Yra žmonių, kurių balsas skamba ne tik žodžiais – jis skamba laikysena, pasirinkimais ir tyla tarp sakinių. Yra žmonių, kurių gyvenimas tampa ne tik libretu, bet partitūra. Tokia yra profesoriaus Vytauto Landsbergio figūra – drąsos, kultūros ir vidinės klausos žmogaus, kurio santykis su muzika niekada nebuvo tik estetinė patirtis. Jam muzika – tai tam tikra sąžinės forma.

Tačiau yra ir dar viena dimensija – istorinė, valstybinė, likiminė. Yra akimirkų, kai tautos likimas laikosi ant kelių žmonių stuburo. Ant jų gebėjimo neatsitraukti, kai spaudimas didžiausias. Ant jų pasiryžimo kalbėti tada, kai tylėti būtų saugiau. Profesorius – vienas iš tų retų žmonių, kurių drąsa ir bekompromisiškumas tapo ne teorija, o veiksmu. Ne laikysena, o kryptimi. Visai valstybei. Visai tautai.

Jo vaidmuo Lietuvos Laisvės kelyje – ne tik politinis faktas. Tai moralinis ženklas bei liudijimas, kad kultūra ir sąžinė gali stovėti istorijos priešakyje. Kad intelektas ir dvasinė laikysena gali būti stipresni už jėgą ir prievartą. Kad laisvė gimsta ne tik gatvėse ar dokumentuose – ji gimsta žmogaus viduje. Jo sprendime nepasitraukti.

Jis priklauso tai retai kartai, kuri geba girdėti ne tik garsus, bet ir laiką. Kurie supranta, kad melodija gali būti pasipriešinimas, kad harmonija gali būti tiesa, o disonansas – būtinas pabudimas. Muzika jo gyvenime niekada nebuvo fonas – ji buvo kryptis. Ji buvo kalba, per kurią galima kalbėti apie laisvę, atsakomybę ir žmogaus vidinę šviesą.

Kalbėdamas apie klasiką ir šiuolaikinę muziką, apie kūrėjus ir reiškinius – nuo subtilios dvasinės gelmės iki aštresnio, ironiško maišto, jis visada grįžta prie esmės: muzika turi ką pasakyti. Ji nėra vien garsų architektūra. Ji yra žinia. Ji yra liudijimas. Ji yra kvietimas ne tik klausyti, bet ir išgirsti. Ne tik maištauti, bet ir veikti. Nebijoti. Manifestuoti.

Tad šis pokalbis – ne vien apie muziką. Ir netgi nepaisant to, kad manoMUZIKOJE mes kalbame apie šiuolaikinę muziką, šįkart nersime kur kas giliau. Tai pokalbis apie klausą – vidinę, moralinę ir žmogišką. Apie drąsą likti jautriam laikais, kurie dažnai skatina kurtumą. Apie palikimą, kuris matuojamas ne tik darbais, bet ir sužadintomis sąmonėmis. Ir galiausiai, žinoma, apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Kuris, kaip sakė Vytautas Landbsergis, dar 1956-aisiais nugalėjo pačią tarybų valdžią.

Likus vos dienai iki 108-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo metinių – išskirtinis manoMUZIKOS interviu su Lietuvos Laisvės Tėčiu – Profesoriumi Vytautu Landsbergiu.

Kai Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės, o Jūs buvote šios kovos priešakyje, tokios dainos kaip „Pabudome ir kelkimės“, „Šaukiu aš tautą“ ar „Laisvė“ tapo ne tik muzikiniais kūriniais, bet ir savotiškais vienybės simboliais. Kaip jums atrodo, ar šiandien muzika dar turi galią vienyti tautą ir tapti laisvės balsu?

Tauta labai pasikeitė. Kažin, ar tauta ieško didelių prasmių tokiuose viešuose reiškiniuose kaip koncertas. Ar vis dar yra ieškoma, kad koncertas taptų tam tikra manifestacija? Aš nežinau.

Bet, žinoma, yra gražių, oficialių, iškilmingų renginių – kad ir neseniai įvykęs Čiurlionio jubiliejus – tikra valstybinė šventė. O ten – pilna žmonių filharmonija, didžiulis entuziazmas…

„Anais“ laikais tokie renginiai buvo labiau saviveikliniai, neoficialūs, bet labai entuziastingai palaikomi ir publikos laukiami. Kitaip tariant, jie turėjo kitą atspalvį. Koncertas buvo tarsi garsiai šaukianti tam tikra manifestacija: štai esame mes – mūsų tauta, mūsų kultūra!

Bet turbūt nereikia manifestacijos kiekviename koncerte?

Niekas ir nekalba apie kiekvieną koncertą. Tačiau yra tokių išimtinių koncertų, kurie lieka atmintyje dešimtis metų.

Okupacijos metais daina dažnai buvo vienintelė laisvės forma – šeimose dainuota tyliai, bendruomenėse slaptai. Kaip jums atrodo, ar šiandien, kai laisvę priimame kaip duotybę, daina vis dar gali išlaikyti tą dvasinį svorį?

Daina visada atliepdavo tai, ko žmonės norėjo, ko laukė, siekė, kuo tikėjo. Ar dabar yra tokių gilių įsitikinimų ir jausmų žmonėse, kad juos uždegtų, sujaudintų? Man sunku pasakyti.

Yra didžiuliai masiniai renginiai, kuriuose aš visai nedalyvauju. Jie yra pramoginiai, o juose dominuoja populiarusis žanras. Ten labai patinkančias dainas dainuoja labai patinkantys solistai. Pasisekimas – iš anksto garantuotas! Bilietų gauti neįmanoma, salės – sausakimšos. Ir čia yra kitoks požiūris, kitas kampas. Į tokius renginius žmonės eina kaip į šios savaitės įvykį, o ne kaip į metų įvykį. Tai tampa kasdienybe, o ne išskirtinumu.

Kaip Jums atrodo, ar populiarioji muzika netgi tame Jūsų minimame kasdienybės vartojimo fone, reikalui esant galėtų tapti politiniu aktu? Ar šiandien populiariosios muzikos kūrėjai vis dar turi pareigą kalbėti apie tai, kas yra svarbu visuomenei?

Sunku kalbėti apie pareigą. Pareiga kyla iš paties žmogaus, jeigu jisai jaučia reikmę vykstant kokiems ypatingiems įvykiams arba situacijoms į tai atsiliepti. Tokiu atveju ir publika, be abejo, atsiliepia, dėl to, kad ji tai supranta.

Tačiau bent man atrodo, kad dabar tiesiog niekas to nereikalauja

Ar, Jūsų nuomone, mūsų tauta turi savo muzikinį identitetą? Ar, pavyzdžiui, „Ant kalno mūrai” ir „Anties” „Lietuvos valstybė” priklauso tai pačiai tautinei sąmonei?

„Ant kalno mūrai” yra šlageris, prilipęs dėl savo tam tikro patriotizmo. Tarkim, tie lietuviai, kurie ten per kalnus jojo, ar tai Lietuvos kareiviai? Iš tikrųjų tai yra lenkiška daina, pritaikyta lietuvių reikalams. Tai lenkiška daina, kurią kažkas išvertė, pritaikė lietuviams, o jiems ji labai patiko. Tad jie ima ir dainuoja tą lenkišką dainą.

Na, gerai, o jei išbrauksim „Ant kalno mūrus” ir paliksime visas šalies dainų šventes užbaigiančią „Lietuva brangi”?

O…. „Lietuva brangi” yra ypatingas mūsų istorijos, kultūros ir valstybės reiškinys. Ir daug dalykų susiklostė, kad taip atsitiktų.

Tai yra labai graži ir tikrai mėgiama patriotinė daina. Sovietų laikais ji tapo savotišku pakaitiniu Lietuvos himnu.

Tada „Lietuva, tėvyne mūsų…” buvo jau „neteisingos ideologijos“ išraiška, todėl ilgainiui sovietinė valdžia nutarė ją pašalinti iš visur kaip klaidingą ir neteisingą Kudirkos dainą. Jie tiesiog sumojo užkišt šią dainą savo produkcija. O tada, kaip tam tikras pasipriešinimo žygis, atsirado „Lietuva brangi”…

Žmonės atsistoja ir visi gieda ją kaip himną, todėl jos reikšmė darosi milžiniška. Be to, dar buvo sumaniai padaryta, kai ją įtraukė į kažkurios „Dainų šventės” repertuarą. Kompozitorius J. Juzeliūnas turėjo sukurti naują įspūdingai skambančią aranžuotę dideliam chorui. Taip „Lietuva brangi” tapo neatskiriama repertuarų daina visoje Lietuvoje – juk „Dainų šventei” rengiasi visi.

