Rytis Šeškaitis – apie kasdieninius grojaraščius, Vytautą Kernagį ir vieną paskutinių „Oasis“ koncertų

Rytis Šeškaitis

Rytis Šeškaitis (nuotrauka Nendrės Žilinskaitės)

Jei lankotės koncertuose, tai šį, už fotoaparato blykstės besislepiantį barzdočių tikrai esate matę ne kartą. Artimas manoMUZIKOS bičiulis, fotografas Rytis Šeškaitis yra vienas ryškiausių ir įdomiausių muzikos fotografų Lietuvoje.

Patogų teisininko darbą prieš šešerius metus Rytis išmainė į fotografiją. Tačiau iki tol su atlikėjų autorinėmis teisėmis dirbęs ir muzikos industriją iš vidaus puikiai pažinęs vyras nuo pramogų pasaulio nenutolo. Šiandien jis fiksuoja koncertų bei renginių akimirkas ir savo unikaliu gebėjimu vienu kadru perteikti visą aplink tvyrančią nuotaiką žavi tiek melomanus, tiek muzikantus. Retas koncertas nebūna įamžintas Ryčio fotoaparatu, tad nenuostabu, jog jo nuotraukos dažnai puošia ir manoMUZIKOS renginių recenzijas.

Nors savo, kaip talentingo fotografo vardą Rytis užsitarnavo fiksuodamas scenos akimirkas, šiandien jo per vos kelis metus sukauptas gausus portfolio yra turtingas ne tik muzika. Jo darbų sąraše – beprotiškasis Dakaro ralis, net kelios iškilmingos vestuvės Indijoje, žymių Lietuvos žmonių fotosesijos, portretai, kelionių fotografija.

Bet didžiausia aistra, kaip ir galima buvo spėti, Ryčio gyvenime yra muzika. Anot jo paties, aistros muzikai nejaučiantis fotografas koncertų fotografuoti negali.

 

Ryti, koks yra pirmasis Tavo  muzikinis prisiminimas?

Pirmasis mano muzikinis prisiminimas yra tėvų turėtos plokštelės. Jų tuo metu namie būdavo labai daug. Ypač man įstrigusi yra a.a. Vytauto Kernagio ir jo kompanijos „Kabaretas Tarp Girnų“ plokštelė. Kažkada mokykloje buvo užduotis išmokti Kazio Binkio eilėraštį „100 pavasarių“. Būčiau galėjęs padeklamuoti eiles tą pačią akimirką, nes mintinai mokėjau dainą. Ką jau kalbėti apie Tamošiaus Bekepurio piršlybas. Tiek teksto net šiuolaikinėse repo dainose turbūt nėra. Automobilyje sukdavosi kasetės, o aš būdavau tas, kuris „užsakinėdavo“ muziką. Kai kurių kasečių playlistai net dabar guli ant mano stalo. Kiek vėliau prasidėjo CD era. Paaugliui šis malonumas atsieidavo tikrai nepigiai.

nor_soft

Hitai

Kuris atlikėjas ar grupė buvo pirmoji, kuri Tau nuoširdžiai patiko?

Augau klausydamas radijo ir žiūrėdamas „MTV“. Viskas, ką naujo sužinodavau, būdavo iš ten. „M1 Top 40“ ir „MTV“ savaitės „Top 20“ buvo svarbiau už bet ką. Nenuostabu, kad pirmieji paaugliški patikimai buvo iš pop serijos. Pirmieji baisiai patikę ir nusipelnę kabojimo ant sienos buvo „Take That“, bet netrukus jie užleido vietą „Oasis“ ir dar kiek vėliau – „Depeche Mode“. Šios dvi grupės buvo išskirtinai šlovinamos mano gyvenime.

O kaip muzikos klausaisi šiandien?

Pereita buvo viskas. Paskutinis įsigytas muzikos klausymo prietaisas – kasetinis ausinukas. Nusipirkau jį, kad galėčiau skaitmenizuoti kasetes, kuriose buvo įrašyta kažkas įdomaus, pvz. 30-oji radijo laida, kurią pats vedžiau tuometinėje Mažeikių radijo stotyje „Ventus“. O šiandien 96 proc. klausau savo susidarytų grojaraščių „Spotify“. 2 proc. – „Youtube“. Ir dar 2 proc. – automobilyje kartais įsijungiu „LRT Opus“ arba „M1 Plius“.

Su kokia muzika geriausiai sekasi užmigti?

Nakčia miegoti einu viską išjungęs. Bet va tam retam pietų miegui turiu labai aiškius savo favoritus. Absoliučiai daugeliu atvejų tai yra grupės „Foje“ 1993-iųjų koncerto Sporto rūmuose įrašas „Aš Čia Esu“. Negaliu paaiškinti kodėl, bet dar nesu blogai pailsėjęs jo klausydamas. Aišku, jeigu tai galima pavadinti klausymu, nes užmiegu per keliolika sekundžių. Bet va prabudus kažkur kambario gale labai malonu girdėti tą ošesį koncerte, labai gerai nuteikia.

Tiesa, turiu ir dar vieną himną poilsiui ir nusiraminimui. Tai – Donis „Baltos Juodos Klajos“. Viena ilgiausių kompozicijų Lietuvos muzikos istorijoje. Rašydamas savo magistrinį darbą perklausiau ją virš 100 kartų.

O ar yra kūrinys, kuris Tave geriausiai pažadina?

Atsiradus polifoninėms melodijoms telefone, labai ilgą laiką žadintuvu dirbo „Survivor“ daina „Eye Of The Tiger“. Kaip dabar pamenu, labai skubėdavau kuo greičiau išjungti, gerokai buvo atsibodusi.

Esi pirmiausiai muzikos fotografas. Koks koncertas Tau paliko didžiausią įspūdį?

Vienareikšmiškai – 2009 m. žiemą Stokholme matytas vienas iš paskutiniųjų „Oasis“ koncertų apskritai. Važiavome automobiliu iki Rygos, pakeliui sugedome, vos spėjome į keltą. Kai pagaliau atsidūrėme arenoje ir prasidėjo koncertas, maniau, kad būsiu sutryptas. Buvo nežmonišką banga virstančių žmonių. Stovėjome keturiese, o po tos bangos savo kolegų nebesutikau iki pat koncerto pabaigos. Bet liūdna nebuvo. Kažkada „Youtube“ mačiau vaizdo įrašą kur per „Don’t Look Back In Anger“ aš laikau iškėlęs trispalvę. Dabar tas video kažkur dingęs… Tai buvo nepakartojamas koncertas. 1995 – 1996 metais, kai mano gyvenime prasidėjo „Oasis“ dievinimas, nė už ką nebūčiau patikėjęs, net nelabai ir svajojau, kad pavyks juos pamatyti, todėl buvo labai smagu, kad svajonė dar spėjo išsipildyti.

Tai kaip ten yra… Liamas ar Noelis?

Noelis! Nors kai buvau jaunesnis labiau žavėjo Liamas. Kaip ten bebūtų, Noelio solinė karjera davė kur kas daugiau vaisių nei Liamo. Bet kartu jie gali daugiau. Tikiuosi susiprotės.

Kokio mirusio atlikėjo koncerto įamžinti, deja, jau nespėjai?

Būčiau bet ką padaręs, kad tik būčiau galėjęs nufotografuoti Freddie Mercury. Dar labai labai trūksta kolekcijoje „Oasis“, bet čia vilties dar yra.

Ne vien „Oasis“ yra kultinė tavo grupė. Ne kartą esi deklaravęs meilę „Depeche Mode“ muzikai. Tai kuris depešų albumas yra tavo mėgstamiausias?

Geriausias „Depeche Mode“ albumas man yra koncertinis „The Songs Of Faith And Devotion“. Tai yra absoliutus monstras, kurio nei laikas, nei dar kas nors neturi šansų sumenkinti. Maksimali energetika ir absoliuti “Depeche Mode” karjeros viršūnė.

Anksčiau interviu esi sakęs, kad savo darbų namie ant sienos pasikabinęs neturi. Bet vis dėl to, kokio vieno atlikėjo nuotrauka papuoštum namų sieną?

Tiesą sakant, pastaruoju metu pradėjau spausdinti nuotraukas ir ant sienos jau kabo keli mano darbai. Išskirti vieną būtų be galo sunku, nes variantų yra keli šimtai. Daugeliu atveju apsisprendimą, kas turi būti atspausdinta lemia paties kadro sėkmė.

Jeigu turėtum galimybę išgerti arbatos su vienu žmogumi iš muzikos industrijos, kas jis ar ji būtų?

Tai būtų Vytautas Kernagis, ir tą galimybę aš turėjau! Mano visas gyvenimas vienaip ar kitaip buvo susijęs su muzika. Iš pradžių muzikos klausymasis su draugais namie, laiptinėse. Kiek vėliau diskotekos mokykloje, naktiniame klube. Tuomet darbas radijo stotyje. Dar mokydamasis universitete pradėjau dirbti teisininku Lietuvos gretutinių teisių asociacijoje “AGATA”. Pirmas žmogus, kuris atėjo į mano kabinetą su reikalais buvo atlikėjų tarybos narys Vytautas Kernagis. Tuo metu man teko protokoluoti posėdžius, todėl turėjau galimybę, kad ir netiesiogiai, juose dalyvauti. Ir, kaip žinia, per juos ir po jų įvykdavo visokių įdomių dalykų. Kartu su kolegomis ir Vytautu Kernagiu esame visokių dalykų nuveikę. Pavyzdžiui švietėme visuomenę apie atlikėjų teises!

Tikriausiai visi turi tą vieną „guilty pleasure“. Koks yra tavasis?

Būna kartais nugirsti kur nors kokią labai populiarią dainą ir paskui pagauni save jos ieškant Youtube. Man labai patiko kaip visa paauglių pilna salė choru dainuoja Justin Bieber „Love Yourself“. Būtent šita versija. Kitų jo dainų nemėgstu. Na, o šiaip „guilty pleasure“ sąraše daugiau būtų dainų iš vaikystės. Ten tikrai ne viena „Modern Talking“, „C.C. Catch“ daina. Nors, tiek čia to „guilty“… :)

Ar yra muzika, kurios nuoširdžiai negali pakęsti?

Šitas klausimas, manau, jau yra išnykęs. Šiais laikais turiu tokią pasirinkimo laisvę, kad net nespėju paklausyti visko, ką tikrai noriu išgirsti. Tai kam galvoti apie tai, kas nepatinka? Nėra muzikos, kuri absoliučiai niekam nepatinka. Gerbiu tuos, kurie klauso to, ko neklausau aš. Savo tiesų nebeaiškinu nuo kokių 1996-ųjų, kuomet tikrai buvo madinga kažko nekęsti.

O ar sugebi atsiriboti nuo asmenybės, jeigu Tau labai patinkančią muziką atlieka bjauraus būdo arba reputacijos atlikėjas?

Dažnai susiduriu su muzikantais savo darbe. Reikia pripažinti, kad asmenybių pažinimas daro įtaką. Ypatingai tais atvejais, kai kažką mėgau paauglystėje, bet sutikus ir susipažinus dabar, idealizuoti nebeišeina. Juk visi esame tik žmonės ir visi esame atkeliavę čia iš ten pat. Todėl kartais geriau dievukų nepažinti ir palikti taip, kaip juos nusipiešei sau.

Kokią vieną vienintelę dainą pashare‘intum savo Feisbuke, jeigu tai visuomet liktų ta vienintele pashare‘inta daina Tavo gyvenime?

Oasis „Some Might Say“. Nuo pat pirmo karto, kai ją išgirdau, žinojau, kad tai mano gyvenimo daina. Šiai dainai jau 24 metai, bet ji nesensta. Joje yra sukomponuota viskas, kas man patinka.

Kokios muzikos klausai dirbdamas ne itin įdomų darbą, pavyzdžiui redaguodamas nuotraukas?

Nuotraukų redagavimas yra pats dėkingiausias darbas klausyti muzikos. Bėda tik, kad video nepažiūrėsi. Todėl sudarinėju grojaraščius. Kiekvieną savaitę „Spotify“ sąžiningai perklausau savaitės rekomendacijas, iš jų atsirenku tai, kas patinka ir pamažu susidaro neblogas sąrašas, kurio klausant nieko nereikia perjunginėti.

Nemažai keliauji. Kokia muzika geriausiai tinka kelionėms?

Kelionėms lėktuvu turiu savo himnų, bet iš esmės tai tie patys grojaraščiai, dažniausiai priklausantys nuo nuotaikos.

Koks kūrinys Tau kelia didžiausius sentimentus?

Tai vienareikšmiškai dainos, kurias dainuodavom su draugais būdami vaikai. Tuo metu Lietuva vadavosi iš okupacijos ir tokios dainos kaip „Tėvyne dainų ir artojų“ arba „Šaukiu aš tautą“… Jos per akimirka mane nukelia į vaikystę, kur vos tik pradėję suvokti pasaulį tapome tokių reikšmingų įvykių liudininkais.

Jeigu galėtum vienai dienai tapti bet kuriuo pasaulio atlikėju, gyvu arba mirusiu, kuo norėtum tapti?

Freddie Mercury! Norėčiau pajausti ką reiškia būtent taip dainuoti Wemblio stadione. Vaikystėje turėjau kasetę, su ten įrašyta „Love Of My Life“ koncertine versija. Negalėdavau patikėti, kad minia gali taip dainuoti drauge.

Kokia muzika turėtų skambėti per Tavo laidotuves?

Bijau, kad konkrečių dainų klausymas per laidotuves jas iš esmės pakeičia. Atsiranda „inkarai“, kurie vėliau jas išgirdus nukelia būtent į laidotuves. Manau kad laidotuvės nėra ta vieta, kur kažkas turėtų sužinoti kas tau patiko ir vėliau vis prisiminti, kur tai girdėjo. Nors Donio „Baltos Juodos Klajos“ turbūt būtų arčiausiai tiesos…

Na ir tradiciškai, kas, Tavo manymu, yra didžiausias blogis Lietuvos muzikos padangėje?

Muzikinis neraštingumas. Tikrų muzikos mokytojų trūkumas. Esamų mokytojų kompetencija. Reikia gerinti jų darbo sąlygas, padėti jiems. Muzikai mokyklose reikia skirti kur kas daugiau dėmesio, nei yra skiriama dabar. Aš pats esu beraštis šią prasme ir man kiek liūdna dėl to. Reikia sudaryti kaip įmanoma daugiau sąlygų vaikams prisiliesti prie muzikos įvairiausiais kampais jau pirmaisiais gyvenimo metais. Norėčiau prie to nors šiek tiek prisidėti. Ir jau turiu minčių, kaip tai būtų galima padaryti.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *