Karantinas sustabdė gyvus koncertus – ir atrodo, ilgam – tad daugybė atlikėjų prarado galimybę pristatyti savo kūrybą publikai gyvų pasirodymų metu. Tačiau mūsų tai nesustabdė – manoMUZIKA komanda ir toliau tęsia savo darbus, peržiūri muzikines naujienas, klausosi ir atrenka įdomiausius albumus. Tikimės, kad jūs su mumis! Pristatome praėjusio mėnesio naujienas – jų bus įvairių, tad tikrai išsirinksite.
Happyendless – Utopia
Daugybę metų kartu ir atskirai elektroninę muziką kuriantys Andrius Kauklys ir Marius Narbutis – vieni Lietuvos elektroninės muzikos pradininkų. Kartu jie – „Happyendless“, o šis pavadinimas jau yra tapęs kokybiškos elektroninės muzikos sinonimu. Nesumeluosim sakydami, kad kiekvienas naujas „Happyendless“ albumas mums būna be galo įdomus. Tačiau ir neslėpsime, jog „Happyendless“, mūsų subjektyvia nuomone, yra įdomesni ne tradicinėmis dainų struktūromis paremtose dainose su kviestiniais vokalistais, o tada, kai jie iš tų struktūrų išsilaisvina. Žavu, jog būtent toks yra ketvirtasis dueto albumas „Utopia“, pasirodęs balandžio pabaigoje.
„Utopia“ kol kas yra stipriausiais ir įdomiausias dueto albumas. Tai – tai nostalgiškas, elegantiškas ir beprotiškai melodingas retrofuturistinis techno, skirtas šokių aikštelėms. Realioms, ir toms, kylančioms prieš akis klausant šios muzikos ausinėse. „Utopia“ savyje talpina akinančią šviesą, švelniai persmelktą nežinomybe ir nerimu. O dainose girdimi, nors ir dažnai neatpažįstami Algirdo Kaušpėdo, Sauliaus Urbonavičiaus-Samo, Jurgos Šeduikytės, Daivos Starinskaitės, Mykolo Katkaus, Eglės Vakarinaitės-Zilnienės ir… Algimanto Čekuolio balsai ne įprasmina atskiras dainas, o suteikia muzikai papildomą atspalvį. Jie tarsi ir egzistuoja, o jų savininkų buvimas kūrinyje yra jaučiamas ir svarbus, tačiau aiškiai išgirsti tekstą dažnai yra neįmanoma. Utopijoje svarbu ne vien ką kalba balsas, o ir kaip jis kalba, kokią emociją kelia. Būtent čia „Happyendless“ atsiskleidžia gražiausiai.
Taip jau nutiko, jog žavi ne tik „Utopia“ muzika, bet ir tai, jog būtent šis albumas pasirodė būtent šiuo metu. Šis keistas, socialinio atsiribojimo prisotintas pavasaris, nori-nenori varantis mūsų mintis neaiškios ateities link… „Utopia“ neabejotinai taps vienu iš artėjančios vasaros soundtrackų ir ryškiausių Lietuviškos muzikos albumų šiais metais.
Laura Marling – Song for Our Daughter
Britų folk muzikos atstovė Laura Marling pasižymi ypatingu produktyvumu. Kas porą metų po naują albumą. Septintasis, studijinis įrašas pavadinimu „Song for Our Daughter” išleistas balandžio 10 dieną. Albumo pavadinimas gali šiek tiek suklaidinti. Atrodo, kad dainininkė naująjį įrašą skiria savo dukrai, tačiau iš tiesų naujasis diskas skirtas išgalvotai dukrai. Kaip teigia pati atlikėja, idėja taip pavadinti albumą kilo prieš keletą metų skaitant Maya Angelou knygą „Letters To My Daughter“. „Tai nepaprastai graži knyga, parašyta išgalvotai dukrai ir aš pagalvojau, kad tai nuostabi mintis“. Laura tikisi, kad šis įrašas bus puikus palikimas jos būsimiems vaikams, kuris parodys pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo priimant sprendimus, svarbą.
Lyginant su 2017 metais išleistu įrašu „Semper Femina“, naujasis albumas pasižymi retesnėmis ir akivaizdžiai minimaliomis aranžuotėmis, sukuriančiomis intymų garsą. Lauros Marling vokalą dažniausiai lydi akustinė gitara, lengvas mušamųjų ritmas, tačiau kartais pasigirsta fortepijono ir styginių garsai.
Naujasis albumas sulaukė puikių muzikos kritikų atsiliepimų. Dešimt dainų, kurios tikrai neturėtų nuvilti Lauros Marling gerbėjų ir galbūt bus puikus atradimas visiems, kas dar nėra girdėję šios atlikėjos muzikos.
Active Child – In Another Life
Tiems, kurie skaito manoMUZIKĄ, „Active Child“ vardas yra neblogai žinomas. Po šiuo pseudonimu slepiasi Los Andžele gyvenantis muzikantas Patas Grossi. Jo kūryba – itin novatoriška, lyriška, intymi ir šilta. Čia jis derina R&B, elektro, soul, pop ir chorinio stiliaus žanrus.
Kažkada būtent šį atlikėją į koncertinį turą pasikvietė elektroninės/dream pop muzikos korifėjus Anthony Gonzalezas (klausytojams geriau žinomas „M83“ pseudonimu). Vėliau jis leidosi į koncertinius turus su tokiomis grupėmis kaip „White Lies“, Jamesu Blake‘u, „White Rabbit“ ir kitais.
Klausomės „Active Child“ muzikos nuo tos sekundės, kai dienos šviesą išvydo debiutinis jo albumas „You Are All I See“. Tai įvyko 2011-aisiais. Po 4 metų Patas Grossi pasidalino antru studijiniu įrašu „Mercy“, o šiandien yra dar viena didi diena – trečia jo plokštelė „In Another Life“ pristatoma klausytojų teismui.
Pato falcetas nepalieka abejingų jau praktiškai dešimtmetį. „Tai tiesiog mano dainavimo būdas. Be to, falcetas yra ta vokalinė terpė, kurioje aš jaučiuosi stipriausias. Todėl kai kuriu dainas ir ateina metas vystyti pagrindinę melodiją, žinau, kad ji bus skirta falcetui. Tai – savotiška kombinacija: ilgą laiką dainavau chore ir ten išsiskyriau būtent falcetu, todėl šis balsas tarsi liko mano galvoje ir vėl tapo savotišku kūnu mano šiandieninėje muzikoje“, – beveik prieš 9 metus apie savo balsą manoMUZIKAI išskirtiniame interviu sakė P. Grossi.
„Active Child“ falcetu, papuoštu nuostabia muzika apstu ir naujajame „In Another Life“. Todėl drąsiai sakome, kad šis įrašas – vertas jūsų dėmesio, o manoMUZIKAI jis buvo vienas gražiausių, išleistų balandžio mėnesį.
The Strokes – The New Abnormal
2001 m. pasirodęs pirmasis „The Strokes“ albumas „Is This It“ buvo grupės tramplynas ir išliko melomanų mėgstamiausiu grupės darbu. Nei 2003 m. pasirodęs antrasis albumas „Room on Fire“, nei pastarieji darbai – 2011 m. „Angles“ ar 2013 m. „Comedown Machine“ neaplenkė pirmojo. Žinoma, grupės gerbėjai labai laukė frontmeno Julian Casablancas, gitaristų Albert Hammond, Jr. ir Nick Valensi, bosisto Nikolai Fraiture bei būgnininko Fabrizio Moretti sugrįžimo į įrašų studiją. Įdomu ar balandžio 10 dieną po septynerių metų pertraukos pasirodžiusiam „The New Abnormal“ tai pavyks?
Šeštasis The Strokes“ albumas „The New Abnormal“ buvo įrašytas Shangri-La – Malibu studijoje, o jį prodiusavo Rick Rubin. Viršelį papuošė Jean-Michel Basquiat piešinys „Bird on Money“ – menininko tribute džiazo muzikantui Charlie „Bird“ Parker.
„The New Abnormal“ – geras roko albumas, papuoštas 80-ųjų garsais ir nostalgija tam laikmečiui. Albumo „hitai“ yra „Bad Decisions“ ir „Eternal Summer“. Visgi pirmojoje atpažįstame Billy Idol kūrinį „Dancing With Myself“, o antrajame – Psychedelic Furs „The Ghost in You“. Grupė to neslepia (netgi mini išnašose) ir dainos skamba puikiai – tikras geros nuotaikos užtaisas belaukiant vasaros. Ieškantiems kažko įdomesnio rekomenduoju „Ode to the Mets” ir „Adults Are Talking“ – pašokimui. Visas albumas persmelktas nerūpestingumo, laisvės ir pilnos nuotykių vasaros nuotaikos. Klausantis kažko inovatyvaus ar ypatingai išieškoto gal ir neišgirsime, bet tikrai leis lengviau atsikvėpti ir primins pasidžiaugti šia akimirka.
EOB – Earth
„Radiohead“ gitaristas Ed O’Brien (būtent jis slepiasi po pseudonimu EOB) visuomet laikėsi šiek tiek nuošaly. Kol žymesni jo „bendragrupiečiai“ leido solinius albumus, jis… gerai leido laiką ir kaupė medžiagą. Šiam albumui sukurti jam prireikė 8 metų, o jį įkvėpė įvairūs dalykai – nuo Rio karnavalo, Glastonbury festivalio šėlionių, Primal Scream albumo „Screamadelia“ iki asmeninių vienybės Žemėje paieškų.
Būtent taip EOB ir pavadino savo pirmąjį solinį kūdikį – „Earth“. Tačiau nepaisant to, kad įrašuose jam talkino tikras „dream team“ (albumą prodiusavo Flood, o jame girdime „Radiohead“ nario Colino Greenwoodo bosinę gitarą, „Portishead“ gitaristą Adrian Utley ir „Wilco“ būgnininką Glenn Kotche), pačiam albumui trūksta būtent vienybės ir to sofistikuoto skambesio, kurį taip liaupsina „Radiohead“ gerbėjai. Vieni kūriniai skamba gana šviežiai („Shangri-la“), kiti gerai jaustųsi praėjusio šimtmečio pabaigos muzikiniame kontekste („Olympik“) ar galėtų sugulti į kurį nors ankstesnį „Radiohead“ albumą („Banksters“). O kai kuriems tiesiog pritrūko gyvybės (duetas su Laura Marling „Cloak of the Night“).
Tačiau kad ir koks būtų galutinis rezultatas, Ed O‘Brien visiems įrodė bent jau vieną dalyką – priešingai nei mano internautai, jis sugeba išdainuoti daugiau nei vien savo vardą. Ar šį albumą išgirsti tikrai būtina? „Radiohead“ gerbėjams tai bus proga geriau pažinti savo mylimos grupės gitaristą, tačiau jei jo skambesiui taikysite tokius pačius aukštus standartus, jums greičiausiai teks nusivilti. Visiems kitiems – pabandykite, „Earth“ yra toks nepretenzingas, kad turi šansų patikti.
Katatonia – City Burials
Jei nežinočiau švedų „Katatonia“ istorijos ir man kas nors būtų pasakęs, kad naujausią grupės albumą „City Burials“ atlieka ta pati 1996 m. „Brave Murder Day“ išleidusi grupė, būčiau tik garsiai nusijuokusi. Tai – du kardinaliai skirtingi ir muzikiniais žanrais niekaip nesusiję albumai. Tačiau „Katatonia“ kūrybiniame kelyje permainos nėra jokia naujiena. Kolektyvo skambesys kito su laiku ir kiekvienas albumas atnešdavo naujų transformacijos vėjų. Nors, pavyzdžiui, 2006 m. „Great Cold Distance“ kelia daug nostalgiškų prisiminų iš paauglystės, tokie sentimentai nėra priežastis muzikantams stovėti vietoje – ir „City Burials“ tą puikiai įrodo.
Pradėję savo muzikinį kelią kaip death/doom metalo atstovai, stilistiką švedai keitė stilistiką daugybę kartų, nors bendra tematika visada buvo kupina tamsios romantikos. Tai turbūt vienintelis iki šol grupės kūryboje išlikęs elementas.
Tamsios yra ir „City Burial“ dainos: albume muzikantai kalba apie slogią miesto atmosferą, tvyrauja niūri nuotaika. Dalies kūrinių klausytis net nuobodoka, bet muzikantų profesionaluma ir galingi gitarų rifai neginčijamai turi savo stiprybės. Jei ne su niekuo nesupainiojamas Jonas Renske vokalas, sakyčiau, jog grupė į „City Burials“ sudėjo eklektiškus, niekaip tarpusavyje muzikaliai nesusijusius kūrinius: gotikines synth balades (pavyzdžiui, „Lacquier“) ar progresyviojo roko maršus „Heart Set To Divide“ ar „City Glaciers“. Mano asmeninis albumo favoritas – paskutinioji albumo daina „Fighters“, kuri klausytojams primena apie ankstyvesnį, labiau „metalinį“ grupės skambesį ir įtraukiančias gitaros partijas. Bet kokiu atveju, tai vis tiek yra progesyviojo roko kūrinys.
Kritikų vertinimu „City Burials“ nėra stipriausias „Katatonia“ darbas, tačiau jis vis vien vertas klausytojų dėmesio. Šių dienų „Katatonia“ praktiškai neturi nieko bendro su „Katatonios“ senuoju skambesiu: švedai nebėra metalo grupė, tačiau, pristatydami unikalų, jaudinantį, tamsų progroką, jie vis dar išlaiko sunkią ir įtraukiančią atmosferą.