Ir tie žmonės, kurie taip sugalvojo, padarė neįtikėtinai svarbų, patriotinį ir tautinį darbą – „Lietuva brangi” skambėjo visur. Skambėjo ir atvirai, ir drąsiai. O tai reiškė, kad ji tapo pripažinta ir leidžiama. Ji nebebuvo persekiojama ar pasmerkta. O štai „Lietuva, tėvyne mūsų…” buvo. Deja, bet tada tėvynė galėjo būti vienintelė – tik ta „didžioji“.

O štai „Lietuva brangi” ne visai tiesiogiai primindavo, kad mūsų Tėvynė yra Lietuva.

Turbūt be „Tautiškos giesmės” „Lietuva brangi” yra vienintelė daina, kuri pergyveno istoriją ir dabar sujungia visas kartas…Ji nebuvo uždrausta, išskyrus kelias korekcijas braukiant „Dievo“ sąvoką – tuomet tiesiog buvo stengiamasi, kad Dievo niekur nebūtų.

Ar kada nors jautėte, kad muzika pasako gerokai daugiau žodžiai? Galbūt tuo sudėtingu metu 90-aisiais turėjote dainą, kuri jums padėjo išbūti – tiek asmenškai, tiek kaip tautai ar bendruomenei?

Aš negaliu kalbėt už tautą. Tiesiog nesu įgaliotas. Be to, nesu nei žinovas, nei ekspertas. Kita vertus, kas iš to, kas man padėjo kada ką išgyvent. Tai tiesiog nėra svarbu.

Ar svarbu, kad aš dar gyvas? Gal kažkam tai svarbu, bet aš nemanau, kad tai svarbu.

Kalbant būtent apie tą laikmetį, populiarios ir mėgiamos būdavo dainos apie mūsų gyvenimą, apie mūsų šalį, savo šalį, tautietį, Tėvynę.

Taip pat atsirasdavo naujų dainų ir jos patikdavo žmonėms. Prisimenu, vienu metu žmonėms labai patiko ir daug kur skambėjo T.Makačino „Pilki keleliai”. Atrodė, kad ten – nieko ypatingo, bet ten buvo nuostabus momentas – dainoje nebuvo jokio pataikavimo nei valdžiai, nei santvarkai. Tiesiog pasiilgimas – močiutės, pilko kelio namo.

Ir tai buvo kiekvieno žmogaus gyvenimo bendras turinys. Todėl valdžia negalėjo pykti ir drausti, kad kas nors pasiilgsta namų. O kad tai dainuojama tokiais netikro, falšyvo tarybinio patriotizmo laikais, pasako labai daug. Kodėl tam „tarybiniam” žmogui kažko trūksta? Kodėl jis pasiilgsta tėviškės? Kur yra močiutė?

Bet juk tai ir yra amžinas motyvas, kuris eina per šimtus metų.

Tai ir yra muzikos galia, ar ne?

Taip, tai yra dainos galia. Kita vertus, daina yra ne tik muzika, ne tik dainuojamoji pusė. Aš kažkada domėjausi, rašiau ir skelbdavau apie dainas. Kas tai yra? Kas tai per kūriniai? Kaip jie egzistuoja? Kaip kūriniai egzistuoja su savo atskirais komponentais?

Kartais melodijos eina su skirtingais žodžiais. O kartais kažkas tiesiog visai svetimą melodiją panaudoja savo reikalams. Ir dainuoja apie bet ką – pavyzdžiui, apie Baikalo valkatą. Lietuviškai (juokiasi).

Atsimenu paradoksus: kur lygūs laukai šiapus Nerio, kur patrankos daužo krantus, žygiuoja kareivis per smėlį, o ten bradiaga taščytsa, velkasi sau valkata, benamis per Baikalą. O čia – kareivis palikęs tėvelių namus. Štai, namuose kario jau laukia mergelė… O melodija jiems tinka. Tad einam ir dainuojam.

Ar Jūs pats kada nors svajojote sukurti dainą? Matėme Jus grojantį Čiurlionį, bet ar svajojote apie dainą?

Na, turėčiau prisipažint, kad kartais mėgindavau jas kurti…

Kodėl tuomet jų niekur nėra?

Galbūt jos nebuvo labai geros arba reikšmingos. Arba… gal kliudė ir tai, kad jos turi tokį autorių… Nors tas autorius dažnai net nebūdavo rodomas.

Bet prisimenu vieną dainą, kuri buvo net ir sukurta, galima sakyti, su mano žinia. Žinojau, kad tuo metu mums reikia dainos, tačiau jos niekas neparašė, todėl aš parašiau žodžius. Latėnas surado gerą muzikinį motyvą, o ta daina gana įspūdingai skambėjo. Deja, ji „neužkibo” taip, kad būtų kartojama ir kartojama.

Daina vadinosi „Tu ne viena, mažoji mano sese”. Spėju, kad tu net negirdėjai, nes ji labai retai skambėjo. Bet Latėnas tikrai parašė įspūdingai gražią muziką.

O galbūt kas nors žinojo, kad žodžiai yra Landsbergio, todėl nė nereikia jos atlikti pernelyg dažnai.

Sukūrėte dainą dėl to, kad tiesiog jutote poreikį ir įkvėpimą?

Aš manau, kad idealiu atveju daina turėtų gimti iš vidinio poreikio. Kartais tai gali būti ir visuomeninis poreikis – pavyzdžiui, patriotinis šauksmas. Mūsų kultūros istorijoje XIX amžiaus pabaigoje keltas klausimas: ar turime bendrą tėvynišką dainą?

Prūsų Lietuvoje tai pradėjo atsirasti. Vien ko verta buvo Jurgio Zauerveino „Lietuvninkai mes esam gimę“… O šioje barjero pusėje buvo gan sunku. Ir tik po kurio laiko pradėjo kilti viena su kita „konkuruojančios“ Maironio, Naujalio ir Sasnausko melodijos. Tada atėjo Kudirkos „Tautiška giesmė“. Irgi su tuo pavadinimu ir supratimu, kad tai yra daina visiems – visiems žmonėms, vienai tautai. Ir ne todėl, kad ji turi tautiškų bruožų. Ne. Ji tiesiog yra tautos giesmė. Tautiška giesmė. Ir prasideda žodžias „Lietuva, Tėvyne mūsų…”. Tuo pasakyta, kas mes esame, kad mūsų Tėvynė yra Lietuva. O mes tai manifestuojame ir mums tai patinka. Pasijuntame gerai, kad mes žinome, kuo esame, kad žinome, ką ginsime ir ką giname – dar spaudos draudimo laikais ir susirinkimus draudžiant. Kitaip tariant, tai reiškia, kad žinome, už ką stovim – tai mūsų tautinės ir istorinės tapatybės dalis.

Kai kur kitaip susiklostydavo tie himnai. Pavyzdžiui, Čekijoje – tai populiari operetės dainelė. Bet ji – irgi apie tėviškę. Beje, tokį atitikmenį sukomponavo ir paskleidė net Mikas Petrauskas: „Kur namas mūs?” Čia aiškiai „Kur mano namai?” Ai, mano namai ten, kur taip, ten viskas gražu, miela, kur aš norėčiau būti… Tai yra tikra tėvynės jausmo manifestacija! Pažiūrėkime į kitas lietuviškas dainas: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka”. Žinoma, jog tai – identifikacija. Kur viskas vyksta? „Ten mūsų Tėvynė, graži Lietuva. Ten broliai artojai lietuviškai šneka…”

Ten skamba po kaimus…

Taip. Skamba. Ir dar kas? Birutės daina! Čia man labai įdomu. Birutės daina ateina iš XIX amžiaus pradžios. Silvestras Valiūnas, vienas ankstyvųjų lietuvių literatų, sukuria ir paleidžia dainą, kurią Ivińskis paplatina dar per savo kalendorius. Ir ji, ta Birutės daina, pasklido po visą Lietuvą.

„Ant kranto marių, Palangos miestely, kur gyven mūsų broliai žemaiteliai, yra aukštas kalnas Biruta vadintas, aukštoms pušelėms visas apsodintas„.

O ten…„Skaisti kaip rožė ir rūta kunigaikštienė gyveno Biruta“. Ir nors iš pradžių pasakyta, kad ji kunigaikštienė, bet paskui jau sakoma, kad „nebuvo ji kokia karalaitė, tik iš Palangos vargdienė mergaitė…„

Žodžiu, visa legenda, visas tas grožis Lietuvos – per Palangos mergaitę Birutę. Tai labai sena ir gili tradicija. Maironis pasakė, kad tai identifikuojantis ženklas – ten visur skamba po kaimus Birutės daina. Tiesiog visi kaime dainuoja apie Birutę. Tad štai kokių nuostabių dalykų turime. Ir jie eina per mūsų kultūrą.

Arba Antanas Baranauskas… Kiek jis sukūrė ir paleido dainų! Vyskupas, poetas, bet kartu ir dainius…Jis kūrė melodijas, surinkdavo Anykščių ir apylinkių jaunimą, mokė savo dainų ir tokiu būdu tas dainas skleidė po Lietuvą. O dainos plito iš lūpų į lūpas. Tuo metu spauda buvo draudžiama, todėl dainyno išspausdinti ir dalinti žmonėms negalėjai. Bet galėjai juos išmokyti, kad jie patys dainuotų. Ir jie dainavo! Baranauskas tai darė. Ir jo dainos buvo ne tik patriotinės, bet ir labai maištingos, nukreiptos prieš caro valdžią… Kai kurios dainos itin kovingos.

Bet tuo metu, kaip ir sakėte, vienintelė galimybė tai dainai sklisti ir buvo tik iš lūpų į lūpas…

Tikrai taip. Bet čia yra netgi tokia… beveik aktyvi, puolamoji daina „Kad tu, gude, nesulauktum”! O gudas, tai yra caras, norėjo, kad Lietuvos visai nebūtų. Lietuva sakė: „Ne, gude, nesulauksi. Sulūš tavo peiliai! Pats tu teksi eilei“.

Štai toks drąsus buvo Baranauskas! Jis tiesiog carui pasakė “Sulūš tavo peiliai”. Tuo laiku tai buvo velniškai drąsu.

Juolab, reikia nepamiršti, kad jis – tik klierikas.

 O Maironis… Dar spaudos draudimo metu paskelbė lietuviškame (na taip, nelegaliame) žurnale: „Eina garsas nuo rubežiaus, žirgą reik balnoti”… Jis prašė dainuoti apie Lietuvą…Iškart uždavė natą…Jis kurdamas eiles jau dainavo, Maironis sau dainavo. Ir instruktavo.

Tas eiles reikėsią dainuot taip, kaip Baranauskas nurodo „Nu, Lietuva, nu Dauguva”…. O ta „Lietuva su Dauguva” yra jau žinoma ir didžią žinią nešanti daina. Atsisveikinimo daina. „Pasilikit sveikos. Tegul sveiki toj žemelėj visi žmonės laikos”… Bet juk kaip tai gražu! Kaip gražiai pasakyta! „Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėla. Tu Dauguva, tu plačiausia Lietuvos upėla“.

Profesoriau, ar Jūs turit savo mėgstamiausią dainą? Tai gali būti bet kokia epocha, bet koks amžius….

Kad net nežinau…

Girdėjau, kad Jums „Anties” „Lietuvos valstybė” patinka…

„Lietuvos valstybė” yra ypatingas atvejis. Ją prisimenant yra apie ką galvoti ir kalbėti. Kada ji atsirado? Ir kas tada kalbėjo apie Lietuvos valstybę? Vis dar buvo gilus sovietmetis, o „Antis“ pradeda dainuot apie visokius visuomeninius reiškinius – būtent tai, ką žmonės pažįsta iš karto, iš pusės žodžio.

Ir staiga „varo” į Lietuvos valstybę.

Ir kam? Publikai, kurioje didžioji dalis – paaugliai arba studentiškas jaunimėlis. Ir tas jaunimėlis kelia klausimą: apie kokią Lietuvą? Apie ką aš čia dainuoju? Valstybė! Ar gali būt toks dalykas?

O, pasirodo, gali! Lietuvos valstybė! Viskas, jau paskelbta! Mes paskelbėm, kad yra Lietuvos valstybė, nors jos tada dar kaip ir nebuvo. Ji sunaikinta ir uždrausta. O „Antis“ ateina ir užtraukia nuostabią „Lietuvos valstybę”. Tai didžiulis manifestas.

„Antis” niekada nestokojo drąsos. Ir turbūt tai yra geriausias įrodymas, kad muzikai jos reikia…

Gera, kai tai galime vadinti drąsa… Bet drąsa gali būti tik tada, kai kažkas yra draudžiama, kai sakoma, kad tave už tai nubaus. Tada jau tu sąmoningai eini prieš srovę, prieš valdžią, prieš draudimą. Nevengi ir nebijai to.

Jaunimas buvo įžūlus – arba jie mėgsta tam tikrą frondą, arba ne. Ypatingai aktualu, jei ta fronda yra tautinė. Jeigu yra aišku, už ką tu stovi. Būtent tai yra tautinė tapatybė.

Man buvo truputėlį neramu, kai vyriausia duktė pradėjo nešioti ženkliuką, padarytą iš prieškarinės dešimties litų sidabrinės monetos. Kažkas išimta, o Vytis – paliktas. Aš vis galvojau, ar jos čia kas nors neprigriebs…? Vaikšto po renginius jaunimėlis su tokiais ženkleliais ir didžiuojasi.

Aikštėse buvo panašu. Atsimenu, pirmame mitinge prie Mickevičiaus paminklo (filmuota), ateina vaikinukas, įsisegęs ženkliuką „Lithuanian power”. Ką tai reiškia? Ogi tai reiškia „Lietuvos valdžia”. Galbūt „lietuvių valdžia“. O tas vaikinukas – tai Julius Sasnauskas. Tada jis buvo bene vaikinukas iš gatvės, todėl prie jo priėjęs sargybinis ir klausia: „Kas tai? Kokios čia dar Lietuvos?” „O ką? O kodėl negali būti Lietuvos?” – atsakė Julius.

Profesoriau, ar turite vietą, kur jūs pats muziką išgirstat geriausiai?

Ko gero, savo vaizduotėje…

Aišku, kartais, kai daug galvoji apie tam tikrą muziką ar konkretų kūrinį, jį savyje atkartoji daug kartų, todėl pradedi girdėti gerokai daugiau, negu kas dieną. Bet kitaip turbūt ir būti negali…

Man, tiesą sakant, tik dabar „daeina” koks grožis yra Čiurlionio „Miške”. Kalbant labai banaliai, atrodytų, kad tai naivi, romantiška, ryški, gražutė muzika. Apie kažkokią svajonę, kur miškas ošia. O kai galvoji ir įsigilini, supranti, kad ten yra dvasia, ir ji tokia didelė, nepriklausoma ir, svarbiausia, tokia laisva… Ir taip Čiurlionis pradėjo pritikti visam mūsų išsivadavimui…

Jis (Čiurlionis – aut. past.) neįsivaizdavo, kad bus Lietuvos valstybė. Bet Lietuva jam buvo beprotiškai tikras ir didelis dalykas. Ir staiga jo muzikoje tas tikras dalykas įsikūnija ir miške, ir jūroje… O tada mes – tauta, einame į manifestaciją, į paradą. Ir tai darome ne su karišku maršu, o su Čiurlionio muzika.

Antai nesenų įvykių kontekste – juk per visa Lietuvą skambėjo Čiurlionio „Jūra”. Taigi muzika yra muzika tada, kai ji skamba, kai ją kas nors girdi. Priešingu atveju arba jos nėra, arba ją gali tik įsivaizduoti. Kai kompozitorius ką nors įsivaizduoja, jis užrašo tą įsivaizdavimą ženklais, bet net ir tada jis mąsto “o kaip visa tai skambės”? Jis girdi, kaip tai turės skambėti. Visada tai girdėjo ir Čiurlionis. Nors rašė paprastus, lyg ir mažai ką reiškiančius ženklelius. Bet girdėjo…

Esu savo knygoje aprašęs tą istorinį momentą, kai Filharmonijoje sovietiniais laikais pirmą kartą buvo atlikta Čiurlionio „Jūra”. Tai buvo padaryta po daugelio metų valdiško nepalankumo Čiurlioniui, jo tapybai ir kūrybai. Bet liaudies dainos buvo leidžiamos. Juk liaudies valdžia negali pasisakyti prieš liaudies muziką! Neįmanoma. Tad čia ir buvo atrasta Čiurlionio „galimybė” ir privalumas – jis harmonizavo liaudies dainas. Bažnytinių jo kūrinių nebuvo leidžiama ar skatinama atlikinėti, bet liaudies dainas galėjo….

Taigi, grįžkime prie šio įvykio. Atėjo 1956-ieji. Kompozitorių sąjungoje pritarta, kad reikia peržvelgti tą Čiurlionio partitūrą ir nuspręsti, ką su ja darom – atlikinėjam ar neatlikinėjam? Kas čia per kūrinys? Ir buvo pavesta tada dar jaunam kompozitoriui, Leningrado konservatorijos aspirantui E. Balsiui „patvarkyti“ kūrinį. Balsys dirbo metus, o gal ir daugiau… Žinoma, jis pajuto ir atsakomybę, ir kartu suprato su kuo turi reikalų. Nors, tiesą sakant, tai jo nesustabdė kai kur elgtis gana „drąsiai”– pjaustyti, išmesti gabalus, gerinti Čiurlionį.

Atsimenu, kad kažkada, kai buvo svarstoma ar atlikti Čiurlionio „Miške”, pasigirdusios abejonės buvo labai paprastos: tai yra toks nekaltas, šviesus, skaidrus kūrinys, bet gerokai per ilgas, todėl pusę reikia išmesti. O tada bus galima klausytis. Visi tuomet buvo labai daug išmanantys. E. Balsys jautėsi “išmanantis” netgi daugiau nei Čiurlionis… Todėl kai kur jisai padarė visai kitaip, tačiau valdžia po korekcijų jau pritaria ir sako: dabar tokį veikalą galima atlikti.

Taigi, 56-aisiais Filharmonijoje Čiurlionis, diriguojant pačiam R. Geniušui, buvo atliktas. Filharmonija buvo perpildyta – žmonės taip norėjo išgirsti tai, kas drausta… Kadaise tas ujamas, smerkiamas ir abejojamas Čiurlionis pagaliau yra atliekamas! Atsimenu labai puikiai, nes ir aš ten buvau. Geniušas sudiriguoja „Jūrą”, ir tada nuvilnija neįsivaizduojamos ovacijos. Geniušas pastovi kurį laiką ir duoda ženklą orkestrui sugroti „Jūrą” iš naujo. Visą didelį kūrinį! Visai miniai!

Ko gero, tai buvo vienintelis toks kartas istorijoje.

Ir kai po tiek daug metų aš apie tai galvoju, suprantu, kad ujamas ir „buržuazinės kultūros“ atributais kaltintas Čiurlionis atėjo ir suskambėjo! Atėjo Čiurlionis ir suskambėjo „Jūra“! Ir tada visi tie nykštukų plepalai nebeteko reikšmės… Kitaip tariant, atėjo galiūnas, pasakė, kur tiesa, kur grožis ir kur gyvenimo laimė. Taip Čiurlionis nugalėjo visus, o svarbiausia – visą „tarybų“ valdžią vienu ypu.

Tokie įvykiai išlieka visam gyvenimui. Apie juos nuolat galvoji ir jų reikšmė vis dar skleidžiasi ir ryškėja… Ir dabar, kai žiūriu dokumentinius ar istorinius filmus apie Lietuvos atgimimą, o ten skamba Čiurlionio muzika, kaskart suprantu, kaip nuostabiai ji tinka! Pasakiškai tinka! Nereikia ieškoti kažkokių dainelių… Čia grojamas didelis ir pakilus kūrinys. Pakilus savo dvasia, kuri neša į priekį… Ir tai yra visiškai ta pati dvasia, kuri tada mus nešė į laisvę. Ir taip sutampa, kad būtent dabar atėjo Čiurlionio laikas… Tarytum jis būtų numatęs, kad Lietuva eis į laisvę. Ir kad Lietuvai bus reikalinga jo muzika… Kas gali tai numatyti? Turbūt niekas. Bet jei žmogus gyvena ir daro tai, ką nori, sugeba ir mato kaip teisybę, jis laimingas. Ir jei teisybė triumfuoja ir laimi, tada supranti, kad tu tikrai esi… tikrai esi.

Tokie tad stebėtini dalykai.