17 dainų, iš kurių šešios iš dviejų paskutinių grupės albumų, 2 koveriai ir devyni hitai, kurių dėka „Killers“ tapo vienais žinomiausių XXI amžiaus rokenrolo vėliavnešių.
Ilgai galvojau kokiu sakiniu turėčiau pradėti „The Killers“ koncerto Rygoje apžvalgą, tačiau frazė, geriausiai apibūdinanti jausmą išėjus iš „Mežu“ parko Rygoje įvykusio “žudikų” pasirodymo, yra būtent ši.
Brandonas Flowersas ir jo sėbrai į mano gyvenimą įsiveržė it viesulas. 2003 metų vasaros pabaigoje klausiausi BBC Radio 1 eteryje vedamos Zane Lowe laidos. Tąkart įvyko niekam negirdėtos grupės dainos premjera. Kai Zane sakė, jog netrukus eteryje pasigirs kažkokių „The Killers“ kažkokia „Mr. Brightside“, net nesuklusau. Pagalvojau, kad tai dar vienas „eilinis“ ‚grupsas‘, paslapčia svajojantis apie galingiausias pasaulio muzikos rinkas. Užteko išgirsti kelių minučių trukmės kūrinį, kad suprasčiau: ši grupė (bent jau kažkurį laiką) tikrai bus ta, kurios muzikinius patiekalus valgysiu kaskart, kai tik ji „pagamins“ kažką naujo. Neklydau, nes nuo tos akimirkos „žudikai“ tapo kone kasdieniu mano gyvenimo palydovu. 2004 – ųjų „Hot Fuss“ ir po dvejų metų išleistas albumas „Sam‘s Town“ iki šiol pagrįstai vadinami XXI amžiaus rokenrolo klasika. Klasika, kurios tiesiog neįmanoma neįsimylėti… Maždaug iki 2008- ųjų ta meilė buvo tokia stipri, kad dėl jų buvau pasiruošęs praktiškai numirti. Tačiau tais metais pasirodęs grupės albumas „Day & Age” ir gitarinius rokenrolo garsus jame pakeitęs „plastikinis“ sintezatorius mano meilę jiems pradėjo slopinti. Vėliau sekusi ketverių metų pertrauka Las Vegaso vyrukų kūryboje, paįvairinta grupės lyderio Brandono Flowerso pop muzikos prieskonių pagardintu soliniu albumu „Flamingo“, taip pat nežadėjo nieko gero… Tačiau praėjusių pradžioje Brandonas tvirtai pareiškė: „Killers“ sugrįžta. Su nauju albumu ir senais gitariniais rokenrolo garsais.“
Supratau, kad meilė pasiduoda tariamom prielaidom ir grįžta į įprastas „samstowniškai hotfussiškas“ vėžias. Tikėjau, kad netrukus pasirodysiančiame diske vėl išgirsiu kažką panašaus į „Somebody Told Me“, „All These Things That I‘ve Done“ ar „Jenny Was A Friend Of Mine“, tačiau…Tačiau gavau dar lengvesnį darbą nei „Day & Age” ir dar daugiau saldžių ir į gerokai platesnę auditoriją orientuotų muzikos garsų. Meilė žudikams blėso, o 2006-ieji su išraiškingu autentišku rokenrolu po mažu slinko į labai gilią praeitį… Pernai rugsėjį išleistas „The Killers“ albumas „Battle Born“ – tai pirmas žudikų diskas, kurio neturiu savo fonotekoje (nuo pat 2003 -ųjų tiesiog negalėjau įsivaizduoti, kad tokia diena apskritai kada nors ateis).
Tad jeigu anksčiau už „Killers“ koncertą būčiau atidavęs paskutinį skatiką, šįkart, nors ir pirkau bilietus išankstinio pardavimo metu, į Rygą važiavau neturėdamas jokių lūkesčių. Viskas, ko tikėjausi – tai melodingos pop muzikos reginys, kurio didžiąją dalį „okupuos“ profesionaliai susintetintos paprastų dainų aranžuotės. Jeigu reiktų išversti visą lūkesčių jausmą į emocinę žmonių kalbą, pasakyčiau dar paprasčiau: anksčiau „Killers“ buvo mano muzikinė aistra, polėkis, žavesys ir meilė, o šiandien iš jų teliko sentimentai tam gražiam muzikinės meilės išraiškos jausmui.
Visgi vakar diena daug ką apvertė aukštyn kojom.
Aukštyn kojomis jai nesutrukdė apvirsti nei žinia, kad koncerte nebus apšildančios grupės „James“ (prisipažįstu, jos tikrai labai laukiau), nei dėl neapdairių latvių organizatorių prie įėjimo į parką praleista valanda. Renginio „išvakares” lydėjo tikrai daug nesklandumų, tačiau netgi žinia, kad koncertas vėluos dvi valandas, nuotaikos kartelės nenuleido iki minimumo.
Taigi, koncerto pradžioje į sceną žengė ne „James“, o „The Killers“. Ir, kas svarbiausia, nieko nelaukdami Las Vegaso vyrukai ėjo tiesiai prie reikalo: koncertą pradėjo savo pirmu oficialiu muzikinės karjeros singlu „Mr. Brightside“. Suošusi minia akimirką leido pagalvoti apie tai, kad tokios „bombos“ pačioje koncerto pradžioje tikrai nesitikėjo, tačiau prie tokių emocijų, regis, pripratusi grupė pirminę „bombą“ čia pat atskiedė 2008-ųjų metų albumo „Day & Age” kūriniu „Spaceman“.
Pamatęs tą vakarą susirinkusią publiką (o joje buvo tikrai LABAI daug lietuvių) Brandonas Flowersas, ko gero, iškart pajuto, kad šiaurietiško mentaliteto bruožai Baltiškojoje pasąmonėje yra visur, bet tik ne muzikinės aistros išraiškoje. Lietuvių, latvių ir estų minia šėlo sulyg kiekvienu „The Killers“ garsu…Ir, kas svarbiausia, kuo labiau kilo koncerto atmosfera – tuo labiau iš proto ėjo ir publika. Tą vakarą laimingi galėjo būti visi – tiek tie, kurie Las Vegaso muzikantus pažįsta nuo pat pirmųjų jų vaikystės šliaužtinukų, tiek ir tie, kuriems pažintis su jais prasidėjo nuo lengvo ir paprasto, tačiau gerai įsimenamo kūrinio “Human”. Profesionaliai sudėliotos dainos (kurių dėka žiūrovai paprasčiaisiai neturėjo galimybių arba tik skęsti ankstyvojoje kūryboje, arba gėrėtis tik naujais kūriniais) kaustė dėmesį, kartais vertė aikčioti, o kartais tiesiog varė iš proto. Brandonas su grupe netgi nusprendė tą vakarą esantiems žmonėms sudainuoti legendinio “Alphavile” kūrinio “Forever Young” koverį.
Jeigu reikėtų ieškoti priekabių muzikinėje renginio pusėje – būtų drąsiai galima prisikabinti tik prie koncerto įgarsinimo. Jis, toli gražu, tikrai nebuvo tobulas. Visa kita buvo tikrai puiku. Jeigu kas nors abejojo Brandono charizma, tai šis koncertas buvo akivaizdžiausias įrodymas, kad jos jam tikrai netrūksta. Puikiai valdantis savo balsą ir su publika bendraujantis šiltai (bet ne per daug) lietuviškų kilmės šaknų turintis muzikantas nė akimirkai neleido suabejoti kas yra vakaro ašis. Šiek tiek juokelių, šiek tiek latviškų frazių ir daug muzikinio išpildymo neleido nesižavėti atlikėju net ir tiems, kurie yra įpratę mylėti tą Flowersą, kuris pirmuosius ketverius metu sėkmingai traukė gitarines iš koto verčiančias indie roko dainas.
Keista (ir kartu labai malonu), kad koncerte sugrotos kelios naujojo albumo dainos, suskambo taip, kaip jų niekada neišgirsi albume. „Battle Born“ – darbas, kurį aš – ilgą laiką tiesiog gyvenęs „Killers“ muzika – kategoriškai neigiau – man tapo gerokai artimesnis. Daina „The Way it Was“ suskambėjo bemaž tūkstantį kartų geriau ir efektyviau nei skamba albume, o daugelis ištikimų senųjų „žudikų“ gerbėjų koncerte sugrotą dainą „Miss Atomic Bomb“ pavadino vienu geriausių to vakaro kūriniu. Žodžiu, koncertinės „Battle Born“ kompozicijos ketvirtą grupės albumą reabilitavo su kaupu.
Koncertui einant į pabaigą (o susižavėjimui vis dar išliekant aukščiausiame taške) supratau vieną elementarią (gyvenimo) tiesą. Į „Killers“ (tie seni ištikimi jų gerbėjai) tiesiog nebegali žiūrėti taip, kaip į juos žiūrėdavo anksčiau. Neturime teisės iš jų reikalauti muzikos, kuri mus žavėjo šio tūkstantmečio pradžioje. „Žudikai“ pasikeitė. Norime to ar ne, šį faktą turime pripažinti. Ir jeigu anksčiau jų fenomeną priskyrėme šio šimtmečio rokenrolo klasikai, tai jau kurį laiką apie Brandoną Flowersą ir kompaniją turėtumėme šnekėti kaip apie išskirtinį reiškinį pop muzikoje. Tai kaip savotiškas vaikas, kurį išleidžiame į pasaulį ir kuris, labai norime, kad eitu ta vaga, kuri tinka mums. Tačiau jie pasirinko kitą kelią. Belieka arba jį priimti, arba jį atmesti. Šiandien „Killers“ – kokybiškos pop muzikos atstovai. Ir visame pop muzikos kontekste jie tikrai yra aukščiau už daugelį šio žanro atlikėjų.
Šis koncertas kartu buvo ir mano metamorfozė. Nustojau iš jų reikalauti to, kuo jie manyje buvo gyvi iki šiol. Bet….
Bet čia vertėtų trumpam sustoti ir grįžti prie pirmojo šio rašinio sakinio (priešingu atveju jis būtų visiškai bereikšmis). Vis dėlto širdį labiausiai džiugina būtent pirmame šio rašinio sakinyje surašyti skaičiai, mat didžiąją dalį koncerte sugrotų kūrinių žudikai surinko iš tų legendinių dviejų albumų, nubrėžusių kryptį šiandieninei rokenrolo muzikai. Nuo „Smile like you mean it“ iki „Somebody told me“, nuo „Read My Mind“ iki „All These Things That I‘ve Done“. Ir visoj šioje kultinių dainų gausoj net ir „Human“ bei „Runaway“ gali suskambėti gražiai.
Galbūt tai – profesionalumo įrodymas. O gal – tik grupės metamorfozė. Tačiau kad ir kas tai bebūtų, žudikai (muzikinio vaiko veidu) gali priversti publiką šypsotis. Džiaugtis. Dainuoti. Ir mylėti muziką.
“Killers” pasikeitė, bet iki šiol jie vis dar puikiai groja, puikiai dainuoja ir sugeba vakarą paversti stebuklu. Galbūt šiandienai to labiausiai ir reikia…O gal tai tiesiog galimybė reabilituoti save senųjų gerbėjų akyse prieš pastatant rokenrolą ir kokybišką brandą. Šiandien “Žudikai” manyje atgimė iš naujo. Kitokie ir galbūt be rimtų pretenzijų su nauja kūryba užimti vietą mano favoritų lentynoje. Tačiau džiaugiuosi, kad juos susigrąžinau…Tai – kaip savotiškas susitaikymas su prarastu ir velniškai pasikeitusiu, bet vis dar labai brangiu vaikystės draugu.
Jie, kaip ir Karlsonas, sugrįžo. Tikiuosi, kad poreikio išvykti daugiau jau nebebus.
P.S. Nepykite, bet šįkart šis įrašas – mano asmeninė ir labai emocionali nuomonė.
******
„The Killers” koncerto Rygoje dainų sąrašas: Mr. Brightside • Spaceman • The Way It Was • Smile Like You Mean It • Shadowplay (Joy Division cover) • Miss Atomic Bomb • Human • Somebody Told Me • For Reasons Unknown • From Here On Out • A Dustland Fairytale • Forever Young (Alphaville cover) • Read My Mind • Runaway • All These Things That I’ve Done // Jenny Was a Friend of Mine • When You Were Young
visiškai pritariu.
tik gal šiek tiek dėl publikos paprotestuočiau. stovėjau, tik gal tikslesnis išsireiškimas būtų – danced like my vagina was on fire, dance zonos vidury, iš kurio puikiai atsivėrė vaizdas į prieky esančią fan zoną ir didžią dalį dance zonos. ir iš to ką mačiau, labai gaila pasidarė the killers vaikinukų. su drauge žmogelius medžiais praminėm. dance zonoj publika išsišoko (jei palingavimą ir patrypšiojimą galima taip pavadint) tik ganėėėėtinai įpusėjus koncertui. kiti žmogeliai atrodė net ne į tą koncertą papuolę. na, bet man tai netrukdė, tuo labiau, kad aplink buvo metro skersmens tik man vienai ir kartu vykusiai draugei skirtas dance floor’as. (:
pati taip pat labai skeptiškai žvelgiau į paskutinįjį žudikų albumą. ir net gėda prisipažint, jog nuo a iki z perklausiau jį likus tik vakarui iki koncerto. nė labai sužavėta nebuvau, labai jau atitrūkęs nuo tų žudikų, kuriuos taip dievinau. bet jei po koncerto keturias dienas niūniavau Runaways, o ir The way it was koncerto metu sužavėjo taip, jog leidau sau padaryt jiems išimtį ir nebart už tokį atitrūkimą nuo šaknų, tai gal ir ne toks labai jau prastas jis kaip man atrodo.. 🙂 visgi kartais gal ir geriau pasileist ieškojimo keliais ir mėginti rasti tą skambesį, kuris tiktų ir patiktų tiek publikai, o svarbu ir patiems muzikontams. 🙂