Kaip ir kovo mėnuo, taip ir balandis tiesą sakant buvo gana skurdus. Laukiame pavasario, pastovesnių, šiltesnių orų ir tuo pačiu šiokių tokių muzikinių bombų. Tačiau ir balandžio mėnesį pasirodė keli paminėjimo verti albumai.

Naujus albumus išleido instrumentinis kamerinis ansamblis „Godspeed You! Black Emperor„, elektroninės muzikos atlikėjas „Two Feet„, alternatyvaus roko duetas „Royal Blood„, bei hipiško sunkiojo roko atstovai „Greta Van Fleet„.

Gero klausymo!

GODSPEED YOU! BLACK EMPEROR „G_d’s Pee at State’s End!”

“Godspeed You! Black Emperor” kuria protesto muziką. Jie tai darė visada. Įdomu, jog protestą jie moka išreikšti kiek kitaip, nei tai populiariojoje muzikoje yra įprasta. Taip, šio instrumentinio kamerinio ansamblio iš Monrealio vystomos temos yra gerokai artimesnės pankrokui, nei post rock žanrui, kurį jie tarsi atstovauja, bet temų išpildymas smarkiai skiriasi nuo punk. Agresiją ir nusivylimą šis kolektyvas ne išrėkia, o subtiliai slepia įspūdingoje garsų amplitudėje, kuri jautriausiuose albumo momentuose virsta triukšminga, bet struktūruota kakofonija.

Naujasis, jau septintasis (ir ketvirtasis po to kai po dešimtmetį trukusios pertraukos kolektyvas vėl ėmė kartu įrašinėti muziką) grupės albumas “G_d’s Pee at State’s End!” –  tai be galo graži keturių dalių nerimo ir nežinomybės simfonija. Tarsi soundtrack’as šiandienai. Tiesa, albumo skambesys gal ir nestebina kažkokiomis ypatingomis naujovėmis. Bet to ir nereikia. Tai ką daro “Godspeed You! Black Emperor” yra unikalu. Šis ansamblis (jame net 10 narių!) turi savo nišą ir ją sėkmingai užima. Ir reikia pripažinti, jog kolektyvas su kiekvienu nauju albumu skamba vis rafinuočiau. 

Iš esmės nesvarbu nuo kurio albumo pradėsi klausytis “Godspeed You! Black Emperor” muzikos. Kiekvienas jų – puiki vieta pradėti. Todėl, jei dar neklausei naujausio, kodėl nepabandyti? Galbūt tai bus būtent to, ko šiuo metu ieškai. O gal ir ne.

TWO FEET „Max Maco is Dead Right?”

Amerikiečių atlikėjas „Two Feet„, geriau žinomas, kaip Zachary William Dess, 2020 metais išleidęs albumą „Pink” nenuleido rankų ir 2021 metais sugrįžo su nauju darbu, pavadintu „Max Maco Is Dead Right?”.

Kas labiausiai nustebina tik pažvelgus į naująjį darbą, tai jo pavadinimas ir viršelis. Jis toks padarytas ne šiaip sau. Naująjam albumui „Two Feet” sukūrė „alter ego” veikėją Max Maco, kuris kalba apie jo asmenines kovas  su praeityje išgyventomis emocinėmis traumomis, atskleidžiančiomis kartu su sėkme ir šlove ateinantį spaudimą. Atlikėjas su savo gerbėjais yra atviras ir neslepia, kad kovojo su depresija ir nerimo sutrikimais, o 2018 metais vasarą praleido keliose psichinės sveikatos gydymo įstaigose Niujorke.

Kaip pasakoja „Two Feet”, jo sukurtas Max Maco personažas atspindi jo susitikimus su žmonėmis, kuriuos sutiko ligoninėse. „Kai kuriose iš šių psichikos ligoninių sutikau įvairių, labai įdomių žmonių, su kuriais paprastai kitaip neturėčiau galimybės pasikalbėti. Kai kurie iš jų turėjo įdomiausias, gražiausias istorijas apie savo gyvenimą, kokias tik esu girdėjęs. Per daugelį metų bandžiau suformuluoti, kaip iš esmės galėčiau apjungti ir papasakoti šias istorijas, kurias girdėjau iš įvairių ligoninėse besigydančių žmonių.”

Naujasis diskas prasideda nuo prisistatymo kūrinio „Hi I’m Max Maco” ir keliauja per visą sukurto personažo gyvenimą. Personažas – labai įvairialypis, atviras, jausmingas ir kupinas išgyvenimų. Kaip ir pats gyvenimas… Nuostabus naujas „Two Feet” darbas yra vientisas, išgyventas ir gerai apgalvotas. Jį tiesiog privalote išgirsti ir įsiklausyti.

ROYAL BLOOD „Typhoons”

Britų rokeriai „Royal Blood“ – būgnų ir bosinės gitaros duetas susibūręs 2011 m. Brighton’o mieste, Didžiojoje Britanijoje. Tada Mike Kerr sutiko pirmąjį dueto būgnininką Matt Swan, o dabartinis grupės būgnininkas Ben Thatcher jį pakeitė 2013 m. Labai greitai, su 2014 m. pasirodžiusiu debiutiniu albumu „Royal Blood“, grupės kūryba sulaukė gerbėjų dėmesio.

„Royal Blood“ 2020-ųjų pabaigoje pristatė naują savo kūrinį „Trouble’s Coming“ (rašėme čia), kuriuo tarsi prasitarė apie būsimąjį trečiąjį savo albumą. Visgi titulinė albumo daina „Typhoons“ ir oficialus pranešimas apie tuo pačiu pavadinimu pavadintą albumą pasirodė kiek vėliau. Balandžio 30 d. pristatytame albume – vienuolika kūrinių, kurie tarsi tęsia grupės skambesį ir kūrybos liniją, todėl niekuo labai nenustebina. Grupė pasižymi pastovumu ir nerizikuoja darydami didelius pakeitimus. Iš grupės gauname tai, ko ir tikėjomės iš šio būgnų ir bosinės gitaros dueto – dozę energijos ir užvedančius šokių ritmus. Gal tik kiek ryškesnės Synth-pop ir Disco stilių įtakos…

„Trouble’s Coming“ grupės gerbėjai neabejotinai jau įsitraukė į mėgstamiausių grupės kūrinių grojaraštį ir norės išgirsti gyvai koncertuose. Šiuo kūriniu pradedamas albumas ir tai neabejotinai yra geriausias albumo kūrinys.

GRETA VAN FLEET „The Battle At Garden Gates”

Apie “Greta Van Fleet” – 70’ųjų roką grojančius jaunuolius iš Mičigano – būtų galima kalbėti ilgai ir nuobodžiai. Tai “Led Zeppelin” ir “AC/DC” mėgėjai, nusprendę, kad rokenrolas dar nemirė ir kad instrumentinę muziką galima atlikti gyvai net ir XXI-ajame amžiuje. Elektroninių dievukų ir sintetinio skambesio epochoje klausytojams, išsiilgusiems tiesiog gerai skambančio gyvo roko pasisekė, nes šie jauni atlikėjai groja tiesiog puikiai.

Vos per kelerius metus pasiekę pasaulinę šlovę ir užkariavę milijonų klausytojų širdis, “Greta Van Fleet” šį balandį išleido jau trečiąjį savo studijinį albumą “The Battle At Garden Gates”. Pripažinsiu, kad laukiau jo gana nekantriai, nes pirmieji du įrašai (2017 m. “From the Fires” bei 2018 m. “Anthem Of the The Peaceful Army”) mane pakerėjo.

Sunku pripažinti, tačiau šiek tiek nusivyliau albumo skambesiu, nes jis lyriškesnis ir tuo pačiu nuobodesnis nei jo pirmtakai. Čia mažiau veržlių, energija trykštančių gitaros rifų ir daugiau baladžių (pavyzdžiui, “Broken Bells”, “Tears of Rain”,”Light My Love”). Klausantis kai kurių dainų iš nuobodulio tiesiog norisi išjungti grotuvą (pavyzdžiui, “Trip the Light Fantastic” ar “The Weight of Dreams”).

Visgi neigiamo nuosprendžio rašyti nesiryžtu, nes albume radau ir stiprių dainų, kurias rekomenduoju paklausyti kiekvienam. “Built By Nations” džiugina gitaros skambesiu, o singlas “My Way, Soon” mintimis nukelia į Vudstoko pievą ir hipių laikus.

Taigi “The Battle At Garden Gates” trūksta įsimintinų rifų ar reikšmingų akimirkų. Nors albumas puikiai parengtas ir pasižymi gana sklandžiu muzikavimu, tačiau jam kažko trūksta. Didžioji dauguma albumo dainų skamba nuobodžiai ir jų klausytis ne taip smagu kaip senesnių grupės kūrinių. Visgi kviečiu pasiklausyti albumo ir jį įvertinti patiems!