Šiandien manoMUZIKAI sueina ketveri. Portalas, kuris prieš ketverius metus gimė vedinas gražios muzikinės idėjos, šiandien žengia pirmąjį žingsnį penktojo gimtadienio link.
Meilė muzikai, bemiegės naktys dėl muzikos, laisvų akimirkų paskyrimas muzikai, kosminės telefoninės sąskaitos atėjusios už interviu su muzikantais JAV, Kanadoje, Australijoje ar kitose šalyse, muzikinių žinių paieška, ginčai dėl to, kas verta manoMUZIKOS platformos, o kas ne; ilgos diskusijos, kas turi atsirasti vienoje ar kitoje rubrikoje; nuostaba išgirdus vieną ar kitą naują dainą; džiaugsmas atradus naują muzikinį šedevrą ir, kas svarbiausia, jausmas, vienijantis visus tuos, kurie bent kažkuo prisideda prie manoMUZIKOS. Visa tai yra manoMUZIKOS kasdienybė.
Ir, ko gero, būtent šis jausmas iki šiol veda manoMUZIKĄ pirmyn. Jausmas ir noras dalintis muzika. Sužinoti apie muziką. Atrasti muziką. Vartoti muziką. Džiaugtis muzika. Ir, žinoma, mylėti bei vertinti muziką.
Music
ManoMUZIKA niekada nesiekė šokiruoti. Mes niekada nenorėjome kritikuoti, šaukti, loti ar spjaudytis. Priešingai, visą laiką norėjome (ir vis dar norime) teigti, tiekti, dalytis, dovanoti, pristatyti, džiaugtis ir šlovinti. Ko gero todėl visiems, rašantiems ir kuriantiems manoMUZIKOJE yra svetimas konkurencijos jausmas. Šiuo atveju kalbu ne apie konkurenciją kolektyvo viduje (to netgi negali būti). Kalbu apie konkurenciją išorėje. Rinkoje (kad ir koks neskambus žodis šiame patetiniame kontekste bebūtų, geresnio atitikmens, deja, rasti nesugebėjau). Didžiuojuosi, kad iki šiol manoMUZIKA netapo „žaidėju“. Žaidėju, kovojančiu už vietą industrijoje. Žaidėju, lipančiu per galvas, dergiančiu, plakančiu ir kritikuojančiu. Žaidėju, norinčiu įkąsti idant kažkas abejotu „kitu“.
Muzika mums tiesiog nėra žaidimas. Galbūt todėl mes nekovojame dėl vietos po saule. Mes sveikiname ir džiaugiamės visais, rašančiais, kalbančiais ar diskutuojančiais apie muziką.
Muzikinė saulė mūsuose yra labai didelė, todėl po ja vietos atsiras visiems norintiems. Laukinio kapitalizmo samprata „išlieka tik stipriausi“ mums yra svetima. Ir tai, net neabejoju, yra mūsų manoMUZIKOS stiprybė.
Net ir būdamas nišiniu portalu, per ketverius savo egzistencijos metus manoMUZIKA sulaukė ne vieno reklamos užsakovo dėmesio. 90 procentų norinčiųjų reklamuotis buvo duotas neigiamas atsakymas. Ir taip buvo (yra ir bus) todėl, kad ši platforma mums yra gerokai brangesnė nei keletas (ar keliasdešimt) tūkstančių litų iš greitųjų kreditų ar panaši suma iš kai kurių mėsos gamintojų. Pernelyg branginame manoMUZIKĄ, jos idėją ir nešamą žinią, kad galėtume ją parduoti, jos išsižadėti ar už tūkstančius ją tiesiog atiduoti. Kažkas yra pasakęs auksinius žodžius: tikros meilės – nenupirksi. Mūsų laikysena ir elgesys tai įrodo.
manoMUZIKA niekada nebuvo pelningas projektas. Tačiau tokia matyt yra jo paskirtis. Nei vienas manoMUZIKOS autorius per ketverius metus nėra gavęs anei vieno sudilusio skatiko. Tačiau nei vienas autorius dėl to ir nesiskundė. Ir kai atsukę laiką atgal prisimename prieš trejus ar ketverius metus išsakytą skeptikų nuomonę, esą idėja negali būti idėjiška taip ilgai, šiandien mes drąsiai tariame „Gali. Ir mes tai įrodėme“.
Per ketverius metus mes paskelbėme beveik septynis tūkstančius įrašų, iš kurių muzikos mylėtojai tikrai galėjo atrasti tai, kas tinkama būtent jiems. Šalia to, pateikėme tuntą muzikinių interviu su atlikėjais iš viso pasaulio, koncertų recenzijų iš įvairių žemės rutulio vietų.
Ir tai daryti mus priverčia ta pati meilė muzikai. Ta pati idėja, kuriai prieš keletą metų skeptikai sakė: „pamirškite, neištversite”; „net nesvajokite – nepatempsite”.
Taip, kasdienybė įtraukia. Įtraukia darbai, veikla, šeimos, projektai, kitos mintys ir galbūt kitos idėjos. Tačiau kad ir kokie svarbūs bebūtų darbai bei kad ir kokia rutininė bebūtų kasdidenybė, manoMUZIKA yra ta vieta, į kurią kiekvienas jos kūrėjas stengiasi užsukti vos tik pasitaikius laisvai akimirkai.
Gyvendami skirtingus gyvenimus, kvėpuodami skirtingu oru ir kasnakt užmigdami su skirtingomis mintimis, manoMUZIKOS kūrėjai vis dar yra vedini tos pačios idėjos. Idėjos dalintis muzika, ją atrasti ir būti pirmi, kurie ją pateikia.
Ir aš esu velniškai laimingas turėdamas garbės nuo pat pirmos manoMUZIKOS gimimo akimirkos būti šios komandos dalimi. Komandos, kuri myli muziką. Gyvena muzika. Nori dalytis muzika. Ir yra gyva muzika.
Šiandien manoMUZIKA nekelia sau grandiozinių ambicijų. Galbūt todėl, kad ambicijos gali virsti tuščiais pažadais. O galbūt ir todėl, kad per tuos ketverius metus subrendome, susigyvenome ir perpratome elementarią gyvenimo tiesą: užuot žadėję tiesiog pradėkime įgyvendinti idėją.
Taigi, idėjų mes turime daug. Norų ir siekių – su kaupu. Parako, tikiuosi, taip pat.
Todėl šįkart, keldami gimtadieninio viskio stiklą į viršų ir pjaudami muzikinį pyragą, mes tikrai nedainuosime ilgiausių metų pažadams ir ambicijoms.
Šįkart mes tiesiog sakome gimtadieninį AČIŪ.
Ačiū tiems, kas užsuka ir skaito.
Ačiū tiems, kas tiki ir palaiko.
Ačiū tiems, kas bendradarbiauja, keičiasi ir kalba.
Ir, žinoma, ačiū MUZIKAI už tai, kad ji yra.
Ir nors tekstą rašiau aš, noriu tikėti, kad po juo pasirašytų visi tie, kas kūrė manoMUZIKĄ pastaruosius metus:
– Dominykas – žmogus su kuriuo drauge pagimdėme manoMUZIKĄ, suteikėme jai formą, ir paleidome į gyvenimą.
– Ugnė – ištikimiausia manoMUZIKOS palydovė nuo neatmenamų laikų, kuri šiuo metu Velse kapsto muzikos pamatus.
– Ignas – kosmopolitinis pasaulio gyventojas nuo Londono iki Niujorko, kurio muzikinė pėda galiausiai grįžo (tikiuosi visam laikui) į Lietuvą.
– Inga – ramioji manoMUZIKOS taikdarė, kurios meilė lyrikai yra tiesiog nepriekaištinga.
– Paulius – jauniausias manoMUZIKOS autorius, kuris ieškodamas prasmės teisės moksluose atranda ją muzikoje.
– Ir metų pabaigoje prie kolektyvo prisijungusi Ieva, kuri, tikiuosi, taps nuolatine mM nare.
Bičiuliai, smagu būti mūsų visų kolektyvo dalimi. Didžiuojuosi ir esu laimingas, kad šiandien Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie muziką atranda manoMUZIKOJE.
Tai įkvepia ir leidžia tikėti, kad graži mus visus suvienijusi muzikinė idėja nėra padrika, o jos esminis tikslas nenuėjo veltui.
