Vieniems Egidijus Dragūnas yra atlikėjas žemiau plintuso. Kitiems gi jis yra mолодец čiūvas, sako viską kaip yra. „SEL” tikrai nėra dažnas svečias manoMUZIKOS portale, tačiau abejingų mūsų tarpe Egidijus taip pat nepalieka. Nieko čia keisto. Na, gi juk visi apie „selą” turi vienokią arba kitokią nuomonę. Ypač tie, kurie niekada nėra buvę „SEL” koncerte. Ta nuo „SEL” prekės ženklo neatsiejama frazė “Daug garso ir šviesų” jau tapo savotiškai komišku renginių folkloru. Šį posakį visi, kas netingi, drožia jau daugybę metų dar palydėdami jį skambiu juoku. Juokinga frazė, taip. Bet kas gi iš tiesų po ja slepiasi? Aš asmeniškai labai nemėgstu girti arba peikti to, ko gerai nežinau ir nemačiau savo akimis. O “Daug garso ir šviesų” skamba kaip kažkas, kas man turėtų visai patikti, arba mažų mažiausiai būti įdomu! Tad praėjusį šeštadienį kartu su 15,000 žmonių patraukiau į Vilniaus Kalnų parką. Grynai antropologiniais tikslais.

Šio koncerto laukiau jau nuo pernai rudens. Lygiai metus. Pernai metais turėjęs vykti renginys dėl pandemijos buvo nukeltas į šiemet. Na ir kaip gi be skandalo? Šioks toks skandaliukas iš tiesų buvo. Renginio išvakarėse Facebook’e pasirodė Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus patarėjo Karolio Žukausko įrašas, skambiai prasidėjęs klausimu “SEL’as bankrutuoja?”. Šis kalbėjo, jog „SEL” komanda Vilniaus miesto biudžetui yra skolingi apie 9000 Eurų, o nesumokėjus leidimas koncertuoti išduotas nebus. Skandalas prieš pat koncertą? Yes! Juk skandalai yra nemaža „SEL” brendo dalis. Jei Egidijus aktyviai neieško skandalo, skandalas jį susiranda pats. Man kažkaip net smagiau nuo to pasidarė. Įdomu, ar įvyks koncertas, ar vis dėl to neįvyks.

Spoiler alert. Koncertas įvyko.

Publika

Sutikite, kad „SEL” garsiai klausosi ir tuo mėgaujasi toks labai savotiškas kontingentas. Publika šioje mano patirtyje vaidino ne ką mažesnį vaidmenį nei pats atlikėjas. Buvo labai smalsu pažiūrėti ne tik į vaizdą ant scenos, bet ir žmones, susirinkusius pamatyti šį reginį. Tad kokie gi žmonės sudarė tuos 15,000 klausytojų? Įvairūs. Buvo šeimų su vaikais. Buvo tie, kam per keturiasdešimt, kurie, matyt, „SEL” mėgsta dar nuo “Kontrolinio šūvio” triumfo laikų. Buvo net ir vyresnio amžiaus žmonių, ramiai linguojančių į taktą ant medinių Kalnų parko estrados suolų. Bet vis dėl to absoliuti dauguma susirinkusių – gražios merginos papūstom lūpytėm ir Swarovskiais padabintais nageliais… ir girti jų vyrai. Tokio kiekio koncertui dar neprasidėjus jau gerokai išgėrusių ir gan agresyviai nusiteikusių žmonių vienoje vietoje aš seniai nebuvau matęs. Atmintyje iškilo ankstyvais 2000-aisiais vykdavę rugsėjo pradžios koncertai, kuomet Vilniaus kiemuose alaus priliuobęs jaunimėlis kreivais šniūrais traukdavo į Vingio parką ir porelėmis voliodavosi žolėje klausydamiesi itin eklektiško “Amberlife”, “Cisco Kid” ir “Chumbawamba” line-up’o. Tik, kad čia nebe jaunimėlis. Na, bet nenoriu peikti publikos. Suprantu, kad „SEL” koncertas – retas reiškinys ir grupės gerbėjai į jį renkasi kaip į šventę. O švęsti ši publika mėgsta. Kam nepasitaiko.

Perteklius

Nors vartai į renginį atsivėrė 18:00 val., koncertas prasidėjo tik apie 22:00 val. Iki tol minią įvairiais klubiniais hitais kaitino didžėjus. Į sceną įžengus muzikantų grupei o jų priekyje Egidijui visi pašėlo ir nenurimo iki pat koncerto pabaigos. 

Esminis man viso koncerto galvoje kirbėjęs angliškas žodis, apibūdinantis vaizdą scenoje yra “EXCESS”. Perteklius. Perteklius visko, ko tik gyvame kokios nors grupės pasirodyme galima norėti. Daug garso? Tikrai taip. Daug šviesų? Belekiek. Reikia pripažinti, kad ką jau ką, bet savo brendą „SEL” išties nuoširdžiai pateisina. Vienas iš Irvine Welsh romano “Traukinių žymėjimas” herojų, kalbėdamas apie heroino sukeliamą kvaitulį, yra pasakęs taip: “Take the best orgasm you’ve ever had, multiply it by a thousand, and you are still nowhere near it”. Kažkas panašaus yra ir „SEL” pasirodymas. Prisiminkite patį vizualiai įspūdingiausią kokios nors savo mėgstamos grupės pasirodymą. Dabar padauginkite scenoje matytą vaizdą dešimt kartų… ir tikriausiai vis vien neįsivaizduosite visų vizualinių „SEL” koncerto sprendimų. Stroboskopas. Lempos. LED ekranai. Ugnis. Lazeriai. Fejerverkai. Ir taip visas dvi valandas. Perteklius.

Ar įspūdinga? Be abejonės! Ar skoninga? Nebūtinai.

Muzika

Nuo 1993-ųjų grupė „SEL” yra išleidusi 11 albumų, o taip pat daugybę singlų bei geriausių kūrinių rinkinių. Nepaslaptis, jog grupės siela Egidijus Dragūnas nėra vienintelis „SEL” dainų autorius. Per beveik tris dešimtmečius prie „SEL” muzikos ir tekstų yra dirbęs visas pluoštas žinomų atlikėjų ir prodiuserių, tad sukauptas hitų bagažas yra išties nemenkas. Didelė dalis hitų skambėjo šeštadienį Vilniaus Kalnų parke. “Parašyk man laišką iš Paryžiaus”, “Ten, kur sapnai”, “Sweet ateitis”, “Tavo akyse”, “Lyja”, “Aš žiūriu į tave, pasauli”, “Kam tu meldies”… Scenoje taip pat pasirodė atlikėjas Soliaris, su kuriuo Egidijus atliko dvi bendras dainas „Tik Tok“ ir „Skrendu“,  bei atlikėja Vilija Matačiūnaitė, kuri kartu su Egidijumi atliko dainą „Tai mano kelias“. Ko trūko? Deja, nebuvo nei vieno kūrinio iš 1998-aisiais metais išleisto nuostabaus albumo “Guma”, kuris yra vienas geriausių lietuviškos pop muzikos pavyzdžių. Bet to gal trūko tik man. Didžioji dalis publikos atrodė maksimaliai patenkinti ir kartu dainavo kiekvieną žodį.

Žinia, kai savo užnugaryje turi profesionalių muzikantų komandą, profesionalias vokalistes bei tūkstančių tūkstančius kainuojantį apšvietimą, reikia labai nedaug, kad pasirodytum svieto karalium. Panašiai yra ir su Egidijumi. Man visą koncertą kliuvo jo vokalas – tas monotoniškas, prastai besigirdintis  jo repavimas buvo turbūt mažiausiai įdomi viso renginio detalė. O bet tačiau reikia pripažinti, kad charizmos iš Egidijaus neatimsi! Į jį yra be galo įdomu žiūrėti, mėgsti tu jo asmenybę ar ne, o tai yra svarbu kiekvienam artistui. “Kiek čia jūsų daug susirinko! Uždekite šviesas! Ei, dangau, pašviesk man!”, sako jis ir iš už Kalnų parko estradą juosiančio miško staiga iššauna baltas fejerverkas, nušviečiantis visą telefonų švieselėmis pasidabinusią minią. Puiki iš anksto numatyta akimirka. Laiku ir vietoje.

Koncertas baigėsi fejerverkų lietumi ir gausi gerbėjų armija apleido Kalnų parko teritoriją. Nuotaika besiskirstant buvo pakili, bet kai kuriems dalyviams kelias namo buvo vingiuotas, o sekmadienio rytą labai skaudėjo galvas. Matyt nuo pernelyg intensyvaus mirgėjimo.

Ar man patiko? Taip. Tiesą sakant patiko.

Ar kartočiau? Ačiū, bet gal ne šiemet 🙂 

Šiaip ar taip, “Daug garso ir šviesų” dabar man turi tikrą, apčiuopiamą prasmę. Kalbėdamas apie tai, rimtai ar juokais, nuo šiol turėsiu savo argumentuotą nuomonę, o ne vien kitų žmonių įspūdžių kratinį, kaip buvo iki šiol. O tai juk ir buvo esminis šio mano antropologinio “tyrimo” tikslas. Mission accomplished.