neva tai buvo bajeris, bet taip visą vasarą ir pragrojo rytais.

Kasetė, CD, MP3 grotuvas, iPodas ar vinilas?

Per savo muzikinę biografiją turėjau visus iš šių prietaisų, bet dabar naudojuosi Spotify ir net nežadu to keisti. Man svarbiausia yra kūriniai, o priemonės, per kurias klausaus muzikos, pirmiausiai turi būti patogios. Aišku, kokybiškos. Bet aš ne iš tų žmonių, kuriems reikia auksinių laidų, kad pajustų kokybę.

Koncertas, palikęs didžiausią įspūdį?

Turbūt didžiausią įspūdį man paliko 1999-aisiais Šilutės kultūros namuose vykęs „SEL” koncertas. Tada jie pristatinėjo savo naujausią singlą „Svetimi” ir neseniai išleistą albumą „Guma”. Tais laikais „SEL” muzika buvo savotiška revoliucija lietuviškos populiariosios muzikos rinkoje.

Dabar sunku tą suvokt, bet geras dvi valandas prieš SEL koncertą prie Šilutės kultūros namų žmonės stovėjo milžiniškoje eilėje, – bent jau man tada taip atrodė. Stovėjau priekyje, pirmose eilėse, minios prispaustas prie stiklo sienos, skiriančios bilietų kasas ir kultūrnamio foje. Kažkur už to stiklo buvo Egidijus Dragūnas, ir tai audrino minią. Likus valandai iki koncerto, žmonės taip įsisiūbavo, kad mane ėmė smarkiai spausti prie stiklo. Staiga stiklo siena neatlaikė, pažiro šukės, o aš ir kiti žmonės įgriuvome į foje. Vos pakilęs nuo žemės šoviau į kultūrnamio laiptinę, nes žinojau, kad antrame aukšte yra koncertų salė. Paskui mane bėgo nemaža gauja, mus vijosi darbuotojai. Įpuolėme į koncertų salę ir pamatėme ant scenos prie mikrofono stovintį Dragūną. Jis lupo apelsiną ir darė soundčeką. „Kas jus čia įleido“, – pamatęs mus pasakė per mikrofoną. Po kelių sekundžių mus visus susėmė.

Nepamenu, kaip viskas baigėsi, bet koncertas buvo nuostabus. Stovėjau priekyje, prisimenu daug detalių. Pamenu, po koncerto lipau ant scenos autografų. „SEL” narys Olegas, paprašytas pasirašyti ant „Svetimų” kasetės, paklausė manęs: „O ką jeigu nepasirašysiu?“ Išvydęs mano išraiška iškart pridėjo: „Juokauju, duok kasetę.“

Jeigu turėtum galimybę išgerti arbatos su vienu žmogumi iš muzikos industrijos, kas tai būtų?

Per visą savo gyvenimą turėjau tris tikrus dievukus: Kobe Bryantas, Leonardas DiCaprio ir Eminemas. Tai iš muzikos pasaulio susitikti norėčiau su Eminemu. Nežinau, ko jo paklausčiau. Gal pasakyčiau, kad jis buvo ne pats geriausias pavyzdys maištaujančiam paaugliui. Nors man jo muzika iki šiol artima.

Neseniai suvokiau, kad visus tris mano paauglystės dievukus, – Kobe, DiCaprio ir Eminemą, – sieja tai, kad visi trys savo profesijose išsiskyrė ypatingu dėmesiu atlikimo technikai. Visi trys – fanatiškai susitelkę į skillsų tobulinimą. Pasakyčiau Eminemui, kad jo atidumas ir susitelkimas į įgūdžius netiesiogiai prisidėjo prie mano pasaulėjautos; skaitydamas knygas ir straipsnius visų pirma dėmesį kreipiu į autoriaus atlikimo techniką ir jo įgūdžius.

Kitą vertus, tikrai žinau, ko paklausčiau Brian May. Paklausčiau, ar jis jaučia nuoskaudą, kad būdamas nepaprastai talentingas kūrėjas liko giliame Fredžio šešėlyje? Man visą gyvenimą Brian May emociškai siejasi su pavydu, pavydumu. Tai subjektyvu ir nepagrįsta, bet taip yra. Klausant jo interviu, skaitant knygas apie „Queen”, netgi žiūrint tą siaubingą May’aus prodiusuotą filmą, man susidaro įspūdis, kad jis iki šiol jaučia gilią nuoskauda dėl savo vietos Queen istorijoje.

Visi turi tą vieną „guilty pleasure“. Kas tavasis?

Tai gal „SEL”? Man ir dabar patinka senosios „SEL” dainos. Net ir tų naujų jo blizgučių paklausau. Bet gal nesijaučiu dėl to kaltas. Nors jo muzika plokščia kaip paplūdimio nuotrauka ant dekoracijų sienelės, bet visgi techniškai ji gerai padaryta.

Kokios muzikos nuoširdžiai negali pakęsti?

Negaliu atsakyti konkretaus žanro, bet man nepatinka štampuota muzika. Pamenat, būdavo tokie prodiuseriai Timbaland, David Guetta, visokios Sexy Bitch. Nėra taip, kad aš jų nekęsčiau, bet klausyti negaliu. Ir negalima tvirtinti, kad man nepatinka elektroninė muzika, nes taip nėra. Patinka, tarkim, „Aphex Twin”.

Man atrodo, neapykanta yra intymus jausmas, todėl nekenčiamasis irgi turi būti šio to vertas, ar ne? Tokiu atveju, negaliu pakęsti AC/DC. Suprantu, kad tai nėra bloga muzika, bet negaliu pakęsti to cypimo ir čaižių solinių gitarų. Fe.

Ar sugebi atsiriboti nuo asmenybės, jeigu labai patinkančią muziką atlieka bjauraus būdo arba reputacijos atlikėjas?

Ne, nesugebu. Tarkime, man šlykštu klausytis Michael Jackson. Man jis yra purvinas, bjaurus ir negaliu klausyti jo muzikos be šleikštulio. Gal tai nėra gerai, bet nieko negaliu sau padaryt.

Kokią vieną vienintelę dainą pasharintum savo Facebooke? Sąlyga – tai visuomet liks vienintelė pasharinta daina tavo gyvenime.

Jeigu pasakyčiau Bohemian Rhapsody, tai būtų banalu, snobiška. Nenoriu būti banalus. Bet mielai pasidalinčiau Hugh Laurie atliekama „St. James Infirmary”. Beje, per visą savo gyvenime feisbuke esu dalinęsis tik keliomis dainomis, tai St. James Infirmary buvo tarp jų. Dar kažkada neseniai dalinausi Eminemo „Lose Yourself”.

Jeigu turėtum vienintelę galimybę apsilankyti bet kokiame koncerte – kieno?

Eminemo. Iš prigimties esu intravertas ir labai nemėgstu viešų susibūrimų, retai einu į kiną ar koncertus. Bet į Eminemo koncertą kada nors nuvarysiu.

2017-aisiais per atsitiktinumą praleidau „Queen” koncertą Kaune: turėjau bilietus, bet netikėtai sulaukiau pasiūlymo išvykti į kursus JAV apie tiriamosios žurnalistikos tradicijų kūrimą, todėl „Queen” bilietus pardaviau.

Kūrinys, keliantis didžiausius sentimentus

Šiame gyvenimo etape – „Paukščiai”.

Kokios muzikos klauseisi rašydamas „Kiborgų žemę”?

Rašydamas ‘Kiborgų žemę” labai daug klausiau klasikinės muzikos. Tai buvo ne snobiškas tikėjimas, kad aukščiausio lygio muzika padės kūrybai. Tai buvo kažkoks neapibūdinimas, intuityvus poreikis – lyg pats organizmas reikalautų sudėtingo ir gilaus meno. Klausiau Čiurlionio, Beethoveno, Strausso. Beje, skaičiau Bulgakovą, Hemingway. Kažkuriuo metu klausiau Ukrainos patriotinio roko grupės Vopli Vidopliasova atliekamo Ukrainos himno, nes jo klausiau pirmą kartą važiuodamas į frontą.

O jeigu reikėtų vienos dainos, geriausiai apibūdinančios „Kiborgų žemę”?

Jeigu reiktų rinktis „Kiborgų žemės” garso takelį, tai pasirinkčiau „Doors” dainą „The End”. Nežinau kodėl, negaliu paaiškinti. Gal todėl, kad man šios knygos spalvos primena filmą „Apocalypse Now”, kurio atidarymo scenoje skamba ši „Doors” daina? Gal, nežinau.

Na gerai, o jeigu reikėtų įvardyti muziką, kuri geriausiai pibūdintų 15min.lt tyrimų skyrių?

Man Tyrimų skyriaus nuotaika yra tokia septintojo dešimtmečio Amerika, Watergate’o ir Nixono laikai 🙂 Tai tebūnie Jimmy Hendrix arba „Rolling Stones”.

Ar turi dainą, muziką ar grupę, kuri tau asocijuojasi su (tavo manymu) geriausiu tavo straipsniu?

Kol kas mano didžiausia istorija buvo apie Seimo narį Artūrą Skardžių, bet iš tikrųjų jis man nesisieja su jokia muzika. Bet kai prisiverčiu galvoti apie muziką Artūrui Skardžiui, tai natūraliai į galvą ateina Sweet Home Alabama.

Jeigu galėtum vienai dienai galėtų tapti bet kuriuo pasaulio atlikėju (gyvu arba mirusiu) – kuo taptum ir kodėl?

Fredžiu. Man patinka jo energija scenoje, jo ryšys su publika, noras laužyti taisykles ir kosminės ambicijos. Manau, būtent šias savybes privalo turėti roko žvaigždė. Taip pat gal norėčiau pabūti Jimo Morissono kailyje per „Doors” koncertą, bet kitą vertus – labai nekenčiu pagirių.

Trys visų laikų blogiausi muzikiniai kūriniai?

David Guetta „Sexy Bitch”, Van Halen daina „Jump”. Ir… „Laužo šviesa”, – tepadeda man Dievas.

Trys visų laikų geriausi kūriniai

Queen „Bohemian Rhapsody”