Visuomet sakydavau (ir greičiausiai niekad nenustosiu sakiusi), kad koncertai mieste, kuriame gyveni yra gerai, tačiau bent kartą turėtum patirti koncertą grupės gimtajame mieste. Ypač, jei grupė tau rūpi. Gimtinė yra gimtinė, ten žolė žalesnė ir santykis su klausytojais yra kitoks, kai tarp tavo klausytojų yra mama, kaimynas, mokyklos draugas ar močiutė.
Tačiau, nors Florence Welsh ir apdainuoja meilę savo gimtajam Pietų Londonui („South London Forever“), į „Florence + The Machine“ koncertus reikia važiuoti tik į Lenkiją. Ir niekur kitur.
Ypatingas grupės santykis su šia šalimi neatsirado per naktį. Kaip koncerto metu ne kartą minėjo pati Florence, jie visuomet jautė lenkų gerbėjų palaikymą – nuo pat pradžių, net kai gimtojoje Didžiojoje Britanijoje į juos buvo numojama ranka. „Anglai tiesiog negali suprasti, kaip anglė gali būti tokia emocinga“,– juokavo F. Welsh.
O emocijos tą penktadienio vakarą liejosi per kraštus.
Bet gal pradėkime nuo pradžių. Kad ir kaip mylėčiau „Florence + The Machine“ muziką, tikrąja priežastimi, paskatinusia mane praleisti vienuolika valandų kelyje Vilnius-Lodzė, buvo vakaro „supportas“. Juo netikėtai tapo mažai prie saldžiabalsės Florence derantys škotai „Young Fathers“. Tačiau… nors „tėvukai“ darė viską, kad išjudintų „Golden circle“ zonoje susirinkusią publiką, tiesa buvo akivaizdi – šį vakarą jie mažai kam rūpėjo. Tai patvirtino ir visiškai tuščios „Atlas Arenos“ tribūnos. Kiek audringesnės reakcijos sulaukė „GET UP“ ar keli naujausio albumo „Cocoa sugar“ kūriniai, tačiau net ir jų metu buvo akivaizdu, kad grupė yra tiesiog ne savo vietoje. Greičiausiai tai, kas tinka „Loftui“, netinka 10 tūkstančių žmonių talpinančioje arenoje. Nepadėjo ir poprastis garsas. O gaila.
Tačiau tai buvo vienintelis vakaro nusivylimas.
Apie tai, kad „Florence + The Machine“ pasirodymas Lenkijoje yra neeilinis įvykis, galima buvo nujausti jau koncerto dieną važiuojant traukiniu iš Varšuvos. Didžiulė vainikėliais, blizgučiais ir Florence Welsh stilių primenančiais apdarais pasipuošusi minia greitai užpildė visus vagonus. Koncertui ruošėsi ir miestas – į ne itin toli miesto centro esančią areną galima buvo nuvažiuoti (ir iš jo grįžti) specialiais autobusais, o kai kurių miesto autobusų trasa buvo pakeista dėl gresiančių kamščių. Organizacija – 10 balų.
Laukimas, apšildanti grupė, vėl laukimas ir į medinėmis lentelėmis išmuštą sceną, šiek tiek primenančią standartinį Lazdynų buto interjerą, įžengia pagrindiniai vakaro kaltininkai. Charizmatiškoji rudaplaukė Florence nuo pat pirmos minutės užvaldo tiek sceną, tiek publiką. Basa, pasipuošusi lengvu, beveik permatomu chalatėliu, ji laksto po visą sceną. Nevaržoma, laukinė. Ir nors „The Machine“ dalis yra labai svarbi, ypač koncertų metu, visos akys yra nukreiptos tik į Florence Welsh. Jos atsidavimas tam, ką daro yra daugiau nei akivaizdus, ir publika tai jaučia.
Jaučia ir besąlygiškai paklusta jos kerams. Paraginti, draugiškai apsikabiname kaimynus iš kairės ir dešinės, o vėliau visą dainą laikomės už rankų. Gal tai ir netikra, gal nepraėjus nė valandai stumdysimės eilėje prie išėjimo, tačiau tą akimirką jaučiu tik bendrystę su tais nepažįstamais žmonėmis, esančiais šalia. Bendrystę ir begalinę kosminę meilę.
Ir kai nuo scenos pasigirsta dar vienas prašymas… „Tai jums nepatiks“,- įspėja Florence. „Bet pasitikėkite manimi“. Per galvą prabėga milijonas neįtikinamiausių spėjimų, tačiau dainininkė viso labo paprašo paslėpti mobiliuosius telefonus. „Jei matote kaimyną su telefonu, lengvai patapšnokite jam per petį. Arba, tiesiog liepkite jam patraukti į šalį tą suknistą telefoną. Taip pasakytų karalienė“. Juoko banga nusirita per tūkstantinę minią, telefonai paslepiami, tačiau žinoma, neilgam. Kas mes be mūsų telefonų.
Tačiau staigmenos, netikėtumai ir tiesiog geros emocijos tą vakarą laukė ne tik žiūrovų. Itin aktyvus Lenkijoje „Florence + The Machine“ fanklubas pasistengė, kad vakaras taptų nepamirštamas. Ir tiesiog ypatingas. Dainos „Moderation“ metu į viršų pakyla daugybė lapų su „alternatyviais pasiūlymais“ – nuo „meditation“ iki „gay nation“, prajuokinusiais grupę.
Ir tai tik pradžia. Didžiausią įspūdį visiems paliko kruopščiai suplanuota akcija „Stars Do Not Take Sides“. Prie įėjimo į salę kiekvienas galėjo pasiimti mažą spalvotos folijos plokštelę ir baltą popierinį maišelį (jo prireiks vėliau). Ir tuomet tereikėjo laukti atitinkamos komandos. Ją, nieko neįtardama, davė pati Florence Welsh, prieš pradedama dainuoti kūrinį „Cosmic Love“, paprašiusi iškelti į viršų telefonus su įjungtais žibintais. Spalvotą foliją pridėjus prie telefono žibinto, sukuriamas neįtikėtinas efektas. Salę akimirksniu užpildo spalvotų švieselių jūra, privertusi ne vieną aiktelėti iš nuostabos. Paprasta ir tiesiog neįtikėtinai gražu.
Mano minėtų baltų popierinių maišelių prireikė kitos dainos, „100 years“, metu. Ant telefonų uždėti balti maišeliai virto spalvotų žibintų okeanu. Tačiau magišką akimirką sugadino masiškas tų žibintų-maišelių sprogdinimas – garsūs pokštelėjimai suglumino ir pačią grupę. Gana nevykęs sumanymas neramiems laikams.
Tačiau faux pas greitai pamirštamas ir daugiatūkstantinis vakarėlis tęsiasi – be šokių ant stalų, tačiau su ėjimu per visą areną, su dainomis ir begalinėmis šypsenomis. „Florence + The Machine“ matau ne pirmą kartą gyvai, tačiau šis vakaras ypatingas. Pernai išleistas jų albumas „High As Hope“ puikiai skamba gyvai ir gerai įsipaišo į ankstesnę grupės kūrybą. Grupė puikios formos, o pati Florence Welsh atrodo susitaikiusi su savimi. Laiminga. Arba jai tiesiog labai patinka koncertuoti Lenkijoje. Ir aš puikiai suprantu, kodėl.
