ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: KOVAS, 2022

0

Truputį vėluodami, po ilgojo Velykų savaitgalio grįžtame su kovo albumų apžvalga. Į darbo savaitę kviečiame žengti su nauju „Placebo“ ar „Red Hot Chili Peppers“ albumu. Šiek tiek sunkesnės muzikos gerbėjams siūlome „Ghost“ arba „Drug Church albumus. Kad ir kokią muziką mėgtumėte, tikime, kad rasite puikų garso takelį šiai savaitei ir jos darbams.

Placebo – „Never Let Me Go“

Placebo“ – abejingų nepaliekanti grupė. Tik paprastai ji arba labai patinka, arba labai nepatinka, o to priežastis dažniausiai būna specifinis, unikalus Brian Molko balsas. Vieniems jis limpa, o kitus erzina. Kad ir kaip būtų, ką tik išleidę naują, ilgai lauktą albumą „Never Let Me Go“ grupė „Placebo“ jau sulaukė itin daug dėmesio.

Šio įrašo kolektyvo gerbėjai laukė beveik dešimtmetį. Bet laukti tikrai buvo verta! Jau išgirdus pirmąjį naujojo įrašo singlą „Beautiful James“ supratome, kad naujasis albumas tikrai bus kažko vertas. Ir neklydome! „Never Let Me Go“ sulaukė puikių muzikos kritikų įvertinimo ir labai pradžiugino ištikimiausius grupės gerbėjus. Galbūt net pritraukė naujų!

Visą bendrą pasaulyje vykstantį chaosą apibendrinantis darbas savyje talpina daug gitarų ir aštresnių žodžių. Įraše yra visko – ir išsitaškymui taip reikalingą energiją kūriniuose „Hugz“ ar „Twin Demons“, ir ramybės gurkšnį albumą karūnuojančiuose „This is What You Wanted“, „Went Missing“ ir „Fix Yourself“. Visgi daugiausia čia rasite tos „Placebo“ sielos, kuri nepalieka abejingų ir verčia šį albumą sukti dar ir dar kartą.

Red Hot Chili Peppers – „Unlimited Love“

Red Hot Chili Peppers“ sąstato kaita yra nuolatinė šios grupės raidos dalis. Tačiau nepaisant to, kokie muzikantai grojo grupėje iki 1988-ųjų, didžiajai daliai grupės gerbėjų (ypač vėlyvųjų) „Red Hot Chili Peppers“ yra ir amžinai liks Anthony Kiedis, Flea, Chad Smith ir John Frusciante. Šio ketverto kuriama energija iškėlė grupę į jiems anuomet dar neregėtas aukštumas. Deja, šis ikoninis muzikantų ketvertas taip pat yra be galo nestabilus. Frusciante paliko grupę 1992-aisiais, grįžo 1998-aisiais, įrašė net tris fantastiškus albumus ir vėl paliko grupę 2009-aisiais. Nors tada iš sesijinio pagrindiniu tapęs grupės gitaristas Josh Klinghoffer buvo ne tik logiškas ir labai stiprus pasirinkimas, bet išeidamas Frusciante išsinešė ir visą šio ketverto muzikinę magiją. Taip, jie grojo. Taip, skambėjo puikiai, bet kažko trūko.

Ne paslaptis, jog didžiausias naujojo albumo „Unlimited Love“ koziris – į grupę sugrįžęs esminis jos gitaristas. Panašu, jog kartu su John Frusciante grįžo ir šios grupės magija. Tiesa, įspėju, kad naujovių naujajame albume neišgirsime ir tai gali daug kam nepatikti.

„Unlimited Love“ pipirų fanams yra tarsi nostalgijos pliūpsnis. Tos pačios isteriškos Flea boso natos. Tie patys atsipalaidavę, bet taiklūs būgnų ritmai. Tuštumą tarp jų užpildančios gitaros soluotės. Ir tas unikalus, iš karto atpažįstamas Anthony Kiedis balsas – kartais melodingai dainuojantis, o kartais repuojantis tekstą, kuris niekada neturėtų būti cituojamas be konteksto. Viskas pažįstama. Viskas jau girdėta anksčiau. Viskas taip maloniai šilta, kad klausantis net saulė regis ima ryškiau šviesti. Būtent šis atpažįstamumas yra šio albumo žavesys.

Stebuklų nesitikėkite. „Unlimited Love“ nėra pats geriausias grupės albumas, bet jis ir nesiekia tokiu būti. Tikėtina, kad ateityje norėdami kam nors rekomenduoti geriausius „Red Hot Chili Peppers“ albumus nepradėsite jų vardinti nuo „Unlimited Love“. Tačiau po gero dešimtmečio per radiją išgirdę pirmąjį albumo singlą „Black Summer“ – tikrai suklusite. Na, o kalbantiems, jog „senukai išsisėmė. Tas pats per tą patį, viskas jau girdėta, nieko naujo nebesukuria ir anksčiau buvo geriau“, primenu, jog lygiai tą patį kažkas dar 2002-aisiais kalbėjo apie tuomet naujausią piprų darbą „By the Way“. Šiandien tai – vienas iš ikoninių šio tūkstantmečio roko muzikos albumų. Galbūt tokiu kažkada taps ir „Unlimited Love“. Sužinosime vėliau.

Ghost – „IMPERA“

Klysta tie, kurie sako, jog rokas mirė. Nei velnio! Jis tiesiog apsigyveno Švedijoje. Toje šalyje tikriausiai yra kažkas unikalaus, nes ten, tiesiog, knibždėte knibžda krūvos geros muzikos atstovų. Visgi dauguma šių grupių tikrai nepasiekia tokios pasaulinės sėkmės ir tokio žinomumo lygio, kokį Tobiasas Forge’as susikrovė su „Ghost“. Ir ne veltui.

Grupę „Ghost“ girdėjo klausytojai visame pasaulyje – ne tik Europoje ir JAV. Jie ne tik leidžia muziką, koncertuoja, bet ir kuria garso takelius siaubo filmams. O kovą jie išleido dar vieną studijinį albumą magišku pavadinimu „Impera“.

„Impera“ albume rasite ne tik jau standartu tapusių gitarų aranžuočių, tačiau ir septintąjį praeito amžiaus dešimtmetį primenančių akustinių gitaros baladžių („Darkness At The Heart Of My Love“). Palinguosite ir patrepsėsite grojant „Hunter’s Moon“, „Twenties“ bei „Kaisarion“, o vyšnia ant torto taps paskutinysis albumo kūrinys „Respite On The Spitefields“.

Taip, „Ghost“ išleido dar vieną sėkmingą įrašą. Tai nėra tobulas albumas ir gerai paieškojusi, rasčiau prie ko prisikabinti. Kita vertus, tai tikrai įtraukiantis okultinio roko įrašas, kuriame cikliškai tyrinėjamas imperijų pobūdis, ir nuo kurio velniškai norisi šokti. Tikiuosi, kad jo perklausai padovanosite valandėlę savo brangaus laiko.

Drug Church – „Hygiene“

2011 m. savo veiklą pradėjusi hardcore grupė iš Amerikos – „Drug Church“ kovo 11 d. išleido ketvirtąjį savo albumą „Hygiene“. Albumas pasirodė po ketverių metų pertraukos, pasirodęs po „Pure Noise Records“ vėliava. Albume grupė tikrai puikiai sumaišo grunge‘ą ir hardcoro‘ą. Gaunasi tikrai įdomus derinys, ko verta paklausyti.

Albume – dešimt naujų grupės kūrinių, kurie traukia dėmesį ne tik muzikos stilių kombinacija, garsais, bet ir frontman‘o Patrick Kindlon lyrics‘ais. Klausant albumo, norisi Patrick‘ą pagirti ne tik už dainų žodžius, bet ir už vokalą. Kūriniuose daug įdomių sprendimų, bet kviečiu paklausyti ir spręsti ar patinka.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *