Yra atlikėjai, yra muzikantai, yra multiinstrumentalistai ir yra Nils Frahm. Su niekuo nesulyginamas, stebukladarys. Tokiais epitetais jis pasitinkamas įvairiose pasaulio šalyse. Prieš kelias dienas jo unikalumu galėjome įsitikinti ir mes. Bet apie viską iš eilės.
Kai dar vasarą išgirdau apie jo koncertą buvo sunku patikėti. O kai sužinojau, kad jis koncertuos ne kur kitur, o Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje supratau, kad reikia paskubėti ir įsigyti bilietus. Ir buvau visiškai teisi. Plačiau pasklidus žiniai apie festivalio „GAIDA” atvežamą Nils Frahm bilietai buvo greitai iššluoti. Viešojoje erdvėje buvo galima pamatyti ne vieną apgailestavimą, kad bilieto nepavyko nusipirkti. Festivalio organizatoriai susisiekė su Nils Frahm atstovais ir sutarė dėl papildomo atlikėjo koncerto tą pačią dieną. Neįprastas sprendimas matant, kiek per koncertus Nils Frahm savęs atiduoda. Juokavome, kažin ar jam užteks jėgų dviems koncertams iš eilės su valandos pertrauka. Bet atrodo neturėtų būti labai sunku sėdint prie pianino. Pasirodo labai smarkiai klydome… Atlikėjas neapsiriboja vienu muzikos instrumentu. Nils muziką maišo, kaip geriausias „Michelin” žvaigždučių restorano šefas ingridientus. Vieną po kito pajungdamas skirtingas melodijas ir suliedamas jas į vieną bendrą nuostabią muziką. Po kiekvienos dainos atlikėjas šluostėsi prakaitą ir tai tikrai nebuvo lengvas pasisedėjimas prie klavišinių.
Nils Frahm koncertai yra su niekuo nesulyginami. Būna, kad ateini į bet kurio kito atlikėjo koncertą ir tenka nusivilti suprantant, kad atliekama muzika neskamba taip gerai, kaip įraše. Šiuo atveju buvo priešingai. Grojama muzika taip įtraukė, kad norėjosi tiesiog sustabdyti akimirką. Tik prasidėjus koncertui ir užgesus šviesoms buvo baisu pajudėti. Girdėjosi bet kuris Nacionalinės filharmonijos salės virptelėjimas. Visus pagavo milžiniška muzikos banga, kuri nunešė kažkur labai toli. Klausant jo muzikos atrodė, kad vyksta muzikos terapija. Užsimerki, giliai giliai panardini save į muzikos gelmę ir ten kažkur plaukioji nenorėdamas išnirti.
Susirinkusi publika kiekvieną Nils Frahm kūrinį pasitiko su didžiuliais aplodismentais. Vieno kūrinio metu jis paprašė susirinkusių žiūrovų įdainuoti garsą (kaip pajuokavo, tik ne Aaa balsę, nes juk ne pas gydytoją esame) ir iš įrašytos melodijos kaip mat buvo sukurtas kūrinys. Atrodo jie jam dėliojasi taip organiškai, kad nėra nei vienos natos, nei vieno garso pro šalį.
Koncertas kurį labai sunku su kuo nors palyginti. Nuo ramesnių melodijų iki trankios elekronikos. Nuo vienos natos, prie kitos. Nuo vieno instrumento, prie kito. Atliekami kūriniai buvo ilgi, bet niekas neskaičiavo laiko. Susirinkusi publika matosi labai gerai žinojo kur atėjo. Niekas nesinaudojo mobiliaisiais telefonais. Atrodė grįžo tie laikai, kur svarbiausia muzika, o ne jos įrašymas ar pasidalinimas socialinuose tikluose. Žmonės klausė sulaikę kvapą ir nejudėjo. Todėl paskutiniojo kūrinio metu pasirodžius fotografui ir ėmus įamžinti koncerto akimirkas, dėl fotoaparato garsų buvo galima pastebėti ne vieną į muzikos gelmę panirusio ir iš jo išnirusio žmogaus veidą su šiokia tokia nepasitenkinimo gaidele dėl keliamo triukšmo.
Po koncerto norėjosi tylėti. Nes kad ir ką pasakytum apie šį koncertą jį turi pajusti. O tuos jausmus kurie kyla kartais labai sunku išreikšti. Norisi tik klausytis vėl ir vėl ir vėl.
