Už lango plieskiant saulei, o viduje – striginėjant interneto ryšiui, susėdome „Zoom“ pokalbiui su Hania Rani. Ši jauna, vos 33 metų lenkų kompozitorė ir pianistė šturmu užkariauja klausytojų ausis ir širdis. Jos koncertai žavi ir hipnotizuoja, o jų įrašai renka milijonus peržiūrų. Po poros savaičių ji pirmą kartą atvyksta koncertuoti į Vilnių. Tačiau tai nėra pirma jos viešnagė mūsų šalies sostinėje. Nuo to ir pradedame. 

– Esi iš Gdansko, miesto, dažnai vadinamo labiausiai „vilnietišku“ miestu po Vilniaus. (Dėl po karo vykusių ekspatriacijų Gdanske ir dar keliuose Lenkijos miestuose atsidūrė daugybė Vilniaus ir Vilniaus krašto lenkų. Manoma, kad net trečdalis Gdansko gyventojų turi „vilnietiškas” šaknis, – past.). Ar turi šeimoje kokių su Vilniumi susijusių istorijų?

– Vilniuje gimė mano senelis. Tad tų istorijų buvo ir jos yra man labai artimos. Nors senelis negyveno Gdanske, mano šeima persikėlė čia atsitiktinai. Bet jūsų kraštas figuruoja mano biografijoje. 

– Esi anksčiau buvusi Vilniuje?

– Žinoma. Kartą lankiausi grynai turistiniais sumetimais, bet esu čia buvusi ir kaip muzikantė. Prieš daugybę metų, dar tuomet, kai užsiiminėjau labiau klasikine muzika, dalyvavau muzikiniuose susitikimuose, į kuriuos buvo kviečiami muzikantai iš visos Europos. Net nebepamenu, kas juos organizavo. Tuomet Vilniuje praleidom daug laiko, atlikdami klasikinę muziką. Tad turėjau keletą progų aplankyti Vilnių, bet dar nesu čia koncertavusi kaip Hania Rani. Tai mane šiek tiek stebina, juk esame tokie artimi kaimynai. Bet labai džiaugiuosi ir laukiu šio koncerto.

– Ką išgirsime koncerto Vilniuje metu?

– Šią programą sudėliojau ne per seniausiai, tai toks kūrinių miksas. Žinoma, pagrindą sudaro kūriniai iš naujausio mano albumo, „Ghost“, bet negalėjau susilaikyti ir į programą įtraukiau keletą dar labai labai šviežių, dar neišleistų kūrinių. Man atrodo, kad jie čia tinka, kai kurie jų įveda kažką naujo. Yra ir du seni kūriniai, tiems, kurie nori girdėti tai, ką jau gerai pažįsta.

– Esi grojusi daugybėje be galo gražių, žadą atimančių vietų. Ar koncerto vieta turi tau didelę reikšmę?

– Taip, labai. Žinoma, vasarą koncertai dažnai vyksta gan atsitiktinėse vietose, dažnai lauke ir aš nelabai turiu įtakos tos vietos pasirinkimui. Bet vieta yra man labai svarbi, jos dėka galiu labiau susikaupti, ji gali mane įkvėpti. Mėgstu, kai koncertai vyksta vakare, jau sutemus, manau, kad mano muzika tuomet suskamba geriau. Ir atvirkščiai, būna, kad dėl netinkamos vietos susierzinu.

– O kur šiuo metu labiausiai jautiesi „savo vietoje“?

– Geras klausimas, nes kaip tik šiuo metu persikraustau ir turiu viltį, kad ši nauja vieta taps mano namais. Prieš tai ilgą laiką daug mano kelionių ir veiklos buvo susijusi su Berlynu, kuriame kurį laiką ir gyvenau. Prieš tai mano vieta buvo Varšuva. Buvo ir kitų stotelių. Bet labai norėčiau turėti tokią vietą, kur apsistočiau ilgiau.

– Grįžkime šiek tiek į pradžią. Baigei fortepijono klasę, kaip pradėjai kurti muziką?

– Jau net nepamenu, kada tai prasidėjo, man atrodo, kad kurdavau nuolatos. Visada buvau labai kūrybinga. Tik tuomet dar nejaučiau poreikio dalintis tais kūriniais. Juolab, kad atėjau į šią sritį iš visiškai kitos, klasikinės muzikos srities, kur grojama tik svetimus, kitų kompozitorių sukurtus kūrinius ir nėra vietos tavo kūrybai. Bet tuo metu man tai netrukdė.

– Tai kas visgi paskatino kurti?

– Svarbiausiu postūmiu tapo mano studijos, kuomet susipažinau su žmonėmis, kurie neturėjo nieko bendro su klasikine muzika. Jie kurdavo daug naujos muzikos, tiesiog sau. Kurį laiką stebėjau tai iš šalies, vėliau pradėjau dalyvauti įvairiuose projektuose. Ir tokiu būdu ta mano kuriama muzika buvo pastebėta. Būtent studijų metais, taigi gana vėlai, pasidalinau savo kūryba, o vėliau viskas labai greitai, labai staigiai įgavo pagreitį. Ir kai tos durys atsidarė, aš tvirtai jų įsikibau ir laikausi.

– Dainuoti savo įrašuose taip pat pradėjai daug vėliau. 

– Taip, anksčiau dainuodavau irgi tik sau. Balsas man yra tiesiog dar vienas instrumentas, kurį galiu panaudoti. Dainavimas man yra svarbus, dainos skambėdavo ir tėvų namuose. Tad šis žingsnis buvo lyg ir natūralus. Bet vėlgi, ilgą laiką dainuodavau tiesiog sau.

– Kokiu dar turi kūrinių sumanymų? Gal pradėsi šokti?

– Ne, nemanau (juokiasi). Apsiribosiu tuo, ką darau, tai tiesiog neišsemiamas galimybių šaltinis. Muzika galima išreikšti daugybę dalykų. Man atrodo, kad tik pradedu tyrinėti šią sritį. 

– Muzikinės karjeros pradžioje sutrumpinai savo tikrąją pavardę, Hanna Raniszewska, sukurdama pseudonimą Hania Rani. Ar esi susimąsčiusi apie tai, kad muzika gali skaudinti? („rani“ lenkų kalboje reiškia „žeidžia”, – past.)? 

– Manau, kad muzika gali jaudinti, tad ir tam tikra prasme skaudinti. Bet net jei ji primena mums apie skaudžias patirtis, vis tiek mus labiau gydo. Labai tuo tikiu. 

– Labiau mėgsti būti scenoje viena ar su komanda?

– Turiu pripažinti, kad man daug labiau patinka būti scenoje vienai. Tuomet galiu daugiau improvizuoti. Esu prie to pripratusi, nebijau to. Bet iš kitos pusės, mėgstu būti ir su kitais, kurti tai, ko negalima sukurti vienam. Tokie pasirodymai irgi yra svarbūs. Bet dauguma mano koncertų yra soliniai. Manau, kad galima net vizualiai pastebėti, kad jų metu jaučiuosi lyg žuvis vandenyje.

– Bet man atrodo, kad šiek tiek slepiesi scenoje už savo instrumentų?

– Taip, be to, kartais taip susikoncentruoju į tai, ką darau, kad apskritai pamirštu, kad štai, vyksta koncertas. Tikrai taip, mano instrumentai mane saugo. 

– Šiemet pelnei svarbų Lenkijos apdovanojimą, „Paszport Polityki“. Buvai nominuota „populiariosios muzikos“ kategorijoje. Priėmei tai kaip komplimentą?

– Nežinau, į kokią kitą kategoriją galėčiau pretenduoti. Labai džiaugiuosi šiuo apdovanojimu, Lenkijoje jis yra labai svarbus. Grįžtant prie klausimo, taip, manau, kad kuriu populiarią muziką. Tai, ką darau, nėra klasikinė muzika. Ilgus metus grojau klasikinius kūrinius, žinau, kokia milžiniška praraja yra tarp jos ir mano kūrybos. Bet tiesą sakant, nelabai seku, į kokią kategoriją mane kas nukiša, turiu savo viziją, savo planą, noriu daryti viską vienu metu. Galbūt tai išves žmones iš proto, bet aš būtent taip suprantu muziką. Man muzika yra viena ir nenurimsiu, kol man nesukurs atskiros, tik man skirtos kategorijos.

– Su kokiais projektais dirbi šiuo metu?

– Dar kelis mėnesius koncertuosiu, šis etapas baigsis kitų metų pavasarį dideliais koncertais, su didele žmonių komanda scenoje. Bet jau rudenį pasirodys naujas albumas. Tiesa, jis bus koncertinis, bet jame bus ir keli nauji kūriniai. Dar šiuo metu dirbu prie koncerto fortepijonui. Be to, panašu, kad kursiu garso takelį filmui. Šis projektas man labai svarbus, nes tai vienas mėgstamiausių mano režisierių. Net įsivaizduoti negalėjau, kad man tai nutiks. Negaliu išduoti nieko daugiau, bet labai šiuo projektu džiaugiuosi, jaučiu, kad man tai bus nemenkas iššūkis, nes ir režisierius yra labai reiklus. 

– Ačiū tau už pokalbį.
– Ačiū ir iki pasimatymo Vilniuje!

Hanios Rani koncertas Vilniuje – jau liepos 19 dieną. Sunku patikėti, bet bilietų dar yra. Alio, Vilniau? Jei Olafuro Arnaldso klausėtės before it was cool ir spalį apsilankėte Nilso Frahmo koncerte (o gal net abiejuose?), tiesiog privalote čia būti.