Prieš penkerius metus Los Andžele susikūręs indie roko kolektyvas “The Airborne Toxic Event” balandžio 25 dieną išleis  antrąjį savo studijinį albumą “All At Once”. Muzikos gerbėjus jau pasiekė pirmasis puikių kritikų atsiliepimų sulaukęs albumo singlas ”Numb”, o kolektyvas leidosi į koncertines gastroles, kurios, pasak grupės lyderio Mikel’o Jollet, realaus pabaigos laiko dar ir neturi.

Grupės nariai, kurie yra ir kolegos, ir geriausi draugai, tapo paklausia “preke” ne tik muzikos festivaliuose, bet ir įvairiuose intelektualiuose renginiuose, o muzikos industrijos atstovai, kolektyvui „piešdami” puikią ateitį, puse lūpų kalba apie tai, kad naujasis grupės albumas gali tapti vienu geriausiu šių metų roko muzikos įrašu visame  pasaulyje.

Aktyvus, veiklus, muzikaliai įnoringas ir labai paprastas – ko gero taip reikėtų apibūdinti grupės “The Airborne Toxic Event” lyderį Mikel’į Jollet, su kuriuo kalbėjausi beveik 40 minučių. Per tą laiką ne tik spėjau paklausti muzikanto galybės klausimų, bet ir pats, jo paprašytas, pasakojau apie Lietuvą, mūsų žmones, klimatą ir labai nustebinau jį pasakęs, kad mūsų šalyje šalta būna tik žiemą.

Taigi šįkart ManoMUZIKA.lt skaitytojams – didelis, išsamus ir labai atviras interviu su  “The Airborne Toxic Event” siela apie grupę, asmeninius išgyvenimus, kūrybos procesą ir linksmybes, kurios kartais pasibaigia….lezbiečių bare.

 

Sveikas, Mikel’i! Kaip sekasi?

Puikiai. Su visa grupe esame Niujorke. Čia pradėsime savo koncertinį turą.

Kol kas dar nežinome kiek tęsis gastrolės, tačiau iki šiol turime šešias suplanuotų koncertų savaites.Vis dėlto iš patirties pasakysiu, kad turas gali gerokai užtrukti. Išleidę savo debiutinį albumą išvažiavome koncertuoti dvylikai savaičių, o gastroles baigėme po dviejų su puse metų (Juokiasi). Tad šiuo atveju esu beveik tikras, kad koncertuosime kur kas ilgiau nei šešias savaites.

Gal turo metu žadate aplankyti ir Europą?

Kol kas turim kelis suplanuotus koncertus Vokietijoje ir vieną Roterdame. Kaip bus po to – dar nežinau

Kaip suprantu, koncertų metu jau atliksite dainas iš savo naujojo, balandžio mėnesį pasirodysiančio albumo “All At Once”. Papasakok ko “The Airborne Toxic Event” gerbėjai gali tikėtis iš antrojo jūsų įrašo?

Sunku pasakyt. Juk muzika – tokia pati, kaip ir architektūra, kur dirbi ir net nenutuoki ką apie tavo kūrinį pamanys ją pamatę žmonės. Šiuo atveju svarbiausia yra tai, ką pajus ir kaip mūsų muziką išgirs klausytojai.

Nesistengėme atkartoti pirmojo albumo garsų. Taip pat neturėjome atskiro siekio įrašyti kažko labai konceptualaus. Tiesiog grįžau po pustrečių metų užsitęsusių gastrolių, sėdau ir pradėjau rašyti. Parašiau 50 dainų ir rinkausi. Tiesa, visos “aplinkybės sugulė” taip pat labai keistai: grįžau namo, praradau keturis šeimos narius. Visos šios patirtys ir išgyvenimai susidėjo į vieną krūvą ir taip gimė “All At Once” – kitoks, su visai kitokiu polėkiu ir skirtingu požiūriu sukurtas darbas.

Tačiau, kaip ir sakiau, manau, kad tai nėra taip svarbu. Svarbiausia kaip tas albumas “prilips” klausytojams.

Gerai, tuomet grįžkime atgal į jūsų susikūrimo pradžią. Papaskok Lietuvai apie tai kaip gimė “The Airborne Toxic Event”.

Aš buvau rašytojas. Penkis metus rašiau noveles. Prieš susikuriant grupei dirbau su viena iš jų, tačiau jutau, kad kažkas yra negerai: mama susirgo vėžiu, išsiskyriau su mergina ir atrodė, kad visas gyvenimas pradėjo griūti. Nebegalėjau rašyti. Kažkas viduje tiesiog užsiblokavo…Paėmiau į rankas gitarą ir pradėjau groti. Ėjo metai, o aš, užuot rašęs noveles, kūriau dainas. Taip ir gimė “The Airborne Toxic Event”.

Grojom žmonėm, kurių vis daugiau ir daugiau rinkdavosi į koncertus ir džiaugėmės galėdami dalintis nuoširdžiai sukurta muzika. Tiesa ta, kad mes tikrai nebuvome “grupė – uraganas” skriete įskriejusi į muzikos pasaulį. Nebuvome sensacija, todėl nuosekliai ir kryptingai dirbome. Galiausiai pasirašėme sutartį su leidėjais, kurie panoro išleisti mūsų debiutinį albumą. Tada sekė koncertinis turas: iš pradžių grojom visai mažom auditorijom, 200, 500 ir 1500 žmonių miniai, o ilgainiui į mūsų pasirodymus rinkdavosi vis daugiau ir daugiau žiūrovų. Toks nuoseklus augimas mums leido įgyti neįkainojamos patirties ir subręsti kaip kolektyvui.

Kol kas dar nesate ypatingai žinomi Lietuvoje, tačiau žmonės yra girdėję jūsų dainą “Sometime Around Midnight”. Ar ta istorija apie nelaimingą meilę, kuri yra pasakojama kūrinyje, turi savo atitikmenį tikrame gyvenime?

 

Tai iš tiesų yra tikra istorija, kurią aš patyriau su buvusia mergina. Tiesiog supratau, kad patirtis turi “nusėsti” dainoje, nes išgyvenimai buvo tikrai ne patys smagiausi. Tai – autobiografinė daina ir viskas, kas apdainuojama kūrinyje, nutiko realiame gyvenime.

Ar prisimeni pirmą koncertą su grupe 2006- aisiais “Echo” parke?

 

Puikiai! Pamenu, kad iki to koncerto su pilna grupės sudėtimi repetavome vos du kartus. Viskas, ką buvome nuveikę – tai išsiuntėme kelias dainas vietiniams blogeriams. Jie, kaip suprantu, apie mus parašė (juokiasi)…

Nežinojome ar apskritai kas nors ateis į koncertą. Neturėjom žalio supratimo kaip viskas atrodys. Taigi, situacija paprasta: mes užlipame ant scenos ir matom minią, kurioje kiekvieno galvoje, ko gero, kirbėjo mintis: “kas tai per grupė? Mes jų niekada nesaeme akyse regėję” (juokiasi). Buvo linksma. Niekada nebuvau to patyręs anksčiau (juk buvau tik paprastas rašytojas), tad lipti ant scenos pirmą kartą buvo velniškai smagu.

Visgi prisipažink  kas Tau labiau patinka – rašyti noveles ar būti muzikantu?

Prigavai (Juokiasi)!!! Tiesą sakant, netgi nežinau. Surengti gerą tikro rokenrolo pasirodymą yra fantastiška, nes jausmas, kai tu stovi prieš tūkstantinę pagal tavo muziką šėlstančią minią, yra neapsakomas. Tačiau rašyti….Rašyti irgi ypatingas jausmas. Akimirka, kai užbaigi kūrinį, apie kurį ilgai galvoji, taip pat suteikia nuostabių emocijų ir išgyvenimų. Pasijunti užbaigęs kažką gražaus ir reikšmingo.

 

Grįžkime prie pirmojo jūsų albumo. Prisipažinsiu, perklausęs visą jūsų darbą, puoliau skaityti jo recenzijų. Kritikų atsiliepimai, kaip debiutuojančiai grupei roko rinkoje buvo ištiesų puikūs. Tačiau muzikos portalo “Pitchfork” apžvalgininkas jam teskyrė  iš 1,6 balus iš10. Kaip į tokį įtakingo tinklalapio “nesusipratimą” reagavo grupė?

 

Buvo keista, tačiau priėmėme tai natūraliai. Žinai, tada atrodė, kad autorius tiesiog norėjo pasirodyti visišku bjaurybe. Atrodė, kad jis net neklausė mūsų albumo, nes faktai, kuriuos jis pateikė – buvo absoliuti nesąmonė. Jis palygino mūsų dainas “Innocence” ir “Missy” su “Jimmy Eat World” kūryba. Bet žmogau, tai neturi ABSOLIUČIAI NIEKO BENDRO su ta grupe. Manau, kad jis tiesiog norėjo mus pažeminti. Kokios to priežastys aš tikrai nežinau. Buvome atkakliai ir sunkiai dirbanti grupė iš Los Andželo. Mus pradėjo groti radijos, pradėjome populiarėti Amerikoje, tad galbūt jis pagalvojo: “tuoj aš jiems parodysiu kas yra kas”. Tikrai nemanau, kad “Pitchfork” redaktoriai jį pagyrė. Be to esu tikras, kad dabar jis dėl savo recenzijos gailisi pats. Tačiau tai – jau praeitis.

Esate lyginami su galybe “aukščiausios prabos” atlikėjų, pradedant nuo “U2” ir  baigiant grupe “Arcade Fire”. Ar tai priimate kaip komplimentą?

 

Žinoma, kad tai komplimentas mums, tačiau tokie palyginimai – netiesa. Tam, kad taptumėm bent jau panašiais į  “U2” turime nueiti ilgą dešimtmečius trunkantį muzikos kelią. Šia prasme esame dar ganėtinai jauni. Manau,kad mes esame kiek labiau panašūs į “The Clash” ar kitą klasikinę rokenrolo grupę.

Na o kalbant apie “Arcade Fire”, galiu pasakyti tik tiek, kad tai – kur kas daugiau nei grupė. Tai – visa idėja. Tai priešnuodis muzikos korporatyvizmui ir dirbtinei žvaigždžių “kalvei”. Prisipažinsiu, dievinu praktiškai viską, ką daro “Arcade Fire”. Tad jeigu kažkas juos lygina su mumis – tai vėlgi priimu tik kaip komplimentą (juokiasi). Nors tiesą sakant, tokio pobūdžio palyginimai yra daugiau negu keistoki: žmonės išgirsta pianiną, smuiką ir bosinę gitarą vienoje dainoje ir iškart puola šaukti: “Tai visai kaip “Arcade Fire” muzika”. Bet, po velniais, šiuos instrumentus savo muzikoje derina visi – ir “The Rolling Stones”, ir “Bright Eyes”, ir “The Verve”, ir kiti. Tai tiesiog rokenrolo dalis. Kita vertus, jau dabar galima daryti rimtas išvadas apie tai, ką muzikos scenoje nuveikė “Arcade Fire”, jeigu išgirdus šiuos instrumentus skambant kartu,žmonės muziką ima lyginti su jų kūryba. Jie – tikrai nuostabūs, tačiau mano galva mes vistiek  neturime nieko bendro.

 

Beje, o tu turi savo mėgiamus atlikėjus?

 

Žinoma. Leonard’as Cohen’as ir Bruce’as Springsteen’as. Taip pat ilgai klausiausi “Modest Mouse”

Praėjusiais metais įrašėte gyvo garso albumą “Live At The Walt Disney Concert Hall”. Kodėl pasirinkote įrašinėti gyvo garso albumą užuot dovanoję pasauliui naują studijinį darbą?

 

Vėl prigavai (Juokiasi). Ko gero gyvo albumo įrašą mums tiesiog padiktavo laikas. Nepatikėsi, tačiau Wald Disney koncertų salė – geriausia akustinė erdvė visame pasaulyje. Ten muzika skamba geriau nei Sidnėjaus operoj ar Royal Albert Hall arenoje.

Visų pirma, mums buvo garbė groti šioje salėje, todėl pirminė idėja buvo tiesiog sukurti dokumentinę medžiagą apie mūsų pasirodymą. Visų antra, tai buvo nuostabi patirtis: grojame fantstiškoje salėje, kurioje mus supa ne tik velniškai jauki aplinka, bet  ir du su puse tūkstančių žiūrovų. Taip išsirutuliojo idėja įsirašyti visą koncertą.

Grįžome iš turo po Europą ir turėjome savaitę iki koncerto „Walt Disney” salėje. Buvome velniškai pavargę po dviejų metų kelionių, tačiau supratome, kad turime galbūt vienintėlę galimybę, kuria nepasinaudoti būtų buvę tiesiog labiau nei apmaudu.

Galiu tau ranką prie širdies pridėjęs pasakyti labai paprastai: velniškai džiaugiuosi ir didžiuojuosi šiuo įrašu. Tai – jau “The Airborne Toxic Event” istorijos dalis.

Grupės profilyje socialiniame tinkle “Facebook” yra rubrika “dienos daina” (a song of the day). Prisipažink, tai daro grupės nariai ar vadybininkai?

 

Tai darau aš. Man patinka kalbėti apie muziką, ja dalintis ir ją aptarinėti. Kiekvieną dieną aš į mūsų profilį “įmetu” po dainą, apie kurią diskutuoja grupės fanai.

Mane žavi muzikos įvairovė ir būtent tai aš akcentuoju “dienos dainos” rubrikoje. Anksčiau galvojau rašyti blogą, tačiau “feisbukas” pasirodė geriausia erdvė šiems norams realizuoti. Dabar tai tapo tradicija. Vieną dieną čia gali būti “Sleigh Bells”, o kitą – jau Johnny Cash’as.

Aš myliu tas dainas, kuriomis dalinuosi, o jomis dalindamasis tikiuosi, kad jas pamils ir kiti. Renkuosi tuos kūrinius , kurie, mano manymu, yra tikrai geri.

Ar gali įvardinti įsimintiniausią įvyki, susijusį su “The Airborne Toxic Event”?

 

Jų yra begalė. Koncertas Walt Disney koncertų salėje būtų vienas įsimintiniausių.

Žinoma, esame pridarę kvailysčių. Kartą prisigėrėme ir įsivėlėme į konfliktą su policija, po kurio turėjome praleisti naktį areštinėje. Vos nepavėlavome į lėktuvą.

Kartą fynikse išsinuomavom motociklus ir išvažiavom į dykumą. Visą šią kelionę “užbabaigė” vakarėlis kažkokiame lezbiečių bare (juokiasi).

Šiaip ar taip, visos kelionės yra įsimintinos ir jose kažkas įvyksta: kartais įspūdį padaro muziejus, o kartais – paprastas vakarėlis, kuriame krykštauja tuzinas nepažįstamų vaikų. Būna ir tokių akimirkų, kai nesinori jokio veiksmo. Tada tiesiog skaitau ar rašau ir nebendrauju su niekuo. Tokia būsena taip pat žavinga. Visos kelionės yra ypatingos.

 

Tai visgi prisipažink – “Airborne Toxic Event” tau yra darbas ar pomėgis?

 

Net nežinau. Tai kur kas galingesnis dalykas nei aš pats. Niekada negalvojau, kad galėsiu taip pasakyti, tačiau grupė tapo tam tikra kultūra

Amerikoje, Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje koncertai jau yra tapę ritualais. Turime nuostabius gerbėjus kuriuos labai mylime ir į kurių veiklą taip pat esame įsitraukę. Dar grupės susikūrimo pradžioje sutarėme, kad tarp mūsų ir gerbėjų nebus jokių sienų. Dirbame visi kartu. Su fanais kalbame apie dainas, klausiame jų nuomonės. Jie skaito mūsų interviu ir reaguoja į mūsų žodžius. Jei mes prasitariam, kad norėtumėm arbatos, fanai į visus koncertus ima neštis arbatą (juokiasi).

Man patinka būti grupės dalimi. Visi grupės nariai yra geri draugai, kartu einame į vakarėlius, kartu leidžiame laisvalaikį, kartu kuriame. Tą patį norime daryti ir su fanais. Tai tiesiog malonumas.

Turime jau tradicija tapusį klausimą, kurį užduodame visiems pašnekovams: ar tave šiuo metu muzikos industrijoje kas nors liūdina?

 

(Juokiasi) Žinoma. Net nežinau nuo ko pradėti. Muzikoje yra labai daug šlamšto. Pykdo tai, kad dažnai muzikoje iš musės išpučiamas dramblys: atlikėjai, kurie yra praktiškai nieko neverti, iškeliami aukščiau visko. Ši muzikos industrijos pusė tikrai užknisa. Tačiau yra ir daug gerų dalykų. Pagaliau muzikoje atsirado vidurinioji klasė,kurios nebūdavo anksčiau. Grupės gali išleisti įrašus, išsinuomoti autobusiuką ir su koncertais pervažiuoti galybe valstijų ar netgi šalių. Taip jie gali patys sau susikurti gerovę ir atrasti vietą po saule.

Taip, grupės parduoda mažiau įrašų, tačiau informacinių technologijų dėka atsirado begalė muzikos klausymo būdų. Taip žmonės gali susipažinti su didžiąja muzikos įvairove. Jei muzikos klausymo ir dalijimosi būdai nebūtų taip stipriai pažengę į priekį, niekas nebūtų tikėję, kad pavyzdžiui “Florence & The Machine”, “Mumford & Sons” ar “The XX” gali kada nors turėti tokius sėkmingus metus, kokius turėjo. Žodžiu, interneto ir kitų kanalų dėka grupės gali susirasti savo fanus visame pasaulyje realiai būdami planetos pakrašty. Tai išties rimtas technologinis žingsnis į priekį.

Ar žinai ką nors apie Lietuvą? Gal nori ką nors perduoti “The Airborne Toxic Event” gerbėjams mūsų šalyje?

Žinai, nežinau daug apie Lietuvą. Kažkodėl tikiu, kad pas jus labai šalta (Juokiasi). Tačiau prisipažįstu, kad labai norėčiau čia apsilankyti. Todėl renginių organizatoriai, kurie nori surengti mūsų koncertus, gali drąsiai kalbėti su grupės vadybininkais ir mes tikrai pasistengsime juos įtikinti, kad apsilankyti pas Lietuvoje verta.

(Red. Past. Pokalbio pabaigoje „gavau patikinimą”, kad jei tik Mikel’is jaus renginių organizatorių norą grupę atsivežti čia, jis pasistengs, kad taip ir įvyktų)