Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Kovas, 2020

Kovo mėnesio albumai

Kovo mėnesio albumai

 

Šis pavasaris – kitoks, nei paprastai. Daug laiko praleidžiame namuose, stengiamės neatsilikti nuo darbų, dažniau nei įprastai plauname rankas ir stebime naujienas. Koncertai ir vakarėliai nevyksta. Nuobodoka. Gerai bent, kad yra internetas, o internete gyvena muzika. Gerai, kad naujiems albumams pasirodyti virusai netrukdo. Dalinamės šešiais kovo mėnesį pasirodžiusiais albumais, kurie, mūsų manymu, yra verti dėmesio.

 

Nils Frahm „Empty“

Prieš penkerius metus vokiečių kompozitorius Nils Frahm sugalvojo pažymėti „Pianino dieną“. 88-ąją metų dieną (nes būtent tiek klavišų turi pianinas) minima diena kasmet suburia šio instrumento entuziastus. Šiemet šia proga N. Frahm ėmė ir išleido naują albumą „Empty“.

Aštuonios į albumą sugulusios kompozicijos, kurias pats N. Frahm vadina „lopšinėmis“ – tobulas garso takelis saviizoliacijos laikams. Seniai, dar prieš 2012-aisiais pasirodžiusį albumą „Screws“ sukurtos ir užmestos kompozicijos iš tiesų buvo skirtos trumpametražio filmo garso takeliui. Po aštuonerių metų atgaivinti albumo „Empty“ kūriniai pasiryžę užlopyti bent dalį jūsų skylių.

Galbūt pripratusiems prie labiau elektroninių N. Frahmo kompozicijų šis darbas pasirodys blankus, gal kiek nuobodokas. Bet jame tiek tyrumo, kad jo ignoruoti tiesiog neįmanoma. Čia nėra nieko, tik pianinas ir neabejotina Nilso Frahmo meistrystė. Čia taip tylu, kad galite išgirsti jį tyliai šnopuojant jums į ausį. Ir tai ramina. Suteikia vilties. Gydo. Nes kažkur ten, kitoje spotifajaus pusėje, kažkas yra. Kažkas gyvas.

 

Yumi Zouma „Truth Or Consequence“

Švelnūs, užburiantys ir šiltą vasaros dieną primenantys projekto „Yumi Zouma“ garsai nuo tos sekundės, kai 2016-aisiais pasaulį išvydo debiutinis grupės albumas „Yoncalla“, iš mūsų akiračio nedingsta nė vienai dienai.

Naujosios Zelandijos alternative pop/chillwave trijulė kovą pasauliui padovanojo dar vieną (jau trečią) nuostabų albumą.

„Truth Or Consequences“ pasirodo praėjus 3 metams nuo paskutinės kolektyvo plokštelės „Willowbank“ išleidimo. Ar jis ypatingai skirasi nuo pirmųjų dviejų plokštelių? Ko gero ne. Tačiau tokio žanro muzikai tęstinumas yra būtinybė, todėl saulėtą ramybę primenantys chillwave garsai čia skamba taip pat skaniai, taip pat mielai ir taip pat saldžiai kaip ir pirmuose dviejuose įrašuose.

Naujame „Truth Or Consequences“ – 10 švelnių, vasariškų ir nuotaiką keliančių bei kasdienybę tikrai papuošiančių kompozicijų. Ar jis pasirodo ne per anksti – klausimas, į kurį gales atsakyti tik laikas. Vis dėlto atrodytų natūralu, jeigu įrašas dienos šviesą išvystu karštuoju metų laiku. Juolab, kad “Yumi Zouma” muzika – geriausias palydovas stebint saulėlydį ar karštą vasaros dieną geriant skanų kokteilį ant jūros ar ežero kranto. Kita vertus, jo “sezoniškumas” ir universalumas būtent tokiomis akimirkomis ir taps pats svariausias.

Bent jau mes neabejojame, kad “Truth or Consequences” vasarą bus vienas dažniausių mūsų muzikinių palydovų. Todėl jei šios trijulės dar neatradote, kviečiame tai padaryti kaip įmanoma greičiau. Šis įrašas tikrai gali tapti puikia ilgalaikės muzikinės draugystės pradžia.

