Kai 1993 metais muzikiniuose televizijos kanaluose pasirodė kultinio “Crash Test Dummies” kūrinio “Mmm Mmm Mmm Mmm” vaizdo klipas, daugelis muzikos kritikų metus bandė krikštyti būtent šios kanados grupės periodu. Tačiu pasauliui padovanoję stulbinantį kūrinį ir po jo išleidę dar keleta visai neprastai radijo stotyse “prasisukusių” dainų, kolektyvas nutilo ir, regis, dingo iš muzikos padangės.
Šiandien, jau nepriklausomoje Lietuvoje gimęs jaunuolis, išgirdęs legendinę “Crash Test Dummies” dainą, niekada nepajus to, ką jautė tuomečiai muzika besidomintys jaunieji Marijos žemės mindytojai, kiekvieną šeštadienio vakarą su pieštuku ir popieriaus lapu laukdavę laidos “MTV TOP 20” ir…žinoma laikę kumščius už jau tada mintinai išmoktą net dvylika “m” raidžių pavadinime turintį kūrinį. Ta dabartiniu trisdeimtmečių karta puikiai atsimena ne tik šią dainą, bet ir nuostabų su niekuo nesumaišomą grupės sielos – filosofiškos asmenybės Brad’o Roberts’o sodrų žemą vokalą, kuris analogų tuometinėje muzikos padangėje tikrai neturėjo.
Prisipažinsiu, esu būtent tos kartos atstovas, kuriam Nepriklausomoje Lietuvoje pasirodęs MTV kanalas buvo savotiškas išganymas, o prieš aštuoniolika metų išleistas “Crash Test Dummies” kūrinys galėtų būti vadinama viena svarbiausių mano jaunystės dainų. Todėl šiandien išgirdęs šios grupės pavadinimą, sieju ją ne tik su kokybės ženklu, bet ir su labai sentimentalia savo vaikystės dalimi ir nuostabiais šeštadienio vakarais, kurie būdavo ypatingi…Visada žinojau, kad juos leisiu su Mama, Tėčiu ir Sese, ir rankoje laikydamas pieštuką, rašysiuos visas topo vietas…o tais 1993 metais, kaip įmanydamas laukdavau pirmosios vietos paskelbimo, nes tikėjau, kad prie aukščiausioje topo pozicijoje galėsiu įrašyti būtent grupę “Crash Test Dummies” ir legendinę dainą “Mmm Mmm Mmm Mmm”.
Galbūt todėl šis interviu su grupės lyderiu Brad’u man buvo ypatingas…
Brad’as niekada nesiverždavo į televiziją. Niekada nemirgėdavo pagrindiniuose spaudos puslapiuose. Jam muzika niekada nebuvo prekė, tačiau jis visada noriai kurdavo. Bent jau tokį Brad’ą aš įsivaizdavau iki šio interviu.
Toks, tik dar gilesnis ir nuoširdesnis jis pasirodė ir pokalbio metu. Visas pašnekesys buvo toks mielas ir nuoširdus, kad jam pasibaigus supratau: muzika, kurią mes girdime grojant “Crash Test Dummies” yra tokia pat nuoširdi, koks yra ir jos kūrėjas – ramus, paprastas, lyriškas, filosofiškas ir tikrai labai TIKRAS.
Taigi, apie grupės veiklą, apie požiūrį į muziką ir apie visa, kas atrodė įdomu šnekėjau su Bradu – su savotiška vaikystės muzikos ikona, kurią šiandieninė muzikos rinka nugramzdino praeitin…o veltui…nes muzika, kurią kuria „Crash Test Dummies” iki šiol yra gili, skambi ir, kas svarbiausia, reikšminga ir tikra…
Sveikas, Bradai. Pagaliau po ilgų „Crash Test Dummies“ vadybos įtikinėjimų „gavau leidimą“ šnektelti su Tavimi. Kaip laikaisi?
Sekasi puikiai. Esu pakankamai įnikęs į savo mėgiamą veiklą, todėl skųstis tikrai negaliu. Tačiau tai, žinoma, nėra vien tik muzika.
Na o jei kalbėčiau apie muziką, galiu pasakyti tiek, kad praėjusių metų gegužę išleidome studijinį albumą „Ooh La – La“, koncertavome JAV ir Kanadoje.
Kaip pasisekė turas?
Buvo puiku. Pagaliau perpratome schemas kaip galima uždirbti daugiau pinigų iš muzikos (Juokiasi). Koncertavome puikiems žmonėms, rengėme smagius pasirodymus ir dėl to taip pat skųstis tikrai negaliu.
Esi muzikinių laikmenų skeptikas. Kažkada sakei, kad 2015 metais kompaktiniai diskai išnyks iš apyvartos, o maždaug prieš pora metų minėjai, kad „Ooh La – La“ albumas net nebus išleistas CD pavidalu. Kodėl visgi paskutinį įrašą išleidai ir kompaktiniame diske?
Na, dar 2015- ieji metai neatėjo, todėl negali žinoti (juokiasi). Galiu tvirtai pasakyti, kad kitas mūsų įrašas, kuris pasirodys šį rudenį, tikrai nebus išleistas kompaktiniame diske. Vienintėlė priežastis dėl kurių vis dar verta leisti kompaktus – tai pardavimai koncertų vietose. Tačiau tikrai nematau prasmės juos išleisti tam, kad būtų ką padėti muzikos prekių parduotuvėse. Niekas muzikos nebeperka.
Aš perku.
Galbūt tu ir perki, tačiau nei kanadiečiai, nei amerikiečiai tikrai neperka. O tai yra vieta, kur aš gyvenu.
O Tu pats? Nejaugi neperki muzikos?
Aš? Jei nori visiško atvirumo, galiu paatvirauti: aš nebesiklausau tiek daug muzikos kaip anksčiau. Todėl nebeperku muzikos apskritai. Šiuo metu aš kur kas labiau domiuosi fotografija.
Mačiau Tavo nuotraukas. Tau puikiai sekasi ne tik domėtis, bet ir fotografuoti
Ačiū. Labai stengiuosi (Juokiasi)
Bet visgi grįžkime prie muzikos. Lietuvoje (o kartu ir visoje Europoje) esate puikiai pažįstami iš dainų „Mmm Mmm Mmm Mmm“, „Afternoons And Coffeespoons“ ir keletos kitų. Visi šie kūriniai buvo įrašyti ankstyvaisiais devyniasdešimtaisiais. Kas po to atsitiko su „Dummies“? Leidote albumus, tačiau apie Jus išgirsti Europoje buvo praktiškai neįmanoma….
Atsakymas yra labai paprastas: neturiu tiek pinigų, kad galėčiau keliauti į Europą.
Nejaugi tai – vienintelė priežastis?
Tikrai taip. Tai –vienintelė priežastis. Negaliu prarasti pinigų, kadangi kelionėms, leidybai ir kitiems su muzika susijusiems dalykams leidžiu savo asmenines santaupas. Nepasirašinėju sutarčių su jokiomis įrašų kompanijomis.
Na bet jeigu koncertų rengėjai pasiūlytų jums geras koncerto pavyzdžiui Lietuvoje sąlygas, nejaugi nenorėtumėte atvykti?
Žinoma, kad norėtumėm. Tačiau nepamiršk, kad šiandieninės situacijos akivaizdoje mums vistiek neapsimokėtų. Kodėl? Ogi todėl, kad tokiu atveju mes patys turėtumėme apsimokėti skrydžių išlaidas, maitinimąsi, viešbutį, keliones nuo oro uosto iki viešbučio ir atgal ir t.t. Be to, mums neapsimokėtų vykti tik į Lietuvą. Reikėtų surengti mažiausiai 10 koncertų Europoje, tam, kad mums vertėtų tai daryti. Iki šiol mūsų koncertų agentams nepavyko to padaryti. Finansiškai tokių kelionių patys tiesiog nepakeltumėm…
Labai liūdna tai girdėti…Net neabejoju, kad Lietuvoje yra nemažas būrys jūsų muzikos gerbėjų.
Sutinku. Tai skaudu ir mums. Tačiau muzikos verslas šiandien diktuoja tokias taisykles. O mes jų nelaužydami tiesiog suvokiame, kad negalime vykti ten, kur prarasime viską.
Tačiau jūs dėl to nežadate sustoti? Sustoti kurti ir įrašinėti?
Aš jau tai esu padaręs. Paskutinis „Crash Test Dummies“ albumas „Oooh La-La“ pasirodė po šešių metų pertraukos. Ir ši pertrauka buvo dėl tos pačios vienintelės priežasties: aš negalėjau tuo metu iš to išgyventi.
Na o ar grupė turi ateities planų?
Liksime Kanadoje ir Amerikoje. Naują albumą, kaip sakiau pokalbio pradžioje, išleisime rudenį. Taip pat galiu prasitarti, kad ruošiu albumą, kuris vadinsis „DEMO-litions“. Šį įrašą sudarys visi iki šiol nepanaudoti, neišleisti ir „sunaikinti“ (demolish – angl. Sunaikinti) grupės kūriniai. Albume yra 15 dainų ir kai kurias iš jų jau galite išgirsti internete.
„Crash Test Dummies“ buvo nominuoti 14 apdovanojimų, tačiau laimėjote vienintelį – geriausios Kanados grupės 1995 metais.
Šis apdovanojimas mums buvo labai svarbus, nes gavome jį už pirmąjį savo įrašą (o tai atsitinka ne daug kam). Todėl tam tikra prasme mes buvome laimingi ir mums, ko gero, nusišypsojo sėkmė.
Iki šiol su grupe esate išleidę 8 albumus. Kiekvienas iš jų – ypatingai skiriasi nuo prieš tai pasirodžiusio. Ar įmanoma apibūdinti „Crash Test Dummies“ muziką“?
Esi visiškai teisus. Mūsų muzika kinta kaskart kai aš prisėdu rašyti muziką. Pirmasis mūsų įrašas – folk ir country muzika. Antrasis – „God Shuffled His Head“ – šiek tiek šiuolaikiška pop muzika (tačiau anaiptol ne tai, ką esame įpratę vadinti „mainstreamu“). Palyginčiau jį su Annie Lenox ar XTC. Trečiasis albumas („A Worm‘s Life“) – rokas ir tuzinas gitarų. „Give Yourself A Hand“ – labai miesčioniškas. Jame aš dainuoju falcetu, ir pats albumas įrašytas su labai dideliu polėkiu. Penktajame įraše „Crash Test Dummies“ vėl sugrįžo prie country stiliaus.
Šeštasis mūsų albumas yra labai menkai žinomas. Tai grupės kalėdinis darbas, kurio daug kas nežino. Jis – labai senamadiškas, tačiau ypatingai nuoširdus ir mielas.
„Puss‘n‘boots“ albume atsispindėjo mūsų polinkis lengvam rokui (tai – savotiška roko priešingybė albumui „A Worm‘s Life“). „Songs Of The Unforgiven“ buvo darbas, išleistas prieš pat ilgąją mano šešerių metų pertrauką nuo muzikos. Jame nėra nei būgnų, nei bosinės gitaros, tačiau įraše skamba ir ragas, ir violančelė, ir galybė akustinių instrumentų. Nuotaika čia labai tamsi, o tekstai – gilūs, kiek primenantys sonetus.
Na ir galiausiai „Oooh La-La“… Tai darbas, kuris apima galybe žanrų ir užeina už daugybės muzikinių stilių laiko rėmų. Jame galima atrasti visko – nuo 50- ųjų metų svingo iki gražių pop stiliaus akordų ar saldžių ir smagių baladžių. Žinoma, jame mažai roko ir kiek daugiau „senamadiškos“ muzikos garsų.
Kuris albumas būtų Tavo pats mėgiamiausias.
Labiausiai didžiuojuosi „A God Shuffled His Feet“. Tai buvo antrasis grupės įrašas, kurį aš pats ir prodiusavau. Žinau, kad kai kur parašyta, kad Jerry Harrison‘as buvo šio įrašo prodiuseris, tačiau jis buvo atleistas ir aš užbaigiau visą įrašą. Padariau visiškai tai, ko norėjau, gavau puikų rezultatą ir jis skambėjo tikrai nuostabiai…Labai myliu šį albumą.
Žinai, iš pradžių neypatingai mėgau „A Worm‘s Life“, tačiau praėjusią savaitę perklausiau jį visą nuo pradžių iki pabaigos ir pagalvojau, kad jis visai neblogas (Juokiasi).
Man tikrai patiko funky skambesys albume „Give Yourself A Hand“.
Beje, jei manęs kas nors paklaustų ką aš manau apie „The Ghost That Hount Me“, pasakyčiau labai paprastai: jame yra viena gera daina – tai „Superman‘s Song“. Visa kita – absoliutus šlamštas. Tačiau taip yra dėl to, kad mes buvome jauni ir iki to laiko nei karto neįrašinėjome. Be to, kuriant pirmąjį įrašą mes visai neturėjome pinigų, todėl buvo ypatingai sunku išgauti gerą skambedį.
Kalbėdamas apie albumus, paminėjai falcetą. Tai buvo vienas iš klausimų, kuriuos norėjau Tau užduoti. Kaip toks žemo tembro savininkas savyje sugebėjo atrasti falcetą?
Dušas. Tai – vienintelis atsakymas (juokiasi). Duše dainuoju tai, ką noriu dainuoti. Taip atradau ir falcetą, kurį ilgainiui išnaudojau ir savo kūriniuose. Išmokau dainuoti falcetu, išmokau juo naudotis ir šiandien galiu labai atvirai pasakyti: tai nėra ypatingai sunku.
Ar galėtum „Crash Test Dummies“ pavadinti sėkmingu projektu?
Žinoma. Jei mūsų projektas nebūtų sėkmingas – tu nenorėtum su manimi kalbėtis (juokiasi)
Ir tai – vienintelė priežastis?
Tai labai gera priežastis (juokiasi).
O šiaip aš esu laimingas, nes galėjau gyventi muzikuodamas. Nuo 25 metų aš neturiu jokio kito normalaus darbo. Šiandien man jau 47. Aš buvau barmenu. Prieš tapdamas barmenu – dirbau kepėju…o po to – muzikantu…Niekada nesustojau muzikuoti.
Yra galybė žmonių, kurie norėdami kurti ir įrašinėti muziką privalo turėti alternatyvų darbą tam, kad galėtų užsidirbti. Man to daryti nereikia. Ir tai yra dar viena labai svarbi priežastis, dėl ko aš galiu vadinti mūsų grupę sėkmingu projektu.
Nepaisant to, kad kaip minėjai pokalbio pradžioje, Tu nebeperki muzikos ir jos nebeklausai, gal visgi turi svajonių muzikantą ar kompozitorių, su kuriuo norėtum dirbti?
Tikrai ne. Ir taip yra vien dėl to, kad dirbu būtent su tais žmonėmis, su kuriais noriu dirbti.
Daugiau nei dvidešimt metų dirbau su „įvairaus plauko“ muzikantais, tačiau galiausiai esu laimingas, kadangi turiu šalia savęs būtent tuos žmones, su kuriais man gera.
Taip yra nuo paskutiniojo mūzų albumo „Oooh La – La“. Susibendravome su Stuart‘u Cameron‘u. Su juo kūrėme ir kuriame toliau. Ir, esu tikras, kad kursime dar daug metų. Jis – nuostabus kūrėjas. Jei susiduriu su problema kūrinyje „dėliojant taškus ant i“, atiduodu dainą Stuart‘ui ir jis iš jos išspaudžią absoliutų maksimumą. Jis turi puikų skonį, todėl žinau, jog kad ir ką jis bepadarytų – daina bus puiki.
Žinoma, įmanoma, kad prie grupės prisijungs pavyzdžiui naujas violančelininkas. Tačiau kolektyvo branduolys tikrai yra susiformavęs ir esminių permainų jau nebebus.
Na o jei paklaustum apie mano mėgiamus atlikėjus, atsakyti taip pat būtų sunku…Kai buvau jaunas ir žengiau pirmuosius pažintinius žingsnius su muzika, nuolat klausydavausi radijo. Bet tai buvo labai seniai.
Mano gyvenime buvo daug grupių, kurias mėgau. Klausydamasis muzikos dabar, jaučiuosi truputėli nusivylęs, todėl norom nenorom atsigręžiu į klasikinę muziką ir ten randu daug paguodos. Man patinka Bethovenas. Tikrai…
Kai buvau visai jaunas 9 metų berniukas, įsimylėjau „YES“. Vėliau kliedėjau Alice Cooper‘io albumu „Billion Dollar Babies“ (red. Past. 1973 metai). Nuostabus įrašas!!! Kiek vėliau atėjo „Aerosmith“ ir jų albumo „Rocks“ laikmetis. Tai buvo nuostabūs 1976 metai. Šie įrašai man vis dar prilygsta stebuklui.
Tačiau jei manęs prašytum išskirti kelias pastarojo dešimtmečio dainas, aš to padaryti tiesiog nesugebėčiau…Žinoma yra išimčių, tačiau labai retais atvejais. Galiu paminėti vieną atlikėją, kuria tikrai žaviuosi. Tai Madeleine Peyroux. Ji – puikiu senoviniu jazz/swing stiliumi atlieka šiuolaikines dainas.
Bet ar pats tu vis dar turi muzikinių tikslų, kuriuos norėtum pasiekti?
Tiesą sakant, aš ilgą laiką gyvenau vedinas kažkokių tikslų. Dabar – tiesiog gyvenu ir mėgaujuosi šiandiena. Aš visada kursiu. Visada įrašinėsiu.
Beje, gyvenime yra daug dalykų, kuriuos aš myliu taip, kaip myliu muziką. Tai – ir fotografija, ir joga. Aš daug skaitau. Man įdomios įvairių istorinių asmenybių biografijos (tai aš mokiausi ir universitete) ir t.t. Gyvenime yra tiek beprotiškai įdomių sričių, todėl jei aš neįrašinėju, daru kitus darbus, kurie yra verti dėmesio.
Kita vertus, toks požiūris rodo ir mano paties pasikeitusią laikyseną gyvenimo atžvilgiu. Anksčiau save versdavau rašyti ir kurti. Dabar kuriu tada, kai galiu, o laisvu nuo kūrybos metu, aš gyvenu toliau.
Na ir pabaigai: ar žinai ką nors apie Lietuvą?
Vienintelis dalykas, kurį aš žinau apie Lietuvą yra tas, kad mano buvusi pamišusi mergina vyko į jūsų šalį. Tuomet ji gyveno Prahoje ir kažkodėl nusprendė aplankyti Lietuvą. Ji atvyko į miestą, kuris visas buvo padengtas juodu smogu (tikrai neatsimenu pavadinimo). Tačiau svarbiausia netgi ne tai… Ji buvo apsistojusi pas savo draugės tėvus, kurie ketvirtą valandą ryto kėlėsi iš lovos ir nuėjo pusryčiauti. Pusryčiams jie išgėrė po vieną stikliuką degtinės, užsikando lašinių gabaliuku ir nuėjo į kažkokią parduotuvę pirkti pieno ir duonos. Prie parduotuvės buvo nusidriekusi didžiulė eilė vietos gyventojų, o šeimininkai buvo labai laimingi, nes tris valandas prastovėję eilėje jie gavo tai, dėl ko ėjo apsipirkt. Ir tai buvo dar prieš 1988- uosius…
Bet kuriuo atveju, tai buvo jos asmeninė patirtis, kurią išgirdau aš. Žinoma, šis jos apsilankymas Lietuvoje buvo seniai ir aš net neabejoju, kad jūsų šalyje jau viskas pasikeitė.
Likusią pokalbio dalį mes prašnekėjome apie Lietuvą: pasakojau Brad‘ui apie tai, kaip visgi gera gyventi Lietuvoje, kaip viskas yra pasikeitę, lyginant dabartį su tuo, kas buvo prieš 30 metų ir nupasakojęs ganėtinai netrumpą Lietuvos istorijos XX amžiaus istoriją likau pamalonintas Brad‘o fraze: „tikrai norėčiau pamatyti Jūsų Lietuvą – šalį, kurią žinau tik iš pamišusios draugės senų pasakojimų“. Beje, pokalbio pabaigoje Brad‘as prisipažino, kad jį labai nustebino, tai, jog kažkas Lietuvoje vis dar žino “Crash Test Dummies”…Tačiau prasitarė, kad dėl to, kad jų muzikos kažkam vis dar reikia ir tai, kad kažkam jie vis dar įdomūs – jį labai džiugina.
