Vilniuje koncertuosiantys kultiniai SPARKS: bandėme būti britiška grupe (bet daugeliu atžvilgių mums nepavyko)

+2

Šį šeštadienį, gegužės 7-ąją, Vilniuje koncertą surengs amerikiečių grupė „Sparks“.

„Sparks“ – ekscentriškas, provokuojantis ir neabejotinai viso pasaulio muzikos scenoje išskirtinis brolių Rono ir Russello Maelų duetas. Grupė susikūrė 1966 metais Los Andžele. Nors grupė niekada nesulaukė didelės komercinės sėkmės, tačiau tai jai nesutrukdė tapti kultine.

Karjeros pradžioje neradę klausytojo savo kuriamai muzikai, „Sparks“ keletui metų persikėlė į Jungtinę Karalystę, kur 1973-1976 metais išleido net tris albumus, tarp jų – ir iki šiol vienus geriausiai žinomų šios grupės įrašų „Kimono My House“ ir „Propaganda“.

Abu albumai, išleisti tais pačiais 1974 metais, pateko į Jungtinės Karalystės Top 10 albumų topą, o hitas „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“ iš „Kimono My House“ ir pasirodymas laidoje „Top of the Pops“ išgarsino grupę šioje šalyje.

Sparks (nutor. grupės archyvo)

Į JAV sugrįžusi grupė vėl nesėkmingai bandė surasti savo klausytoją, o ciklas išgarsėti-būti pamirštai-atgimti tapo esminiu „Sparks“ karjerą nusakančiu ir nuolat pasikartojančiu visos grupės kūrybos varikliu.

„Sparks“ nuolat ieškojo aktualaus skambesio, keitė muzikos stilių nuo glamroko ir pop iki disko ar elektroninės muzikos, daug eksperimentavo ir kaskart paneigdavo savo mirtį nauju kūrybiniu posūkiu.

Po pasikartojančių grupės pamiršimo etapų „Sparks“ visada sugrįždavo ir išaudavo naują hitą, kuris net ir grupės gerbėjus nustebindavo tuo, kad ši grupė tebekuria muziką. 1979 metais duetas išgyveno sugrįžimą, išleidęs sintezatorių muzikos įkvėptą hitą „The Number One Song in Heaven“, o 1997 metais – introspektyvų jų karjeros leitmotyvą neblogai nusakantį kūrinį „When Do I Get To Sing ‘My Way’“. Tada vėl sekė pakilimo laikotarpiai, koncertai ir nauji, niekada į ankstesnį nepanašūs, albumai.

Ir taip jau per 50 metų „Sparks“ išlieka gyva ir nuolat persikurianti, išties unikali ir daugelį muzikos kolektyvų visame pasaulyje įvėpusi grupė.

Dviem paskutiniais albumais – 2017 metais išleistu „Hippopotamus“ ir 2020 metais pasirodžiusiu „A Steady Drip, Drip, Drip“ – grupė įrodė dar turinti parako kūrybai. Abu albumai Jungtinės Karalystės Top 10 albumų tope pasiekė 7 vietą.

Praėjusiais metais grupė įgyvendino savo seną svajonę nerti į ir filmų pasaulį. „Sparks“ sukūrė scenarijų ir muziką Leos Carax režisuotam muzikiniam filmui „Anetė“ („Annette“). Kine nusifilmavo aktoriai Adamas Driveris ir Marion Cotillard.

„Anetė“ ne tik atidarė tarptautinį Kanų kino festivalį, bet ir susižėrė daug apdovanojimų, tarp jų – Kanų Palmės šakelę ir nacionalinį Prancūzijos Cezario apdovanojimą už šio filmo muziką.

Sparks

2021 metais pasirodė dar vienas su „Sparks“ susijęs filmas – dokumentinė juosta apie grupę „Sparks broliai“ („The Sparks Brothers“), kurią režisavo žinomas Jungtinės Karalystės filmų kūrėjas Edgaras Wrightas. Ši juosta – duoklė tiek brolių Maelų ekscentriškumui, tiek ir neįtikėtinam grupės kūrybingumui ir ryžtui nesustoti kurti ieškant to muzikinio recepto, galiausiai pataikysiančio į laikmečio dvasią.

Šio filmo šūkis skelbia: „Jūsų mėgstamiausios grupės – mėgstamiausia grupė“ (angl. „Your favourite band‘s favourite band“). Didžiausią sėkmę Europoje pasiekusi JAV grupė įkvėpė tokius muzikantus kaip „Depeche Mode“ , „Erasure“, „Red Hot Chili Peppers“, Beck, „Franz Ferdinand“. Su pastarąją grupe „Sparks“ 2015 metais net išleido bendrą dvigubą albumą „FFS“ ir surengė koncertų.