 

Nine Inch Nails – „Ghosts V-VI“

2020-ųjų pradžioje Žemės planetą sukausto COVID-19 virusas. Pasaulio Sveikatos Organizacija paskelbia pasaulinę sveikatos krizę. Globalios ir sąmoningos visuomenės gynimosi nuo viruso priemone tampa saviizoliacija. Miestų gatvės ištuštėja. Laikas tarsi sustoja. Šiandien tai ne filmo scenarijus, o galėtų būti. Koronaviruso keliama grėsmė sveikatai ir paranoiškas atsargumas tarsi tapo mūsų tariamo filmo dekoracijomis. Mes tapome aktoriais. Socialinis atsiribojimas – filmo tema. O Trent Reznor su Atticus Ross šiam filmui sukūrė dar vieno “oskaro” vertą soundtrack’ą.

Dviejų dalių instrumentinis albumas „Ghosts V-VI“ tęsia tai, ką „Nine Inch Nails“ albumu „Ghosts I-IV“ pradėjo dar 2008-aisiais, bet šįkart viskas gerokai ambicingiau. Penktoji ir šeštoji “Ghosts” dalys (pačiame pandemijos įkarštyje internete pasirodžiusios dviejų albumų, pavadintų “Together” ir “Locusts”, pavidalu) yra dvi atskiros, labai aiškų emocinį identitetą turinčios ambientinės meditacijos, stipriai įkvėptos dabarties nuotaikų ir artimesnės ne „Nine Inch Nails“ muzikai, o Reznor ir Ross kurtiems kino filmų garso takeliams. Kūriniuose susipina tai, kas taip žavi visoje Trent Reznor ir Atticus Ross kūryboje – atpažįstamas šaltis, industrinė tamsa, gana paprastos, bet tik šiam duetui būdingos mažorinės melodijos, ir jas vis užgesinantys šiurpulingi minoriniai, rimtį ir baimę keliantys tonai. Tokia muzika Trent‘ui Reznor‘ui anksčiau visuomet puikiai pavykdavo. Pavyko ir šį kartą. „Ghosts V-VI“, panašu, yra pirmasis albumas įkvėptas COVID-19 pandemijos. Tikėtina, kad bandymų nuspalvinti šiandieną netolimoje ateityje sulauksime ir daugiau.

Sakote, kad gali skambėti nuobodžiai? Taip, šis darbas tikrai ne kiekvienam. Pustrečios valandos opusas gali ir prailgti, tačiau muzikos gurmanams turintiems šiek tiek kantrybės čia tikras lobis.

 

„Songs for Australia“

Kai vasario pabaigoje pasirodë pirmasis dainų rinkinio „Songs For Australia“ kūrinys „Never Tear Us Apart“, kurį atliko amerikiečiai „The National“ supratome, kad sulaukti pilno įrašo bus tikrai verta. Ir neklydome. Kovo 5 d. pasirodęs įrašas nustebino atlikėjų įvairove, muzikos kūrinių pasirinkimu ir muzikalumu.

Australijos atlikėja, „Angus & Julia Stone“ grupės narė Julia Stone inicijavo projektą „Songs For Australia“, kad padėtų gaisrų nualintai Australijai. Susivieniję muzikantai iš viso pasaulio šiame albume pristato Australijos atlikėjų dainų koverius. Visos lėšos surinktos už šį albumą bus skirtos Australijai.

„Songs For Australia“ iš pradžių buvo tiesiog vienkartinė įrašų sesija, tačiau Julia Stone apsiėmė kuruoti visą projektą prašydama prisidėti atlikėjų, su kuriais ji turi artimų ryšių. Kaip teigia pati Stone: „Negalėjau patikėti gautais atsakymais. Gavau širdžiai mielų atsakymų iš didžiausių, darbščiausių pasaulio menininkų. Daugelis šių menininkų yra rengę čia koncertus, turi čia šeimą ar draugus arba čia gyvena ar praleido čia laiką. Visi jie turi nuostabius prisiminimus apie šią šalį. Matant ją liepsnose daužėsi kiekvieno iš jų širdis“.

Įraše išgirsite žinomų atlikėjų perdainuotus „INXS“, „Nick Cave and the Bad Seeds“, „Sia“, „Gotye“ ir kitų kūrinius, kurie čia skamba visiškai kitaip. Puikus 15 dainų rinkinys,  kurį tikrai verta išgirsti.

 

Porridge Radio „Every Bad“

 

Kovo mėnesį pavergė Post-Punk / Indie Rock projektas „Porridge Radio“ ir jų po keturių metų pertraukos išleistas antrasis albumas. Jau pirmuoju savo albumu „Rice, Pasta and Other Fillers“ ketveriukė iš Braitono (pietų Anglija) sulaukė nemažai dėmesio, tačiau antrasis albumas jo vertas dar labiau.

„Every Bad“ – gilus ir dinamiškas albumas apie kelionę į save ir savęs pažinimą. Jame „Porridge Radio“ žavi aidinčiais back vokalais, vos girdimais, prislopintais smuiko garsais, tarsi iš kito laikmečio atkeliavusiu sintezatoriumi ir išsitęsusiomis gitaros natomis… O labiausiai – ypatingu pagrindinės vokalistės ir kūrėjos Dana Margolin balsu. Jis audringas, tamsus, su nuolat juntamu kančios ir apatijos šešėlių. Šiam vokalui neatsispirs net ir skeptikai, nemėgstantys moteriško vokalo roko muzikoje.

Viso albumo ašis – pasikartojančios frazės moters, kuri žino, jog dažnai šnabždesys labiau kankinantis nei klyksmas. Jau pirmoje dainoje „Born Confussed“ tarsi mantros kartojamos frazės turi savo prasmę, reikšmę ir įtraukia klausyti toliau. Asmeniniai favoritai – „Born Confussed“, „Sweet“, „Long“, tačiau verta perklausyti visus vienuolika kūrinių, nes kiekvienas – tarsi kita serialo serija.

 

Me And That Man „New Man, New Songs, Same Shit, Vol. 1“

 

Lenkų muzikantas ir blackened death metalo grupės „Behemoth“ vokalistas Adam „Nergal“ Darski melomanams geriausiai žinomas kaip sunkiojo metalo atstovas. Visgi kaip ir daugelis kitų kūrėjų, jis nestovi vietoje ir bando išreikšti save kitokiuose muzikiniuose amplua. Šių metų kovą Adam išleido jau antrąjį savo solinio projekto „Me And That Man“ albumą „New Man, New Songs, Same Shit, Vol. 1“.

Kai pirmą kartą perklausiau šį įrašą, negalėjau atsistebėti jame susipynusia muzikinių stilių gausybe ir netgi palaikiau tai prasta kūrybine idėja. Visgi po kelių perklausų supratau, jog klystu. Muzikinė įvairovė yra viena iš dviejų pagrindinių šio albumo stiprybių. Klausytojas čia susidurs su tamsiojo bliuzo, gotikinio neofolk, metalo ir kitų stilių elementais. Iš pažiūros eklektiška žanrų įvairovė čia sujungiama viena pagrindine – Americana stiliaus – linija,  kuri suteikia šiam įrašui savitumo.

Antroji šio leidinio stiprybė – tai  daugybės skirtingų muzikantų įsitraukimas. „New Man, New Songs, Same Shit, Vol.1“ albume partijas atlieka keturiolika kviestinių atlikėjų, tarp kurių – Jørgen Munkeby („Shining“), Corey Taylor („Slipknot“), Brent Hinds („Mastodon“), Matt Heafy („Trivium“), „Ihsahn“, Siver Høyem („Madrugada“) bei kiti. Iš tiesų „Nergal“ pats vienas vokalo partiją atlieka tik baladėje „Męstwo“, kuri iš likusių dainų išsiskiria ir dar tuo, kad skamba lenkų, o ne anglų kalba.

Būsena, į kurią klausytoją įtraukia šis albumas, galima pavadinti greitai besikeičiančia muzikine kelione po Ameriką. Įžanginė daina „Run With The Devil“ priverčia smagiai trepsėti kojomis – tai įtraukiantis bliuzroko takelis su užburiančia saksofono partija.  Kūrinys „Surrender“ primena amerikietišką gospelą, o bandžos, fortepijono ir armonikos harmonija dainoje „Deep Down South“ skamba taip, lyg būtų įrašyta apdulkėjusioje Teksaso tavernoje. Mano asmeninis albumo favoritas – tai tamsaus folk kūrinys „Burning Churches“, kurio norisi klausytis vėl ir vėl.

„New Man, New Songs, Same Shit, Vol. 1″ – tai įtraukianti muzikinė kelionė, atskleidžianti neįprastą „Nergal“ pusę. Sudarytas iš gausybės skirtingų muzikos stilių elementų ir suburiantis aibę skirtingų atlikėjų, albumas prikausto savo dinamiškumu. Visai nesvarbu, kuriuo muzikos spektru domisi klausytojas – kažką įdomaus čia gali rasti kiekvienas alternatyviosios muzikos mėgėjas.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *