ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: RUGSĖJIS, 2021

+3

Rugsėjis praėjo, bobų vasara taip pat. Nejučia vis anksčiau ant miesto nusileidžiančios sutemos įsuko ir kasmet panašiu metu aplankančią melancholiją. Toks jau tas laikas. Tokie ir mūsų rekomenduojami albumai – melancholiški, kiek introspektyvūs ir egzistenciniai. Visi skirtingi, bet kiekvienas savaip gražus ir kerintis. Rugsėjo mėnesio rekomenduojamų albumų sąrašą pradėsime šviežiu mūsų labai mylimo Andriaus Mamontovo albumu. Taip pat džiaugsimės James Vincent McMorrow šviesa, pasinersime į mažai kam žinomo, bet nuo to tik įdomesnio atlikėjo Hayden Calnin ramybę, bei viską užbaigsime triuškinančiu japonų post rokerių „MONO“ darbu.

ANDRIUS MAMONTOVAS – Paleisk

“Paleisk” yra 21-asis solinis Andriaus Mamontovo albumas, pasaulį išvydęs rugsėjo pabaigoje, vos kiek daugiau nei metai po plokštelės “Perlai ir sakuros” pasirodymo. Anot paties autoriaus, pandemijos metu rastą laisvą nuo koncertų ir susitikimų laiką jis panaudojo naujų dainų rašymui, jų išjautimui ir muzikinės dainų mozaikos dėliojimui. Tai jaučiasi. Šis pandeminis albumas labai skiriasi nuo ankstesniojo. “Perlai ir sakuros” buvo gal kiek melancholiškas, bet itin šviesus ir spalvingas darbas. “Paleisk” nėra kardinali priešingybė, tačiau melancholijos čia gerokai daugiau. Šviesias spalvas čia pakeitė rudeniška paletė, saulės šviesą – kiaurai merkiantis lietus, o sintezatorius – gitaros. Rudens sezonui įpusėjus šis albumas gali tapti puikiu kasdienybės palydovu. Back to the roots, kaip sakoma.

Bet, žinokite, melancholija nėra blogai. Be abejo, Andriaus gerbėjai tai puikiai žino. Neabejoju, jog “Paleisk” tikram Andriaus Mamontovo fanui yra tikrų tikriausia šventė. Juk šis albumas talpina viską, kas Andriaus kūryboje taip žavi. Tai – gilus, išjaustas, egzistencinis, melodingas ir velniškai muzikalus darbas. Čia galima išgirsti grupės “Foje”, debiutinio solinio Andriaus albumo “Pabėgimas”, bei epinio “Šiaurės naktis. Pusė penkių” atgarsius. Bet tuo pačiu viskas čia skamba kažkaip… naujai. Akivaizdu, jog autorius nesigręžioja į praeitį ir juda pirmyn darydamas tai, ką jam geriausiai sekasi daryti. Džiugu, kad Andrius Mamontovas šiandien išlieka toks pat įdomus ir aktualus, koks buvo prieš du ir tris dešimtmečius. O ko gi daugiau gali reikėti vidinę ramybę radusiam ir ją sėkmingai puoselėjančiam kurėjui? Klausimas retorinis.

Ir, beje, labai, labai graži daina apie Vilnių! 🙂 


JAMES VINCENT MCMORROW – Grapefruit Season

Po keturių metų pertraukos pasirodęs penktasis studijinis airių atlikėjo James Vincent McMorrow diskas „Grapefruit Season“ kvepia citrusu. Neatsitiktinai jis pavadintas greipfruto vaisiaus pavadinimu. Šviesus, lengvas, senųjų James Vincent McMorrow balandžių gerbėjams gal kiek rūgštokas darbas. 

Nuo pat pirmojo „Paradise“ kūrinio jis leidžia pasijausti ne šalto, lietingo rudenio gatvėse, o kažkur, kur visada šilta, auga palmės, krantus skalauja vandenynas ir visų nuotaika puiki. Labai nuotaikingas, lengvai banguojantis darbas. Ir svarbiausia nėra nei vieno kūrinio, kuris šiame albume netiktų. 

Nuo gražiai linguojančios „Planes in the Sky“ iki „Waiting“ baladės, kuri labai patiks tiems, kam James Vincent McMorrow lyrika yra geriausias vaistas nuo liūdesio. Graži, švelni baladė pereina į kiek piktesnę „Poison to You“, kur prisijungia daugiau balsų ir tik ir norisi kartu kartoti žodžius „fight fight fight“. Na ir aišku „We Don’t Kiss Under Umbrellas Like We Used To“, kurioje atrodo net išgirsti lyjantį lietų. 

Na bet ką mes čia viską išpasakosime. Įsijunkite, paklausykite ir patys viską suprasite. Albumas, kvepiantis vasara manome labai tiks šiam metų laikui, kai taip trūksta saulės spindulių ir šviesos. Skanaus!


HAYDEN CALNIN – What It Means To Be Human

Hayden Calnin yra žmogus, kurio vardas, ko gero, 99,99% Lietuvos ar net visos Europos gyventojams, absoliučiai nieko nesako.

Rugsėjo viduryje į dienos šviesą jis paleido savo albumą “What It Means To Be Human” – plokštelę, pilną liūdesio, šviesos, įkvėpimo ir meilės. Seniai girdėjau tokį gilų, muzikalų, emocionalų ir sykiu ramybės pilną darbą, kuriame, nėra nė vienos blogos dainos.

Matosi ir jaučiasi, kad jam didelę įtaką darė „Bon Iver“ (ypač jų albumai “Bon Iver” ir “22, A Million”), Jamesas Blake’as ir kiti panašaus kalibro atlikėjai. Ir visgi, mano subjektyvia nuomone, tai vienas nuostabesnių pastarojo meto pop/indie folk darbas, kuris, bent jau kol kas prasprūsta pro didžiausių muzikos leidėjų ir žiniasklaidos kanalų akis. Tačiau abejonių nėra, kad šlovė šiam atlikėjui – tik laiko klausimas.

Pasakiški muzikiniai piešiniai, fantastiškos aranžuotės, nebanalūs tekstai – visa tai galima rasti “What It Means To Be Human”. Tai įrašas, kurio nepaklausysite paprastai – kaip foninės muzikos darbe ar ausinuke lėkdami į susitikimą. Jam reikia ramybės, dėmesio ir bent jau šiek tiek susikaupimo. 

Bet, po velniais, tai yra taip gražu, kad net sunku apsakyti. Jeigu gyvenime egzistuoja terminas “muzikos grožis”, tai šitas Hayden Calnin albumas yra geriausia šio termino iliustracija. Tai – nuostabi muzikinė pasaka, verta kiekvienos dėmesio sekundės.


MONO – Pilgrimage Of The Soul

Kai 2018-aisiais metais japonų instrumentinio post rock grupėje „MONO“ atsirado naujasis būgnininkas Dahm Majuri Cipolla, pakeitęs nuo grupės susikūrimo joje grojusį Yasunori Takada, „MONO“ ėmė ieškoti kažko naujo savo kūryboje. Joje atsirado kiek daugiau elektronikos garsų.

2020-ųjų vasarą grupė dirbo prie naujos medžiagos ir ruošė gerbėjams naujus kūrinius. Savo 11-ąjį studijinį albumą „Pilgrimage Of The Soul“ „MONO“ pristatė rugsėjo viduryje. Jame – 8 nauji grupės kūriniai. Įtraukia jau pirmasis – „Riptide“. Savo tarsi pritildyta, ramia, švelnia ir melodinga pradžia jis užliūliuoja, bet tik trumpam. Jau po pirmos kūrinio minutės viskas tarsi sprogsta aštriais būgnų ir power akordų garsiais. Kiti kūriniai neturi tokių kardinalių šokinėjimų/perėjimų ir tarsi papildo pirmąjį. 

„Pilgrimage Of The Soul“ – geras garsinis atspindys to, ką „MONO“ kūrė anksčiau ir kur link eina. Po daugiau nei 20 gyvavimo metų grupė vis dar randa kaip nustebinti ir pradžiuginti. Kinematografiškos gitaros, vietomis mechaniški ar „robotiški“ būgnai skamba tamsiai ir šaltai, bet tai – papildomas grožis. Kaip ir kūriniuose įsiterpiantys minimalūs pianino motyvai. Albumo kūriniai – apie emocinę kelionę nuo netekties ir skausmo, iki džiaugsmo bei ilgesio. Albume ir daug susimąstymo, todėl „Pilgrimage Of The Soul“ yra labai tinkamas muzikinis garso takelis vakaro pasivaikščiojimams temstančiomis miesto gatvėmis. Rekomenduoju taip ir padaryti – išeiti į miestą ir besigrožint vakarėjančio miesto vaizdais išklausyti visą albumą nuo pradžios iki pabaigos.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *