Kovo pradžioje, likus maždaug savaitei iki karantino, užėjau į Vilniaus centre esančią kavinę. Buvo viena iš tų retų dienų, kai saule pasipuošęs sostinės dangus pradėjo kvepėti pavasariu. Nors pasaulis vis garsiau kalbėjo apie covid-19, kažkur viduj dažnam iš mūsų dar kirbėjo mintis „o gal visgi jis ims ir aplenks Lietuvą…“.

Taigi, vedinas to mielo pavasarinio pozityvo ir radęs savyje pasąmonės filtrą, leidžianti bent trumpam pabėgti nuo minčių apie koronavirusą, bandžiau mėgautis pirmaisiais pavasario ženklais.

Nusipirkęs kavos, prisėdau prie staliuko. Visai greta sėdėjo dvi, iš pažiūros maždaug 12-14 metų sulaukusios paauglės. Ant stalo buvo padėtas makbukas ir du puodeliai kavos,  o jų pagrindinis diskusijos objektas – išsiaiškinti, kuri geresnė – Dua Lipa ar Billie Eilish. Viena aktyviai gynė pirmąją, kita darė viską, kad argumentais sutraiškytų oponentę ir įrodytų, jog hito „Bad Guy“ kūrėja šiandien apskritai neturi sau lygių. Galiausiai, toji, kuri gynė Dua Lipa, matyt suprato, jog kompromisas nebus pasiektas, todėl nusprendė pabaigti diskusiją ir pakeisti temą.

– Klausyk, Gabija, gal pašnekam apie lietuvišką muziką, a?

– O ne.. šūdas ta lietuviška muzika. Mirus ji. Jos nėra. Nėra čia apie ką kalbėti, – atsakė Gabija ir likusios temos sukosi apie dalykus, kurie nebevuvo susiję su muziką.

1996-ieji: mano paauglystė ir muzikinė kasdienybė

Kaip tyčia baigėsi kava, todėl atsistojau ir išėjau. Pasidavęs pavasario dvelksmui vaikščiojau Vilniaus senamiesčio gatvėmis ir nejučia nusikėliau į savo paauglystę. Na, maždaug į tą amžių, kokio buvo Gabija ir jos draugė.

1996-ieji. Jokio interneto. Muzikos įrašams įsigyti Vilniuje – trys galimybės: piratinių kasečių kioskas prieš „Vaikų Pasaulį“ (dabartinę ZARA) šalia dabartinės Vyriausybės.  „Alternatyva“ – piratinių kompaktų turgus buvusiame „Pergalės“ kino teatre. Tiesa, jis veikia tik savaitgaliais. Dar vienas variantas – „Muzikos Bombos“ parduotuvė Goštauto gatvėje (dabar iMUZIKA).Žinoma, įrašų kaina tuometinių kainų, algų ir pragyvenimo lygio kontekste – tikrai nemaža. Tad pasirinkimų tikrai nedaug.

Pagrindiniai to meto test makeriai –  daugiau nei akivaizdūs. Juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: „Radiocentre“ Gyčio Jurgelevičiaus vedamas „Lietuvos TOP 20“ (tuokart vadintas tiesiog LTDuk‘u), amžiną atilsį Kristijono Karinausko kuruojamas „M1 TOP40“ ir, žinoma, „MTV TOP 20“. Džiugu, kad visi šie trys topai, visu šimtu procentų formavę tuometinių paauglių muzikinį skonį, buvo transliuojami skirtingu metu. RC Topas – šeštadienio popietę, MTV TOP 20 – šeštadienį vakare, o M1 TOP 40 – sekmadienį popiet. Dažnas to meto paauglys turėjo ir specialų vien topams dedikuotą sąsiuvinį, kuriame preciziškai rašydavome topus ir klijuodavome žurnalų iškarpas. Beje, pastarųjų taip pat turėjome anuomet tik du – lietuviškąją „Ausį“ ir iš Lenkijos atvežamą „Popcorn“, kurio viduryje rasti plakatai tuokart puošdavo ne vieno paauglio sieną. Tai buvo  96-ųjų realijos.  Tai buvo metai, kai pasaulį valdė iki kaulų smegenų įgrisusi „Macarena“, o metų topuose buvo galima rasti tokius (jau legendomis tapusius) kūrinius kaip „No Doubt“ „Don‘t Speak”, Alanis Morisette „Ironic“ ar pirmus žingsnius pasaulyje žengusius „Fugees“ su daugeliui puikiai pažįstamu Robertos Flack kūrinio „Killing Me Softly“ koveriu.

Lietuviškos muzikos realijos buvo taip pat ganėtinai skurdokos. RC apdovanojimai dar nė nepasiekė tuometinių „Sporto rūmų“, „Foje“ išleido savo albumą 1982, „Lemon Joy“ tik debiutavo mūsų šalies muzikos padangėje, o „SEL“ savo fanams dovanojo vieną populiariausių savo albumų „Neįvertinta karta“. Apskritai didžiąją mano paauglystės dalį Lietuviškos muzikos scenos priešakyje vyko inirtinga kova „who is the best“ – SEL ar FOJE; EGIS ar ANDRIUS.

Natūralu, kad tai atsispindėdavo ne tik kasetėse, kurias klausydavomės važiuodami troleibusais mokyklos link, bet ir draugų pasirinkime. „Jis klauso SEL? Man su juo – nepakeliui.“

Tai buvo paauglio gyvenimas. Paauglio, kuris gyvendavo muzika, keldavosi su muzika, eidavo miegoti su muzika. Paauglio, kuris netgi pamokose klausėsi ausinuko todėl, kad nepraleistų Martyno Starkaus ir Arūno Storpirščio ar Astos Stašaitytės ir Livijos Gradauskienės vedamų laidų. Juk jos vykdavo tokiu netinkamu metu – tada, kai reikėjo sėdėti mokyklos suole! Taigi, mano kartą ir jos muzikinį skonį formavo radijas, „Ausis“, žurnalas „Pop Corn“, MTV TOP 20 ir tėvai. Vienareikšmiškai.

Tiesa, tais 1996-aisiasi vyko ir „BRAVO“ – vieninteliai to meto muzikiniai apdovanojimai, apibendrinantys visus muzikinius metus. Ten tradiciškai dėl „geriausiųjų“ ir vėl kovojo FOJE ir SEL. Sel gavo apdovanojimą „Geriausios šokių grupės“ kategorijoje, „FOJE“ – geriausios metų grupės kategorijoje, Andrius Mamontovas buvo pripažintas geriausiu metų prodiuseriu, o „Geriausios roko grupės“ statulėlė atiteko BIX‘ams. Ir taip tęsėsi ilgai. Nepaisant to, kad kuo toliau, tuo atsirasdavo vis daugiau naujų muzikos veidų ir vardų, frontlineriai liko tie patys, o jų formali (ir ne tik) kova visuomet būdavo priešakyje. Ne, aš tikrai nenuvertinu ano laiko muzikinės ekosistemos. Joje buvo daug gero. Tačiau tai buvo viso labo 6-ieji mūsų nepriklausomybės metai, todėl turbūt galima drąsiai teigti, kad mūsų nepriklausoma pop muzikos scena tik mokėsi kaip reikia gyventi.

Galvodamas apie paauglystės laikus ir praėjusio tūkstantmečio pabaigą, prisiminiau dar vieną akimirką. Iš Amerikos į Lietuvą sugrįžo mano Senelių bičiulis. Dar karo metu jis paliko šalį ir pusę amžiaus gyveno Klivlande. Grįžęs čia jis manęs paprašė parekomenduoti Lietuviškos muzikos, kurią galėtų nuvežti anapus Atlanto likusiam melomanu tampančiam savo paaugliui anūkui. Tai buvo 1998-ųjų pabaiga. Spėkit ką pasiūliau nusipirkti? Ogi žinoma, kad BIPLAN „Braškes“,  SEL „Gumą“ ir Andriaus Mamontovo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Tai buvo esminiai tų metų albumai, o kovos dėl geriausiųjų priešakyje ir vėl buvo „SEL“ ir Andrius Mamontovas.

Įvairovė, proveržis, galimybės ir nuostabi erdvė

Taip skęsdamas prisiminimuose ir vaikščiodamas po Vilniaus senamiestį priėjau Katedros aikštę. Joje buvo pilna žmonių – turistų iš įvairių pasaulio šalių, jaunų mamų, išėjusių pasivaikščioti su savo vežimėliuose gulinčiomis atžalomis, pietų pertrauką išnaudojančių ofiso darbuotojų, biurokratų ar, galų gale, paauglių hipsterių, pagaliau į dienos šviesą išsinešusius ilgą laiką balkone laikytus longboardus. Ir būtent tuo metu, matydamas tokią nuostabią įvairovę sostinės širdy, prisiminiau neseniai gertą kavą ir vienoje populiariausių Vilniaus kavinių Gabijos ištartą frazę apie „mirusią lietuvišką muziką“.

Ir nors muzika jau daug metų gyvenu kasdien – ją perku, apie ją rašau, ją skaitau ir domiuosi, perku knygas ir prenumeruoju žurnalus, būtent tą konkrečią akimirką suvokiau, kad iš tikrųjų Lietuvoje mes dar niekada taip gerai negyvenome. Tokioje nedidelėje šalyje turime milžinišką pasirinkimą, žanrų įvairovę, profesionalius kūrėjus, nuostabius festivalius, netikėtus renginių organizatorius ir išaugusią, subujojusią bei susiformavusią muzikinę sceną. Kur bedursi pirštu – ten rasi ką pasirinkti.

Turime vis dar populiarius ir sausakimšas arenas renkančius tuos pačius du senbuvius. Ir nors formali kova jau pasibaigė, kažkur pasąmonėje nejučia ne vienas mano amžiaus žmogus inertiškai linkęs manyti kitaip. Roko muzikos scena šalyje – daugiau nei įspūdinga. Maišto vėliavą nešantis Benas ir jo grupė „ba.“ užsiaugino tokią gerbėjų kariuomenę, kad pavydėti gali daugelis. Tokie kolektyvai kaip „Colours of Bubbles“, „Deeper Upper“, „Without Letters“ ar „Garbanotas“ drąsiai galėtų atstovauti Lietuvai bet kuriame festivalyje ir ten gėdos nepadarytų.

Elektroninės muzikos scena – dar gausesnė. Net sunku pradėti vardinti, mat spektras toks platus,. Nuo „junior A“ iki „Happyendless“ ar Giedrės, nuo „Golden Parazyth“ iki „Beissoul & Einius”; nuo švelniojo „Daddy Was A Milkman“ iki tamsaus ir velniškai kokybiško „Solo Ansamblio“.

Hiphopas ir urban – dar vienas laukas, kuriame apstu pasididžiavimo vertų vardų. Nuo mados diktato ir išskirtinę vietą šalies muzikos istorijoje jau turinčio „G&G Sindikato“ iki šiemet apie išsiskirstymą paskelbusio „Lilo ir Inomines“, nuo nerealiai gerai debiutavusio ir neįtikėtiną potencialą turinčio „Free Finga“ iki paauglių tiesiog dievinamo „8 Kambario“.

Norit unikumų pop scenoje? Prašom: Justinas Jarutis, Jazzu, Jurga, Erica Jennings, „Antikvariniai Kašpirovskio Dantys“, Monique, lyriškoji Ieva Narkutė, Mantas, Vaidas Baumila, Saulius Prūsaitis, Vidas Bareikis… Reikia vardinti dar? Galiu, tačiau, kaip toje senoje reklamoje sako: „kartą paragavęs negali sustoti“. Visi jie (nepaisant to, mylime juos ar ne) yra tikri scenos profesionalai, kurių muzika džiugina gausybę šalies gyventojų.

Reikia scenos mohikanų? Čia taip pat jokių problemų. Nuo Marijono Mikutavičiaus iki Lino Adomaičio, nuo „Biplan“ iki Gyčio, nuo vis dar kartais ant scenos pasirodančių „Bix“ iki „Skamp“. Visi jie dar kvėpuoja. Ir visų jų skleidžiama idėja vis dar gyva ne tik įrašuose ar radijo imtuvuose, bet ir ant scenos.

Ir tai tik viso labo keli vardai iš visos lietuviškos muzikos scenos gausos. Net neabejoju, kad gurkšnodami raudoną vyną diskusiją „ko dar nepaminėjau“ arba „kas geresnis“ sugebėtume išvesti į tokią dimensiją, kad užbaigti iki ją iki paryčių būtų tikrai sudėtinga.

Kodėl man rūpi?

Kalbėdamas apie 1996-uosius nepaminėjau dar vienos labai svarbios dalies. Tai – muzikos festivaliai. Būtent 96-aisiais sostinės „Vingio parke“ įvyko pirmasis „Paramos“ koncertas- festivalis, už kurį visos surinktos lėšos buvo skirtos vaikų namuose gyvenantiems vaikams. Ir tai nebuvo vienintelis tų metų muzikinis šviesulys.

Paskutinę tų metų vasaros dieną, erdvėje šalia tada dar stovėjusio „Žalgirio“ stadiono atgijo „Roko Maršas per Lietuvą“. Renginys, kuris mūsų Tautos laisvės priešaušryje įrodė, kad laisvės, rezistencijos, išsivadavimo ir pilietiškumo kalba muzika gali kalbėti labai įtaigiai. Šie du renginiai (kartu su paskutiniu „FOJE” koncertu sostinėje) mano atmintyje iki šiol išliko kaip vieni įdomiausių ir ryškiausių to laikmečio akimirkų, kurias teko liudyti gyvai.

Bet tai buvo 96-ieji. Ir festivaliai buvo tik du. Šiandien kalbėti apie festivalių stoką Lietuvoje tikrai negalime. Juose turime galimybę pamatyti ne tik geriausius šalies atlikėjus, bet ir šūsnį populiarių užsienio vardų. Rumšiškėse organizuojamas didžiausias šalyje (o gal ir visose Baltijos valstybėse) festivalis „Granatos“. Turime „Galapagus“, „Karklę“, sunkesnės muzikos fanams tikru išsigelbėjimu tapusį Anykščiuose rengiamą „Devilstone”, elektroninės muzikos gerbėjų džiaugsmus „Yaga Gathering”, „Revolution fest”, „Sūpynės”, mažesnius, bet ne prastesnius – „Funikulierius” ar „PostCosmos”. O kur dar sostinėje pačioje rudens pradžioje Viktoro ir Živilės Diawarų organizuojamą nuostabų renginį „Loftas Fest“.  Ir vėlgi – tai viso labo keli vardai iš kelių dešimčių, kurie sugeba muziką sutraukti po vienu stogu ir melomanams dovanoti neįtikėtiną šventę.

Kodėl visa tai rašau dabar? Ogi dėl vienos paprastos priežasties. Tiksliau, dėl dviejų.

Pirmoji jų – tam, kad niekada nepamirštume, kad per 30 nepriklausomos Lietuvos metų muzikiniame pasaulyje mes žengėme ne žingsnius, ne kilometrus ir netgi ne mylias. Žengėme gerokai daugiau. Ir dabar turime nuostabią muzikinę ekosistemą, kurioje nepilni trys milijonai šios žemės gyventojų drąsiai, be jokių didesnių problemų gali rasti sau tinkamiausius pavyzdžius. Tai, ką padarė Lietuva ir kokį kelią šalis nuėjo muzikiniame kontekste, yra nuostabu, neįtikėtina, žavu ir ypatingai stipru. Dažnai apie tai net nesusimąstome (kita vertus, o kodėl turėtume tai daryti?), tačiau šiandien yra būtent tas laikas, kai tai padaryti visai patartina.

Antroji – labai paprasta. Šis laikmetis, kuomet COVID-19 pasiglemžė mūsų laisvalaikį, socialinį bendravimą ir bet kokį kontaktą su artimaisiais, sudėtingas ne tik šalių ekonomikoms ar žmonijai iš esmės, bet ir muzikos industrijai. Šiandien sustojo viskas – koncertai, įrašai, pardavimai, prekyba bilietais, festivalių organizavimas, headlinerių skelbimas ir visi kiti veiksniai, muzikos industriją varantys į priekį ir išlaikantys jos gyvastį. Todėl nuo kiekvieno iš mūsų (taip taip, ne tik kūrėjų, bet ir klausytojų, žiūrovų ar pirkėjų) priklauso jos ateitis.

Tad šiuo atveju siūlomas receptas velniškai paprastas: palaikykime muziką! Pirkime ją. Negrąžinkime bilietų į koncertus, kuriuos perkėlė į kitą (kad ir dar nežinomą laiką). Ir prisidėkime prie Lietuvos muzikos industrijos judėjimo į priekį. Kas galime ir kaip galime. Būtų daugiau nei apmaudu, jeigu visa tai, ką kartu pasiekėme per 30 metų,  sumautas koronavirusas imtų ir nubrauktų… Sakote, dramatizuoju? Galbūt ir taip. Tačiau esu tikras, kad geriau prieš mūšį ruoštis visam karui nei tik vienai trumpalaikei kovai.

Taigi, padėkime muzikai išlikti. Padėkime muzikai gyventi. Padėkime muzikantams kurti. Ir padėkime muzikos industrijai kvėpuoti!

Jeigu kas nors netyčia pagalvojo, kad ši rašliava užsakyta ir apmokėta, sakau visai atvirai: galvokite dar kartą. Rašau todėl, kad skauda ir todėl, kad bijau.

Beje, tai galvodamas netyčia susimąsčiau, kas būtų jeigu mano Senelių draugas iš Amerikos būtų atvažiavęs ne 98-aisiais, o dabar. Ir ką parekomenduočiau nuvežti jo anūkui iš Lietuvos muzikos scenos? Supratau, kad pasiūlyčiau muzikai skirti visą lagaminą, o jei to negalėtų padaryti atsakyčiau labai paprastai: „mielas Juozai, Lietuvoje turime per daug muzikinio gėrio, kad galėčiau pasiūlyti tik tris, keturis ar penkis įrašus. Jeigu nori, pradėkime nuo 30-ies. Priešingu atveju būtų tiesiog neteisinga ir nesąžininga“.

Čia pat prisiminiau ir paauglę Gabiją. Grįžau prie jos diskusijos ir Lietuvos muzikos scenos apibendrinimo. Ir netgi nepaisant to, kad esu turbūt tris kartus už ją vyresnis, niekaip nerandu argumentų, kurie galėtų jauną žmogų nuvesti iki tokių apibendrinimų…

Tad miela Gabija, jei netyčia skaitai, būk gera, pasakyk, ko tau dar trūksta? Man tiesiog velniškai smalsu…