A. Mamontovas (nuotr. manoMUZIKA.lt)
„Su gimimo diena! Su gimimo diena!!!” pasitinka Mokytojų namų Vasaros terasoje susirinkusi minia šįvakar čia keturiasdešimtpenkmetį švenčiantį lietuviško roko muzikos fenomeną. O jis pats – žvalus ir kukliai besišypsantis. Toks, kokį jį visuomet ir prisimenu. Andrių Mamontovą pasveikinti ir pasiklausyti jo dainų šįvakar čia susirinko neįtikėtino dydžio minia. Iki koncerto pradžios dar likęs visas pusvalandis, o Vasaros terasos apsauga jau nebeįleidžia publikos. Viduje paprasčiausiai nebeliko vietos, tad netilpusieji būriuojasi tiesiai prie įėjimo.
Esu čia todėl, kad nuoširdžiai norėjau čia būti. Andriaus Mamontovo kūryba mano gyvenimo raidai yra labai svarbi ir apie tai galėčiau kalbėti nepavargdamas. Jo muzika – mano prabėgusios vaikystės prisiminimai, draugai ir „kiemas“, akiniuota paauglystė, pirmoji meilė ir nenutrūkstantis laisvės pojūtis. Kadaise tėvelių patefonu sukdavau tūkstančius kartų nuklausytas grupės „Foje“ plokšteles „Žodžiai į tylą“ bei „Gali skambėti keistai“ ir negalėjau įsivaizduoti nieko artimesnio savo dūšiai. Tas vyrukas pasišiaušusiu „ežiuku“, rodės, kalbėjo man ir tik man vienam. Vėliau sekė kiaulių-taupyklių šukės ir „Muzikos bombos“ kasečių lentynos. Žaidžiau geltonuose krantuose, ta vakarą tamsų lipau ant vaikystės stogo, kai perplaukiau upę – laukiau prie laužo šviesos. Liūdesys anuomet buvo mano sielos džiaugsmas. Man ne garsas skambėjo tyloje, o tyla garse… Su ašaromis akyse pamenu 1997-ųjų gegužės 17-ąją dieną ir paskutinį šios, mano gyvenimą ir sielą pakeitusios grupės koncertą Vilniaus Vingio parke. Išlydėti „Foje“ tądien susirinko rekordinis skaičius žmonių – net 60 000 tūkstančių.
Nuo suplėšytų kelnių su „lenciūgu“ ir nutrintos „džinsofkės“ praėjo jau daug metų, bet visuomet likau ištikimas Andriaus Mamontovo dainų gerbėjas. Palaidojęs „Foje“ toliau aktyviai domėjausi jos lyderio kūryba, lankiau jo koncertus, ir iki šiol laikau albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių.“ vienu geriausiųjų lietuviško roko muzikos pavyzdžių. Poetiškos, kartais maištingos, o kartais išmintingai gilios ar tiesiog linksmos – jo dainos yra tai, kas mane visuomet išgelbsti iš abejonių. Naujasis atlikėjo albumas „Elektroninis dievas“ – taipogi anei truputėlio nenuvylė, netgi pradžiugino į muzikinį foną grįžusiais elektroniniais motyvais, tad klausytojų jūrai besispiečiant prie Vasaros terasos scenos ir sparčiai užtvindant visą kiemą stačiai degu iš nekantrumo. Koncertas vėluoja jau daugiau kaip valandą.
A. Mamontovas (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Na ir štai, pagaliau scenoje pasirodo muzikantai. Klavišininkas Arnoldas Lukošius, multi-instrumentalistas Eimantas Belickas, bosistas Tomas Andrijauskas, bei perkusionistas Meinardas Brazaitis – ilgamečiai Andriaus bendražygiai. Vakaro kaltininkas sušmėžavęs scenoje savo žymiuoju „ežiuku“ šypsodamasis priima minios gimtadieninę sveikinimo dainą ir pasisveikinęs „Labas, mano mylimas mieste!” užgroja pirmąją dainą – „Tiktai tavyje“, o ją keičia „Kai tu atversi man duris“.
Noriu pasidžiaugti tuo, kad beveik tris dešimtis metų scenoje praleidęs Andrius Mamontovas – ne koks nors nupezęs rokeris, grojantis porą niekam neįdomių naujų dainų ir „varantis“ senus laiko patikrintus kūrinius. Anaiptol! Į minią nuo scenos žvelgia jaunatviškas, energija ir patirtimi spindintis kūrėjas, sugebantis užvesti publiką naujomis, šviežiomis dainomis. Koncerto programa daugiausiai prismaigstyta dainų iš trijų paskutinių Andriaus albumų – „Elektroninis dievas“, „Geltona žalia raudona“ bei „Saldi. Juoda. Naktis“. Skamba „Kieno tu pusėje?“, „Saldi. Juoda. Naktis.“, „Viskas iš naujo“, „Atsibusk“, „Marso kanjonai“, „Tavo svajonė“, „Dabar ir čia“, ir kitos. Andrius pamalonina minią svaiginančia solo improvizacija dainos „Ratilai“ pabaigoje (ir pats pajuokauja, jog tai buvo „meditacinis seansas, po kurio jums visiems pradės sektis gyvenime“,) o Vasaros terasos langus sudrebina minios choru dainuojamas „Geltona žalia raudona“ priedainis. Pertraukėlių tarp dainų metu muzikantai nestokoja humoro jausmo ir tarpusavyje svaido juokelius. Nenuvilti lieka ir senųjų dainų laukusieji. „Fojė“ laikus primena dainos „Balsas“, „Vaikystės stogas“, „Vandenyje“, bei mano mylimoji „Kitoks pasaulis“. Apsalęs iš laimės klausau šių dainų ir stebiu aplinkinius besilinksminančius taip pat kaip ir aš. Džiaugiuosi matydamas, kad tiek daug jaunų ir senų žmonių nuoširdžiai mėgaujasi muzika ir dainuoja kartu su Andriumi. Atlikęs savo naujojo albumo baigiamąją dainą „Nebelauk“ ir padėkojęs už nuoširdžius sveikinimus, Andrius su komanda koncertą baigia, bet juos greitai atgalios gražina minios klegesys ir kvietimai sugrįžti. Muzikantams užlipus į sceną dar kartą pasigirsta tradicinis skandavimas „Foje! Foje! Foje!“, o dainininko veide – nuostaba, jog žmonės iki šių dienų šaukia vardą to, ko jau seniai nebėra. Bet nepaisant to, Andrius paleidžia iš rankų visą koncertą jį lydėjusią akustinę gitarą ir pamalonina „fojistus“ bei visus kitus čia susirinkusius savo kūrybą apibrėžiančiu magnum opus – „Laužo šviesa“, kurios minia akivaizdžiai laukė. Į viršų kyla rankos bei žiebtuvėlių liepsnelės. Dek, šviesk ir neužgesk… Kartu dainuoja visi ligi vieno.
Būk vienintelė viltis, nors ir mano paties uždegta naktyje…
Ta ilgesinga gaidele šventinis renginys ir baigiasi, o ką tik it silkės statinėje susispaudę žmonės su palengvėjimu pradeda irtis išėjimo link.
Turiu pripažinti, kad iš Andriaus Mamontovo koncertų visuomet tikiuosi itin daug, bet nusivylęs dar niekada nelikau. Ar setlist‘as buvo idealus? Žinoma, ne, bet idealumo ir nereikia tikėtis. Koncertas truko maždaug pusantros valandos, o per tą neilgą laiką bandyti patenkinti kiekvieno klausytojo poreikius būtų tiesiog nepraktiška, (o tuo pačiu, tikriausiai, ir neįmanoma). Džiaugiuosi, kad Andrius savo diskografijoje turi tiek daug laiko nepaisančių dainų, kurios skamba taip pat, kaip skambėjo tada, kai girdėjau jas pirmąjį kartą. Džiaugiuosi ir dėl to, kad naujosios atlikėjo dainos – taip pat aktualios ir nebanalios, sugebančios įsilieti į bendrą dainininko katalogą ir papildančios ir taip turtingą ilgametės jo kūrybos bagažą. Gimtadienio koncertas baigėsi, bet Andriui linkiu nepailsti ir kurti toliau. Jo muzikos Lietuvos žmonėms, akivaizdžiai, labai trūktų.
A. Mamontovas (nuotr. manoMUZIKA.lt)
