Sukluskite, „Destroyer” gerbėjai – Dan Bejar turi jums gerų naujienų. Visų pirma, ką tik pasirodė naujas kūrinys „Bologna” – jį rasite šiame įraše. Bet geri kūriniai po vieną nevaikišto, tad – naujas „Destroyer” albums, „Dan’s Boogie”, taip pat bus – juo galėsime mėgautis nuo kovo 28 dienos.
Beje, jei kitą mėnesį jums (ne)pasisekė būti Jungtinėse Valstijose – vasario ir kovo mėnesiais Destroyer koncertuos kartu su Father John Misty.
Jei leisitės, amerikietė dainininkė Ethel Cain nuves jus į tikrą garsų ir emocijų pelkę. Ką tik pasirodęs jos darbas „Perverts” – vos antras albumas Ethel Cain diskografijoje – skiriasi žymiai nuo debiutinio, 2022-aisiais pasirodžiusio „Preacher’s Daughter”. Jei ieškote jo istorijų ir nei jo vokalo – čia jų nerasite. Viena išlikusi jungtis – aukštesnių jėgų ar gilesnių gelmių paieška.
„Perverts” iš esmės sudaro pusantros valandos statinio triukšmo ir kuždesių. Tai tikrai nėra albumas kiekvienam, tačiau galbūt ši muzikinė kelionė nuves jus į dar nepatirtas aukštumas. Sėkmės jums, jei pasiryšitė.
Apie naujojo albumo išleidimą ką tik paskelbė grupė „Japanese Breakfast„. Naujas šios grupės diskas nuostabiu pavadinimu „For Melancholy Brunettes (& sad women)” turėtų pasirodyti kovo 21 dieną. Tai bus ketvirtasis albumas jų diskografijoje.
Naująjį albumą sudarys 10 kūrinių. Jį prodiusavo Grammy statulėlės turėtojas Blake Mills, anksčiau dirbęs su Fiona Apple ar Sky Ferreira. Melancholišką, romantizmo epochos įkvėptą albumą pristato kūrinys „Orlando in Love”
Škotija džiugina mus šiandien muzikinėmis naujienomis – ryte rašėmė apie naują Franz Ferdinand kūrinį, na o šį kartą norime pasidalinti naujutėlaičiu postrokerių Mogwai muzikiniu klipu.
Naujas „Mogwai” albumas „The Bad Fire” pasirodys mėnesio pabaigoje, sausio 24 dieną.
Nuo 2025-ųjų vykstantys airių muzikos „Choice Music Prize” (pastaraisiais metais – RTÉ Choice Music Prize) paskelbė trumpąjį nominuotų albumų sąrašą.
Į apdovanojimą gali pretenduoti albumai, kuriuos išleidusios grupės nariai (dauguma jų) ar solo atlikėjai yra gimusios Airijoje (ir Šiaurės Airijoje) arba turi Airijos pasą.
Laimėtojas bus paskelbtas kovo 6 vykstančios ceremonijos metu. Pernai šį apdovanojimą pelnė Lankum albumas „False Lankum”.
Į trumpąjį sąrašą pateko šie pernai išleisti albumai.
A Lazarus Soul – No Flowers Grow In Cement Gardens
Curtisy – What Was The Question
Fontaines D.C. – Romance
Orla Gartland – Everybody Needs a Hero
KNEECAP – Fine Art
NewDad – MADRA
Niamh Regan – Come As You Are
Róis – Mo Léan
Silverbacks – Easy Being a Winner
SPRINTS – Letter To Self
Škotai „Franz Ferdinand” pristatė dar vieną naują kūrinį „Hooked” iš penktadienį pristatomo albumo. Šįkart jie išbando naujus, labiau elektroninius garsus. Prigis? Neprigis? Pamatysim.
Albumas „The Human Fear” – jau sausio 10 dieną.
Vakar išdalinti „Auksiniai gaubliai”, kaip visuomet, pagerbė ir geriausių filmų soundtrackų („Best Original Score”) kūrėjus. Šiemet statulėlę namo išsinešė Trent Reznor ir Atticus Ross kūrybinis duetas, pelnę apdovanojimą už muziką Lucos Guadagnino filmui „Varžovai” („Challengers”). Tai šeštoji jiems skirta „Auksinių Gaublių” nominacija ir trečiasis laimėjimas.
Šioje kategorijoje jie varžėsi su Hansu Zimmeriu („Dune: Part Two”), Danieliu Blumbergu („The Brutalist”), Volkeriu Bertelmannu („Conclave”), Krisu Bowersu („The Wild Robot”) bei Camille ir Clémentu Ducoliu („Emilia Pérez”). Būtent pastarieji laimėjo statulėlę už geriausią dainą („Best Original Song”) – buvo apdovanotas jų kūrinys “El Mal” iš miuziklo „Emilia Pérez”.
Noah Lennox, grupės „Animal Collective” bendraįkūrėjas, kaip žinia, karts nuo karto pasirodo ir su soliniais projektais, pasislėpęs po „Panda Bear” slapyvardžiu. Paskutinis „Panda Bear” albumas buvo išleistas vos 2018-aisiais, bet tai netrukus pasikeis – jau vasarį pasirodys naujas albumas, „Sinister Grift”.
Įrašytas namų studijoje Lisabonoje, Portugalijoje kartu su draugu ir „Animal Collective nariu” Joshu “Deakin” Dibbu albumas bus išleistas vasario 28 dieną.
Kviečiame susipažinti su nauju kūriniu iš jo, „Ferry Lady”.
Iššūkį 2025-aisiais rašyti dažniau priėmėmė labai rimtai, ir galbūt jau pastebėjote, kad muzikinių naujienų manoMuzikoje tikrai pagausėjo.
Bet tai ne viskas.
Į 2025-uosius žengiame su muzika. Tiksliau, su kassavaitiniais playlistais. Jų esmė labai paprasta – 7 šiuo metu manoMuzikos komandą sudarantys žmonės kiekvieną savaitę pasidalins vienu savo savaitės kūriniu. Visi jie pirmadienio rytą suguls į mažą 7 dainų playlistą. Bet ypatingų aiškinimų.
Kūriniai, žinoma, bus įvairūs, kaip ir skirtingi esame mes. Bus senų, bus naujų, ramių ir trankių. Bus visko.
Taigi, pradedam?
Šeštąjį albumą savo diskografijoje jau tuoj tuoj išleisiantys škotai „Franz Ferdinand” šeštadienio rytą praleido CBS Studijoje, kur atliko kelias naujojo albumo dainas. „Night Or Day” ir „Audacious” jau esame girdėję anksčiau, o štai kūriniui „Bar Lonely” tai buvo debiutas.
Albumas „The Human Fear” pasirodys jau kitą penktadienį, sausio 10 dieną.
Grupė muzikantų pagerbė airių muzikantą Eoin French’ą. Šis po „Talos” slapyvardžiu kūręs muzikantas mirė nuo vėžio praėjusių metų rugpjūtį. Jam buvo vos 36-eri.
Atliekamas kūrinys „We Didn’t Know We Were Ready” buvo sukurtas 2023-aisiais Olafuro Arnaldso ir rinktinių dainininkų (tarp kurių buvo ir E. French) Korko mieste vykusiame festivalyje „Sounds From a Safe Harbour”. Vakar laidoje „The Tommy Tiernan Show” jį atliko O. Arnalds, Jófrídur Ákadóttir (JFDR), Kate Ellis, Sandrayati Fay, Steph French, Dermot Kennedy, Louise Leahy, Memorial, The Staves, Ye Vagabonds ir Christ Van Der Ven.
Iš Tampos kilusi ir šiuo metu Los Andžele gyvenanti reperė Doechii tikrai negali skųstis dėmesio stoka. Juolab, kad savo debiutinį mixtape’ą „Alligator Bites Never Heal” ji išleido vos pernai. Šiandien jos klausosi ir ją giria visi – nuo Kendricko Lamaro, Tyler, The Creator iki Billie Eilish, o jos kišenėje – net dvi Grammy nominacijos. Jei dar nepažįstate Doechii muzikos – pats metas tai padaryti.
Čia – naujausias jos vaizdo klipas kūriniui „Denial Is A River”.
Britų indieroko grupės „Panchiko“ istorija yra gana neįprasta, tačiau karts nuo karto pasitaikanti. Grupę 1997-1998-aisiais, Notingeme įkūrė keturi draugai – Owain Davies, Andy Wright, Shaun Ferreday ir John, kurio pavardė pasimetė istorijos verpetuose. Grupės pavadinimas kilo nuo tikslingai blogai užrašyto japonų žaidimų aparato – pačinko.
Nors tuo metu jiems buvo vos 16-17 metų, jie gan sėkmingai grojo koverius vietiniuose pubuose ir kurė savo kūrinius. Pirmasis jų EP, „D>E>A>T>H>M>E>T>A>L”, buvo įrašytas tarp 1999-ųjų ir 2000-ųjų metų, tačiau išleisti jo nepavyko – grupė pagamino apie 30 cd-r kompaktų, kuriuos išdalino draugams. Keli egzemplioriai buvo nusiųsti ir leidybinėms kompanijoms bei recenzentams – ir nors grupės nariai sulaukė atsakymo iš Londone įsikūrusios kompanijos „Fierce Panda Records“, kontrakto jie taip ir nepasirašė. 2001-aisiais grupė sugrojo nedideliame festivalyje Sutton-in-Ashfield miestelyje, ir netrukus visai išsiskirstė. Tai nebuvo sąmoningas sprendimas, tačiau dalies grupės narių laukė abitūros egzaminai, kiti jau buvo studentai, o mįslingasis grupės būgnininkas John buvo pašauktas į kariuomenę, ir kitų grupės narių ryšiai su juo visai nutrūko.
Nutrūko ir „Panchiko” veikla. Tačiau…
2016-ųjų liepos 21 dieną diskas su jau minėtuoju grupės EP „D>E>A>T>H>M>E>T>A>L” buvo atrastas labdaros krautuvėje „Oxfam”. Jį priglaudės žmogus patalpino rastą muziką online ir paprašė internautų pagalbos identifikuoti grupę. Situaciją apsunkino tai, kad diskas buvo pažeistas. Ir nors buvo tvirtinančių, kad visa tai tėra apgavystė ar užslėpta reklamaninė kampanija, niekam nežinoma grupė, nieko apie tai nenutuokdama, pamažu užsiaugino „kultinės” statusą. 2017-aisiais EP atsirado „Youtube”, o keli atsidavę gerbėjai sujungė pajėgas tam, kad grupė būtų surasta.
Ir jiems pavyko.
2020-ųjų sausį vienas „paieškos grupės“ narių susisiekė su grupės vokalistu Owainu Daviesu Facebooke ir gavo patvirtinimą, kad internete patalpinta muzika yra iš tiesų jo grupės „Panchiko”. Davies susisiekė su likusiais nariais – Pietų Korėjoje tuo metų gyvenusiu Andy Wright’u, o šis – su Kembridže reziduojančiu Shaunu Ferreday’umi. Tik grupės būgnininkas John’as nebuvo surastas – iki šiol nėra žinoma, ar jis bent nutuokia, kad jo paauglystės laikų grupė atgimė. „Sugar Mano” paieškos tęsiasi.
2021-aisiais grupė sugrojo pirmąjį (po 20 metų!) koncertą gimtajame Notingeme, o netrukus išvyko į pirmąsias gastroles po Justines Valstijas. Nuo 2021-ųjų jie perleido senuosius įrašus – debiutinį EP „D>E>A>T>H>M>E>T>A>L” bei demo įrašų rinkinį „Ferric Oxide (Demos 1997-2001)”. 2023-aisiais pasirodė pirmasis po atsikūrimo sukurtos muzikos albumas „Failed at Math(s)”. Šiuo metu „grupė „Panchiko” ruošiasi išleisti antrąjį albumą – jis turėtų pasirodyti balandį. Šiuo metu Spotify jie turi virš 1.3 milijono klausytojų kas mėnesį.
Amerikietė iš Mineapolio Caroline Smith į muzikos kritikų akiratį pateko dar 2016-aisiais, išleidusi bendrą dainą su Lizzo – „Let ‘Em Say”, patekusią į serialo „Broad City” garso takelį. Po to sekė daugybė įvairiausių projektų ir pavadinimų, ir štai nuo 2018-ųjų Caroline kuria po slapyvardžiu „Your Smith“. Čia – nauja jos daina.
Ką tik pasirodė antrasis singlas iš vasarį ruošiamo išleisti „Low Roar“ albumo. Albumas „House In The Woods” yra ypatingas tuo, kad bus išleistas praėjus 2 metams po „Low Roar“ vokalisto Ryano Karazijos mirties. Nė kartą Lietuvoje viešėjęs ir lietuviškų šaknų turėjęs R. Karazija mirė 2022-ųjų spalį nuo plaučių uždegimo komplikacijų.
Albumas, anonsuotas paties R. Karazijos dar 2022-ųjų rugsėjį, bus paskutinis grupės diskografijoje – R. Karazija spėjo įrašyti visas vokalines partijas, o pats diskas bus užbaigtas prodiuserio Andrew Schepso pastangomis.
Pasiklausykime „Just How It Goes”.
Tuo, kad „The Cure“ turi neišleistos medžiagos bent porai albumų, net neabejojame. Pernai geriausią mūsų manymu albumą išleidusi grupė per ilgą gyvavimo istoriją sukaupė jų tikrai nemažai. Dalį šių kūrinių galima buvo išgirsti grupės koncertų metu – tačiau didžioji dauguma iki šiol nebuvo atskleista.
Tačiau svečiuodamasis laidoje X-Posure with John Kennedy on Radio X, Robertas Smithas įvardino du konkrečius kūrinius, kurių galima būtų tikėtis naujajame, dar tik ruošiamame išleisti grupės albume – , „A Boy I Never Knew” ir „It Can Never Be the Same“ (anksčiau vadintą „Christmas Without You”). Pastarąją R. Smith parašė mirus jo motinai, tačiau laikui bėgant daina keitėsi, ir, anot atlikėjo, tapo „tikrai galinga daina”. Tai viena iš 13 dainų, parašytų 2008-ųjų albumui „4:13 Dream”, tačiau į jį nepatekusi.
Kol kas nėra paskelbta, kada šis planuojamas „The Cure” albumas išvys dienos šviesą.
Pasiruoškite savo ausis ir akis, atkeliauja naujas Jane Remover kūrinys! Net nejuokaujame, jei stroboskopinės šviesos gali Jums sukelti sveikatos problemų, šį vaizdo klipą geriau praleiskite, o ir pačiu muzikiniu kūriniu mėgaukitės atsakingai – jei stroboskopas turėtų muzikinį atitikmenį, tai greičiausiai būtų „JRJRJR“. Visiems kitiems – linkime smagios perklausos.
Beje, naujas Jane Remover albumas, „Revengeseekerz“, turėtų pasirodyti dar šiemet. Ar jis skambės būtent taip? Negalime nei patvirtinti, nei paneigti.
Melancholiškieji indierokeriai iš Niujorko, „Beach Fossils“ naujuosius metus taip pat pradeda darbingai – ką tik pasirodė naujas jų kūrinys, grupės „Duster“ dainos „Inside Out“ koveris. Švelnūs „Beach Fossils“ garsai kuo puikiausiai tiks lėtam pasivaikščiojimu ištuštėjusiomis miesto gatvėmis ar pliažu – tiks viskas, ką turite po ranka. Rekomenduojame ant repeato – kūrinys vos 2 minučių.
Vienas pirmųjų 2025-aisiais pasirodžiusių albumų – sausio 1-ąją į streamingo platformas įkeltas Zacho Philipso darbas „True Music“ puikiai tinka šiai dienai. Paprastas, neperkrautas jokiomis nereikalingomis detalėmis, neerzinantis, tačiau nebanalus albumas – sakytum, puiki foninė muzika, tačiau nenorime nieko įžeisti tokiu apibūdinimu.
Niujorke kuriantis Zach Philips – viena antroji jazz-pop dueto sunkiai ištariamu pavadinimu „Fievel is Glauque„. Pernai rudenį, beje, pasirodė naujas jų albumas, tačiau tai, ką girdime „True Music”, nėra jo likučiai, greičiau pasekmė. Jo įrašymo ir prodiusavimo darbai pareikalavo daug Z. Philipso jėgų, tad šį kartą jis tenorėjo padaryti kažką labai paprasto, tarsi muzikinį dienoraščio įrašą.
Kaip savo „bandcamp” paskyroje rašo Z. Philips, „True Music“ gimė per kelias savaites, labai vėlai vakare, jo bute Brukline. Įrašams buvo naudojamas tiesiog nešiojamas kompiuteris ir jo „built-in” mikrofonas, paprasta, nemokama programinė įranga, jokių įmantrių pluginų. „True Music” tai atsakas į tai, kas tuo metu vyko Z. Philipso gyvenime – ji kankino depresija, nerimas, sveikatos ir buitinės problemos. Žodžiu, gyvevimas.
Metus baigėmė simboliškai – pasidalindami gražiausiomis (mums) 2024-ųjų dainomis. Sąmoningai nevadiname jų geriausiomis, nors mums, jos žinoma, tokios ir yra. Šiemet. Šią savaitę. Šiandien. Galbūt (greičiausiai) kitu laiku, kitomis aplinkybėmis šis pleilistas būtų visiškai kitoks. Bet kokiu atveju, kaip visuomet, kviečiame pasiklausyti, ko šiemet klausėsi manoMuzikos komanda ir atrasti šitoje mišrainėje kažką artimo sau.