Lietuvoje „Sparks“ taip pat turi gana platų ištikimų gerbėjų ratą – nuo nelegalias plokšteles sovietmečiu pirkusių melomanų iki gerai žinomų Lietuvos muzikantų. Andrius Mamontovas, Igoris Kofas, Algis Ramanauskas-Greitai, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, Vidas Bareikis — visi šie atlikėjai tarp savo mėgstamų grupių nurodo „Sparks“.

Lietuvoje „Sparks“ jau koncertavo 2008 ir 2012 metais. Artimiausias grupės koncertas Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, įvyks jau šį šeštadienį. Vilniuje grupė užbaigs Los Andžele šių metų vasario 7-ąją prasidėjusį pasaulinį turą, kurio metu surengė 18 koncertų Šiaurės Amerikoje ir 18 koncertų Europoje.

Paskutiniai koncertai įvyks Baltijos valstybėse. Gegužės 4 dieną grupė jau koncertavo Taline, gegužės 5 dieną – Rygoje, o gegužės 7 dieną laukia ir pasirodymas Vilniuje.

Šio turo metu muzikantai pristato naujausius studinius albumus „A Steady Drip, Drip, Drip“ ir „Hippopotamus“ bei atlieka karjeros hitus „This Town Ain’t Big Enough for Both of Us“, „When Do I Get to Sing „My Way“, „Never Turn Your Back on Mother Earth“, „The Number One Song in Heaven“, „Angst in My Pants“ ir kt.

Prieš gegužės 4 dienos pasirodymą Estijoje, broliai Ronas ir Russellas Maelai atsakė į „ManoMuzika“ klausimus. Šiame pokalbyje su „Sparks“ – muzikantai peržvelgia savo kūrybą, dalinasi atsiminimais apie Lietuvą, o taip pat ir išreiškia savo vienareikšmišką poziciją dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje.

„Sparks“ – 56 metai kūrybos, 25 studijiniai albumai ir daugiau nei 350 dainų. Į populiariosios muzikos istoriją neabejotinai įėjusią grupę verta bent kartą išgirsti ir pamatyti gyvai.

Visai neseniai du filmai, susiję su „Sparks“, buvo parodyti Vilniaus filmų festivalyje „Kino pavasaris“ – „Anetė“ („Annette“) ir „Sparks broliai“ („Sparks Brothers“). „Anetė“ tapo vienu žiūrovų mėgstamiausių, o „Sparks broliai“ pristatė grupę tiems, kas iki šiol apie ją dar nežinojo. Ar netikėtas atsiradimas dėmesio centre kino teatruose pritraukė naują klausytojų kartą į „Sparks“ koncertus?

Russellas: Taip, abu filmai pritraukė naują „Sparks“ gerbėjų kartą, bet taip pat atgaivino aistrą „Sparks“ ir žmonėms, kurie seniai žino grupę, bet pastaruoju metu galbūt buvo pasilikę nuošalyje. Savaime suprantama, kad tie „Sparks“ gerbėjai, kurie mus seka su didžiule aistra, abu filmus priėmė labai gerai. O dokumentinis filmas „Sparks Brothers“, galima sakyti, net buvo tam tikras mūsų ištikimųjų lojalistų išteisinimas, nes dabar jie gali kitus nukreipti į šį filmą ir neįtikėtinai didžiuotis, kad nebuvo vieniši savo atsidavime „Sparks“.

Filmas „Sparks broliai“ puikiai atskleidė, kokia įvairi, nuolat muzikaliai besikeičianti ir mėgstanti eksperimentuoti yra Jūsų grupė. O kuo išsiskiria Jūsų naujausias albumas „A Steady Drip, Drip, Drip“ ar šis karjeros etapas?

Russellas: Kaip ir atskleidė dokumentinis filmas, mes nuolat bandome išbandyti save naujais iššūkiais ir su kiekvienu nauju kuriamu albumu. Jaučiame, kad nuotykio dvasia yra vertinama ir mūsų gerbėjų, kurie iš mūsų tikisi kažko netikėto. Visgi, ruošiantis jau 26-ajam mūsų studijiniam albumui, sukurti tai, kas muzikaliai išbandytų ne tik mūsų gerbėjus, bet ir mus pačius, tampa vis didesniu iššūkiu.  

Žvelgiant retrospektyviai į savo labai sėkmingą ir įdomią karjerą, kurie „Sparks“ albumai ar Jūsų karjeros laikotarpiai šiandien atrodo mėgstamiausi? O gerbėjams, ko gero, būtų įdomu išgirsti, kurie „Sparks“ albumai Jūsų vertinimu turėjo didžiausią įtaką populiariosios muzikos vystymuisi ir galėtų būti užkasti laiko kapsulėje, kad ją kada nors atrastų ateities kartos?

Russellas: Mūsų skirtingi albumai mums turi skirtingą reikšmę ir labai dažnai dėl skirtingų priežasčių. Kai kurie buvo komerciniai ir kūrybiniai pasiekimai, pavyzdžiui, „Kimono My House“, „No. 1 In Heaven“ ir „Gratuitous Sax and Senseless Violence“, o du naujausi albumai pasiekė ir Jungtinės Karalystės Top 10 topą. Kai kurie neturėjo tokio plataus komercinio atgarsio, kokio tikėjomės, bet buvo visiškai sėkmingi kūrybine prasme. Tarp tokių, „Lil’ Beethoven“, ko gero, būtų aukštai sąraše. O kalbant apie laiko kapsules, įdėkite visus albumus, jei turite pakankamai vietos!

O kokias tris „Sparks“ dainas įvertintumėte kaip karjeros svarbiausias?

Russellas: Sąrašas, ko gero, nuolat keičiasi, bet kelios, kurios ateina į galvą: „This Town Ain’t Big Enough For Both Of Us“, „The Number One Song In Heaven“ ir „The Rhythm Thief“.

Lietuvoje grosite jau trečią kartą. „Sparks“ Vilniuje koncertavo 2008 ir 2012 metais. Ar turite kokių nors prisiminimų iš Jūsų ankstesnių apsilankymų?

Russellas: Vilnius mums – labai graži ir egzotiška vieta. Ankstesnių kelionių metu mėgavomės pasivaikščiojimais po Senamiestį. Lietuva turi tokį kultūrinį ir istorinį paveldą. Labai laukiame ir šio mūsų apsilankymo.

Ar Vilnius bus paskutinė stotelė Jūsų ture, kuris prasidėjo Šiaurės Amerikoje ir baigiasi Europoje? Ar Lietuvos klausytojai gali tikėtis įsimintino muzikinio vakaro?

Russellas: Tam tikra prasme Vilniaus koncertas bus saldžiai kartus vakaras, nes tai yra finalinė naktis iš maždaug 35 koncertų turo. Sužinoję, kad ture bus ir Vilnius, labai apsidžiaugėme, nes paskutinius kartus, kai čia grojome, mus pasitiko nuostabūs gerbėjai. Žinojimas, kad dviejų vaikinų iš Los Andželo muzika ir asmenybės gali pasiekti publiką tolimojoje Lietuvoje, paliečia mūsų širdis. Nors tai buvo ilgas ir varginantis turas, paskutinę naktį Vilniuje atiduosime visas jėgas už visus čia, Vilniuje!

Ar turite smagių ir pašėlusių prisiminimų iš praėjusių koncertų?

Russellas: Beprotiškas dalykas, kurį pastebėjome keliaudami po pasaulį šio turo metu, yra tai, kaip publika su tokia pačia aistra reaguoja į tai, ką daro „Sparks“ – visiškai nesvarbu, kad tai tokie skirtingi miestai kaip, pavyzdžiui, Nešvilis, Vankuveris, Amsterdamas ar Londonas. Muzika ir mūsų asmenybės, atrodo, yra priimamos bet kurioje kultūroje, o mums tai yra pats geriausias ir beprotiškiausias dalykas iš visų.

Lietuvoje yra pasklidusi tokia legenda apie „Sparks“, kad Ronas yra krepšinio entuziastas, atidžiai sekantis ir Lietuvos krepšinį. Ar galite kartą ir visiems laikams patvirtinti arba paneigti šį mūsų įsivaizdavimą?

Ronas: Tai yra faktas — Lietuvos krepšinį seku nuo tada, kai Arvydas Sabonis buvo NBA. Deja, kai žaidė JAV, jis nebuvo savo geriausiame etape, bet aš visada maniau, kad jis vis dar yra neįtikėtinas žaidėjas ir, kaip tokiam dideliam vyrui, puikus kamuolio pasuotojas. Vėliau sužinojau, ką krepšinis reiškia Lietuvoje ir kokios stiprios yra komandos. Žinoma, aš sekiau naujos kartos Lietuvos žaidėjus, tokius kaip Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas. Turiu ir Lietuvos rinktinės marškinėlius, kuriuos branginu. Mane ypač stebina, kad nors futbolas yra pagrindinė sporto šaka daugelyje šalių, krepšinis karaliauja Lietuvoje.

Pastaruosius dvejus metus, kurie grupei buvo ypač sėkmingi, lepinote savo gerbėjus. Turėjote dviejų filmų premjeras, išleidote naujos muzikos ir daug koncertavote. Kokie Jūsų planai artimiausiems metams?

Ronas: Mes beveik pabaigėme naują „Sparks“ albumą, taip pat dirbame prie naujo filmo-miuziklo. Mums taip patiko darbo prie „Anetės“ procesas ir reakcija, kurios sulaukė šis filmas, kad nekantraujame pabaigti kurti naują miuziklą. Žinoma, koncertų turai taip pat įsiterps į mūsų ateities planus, tikimės sugrįžti ir į Lietuvą.

Covid-19 pandemija neabejotinai paliko pėdsaką kiekvienoje visuomenėje, o ilgalaikiai jos padariniai tikriausiai paaiškės tik vėliau. Kai kuriems muzikantams šiuo laikotarpiu sunkiai sekėsi kurti muziką, o kiti – kilusias emocijas sėkmingai perkėlė į kūrybą. Ar pandemija turėjo įtakos Jūsų muzikai?

Ronas: Tik tuo aspektu, kad stipriai pajutome, jog šiuo laikotarpiu užuot buvę pasyvūs turime dar labiau stengtis kurti naują muziką. Kadangi didžiąją pandemijos dalį negalėjome koncertuoti, mums pasisekė, kad turime savo studiją ir galime kurti muziką tada, kada norime. Nesijaučiu, kad pandemija turėjo konkrečios įtakos mūsų kūrybai lyriniu ar muzikiniu požiūriu, tačiau mes veikėme proaktyviai, o ne reagavome į bendrą liūdną šių laikų nuotaiką.

Atrodo, kad dokumentinis filmas apie „Sparks“ visiškai nepalietė klausimo, kokia muzika įkvėpė Jūsų kūrybą. Akivaizdu, kad „Sparks“ yra neįtikėtinai unikali grupė, visgi, ar kitų muzikantų kūryba ir kokios grupės konkrečiai Jus įkvėpė?

Ronas: Pačioje pradžioje, augant Los Andžele, mums darė įtaką to meto britiškos grupės, tokios kaip „The Who“, „The Kinks“ ir „The Move“ – tiek tekstų, tiek muzikos prasme, tiek ir tuo požiūriu, kad vizualinis įvaizdis buvo svarbus šių grupių komponentas. Dauguma to meto Los Andželo grupių manė, kad bet koks vizualinis stilius yra žalingas meninei raiškai, o mes manėme priešingai – muzika ir vaizdai yra vienas ir tas pats. Nuo to laiko kažkodėl išvystėme savitą stilių, tačiau iš pradžių bandėme būti britiška grupe (ir daugeliu atžvilgių mums nepavyko)!

Jau kelis mėnesius Europa ir ypač mūsų regionas gyvena Rusijos pradėto karo Ukrainoje nuotaikomis. Ar sekėte šiuos įvykius? Lietuvos auditorija neabejotinai įvertintų, jei galėtumėte pasiųsti palaikymo žinutę Ukrainos žmonėms.

Ronas: Žinoma, mes sekėme įvykius Ukrainoje ir palaikome drąsų Ukrainos žmonių atsaką į akivaizdžiai amoralų ir šlykštų veiksmą. Kadangi jaučiame dar stipresnį ryšį su Lietuva, pažįstame nuostabių Lietuvos žmonių ir matėme šiek tiek jūsų nuostabios šalies, taip pat palaikome Lietuvos žmones prieš bet kokius galimus bandymus pakirsti jų suverenitetą.

Koks Jūsų mėgstamiausias beprotiškiausias tekstas iš visų beprotiškų „Sparks“ dainų tekstų?

Ronas: Na, tai gal ir nėra beprotiška, bet mano mėgstamiausia eilutė iš bet kurios mūsų dainos – ir techniškai tai net nėra „Sparks“ daina, nors ją parašėme mes – yra iš FFS [MM pastaba: „Franz Ferdinand and Sparks“ santrumpa] dainos „Johnny Delusional“: „Some might find me borderline attractive from afar“.

Turite didžiulį dainų katalogą. Kaip atrenkate dainas, kurios bus įtrauktos į konkretaus koncerto dainų sąrašą? Ar turite privalomų atlikti dainų? Ar keičiate dainų sąrašą turo metu?

Ronas: Sunku sudaryti setlistą, kai turi tiek daug dainų, kurias gali rinktis. Mes sudarome preliminarų dainų sąrašą ir tik tada sužinome, ar jis veikia, kai sugrojame visą ir įvertiname. Nors ir stengiamės negalvoti apie praeitį, paprastai įtraukiame „Number One Song In Heaven“, „This Town Ain’t Big Enough For The Both Us“, „When Do I Get To Sing ‘My Way’“, o visai neseniai – ir „My Baby’s Taking Me Home“. Kai randame setlistą, kuris veikia, paprastai jo laikomės.

Linkime visokeriopos sėkmės ture ir laukiame Jūsų Vilniuje!

Ronas: Labai laukiame koncerto Vilniuje! Iki greito susitikimo!

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *