Radijas. Reiškinys – fenomenas, be kurio daugelis, ko gero, net neįsivaizduoja savo gyvenimo. Ir netgi nepaisant to, kad nuo XX a. antrosios pusės, kai radijas pretendavo tapti geriausiu žmogaus draugu, situacija pakito, šiandien radijas vis dar užima vieną svarbiausių žmogaus kasdienybėje – tiek informacijos ir žinių įsisavinimo, tiek ir muzikinės pramogos erdvėje.

Radijas

Jeigu kas nors galvoja, kad šis straipsnis – tai savotiška pretenzija ar tikslas atrasti universali1 radijo tiesą ar sukurti globalios, visiems įtinkančios radijo stoties fenomeną, turėtų galvoti dar vieną kartą, mat taip tikrai nebus. Nekalbėsiu apie žinias, radijo laidų vedėjus ar skirtingas radijo stočių koncepcijas. Nenagrinėsiu net ir tikslinės klausančiųjų auditorijos (nors, prisipažįstu, šiek tiek į ją atsižvelgti kartais reikės). Vienintėlis šio ‚trumpo‘ mano minčių kratinio tikslas – tai Muzika. O jei dar konkrečiau – muzika, skambanti Marijos žemės radijo stotyse. Užbėgdamas visiems įvykiams į priekį galiu pasakyti ir tai, kad jeigu skaitančiųjų gretose yra manančių, kad šis ‚opusas‘ bus skirtas pro-rihanniškosios epopėjos garbinimui ar teiginiams „koks visgi geras dainininkas yra Enrique Iglesias“, ties šituo sakiniu jie turėtų įsijungti M1 ir pradėti skaityti kitą straipsnį.

Lietuvos radijo stotyse esu praleidęs ne vienerius metus. Vienose tekdavo prisiliesti prie grojaraščių kūrimo, kitose – tiesiog groti tai, kas būdavo iš anksto sudėta muzikos redaktorių. Nežinantiems, galiu pasakyti, kad radijo stotyse grojančios muzikos veikimo principas labai paprastas: gauni kūrinį ar dainų rinkinį arba (kad ir kaip netikėtai tai beskambėtų) atsisiunti jį internetu, apsvarstai (su kolegomis ar be jų) ką verta groti, o ko ne ir sudarinėji grojaraščius. Kai kuriose radijo stotyse grojaraščiai sudedami pagal tam tikrus šablonus; kai kur – kūriniai jau automatiškai būna priskirti tam tikrai kategorijai ir yra žinoma kiek dainų iš tos kategorijos per valandą turėtų nuskambėti. Tačiau tai – techninės subtilybės, kurias, bent jau šiuo atveju, vertėtų nurašyti kaip „nereikšmingas šios temos detales“. Vienintelis šiame kontekste svarbus žodis yra „Formatas“. Jeigu yra nežinančių buitinės „formato – neformato“ definicijos, galiu atskleisti kad tai yra labai paprastas „reiškinys“: kas tinka radijai – vadinama formatu, o kas, anot visažinio muzikos redaktoriaus jai netinka (nes jos [radijo stoties] klausytojai tos dainos tiesiog nemėgs) – neformatas. Buitiškai įvardinęs galiu tai  „atvaizduoti“ ir praktiškai: radijo stoties „X2“ muzikos redaktorius gauna dvi dainas – Rihannos kūrinį „Don‘t stop the music“ ir, pavyzdžiui, Ben Howard „Old Pine“. Praktikoje būtų viskas taip: Rihanna –į ‚playlistą‘, Ben Howardas – į ‚recycle bin‘ą‘. Taigi, kaip jau suprantate, muzikos redaktorius iš anksto tiesiog tarsi ‚nurašo‘ tūlą lietuvį, teigdamas, kad jam dabar visai neblogus laikus išgyvenantis indie folko atstovas iš Didžiosios Britanijos, bus nesuprantamas ir neįkandamas, o dėmesingas šios radijo stoties klausytojas, vos išgirdęs Ben Howardo „Old Pine“, įjungs konkurentų radijo stotį, pakels jai reitingus ir pritrauks reklamos užsakovus. Kalbėdamas apie radijo stotis, negaliu iš jų rato (bent jau šiuo klausimu) neeliminuoti tokio fenomeno kaip „Opus 3“. Tai, viena iš nedaugelio Marijos Žemės radijo stočių, nepaklūstanti „formato – neformato“  klausimams ir gyvenanti absoliučiai autentišką gyvenimą.

Nežinau kas ir kada į Lietuvą ‚atvežė‘ „formato – neformato“ terminą, tačiau užkulisiuose sklando įvairiausių sąmokslo teorijų. Vieni kalba, kad „formatas“ „gimė“ tada, kai dabartinis „Radiocentro“ programų direktorius grįžo iš kažkokios kelionės ir konceptualiai pakeitė visą įmanomą jo radijo stoties programą ir muziką. Tuo tarpu kiti sako, jog tai – anapilin iškeliavusio „M1“ grupės generalinio direktoriaus sąvoka. Nesiimsiu spėlioti ir ieškoti trečios alternatyvos, mat tai, kur gimė „formato“ idėja visiškai nėra svarbu. Svarbiausia (o kartu ir liūdniausia) yra tai, kad visagalio „formato“ dėka nurašytas lietuvis ir toliau turi maudytis pigios populiariosios muzikos vandenyje neturėdamas net menkiausios galimybės išgirsti, įvertinti ir pasirinkti.

Net neabejoju, kad dabar daugelis ims mosuoti rankomis ir sakyti, kad šiais laikais jiems pasirinkimo net ir nereikia, mat atsiradus internetui viską galima rasti ten. Tačiau, nors ir iš dalies tai yra tiesa, tikrai nesutikčiau su tokiu kategorišku oponuojančiųjų teiginiu. Muzika nesidomintis žmogus (o ją įsisavinantis tik radijo stočių dėka) nėra suinteresuotas jos paieškomis. Jam muzika tėra oras. Fonas. Vanduo. Tačiau ne tai, kuo reikiaa domėtis, sekti ir ieškoti.

Radijas

Nesu tas „amžinai nepatenkintas“ stereotipinis lietuvis. Labai myliu savo šalį (su visais jos privalumais ir trūkumais) ir esu dėkingas likimui už tai, kad gimiau ir augau čia. Neketinu iš Lietuvos išvažiuoti ir puikiai žinau, kad čia praleisiu visą likusį savo gyvenimą. Tiesiog visą savo gyvenimą domėjausi muzika ir teikiau jai kur kas didesnę reikšmę nei įprastas žemės rutulio mindytojas.

Esu – jaunosios trisdešimtmečių kartos atstovas. Atsimenu ne tik eiles prie mėsos vėlyvuoju sovietmečiu, bet ir devyniasdešimtųjų pradžioje Lietuvoje atsiradusią MTV televiziją. Puikiai atsimenu ir šeštadienio vakarus, kuomet pasidėjęs seną sąsiuvinį dėmesingai rašydavausi visus šios televizijos topus ir „sirgau“ už tai, kad legendinės „Crash Test Dummies“ ar „4 Non Blondes“ dainos būtų čartų viršūnėse. Sentimentaliai prisimenu ir „auksinius“ radijo stočių „M-1“ ar „Radiocentras“ laikus, kuomet jų grojaraščiuose „sukosi“ aibė muzikos nuo „Brother Brown“ iki „Tin Tin Out“. Taip pat žinau ką mano Tėčiui ir Mamai (turbūt daugeliui mano amžininkų Tėčių ir Mamų) reiškė muzika. Žinau kaip jie keisdavosi vinilinėm plokštelėm ir vertindavo „Pink Floydus“, „Bitlus“, „Led Zeppelin“ ar „Deep Purple“. Atsimenu ir tą universalią roko vėliavą, kurią mūsų šalies muzikantai nešė pro nepriklausomos Lietuvos vartus „Roko Maršuose“ ir kituose renginiuose…

Taigi, kur visa tai? Ar globalėjantis pasaulis ir modernėjanti Lietuva, į mūsų muzikinę pasąmonę įspraudusi „neformato“ kategoriją visiškai ištrynė tikrosios muzikos vertinimo kriterijus ir nurašė tūlą Lietuvį, kaip neišprususį ir nemokantį vertinti to, kas tikra? Tegul šis klausimas išlieka retoriniu. Žinau tik tiek, kad tikrai nenoriu, jog mano vaikai augtų radijo stotyse girdėdami Rihannas, Jessie J, One Direction ar kitas pseudomuzikines skelbiamas tiesas…Nesakau, kad tai blogai. Tiesiog norėčiau, kad greta viso itin populiaraus „leidigagiško“ srauto, jie galėtų išgirsti ir Kasabian, Foo Fighters, Bon Iver, Foals, Fink, The XX, Wild Beasts, Bloc Party, Zulu Winter, J. Viewz, Active Child ir dar galybę kitų atlikėjų, kurių muzika yra ne ką mažiau vertesnė dėmesio už dabartinius grojaraščių hitus…

Tikiu, kad mes – tikslinė radijo stočių auditorija – esame pasiruošę išgirsti ir įvertinti. Galbūt atėjo laikas praplėsti formato terminą?