Žinia, kad Liepos 31 dieną Vilniaus Kalnų parke koncertuos Oksfordo rokeriai „Foals” trenkė kaip žaibas. Trankaus roko bei šiaip tiesiog kokybiškos muzikos mylėtojams ši data mikliai tapo vienu iš laukiamiausių metų įvykių ir tame nėra nieko keisto. „Foals” į Lietuvą atvyksta pačiame savo jėgų žydėjime.

Laukdami koncerto ir nekantraudami išgirsti ką „Foals” paruošė Lietuvos publikai mes norime apžvelgti neilgą, tačiau jau dabar unikalią grupės diskografiją, pakalbėti apie šio roko muzikos grynuolio evoliuciją kiekviename albume ir galbūt paspėlioti ko galime tikėtis iš jų koncerto Kalnų parke.

 

 PIRMIEJI SINGLAI

„Foals” savo karjerą pradėjo dar 2005- aisiais, kuomet projekto „Youthmovies” lyderis Andrew Mearsas į naujai buriamą kolektyvą pasikvietė draugus iš kitos, post roką grojusios grupės „The Edmund Fitzgerald” ir jie kartu įrašė pirmąjį „Foals” 7″ singlą „Try This On Your Piano/Look At My Furrows Of Worry”. Kūriniai taip ir nesulaukė didelės sėkmės, o Andrew Mearsas numojo į šį jo manymu nelabai vykusį bandymą ranką ir toliau kūrė dainas grupei „Youthmovies”. Tačiau Andrew Mearsui pasitraukus likę muzikantai nusprendė, kad jiems groti kitokią muziką nei lig šiolei grojo visai neblogai sekasi ir neįpareigojančiai kūrė toliau.

2007-aisiais išleisti „Foals” singlai „Hummer” bei „Mathletics” iš karto šovė labai taikliai. Šie kūriniai sužadino dėmesį ir supažindino būsimus „Foals” gerbėjus su grupės muzika ne tik Oksforde bei jo apylinkėse, bet ir gerokai toliau. Ir tai buvo tik pradžia. Muzikinėmis naujovėmis besidomintys kritikai ėmė mėgautis klijuodami jaunuoliams math-roko ir dance-punk „etiketes”, bei sieti kolektyvą su post punk revival reiškiniu, kuriam priklauso tokie roko grandai kaip „The Strokes„, „Interpol„, ir „The White Stripes„. Nors pati grupė savo įkvėpėjais vadina Gwen Stefani bei Steve Reich, reikia pripažinti, jog aukščiau minėtų post punk revival’o kolektyvų bei britiško rokenrolo įtaka ankstyvajai „Foals” muzikai yra labai svarbi.

 

 

 

ANTIDOTES (2008)

Pasirašę sutartį su leiblu „Sub Pop” savo debiutinį albumą „Foals” 2007-ųjų vasarą įrašinėjo Niujorke, Bruklino „Stay Gold Studios” garso įrašų studijoje. Albumą prodiusavo grupės „TV On The Radio” narys Dave’as Sitekas, pasitelkęs visą krūvą pačių keisčiausių būdų įrašinėti garsus. Pavyzdžiui ritmo partijos į kasetinį grotuvą buvo įrašinėjamos įvairiuose Bruklino skersgatviuose, o pučiamieji buvo paprašyti negroti tiesiai į mikrofonus, bet verčiau judėti po įrašų studiją taip įrašomam garsui suteikiant „judėjimo erdvėje“ efektą.

Albumas „Antidotes” – tarsi koks bjaurusis ančiukas tvarkingų gulbių šeimoje ar nešlifuotas deimantas žaižaruojančioje „Swarovski” vitrinoje. Jis, nors ir atitinkantis visus mums dabar jau puikiai pažįstamus „Foals” standartus, yra tiesiog kitoks ir išsiskiria iš visos likusios „Foals” diskografijos. Šis darbas – purvinesnis, gaivališkesnis, bei itin impulsyvus. Grupės vokalisto Yannio Philippakio dainavimo maniera čia taip pat kitokia – skardūs riksmai vietoje to stipraus, melodingo balso, kurį pažįstame šiandien.

Nors albumo įrašas pavyko kokybiškai, o pats albumas tapo sėkmingu ir perkamu (portalas „Pitchfork” net įvardijo „Foals” debiutą kaip puikų, tradicinį math-roko pavyzdį), grupė nebuvo patenkinta savo prodiuserio darbu. Taip pat, tikriausiai nusprendę nesigręžioti atgalios ir žiūrėti tik pirmyn, „Foals” į Jungtinėje Karalystėje išleistą debiutinį albumą neįtraukė savo pirmųjų dviejų singlų, išgarsinusių grupės vardą toliau jų gimtojo miesto ribų.

Taigi toks tas pirmasis „Foals” „blynas” – neprisvilęs, gal tik vos vos pridegęs. Nepaisant to, „Antidotes” yra puikus grupės, žinančios, kaip ji turi skambėti ir siekiančios pasiekti tą skambesį, pavyzdys, bei labai neblogas įvadas į tai, kas sekė vėliau.

 

Singlai:

„Balloons”

„Cassius”

„Red Socks Pugie”

„Olympic Airways”

 

 

 

TOTAL LIFE FOREVER (2010)

Kaip bjaurusis ančiukas galų gale pavirto gulbe, taip ir „Foals” išleidę antrąjį albumą „Total Life Forever” iš pankuojančių Oksfordo rokenrolistų pavirto į melodingo indie roko dievaičius.

Albumą prodiusavo Luke’as Smith’as, vėliau pripažinęs „Total Life Forever” vienu įdomiausių, unikaliausių ir sėkmingiausių albumų, prie kurio jam teko prikišti nagus.

„Total Life Forever” – didelis žingsnis pirmyn muzikinėje grupės evoliucijoje. Aliuzijas į math-roką, ska pučiamuosius ir „Bloc Party-išką” alternatyvą čia pakeitė … gerokai didesnis kiekis lyrikos ir netgi post-roko sąskambiai!

Pirmuoju albumo singlu tapo svajingoji „Spanish Sahara” debiutavusi BBC Radio 1 eteryje ir tikriausiai privertusi išsižioti ne vieną nuo grupės debiuto „baldielinusį” melomaną.

Ar čia tikrai tie patys „Foals”??

Taip, brolyčiai, tikrai!

Be jokios abejonės, antrajame albume „Foals” neparsidavė ir nenuklydo nuo pasirinkto muzikinio kelio. Jie išliko savimi, tačiau atsikratę anksčiau vilkėto kaustančio „matematiškojo” muzikinio rūbo, „Foals”, matomai, pasijuto nebijantys eksperimentuoti ir visiškai apnuoginti klausytojams savo sielų. Albume skamba itin emocionali roko muzika, kuri stebina, bet tuo pačiu skamba, kaip absoliučiai logiškas žingsnis grupės istorijoje. Po „Antidotes” sekęs antrasis grupės albumas, rodos, turėjo skambėti būtent taip, kaip jis ir skamba.

Šis unikalus albumo skambesys neliko neįvertintas. Albumas pasirodė gegužės mėnesį, o metų pabaigoje susišlavė visą krūvą pelnytų „NME” apdovanojimų bei pateko tarp dvylikos geriausių Jungtinės Karalystės albumų ir tapo stipriu kandidatu laimėti prestižinį „Mercury” apdovanojimą. O tai daug ką pasako.

 

Singlai:

„Spanish Sahara”

„This Orient”

„Miami”

„Blue Blood”

 

 

 

HOLY FIRE (2013)

Jeigu „Total Life Forever” buvo naujas puslapis „Foals” evoliucijoje, tai Flood ir Alan’o Moulder’io prodiusuotas albumas „Holy Fire” galutinai atitolino grupę nuo jos muzikinių ištakų. Klausant šio albumo kartais net sunku patikėti, jog tai yra tie patys „Foals” vos prieš penkerius metus šaukę:

 Cassius is over!

Cassius away!

Cassius these daydreams,

these daydreams decay!

 Yra grupių, tokių kaip „The Cure” arba „U2„, gebančių kurti itin asmenišką muziką tuo pačiu tinkančią masėms ir stadionams. Su trečiuoju albumu „Foals” tapo būtent tokiais. Grupės skambesyje atsirado vienas elementas, kurio nebuvo anksčiau – tai yra pabrėžtinas pasididžiavimas savo pasiekimais ir muzikiniais sugebėjimais. Kalbu ne apie kažkokį lėkštą nosies rietimą, o visiškai pelnytą pasitikėjimą savo jėgomis ir nebijojimą to parodyti publikai, mėgavimąsi tuo, kad „Foals” yra klausomi ir mylimi.

Panašus nušvitimas 2011-aisiais aplankė „Arctic Monkeys” išleidusius albumą „Suck It And See” ir iškeitusius paaugliškas ševeliūras į žele suteptus Elvis Prestley stiliaus plaukus bei juodas odines striukes.

„Holy Fire” yra ambicingas albumas, su kuriuo „Foals” suaugo ir iš „supporterių” tapo tikrų tikriausiu stadioniniu „bendu” gebančiu tūkstantinę gerbėjų minią „paimti” taip, kad net pačiame tolimiausiame kampelyje muzikos besiklausantis individas nejučia pasijustų, jog Yannis dainuoja būtent jam. „Holy Fire” yra labai asmeniškas albumas, nors gausybė sluoksnių, sąskambių ir atmosferinių niuansų gali ir „nesueiti” pirmosios perklausos metu. Visą savo žavingąją spalvų paletę klausytojui šis albumas atskleidžia tik klausantis jo pakartotinai vėl ir vėl. O jeigu kažkur kažko ir pritrūksta, „Holy Fire” tik dar kartą primena, jog netobulume dažniausiai ir slypi tikrasis tobulas grožis.

 

Singlai:

„Inhaler”

„My Number”

„Late Night”

„Bad Habit”

„Out of the Woods”

 

 

 

WHAT WENT DOWN (2015)

Kol kas naujausias, 2015-ais metais išleistas „Foals” albumas „What Went Down” savyje talpina jausmą, tarsi tai būtų paskutinė trilogijos dalis. Po netikėto „Total Life Forever” tyrumo ir „Holy Fire” asmeniškos pompastikos „What Went Down” skamba taip, tarsi šiai grupei nebereikia niekam nieko įrodinėti, todėl nuo pat pirmojo kūrinio albumas smogia tiesiai į paširdžius.

James‘o Fordo prodiusuotas „What Went Down” kol kas yra tikriausiai pats nuosekliausias grupės darbas – dvasiškas ir romantiškas, bet tuo pačiu tvirtomis vyriškomis rankomis „sukaltas” šedevras. Galbūt kažkas ir galėtų ginčytis, jog šiame albume trūksta dinamikos, vyravusios „Total Life Forever” bei „Holy Fire” albumuose, tačiau šis visas bendras albumo nuoseklumas kaip tik parodo kaip patogiai grupė dabar jaučiasi savo kuriamoje muzikoje.

Tai nieko nuostabaus. Per šiuos kelerius nuo grupės susikūrimo praėjusius metus „Foals” tapo tarsi atskiro žanro grupe, kaip kokie „Red Hot Chili Peppers” ar jau anksčiau minėti „The Cure„. Būdami asmeniškesni nei didžioji dalis gitarinės muzikos Jungtinėje Karalystėje jie užsiaugino ištikimų gerbėjų armiją ir pasiekė tokį stadiono „headliner‘ių” lygmenį, kurio galėtų pavydėti daugelis kitų.

 

Singlai:

„What Went Down”

„Mountain at My Gates”

„Give It All”

„Birch Tree”

„Albatross”

 

Ir būtent tokie – subrendę, susigroję, užaugę, bet dar nepaskandinę savo kūrybos popso vandenyne (kaip, deja, nutiko „Coldplay„) – jie atvyksta į Vilniaus Kalnų parką.

Ir jeigu reikia kokios nors priežasties, kodėl TU privalai Liepos 31 dieną būti ten – perklausyk šiuos keturis albumus nuo pradžios iki galo, ir dar kartą įsitikink, kad progos pamatyti „Foals” Lietuvoje praleisti nevalia.

Bilietai į vienintelį grupės „Foals” koncertą – ČIA.